Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Baigęs valgyti bananą Ritchie lėtai apsižvalgo aplink, atrodo, atsidūsta, ir pradeda neskubėdamas lupti kitą vaisių. Stebiu jį iš kelių metrų atstumo, ir toks keistas jausmas, kai gali iš taip arti žvelgti jam į akis, bandyti pagauti žvilgsnį, atspėti, ką jis mąsto. Ar apskritai mąsto?

Mano mintis nutraukia reindžeriai: „Neatsipalaiduokite ir nepamirškite – prieš jus – alfa patinas. Jo jėga – kaip kelių vyrų“. Taip, Ritchie – didžiulis orangutanas, vienas iš Semengono laukinės gamtos centro (Semenggoh Wildlife Centre) gyventojų.

Orangutanų gyvenimo dramos iš arti

Semengono laukinės gamtos centras įkurtas Malaizijoje, Borneo saloje, apie 30 km nuo Kučingo (Kuching). Nuo 1975 metų parke globojami ir prižiūrimi laukiniai bei pusiau laukiniai orangutanai, kurie tapo našlaičiais arba buvo išgelbėti iš nelaisvės, yra reabilituojami ir mokomi išgyventi laukinėje gamtoje. Jie čia gyvena atvirose džiunglėse, laisvai vaikštinėja po jas, ir jei nori, gali ateiti pasimaitinti prie specialiai įrengtų platformų.

Pasak informacinio parko lankstinuko, tai viena geriausių pasaulyje vietų stebėti orangutanus jų natūralioje buveinėje, tačiau susitikimai nėra garantuoti – gyvūnai patys sprendžia, ar ateiti į maitinimosi aikštelę. Mes į parką atvažiuojame prieš 9 val. ryto – tokiu laiku didesnė tikimybė, kad jie ateis pusryčių. Iš kitos pusės – nesėkmės atveju, dar turėtume šansą atvažiuoti čia ir 15 val.

Parke mūsų, lankytojų, susirenka nedidelė – gal dešimties žmonių – grupelė. Iš atsargių reindžerių išvedžiojimų suprantame, kad džiunglėse šiuo laiku vaisių netrūksta, oras apniukęs, bando lynoti, tad mūsų galimybės išvysti miško žmones nėra labai didelės. Bet kol jų visgi laukiame, reindžeriai turi ką papasakoti apie parką, lankymosi taisykles ir jo gyventojus. Dabar čia sukiojasi 28 orangutanai – keturiolika vyrų, dešimt moterų, o keturių mažylių lytis dar nežinoma. Vadovauja „Big Boss“ – mano pradžioje minėtas patinas Ritchie (43 metai). Vyriausia gyventoja – 53 metų patelė Seduku, jau ilgaamžė, matyt, parke jai sudarytos geros sąlygos. Gyvenimas čia verda, aistros kunkuliuoja ne mažiau nei kokiame romantiškame seriale. Viena orangutanė, pravarde „Karšta mamytė“, buvo net nužudyta. Įtariamas vienas iš jos gerbėjų, matyt, neišlaikęs meilės trikampio įtampos. Kol kas parke karaliauja Ritchie, bet senasis patinas jau pasidarė tingus, labai mėgsta ramiai ir sočiai pavalgyti, tad panašu, netrukus jį pakeis kažkuris iš jaunesnių.

Besiklausant reindžerio pasakojimų, sulaukiame žinutės – prie maitinimosi platformos artinasi jauni orangutanai. Nuskubame jos link. Taip, virvėmis vikriai leidžiasi vienas iš jaunuolių. Pasiekęs ant pakylos sudėtus bananus nesikuklina – prisigriebia jų pilnas rankas ir pėdina atgal prie virvių. Hmm, ir kaip jis kabarosis, kai rankos užimtos? Jokių problemų! Pasirodo, bananus galima neštis ir kojomis bei dantimis, o rankos lieka laisvos čiupti už virvių. Šiam pasitraukus, pradeda artintis kitas valgytojas. Pusiaukelėje susitikę jie, atrodo, aptaria reikalus. Kažkas tokio! Stebėti orangutanus jų natūralioje aplinkoje, matyti, kaip jie laipioja, bendrauja tarpusavyje! Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad tai gali būti taip įdomu!

Ir stebėtina, kaip jie nenukrenta. Na, anot reindžerių, būna, kad ir nukrenta. Ir jei nudrimba šešiolikmetis Ganya, jauniausias Seduku sūnus (o jam tai neretai nutinka), netoliese kažką veikiantys reindžeriai „gauna malkų“. Tiesiogine prasme – būna apmėtomi šakomis. „Bet mes tikrai iš jo nesijuokiame“, – prisiekinėjo reindžeriai. Ką gi, matyt, ne tik žmonės būna įsitikinę – čia ne aš kaltas, čia aplinka kalta. Tai tie kalti ir baudžiami.

Kai jau atsižiūrime į prie platformos besimaitinančius jaunuolius orangutanus, reindžeriai per racijas sulaukia žinutės iš kolegų – link keliuko atpėdina pats „Big Boss“. Skubame į tą pusę. Sušlamsi džiunglių krūmai ir iš jų pasirodo didžiulis, daugiau kaip 100 kg sveriantis orangutanas – Ritchie. Įtariai nužvelgia per saugų atstumą susibūrusią mūsų grupelę, atsidūsta ir prisėdęs prie paslaugiai reindžerių pamėtėtos bananų krūvos, pradeda vieną lupti. 

O mums sėkmė nusišypso dar kartą – netikėtai susipažįstame ir su Seduku. Ponia irgi teikiasi nusileisti iš medyje įrengto guolio užkąsti, tuo labai nustebindama reindžerius. Pasirodo, visai neseniai ji aptiko nesaugiai paliktus bananus ir nusprendė jais pasirūpinti, apie ką liudijo didžiulis jos pilvas. „Ir kaip jai dar telpa“, – kraipė galvas reindžeriai.

Mūsų apsilankymas parke pranoko lūkesčius. Grįžus į miestą nuotaikos nesugadino ir prapliupęs lietus – tai, kas šiame regione įdomiausia, jau pamatėme. Juo labiau, miestą buvome apžiūrėję ankstesnėmis dienomis, dabar teliko pamatyti kelias šventyklas, ir lietus tam netrukdo.

Kačių miestas Kučingas

Į Kučingą atskridome tiesiai iš Mulu. Iš ramių tylių džiunglių atsidūrėmė praktiškai didmiestyje – Kučinge (Kuching) ir jo apylinkėse gyvena apie 700 tūkst. žmonių, tai ketvirtas pagal dydį Malaizijos ir didžiausias Saravako (Sarawak) valstijos miestas, jos sostinė ir svarbiausias administracinis bei kultūrinis centras. Kučingo pavadinimas dažniausiai siejamas su malajų žodžiu kucing (katė). Turbūt siekiant pateisinti pavadinimo kilmę, visas miestas pilnas kačių statulų.

Kučinge gyvena daug kinų, malajų, yra ir indų. Vietomis miestas gerokai primena Kiniją, o Indijos turgaus gatvė – Indijos turgų. Pats miestas, kaip ir kiti jo kolegos Azijoje – kontrastingas: netrūksta ir modernių dangoraižių, ir senovinių šventyklų, ir toli gražu neprabangių kvartalų.

Tik atskridę ir užkandę artimiausioje kavinėje išeiname į miestą. Pagrindinė miestiečių pasivaikščiojimų vieta – Saravako (Sarawak) upės krantinė – pasirodo, yra visai netoli nuo mūsų viešbučio. Vienas įspūdingiausių pakrantės pastatų – Saravako valstijos rūmų pastatas, į kurį veda modernus tiltas. Apžiūrime jį, kitus pakrantėje išsirikiavusius garsius pastatus, nueiname iki Google Maps surasto orchidėjų parko, kuris tądien nedirbo, tad apžiūrime tik prie jo augančias gėles.

Žymiausią kinų šventyklą Tua PekKong, garsėjančią savo mistine gale pildyti širdies troškimus, aplankome kitą dieną, jau su gidu.

Pasivaikščioję pakrante skubame vakarieniauti į rekomenduotą savotišką maisto turgų, esantį daugiaaukščiame pastate. Didžiulėje salėje įsikūrę daugybė restoranų, siūlančių įvairiausio maisto. Susikalbėti ir išsiaiškinti, kas yra kas, nėra paprasta, tad užsisakome to, kas aiškiausia – gražiausiai atrodančių žuvų, daržovių.

Po skanios, sočios ir nebrangios vakarienės sugrįžtame į promenadą. Kiekvieną vakarą priešais įspūdingus Saravako valstijos rūmus rengiamas lazerių šou sužavi ir mus.

Nusprendėme, kad Kučingas – visai įdomus miestas, nors turistai į jį dažniausiai užsuka dėl šalia esančio Bako nacionalinio parko (Bako National Park) ir jau minėto Semengono laukinės gamtos centro.

Pažintis su didnosėmis beždžionėmis Bako nacionaliniame parke

Bako nacionalinis parkas yra maždaug 40 km nuo Kučingo miesto. Pasiekti jį nėra paprasta: pirmiausia važiuojame automobiliu iki Kampung Bako kaimo, o iš ten į parką plaukiame valtimi. Nuotykiai prasidėjo tik išplaukus. Po keliolikos minučių mūsų kapitonas kažkodėl nusprendė prisišvartuoti prie nykokos mangrovių salos, į kurią net neįmanoma išlipti pasivaikščioti. Pasirodo, vanduo gerokai nusekęs, tad reikia luktelti, kol jis pakils ir bus galima plaukti toliau. Šalia salos švartuojasi ir daugiau valčių.

Kas keliolika minučių vienas valtininkas ryžtasi palikti salą ir išbandyti vandens lygį, bet nedaug tenuplaukęs vėl užstringa. Kai pagaliau kitam pavyksta sėkmingai praplaukti sekliausią vietą, ir mes tęsiame kelionę. Pasiekus tikslą valtis negali priplaukti iki pat kranto, tad tenka nusiauti batus ir tiesiog nubristi iki jo. Beje, kitoje parko vietoje gidas neleido mums net priartėti prie vandens, nes kažkur gali tūnoti krokodilai...

Bako nacionalinis parkas įkurtas 1957 metais ir yra seniausias Saravako nacionalinis parkas. Jo plotas palyginti nedidelis – tik apie 27 kv. km, tačiau parke sutelktos net kelios skirtingos ekosistemos – mangrovės, atogrąžų miškai, pakrančių uolos ir paplūdimiai. Garsiausi parko gyventojai – didnosės beždžionės, taip pat makakos, driežai, įvairūs paukščiai ir vabzdžiai. Parke įrengta 16 pažymėtų skirtingo sudėtingumo takų. Galima čia atvykti vienai dienai, galima kelioms ir apsistoti nameliuose. Mums užteks vienos dienos.

Drauge su gidu leidžiamės į džiungles, ir netrukus mūsų palydovo dėmesį patraukia kažkoks šnarėjimas medžiuose (mes to tikrai nebūtume išgirdę). Čia jos – didnosės beždžionės! Pamačius jas iš arčiau nekyla klausimų, kodėl vietiniai vadino jas „olandais“ – savo didelėmis nosimis ir atsikišusiais pilvais beždžionės tikrai kažkiek primena stambius, alaus pilvus užsiauginusius olandų (atsiprašau, nieko nenoriu įžeisti) ar kitų Europos šalių pirklius.

Atsižiūrėję didnosių beždžionių, patraukiame toliau į džiungles. Pasak gido, makakų geriau nesutikti – jos tikros akiplėšos ir vagišės. Tai ir gerai, kad čia jų nesutinkame. Užtat prie džiunglių įpratusi gido akis netrunka pastebėti prie medžio kamieno prigludusį, matyt, kietai įmigusį tinginį.

Apskritai labai džiaugėmės, kad šioje išvykoje turėjome gidą, nes be jo tikrai nebūtume atkreipę dėmesį į tarp šakų įsitaisiusią žalią gyvatę, nežinoję, ką daryti, kai priekyje taką užtvėrė šernas, neišgirdę įdomių pasakojimų apie augalus.

Vienas toks nekaltai atrodantis vaisius, pasirodo, itin nuodingas – jo paragavus gali sustoti širdis. Sako, jie itin pavojingi savo žmonas skriaudžiantiems vyrams, po kurių mirties paprastai neįmanoma nustatyti, kodėl ta širdis staiga sustojo...

Pasivaikščiojimas po parką – dar viena puiki diena Malaizijoje. Dvi nakvynės Kučinge ir trečios dienos pavakarę mūsų laukė skrydis į kitą Borneo salos miestą – Kota Kinabalu.

Pasakojimą apie Kvala Lumpūrą galite rasti čia, o daugiau patarimų ir rekomendacijų dėl kelionės į Malaiziją ieškokite šiame straipsnyje.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.