Šalis: Kipras

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Ponia Sofija mus pasitinka tarsi senus pažįstamus ar giminaičius: kiekvieną apsikabina, teiraujasi vardo,  kviečia užeiti. Iš pradžių šiek tiek nedrąsiai žvalgomės po jos jaukius, tradicinius kiprietiškus namus. Tvarkingi, senoviniais baldais apstatyti kambariai su šiek tiek pablukusiomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos svarbiausios šeimos gyvenimo akimirkos, iš šilko iškarpyti originalūs paveikslai – visa tai truputį primena muziejų. Gal dėl to, kad didžioji dalis gyvenimo, kaip supratome, vasarą verda kieme ir virtuvėje, na, dar nedidelėje kavinėje.

Skanioji Sofijos duona koulouri

Nors pas ponią Sofiją lankėmės šventinę dieną, kai visas Kipras minėjo savo nepriklausomybę, šeimininkė prisipažįsta – tądien, kaip ir kasdien, ji kėlėsi 2 val. ryto. Priežastis – pirkėjai parduotuvėje jau iš pat ryto laukia šviežios, jos ką tik iškeptos duonos. Mes į Sofijos ir jos vyro Andreas Kyriakou namus užsukome apie pusę dvyliktos dienos, o šeimininkė jau ruošė trečią duonos partiją. Stebėti jos darbą tenka neilgai – moteris suranda dar vieną prijuostę, ištiesia skarą plaukams pridengti ir aš jau įdarbinta duonos kepalėlių lipdytoja.

Koulouri – taip vadinasi Sofijos, o dabar jau ir mano,  kepama duona. Kol mes su Sofija iš jau išminkytos tešlos baigiame formuoti kepaliukus, jos vyras švariai iššluoja, išvalo kieme esančią krosnį, ir netrukus į ją keliauja nauja duonos partija. Dabar ji keps 1,5 valandos.

Kasdien Sofija iškepa 250 kepalėlių duonos, savaitgaliais – dar daugiau. Tik ištraukti iš krosnies jie pakuojami į popierinius maišelius, ir Andreas veža juos į parduotuvę – šeima tiekia duoną net trims vietinėms prekyvietėms.

Kol duona kepa, Sofija nesėdi rankų sudėjusi – didžiuliame metaliniame puode kaista raugintas pienas, kurį reikia vis pamaišyti. Susidarę maži gabalėliai išgriebiami ir dedami į kiaurasamtį primenančius indus, kad išbėgtų likęs skystis. Taip gaminamas garsusis Kipro halloumi sūris. Iš trijų litrų pieno gaunama apie 1 kg sūrio. Nusausintas jis dedamas į maišelius, tada dar kartą pakaitinamas piene, iš kurio buvo išgriebtas, po to išimamas iš maišelių ir pasūdomas, kad ilgai stovėtų. Kadangi aš pasiruošusi – vis dar su prijuoste ir skara – esu įdarbinama ir sūrio gamintoja. Pareigos, jei atvirai, nelabai atsakingos – man patikima tik maišyti tą kaistantį puodą. 🙂

Išrinkus iš kaistančio pieno halloumi sūriui tinkančius gabalėlius, iš likusio dar gaminama vietinė varškė, vadinama anari – ją galima valgyti vieną arba, pavyzdžiui, su cinamonu, džiovinti, dėti kaip įdarą į raviolius.

Sofijos diena, atrodo, nėra lengva, bet moteris šypsosi ir tikina, kad padedant vyrui, su kuriuo jie drauge jau 49 metai, tikrai nėra sunku nudirbti visus darbus. Ji taip įpratusi. Ir jau sodina mus už vaišėmis nukrauto stalo. Duona, sūris, daržovės, lietuviškus žagarėlius primenantys saldumynai – viskas labai skanu ir šviežia.

Kipro virtuvės skoniai

Jei atvirai, tą patį galiu pasakyti apie visą Kipre ragautą maistą – viskas buvo labai skanu ir šviežia. Ir nesvarbu, ar tai būtų kaimo virtuvėje gamintas maistas, kokio skanavome ponios Sofijos namuose, ar penkių žvaigždučių viešbučio šefo patiekta vakarienė – apie visą jį galėčiau pasakyti tik tiek – labai skanu.

Banali tiesa – vienas iš patikimų būdų pažinti šalį, yra ragauti jos maisto. Taigi, prisėdę prie gausiai nukrauto kiprietiško stalo, leidžiamės į tikrą kulinarinę kelionę per ilgą istoriją, kurioje galime atpažinti Graikijos, Turkijos, Levanto ir kitų šalių įtaką.

Išvyką į Kiprą mums, Baltijos šalių žurnalistėms (keliavau su kolegėmis iš Latvijos ir Estijos) organizavo Kipro turizmo ministerija (Cyprus Ministry of Tourism), ir programa buvo parengta taip, kad turėjome daug galimybių pasimėgauti Kipro maistu. Ir ne tik paragauti jo tradiciniuose restoranuose ir tavernose, bet ir daugiau sužinoti apie įvairius tradicinius patiekalus, netgi, kaip jau supratote, pačios mėginome jų pagaminti. Taip, be duonos kepimo pas ponią Sofiją, dar teko tradicinėje Tochni kaimo tavernoje gaminti vietinius raviolius ir skanius, saldžius pourekkia – nedidelius pyragėlius, įdarytus vietine varške – anari. Pasiruošimas šiam darbui užfiksuotas pagrindinėje straipsnio nuotraukoje.

Išskirtinis Kipro virtuvės bruožas – meze

Tradicinė Kipro virtuvė remiasi pagrindiniais Viduržemio jūros dietos principais. Čia vartojama daug vaisių ir daržovių, alyvuogių aliejaus, žuvies ir jūros gėrybių. Didžioji dalis šių produktų – užauginama, pagaminama Kipre.

Vienas išskirtinių Kipro virtuvės bruožų – meze, tai tradicinis valgis, rinkinys iš daugelio mažų patiekalų. Prisėdus prie stalo, netrukus ant jo atkeliauja graikiškos salotos iš pomidorų, agurkų, svogūnų, alyvuogių ir fetos sūrio. Netrukus šalia atsiranda šviežia duona, kelių rūšių užtepėlės (humusas, tadžini, tzatziki), keptas halloumi sūris, gaminamas iš avių ir ožkų pieno. Žinoma, niekada neapsieinama be kelių rūšių alyvuogių ir citrinos, kurios sulčių gausiai užspaudžiama ant salotų, žuvies, mėsos patiekalų.

Kai jau jaučiatės visai neblogai užkandę, stalą pasieks, pavyzdžiui, didžiulė lėkštė kelių rūšių keptos žuvies  ir jūros gėrybių, ir, žinoma, pagrindiniai patiekalai iš mėsos, žuvies, vištienos, lydimi keptų bulvių, kurių Kipre auga įvairių rūšių.

Tarp pirmųjų meze ir pagrindinių patiekalų dar gali įsiterpti keli valgiai, pavyzdžiui, aštuonkojai arba įdarytos krevetės – Kipre tokių ragavau pirmą kartą ir jos man labai patiko.

Iš mėsos patiekalų populiarus šeftalia, tarsi pailgi kotletukai, pagardinti žolelėmis ir prieskoniais, kepami ant grotelių, prieš tai suvyniojami į riebalus;  stifado – jautienos troškinys su svogūnais; kleftiko – marinuota ir ilgai troškinta aviena; souvlaki – turbūt vienas populiariausių patiekalų Kipre – avienos, kiaulienos, vištienos iešmeliai, kepti ant atviros ugnies.  

Didžiausias iššūkis – porcijų dydis ir maisto gausa. Mums penkiems sunku buvo įveikti ir keturių žmonių kompanijai skirtą maistą. O kai patiekalai buvo tiekiami atskirai, gavusi savo porciją vis pasiteiraudavau – ar čia tikrai man vienai, o ne mums visiems? Taigi, patarimas Kipro svečiams – realiai vertinkite savo galimybes ir neskubėkite užsisakinėti po atskirą porciją.

Vieno šaukšto saldumynai

Pietums ar vakarienei baigiantis paslaugus padavėjas dar pasiūlys kavos ir deserto. Ech, tas jausmas, kai supranti, kad labai norėtum vaisių ar gabalėlio soutzoukos – vynuogių sultyse sustingusio riešutuko, bet jau viskas, nebesutalpinsi.

Taip, kiprietiški desertai – atskira tema. Labai populiarūs vadinami vieno šaukšto saldumynai. Tai sirupe išmirkyti ir taip užkonservuoti vaisių ar daržovių gabalėliai. Agros kaime mažutėje ponios Niki parduotuvėlėje blaškomės tarp lentynų, skanaudamos vis kitokio skonio saldumynus ir bandydamos suskaičiuoti, kiek jų pakuočių gali tilpti į sparčiai pilnėjantį lagaminą. Taip, nes jis ką tik pasipildė rožių džemo ir rožių sirupo stiklainėliais iš šalia esančios rožių gamyklėlės – parduotuvėlės.

Apsalo ir gomurys, ir uoslė. Gerai, kad kita mūsų maršruto stotelė – vyno darykla. 🙂 Ir gerai, kad tada dar nežinojome, kad ir ten mūsų laukia saldumynai. Tiksliau – saldus gėrimas.

Viena seniausių pasaulyje vyno gamintojų

Kipras garsėja ne tik savo maistu, bet ir vynu. Teigiama, kad po Armėnijos ir Sakartvelo Kipras buvo trečioji šalis pasaulyje, pradėjusi gaminti vyną. Šio gėrimo gerbėjams rekomenduojami net septyni specialūs maršrutai, siūlantys kuo geriau su jais susipažinti, kuo daugiau sužinoti.

Mūsų pažintis su Kipro vynais prasidėjo Doros kaime, „Karseras“ vyninėje, nuo garsiausio kiprietiško vyno Commandaria. Tai saldus desertinis, seniausias pasaulyje iki šiol gaminamas vynas, šiais metais švenčiantis garbingą 800 metų jubiliejų ir saugomas UNESCO.

Ilgai vietiniai Kipro gyventojai tikėjo, kad šis saldus vynas – siųstas dangaus, nes saldumynų, cukraus tuo metu nebuvo. O saldumo paslaptis paprasta – rugsėjo pabaigoje nuskintos vynuogės dešimt dienų laikomos salėje, kol išgaruoja vanduo, ir tik tada iš jų spaudžiamas vynas. Taigi, jis natūraliai saldus. Tiesa, tokiam vynui reikia daugiau vynuogių – iš 3 kg gaunama 0,5 litro vyno.

Philip Karseras, vyriausias sūnus, jau ne pirmas vyno gamintojas savo šeimoje – jis tęsia savo senelio, tėvo pradėtas tradicijas. Commandaria vyną gamina 14 kaimų, visi jie – iš vieno Commandaria slėnio.

Dar vienas tradicinis Kipro gėrimas – zivania, tai stiprus, 40-99 proc. brendis, gaminamas nuo XIV amžiaus.

Populiariausios vietinės Kipro vynuogių rūšys Xynisteri ir Mavro. Besidomėdami, ką iš jų galima pagaminti, lankėmės keliose vyninėse, ir jos visos gerokai skyrėsi – vienos labai tradicinės, kitos – naujos, modernios, pastatytos ir įrengtos taip, kad vynui gaminti ir išlaikyti būtų naudojama kuo mažiau energijos. Pavyzdžiui, rūsys įrengtas kalne. Didžioji dali vyno daryklų – apie 95 proc. – šeimos verslai. Prie jų vairo pastaraisiais metais stoja jaunosios kartos atstovai, baigę mokslus užsienyje. Jie plečia verslą, atranda naujas eksporto rinkas, bet tuo pačiu nepamiršta senųjų tradicijų.

Beje, kas iš tiesų patraukė dėmesį – nors vyno Kipre gaminama tikrai daug, ir jis palyginti pigus, girtų vietinių kažkaip nepasitaikė pamatyti.

Plačiau apie tai, ką aplankyti ir pamatyti Kipre, skaitykite čia.

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Vietos, kuriose skaniai valgėme

Dionysus Mansion (Limasolis) – jaukus vidinis kiemas, skanus maistas.

Symposio (Palendri) – tradiciniai Kipro patiekalai.

Gonia tou Pepe taverna (Limasolis) – viena iš daugelio Heroe‘s aikštės tavernų, didžiulės porcijos.

Petit Palais viešbučio restoranas (Platres) – skanus maistas ir puikūs desertai.

Kipriakon restoranas (Limasolis).

Bath of Afrodite restoranas  – labai skani žuvies meze, o įdarytos krevetės – tobulos. Iš terasos atsiveria puikus vaizdas į jūrą, paplūdimius.

Vasos fish taverna (Ayia Napa).

Avra taverna (Ayia Napa) – skanus tradicinis maistas, jį gaminti šefė Maria išmoko iš savo mamos ir senelės, laikosi jų tradicijų. 

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Sala: Kipras

Po skrydžio viešbutį pasiekėme likus gerai valandai iki saulės laidos. Dušas ar maudynės jūroje – tuo metu šis klausimas atrodė aktualiausias. Prisiminusi, kad Lietuvoje palikau ne itin maudynėms tinkančią oro temperatūrą, o iš kambario balkono matydama Viduržemio jūros žydrynę, apsisprendžiu akimirksniu. Kai saulei leidžiantis oro temperatūra +30, o vandens – apie +26, atsisakyti maudynių jūroje nebūtų gera mintis. Juo labiau, kai viešbutis įsikūręs tiesiog ant kranto. Stveriu rankšluostį ir lipu žemyn. Paplūdimyje žmonių jau nedaug. Krantas smėlėtas, o vanduo toks skaidrus, kad iki pradėdama plaukti pasilenkusi galiu matyti savo kojų pirštus. Vanduo, nors ir šiltas, maloniai atgaivina. Pagaliau labai aiškiai supratau – aš tikrai esu Kipre, kelionė prasidėjo ir laukia dar septynios saulėtos dienos. Taip, saulėtos, nes kipriečiai tvirtina – šioje trečioje pagal dydį Viduržemio jūros saloje saulė šviečia 340 dienų.

Vieta, kur tiesiog gera būti

Paprastai mėgstu pasiruošti kelionėms, pasidomėti, ką verta aplankyti. Šį kartą situacija buvo kitokia – kelionę į Kiprą organizavo Kipro turizmo ministerija (Cyprus Ministry of Tourism), keliavau  su kolegėmis žurnalistėmis iš Latvijos ir Estijos, programa buvo paruošta, tad Kiprą atradau keliaudama po jį, be jokių išankstinių lūkesčių. Ir, neslėpsiu, sala mane pakerėjo. Nuo pat pradžių, nuo pat pirmosios pourekkia (tai tokie saldūs pyragėliai) gamybos pamokos (taip, turėjome ir tokių atrakcijų – dar kepiau duoną, gaminau halloumi sūrį, bet apie tai – kitame pasakojime 🙂 ) nedideliame Tochni kaime apėmė jausmas, kad čia tiesiog gera būti. Na, tiesiog yra vietų, kur gerai jautiesi. Ir labai sunku paaiškinti, kodėl.

Grįžusi pabandžiau tai logiškai paaiškinti ir suradau šešias priežastis, kodėl verta keliauti į Kiprą:

• šiltas, saulėtas oras;
• smaragdinio žydrumo Viduržemio jūros vanduo;
• draugiški, malonūs žmonės;
• yra ką veikti ir ką pamatyti;
• skanus maistas;
• geras vynas.

Man dar labai pasisekė, kad keliavau su puikia kompanija, bet čia jau ne visiems taip gali nutikti 🙂

340 saulėtų dienų per metus

Išskrisdami iš Kipro spalio pradžioje palikome +30 temperatūrą, tad laukiant, kol Lietuvoje prasidės šildymo sezonas, galima kurį laiką pasišildyti Kipre. Pavasaris ir ruduo – geriausias laikas apsilankyti Kipre, nes liepą, rugpjūtį – ir labai karšta, ir žmonių gausybė. Rudenį temperatūra pažemėja, žmonių sumažėja.

Mes atskridome į Larnaką, bet iš karto ją palikome, lankėmės trijuose miestuose: Limasolyje, Pafose ir Ayia Napa.

Limasolis – antras pagal dydį Kipro miestas (beveik 259 tūkst. gyventojų), pagrindinis uostas. Jo pakrante apie 20 km tęsiasi turistinė viešbučių, kavinių, restoranų zona su palmėmis apsodinta promenada pasivaikščiojimui. Tačiau jei norisi autentikos – prašom, Jūsų paslaugoms – senamiestis su 14-ame amžiuje statyta pilimi, senoviniu karavansarajumi, kuriame dabar įsikūręs restoranas, Agia Napa bažnyčia ir kitais objektais. Galima vakarieniauti viešbučių ar turistinės dalies restoranuose, galima prisėsti viename iš Didvyrių  (Heroe‘s) aikštės restoranų ir pasijusti kaip didžiulėse graikiškose vestuvėse, nes visa aikštė nustatyta stalais su besimėgaujančiais maistu žmonėmis, nenuoramos vaikai siaučia aplink paminklą,  vyrauja kažkokia šventiška nuotaika.

Sėdint aikštėje prie stalo ir valgant netikėtai per kojas brūkšteli švelni uodega. Taip, katės! Jų čia labai daug. Pasakojama, kad kažkada Kipre knibždėte knibždėjo gyvačių, tad Šv. Elena, siekdama jų sumažinti, atplukdė į salą kelis laivus kačių. Matyt, sprendimas pasiteisino, gyvačių sumažėjo, o kačių iki šiol tris kartus daugiau žmonių (Kipre skaičiuojama 918 tūkst. gyventojų, oficialaus kačių skaičiaus nepavyko rasti 🙂 ).

Pafosas – gerokai mažesnis nei Limasolis, turintis beveik 102 tūkst. gyventojų, dar vadinamas Afroditės miestu. Aplink jį – daug lankytinų objektų. Gyvenimas čia vyksta ištisus metus, tad jei planuojate atvykti į Kiprą ne sezono metus, Pafosas gali būti geriausias pasirinkimas. Ayia Napa – judrus turistų miestas, lapkritį ištuštėjantis ir vėl atgyjantis gegužę.

Taigi, variantų, kur keliauti ir kur apsistoti – tikrai daug. Tik reikėtų prieš renkantis atidžiai pasidomėti, kur ruošiatės keliauti, kad paskui nelauktų nusivylimas. Pavyzdžiui, jei norite ramaus poilsio, o atvyksite į Ayia Napą, tikrai nebūsite patenkinti sprendimu.

Ayia Napa viešbučių zona

Maudynės smaragdinės spalvos jūroje

Vienas iš Kipro išskirtinumų – smėlėti, švarūs paplūdimiai. Ir, beje, visi jie yra valstybiniai, galima bet kur ateiti ir kaitintis saulėje, maudytis – nesvarbu, ar šalia įsikūręs prabangus viešbutis, ar tai nuošali vieta. Gultų bei skėčių kaina visoje saloje vienoda – 5 eurai už komplektą.

Kipro pakrantėse galima rasti ir smėlio paplūdimių, ir vietų, kur bangos dūžta į uolėtą krantą. Man pačiai įspūdingiausios maudynė buvo Žydrojoje lagūnoje. Tiesa, plaukiojome čia tiesiog išlipę iš laivo, bet smaragdinė vandens spalva – nepakartojama.

Labai žavūs paplūdimiai ir Akamas pusiasalyje, netoli nuo Afroditės vonių. Pietaudami ant šlaito įsikūrusioje taip pat besivadinančioje tavernoje galėjome mėgautis ir maistu, ir Viduržemio jūros spalvomis. Beje, maistas pasakojant apie Kiprą – atskira tema, jai skirtas šis straipsnis 🙂

Draugiški ir svetingi vietos gyventojai

Sustoji nuotraukos, gauni granatų. Granatų – čia kalbu apie granatus – vaisius, rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje gausiai derančius Kipre. Kol stabtelėję fotografavome medžius su nokstančiais granatais, pasirodė ir sodo šeimininkas. Jis netruko įtikinti, kad tiesiog nepadoru vaisius tik fotografuoti, jų neragaujant, tad į automobilį grįžome pilnais granatų glėbiais.

Panaši situacija pasikartojo ir vėlgi dėl gražios nuotraukos sustojus prie cukinijų lauko. Šiaip ne taip padedant gidei įtikinome šeimininkę, kad viešbutyje tikrai neturėsime kaip pasigaminti jos dovanotų cukinijų, tad nors dovanas ir vertiname, jų priimti tikrai negalime.

Kipre žmonės mielai bendrauja su atvykusiais turistais, skirtingai nei kitose šalyse, bandančiose riboti atvykstančiųjų srautus. Jausmas toks, kad atvykėliai čia laukiami ne tik viešbučiuose (čia personalo mandagumą galima paaiškinti stropiai atliekamomis pareigomis), bet ir miestuose, kaimeliuose.

Tad jei Kipre nuspręsite nuomoti automobilį (atkreipkite dėmesį, eismas čia vyksta kairiąja kelio puse, ir tai – britų valdymo palikimas, nepriklausomybę Kipras atgavo tik 1960-aisiais), labai rekomenduočiau nutolti nuo kurortinių pakrantės zonų ir aplankyti autentiškus kalnų kaimelius.

Mes viešėjome keliuose iš jų, labai patiko Kakopetria – jaukus kaimelis Trodo kalnų papėdėje, 667 metrų aukštyje. Sakoma, kad Kakopetria šį pavadinimą (žodžių „Kako“ ir „Petra“ junginys, reiškiantis blogas / šiurkštus ir akmuo / uola) gavo dėl to, kad senesniais laikais jo vietovė buvo ne tik uolėta, bet ir sunkiai įveikiama. Kita versija – kad didžiulė uola užgriuvo ant jos sėdėjusią jaunavedžių porą, ir po šio įvykio gyventojai pavadino uolą Kakopetra (Blogoji uola), o vėliau ir pats kaimas gavo pavadinimą Kakopetria. Trečioji versija – kad tai susiję su netikusiu didiko sūnumi, kurio vardas buvo  Petris. Jis buvęs pirmas kaimo gyventojas, ir sujungus žodžius „Kakos“ (blogas / piktas) ir „Petris“, kaimas gavo Kakopetria vardą.

Kai mes ten lankėmės, kaimas šventė saldumynų festivalį, skambėjo muzika, aktyviai vyko prekyba ir džiugino gausios vaišės. Beje, kaimuose vyksta labai daug festivalių, tad verta juose apsilankyti, nes kipriečiai moka linksmintis ir švęsti. Ir tai daro ne dėl turistų, bet kuria šventę patys sau.

11 tūkst. metų istorija

Taip, Kipras skaičiuoja tiek metų, tad istorinių vietų gerbėjai čia tikrai turės ką pamatyti. 19 km nuo Limasolio esanti Kourion archeologinė vietovė vertinama kaip viena įspūdingiausių saloje. Puikiai išsilaikęs  II a. pr. Kr. statytas graikų-romėnų teatras, Eustolijaus namas su išlikusiomis įspūdingomis mozaikomis – verta apsilankyti.

Jei apsistosite Pafose ir keliausite tik po šį regioną – galite pasigėrėti Pafoso mozaikomis, aplankyti Karalių kapus, viduramžių fortą.

Daug vietovių Kipre susiję su Afrodite, meilės ir grožio deive, jai skirtas net atskiras turistinis maršrutas. Mes iš jo pamatėme tik dvi vietas – akmenuotą įlanką su uolomis (Petra tou Romiou), prie kurių iš jūros putos gimė Afroditė, ir šaltinį, šalia kurio ji sutiko savo mylimąjį Adonį. Šalia šaltinio kerojantis didžiulis figmedis paaiškina, kodėl Afroditė dažnai vaizduojama prisidengusi figos lapu.

Šiltasis metų laikas – toks etapas, kai nesinori užsidaryti muziejų salėse. Tad meno gerbėjai gali atvažiuoti tiesiai į Ayia Napa – didžiulis skulptūrų muziejus čia įsikūręs tiesiog po atviru dangumi.

Skulptūros – gerai, gražu, bet Kipre visgi labiau žavėjo tai, ką per šimtmečius sukūrė gamta. Įspūdingos pakrantės uolos – ar tai būtų Meilės tiltas, ar Greco kyšulys, toliausias pietrytinis Kipro taškas – į jas dūžtančios bangos, Viduržemio jūros mėlis, tobulai giedras dangus – man tai vienas gražiausių meno kūrinių 🙂

Beje, žinau, kad tarp skaitytojų daug aktyvaus poilsio gerbėjų, mėgėjų vaikščioti. Jiems galiu pasakyti –  taip, Kipre irgi yra pasivaikščiojimo takų, bet šį kartą prasiėjau tik vienu „Vateri“ gamtos taku, prasidedančiu  Kakopetria kaime. Likusius reikės išbandyti per kitas keliones 🙂

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

„Mediterranean Beach Hotel“ (Limasolis). Naujai renovuotas viešbutis ant jūros kranto su keliais baseinais, jaukiu smėlėtu paplūdimiu. Skanūs ir gausūs pusryčiai, malonus personalas, yra ir SPA zona.

„Hotel Napa Mermaid“ (Aiya Napa). Iki paplūdimio reikia pereiti gatvę. Tvarkingas, jaukus, su baseinu, puikūs pusryčiai.

„Nissi Beach Hotel“ (Aiya Napa). Šiame viešbutyje nebuvome apsistoję, bet labai skaniai pietavome 🙂 Įsikūręs ant jūros kranto, prie vieno gražiausių saloje Nissi paplūdimio. Galima apsistoti pagrindiniame pastate, galima – atskiruose nameliuose. Labai graži, išpuoselėta aplinka.

„Cap St Georges Hotel & Resort“ – tik 2022 metų birželį atidarytas viešbutis. Prabangus, modernus, patogus, ant jūros kranto. Didžiulė teritorija, 4 baseinai (neskaičiuojant privačių), 10 restoranų, SPA zona. Suprojektuotas ir įrengtas taip, kad nepaisant, kiek žmonių jame apsistoję, nesijauti minioje. Stovėdama erdvioje savo apartamentų terasoje suprantu, kad niekas iš niekur manęs negali matyti, o man prieš akis – vaizdas į jūrą.

Kelionės laikas: 2024 m. liepos 31 - rugpjūčio 4 d.

Šalis: Latvija

Jei atvirai, sakyti, kad prieš važiuojant į Latviją neturėjome jokio plano, nebūtų labai tikslu – žinojome, kad norime pasiekti Kolkos ragą, pabūti prie jūros ir gal dar užsukti į Kemerių pelkę. Kelionės trukmė irgi tokia neapibrėžta – gal keturios, gal penkios dienos. Nakvynę buvome užsakę trims naktims – pirmoji mūsų laukė Tukume, kitos dvi – mažučiame pajūrio miestelyje Roja. Kodėl jame? Todėl, kad tik ten pavyko rasti daugmaž padorų variantą. Na, iš tiesų nieko negalime kaltinti, nes kai vasaros įkarštyje pirmadienį pradedi ieškoti nakvynės prie jūros trečiadieniui, didelio pasirinkimo negali tikėtis.

Didžiausi rūmai Baltijos šalyse

Kelionė prasidėjo trečiadienio rytą, tos dienos mūsų tikslas – Tukumas. Iki jo pirmas sustojimas buvo suplanuotas Jelgavoje. Kodėl čia? Na, apskaičiavome, jog jau bus pietų metas. Pavalgėme jaukioje, pigioje kavinėje, kurioje antras patiekalas, primenantis namų maistą, kainavo 5-6 eurus. Po pietų nusprendėme – jei jau sustojome, tai reikia pasižvalgyti po miestą. Juo labiau, kad laukiant pietų kavinėje spėjome pavartyti albumą apie šį miestą.

Labiausiai sudominęs objektas – Jelgavos rūmai. Didžiausiais Baltijos šalyse laikomi rūmai pastatyti XVIII amžiuje, jų autorius – įžymus Rusijos dvaro architektas Frančeskas Bartolomejas Rastrelis. Kažkada tai buvo Kuržemės ir Žiemgalos hercogų rezidencija, čia svečiavosi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII. Dabar rūmuose  įsikūręs Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universitetas.

Oras puikus, tad trumpai pasižvalgę po universiteto pastatą, nusprendžiame daugiau laiko skirti parkui.  Netikėtai šalia Lielupės upės atrandame didelio formato šamotinių skulptūrų ekspoziciją. Pasirodo, nuo 2013 metų mieste vyksta Baltijos šalių menininkų simpoziumas, o jų darbai lieka miestui. Atsitiktinumas ar genai, bet paaiškėjo, kad labiausiai mums patikusios skulptūros buvo sukurtos lietuvių menininkų. 🙂

Papietavę ir pramankštinę kojas važiuojame toliau. Būtų Jelgavoje dar daugiau ką pamatyti, bet mums šiam kartui užteks ir tiek.

Latviškasis Holivudas

„O, apie šitą aš kažką skaičiau“, – bendrakeleivė ryžtingai pasuka vairą rodyklės kryptimi, ir užuot važiavę į Tukumą, riedame į Cinevilla.  Pirmas vaizdas pasiekus tikslą – traukinys su raudona žvaigžde, kiek toliau – bažnyčia, senoviniai pastatai, senų automobilių pristatytas kiemas. Kur čia patekome? Klaidžiojame po kažkokias studijas primenančias patalpas, be mūsų – daugiau žmonių nėra, nors automobilių aikštelė apypilnė. Beklaidžiojant atrandame kasą ir sužinome, kad turime nusipirkti bilietą, kurio kaina – 7 eurai žmogui.

Tuo pačiu išsiaiškiname, kad patekome į vietą, kur filmuojami įvairūs filmai, toks latviškas Holivudas. O dekoracijos, kurios „nedirba“ filmui, tampa turistų lankomu objektu. Man žinomas filmas, kurio dalis čia filmuota – neseniai per LRT rodytas serialas „Sisi“. Kiti pastatai čia vaizdavo ir XVII, ir XIX ir dar kitus amžius. Prie pastato pritvirtintas QR kodas atskleidžia, koks filmo epizodas čia filmuotas. Visai smagiai pasivaikščiojome, toks keistas jausmas – tarsi balansuojama tarp realybės ir fikcijos ribos. Prieini kapines – aha, paminklai iš putplasčio ar kažko panašaus, netikra. Hmm, o bažnyčia atrodo visai kaip tikra. Įžengi vidun – ne, kraupūs piešiniai išduoda ją buvus siaubo filmo dekoracija.

Planuojant kelionę iš anksto, galima užsisakyti po šią vietą ekskursiją ar fotosesiją su filmų herojų kostiumais. Beje, filmai čia kuriami ir dabar, nedaug trūko, kad būtume įsibrukę į antro pasaulinio karo laikus menančio filmo kadrą. Tik budrus apsaugininkas sulaikė mus nuo šios žvaigždžių valandos 🙂

Prisifotografavę įvairius laikotarpius vaidinančiuose pastatuose, jau be jokių sustojimų važiuojame iki Tukumo. Tiesą sakant, stoti jau ir nelabai buvo kur, iki Tukumo telikę apie 17 km.

Tukumas ir jo apylinkių rūmai

„Ir ką jūs čia veiksite“, – nuoširdžiai nustebo į jaukius apartamentus įleidusi ir maloniai vakarienės vietas nurodžiusi šeimininkė. Kažką numykėme, nes nepatogu buvo sakyti, kad jos gimtajame mieste stabtelėjome tik todėl, kad čia buvo tinkamas laikas nakvynei.

Po skanios ir palyginti nebrangios vakarienės išeiname pasivaikščioti po miestą. Tukumas pasirodė daug jaukesnis nei dieną aplankyta Jelgava, net ir jo reklaminis šūkis skelbia: „Į Tukumą – grožio!” O paskui patikslinima, kad kalbama ne tik apie miesto, bet ir apie jo apylinkių žavesį. Nedidelis senamiestis, centrinė Laisvės aikštė (Brivibas laukums) su fontanu ir pilies bokštu, liuteronų bažnyčia su apžvalgos bokštu, Pilies gatvė, amatininkų darbų ekspozicija – per vieną vakarą praktiškai apėjome visą miestą. Neaplankyti liko tik muziejai, amatininkų dirbtuvės.

Vakare vartant apartamentuose rastus informacinius bukletus, sudėliojame kitos dienos planą – pasižvalgysime po aplinkinius dvarus ir tada važiuosime į Roją, nes šiaip iki jos – tik valanda su trupučiu kelio. Ir važiuosime ne trumpiausiu keliu palei jūrą, nes juo grįšime, o darysime lankstą.

Pasirinkome tris gana skirtingus netoliese esančius dvarus – pilis. Pirmoji – Durbės pilis. Kaip teigiama informaciniame lankstinuke, tai – vienintelis iš buvusių Latvijos dvarų, kuriuose visiškai atkurtas XIX a. pab. – XX a. pr. istorinis interjeras. Ji laikoma vienu iš Kuržemės klasicizmo architektūros perlų, kurį sudaro parkas, rotonda ir ilgiausias pėsčiųjų tiltas Latvijoje. Pirmame rūmų aukšte gaima pasivaikščioti po kambarius, kokie jie buvo prieš daugiau nei šimtą metų, antrame – rengiamos įvairios parodos. Verta sumokėti po 2,5 euro ir užeiti į vidų.

Kitas į mūsų planą patekęs – Šlokenbeko – dvaras, pirmą kartą paminėtas 1484 metais. Jis buvo pastatytas siekiant apsaugoti Tukumo miestą nuo priešų atakų, iki dabar išliko senosios gynybinės sienos su šaudymo angomis. 1976 metais dvare įkurtas ir iki šiol veikia Latvijos kelių muziejus. Jei jus tai domina, verta apsilankyti. Dvaro teritorijoje įrengta kavinė, galima išgerti kavos ar papietauti.

Jaunmuokų rūmus aplankyti nusprendėme tik todėl, kad jie labai gražiai atrodė nuotraukoje. Realybėje vaizdas taip pat buvo gražus, nors pagrindinis rūmų pastatas tvarkomas ir pastoliai kiek gadino nuotraukas. Tai naujausi mūsų tą dieną aplankyti rūmai – jie pastatyti tik apie 1901 metus kaip tuometinio Rygos mero Džordžo Armitstedo medžioklės pilis. Dabar viduje galima apžiūrėti ekspoziciją apie Latvijos miškų ūkį ir medžioklę, arklidėse įrengtas viešbutis ir patalpos renginiams. Mes į vidų neužsukome, bet mielai pasivaikščiojome po rūmus supantį parką su šimtamečių liepų alėja.

Jei iki tol Google Maps sąžiningai vedžiojo mus į pasirinktus objektus, tai rodydamas kelią iki rožių sodo „Rozites“ pasimetė. Pirmą kartą vietoj rožyno pataikėme į kažkokias fermas su mėšlynu, paskui bandė mus vesti apleistu miško keleliu. Važiuoti juo nedrįsome, bet paėję iš tiesų pasiekėme rožyną, kuriame skaičiuojama daugiau nei 400 skirtingų rožių. Jo savininkė pasiguodė, kad ne tik mes turėjome taip klaidžioti, pėsčiomis neretai juos pasiekia ir autobusinių ekskursijų lankytojai, nors iš tiesų yra patogus privažiavimas asfaltuotu keliu. Ar verta čia važiuoti? Na, jei labai domitės rožėmis, tada taip. Kitu atveju galima šį objektą ir praleisti.

Iš rožyno jau važiavome tiesiai į Roją, pakeliui dar sustojame pavakarieniauti. Atvykus paaiškėjo, kad „butikinis“ viešbutis iš tiesų yra kambariai su bendrais dušais ir tualetais. Tą jau buvome supratę iš aprašymo, kai užsisakinėjome. Kur kas labiau nustebino, kad pajūrio viešbutuko kambariuose ne tik kad nėra šaldytuvo ar virdulio, bet netgi draudžiama laikyti ir valgyti savo maistą. Pusryčiai įskaičiuoti į kainą, nuo 17 val. galima valgyti šalia esančiame restorane, o ką daryti per pietus – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Na, kaip nors badu nemirsime. Kuo galime tikrai pasidžiaugti – visi kaimynai buvo ramūs, o bendrose patalpose visada labai švaru.

Pagal aprašymą mūsų „butikinis“ viešbutis turėjo būti visai šalia paplūdimio. Tai buvo tiesa, tik kažkodėl nutylėta, kad eiti iki to paplūdimio teks palei kažkokios, atrodo, nebeveikiančios lentpjūvės teritoriją, o pjuvenų kalnai gerokai pranoko kopas 🙂

Jau ne kartą teko įsitikinti, kad turėdami tiek daug jūros pakrantės, latviai jos taip nepuoselėja kaip lietuviai. Visa laimė, paėjus toliau paplūdimys pasirodė visai jaukus ir erdvus, tiesa, einant dar toliau kelią pastoja į jūrą brendantys nendrynai – šabakštynai. Atviroje jūroje jų nėra, o štai įlanka nesugeba apsiginti. Na, tikrai užteks ir likusio paplūdimio. Jūra, saulėlydis pataiso nuotaiką ir tarsi nutrina dienos nuovargį 🙂

Kolkos ragas – kur susitinka Baltijos jūra ir Rygos įlanka

Ryte po pusryčių gražiu pakrantės keliu važiuojame iki Kolkos rago. Navigacija atveda tiesiai į mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, bet mums mokėti kažkaip nesinori, tad kiek pavažiavę atrandame nemokamą. Per šviesų pajūrio pušyną patraukiame prie vandens. Matosi sužymėti takai – jei norėtųsi pasivaikščioti, tikrai būtų kur.

Pakrante prieiname prie Kolkos rago – akmenuoto iškyšulio, skiriančio atvirą Baltijos jūrą nuo Rygos įlankos. Atskirti kas yra kas – paprasta, nes įlankoje vanduo tikrai kur kas ramesnis, seklesnis, jūros pusėje matosi baltos bangų keteros.

Apsižvalgę nusprendžiame mieliau įsikurti prie jūros. Kiek paėjus žmonių visai nesimato – plačiausias paplūdimo ruožas – tik mūsų. Tai pagrindinis Latvijos pajūrio privalumas lyginant su lietuviškuoju.

Vakare grįžtant link Rojos stabtelime prie vienos iš žuvies rūkyklų. Už 6,5 euro dviese sočiai pavalgome – žuvį parduodanti šeima gali pasiūlyti ir duonos, ir stalo įrankius – galima valgyti vietoje, galima pirkti išsinešimui.

Prieš užmiegant patikriname booking.com. Netikėtai rastas neblogas nakvynės variantas Jūrmaloje nulemia tolimesnius kelionės planus – kitą dieną dar nevažiuosime į Lietuvą, o toliau keliausime po Latviją.

Ryte susidedame daiktus ir pakrantės keliu patraukiame link Jūrmalos. Pirmas sustojimas prie Kaltenės, kur įrengtas maždaug 1 km ilgio pakrantės takas paukščiams stebėti. Rytas apniukęs, nusprendžiame pasivaikščioti. Ėjimas toks nelabai malonus – vietomis žengi tvarkinga pakrante, vietomis tenka nerti į brūzgynus. Tako pabaigoje pastatytas bokštelis paukščiams stebėti. Na, pasivaikščiojome, bet antrą kartą šito maršruto nebekartočiau – keliolika ančių ir kormoranų, mano nuomone, neverti to braidžiojimo po šabakštynus. Jau geriau vaikštinėti gražiuose pajūrio pušynuose.

Pakelėje, šeimos kavinėje stabtelime kavos. Apžvelgusi meniu, pagalvoju, kad neblogai būtų gauti ir blynelių. Pasirodo, jų reikės laukti valandą. O deserto, kuris iš aprašymo atrodo, kaip varškė su uogiene? Irgi valandą. Lankytojų tik mes ir kavą baigianti gerti šeima. Latvių tempai momentais stebina. Gerai, kad automobilyje turime lietuviškų traškučių prie kavos 🙂

Dar vienas sustojimas – Mersrago paplūdimyje. Šitas kur kas malonesnis. Smagiai prasieiname pajūrio miškelio taku, pabūname prie jūros. Žmonių – vos vienas kitas.

Paskutinis lankytinas objektas artėjant prie Jūrmalos – didžioji Kemerių pelkė, jai skirtas atskiras aprašymas.

Pirmasis įspūdis Jūrmaloje – nepatiko

Latvijoje teko lankytis jau daug kartą – ir pajūryje, jo dalyje nuo Papės iki Venstpilio, ir Rygoje, kituose miestuose, miesteliuose, bet štai Jūrmaloje iki šiol neteko būti. Ką gi, susipažinsime.

Mūsų apartamentai – blokiniame penkiaaukštyje miesto pakraštyje. Butas puikiai įrengtas, bet aplinka ir šalia esančioje „Maximoje“ sutikti pirkėjai – jausmas toks, tarsi būtume ne kaimyninėje Latvijoje, o kažkur Rusijoje.

Ryte šviečia saulė, tad viskas atrodo šviesiau. Nors įsikūrėme miesto pakraštyje, į paplūdimį pavažiuojame dar kiek tolėliau, tad vietų automobilių stovėjimo aikštelėje – kiek nori. Nors paplūdimys ir nuošalus, įrengtos ir persirengimo kabinos. Žmonių – vienas kitas, maždaug pusė jų – mūsų tautiečiai (pusė tų, kuriuos girdėjome kalbant 🙂 ). Kiek pasivaikščioję paplūdimyje priėjome ženklą, kad Jūrmala baigėsi. Esame tikrai pačiame jos pakraštyje.

Todėl iki centro – jei taip galim pavadinti pėsčiųjų gatvę su kavinėmis ir restoranais – apie 12 km. Važiuojant pakelėje – senos ir naujos vilos, miesto parkai. Jie atrodo liūdnai – prieš kelias dienas audra Latvijoje prasiautė kur kas smarkiau nei Lietuvoje, vienas kraupiausių matytų vaizdų – užvirtusio medžio maždaug per pusę perskelta vila.

Šalia pagrindinės pėsčiųjų gatvės tenka nemažai pasisukioti, kol randame laisvą vietą automobiliui. Norisi valgyti, nosį pakutena iš netoliese esančio restorano sklindantys kvapai. Pasirodo, tai gruziniškas restoranas. Užmetame akį į meniu – labiausiai įsiminė pupelių sriuba, kaina – 8,2 euro. Koks jos skonis – sužinoti neteko, nes nesiryžome laukti maisto pusantros valandos. Visai skaniai, greitai ir, manau, gerokai pigiau papietaujame picerijoje.

Pėsčiųjų gatvėje žmonių nedaug, kiek gausiau – paplūdimyje. Kaip ir visi čia atėjusieji įsiamžinu prie vėžlio, paskui prie užrašo „Jūrmala“. Paplūdimys nesužavi, toks labai apstatytas viešbučiais, kavinėmis, nuomojamais gultais. Man asmeniškai mielesnis buvo tas rytinis, nuošalesnis.

Ir apskritai Jūrmala pasirodo kažkokia nejauki. Nežinau, gal dėl to kalti audros išvartyti medžiai, gal aplink skambanti rusų kalba, gal kitos priežastys. Bet mintyse nuoširdžiai atsiprašau Palangos – ji daug jaukesnė, gražesnė, tvarkingesnė. Bent jau man. Suprantu, negalima vertinti miesto pabuvus jame mažiau nei parą, tai čia toks pirmas įspūdis. Kainos taip – Palangoje jos aukštos, bet būtent Jūrmala irgi sparčiai jas vejasi ar net jau lenkia. Žinoma, erdvūs paplūdimiai, galimybė lengvai rasti vietą automobiliui netoli jūros – tai tie koziriai, kuriais Jūrmala ir atsivilioja lietuvius.

Grįžtant į Lietuvą dar sustojame Bauskėje – užsukame į pilį (į vidų neiname, nėra laiko) ir į parduotuvę (į vidų einame, tam laiko randame). Galimybė sekmadienio vakarą pirkti lauktuvėms gėrimus ir su laipsniais – dar vienas, tegul ir nedidelis Latvijos pranašumas.

Apibendrinant – kelionė buvo smagi ir sąlyginai nebrangi. Patarimai / rekomendacijos:

• jei vasarą nori poilsiauti prie jūros, nakvynes reikia pradėti užsakinėti iš anksto, ne prieš tris dienas;
• Latvijos pajūryje asmeniškai man daug smagiau poilsiauti nuo Papės iki Kolkos rago, prie jūros, o ne prie Rygos įlankos;
• pagrindiniai Latvijos privalumai – daug mažesnė žmonių ir automobilių koncentracija prie jūros.

Kelionės laikas: 2024 m. rugpjūčio 3 d.

Šalis: Latvija

Laikas buvo ypatingas – saulė jau netoli laidos, tad jos spinduliai krito tarsi įstrižai, savo šviesa nuauksindami samanas, žoles ir žemaūgius medelius. Balti dangaus debesėliai atsispindėjo ežerėlių akyse ir atrodė tarsi šie – bedugniai. Einant tarp jų mediniu taku jausmas toks, lyg žengi jau ne tarp dviejų ežerų, o tarp žemyn nusileidusių debesų. O dar tas drėgnų samanų, gailių, viržių kvapas, gęstančios vasaros dienos šiluma ir ramybė...

Na, nėra net ką sakyti – Kemerių pelkė (ar raistas – tiesą sakant, net nežinau, kaip tiksliau reikėtų vadinti) iš tiesų sužavėjo, užbūrė, privertė padaryti dešimtis nuotraukų, ir nors pasivaikščiojimas joje turėjo būti tik trumpas epizodas penkių dienų kelionėje po Latviją, jis neplanuotai išsikovojo sau atskirą pasakojimą. Juk tiek daug gražių nuotraukų gavosi, taip norisi jas parodyti 🙂

Audros padariniai – išvirtę medžiai ir nugriautas tualetas

O pradžia nežadėjo nieko gero. Kelionė po Latviją nebuvo labai griežtai suplanuota, bet neretai nutinka, kad taip mažai planuojant (o aš, tiesą sakant, šitai nelabai mėgstu) įvykiai sukrinta taip, kaip iš tiesų yra geriausiai. Taigi, nuo nedidelio miestelio Roja, kuriame praleidome pora dienų prie jūros, sustodami tai vienoje, tai kitoje įdomesnėje vietoje artėjome prie Jūrmalos, kur mūsų laukė prieš pora dienų užsakyta nakvynė. Planas užsukti į Kemerių pelkę pakibo ant plauko, nes vakaras sparčiai artėjo, o prieblanda ar net tamsa tikrai nebūtų tinkamiausias laikas braidžioti po pelkę. Optimizmą dar labiau trynė pakelės vaizdai – po audros išvirtę medžiai, kurių artėjant prie Jūrmalos vis daugėjo. Važiuojant per Kemerių nacionalinio parko teritoriją vaizdas apskritai apokaliptinis – iš abiejų kelio pusių boluoja šviežiai nupjautų medžių kamienai. Vaizdas toks, kad po praūžusios audros tiesiog praeita su pjūklais, išpjauta ant kelio gulėjusi medžių dalis, kad būtų galima pravažiuoti, o jie patys palikti, kol bus spėta likviduoti šios negailestingos, prieš kelias dienas praūžusios audros padarinius.

Vakaras, dangus apniukęs, kažkoks liūdnas miestelis, toliau – kelias per tamsų mišką. Ir Google Maps mus veda iki Kemerių pelkės pažintinio tako, latviškai – Kemeru Purva taka. Šeštadienio pavakarys, automobilių stovėjimo aikštelėje daug automobilių, nors man jau buvo įtarimas, kad tokiu laiku vienos braidysime po pelkes. Pati aikštelė pateisino tako pavadinimą – visas jos paviršius padengtas skysto purvo sluoksniu. Pribridęs prižiūrėtojas paprašė susimokėti. 3 eurai – tai čia toks lyg automobilio parkavimo, lyg įėjimo po pelkę mokestis.

Susirinkome daiktus, pasiruošėme žygiui. Stypčioju baltais sportbačiais per rudą purvynėlį. Na, ką labai veržiausi į tą pelkę, tai sveika atvykusi. Prieš pradedant į žygį, norėtųsi užsukti į tualetą. Deja, įeiti į jį neįmanoma – medinę būdelę prislėgė nugriuvęs medis. Užrašas skelbia, kad netoliese bus dar viena tokia įstaigėlė. Ką gi, tikėkimės, kad jai geriau sekėsi išgyventi audrą.

Pasirinkimas iš dviejų takų

Pasukame į tamsų, gūdų mišką. Saulės nėra, tamsu, drėgna, bet takas visai geras. Pamatome, tiksliau pirma užuodžiama mūsų ieškomą namelį – taip, medis jo neprispaudė. Netrukus takas išsišakoja – viena kryptimi veda rodyklė, eiti į kitą pusę draudžia eismo ženklas „plyta“. Einame, kur leidžiama.

Miškas pradeda retėti, medžiai žemėti, priekyje, atrodo, laukia kur kas šviesesnė ateitis. Taip! Tarsi uždangai nukritus prieš mūsų akis atsiveria saulės nušviestos pelkės peizažas. Žengiame mediniu taku, medžiai kuo toliau, tuo labiau mažėja, menkėja, kol lieka tik retutės pušelės, mažaūgiai berželiai. Bet visu grožiu pasirodo  samanos ir kita pelkių augalija.

Toliau eiti galima dviem maršrutais, kurių vienas – 1,4 km, kitas – apie 3,4 km ilgio. Tiesa, kitur randame nurodytus ilgesnius atstumus – 1,7 ir 3,7 km, bet einant jų ilgio nematavome, nes kažkaip neatrodė, kad tie kelių šimtų metrų skirtumas svarbu. Beje, labai atidžiai skaičiuojantiems metrus, dar reikėtų pridėti ir apie 500 m nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki tako pradžios. Iš dviejų takų mes, žinoma, renkamės ilgesnį variantą, nes norisi kuo daugiau pasivaikščioti po visą šitą grožį.

Nuo apžvalgos bokšto – vaizdas į pelkės platybes

Rusvai žalios saulės nuauksintos samanos, gailiai, viržiai, mažutės pušelės – visos spalvos tarsi šiek tiek netikros. „Medinis takas nuves į samanų, pelkės pušelių, akivarų, tamsių ežerėlių ir pelkinių gailių karalystę“, – kažkur radau tokią informaciją apie šią pelkę. Tai taip ir buvo. 🙂

Einant mediniu taku tolyn, pasirodo ir vienas, kitas ežerėlis. Prie pirmojo stabtelim ilgiau, prisėdame ant suolo ir tiesiog mėgaujamės vaizdu. Bet netrukus jų vis daugėja ir akys pradeda priprasti prie šio grožio. Maždaug tako viduryje stovi apžvalgos bokštas, iš kurio galima plačiai apžvelgti aukštapelkę ir pamatyti, kiek daug ežerėlių čia yra.

Pasimėgavę vaizdais žingsniuojame mediniu taku toliau. Prie ežerėlių įrengti mediniai suolai, tad galima prisėsti pailsėti ar tiesiog ilgiau pasidžiaugti išvyka.

Kad pasivaikščiojimas artėja prie pabaigos supratome, kai ežerėlių pradėjo mažėti, medžių – daugėti. Vėl žengiame į tamsų niūrų mišką, kuriame net sunku suprasti – medžiai čia išgriuvo per paskutinę audrą, praūžusią prieš pora dienų, ar gerokai anksčiau.

Stovėjimo aikštelėje automobilių gerokai mažiau, ir atrodo, kad keliuose jų šeimininkai liks nakvoti. O mes pasukame link Jūrmalos, link savo nakvynės vietos.

Parkas garsus ir dėl mineralinių vandenų bei gydomojo purvo

Kemerių nacionalinis parkas – trečias pagal dydį Latvijos nacionalinis parkas, įkurtas 1997 metais. Jis  ypatingas dėl didelės biologinės įvairovės, unikalaus Kemerių raisto ir mineralinių vandenų bei gydomojo purvo. Jau XVIII amžiuje čia veikė kurortas, į kurį išbandyti sieros vandenilio šaltinių ir purvo vonių atvažiuodavo ligoniai iš įvairių Europos šalių.

Parko plotas – daugiau kaip 40 ha. Jo teritorijoje yra lagūnos tipo ežerai Dūnieris, Kanieris, Sluokos ežeras ir Valgumo ežeras. Iš pelkių didžiausios yra Kemerių raistas ir Raganų pelkė. Skaičiau, kad čia įrengta ir daugiau gamtos takų, ne tik mūsų praeitas, taip pat yra apžvalgos bokštelių ir bokštų paukščiams stebėti.

P. S. Tai yra mano asmeniniai įspūdžiai. Jei atvyksite į pelkę, kai bus apsiniaukę, lis, ar patys būsite pavargę, blogai nusiteikę, prašome nereikšti man pretenzijų, kad Jūsų įspūdžiai kur kas blogesni nei maniškiai 🙂

Kelionės laikas: 2024 m. birželio 7 – 11 d.

Šalis: Čekija

Spėju, daugeliui pagrindinė šio straipsnio nuotrauka netikėta. Taip, didžioji dalis mano kelionių aktyvios, o šį kartą pasitaikė toks miksas – ir aktyvus, ir pasyvesnis poilsis mėgaujantis SPA malonumais. Tai parinkau ir tokią neįprastą nuotrauką 🙂

Šį maršrutą pasiūlė „CzechTourism“, kviesdamas apsilankyti Moravijos – Silezijos ir Olomouco regionuose ir pamatyti bei išbandyti įvairias veiklas.

Vieta, galinti pasigirti švariausiu oru Vidurio Europoje

Taigi, po pažinties su Ostrava, pakeliui aplankę rūmus Hradecas prie Moravicės (Hradec nad Moravicí) atvykome į Karlova Studanka miestelį. Jesenykų (Jeseniky) kalnų papėdėje įsikūrusio kurorto oras, teigiama, švariausias Vidurio Europoje. Taigi, kvėpuojame pilnais plaučiais, vaikščiodami miestelio gatvėmis ir besižvalgydami į autentiškus senovinius jo pastatus. Jaukus kurortas garsėja ir savo SPA, ir medicinos paslaugomis. Bevaikštinėdami prieiname mineralinio vandens biuvetę (turbūt Čekijoje ji vadinasi taip pat, kaip ir Lietuvoje), paragaujame vietinio mineralinio vandens. Na, gerti įmanoma, jei jau jis padeda sveikatai 🙂 Tikiuosi, ypač tai naudinga po sočių pietų, o mes tik ką skaniai ir gausiai papietavome netoli Karlova Studankos įsikūrusio viešbučio „Peras“ restorano terasoje.

Keliaujant per Čekiją automobiliu, verta kelioms dienoms apsistoti Karlova Studankoje, nes nuo čia prasideda ir ne vienas takas, vedantis per aplinkines miškingas kalvas. Dienos planas gali būti: aktyvus pasivaikščiojimas po apylinkes, vakarienė ir SPA malonumai.

Mes iki savo nakvynės vietos – viešbučio ir SPA centro „Koprivna“  – turėjome dar šiek tiek pavažiuoti, nes jis įsikūręs tiesiog Jesenykų kalnų apsuptyje. Viešbučio, beje, jo pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą yra „dilgėlė“ savininkai – šeima, ir patys gyvenantys savo svečių kaimynystėje.

Visiškai šalia pagrindinio pastato – į kalnus keliantis keltuvas, žiemą laukiantis slidininkų, o vasarą – dviratininkų, vaikščiotojų ir kitų aktyvaus poilsio gerbėjų. Besikeldama aukštyn filmuoju žemai po mano kojomis nuo kalno besileidžiančius dviratininkus. Mums buvo pasiūlytas kur kas mažiau ekstremalus nusileidimo variantas – savotiški kartingai ar žemi triračiai, kuriuos išbandžiusios kolegės tikino, kad buvo labai smagu. Na o mes pasirinkome jau daugelį kartų patikrintą nusileidimą savomis kojomis, nes labai norėjosi jas pramankštinti.

Vakarieniavome viešbučio restorane. Gaila, lietus neleido prisėsti terasoje, bet privalumas, kad apylinkių vaizdais galėjome grožėtis pro žemę siekiančius restorano langus. Po vakarienės – malonus atsipalaidavimas viešbučio lauko baseine, kurio šiltas vanduo tokiu oru buvo pats tas.

Pasivaikščiojimas Bila Opava taku

Kelionės sekmadienis žadėjo būti pati aktyviausia diena. Taip ir buvo – smagus pasivaikščiojimas Jesenykų kalnuose, Bila Opava taku.

Visas takas tai nutoldamas, tai priartėdamas vingiuoja palei Bila Opava upę, iš čia ir jo pavadinimas. Teko ir aukštyn palypėti – akmenimis bei laipteliais–kopėčiomis, ir paėjėti smagiu takeliu, ir kirsti upę tilteliais. Nenuobodu, gražu: priėjome ir krioklių, grožėjomės stačiais šlaitais ir aukštomis lieknomis eglėmis. Šis takas laikomas vienu gražiausių Jesenykų kalnuose ir tikrai vertas tokio vardo. Prasideda jis Karlova Studanka miestelyje, programėlės rodė, kad nužingsniavome 7 km. Finiše mūsų laukė vairuotojas, bet galima grįžti ir autobusu arba rinktis žiedinį maršrutą ir pareiti pėsčiomis.

Jei kam toks maršrutas – per mažas iššūkis, galima pakilti iki aukščiausios Praded viršukalnės (1492 m.), tai pirmyn ir atgal būtų apie 25 km. Jau toks rimtesnis pasivaikščiojimas.

Po aktyvaus poilsio – pietūs viešbučio „Singer“ restorane. Maistas čia buvo ne tik skanus, bet ir gražus 🙂 O kol laukėme pietų, šeimininkas aprodė naujai įrengtą SPA centrą. Gaila, kad turėjome keliauti toliau, visai malonu būtų buvę jį išbandyti 🙂

Dviratininkų rojus – Rychleby trasos

Kitas mūsų tos dienos objektas – Rychleby trasos (Rychleby Trails). Jei esate dviračių gerbėjas, jei keliausite į Čekiją, minkite į Jesenykų kalnus, kur Rychlebske kalnų masyve laukia puikūs takai – daugiau kaip 70 km įvairaus sudėtingumo trasų: ir paprastų miško takelių / kelelių, ir akmenimis grįstų atkarpų, ir ekstremalių  kliūčių ruožų.

Pasak centro darbuotojų, šiais maršrutais važiuojama ne tam, kad įveiktumėte kuo daugiau kilometrų, o kad puikiai praleistumėte dieną važinėdami kalnų dviračiais ir pamatytumėte nuostabias Rychlebske kalnų apylinkes su tankiais bukų miškais, kalnų upeliais ir didžiuliais granito rieduliais.

Nesu didelė dviračių gerbėja, bet vaizdas toks, kad čia tikras dviratininkų rojus. Pedalus mina specialiose aikštelėse trenerių prižiūrimi keturmečiai mažiai, o tie, kurių amžių žymi kur kas didesni skaičiai, leidžiasi kalnų šlaitais ar išbando šuolius nuo naujai pastatyto tramplino. Kaip supratau, jei esi dviratininkas ir keliauji po Čekiją, ši vieta – must. 🙂

Tą vakarą nakvojome viešbutyje „Helios Jeseniky“. Ir vėl ta pati rutina: skani vakarienė, pirtys, baseinas. Taip, truputį giriuosi 🙂

Pažintis su žymiausiais SPA centrais

Priešpaskutinis kelionės rytas pasitiko lietumi, tad pasivaikščiojimą po didžiulę „Priessnitz Spa Resort“, įsikūrusio Čekijos šiaurės rytuose, Jesenykų ir Rychlebske kalnų apsuptyje, teko sutrumpinti iki minimumo.

Kurortą įkūrė Vincenz Priessnitz, ir tai buvo pirmasis pasaulyje hidroterapijos institutas, į kurį gydytis važiavo karaliai ir kunigaikščiai. Unikalus klimatas ypač teigiamai veikia sergančiuosius kvėpavimo takų ligomis, skydliaukės veiklos  ir psichikos sutrikimais.

Įspūdingiausias kurorto bruožas yra V. Priessnitzo „Balneoparkas“ – „vandens sodas“, kuriame gausu šaltųjų vonių, baseinų, dušų. O keliaujantys pro šalį gali užsukti pasivaikščioti po šį „Balneoparką“, išmėginti vandens procedūras, išgerti kavos istoriniame pastate, apžvelgti apylinkes iš jo bokšto.

Pietauti sustojame pensiono „Kovarna“ restorane. Kol laukiame užsakytų patiekalų, šeimininkas neleidžia laiko veltui ir pasisiūlo mums parodyti buvusioje kaimo kalvėje įrengtą vestuvėms skirtą salę. Puiki idėja, suteikusi darbo visam kaimeliui – kas prisideda prie vestuvių organizavimo ir maisto ruošimą, kas suteikia nakvynę vestuvių svečiams. Gera idėja, kuria galėtų pasinaudot ir kuris nors Lietuvos kaimelis.

Tą dieną vis užeinantis lietus sutrukdė įvertinti ir Kouty sporto ir pramogų centrą – dėl netinkamo oro neveikė keltuvai. Todėl Dlouhe Strane hidroelektrinės vandens rezervuarą pamatome tik pro automobilio langą, o kaip ji veikia – apie tai labai išsamiai sužinome žvelgdami į hidroelektrinės „vidurius“ ir išorę pro virtualios realybės akinius.

Lietus baigiasi tuoj pat, kai pasiekiame paskutinę šios kelionės nakvynės vietą – įspūdingą viešbutį „Sobotin“, įsikūrusį istoriniame dvare, apsuptame parko su tvenkiniu.

Pasirodžiusi saulė nuauksina ir taip geltonas pagrindinio pastato sienas, tarsi atgaivina šalia jo besiganantį metalinį žirgą. Pats laikas geram orui, nes tikrai norisi pasivaikščioti po milžinišką viešbučio ir SPA teritoriją, net kyla mintis (tiesa, greitai nuvyta – kam vargti, jei laukia prabangaus SPA malonumai 🙂 ) pasiirstyti valtele po tvenkinį. Visa teritorija užima apie 15 ha plotą, komplekso pastatai sujungti požeminiais koridoriais, kad iš bet kur būtų patogu pasiekti SPA centrą.

Paskutinis kelionės rytas prasidėjo ant viešbučio stogo įrengtoje sūkurinėje vonioje, žvelgiant į pamažu iš rūko besivaduojančias apylinkes. Pirmoji šio pasakojimo nuotrauka – būtent iš tos terasos, tiesa, iš paskutinio vakaro, ne ryto 🙂 .

Koks bendras kelionės įspūdis? Manyčiau, tai gražus ir dar lietuvių mažai atrastas kraštas, į kurį verta užsukti keliaujant vasarą automobiliu po Europą. Maršrutas, neieškantiems labai išskirtinių įspūdžių, bet norintiems keliauti neskubant, pasimėgaujant vaizdais, maistu, pasivaikščiojant po kalnus, vakarais ar lietingu oru lankantis SPA. Ir visa tai už labai adekvačias kainas.

Atskira kalba apie dviratininkus, ypač ekstremalaus važiavimo gerbėjus – vietų pralėkti su savo metaliniu žirgu jiems čia tikrai daug. 🙂

Kelionės laikas: 2024 m. birželio 7 – 11 d.

Šalis: Čekija

„Kur? Į Ostravą? Ką veiksi tame pramoniniame mieste?“, – stebėjosi bičiulė, išgirdusi apie mano planuojamą kelionę į Ostravą, trečią pagal dydį Čekijos miestą.

Tokia jos reakcija manęs nenustebino, nes ir pati supratau, kad galvodama apie Čekijos Moravijos – Silezijos regioną buvau tikra dėl dviejų dalykų. Pirma, kad tai yra pramoninis kraštas, į kurį neverta užsukti. Antra – tai labai toli nuo Lietuvos. Apsilankius čia abu mitai netruko išsisklaidyti.

Pasiekti galima ir automobiliu, ir lėktuvu

Ir Jūs esate tikri, kad Krokuva nuo Lietuvos nėra labai toli, o štai Ostrava – daug toliau? Paslaugusis Google Maps patikslina – nuo savo namų iki Krokuvos automobiliu turėčiau įveikti 803 km, tai užtruktų 9.23 valandos, o nuo Ostravos mane skiria 877 km arba  10 valandų vairavimo. Skirtumas minimalus.

 Nesinori sėsti už vairo? Skriskite lėktuvu: valandos skrydis iki Varšuvos, tada kitas – ir už maždaug 50 minučių jau būsite Ostravoje. Mes skridome aviakompanijos LOT lėktuvu, skrydžiai tikrai patogūs, o grįžtant Varšuvos apskritai oro uoste praleidome mažiau nei valandą. Taigi, 10.55 val. pakilę iš Vilniaus, 14.10 val. jau leidomės Ostravoje. Taip, viskas teisingai, prie šitos spartos prisidėjo ir skirtingas laikas šalyse.

Atvykę apsistojome miesto centre esančiame „Mercure Ostrava Center“ viešbutyje – patogu, viskas šalia, o į kiemą žvelgiantys langai saugo nuo gatvės triukšmo.

Nors viešbutis pasirodė patogus ir jaukus (kitą rytą dar nudžiugino ir gausiais pusryčiais), ilgai jame neužtrukome – mūsų laukė pažintis su pagrindine Ostravos atrakcija, must see lankytinu objektu – Žemutine Vitkovice (Dolní Vitkovice).

Pramogos buvusioje metalurgijos gamykloje

„O, šita vieta man primena jūsų Lukiškių kalėjimą“, – besižvalgydama po buvusį industrinį kompleksą palygino bendrakeleivė latvė. Panaši pati abiejų vietų idėja – Vilniuje buvęs kalėjimas virto renginių-pramogų centru, Ostravoje toks likimas ištiko didžiulę metalurgijos gamyklą. 1828-1998 metais čia buvo kasama anglis, gaminamas žaliavinis plienas. Dabar šis pramonės milžinas virto unikaliu švietimo, kultūros ir socialiniu centru. 10 ha plote įsikūręs mokslo ir studijų centras, meno ir muzikos studijos, kavinės, vyksta įvairūs renginiai, koncertai.

Labai įdomu apžvelgti visą šia teritoriją iš aukščiausio Ostravos taško – 78 metrų aukščio „Bolt“ bokšto, pastatyto ant buvusio kalnakasybos komplekso aukštakrosnės viršaus. Kilti iki jo tenka ir liftu, ir pora paskutinių aukštų – laiptais. Pavadinimą bokštas gavo dėl savo panašumo į varžtą, tačiau, pasak gido, to niekas neišdavė čia besilankiusiam  pasaulio rekordininkui Usainui Boltui. Tegul galvoja, kad tai jo garbei 🙂

Savo istoriją Žemutinė Vitkovicė skaičiuoja nuo 1828 metų, kai Olomouco arkivyskupas Rudolfas I Bohemietis įsakė šioje vietoje įkurti metalurgijos gamyklą. Tai buvo unikalios pramonės pradžia, tuo pačiu ir startas Ostravos suklestėjimui. Gamyba pritraukė į miestą daug darbininkų, čia buvo kasama anglis, išgaunamos dujos, gaminamas plienas. Tai buvo klestintis pramoninis miestas, deja, tikrai negarsėjantis grynu oru ar žaliuojančiais parkais.

Pokyčiai prasidėjo 1992 metais, kai iš Hlubinos kasyklos išvažiavo paskutinis vežimėlis su anglimis, kitais metais Landeko šachta virto muziejumi, o 1998-aisiais sustojo darbai ir Žemutinėje Vitkovicėje. Prireikė 250 mln. eurų investicijų, kad metalurgijos gamykla virstų tuo, kuo yra dabar – švietimo ir pramogų vieta. Kasmet čia užsuka apie 1 mln. lankytojų.

Vieta tikrai įspūdinga – geležinių bokštų, vamzdžių ir vamzdynų labirintas sukuria keistas formas ir daugeliui palieka dviprasmį įspūdį – vienu metu ir bauginantis, ir dominantis, intriguojantis. Žvelgiame į teritoriją nuo „Bolt“ bokšto, leidžiamės žemyn į kasyklas ir į pačią gamyklos širdį (ar smegenis?) – valdymo centrą.

„Taip, šitas pats svarbiausias“,  – šypsosi gidas, kai pozuodama nuotraukai vaidinu spaudžianti labiausiai iš visų išsiskiriantį mygtuką.

Kontrastas praeičiai – paplūdimio tinklinio čempionatas

Iš praeities labirintų vėl sugrįžtame į realybę. Žemutinės Vitkovicės teritorijoje vyksta paplūdimio tinklinio čempionatas. Pievoje tarp metalinių monstrų patogiai sudedamosiose kėdėse jaukiai įsitaisę žiūrovai, pakraščiuose prisiglaudę maisto ir gėrimų vagonėliai, sirgalių zonoje prie autografų rikiuojasi fanų eilės, o aikštelėje verda įnirtinga kova. Nesu šio žaidimo ekspertė, tad suprantu, kad man  turbūt įdomiau stebėti aistringus sirgalius, palaikančius savo favoritus, nei sportininkus aikštelėje. 🙂

Grįžtame į miestą. Vakarienė „HogoFogo“ restorane (galiu jį drąsiai rekomenduoti), pasivaikščiojame po vakarinės saulė nutviekstą Ostravos senamiestį, kur akį patraukia art nouveau ir art deco stiliaus pastatai.

Vaizdas į miestą nuo Naujosios rotušės bokšto

Kitą dieną toliau tęsiame pažintį su Ostrava. Vienas iš būdų pažinti miestą – apžvelgti jį iš aukšto. Ostravoje tokią galimybę mums suteikia Naujosios miesto rotušės bokštas, iškilęs virš miesto 73 metrus. Tiksliau, jis iškilęs 85,6 metrus, bet lankytojai negali pasiekti pačio viršaus.

„Matote, mūsų miestas žalias, uždarius gamyklas ir kasyklas oras čia iš tiesų labai švarus, tik daugeliui dar sunku tuo patikėti“, – apžvelgia gidas po mūsų kojomis plytintį miestą.

Atrodo, kad uždaryti gamyklas ir kasyklas, paversti jas muziejais buvo paprasčiau nei pakeisti visuomenės nuomonę apie miestą. Iš tiesų, iš aukšto Ostrava atrodo žalias, jaukus miestas. Buvusią pramoninę praeitį primena jau minėtos Landeko ir kitos šachtos, dabar jau pamiršusios savo tikrąją paskirtį ir leidžiančios turistams nors šiek tiek patirti suodiną angliakasių darbo realybę. Atrakcija turistams virto ir gyvieji kalnai arba ugnikalniai, pavyzdžiui,  Halda Ema. Šis dirbtinis kalnas buvo supiltas kasant anglis. Halda Emą sudarė apie 28 mln. tonų iškastų medžiagų, jos aukštis – 314 metrų. Iš šio dirbtinio ugnikalnio kartais kyla dūmų debesys, o jo vidaus temperatūra siekia virš 1000 °C.

Įsitikinome – Ostrava puikus pavyzdys, parodantis, kad pramoninę praeitį nebūtina sunaikinti, bet galima ją paversti miesto išskirtinumu, turistų traukos objektu.

Šalia buvusio Gintaro kelio stūksantys rūmai

Su visa pagarba Ostravai, bet skristi ar važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl jos, vargu ar būtų verta. Tiesą sakant, to ir nereikia daryti, nes Moravijos – Silezijos ir šalia esantis Olomouco regionai siūlo daugiau įvairių  pramogų ir veiklų keliautojams.

Dar vienas mūsų tą dieną aplankytas objektas – rūmai Hradecas prie Moravicės (Hradec nad Moravici ), įsikūrę maždaug už 50 min. kelio automobiliu nuo Ostravos, šalia Opavos miestelio. Rūmai stūkso ant kalvos viršūnės, kurią iš vakarų pusės supa upė Morava, o iš rytų – Hradečnos upelis. Statūs šlaitai saugojo rūmus per visą jų istoriją, o saugoti buvo nuo ko, nes per šią vietą ėjo vienas svarbiausių prekybos kelių, jungusių Viduržemio ir Baltijos jūras – Gintaro kelias.

Dabar tai įdomi ir populiari tarp turistų vieta, kurioje galima aplankyti muziejaus ekspozicijas, parodas, pasižvalgyti po apylinkes nuo pilies bokšto ar pasivaikščioti po 60 ha ploto parką. Čia vyksta ir daug renginių. Beje, pilių Čekijoje suskaičiuojame daugiau kaip 2 tūkst., tad jei jos domina – tikrai turėsite ką veikti.

O jei Jus sužavėjo Žemutinė Vitkovicė ir norite pamatyti daugiau technikos paminklų, idėjų kelionei galite rasti šiuos Moravijos – Silezijos objektus jungiančioje „Technotrasoje“.  

Jei nedomina nei pilys ar rūmai, nei technikos palikimas, tada galite tiesiog keliauti po šį regioną besimėgaudami grynu oru, pasivaikščiojimais po Jesenykų (Jeseniky) kalnus ar išbandydami SPA malonumus –  pirčių, baseinų rasite daugelyje viešbučių ir pensionų.

Kelionės laikas: 2017 m. balandžio 21 – gegužės 1 d.

Šalis: Italija

Laikas bėga labai greitai. Pasirodo, jau prieš septynerius metus keliavau po pietinę Italiją – Apuliją, prieš metus parašiau apie pirmą kelionės dalį, praėjo dar metai, ir štai – prašom, antra dalis 🙂 Rašant buvo labai malonu vėl prisiminti kelionę – baltus miestelius, pakrantės uolas, smėlėtus paplūdimius ir tą sunkiai nusakomą Italijos žavesį, verčiantį vėl ir vėl ieškoti lėktuvo bilietų į šią šalį.

Apulijos Maldyvai ir baltieji miesteliai

Pirmą pasakojimo dalį baigėme Lecce. Šioje, antroje kelionės dalyje buvome suplanavę daugiau paplūdimių, daugiau gamtos, daugiau poilsio. Gavosi kaip gavosi. 🙂

Taigi, pernakvoję antrą naktį Lecce ryte patraukėme link Ostūnio (Ostuni), kuriame buvome rezervavę nakvynę. Pirmas sustojimas pakeliui – tiesiog smagus pasivaikščiojimas pakrante maloniai šildant saulei ir kvepiant kažkokiems nežinomiems augalams. Dabar, po septynerių metų, jau sunku būtų tiksliai žemėlapyje parodyti, kur tiksliai vaikštinėjome, bet tas geras jausmas išlikęs atmintyje iki šiol. Eidamos įšilome taip, kad pasiekę jaukų užutėkį, pagaliau pirmą kartą per šią kelionę ryžomės išsimaudyti. Žmonių tame paplūdimyje pasitaikė nedaug, besimaudančių – dar mažiau, bet mes negalėjome praleisti tokios progos – paplaukioti jūroje balandžio 27 d.

Toliau pakrante dar pavažiavome iki smėlėtų paplūdimių, vadinamų Apulijos Maldyvais. Žydras, seklus vanduo, smėlėta pakrantė iš tiesų primena Maldyvus ar Karibus, tik bristi, kol bus galima išsimaudyti, tenka ilgokai.

Po mėgavimosi paplūdimiais, Ostuni pasiekėme jau pavakare. Apsistojome beveik centre, autentiškame butuke storomis sienomis, blokuojančiomis interneto ryšį. Jei jo reikia, tenka įsikurti su telefonu ar kompiuteriu ant namų slenksčio.

Ant kalvos viršūnės įsikūręs Ostuni miestelis, apsuptas tvirtų gynybinių sienų, atrodo įspūdingai žaliame, alyvmedžiais nuaugusiame peizaže. Jo, kaip ir daugelio Apulijos miestų, istorija ilga ir sudėtinga: buvo užkariautas romėnų, saracėnų, bizantiečių, normanų, aragoniečių ir dar kažko. Tačiau dabar jis garsėja ne tiek istoriniais paminklais, kiek baltais pastatais, dėl kurių ir gavo baltojo miesto pavadinimą. Beje, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar ne visi jo pastatai tokie jau ir balti. Nepaisant to, smagu buvo paklaidžioti jo jaukių, autentiškų gatvelių labirintais, pasigėrėti katedra, o kitą rytą pusryčiauti vienoje iš miesto aikščių.

Castel del Monte – viena įspūdingiausių viduramžių pilių

Po rytinės kavos – vėl į kelią. Šios mūsų dienos tikslas – Gargano pusiasalis, konkrečiau –   Viestė (Vieste). Centrinės Apulijos dalis, per kurią tądien važiavome, pasirodė kiek kitokia nei matyta ankstesnėmis dienomis. Nutolome nuo jūros, gėrėjomės jau ne pakrante ir uolomis, bet pievomis, aguonomis apsikaišiusiais vynuogynais.

Pirmas ilgesnis sustojimas Altamuroje (Altamura). Gaila, daug laiko skirti pažinčiai su šiuo miestu negalime, nes laukia palyginti ilgas kelias. O miestas pasirodė tikrai įdomus, besiskiriantis nuo iki tol Apulijoje matytų  tradicinių baltų miestelių, – įspūdingas istorinis centras, kuriame palyginti plačios viduramžių gatvelės vingiuoja tarp išlikusių autentiškų pastatų. Altamura garsėja ir savo duona, tiesa, pastarosios neparagavome, bet vietinėje kepyklėlėje nusipirkta fokačija (it. focaccia) buvo tikrai dieviško skonio.

Alta Murgia nacionalinis parkas vilioja ir aktyvaus poilsio, ir istorijos gerbėjus. Pastariesiems privalomas pamatyti objektas – Del Monte pilis (Castel del Monte, Kalno pilis). Pastatyta XIII amžiuje imperatoriaus Frydricho II ji laikoma vienu tobuliausių viduramžių statinių. 1996 metais pilis buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Didinga aštuoniakampė pilis pastatyta vadovaujantis griežtais matematiniais ir astronominiais principais, jos bokštų aukštis siekia 26 metrus. Nuo kalvos, ant kurios stovi pilis, atsiveria įspūdinga panorama, ir jau vien dėl to verta įtraukti šią vietą į kelionės planą, bet reikėtų nepagailėti kelių eurų ir užeiti į pilies vidų – atmosfera ten iš tiesų įspūdinga.

Serpantinais iki miegančiosios gražuolės Vieste

Kitas mūsų kelionės taškas – Vieste, kurioje jau laukė ir nakvynė. Jei iki šiol vairavimas didelių iššūkių nepateikė, tai pasiekus Gargano pusiasalį jis jau pareikalavo daugiau dėmesio – kelias vingiavo įspūdingu serpantinu. Vaizdai – žavintys, apie važiavimą, net ir sėdint keleivio vietoje, to tikrai nepasakyčiau. 🙂

Pačioje Vieste taip pat teko gerokai pasisukioti, kol supratome, kaip privažiuoti iki mūsų laikinų namų. Teko net kviesti į pagalbą butą per Airbnb mums išnuomojusią šeimininkę. Tiksliau, ne pačią šeimininkę, bet mus sutikusią jos mamą – tik itališkai kalbančią senjorą, laukusią mūsų su pačios keptais sausainiais ir šaldytuvo kameroje mums paruoštu limoncello. Po kelių šio gėrimo taurelių kam vairavimo, kam sėdėjimo keleivio vietoje nuovargis ir pykinimas praėjo, ir galėjome eiti mėgautis Vieste. Vaikštinėjant po ją netrukau prisiminti, kaip kažkuriame skaitytame straipsnyje Vieste palyginta su miegančia gražuole, dar nesuvokusia savo žavesio. Miestelis iš tiesų gražus, jaukus senamiestis.

Labai savitas, įspūdingas Vieste paplūdimys su baltomis uolomis ir milžinišku kalkakmenio monolitu, vadinamu Pasaulio smaigaliu (Pizzomunno), savotišku miestelio paplūdimio sargybiniu.

Kitą dieną keliavome tolyn Gargano pusiasalio pakrantėmis iki Varano ežero (Lago di Varano). Buvo labai smalsu, kaip realybėje atrodo kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip siaura juostelė tarp jūros ir ežero. Tik tikrovėje tas vaizdas labai nenustebino, nes kelias apaugęs medžiais, krūmais, tad važiuojant beveik ir nesijaučia, kad judi tarsi tiltu tarp dviejų vandenų.

Peskičio (Peschici), kiti Gargano pakrantės miesteliai pasirodė simpatiški, bet labai kažkuo nenustebino. Gal jau tiesiog akys priprato prie vaizdų? Įlankos, smėlėti, vietomis net Baltiją primenantys paplūdimiai – viskas kaip ir gerai, tik  gal jau labai užkėlėme savo lūkesčius, prisiskaitę, kad „Peschici miestelis žvelgia į vieną gražiausių Italijos įlankų...“ ir pan. Graži įlanka, nesiginčysiu, bet kad viena gražiausių Italijoje – drįsčiau abejoti.

Keliaudamos vietomis pakrantėje pastebime keistas medines platformas, tradicinius žvejybos prietaisus ar vietas – net nežinau, kaip tiksliai reikėtų apibūdinti trabucchi. Matyti jis ir pagrindinėje šio straipsnio nuotraukoje.

Bevaikštinėdamos po miestelius, besigrožėdamos nuo pakrančių atsiveriančiais vaizdais kažkaip sugebėjome pražiopsoti pietų metą. O Italijoje jis šventas! Nespėjai laiku pavalgyti, lauk vakarienės, nes didžioji dalis maitinimo įstaigų, užsidarę plius minus 14 val., vėliau duris atveria tik 19:30 val. ar dar vėliau. Bandome patekti vienur, kitur – tikrąja to žodžio prasme, šaukštai po pietų. Nieko nepadarysi, teks keliauti alkanoms. Viena viltis – pakelės kavinė, kuri išbadėjusių keliautojų turėtų laukti visą dieną. Dideliam mūsų džiaugsmui ji veikė. Daug vilčių į maisto kokybę nedėjome, bet salotos su burrata buvo fantastiško skonio, o ir vaizdas į apylinkes – nuostabus. Kai pamačiau, kiek turiu nuotraukų su šiuo pietų stalu, supratau, kad tądien jis man buvo vienas gražiausių vaizdų 🙂

Vieta, kurioje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas

Po dviejų nakvynių atsisveikinome su Vieste ir patraukėme atgal link Bario. Tiesa, prieš tai dar užsukome į vėlgi išliaupsintą Umbra mišką (Foresta Umbra). Na, italams gal tai kažkas išskirtinio, tokių miškų bent jau Apulijoje tikrai daugiau nėra, bet nustebinti mišku lietuvius jiems nepavyko. Taip ir likome nesupratę, kodėl ten privažiavę tiek žmonių ir ką jie ten veikia.

Pakeliui dar užsukame į Monte San‘t Angelo. Miestelis labai populiarus tarp piligrimų iš viso pasaulio, nes čia V amžiuje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas. Nusileidę žemyn laiptais patenkame į įspūdingą grotą, kurioje įrengta Šv. Arkangelo Mykolo šventykla.

Bario įdomybė – orecchiette ladies

Iš čia jau važiuojame tiesiai į oro uostą, kur priduodame automobilį ir grįžtame atgal į Barį. Kai pirmą kartą apsistojome Baryje, nakvynės vieta itin nesužavėjo. Šį kartą apsidžiaugusios stabtelėjome prie įspūdingų rūmų – oho, nebloga vieta mūsų laukia. Vestibiulyje sutikusios naujojo per Airbnb išnuomoto buto šeimininkę, jau ėjome link lifto, bet ši kažkodėl parodė kitą kryptį. Koks buvo mūsų nusivylimas, kai praėjusios kiaurai namą patekome į kiemą, kur stovėjo kitas pastatas, o jame – naujoji mūsų nakvynės vieta. Viskas su ja gerai, bet tai tikrai ne rūmai. 🙁 Čia dar kartą įrodymas – kai jau turi vienokių lūkesčių ir jie nepateisinami, nuliūsti. O būtume iškart patekę į tą vidinio kiemo namą – tikrai neturėtume jam jokių pretenzijų.

Šiek tiek nusiminę išėjome į miestą. Beje, nors Baris buvo suplanuotas tarsi „bazinė stovykla“, iš kurios lankysime miestus, netikėtai jis ir pats labai patiko – jaukus senamiestis, kažkoks savas, su gera aura. Visur ieškantys sąsajų su Lietuva, čia jų tikrai ras – Baryje mirė (buvo nunuodyta) didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494-1557). Jos palaikai ilsisi Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje (Basilica di San Nicola).

O mes pasivaikščiojome po senamiestį, pasigėrėjome promenada, pasižvalgėme po uostą ir skaniai pavalgėme.

Beje, dar viena patikusi Bario įdomybė – orecchiette ladies. Tai moterys, namų ruošos darbą – makaronų gaminimą rankomis – pavertusios turistų atrakcija. Tiesą sakant, nieko labai versti nereikėjo, tiesiog moteriškės sėdėjo gatvėje prie savo namų ar namuose, plačiai atvėrusios duris, gamino makaronus (Apulijoje itin populiarius orecchiette (ausytes) ir plepėjo su kaimynėmis. Ir čia jas atrado turistai – pradėjo fotografuoti, filmuoti. Moteriškės nei piktinosi, nei kuklinosi, o toliau dirbo kaip dirbusios, tik dar pradėjo tais makaronais ir prekiauti.

Atsisveikinimas su Apulija – Polignano A Mare

Paskutinę kelionės dieną tiesioginis skrydis į Vilnių mūsų laukė tik vėlai vakare, tad turėjome dar visą dieną mėgautis Apulija. Įspūdžių prikaupėme daugybę, tad norėjosi ramiai pabūti prie jūros, pasivaikščioti. Automobilio jau neturėjome, tad vėl teko sėsti į traukinį.

Polinjano a Marės (Polignano a Mare) senamiestis, įsikūręs ant 30 metrų siekiančių uolų, vilioja ir įdomia architektūra, ir nepakartojama panorama. Žvelgiant į visai arti stačių uolų briaunų pastatytus namus, mintyse sukirba negera mintis – o jeigu nors minimalus žemės drebėjimas arba atskiltų tos uolos gabaliukas... Na, bet žmonės čia gyvena jau ne vieną šimtmetį.

Į miestelį atvažiavome gana anksti, tad ieškodamos rytinės kavos, kažkur virš galvos nugirstame pokalbį. Pakeliu akis – skirtingose gatvės pusėse esančiuose balkonuose naujienas aptaria dvi kaimynės. Elegantiškos senjoros dar su šilkinėmis pižamomis, bet šukuosenos – tarsi jos ką tik būtų iš kirpyklos. Praeidamas su jomis vienu kitu žodžiu persimeta ir ponas, išvedęs pavedžioti savo šunį, nosį pakutena iš kažkur netoliese sklindantis kavos kvapas. Jausmas lyg patekus į kažkurį Federico Fellini filmą.

Išgėrę kavos patraukiame link paplūdimio, kuriame jau gausu žmonių. Įsimaišome į minią ir mėgaujamės paskutinėmis savo itališkų atostogų akimirkomis. Eilinį kartą ši šalis nenuvylė 🙂

Ką daryčiau kitaip, jei dar kartą keliaučiau tokiu maršrutu? Turbūt nieko nekeisčiau, tik labai gerai pagalvočiau, ar turint dešimt dienų kelionei po Apuliją, verta įtraukti į maršrutą Gargano pusiasalį. Geriau jau pasilikti daugiau laiko pasimėgavimui kitomis Apulijos vietomis. Ypač jei oras jau tinkamas paplūdimiams ir maudynėms, plaukiojimui laiveliais aplankant įspūdingas pakrančių grotas, nes mums tam buvo dar per anksti.

P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 5 – 6 d.

Šalis: Brunėjus

Į Brunėjų atvykome penktadienį. Kitose šalyse tai nieko nereikštų, o štai Brunėjuje tai diena, kai niekas nevyksta. Jeigu keliauji po šalį savaitę ar ilgiau, tai tokia diena labai nesutrukdytų, bet kai atskrendi realiai vienai dienai ir supranti, kad pataikei į TOKIĄ, tada jau, švelniai tariant, pikta. Kažkaip nei viena iš kelionę mums padėjusių surengti agentūrų – nei lietuviškoji, nei Malaizijos – nesumojo perspėti, kad, ups, bet atvykę penktadienį į Brunėjų mažai ką pamatysite, nes tądien praktiškai niekas nedirba, visi meldžiasi. Mes kažkaip apie tai nepagalvojome, nes niekur neradome tokios informacijos. Juo labiau, kaimyninėje Malaizijoje, kur didžioji gyventojų dalis taip pat išpažįsta islamą, gyvenimas nesustoja ir penktadienį.

„Sveiki atvykę“ arba – „galite būti nubausti mirties bausme“

Prieš atvykstant į Brunėjų, kaip ir kertant Malaizijos sieną, reikia užpildyti atvykimo anketą. „Warning. Death for drug traffickers under Brunei law“  (Įspėjimas. Narkotikų prekeiviai pagal Brunėjaus įstatymus baudžiami mirtimi") – raudonomis didelėmis raidėmis pasitinka užrašas prieš pradedant pildyti anketą. Na, OK, tikrai nesiruošiu nei vežti, nei platinti narkotikų – nei į tą, nei į kurią kitą šalį, bet kažkur pasąmonės gelmėse atgyja prisiminimai iš filmo apie keliautojai tyčia į lagaminą įkištus narkotikus. O dar ir tą anketą nelengva užpildyti, vis nutinka kažkokie techniniai nesklandumai... Tai jau sąmonėje vis ryškiau žiebiasi klausimas: „Ar aš tikrai noriu į tą šalį?“ Bet lėktuvo bilietai nupirkti, viešbutis nakvynei užsakytas, tad belieka tikėtis, kad „smecta“ nebus palaikyti kokiais nors kitokiais milteliais ir mes sėkmingai ne tik atvyksime, bet ir išvyksime iš šalies.

Itin ankstyvas skrydis iš Kvala Lumpūro (Kuala Lumpur) ir Brunėjaus sostinę pasiekiame 9 val. ryto. Praeiti patikrą kiek užtruko, nes eilėse rikiavosi daug vyriškių su nemenkais šūsniais kažkokių popierių, ir praeiti pasisekė toli gražu ne visiems. Vėliau sužinojome – tai daugiausiai Bangladešo gyventojai, atvykstantys užsidirbti į Brunėjų. Mums pasisekė – mes be jokių papildomų klausimų buvome įleistos į Brunėjų arba Brunėjaus Darusalamą (pilnas šalies pavadinimas: Negara Brunei Darussalam, arabiškai „Darusalam“ – Taikos Užuovėja). 

Oro uoste mūsų laukia plačiai besišypsantis gidas. Išsikeičiame šiek tiek grynųjų į vietinius Brunėjaus dolerius (už 1 eurą gauname apie 0,69 vietinių pinigų, kurie, beje, galioja ir Singapūre), ir leidžiamės į pažintį su šia paslaptinga šalimi.

Važiuojant iš oro uosto į sostinę Bandar Seri Begavaną, mūsų dėmesį patraukia nuošalūs didžiulių pastatų kompleksai. Įdomu, kas ten įsikūrę. Pasirodo – tai ministerijų pastatų kompleksai. „Užsienio reikalų, Sveikatos...“, – vardija ministerijų pavadinimus gidas.

Visur švaru, tvarkinga, puikūs keliai, bet kažkaip nejauku. Gal dėl tos anketos ir grasinimų joje? Tolesnis gido pasakojimas ir naujos žinios apie šalį, į kurią ką tik atvykome, geriau paaiškina tą pirmąjį nejaukumo jausmą.

Šalies gyvenimą pakeitė nafta

Brunėjus – nykštukinė valstybė (plotas – 5 765 kv. km) Borneo saloje, ją sudaro dvi atskiros dalys, apsuptos Malaizijos ir Pietų Kinijos jūros. Gyventojų skaičius – kiek daugiau nei 445 tūkst. Didžioji jų dalis – apie 70 proc. malajai, apie 10 proc. – kinai, likę – kitų tautybių. Apie 81 proc. šalies gyventojų yra musulmonai. Tokia būtų labai trumpa Brunėjaus vizitinė kortelė.

Šalies istorija – ilga ir sudėtinga. Kažkada tai buvo didžiulė imperija, valdžiusi visą Borneo salą ir dalį dabartinių Filipinų. XIX amžiuje Brunėjaus imperija ėmė nykti. 1888 metais šalis  tapo britų protektoratu, o visišką nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos šalis įgijo tik 1984 metais. Ekonominė situacija Brunėjuje kardinaliai pasikeitė, kai 1929 metais jos teritorijoje buvo atrasta nafta. Nuo 1957 metų nafta ir gamtinės dujos buvo ir yra Brunėjaus vystymosi ir gerovės pagrindas, čia glūdi didžiausi naftos telkiniai Pietryčių Azijoje. Nafta leidžia Brunėjaus gyventojams nemokėti pajamų mokesčio, nemokamai naudotis medicinos paslaugomis, nemokėti už mokslą – nei mokyklose, nei universitete.

Brunėjaus vyriausybė yra absoliutinė monarchija, kurią valdo Brunėjaus sultonas. „Jo Didenybė yra Brunėjaus Darusalamo aukščiausioji vykdomoji valdžia.  Vykdyti savo pareigas Jo Didenybei padeda šios tarybos: Slaptoji taryba, Paveldėjimo taryba, Religinė taryba, Ministrų taryba ir Įstatymų leidybos taryba“, – skelbiama oficialioje Brunėjaus interneto svetainėje.

Jo Didenybė yra dar ir ministras pirmininkas, gynybos ministras, finansų ir ekonomikos ministras bei užsienio reikalų ministras. Jis yra ir Brunėjaus karališkųjų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Karališkojo karinio jūrų laivyno garbės admirolas, Karališkųjų Brunėjaus policijos pajėgų generalinis inspektorius. Nežinau, kiek valandų trunka sultono para, bet jam tenka spręsti praktiškai visus šalies klausimus – pradedant strateginiais, baigiant tuo, kurį visuomeninės paskirties pastatą remontuoti. Sultono pajamos – gido įvardintas skaičius, mūsų paverstas į eurus, privertė aiktelėti – beveik 1 mln. eurų. Už dieną. Anot mūsų gido, jis vertas tokių pajamų – juk nuo dvidešimt vienerių metų rūpinasi savo šalies žmonėmis, stengiasi, aukojasi dėl jų.

Susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah

Taigi, susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah (g. 1946 metais), 1968 metų rugpjūčio 1 d. karūnuotas 29-uoju Brunėjaus Darusalamo sultonu. Jo žmona – pirmos eilės pusseserė Duli Raja Isteri Pengiran Anak Hajah Saleha, pora drauge jau nuo 1965 metų, susilaukė šešių vaikų. Brunėjuje galima turėti kelias žmonas, tad sultonas, žinoma, šia galimybe pasinaudojo, vedė dar du kartus, bet abi šios santuokos baigėsi skyrybomis. Vaikai liko su tėvu, tad Brunėjaus sultono šeimoje – penki sūnūs ir septynios dukros.

Kai mes lankėmės Brunėjuje, šalis ruošėsi neeiliniam įvykiui – vieno iš princų vestuvėms. Sausio 7 d. turėjo prasidėti sultono sūnaus princo Abdul Mateeno (Abdul Mateen ibni Sultan Haji Hassanal Bolkiah) ir jo išrinktosios Anishos Isa Kalebic vestuvės, kurios truko dešimt dienų. Vestuvių nuotraukomis princas mielai dalijosi Instagram paskyroje, leisdamas ir savo sekėjams pasidžiaugti įspūdingos šventės akimirkomis. Mes, deja, matėme tik princo ir jo sužadėtinės nuotraukomis išpuoštas gatves.

Gal kokius penkis kartus pasigėrėję princo ir tada dar tik jo būsimos žmonos nuotraukomis, pasiekėme sultono rūmus. Žinoma, toliau vartų mūsų čia niekas neįleidžia, tad tenka patikėti tuo, ką pasakoja gidas. Rūmuose – 1788 kambariai, kuriame jų kurią naktį miega sultonas, žino tik patys artimiausi žmonės. Dėl saugumo. Nors ir be to pašaliečiui būtų sudėtinga ką nors čia rasti, nes oficiali sultono rezidencija – didžiausi pasaulyje gyvenamieji rūmai, daugiau nei keturis kartus didesni už Versalio rūmus.

Eiliniai Brunėjaus gyventojai į rūmus gali patekti tik per tris dienas trunkančią Hari Raya Aidil Fitri šventę Ramadano pabaigoje. Minios šalies piliečių, pasipuošusių gražiausiais drabužiais, po kelias valandas stovi eilėje, kad patektų į rūmus, kur jų laukia vaišės ir galimybė paspausti ranką sultonui (jei esate vyras) arba jo žmonai (jei esate moteris). Ši šventė pastariesiems nemenkas iššūkis, nes per dieną tenka pasveikinti iki 50 tūkst. žmonių.

Lankytini objektai, į kuriuos nepatekome

Taigi, į rūmus nepatekome, važiuojame lankyti kitų objektų. Nepatekome ir į aukso (taip, tikrai aukso, o ne auksinės spalvos) kupolais spindinčią, 1958 metais baigtą statyti Omar Ali Saifuddien mečetę. Kadangi penktadieniais visi vietiniai meldžiasi, turistams nėra galimybės apsilankyti joje ir išvysti „Lonely Planet“ aprašytos prabangos: marmurinių grindų ir sienų, Anglijoje gamintų šviestuvų, iš Saudo Arabijos atgabentų  kilimų, aukso lakštais padengtų mozaikų. Mečetės 52 m aukščio minaretas – aukščiausias pastatas centrinėje sostinės dalyje, ir kai kažkas išdrįso netoliese pastatyti aukštesnį pastatą, sultono įsakymu turėjo kelis viršutinius aukštus nugriauti.

Kadangi penktadieniais neveikia ir muziejai, nepatekome ir į Karališkųjų regalijų muziejų, nesužinojome, kokias dovanas valstybių vadovai atveža žmogui, kuris turi viską. Nepamatėme ir prabangaus septynių žvaigždučių viešbučio.

Kampong Ayer kaime ant vandens

Bet visgi buvo vietų, kur mus maloniai sutiko, priėmė, vaišino arbata ir saldumynais. Tokia viešnagė mums nutiko Kampong Ayer kaime ant vandens. Ant polių Brunėjaus upėje pastatytuose namuose iki šiol gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Prieš šimtą metų čia glaudėsi pusė Brunėjaus malajų, o ir šiandien daugelis gyventojų mieliau renkasi gyventi vandenyje, o ne sausumoje. Kaimas turi savo mokyklas, mečetes, policijos nuovadas ir ugniagesių komandą. Mažiausiai prieš 1000 metų įkurtas kaimas laikomas didžiausia pasaulyje gyvenviete ant polių.

Pasiekti kaimą iš sostinės patogiausia valtimi, tik prieš lipant į ją atkreipėme dėmesį į užrašą, patariantį saugotis upėje krokodilų. Gerai, saugosimės. Mediniai kaimo namai atrodo, švelniai tariant, kur kas paprasčiau nei kitoje upės pusėje matyti statiniai, nors gidas tikino, kad vietiniai gyventojai visiškai patenkinti gyvenimu šiuose namuose virš vandens. Gal. Ir turbūt ypač patogu žvejams - atsidarei specialiai grindyse paliktą angą su dangčiu ir gaudyk žuvį nepakilęs nuo sofos 🙂

Apsilankėme viename iš vietinių namų. Pastatas iš tiesų didelis, erdvus, prabanga nespindi, bet ir ne skurdus. Maloni šeimininkė pavaišino arbata, vietiniais saldumynais.

Penktadienį ramiau ir kaime ant vandens – vaikams nereikia į mokyklą, tad jos pastatas tuščias, niekas neskuba į darbą ar iš jo, tad ir valčių judėjimas upėje minimalus.

Šokti ir dainuoti – draudžiama

Su gidu pokalbis ir pasisuka apie Brunėjaus kasdienybę. Pasak jo, vidutinis išsilavinusio darbuotojo užmokestis – apie 800 vietinių pinigų. Ir tiek esą labai gana – būsto išlaikymas  (vanduo ir elektra) kainuoja minimaliai, medicinos paslaugos taip pat praktiškai nemokamos – už vizitą tenka simboliškai sumokėti vieną Brunėjaus dolerį, tiek pat – ir už vaistus. Šalyje mokslas nei mokyklose, nei universitete besimokančiajam nieko nekainuoja. Nori studijuoti užsienyje – ne problema: turi dalyvauti pokalbyje ir jei jį praeisi, tavo studijos bet kuriame pasaulio universitete bus pilnai apmokėtos. Tiesa, su viena sąlyga – prieš išvykdamas būsimas studentas pasirašo kontraktą, kad gavęs diplomą parvyks atgal į tėvynę. Priešingu atveju teks grąžinti savo šaliai visą skolą už studijas svetur.

Gidas tikino, kad yra labai patenkintas gyvenimu savo šalyje, nes visi žmonės gyvena vidutiniškai, jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Mums, žvelgiant iš šalies, gyvenimas čia atrodė, švelniai tariant, gana suvaržytas. Jei kas susižavi kalbomis apie šalies turtus, vertėtų čia apsilankyti ir labiau pasigilinti į gyvenimo joje niuansus. Jau „Lonely Planet“ subtiliai perspėja, kad net sostinė yra labai santūri vieta. Miesto gyvenimas iš esmės sukasi apie dvi pramogas: apsipirkinėjimą ir valgymą, naktinio gyvenimo beveik nėra. Šokti ir dainuoti, anot mūsų gido, draudžiama. Jei esate profesionalus šokėjas ar dainininkas – tada taip, scena laukia jūsų. Jei norite tiesiog šiaip sau padainuoti ar pašokti, apsiriboti teks dainavimu duše ar šokiais namuose, kai niekas nemato. Negalima rūkyti, už įsivežtas cigaretes net turistų laukia solidžios baudos, vartoti alkoholį – taip pat nedera. Pasaulis krūptelėjo išgirdęs apie 2019 metais įvestą griežtą šariato įstatymą: už vagystę – galūnių nukirtimas, už svetimavimą ir homoseksualius santykius baudžiama mirtimi užmėtant akmenimis. Apie narkotikus jau rašiau.

„Labai ramu dėl vaikų. Tėvai gali nesirūpinti, kad jie vartos alkoholį ar narkotikus, rūkys. Gali ramiai išleisti juos iš namų“, – vardijo tokių draudimų privalumus gidas. Hmm, gal ir ramu...

Vakarienė dviem – mažiau nei 5 eurai

Pavakare atsisveikinome su mūsų paslaugiu gidu prie viešbučio ir, palikę jame daiktus, toliau ryžomės pratęsti pažintį su Brunėjumi savarankiškai. Vakare miestas gerokai atgijo. Aikštėje, tiesiai prieš viešbutį, prekystalius įvairiais valgiais nukrovė night market (naktinio turgaus) prekeiviai. Reikalus kiek pagadino prašniokštęs lietus, bet jam nurimus žmonės išėjo į gatves. Mes taip pat nusprendėme paragauti gatvės maisto. Vištienos kepsneliai, kukuliukai su tunu ir dar kažkuo, atsigerti – „Coca Cola“. Buvo vidutiniškai skanu, o visa tai atsiėjo 4,83 eurų dviem.

Pavalgę centrine patraukėme link upės. Vakare Bandar Seri Begavanas nedaug skiriasi nuo matytų Malaizijos miestų – veikia kavinės, parduotuvės, žmonės leidžia laiką apsipirkinėdami, vakarieniaudami prie gatvės prekystalių. Kažkaip jaukiau ir maloniau nei dieną. Dar kartą prasukame pro Omar Ali Saifuddien mečetę. Apšviesta, savo grožiu atsispindėdama vandenyje ji atrodo tikrai įspūdingai. Gal todėl daug žmonių ateina čia pasivaikščioti. Net ir sutemus upėje matyti motorinės valtys – žmonėms reikia pasiekti savo namus Kampong Ayer kaime.

Grįžtant į viešbutį mūsų dėmesį atkreipė kažkoks triukšmas, sujudimas. Patraukėme link tos vietos, iš kur jis sklido.  Prisiartinę matome – iš abiejų pusių gatvė užtverta karių, ja važiuoja kažkokie automobiliai, šalia kurių skuba apsauginiai ir apsauginės. Pradedame klausinėti aplinkinių – pasirodo, vyksta sultono sūnaus vestuvių repeticija. Ką gi, neplanuotai sudalyvavome neeiliniame renginyje. Gaila, mažai ką pavyko nufotografuoti 🙂

Kitą rytą keliamės anksti. Labai malonūs ir paslaugūs viešbučio darbuotojai buvo pažadėję anksčiau mus įleisti pusryčiauti ir savo pažadą tęsėjo. Po pusryčių mūsų jau laukia vairuotojas, kuris nuveš mus iki Miri (Malaizija) oro uosto, iš kur skrisime į Kučingą.

Šeštadienio rytą miestas daug judresnis ir jaukesnis nei vakar. Bet, neslėpsiu, kirtus Brunėjaus – Malaizijos sieną kažkodėl lengviau atsikvėpiau. Planas sėkmingai atvykti ir išvykti iš šalies buvo įgyvendintas 🙂

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Devyniolika dienų, vienuolika skrydžių, dvi šalys. Trumpai taip būtų galima apibūdinti 2024-uosius pradėjusią kelionę. Taip, aplankytos dvi šalys, nes Borneo saloje dar trumpam užsukome į Brunėjų. Bet apie viską iš eilės.

Pirmoji pažintis su Kvala Lumpūru

Malaizija niekada nebuvo mano „must see“ šalių sąraše, bet kai draugė užsiminė apie kelionę į ją – suklusau. Suklusau, nes jau buvau pasiilgusi Azijos – jos chaoso, gamtos, miestų kontrastų, žmonių, šilumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Malaizija gali visa tai pasiūlyti. Juo labiau, paieškojus daugiau informacijos pasidarė akivaizdu – galima susidėlioti labai įvairią kelionę, kurioje būtų ir miestų, ir džiunglių, ir poilsio prie jūros. Išskirtinis egzotinis kelionės prieskonis – Borneo džiunglės ir čia gyvenantys orangutanai.

Kadangi buvo labai darbingas periodas, neturėjome laiko savarankiškai susidėlioti visą maršrutą, pirkti skrydžius, ieškoti viešbučių. Tad nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis – kelionės pagrindu pasirinkome jų siūlomą maršrutą, tik jį gerokai pakoregavome pagal savo norus ir poreikius. Ir taip prasidėjo ilgas, sudėtingas procesas – Lietuvos agentūra, išklausiusi mūsų pageidavimų, susisiekė su savo partneriais Malaizijoje bei Brunėjuje. Per kelis mėnesiu užtrukusį procesą kelis kartus jau buvau pasižadėjusi ateityje nebeturėti jokių reikalų su kelionių agentūromis, bet viskas baigėsi daugmaž sėkmingai ir, kaip buvo planuota, kartu su pirmąja 2024-ųjų metų diena prasidėjo mūsų kelionė: skrydis Vilnius – Stambulas, persėdimas į kitą lėktuvą ir po dešimties valandų ore jau leidžiamės Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre (Kuala Lumpur). Įsikūrėme visiškai netoli garsiųjų Petronas bokštų-dvynių. Dar visai neseniai šie 452 metrų aukščio, 88 aukštų pastatai buvo aukščiausi pasaulyje, dabar jiems teliko aukščiausių pastatų dvynių titulas. Tiesa, tame rajone jie nelabai išsiskyrė bendrame miesto peizaže – tokių aukštaūgių statinių ten daugybė. Modernūs prekybos centrai, vis dar tviskantys kalėdiniais papuošimais, gausios reklamos, linkinčios sėkmingų 2024 metų, intensyvus eismas – pirmas įspūdis apie Malaizijos sostinę – šiuolaikiškas didmiestis, glaudžiantis kiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. 

Matant tokį klestintį miestą net sunku įsivaizduoti, kad jo istorija palyginti trumpa. 1857 metais 87 kinų keliautojai, ieškodami alavo, išsilaipino Klangos ir Gombako upių santakoje ir pavadino šią vietovę taip, kaip ją matė: „purvina santaka“, t. y. Kvala Lumpūru. Per mėnesį didžioji dalis keliautojų išmirė nuo maliarijos ir kitų tropinių ligų, tačiau alavas, kurį jie čia surado, priviliojo daug kalnakasių ir Kvala Lumpūras netruko tapti klestinčiu miestu.

Nuo Batu urvų iki Petronas dangoraižių

Kitą rytą mūsų jau laukė gidė ir prasidėjo išsamesnė pažintis su Malaizijos sostine. Pirmas objektas – 13 km už miesto esantys garsieji Batu urvai (Batu Caves). Centrinė šio urvų komplekso dalis – beveik 43 metrų aukščio induistų karo dievo Murugano statula ir iki Šventyklos urvo vedantys 272 laipteliai – teigiama, vienas iš labiausiai fotografuojamų Malaizijos objektų. Jei turistai tik fotografuojasi ant spalvotų laiptų, smalsiai žvalgosi po urvų vidų, tai hinduistai su aukomis pamaldžiai žengia į čia įsikūrusias šventyklas, nešini aukomis – gėlėmis, vaisiais. Šios aukos ir turistų dosnumas privilioja daugybę beždžionių. Kam joms ieškoti maisto kažkur džiunglėse, jei čia galima labai lengvai prisigrobti paaukotų gėrybių? Arba – sulaukti maisto iš turistų, nepaisančių perspėjimų nešerti beždžionių. Iš žioplesnių galima ir kokį skanumyną atimti, o jie tegul džiaugiasi iš arti padarytomis vagišių nuotraukomis.

Urvai visuomet sulaukia turistų ir maldininkų dėmesio, bet pastarųjų ypač padaugėja per sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vykstantį Thaipusam festivalį, kai maldininkų procesija patraukia iš Kvala Lumpūro kinų kvartale esančios Sri Maha Mariamman hinduistų šventyklos iki Batu urvuose įsikūrusių šventovių.

Malaizija garsėja religijų ir tautybių įvairove. Apie 50 proc. šalies gyventojų yra malajai, beveik 24 proc. – kinų, 7 proc. – indų kilmės. Pagal religiją – apie 60 proc. musulmonų, 19 proc. budistų, 9 proc. krikščionys, 6 proc. – induistai. Vyraujanti religija diktuoja bendrą tvarką: gatvėse – daugybė moterų, skaromis dengiančių galvas, toli gražu ne kiekvienoje valgymo vietoje gausite alkoholio (turiu omeny alų, su vynu ir stipresniais gėrimais dar sudėtingiau). Tačiau pasak mus lydėjusios gidės kinės, visų religijų atstovai šalyje puikiai sutaria ir mini pagrindines šventes, tad per metus nutinka beveik šešios dešimtys šventinių dienų.

Šią įvairovę stebime ir per mūsų ekskursiją:  tik apžiūrėję induistų šventyklas, netrukus jau klausomės gidės pasakojimų ir žvalgomės po budistų kinų šventovę, po pusvalandžio pravažiuojame pro mačetę. 

Neapsiėjo mūsų ekskursija ir be tradicinių amatų – apsilankėme alavo įmonėje-muziejuje, batikos dirbtuvėse, net ir pati išbandžiau šių amatų. Sekėsi, tiesą sakant, nelabai kaip. Bent jau kol kas iš šių amatų tikrai neišgyvenčiau 🙂

Savo kelionę po miestą tęsiame pro sultono rūmus, pagrindine laikoma Merdeka aikšte, dar užsukome į visai šalia jos esančią vietą, kur susilieja Klangos ir Gombako upės, iš kur ir prasidėjo Kvala Lumpūro istorija.

O vakare vėl grįžome į šiuolaikinį, modernų miestą – mūsų laukė pasikėlimas į Petronas bokštus dvynius. Teigiama, kad į dvi sidabrines raketas panašūs tviskantys bokštai simbolizuoja staigų Malaizijos sostinės pakilimą iš alavo kalnakasių lūšnelių į XXI amžiaus metropolį. Vaizdas nuo bokštų į apačioje plytintį miestą iš tiesų įspūdingas. Pirmoji ekskursijos stotelė – „Skybridge“. Pasivaikščioję juo vėl einame į liftą ir kylame į 86 aukštą, dar palipame laiptais ir jau gėrimės vakariniu Kvala Lumpūrus iš 370 m aukščio. Beje, pastatas neatsitiktinai 88 aukštų, o kinams aštuonetas - laimingas skaičius.

Nusileidę žemyn iš bokštų patenkame į spalvų ir fontanų šou. Petronas bokštų papėdėje skamba muzika, pagal jos ritmą pulsuoja įvairiomis spalvomis nušviesti fontanai.

Mėlynojo namuko paieškos

Trečioji diena Kvala Lumpūre – „laisvas laikas mieste“: pačios leidžiamės patirti Malaizijos sostinę. Ačiū Malaizija Info, padėjusioms suplanuoti šios dienos maršrutą.

Nuo savo viešbučio pro eko parką patraukėme iki centrinio turgaus. Pasimatavę kelis eurus kainuojančias sukneles, apžiūrėję batikos gaminius, bet taip nieko ir nenusipirkę keliavome tolyn. Netrukus nosis patraukęs ne itin malonus kvapas (švelniai tariant) paskatino paragauti dar vienos šio krašto įžymybės – durijaus (angl. durian). Šis vaisių karalius labai naudingas sveikatai, bet paragauti jo – tikras iššūkis, nes dvokia taip, kad nosį riečia. Daugelyje Malaizijos viešbučių galima išvysti ženklą ar užrašą, draudžiantį įsinešti durijų į vidų. Kadangi parduotuvėlėje/kavinėje, pro kurią ėjome, šie vaisiai pardavinėjami jau supjaustyti gabalėliais ir kvapas kiek prasivadėjęs, ryžomės jo paragauti. Na, skonis irgi nelabai sužavėjo, bet pliusą galime užsidėti - įvykdyta 🙂 Prie gretimo staliuko sėdėjusi tautiečių kompanija priminė, kad čia gera proga atsigerti ir kokoso. Jau beveik mėnesį po Aziją keliavę lietuviai išmoko atpažinti kokybišką kokosą nuo prasto, o čia, pasak jų, buvo tie gerieji. Ką gi, proga uždėti ir antrą pliusą prie dar vieno „must do“ Malaizijoje.

Toliau mūsų kelias vedė iki Kinų kvartalo – valgymo vietos, turgūs, pirkėjų/pardavėjų šurmulys – privalomi šio rajono atributai. Toks kontrastas tviskantiems prekybos centrams ir moderniems rajonams. Kinijoje nesu buvusi, tad nežinau, kiek šis rajonas realiai primena tą šalį. Bet štai vaikštant po Mažąją Indiją jausmas toks, tarsi tikrai būtum joje. Parduotuvės, valgymo vietos ir jų meniu – tarsi perkelta iš Indijos. Neatsispiriame indiškiems saldumynams ir užsisakėme jų lėkštę su ceremoningai patiekiama masala chai arbata. Stipriai pasisaldinome gyvenimą 🙂

O pagrindinis mūsų šios dienos tikslas – mėlynas senučiukas namelis dangoraižių fone, puiki iliustracija, atspindinti, kaip pasikeitė Kvala Lumpūras per gerą šimtmerį. Tiesa, tuos kontrastus fiksuojame iškart, tik spėjusios išlipti iš traukinio nurodytoje stotelėje. Einame per privačių ir jau gerokai gyvenimo mačiusių namų rajoną, o fone dangų remia stiklu ir metalu tviskantys dangoraižiai. Pamatę šias nuotraukas feisbuke, draugai iškart konstatavo „Šnipiškės“. Iš tiesų panašumų su šiuo Vilniaus rajonu tikrai yra 🙂

Štai ir mėlynasis namukas. Tai privati valda, tad į kiemą nelendame, Kvala Lumpūro praeitį ir dabartį  fotografuojame iš gatvės. Tarsi kontrastų dar būtų mažai, į kiemą įvažiuoja prekijas, siūlantis aplinkiniams gyventojams savo prekes lyg už gero kilometro nespindėtų savo dydžiu ir spindesiu mūsų akropolius gerokai lenkiantys prekybos centrai.

Viskas, šios dienos lankytinų objektų sąrašas baigtas. Reikia pagalvoti apie vakarienę. Google Maps iki pasirinkto restorano siūlo eiti palei upę su labai jau varganomis lūšnelėmis, pereiti itin judriu tiltu, tada pasukti į neasfaltuotą keliuką... Kai jau pradedame abejoti, ar tikrai einame teisingu keliu, apsižvalgome vėl patekusios į modernų rajoną su biurų daugiaaukščiais, viešbučių pastatais. Ankstesnių lankytojų išgirtas kinų restoranas nenuvilia ir mūsų. Kepti baklažanai, kepti lotosų žiedai, vištiena su daržovėmis ir ryžiais – viskas buvo labai skanu.

Ir tai jau paskutinis mūsų vakaras Kvala Lumpūre. Laukia Brunėjus, Borneo, Penango ir Langkavio salos. O kokį įspūdį paliko Malaizijos sostinė? Na, per dvi su puse dienos gerai pažinti miesto nepavyks, bet toks paviršutinis įspūdis – Azijos megapolis, kuriame gali rasti visko – ir spindintį šiuolaikinį miestą, ir senojo trobelių, ir kinų bei indų kvartalus, ir parkus, ir skirtingų tikėjimų šventyklas. Gera įžanga į kelionę ir trumpas pristatymas, ką pamatysime toliau 🙂

P. S. Taip pat keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės laikas: 2023 m. rugsėjo 4 d. – 11 d.

Šalis: Portugalija

Paprastai labai skeptiškai vertinu keleivių plojimus lėktuvui saugiai palietus nusileidimo taką, bet šįkart taip negalvojau. Buvau daug prisiklausiusi, kad kartais lėktuvams tenka valandą ir ilgiau sukti ratus virš Madeiros oro uosto, kol galės leistis, tad sklandi skrydžio pabaiga tikrai nudžiugino. Nusileidimo takas, kurio dalis nutiesta ant specialiai įrengtų polių, tad čia leistis gali tik patyrę pilotai, o pats oro uostas pažymėtas kaip vienas iš lankytinų objektų. Toks oro uostas saloje įrengtas ne iš gero gyvenimo – tiesiog čia labai mažai lygios vietos. Beje, tai vienintelis pasaulyje oro uostas, pavadintas dar gyvo žmogaus vardu. Kas nusipelnė tokios garbės? Futbolininkas Christiano Ronaldo, gimęs šioje saloje. Funšalyje galite rasti ir jo muziejų, ir jo skulptūrą. Pasakojama, kad ir jis pats dažnai atvyksta į salą aplankyti čia gyvenančios mamos.

Pirma diena: pirmoji pažintis su Funšaliu

Pasiėmę lagaminus išėjome iš oro uosto. Jį su miestu jungiantis autobusas turėjo pasirodyti daugiau nei po pusvalandžio, tad patikrinome galimybę važiuoti „Bolt‘u“ – vietoj  5 eurų, tektų mokėti po 9 eurus – na, tebūnie, gerokai greičiau pasieksime laikinuosius namus Funšalyje. Tiesa, vairuotojas iškart perspėjo, kad iki vietos mūsų neatveš, turėsime šiek tiek paėjėti. Kodėl – supratome išlipę – gatvė leidosi kokių 70 laipsnių statumu.

Paslaugi šeimininkė mūsų jau laukė. Įėję į apartamentus ir pažvelgę pro vieną iš balkonų (jų čia buvo net penki), žagtelėjome nuo atsivėrusio vaizdo: „Štai ten katedra, į tą pusę uostas, kai grįžinėsite atgal, kilkite tiesiai štai nuo tos bažnyčios“, – rodė į apačioje plytintį miestą ponia Dalila. Taip, iš balkono lyg nuo puikios apžvalgos aikštelės matėsi centrinė Funšalio dalis.

Žinoma, viskas turi savo kainą. Apžiūrėję po namu esantį parkingą, kuriame erdvi vieta laukė mūsų nuomojamo automobilio, šeimininkei turėjome tik vieną klausimą – o kur čia netoliese būtų galima nemokamai palikti automobilį. Nes supratome, kad važinėti tokiomis stačiomis ir siauromis gatvelėmis būtų kiek per didelis iššūkis. Ponia Dalila susodino mus į savo automobilį ir prasuko apžvalginį turą po kvartalą – artimiausia parkavimo vieta pasirodė esanti šalia tvirtovės, visai netoli – ir kelios maisto parduotuvės, ir didžiulis prekybos centras. Šeimininkė luktelėjo, kol nusipirkome maisto artimiausioms dienoms.

Gurkšnojant  balkone Madeiros vyną ir žvelgiant į apačioje plytintį miestą, pagaliau supratome – atostogos prasidėjo.

Leidžiantis iki miesto centro praėjome net pro kelis lankomus objektus: Šv. Klaros vienuolynas, Frederico de Freitas dvaras, gamtos muziejus, miesto parkas.  Miesto centras (Zona Velha) pasirodė jaukus, švarus. Užsukome į XVI amžiuje statytą katedrą – pagrindinę Madeiros šventovę, kaip patarė „Lonely Planet“ apžiūrėjome įspūdingas, medines drožinėtas lubas, karaliaus Manuelio I užsakymu sukurtą altorių. Toliau – miesto rotušė, bažnytinio meno muziejus, ir žinoma, dar vienas must see objektas – turgus (Mercado dos Lavradores). Taip tokia vieta, kurioje  galima pamatyti, kiek vaisių saloje auga, bet pirkti, kaip jau minėjau ir rekomendacijose, geriau kur nors kitur, nes šis turgus – daugiau turistų lankomas objektas, o ne apsipirkimo vieta.

Valgymui susirandame nuošalesnę, daugiau vietinių lankomą vietą. Kaip ir pasiteisino – jūros gėrybės su ryžiais buvo išties skanios. Kažkaip smagiau (ir pigiau) valgyti tokioje vietoje, o ne, pavyzdžiui, turistų pamėgtoje Rua de Santa Maria. Ja įdomu praeiti ir pasidairyti į įspūdingas išpieštas duris, gėrintis šiuo meniniu projektu.

Pasivaikščioję po miesto centrą, pasukome atgal link savo laikinų namų. Po keliolikos minučių supratome, kad Google Maps nemelavo, rodydamas, kad iki miesto centro mums eiti – 15 min., o štai grįžti – jau 25 min. Taip, atstumas tas pats, bet leistis žemyn ar kopti į kalną – štai esminis skirtumas. Pasiekus buto duris supratau, kad Funšalyje galiu mėgautis tikrai sočia vakariene, nes visas kalorijas sudeginsiu kopdama link savo namų.

Grįžus gi negali dar kartą neišeiti į balkoną  ir nepasigėrėti po kojomis plytinčiu, šviesomis pasidabinusiu miestu. 🙂

Antra diena: pirmoji pažintis su levadomis

Antra diena prasideda stypsant ant  gatvių kampo netoli apartamentų. Mūsų gidas Anselmo pasiūlė mums šiek tiek paėjėti iki susitikimo vietos, nes privažiuoti iki mūsų laikinų namų, kaip jau supratome, nėra taip paprasta. Juo labiau, paskui tektų apsukti nemažą ratą, nes gatvės čia ne tik stačios, siauros, bet ir dažnai vienos krypties. Netrukus pasirodo ir Anselmo su savo džipu, mūsų nuostabai netgi visai neapdaužytais kampais. Kaip jis taip sugeba važinėti Madeiroje su tokio dydžio automobiliu – mums mįslė.

Atrodo, draugų rekomendacijos pasiteisino – Anselmo puikus gidas, pasirengęs aprodyti mums pietinę salos dalį. Neslėpsiu, nelabai mėgstu grupinių ekskursijų ir vaikščiojimų su minia paskui gidus, bet kartais jei tikrai pasiteisina, nes parodo dalykus, į kuriuos net neatkreiptum dėmesio, papasakoja įdomių istorijų. Štai ir dabar, prieš neriant į tunelį, Anselmo atkreipia dėmesį į virš jo ant šlaito pastatytus namus. Pasirodo, kaip kurie iš jų netgi neturi privažiavimo, pasiekti juos galima tik pėsčiomis. Dabar jau nebegalima taip statyti, nes visi namai turi būti pasiekiami automobiliu, bet anksčiau iškilę tebestovi. O automobiliniai tuneliai (lendame jau į antrą), pasirodo, gana nauji, dalis jų baigti įrengti tik apie 2000-uosius.

Taip besišnekučiuojant kylame aukštyn nuo Ponta do Sol ir pasiekiame pirmos mūsų levados – Nova – pradžią. Nova – jau pats pavadinimas sako, kad ji dar nauja. Iš tiesų einame palei vandens griovelį, iš šono – betoninis takelis. Levados – tai unikali Madeiros drėkinimo sistema, sukurta apie 1461-1966 metus. Šiais žmonių sukurtais betoniniais kanalais vanduo iš kalnų pasiekia ūkininkų laukus. Paprastai jie prasideda prie upės ar krioklio ir kalnų šlaitais (maždaug 700-900 metrų aukštyje) neša vandenį į laukus, vietomis jam pratekėti netgi įrengti tuneliai. Šalia tų kanalų galima praeiti, tad pastaraisiais metais tokie pasivaikščiojimai tapo pamėgta turistų atrakcija. Eiti išties patogu, tik kartkartėmis būtų sudėtinga prasilenkti su iš priekio ateinančiais žmonėmis.

Anselmo atkreipia dėmesį – vietomis kanalas užtvertas metaline plokštele ir užrakintas spynele. Pasirodo, vanduo čia teka ne bet kaip ir ne visada vienodai. Reikalui esant prižiūrėtojas gali atrakinti ir perkelti metalinę plokštelę taip, kad vanduo pasuks kitu kanalu ir nuskubės drėkinti kito lauko.

Eiti tikrai paprasta, toks malonus pasivaikščiojimas su karts nuo karto atsiveriančiais vaizdais į kalnus. Neriame į neilgą tunelį, už jo – nedidelis krioklys. Dar kiek paėję pasiekiame upę, iš kurios ir prasideda levada. Pasukame atgal ir kažkuriuo metu pereiname jau į kitą – Do Moinho(PR7) levadą. Grįžtame kitu keliu nei atėjome. Anselmo netoli finišo pasuka kitu keliu link automobilio ir susitinkame su juo sutartoje vietoje prie bažnyčios.

Keliaujame tolyn pietine pakrante. Netrukus pravažiuojame nuo uolų ant kelio krentantį krioklį – neblogas variantas ilgiau pastovėjus nuplauti automobilį. 🙂

Pietinėje pusėje daugiau saulės ir šiltų dienų nei kitose salos vietoje. Tai liudija ir miestelio – Ponta do Sol pavadinimas. Pasak gido, tai šilčiausia Madeiros vieta. Per pandemiją, kai iš turistų gyvenančiai salai užėjo tikrai sunkūs laikai, vietos valdžia (beje, jie turi ir savo prezidentą) nusprendė kviesti čia digital nomads, viliodama šiltu klimatu, galimybe vaikščioti nuošaliai gamtoje. Kvietimas buvo išgirstas, iki šiol saloje buriasi šių keliaujančių laisvadarbių (freelancer‘ių vertimas į lietuvių kalbą) bendruomenės.

Šalia kelio visi laukai sulaiptuoti terasomis, ant kurių vaisių kekes svarina banano žolė (taip, pasirodo bananai auga ant žolių, na, tokių gerokai aukštesnių už žmogų). Pasak gido, bananai vyrauja pietinėje salos pusėje, šiaurinėje – vynuogynai. Kaip kurių vaisių, daržovių derlius (pamiršau, kurių konkrečiai) nuimamas du kartus per metus, kitų užtenka vieno. Banano augalas, subrandinęs vaisius nunyksta, tačiau tuo pat metu šalia jo jau dygsta kitas, ir taip derlius nuimamas ištisus metus. Pakeliui trumpam stabtelime prie vietinio kooperatyvo, superkančio iš ūkininkų bananus.

Kitas ilgesnis mūsų sustojimas – smėlėtas Calheta paplūdimys. Nuo atšiaurių Atlanto vandenyno bangų paplūdimį saugo molas. Saugiau, bet vaizdą tai gadina. Pietų metas, tad prisėdame čia pat paplūdimio bare. Paklausome savo gido ir pietums užsisakome po tradicinį sumuštinį prego su vietine duona bolo do caco: su mėsa, kiaušiniu (pastarojo rašome nedėti) daržovėmis. Persivalgome. Tikrai būtų užtekę vieno sumuštinio dviem.

Toliausias šios mūsų dienos kelionės taškas – Ponta do Pargo, piečiausias salos taškas. Pasigėrime stačiomis pakrantės uolomis ir pasukame atgal link Funšalio, pakeliui aplankydami mažus pakrantės miestelius. Na, jei atvirai, nenorėčiau juose poilsiauti, tegul tai ir šilčiausia Madeiros dalis. Na, tokie jie truputį klaustrofobiniai – iš vienos pusės uolėta Atlanto pakrantė, iš kitos – stačios uolos. Sąlyginai lygus nedidelis pakrantės plotelis – ką ten veikti ištisomis dienomis. Atlanto vandenyno bangos gana smarkiai dūžta į krantą – matėme, vietiniai jaunuoliai smagiai šokinėja nuo molo į jas, man tai atrodo kraupokai.

Funšalyje atsisveikinę su Anselmo einame vakarieniauti į jo rekomenduotą restoraną. Užsisakoma dar vieną tipinį Madeiros patiekalą – populiariąją keptą žuvį espadą su bananu. Skonis geresnis nei gali pasirodyti.

Dieną baigiame vyno degustacijose. Pataikėme, kad kaip tik tuo laiku Madeiroje vyko tradicinis vyno festivalis. Tad kiekvieną vakarą aikštė Praça do Povo tapdavo vynų degustacijos vieta. Įėjimas – laisvas. Už penkių eurų užstatą gauni taurę ir pirmyn pas vyno gamintojus. Tiesa, niekas čia nepilsto vyno nemokamai – už jį tenka susimokėti. Bet toks formatas labai patiko: galima paragauti skirtingų rūšių vietinio vyno, palyginti jų skonius, pabendrauti su vyno gamintojais, šventės vietoje įrengtame paviljone daugiau sužinoti apie Madeiros vynuoges ir vyną. Malonus žmonių šurmulys, gyva muzika, skanus vynas, ir visa tai – šiltas vakaras ant Atlanto vandenyno kranto. Ko dar reikia gerai dienos pabaigai? 🙂

Trečia diena: pirmas bandymas vairuoti Madeiroje

Ne, aš tikrai nesiryžčiau sėsti už vairo šioje saloje. Visa laimė, mano bendrakeleivė daug drąsesnė. Automobilių nuomoje gauname nedidukę „Toyota Yaris“ ir patraukėme iki Ponta de São Lourenço, čia trekas – vereda PR 8. Beje, pavadinimą Ponta de São Lourenço davė salo atradėjas kapitonas Gonçalveso Zarco, pirmą kartą prie šios vietos priplaukęs 1419 metais.

Kai stebėjome šį iškyšulį iš lėktuvo, jis atrodė beviltiškai nykus, plikas, be jokių medžių, tačiau kažkodėl prie jo buvo pririkiuota labai daug automobilių. Kai mes čia atvažiavome, automobilių buvo kur kas mažiau, nors ir sunkiai, bet radome vietą parkinge, nereikėjo jo palikti kelyje. Gal tai nulėmė prastokas oras – apsiniaukę, o pradėjus eiti netgi bandė lietus pagąsdinti. Tako pradžioje pasitiko tokie vietiniai reindžeriai – pasirodo, už apsilankymą jau reikia mokėti. Kaina minimali, bet kad susimokėtum, turi prisiregistruoti interneto svetainėje, suvesti daugybę savo duomenų. Internetas – ypatingo lėtumo, prisijungti sudėtinga, lašnoja. Negaila tų kelių eurų, bet jau pati procedūra – vienas vargas. Visa laimė, matydami situaciją, išeitį pasiūlo patys supratingi reindžeriai: „Eikite, o susimokėsite prisijungę vėliau“.

Vereda da Ponta de São Lourenço – puikus pasirinkimas, norintiems pamatyti kiek kitokią Madeirą. Nors iškyšulys atrodo plikas ir nykus, uolų formos, spalvos kuria įspūdingus reginius. Pačios pakrantės irgi pribarstytos įvairiausių formų uolų, kylančių iš Atlanto vandenyno kaip skulptūros. Taip, čia nėra augalų, tačiau akį džiugina spalvingos uolos, nes pusiasalis yra vulkaninės kilmės, daugiausia sudarytas iš bazalto, tačiau yra ir kalkakmenio nuosėdų darinių.

Taigi idėja pasirinkti PR 8 – Vereda da Ponta de São Lourenço – buvo labai geras sprendimas. Šis takas yra apie 6,5 km ilgio ir mes užtrukome apie 2,5 val. Trekas vidutinio sudėtingumo, sunkiausia yra paskutinė dalis - staigus pakilimas į pusiasalio gale esančią viršūnę, o paskui – toks pats nusileidimas, kojoms slysčiojant ant birių uolienų. Tiesa, nėra būtina bruktis iki pat pusiasalio galo. Norintys ramiau pasivaikščioti, šią dalį gali praleisti ir, išgėrę puodelį kavos ar papietavę šalia informacijos centro įrengtoje kavinėje, grįžti atgal. Informacijos centras įsikūręs oazėje, 1905 metais iškilusiame pastate. Girdėjome ir gidas pasakojo, kad nuo iškyšulio pabaigos iki parkingo galima parplaukti laivu, tačiau mes jo nematėme, tad atgal grįžome taip pat pėsčiomis.

Mums labai pasisekė, kad einant vereda da Ponta de São Lourenço diena pasitaikė debesuota ir be saulės. Vaikščioti čia karštą ir saulėtą dieną gali būti labai sudėtinga, ir tik stiprus vėjas padėtų išgyventi. O jei negelbėtų ir jis, nelabai toli nuo parkingo yra paplūdimys, kurio mes taip ir nepatikrinome, nes apniukęs oras nebuvo patrauklus maudynėms.

Grįžtant atgal į Funšalį pakeliui dar užsukome į Machico miestą, antrą pagal dydį Madeiroje, buvusią sostinę.  Dabar jis garsėja ir savo istorija, ir smėlėtais paplūdimiais, kuriems smėlis atvežtas iš Maroko. Pasimėgauti jais nepasisekė, nes užklupo lietus. Tad papietavome ir grįžome atgal į Funšalį. Prieš vakarienę galėjome eilinį kartą pasigėrėti vaizdais iš savo balkono – ir į tolį, kur po lietaus besisklaidantys debesys atveria vis naujus vaizdus, ir apačioje gatvėje stebėti kaimyną, savo automobiliu mėginantį beviltiškai pakilti po lietaus šlapia stačia gatve. Iš kažkeliolikto karto jam pagaliau pavyko tai padaryti. Ką gi, reginiai baigėsi, einame vakarieniauti 🙂

Tęsinys – kitame pasakojime.