Kelionės laikas: 2024 m. birželio 7 – 11 d.
Šalis: Čekija
„Kur? Į Ostravą? Ką veiksi tame pramoniniame mieste?“, – stebėjosi bičiulė, išgirdusi apie mano planuojamą kelionę į Ostravą, trečią pagal dydį Čekijos miestą.
Tokia jos reakcija manęs nenustebino, nes ir pati supratau, kad galvodama apie Čekijos Moravijos – Silezijos regioną buvau tikra dėl dviejų dalykų. Pirma, kad tai yra pramoninis kraštas, į kurį neverta užsukti. Antra – tai labai toli nuo Lietuvos. Apsilankius čia abu mitai netruko išsisklaidyti.
Pasiekti galima ir automobiliu, ir lėktuvu
Ir Jūs esate tikri, kad Krokuva nuo Lietuvos nėra labai toli, o štai Ostrava – daug toliau? Paslaugusis Google Maps patikslina – nuo savo namų iki Krokuvos automobiliu turėčiau įveikti 803 km, tai užtruktų 9.23 valandos, o nuo Ostravos mane skiria 877 km arba 10 valandų vairavimo. Skirtumas minimalus.
Nesinori sėsti už vairo? Skriskite lėktuvu: valandos skrydis iki Varšuvos, tada kitas – ir už maždaug 50 minučių jau būsite Ostravoje. Mes skridome aviakompanijos LOT lėktuvu, skrydžiai tikrai patogūs, o grįžtant Varšuvos apskritai oro uoste praleidome mažiau nei valandą. Taigi, 10.55 val. pakilę iš Vilniaus, 14.10 val. jau leidomės Ostravoje. Taip, viskas teisingai, prie šitos spartos prisidėjo ir skirtingas laikas šalyse.
Atvykę apsistojome miesto centre esančiame „Mercure Ostrava Center“ viešbutyje – patogu, viskas šalia, o į kiemą žvelgiantys langai saugo nuo gatvės triukšmo.
Nors viešbutis pasirodė patogus ir jaukus (kitą rytą dar nudžiugino ir gausiais pusryčiais), ilgai jame neužtrukome – mūsų laukė pažintis su pagrindine Ostravos atrakcija, must see lankytinu objektu – Žemutine Vitkovice (Dolní Vitkovice).
Pramogos buvusioje metalurgijos gamykloje
„O, šita vieta man primena jūsų Lukiškių kalėjimą“, – besižvalgydama po buvusį industrinį kompleksą palygino bendrakeleivė latvė. Panaši pati abiejų vietų idėja – Vilniuje buvęs kalėjimas virto renginių-pramogų centru, Ostravoje toks likimas ištiko didžiulę metalurgijos gamyklą. 1828-1998 metais čia buvo kasama anglis, gaminamas žaliavinis plienas. Dabar šis pramonės milžinas virto unikaliu švietimo, kultūros ir socialiniu centru. 10 ha plote įsikūręs mokslo ir studijų centras, meno ir muzikos studijos, kavinės, vyksta įvairūs renginiai, koncertai.
Labai įdomu apžvelgti visą šia teritoriją iš aukščiausio Ostravos taško – 78 metrų aukščio „Bolt“ bokšto, pastatyto ant buvusio kalnakasybos komplekso aukštakrosnės viršaus. Kilti iki jo tenka ir liftu, ir pora paskutinių aukštų – laiptais. Pavadinimą bokštas gavo dėl savo panašumo į varžtą, tačiau, pasak gido, to niekas neišdavė čia besilankiusiam pasaulio rekordininkui Usainui Boltui. Tegul galvoja, kad tai jo garbei 🙂
Savo istoriją Žemutinė Vitkovicė skaičiuoja nuo 1828 metų, kai Olomouco arkivyskupas Rudolfas I Bohemietis įsakė šioje vietoje įkurti metalurgijos gamyklą. Tai buvo unikalios pramonės pradžia, tuo pačiu ir startas Ostravos suklestėjimui. Gamyba pritraukė į miestą daug darbininkų, čia buvo kasama anglis, išgaunamos dujos, gaminamas plienas. Tai buvo klestintis pramoninis miestas, deja, tikrai negarsėjantis grynu oru ar žaliuojančiais parkais.
Pokyčiai prasidėjo 1992 metais, kai iš Hlubinos kasyklos išvažiavo paskutinis vežimėlis su anglimis, kitais metais Landeko šachta virto muziejumi, o 1998-aisiais sustojo darbai ir Žemutinėje Vitkovicėje. Prireikė 250 mln. eurų investicijų, kad metalurgijos gamykla virstų tuo, kuo yra dabar – švietimo ir pramogų vieta. Kasmet čia užsuka apie 1 mln. lankytojų.
Vieta tikrai įspūdinga – geležinių bokštų, vamzdžių ir vamzdynų labirintas sukuria keistas formas ir daugeliui palieka dviprasmį įspūdį – vienu metu ir bauginantis, ir dominantis, intriguojantis. Žvelgiame į teritoriją nuo „Bolt“ bokšto, leidžiamės žemyn į kasyklas ir į pačią gamyklos širdį (ar smegenis?) – valdymo centrą.
„Taip, šitas pats svarbiausias“, – šypsosi gidas, kai pozuodama nuotraukai vaidinu spaudžianti labiausiai iš visų išsiskiriantį mygtuką.
Kontrastas praeičiai – paplūdimio tinklinio čempionatas
Iš praeities labirintų vėl sugrįžtame į realybę. Žemutinės Vitkovicės teritorijoje vyksta paplūdimio tinklinio čempionatas. Pievoje tarp metalinių monstrų patogiai sudedamosiose kėdėse jaukiai įsitaisę žiūrovai, pakraščiuose prisiglaudę maisto ir gėrimų vagonėliai, sirgalių zonoje prie autografų rikiuojasi fanų eilės, o aikštelėje verda įnirtinga kova. Nesu šio žaidimo ekspertė, tad suprantu, kad man turbūt įdomiau stebėti aistringus sirgalius, palaikančius savo favoritus, nei sportininkus aikštelėje. 🙂
Grįžtame į miestą. Vakarienė „HogoFogo“ restorane (galiu jį drąsiai rekomenduoti), pasivaikščiojame po vakarinės saulė nutviekstą Ostravos senamiestį, kur akį patraukia art nouveau ir art deco stiliaus pastatai.
Vaizdas į miestą nuo Naujosios rotušės bokšto
Kitą dieną toliau tęsiame pažintį su Ostrava. Vienas iš būdų pažinti miestą – apžvelgti jį iš aukšto. Ostravoje tokią galimybę mums suteikia Naujosios miesto rotušės bokštas, iškilęs virš miesto 73 metrus. Tiksliau, jis iškilęs 85,6 metrus, bet lankytojai negali pasiekti pačio viršaus.
„Matote, mūsų miestas žalias, uždarius gamyklas ir kasyklas oras čia iš tiesų labai švarus, tik daugeliui dar sunku tuo patikėti“, – apžvelgia gidas po mūsų kojomis plytintį miestą.
Atrodo, kad uždaryti gamyklas ir kasyklas, paversti jas muziejais buvo paprasčiau nei pakeisti visuomenės nuomonę apie miestą. Iš tiesų, iš aukšto Ostrava atrodo žalias, jaukus miestas. Buvusią pramoninę praeitį primena jau minėtos Landeko ir kitos šachtos, dabar jau pamiršusios savo tikrąją paskirtį ir leidžiančios turistams nors šiek tiek patirti suodiną angliakasių darbo realybę. Atrakcija turistams virto ir gyvieji kalnai arba ugnikalniai, pavyzdžiui, Halda Ema. Šis dirbtinis kalnas buvo supiltas kasant anglis. Halda Emą sudarė apie 28 mln. tonų iškastų medžiagų, jos aukštis – 314 metrų. Iš šio dirbtinio ugnikalnio kartais kyla dūmų debesys, o jo vidaus temperatūra siekia virš 1000 °C.
Įsitikinome – Ostrava puikus pavyzdys, parodantis, kad pramoninę praeitį nebūtina sunaikinti, bet galima ją paversti miesto išskirtinumu, turistų traukos objektu.
Šalia buvusio Gintaro kelio stūksantys rūmai
Su visa pagarba Ostravai, bet skristi ar važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl jos, vargu ar būtų verta. Tiesą sakant, to ir nereikia daryti, nes Moravijos – Silezijos ir šalia esantis Olomouco regionai siūlo daugiau įvairių pramogų ir veiklų keliautojams.
Dar vienas mūsų tą dieną aplankytas objektas – rūmai Hradecas prie Moravicės (Hradec nad Moravici ), įsikūrę maždaug už 50 min. kelio automobiliu nuo Ostravos, šalia Opavos miestelio. Rūmai stūkso ant kalvos viršūnės, kurią iš vakarų pusės supa upė Morava, o iš rytų – Hradečnos upelis. Statūs šlaitai saugojo rūmus per visą jų istoriją, o saugoti buvo nuo ko, nes per šią vietą ėjo vienas svarbiausių prekybos kelių, jungusių Viduržemio ir Baltijos jūras – Gintaro kelias.
Dabar tai įdomi ir populiari tarp turistų vieta, kurioje galima aplankyti muziejaus ekspozicijas, parodas, pasižvalgyti po apylinkes nuo pilies bokšto ar pasivaikščioti po 60 ha ploto parką. Čia vyksta ir daug renginių. Beje, pilių Čekijoje suskaičiuojame daugiau kaip 2 tūkst., tad jei jos domina – tikrai turėsite ką veikti.
O jei Jus sužavėjo Žemutinė Vitkovicė ir norite pamatyti daugiau technikos paminklų, idėjų kelionei galite rasti šiuos Moravijos – Silezijos objektus jungiančioje „Technotrasoje“.
Jei nedomina nei pilys ar rūmai, nei technikos palikimas, tada galite tiesiog keliauti po šį regioną besimėgaudami grynu oru, pasivaikščiojimais po Jesenykų (Jeseniky) kalnus ar išbandydami SPA malonumus – pirčių, baseinų rasite daugelyje viešbučių ir pensionų.
