Kelionės laikas: 2020 m. vasario 23 - kovo 1 d.

Šalis: Čilė

Trekas W Patagonijoje buvo sena mano svajonė. Jis tapo pagrindine priežastimi leistis į trylikos skrydžių kelionę po Čilę ir Argentiną, prasidėjusią Santjage, o po mėnesio pasibaigusią Buenos Airėse. Ar verta buvo apie šį treką tiek svajoti? Tikrai taip! Nepaprasto grožio vaizdai atperka visus kelionės sunkumus ir nepatogumus. Jis vilioja keliautojus iš viso pasaulio, palapinę kempinge tenka rezervuoti vos ne prieš metus, nes atvykėlių srautas čia gerokai ribojamas.

Paminklas vėjui

Čilės dydį (nors tiksliau turbūt reikėtų sakyti ilgį) geriau pradedu suprasti lėktuvui nusileidus Punta Arenas. Vakar dar leipome nuo kaitros Atakamos dykumoje, o čia išlipus iš lėktuvo jausmas, kad atvykome į Norvegiją ar Islandiją – šalta, vėjai, net ir namai primena skandinavišką stilių. Pavalgę kiek apsižvalgome po miestelį, kuris už šaltį ir lietų nusprendžia mums atsidėkoti vaivorykšte.

Kitą dieną turime plaukti į Magdalenos salą, žavinčią keliautojus gausia pingvinų kolonija. Deja, vėjas toks, kad laivas išplaukti negali. Nei ryte, nei, kaip tikėjomės, 14 val. Didžiulis nusivylimas. Mūsų kelionės planas sudėliotas taip, kad laukti dar kitos dienos nebegalime, turime traukti toliau, iki Puerto Natales miestelio. Vienas iš jo lankytinų objektų – paminklas vėjui... Kažkaip labai nenustebino, vėjas čia tikrai daug ką valdo, ką tik patys tuo galėjime įsitikinti.

Kitą dieną traukiame artyn Torres del Paine nacionalinio parko. Teigiama, kad jis – vienas gražiausių Čilėje ir tikrai nesiimčiau ginčytis su šio teiginio autoriumi. Nuo 1978 metų parkas saugomas UNESCO. Po pietų, prisižiūrėję atvirukinių Patagonijos ežerų, kalnų vaizdų pasiekiame tikslą.

Prie parko administracijos pastato būriuojasi keliautojai – reikia susitvarkyti dokumentus. Po poros valandų jau įsikuriame palapinėse. Treko pradžioje – net kelios skirtingo lygio stovyklavietės ir vienas viešbutis. Iš visų jų savo keistais, į skraidančias lėkštes panašiais namukais išsiskiria ekologinė stovyklavietė. Jos restorane ant staliukų šeimininkauja lapė – sotinasi maisto likučiais ir beveik nekreipia dėmesio į mus. Mūsiškė stovyklavietė – nieko ypatingo, bet dušai, tualetai tvarkingi, su palapinėmis irgi viskas gerai.

Na ką, nuotykis prasideda – rytoj ir kitas keturias dienas mūsų laukia 71 km ilgio W trekas, vienas gražiausių pasaulyje. Jo žemėlapis – teksto pabaigoje.

Torres del Paine nacionalinio parko simbolis – trys granitiniai bokštai 

Pirmoji naktis palapinėse už jos sienų siaučiant vėjui. Ryte pusryčiaujame, dedame ant pečių mažąsias kuprines ir leidžiamės į pirmąjį žygį iki Las Torres – trijų akmeninių uolų-pirštų – šio parko simbolio. Jie ir apačioje tyvuliuojantis smaragdinis ežeras įamžinti tikrai kiekvienoje nuotraukoje iš šio parko. Tai pirmoji W atšaka (tokį pavadinimą trekas gavo, nes jo maršrutas primena šią raidę) – 9,5 km į vieną pusę ir šiam atstumui įveikti planuojamos 3,5 val. Kodėl tiek laiko? Na, ne šaligatviais eisime.

Tik išeinant iš stovyklavietės dangų nušviečia vaivorykštė – geras ženklas! Bet vos pradėjus kilti prasideda lietus – o tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Vėjas labai stiprus, vietomis jo gūsiai tokie, kad verčia iš kojų. Vėjas bloškia lietų į veidą, lupa kuprinės uždangalą. Negalėčiau sakyti, kad tai malonus pasivaikščiojimas. Pusiaukelėje prieiname trobelę – vietinę užeigą. Apšylame, užkandame. Toliau takas veda per mišką – lietaus ir vėjo čia tarsi mažiau, eiti lengviau. Dar kiek pakilus šlaitu nuvilnija nedžiuginanti žinia – dėl stipraus vėjo pavojinga eiti toliau, teks grįžti. Blyn, tiek atėjome, o dabar apsisukti? Ne, visgi eiti galima, tik esame perspėjami, kad turime tai daryti atsargiai.

Netrukus lieka paskutinė atkarpa – status pakilimas per didžiulius akmenis. Lietus, atrodo, pradeda rimti. Ir pagaliau – mūsų šios kelionės tikslas – pro debesis sunkiai įžiūrimi trys akmeniniai pirštai. Atrodo, jau visai nebelyja, ir debesys pro truputį sklaidosi. Kremtame savo pietų davinį ir tarsi filme stebime, kaip dangus vis žydrėja, kaip jo fone ryškėja granitiniai bokštai. Turime gerą progą pamatyti, kaip jie atrodo ir tarp debesų, ir žydro dangaus fone.

Žemyn leistis visai smagu, ir kas svarbiausia – šviečia saulė. Tiesa, vėjas toks, kad stipresnis jo gūsis, atrodo, nešte užneša į nedidelį kalnelį. Kol pasiekiame stovyklavietę, daiktai išdžiūvę. O čia mūsų laukia karštas dušas ir šaltas alus 🙂

Po vakarienės atsirenku keturioms ateinančioms dienoms reikalingus daiktus, likusius nunešu į automobilį. Planas toks, kad ryte kažkas nuvažiuos iki treko finišo ir paliks ten vieną automobilį, o kitu grįš atgal. Ir jau tada visi drauge eisime iki jo pėsčiomis.

Antrąją treko dieną einame palei Nordenskjöld ežerą iki Los Cuernos stovyklavietės. 11 km, 5,5 val. ėjimo. Gražūs vaizdai, puikus oras. Tik vėjas toks, kad fotografuojant turi labai tvirtai laikyti telefoną, kad neišplėštų jo iš rankų. Einu neskubėdama, mėgaudamasi vaizdais.

Naujoji stovyklavietė jauki, įsikūrusi netoli ežero, kuris tokią vėjuotą dieną savo bangomis primena jūrą. Palapinės išdėstytos tarp medžių, ant medinių pakylų. Pagrindinis pastatas, kuriame yra ir kambariai gyventi, ir kavinė, turi jaukią terasą. Joje kuriam laikui ir įsikuriame. Stovyklavietė treko viduryje, čia sunku pristatyti produktus, ir tai išduoda kainos – 0,5 litro alaus kainuoja 7,8 euro.

Dviejų dienų maršrutas – per dieną

Čia mes ne šiaip sau siekiame rekordų. Tiesiog nutiko taip, kad nepasisekė gauti nakvynės tarpinėje stovyklavietėje, ir dabar mūsų laukia sunkiausia treko diena. Iš pradžių einame 2,5 km su visais daiktais iki Campsite Italiano stovyklavietės, kuri dabar apleista, joje įsikūrę tik reindžeriai. Paliekame didžiąją savo turtų dalį joje, o patys kylame iki Britanicos apžvalgos vietos – 5,5 km pirmyn ir atgal. O jau tada vėl su visais daiktais 7,6 km iki Pane Grande stovyklavietės, kurioje apsistosime dviem naktims.

Štai šita mintis, kad toliau jau nereikės niekur eiti su visais daiktais, labiausiai ir guodė kylant iki Britanicos apžvalgos vietos.

Mintys ir nuostabūs vaizdai – ežeras, ir, deja, vienoje vietoje gerokai apdegęs miškas. Vėliau pakylame iki snieguotų kalnų – tarpinio mūsų šios dienos tikslo.

Papietavę ir pasigrožėję vaizdais leidžiamės žemyn. Pasiekusi Campsite Italiano suprantu – pasivaikščiojimo šiai dienai kaip ir pakaktų. Bet dar 7,6 km prieš akis su kantriai manęs laukiančia kuprine ant pečių. Viena paguoda, kad kelias pakankamai tiesus, nereikia nei kilti, nei leistis.

Nepaisant visų tą dieną matytų vaizdų gražiausias man buvo tolumoje pasirodę peizažas su Pane Grande stovyklavietės pastatais. Fu, pagaliau priėjome. Tualete žvilgteliu į veidrodį – į mane žvelgia nuvargusios moteriškės veidas. Ir tai vadinasi atostogos? 🙂

Na, lengva nebuvo, bet dabar jau laukia malonioji dienos dalis. Įsikuriame erdviose, tvarkingose palapinėse. Čia mūsų laukia ir kilimėliai, ir miegmaišiai – viskas švaru, tarsi tik iš skalbyklos. Atrodo, net nelabai reikia mūsų turimų įdėklų į miegmaišį, savotiškos „baltos patalynės“. Palapinės ne tik tvarkingos, bet ir tvirtos – net nesujuda siaučiant smarkiam vėjui. Su užuojauta stebiu, kaip jau kelintą kartą kaimynystėje du vyručiai bando pastatyti atsineštą palapinę, kuriai labiau norisi skristi, o ne stovėti prisegtai prie žemės.

Dušai gal ir nelabai patogūs, bet maudynės po karštu vandeniu džiugina. Po jų einame vakarieniauti į stovykloje esančią valgyklą – už 22 eurų gali valgyti, kiek tik širdis geidžia, papildomai mokėti reikia tik už alkoholį. Mėgaujamės maistu ir pro langus atsiveriančio ežero vaizdais – vėjas, besileidžianti saulė kuria įtempto siužeto filmą.

Tame pačiame pastate kaip ir valgykla yra ir dušai, tualetai, viešbučio kambariai. Tiesa, daugelyje stovyklaviečių tie viešbučių kambariai – aštuonviečiai ir dar didesni. Kaip kurie keliautojai skundėsi, kad gal jau geriau nakvoti palapinėje, ypač jei kambaryje yra keli garsiai knarkiantys kaimynai. Yra šalia treko ir keli normalūs, mums įprasti viešbučiai. Kiek girdėjau atsiliepimus – kokybė vidutiniška, o kambario kaina didesnė kaip europietiško penkiažvaigždukininko – sukasi aplink 200 eurų už parą.

Palei Grey ežerą iki ledyno

Paskutinė treko diena – 22 km palei Grey ežerą iki ledyno. Po vakarykščio ilgo pasivaikščiojimo naktį skaudėjo kojas, o šiandien guodžia mintis, kad eisime tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Tad jei jau labai pavargsiu, bus galima apsisukti ir grįžti atgal. Eiti nebūtų sunku, jei ne tas vėjas – jis neatlyžta, besigėrint pakeliui atsiveriančiais ežero ir ledynų vaizdais reikia tvirtai stovėti ant žemės, kad nenupūstų.

Ežero gale prasidedantis ledynas įspūdingas, bet ilgai sėdėti ir juo gėrėtis nesinori – vis dėl to paties vėjo. Ilgai neužtrukę sukamės eiti atgal. Šį kartą kelias ir pirmyn, ir atgal buvo panašaus sudėtingumo – tenka ne tik leistis, bet ir vėl kilti.

Grįžus į stovyklavietę ta pati rutina: alus, dušas, vakarienė, skalbiniai. Galima jau atsipalaiduoti, trekas baigtas.

Kitą rytą (pirmą pavasario dieną) pusryčiaujame (stovyklavietės valgykloje pusryčiai – 11 eurų, valgai kiek nori), susikrauname daiktus ir einame į mini uostą. 45 min. plaukimo laivu ir pasiekiame čia paliktą automobilį.

Atrodo, kad tai buvo jau labai seniai – tos penkios treko dienos buvo tokios turiningos įspūdžiais, vaizdais, kad atrodo, jame užtrukome ne penkias, o penkiolika dienų. Bendrakeleiviai važiuoja atsivaryti pirmojo, laukiančio mūsų treko pradžioje, o mes ilsimės ir tvarkome daiktus. Tada kraunamės kuprines į automobilius ir pajudame Argentinos sienos link. Argentinos Patagonijoje mūsų taip pat laukia ledynas, trekas.

Lik sveika, Čile! Ačiū už užpildytą svajonę – W treką Patagonijoje. Ilgai prisiminsiu tuos akmeninius uolų pirštus žydro dangaus fone, smaragdinius ežerus, miškus ir net tuos styrančius apdegusių medžių kamienus, suteikiančius peizažui keisto, atšiauraus žavesio. Ir saulėlydžius, ir tą stiprų stiprų vėją 🙂