Kelionės data: 2022 m. vasario 27 d.

Neries regioninis parkas

Galvojau, kad šalia Vilniaus esantys pažintiniai takai visiems vilniečiams yra puikiai žinomi. Pasirodo, klydau. Net kelioms mano draugėms šis šalia Dūkštų esantis pažintinis takas buvo atradimas, nors Vilniuje jos gyveno jau ne vieną dešimtmetį.

Kuo žavus šis 7 km takas? Pirmiausia – nenuobodus, nes tenka eiti ir per mišką, ir Neries pakrante, na, gabalėlį prisieina paėjėti ir miško keliu – ši dalis man mažiausiai patinka. Tiesa, jame yra ir laiptelių, ir pagal tai, iš kur pradėsite eiti, teks arba gerokai pasilypėti aukštyn, arba leistis žemyn.

Istorijos apie vėles ir Neries vardo kilmę

Jei norite ne tik pilnais plaučiais įkvėpti gryno oro, pajudėti, bet ir sužinoti šį tą naujo apie Lietuvos istoriją, gamtą – šis takas tikrai Jums tiks. Eidami juo atrasite vieną didžiausių Vilniaus apylinkių pilkapynų su daugiau nei 110 pilkapių, kurių skersmuo nuo 7 iki 15 metrų. Keli jų atkurti ir puikiai matomi, bet daugelis sunykę, apaugę medžiais, tad žvalgantis aplink sunku net patikėti, kad kažkada čia jų buvę tiek daug.

Kaip teigiama informaciniuose stenduose, padavimuose galima atsekti mitologinius ryšius tarp pilkapių ir netoliese esančių rėvų bei akmenų grupių (ir vienų, ir kitų upėje taip pat yra). Manoma, kad tokiose rėvose upės vanduo atlikdavo savotišką tarpininko vaidmenį  tarp šio ir ano pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti. Upės vagoje gulintys akmenys tapdavo laikina vėlių buveine. Jie, pasak padavimų, yra užkeikti žmonės, dėl kažkokių priežasčių užstrigę pereidami iš vienos erdvės į kitą.

Su vėlėmis siejamas ir upės pavadinimas – mums žinomas Neries vardas, o kitaip ji vadinta Vilija. Vieni šį vardą sieja su slavišku žodžiu „velija“ (didelė), kiti – su lietuvišku žodžiu vėlė. Neries vardas taip pat turi kelis atsiradimo paaiškinimus. Vienas – kad tai nuo žodžio nerti. Kitas daug romantiškesnis, pasiekęs mus iš XVII amžiaus ir teigiantis, kad Neris buvo šios upės dievybė, vėliau dovanojusi jai savo vardą. Plačiau apie tai galėsite paskaityti pažintiniame take įrengtuose stenduose, nes mano visos šios žinios – būtent iš jų.

Nepatinka mitai ir istorijos apie vėles? Ką gi, prašom konkretesnė informacija. „Ar žinote, kad dabartinę Neries vagą prieš tūkstančius metų suformavo ledynai? Jiems tirpstant tvenkėsi prieledyninės marios ir tie nesuvokiamai dideli vandens srautai, išrausę tarpeklius ir sukūrę nepaprasto grožio upę nutekėjo į vakarus, dabartinio Nemuno glėbin“, – čia dar vieno stendo informacija.

Ir tai neįdomu? Tai eikite ir pasiskaitykite, ką jūrinis erelis veikia 300 km nuo jūros. Gal tai Jus sudomins? Jei ne, tiesiog žingsniuokite ir gėrėkitės vaizdais 🙂

Trys starto vietos

Pradėti eiti pažintiniu taku galima net iš trijų vietų. Neries regioninis parkas siūlo važiuoti iki Dūkštų keliu numeris 171 ir Dūkštose sukti kairėn, čia jų variantas. Tada žingsniuodami taku pirmiausia prieisite pilkapyną, o toliau galite – arba sukti dešinėn ir leistis prie Neries, eiti jos pakrante, paskui sukti į kairę, paėjėti miško keliu ir per mišką taku grįžti atgal. Kitas variantas, važiuojant iš Vilniaus tuo pačiu 171 keliu, neprivažiavus Dūkštų, žvalgytis  rodyklės, žyminčios posūkį į Karmazinų taką, paklausyti jos ir sukti kairėn. Tada pravažiavus kaimą galima sukti dešinėn į pažintinio tako pradžia, kaip rodo kita rodyklė ir palikti automobilį aikštelėje prie seno namo.

Kitas variantas – nekreipti dėmesio į šią rodyklę ir važiuoti pirmyn iki kitos automobilių stovėjimo aikštelės, kurios koordinatės  54.7972623N, 24.9820067E. Man patinka palikti automobilį čia ir tada keliu grįžti atgal iki rodyklės, vedančios iki tako pradžios. Čia apsidžiaugiu, kad nuobodžiausia tako dalis jau įveikta. Tada jau ramiai einu per mišką iki pilkapių, dar toliau iki stovyklavietės, o paskui šiek tiek grįžtu atgal ir leidžiuosi prie upės. Visas takas sužymėtas rodyklėmis, visus pasukimus pamatysite. Tada pabaigai lieka gražiausioji tako dalis – maždaug 1,5 km Neries pakrante. Tiesa, prieš pat finišą teks pakilti laipteliais aukštyn, bet nuo 60 metrų aukščio Velniakampio kalno atsiveria fantastiškais vaizdas į Neries vingį, tad pastangos tikrai atsiperka.

O jei vaikščioti tingisi, bet pasigėrėti vaizdais norisi – palikite automobilį mano siūlomoje aikštelėje ir paėjėkite tik iki Velniakampio, pasigrožėkite ir įsikurkite netoli automobilių stovėjimo aikštelės įrengtoje poilsiavietėje. Beje, take jų yra net penkios, tai jei norisi surengti pikniką, vietos turėtumėte rasti. Tik takas iš tiesų populiarus, savaitgaliais aikštelės būna pilnos automobilių, o poilsiavietės – piknikautojų.

Jei eisite taku vasarą, iš mano minėtos automobilių aikštelės jau netoli ir iki Elniakampio, ežero – tiesiai, tiesiai ir į dešinę, bet Google Maps parodys tiksliau. Puikiai atsigaivinsite po pasivaikščiojimo. 🙂