Kelionės laikas: 2022 m. rugsėjo 17 d.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas
Ieškant per Google rekomendacijų, kokie dar nežinomi pažintiniai takai yra šalia Vilniaus, atstumą tenka vis labiau ilginti. Taip šįkart akis užkliuvo už Dieveniškių apendikso – palyginti netoli nuo Vilniaus, bet toks mažai lankytas kraštas.
Taip esu kelis kartus buvusi Norviliškių pilyje, bet plačiau po apylinkes vaikštinėti neteko. Tiesa, kažkada seniai seniai, dar studijų metais su „Ramuva“ kažkur tuose kraštuose šventėme Rasas, tačiau iš tos išvykos ryškiausiai atmintin įsirėžęs toks šiek tiek absurdiškas epizodas. Žodžiu, po šventės ruošdamiesi miegoti nusprendėme nestatyti palapinių, o tiesiog ištempėme tarp medžių tentus nuo lietaus, ir tiesiog ant žolės klojome kilimėlius ir miegmaišius – juk vasara, šilta... Ryte prabundu nuo įdėmaus žvilgsnio, kurį juntu net neatmerkusi akių. Truputį nejauku, juo labiau bendrakeleiviai, atrodo, miega, nes tylu. Atsimerkiu. Per kelis metrus mane iš tiesų atidžiai stebi dvi didelės nustebusios akys. Karvė. „Kas čia per nesąmonė mano ganykloje“, – švietė klausimas juodmargės akyse.
Taigi, jei trumpai, prisiminimų apie tuos kraštus nelabai daug išlikę, pats laikas kurti naujus. Suradome informacijos, kad tame apendikse yra net keli pažintiniai takai, tad nutarėme juos išmėginti. Tiesa, važiuojant čia reikia turėti asmens dokumentą, nes pateksite į pasienio zoną. Mums jų parodyti taip ir neteko, tačiau iš tiesų pasienio poste budi pareigūnas, ir grįžtant atgal mūsų automobilis buvo sustabdytas, turėjome parodyti, ką vežame bagažinėje, ar nieko neslepiame po galine sėdyne.
Iš Poškonių du takai – P1 ir P2
Poškonyse, buvusio senosios mokyklos pastate veikia Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centras. Čia įkurtas ir nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami seni namų apyvokos daiktai iš šių apylinkių. Dirba ir labai malonūs darbuotojai, kurie tikrai nuoširdžiai patars, ką jų kraštuose pamatyti, taip pat čia galima gauti parko turistinį žemėlapį.
Kaip teigiama tame mūsų gautame žemėlapyje, Dieveniškių istorinis regioninis parkas įkurtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Dieveniškių kraštovaizdį, etnokultūrą, gamtines ekosistemas ir augaliją. Norinčių pasivaikščioti laukia du pažintiniai takai – P1 ir P2. Abu jie prasideda šalia regioninio parko informacinio centro ir pro Poškonių tvenkinį veda iki Grybiškių ąžuolo. P1 trumpesnis, 6 km ilgio, tad grįžtant atgal vėl pasuka pro kitą tvenkinio krantą ir atveda atgal iki Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro. P2 ilgesnis, 10 km. Pasirinkome pastarąjį, nes norėjome daugiau pasivaikščioti.
Takas puikiai sužymėtas, pradėję juo eiti per kaimą netrukus pasiekėme Poškonių tvenkinį. Čia yra net kelios poilsiavietės su pavėsinėmis, persirengimo kabinomis, tad vasarą tikrai galima išsimaudyti. Žinoma, smagiau tai būtų padaryti žygio pabaigoje, tad jei aš jį būčiau žymėjusi, siūlyčiau eiti priešinga kryptimi. Juo labiau, tada ir žygio pabaigai liktų gražesnioji maršruto dalis.
Toliau miško keliuku priėjome Poškonių pilkapyną – 1,9 ha plote atrasti 24 pilkapiai. Kaip rašoma prie pilkapyno įrengtame informaciniame stende, sampilų skersmuo yra nuo 5-6 iki 12 m skersmens, o aukštis – 0,7-1,2 m. Didžiausias jų yra 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Manoma, kad šie pilkapiai supilti V-VI amžiuje.
Šita tako dalis – malonus pasivaikščiojimas per seną, gražų mišką. Kiek patrypčioti ir išsitraukti žemėlapį prireikė sankryžoje, kurioje viena rodyklė siūlė eiti tiesiai, kita – sukti dešinėn. Patraukus iš karto dešinėn, netektų pamatyti turbūt didžiausių šio tako įžymybių – Grybiškių pušies ir Grybiškių ąžuolo. Pušis – įdomi, išsišakojusi, o ąžuolas (jo nuotrauka - pirmoji prie šio straipsnio) – tikrai įspūdingas, didžiulis, plačiai iškleidęs šakas. Tikras šio miško karalius – jo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo – apie 1,6 m., aukštis – apie 26 m. Po Grybiškių ąžuolu surastas Lietuvos rekordų knygoje įregistruotas baravykas, kurio svoris buvo 3,5 kg, kepurės skersmuo – 49 cm, o koto – 28 cm.
Pasigėrėjus ąžuolu teko grįžti tuo pačiu keliu atgal ir sukti link Rimašių akmenyno. Na, tiesiog apsamanoję akmenys, daug jų. Dar kiek praėjus pamiške pasiekėme Rimašių gatvinį rėžinį kaimą, įsikūrusį kairiajame Gaujos krante. Kaimas minėtas jau 1744 metais, iki baudžiavos panaikinimo priklausė Daubutiškių dvarui. Toks užkonservuotas laike gyvenimas – išvaryk iš kiemų automobilius ir štai tau paruošta XX amžiaus pradžios aplinka. Junk kamerą ir filmuok.
Tolesnė tako dalis pasirodė kiek nuobodoka – netrukus už kaimo kirtome asfaltuotą kelią ir toliau jau ėjome laukų keliuku. Jei seksite žemėlapį, jis primins, kad ir čia dar yra lankytinų objektų: Verpetakalnis, akmenys Jankelis ir Jankeliukas. Tiesą sakant, ši maršruto dalis pasirodė mažiau įdomi, nes man asmeniška visada įdomiau eiti per mišką nei laukais. Tačiau akivaizdu, kad tako kūrėjai nuoširdžiai stengėsi sudominti keliautojus jų krašte esančiais gamtos ir istorijos objektais. Praeiti kartą verta, bet sakyti, kad įrašysiu šį taką į savo mėgstamiausių dešimtuką, nebūtų tiesa.
Kiek greičiau nei po trijų valandų grįžome prie Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro teritorijoje palikto automobilio. Dar buvo tik popietė, tad nusprendėme patikrinti ir kitą netoliese esantį Gaujos mokomąjį taką.
Gaujos mokomasis takas
Šis takas kiek toliau už Dieveniškių kaimo, Gaujos kraštovaizdžio draustinyje ir yra neilgas – tik 1,7 km. Prasideda jis prie Gaujos upės, jei atvykę nuspręsite, kad eiti niekur nesinori, ar kompanijoje bus vyresnių žmonių, galima prisėsti pailsėti vienoje iš čia įrengtų pavėsinių.
Takas žiedinis, iš pradžių vingiuoja palei Gaujos upę, paskui nutolsta nuo jos, tenka eiti per pievą ir pabaigoje vėl sugrįžta prie upės. Tako esmė – informaciniai stendai, pasakojantys apie Gaujos kraštovaizdžio draustinio (ir ne tik jo) augalus ir gyvūnus. Besidomintiems gamta ar keliaujantiems su vaikais tai galėtų būti įdomu.
Jei atvažiuosite į šį apendiksą visai dienai, galite dar apžiūrėti ir kitus lankytinus objektus: kaimus, Norviliškių pilį. Mes šįkart iš Vilniaus išvykome jau vėlokai ir mūsų tikslas buvo – pasivaikščioti gamtoje. Tai ir pasivaikščiojome.
Šiaip kraštas kažkoks kitoks. Atrodo, ir netoli Vilniaus, ir ta pati Lietuva gi, bet kažkuo skiriasi nuo kitų Lietuvos vietų. Tad jei dar nebuvote – apsilankykite.
Kaip rasti šiuos pažintinius takus?
Dėl pirmųjų P1 ir P2 važiuoti reikia iki Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos, kuri įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir lankytojų centras. Važiavimas visą laiką asfaltuotu keliu, navigacija kelią žino. Adresas: Centrinė g. 2., Poškonys.
Jis yra apie 60 km nuo Vilniaus, apie 150 km nuo Kauno.
Į Gaujos pažintinį taką taip pat gali atvesti navigacija. Koordinatės: 54.179178, 25.660825