Kelionės laikas – liepos 10-13 d.
Didžioji Britanija
Keliones paprastai mėgstu planuoti pati. Šį kartą viskas buvo kitaip. Skridau į Angliją aplankyti netoli Mančesterio gyvenančių draugų, todėl mielai pasinaudojau galimybe pamatyti šį kraštą vietinių akimis. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes draugų dėka per kelias dienas pamačiau viduramžius menantį Česterį (Chester), mažus Anglijos miestelius, įspūdingus Rievaulkso (Rievaulx) abatijos griuvėsius, istorija alsuojantį Jorką (York) ir labai skirtingus Mančesterio (Manchester) veidus.
Prie gerų įspūdžių prisidėjo ir orai – kai iš Vilniaus važiavau į Kauno oro uostą, automobilį kelis kartus skalbė lietus, o prietaisų skydelis rodė +13. Liverpulis pasitiko saule ir beveik triskart šiltesniu oru – +35. Visa laimė, kitomis dienomis oro temperatūra normalizavosi.
Taigi, jei keliausite į tuos kraštus aplankyti draugų ar giminaičių – kelios idėjos, ką galima aplankyti netoliese.
Pirmoji pažintis su Anglija – Česteris
Į Liverpulį (Liverpool) atskridau popietę ir iškart prasidėjo mano pažintis su Anglija. Tiesa, ne nuo Liverpulio, kaip galima buvo tikėtis, bet nuo Česterio.
Jo istorija mena romėnų laikus: maždaug 79-ais mūsų eros metais čia buvo įkurta legionierių tvirtovė. Vėliau miestas augo, keitėsi, viduramžiais tapo svarbiu prekybos centru ir pasienio miestu prie Velso, tačiau iki šių dienų išsaugojo skirtingų epochų elementus.
Bene geriausias būdas apžiūrėti Česterį – apeiti miestą jo senosiomis sienomis. Česteris didžiuojasi seniausiomis išlikusiomis gynybinėmis sienomis, dalies jų istorija siekia beveik du tūkstančius metų, nors dabartinį jų vaizdą formavo ne tik romėnai, bet ir vėlesni amžiai.
Mes sienomis apėjome praktiškai visą senąją Česterio dalį, ir nuo viršaus miestas atsiveria vis kitaip: vienoje pusėje – senos gatvelės ir bažnyčių bokštai, kitoje – žaluma, upė ir net žirgų lenktynių trasa. Būtent ji – Chester Racecourse – man tapo viena iš netikėtų miesto detalių. Nors praėjome pro čia dar tik besiruošiant lenktynėms, buvo įdomu stebėti pasiruošimą renginiui, besirenkančius žmones.
Einant sienomis galima pamatyti ir vieną žinomiausių Česterio simbolių – Eastgate laikrodį, iškilusį virš buvusių rytinių miesto vartų. Senamiestyje taip pat išlikusios garsiosios Chester Rows – dviejų lygių galerijos su parduotuvėmis ir praėjimais. Mieste dar aplankėme išlikusį romėnų amfiteatrą, parką, praėjome pro pilį.
Visgi didžiausią įspūdį Česteryje paliko katedra – savo dydžiu, erdvėmis, spalvotais vitražais, pro kuriuos besiskverbiantys saulės spinduliai nuspalvina šventovės vidų. Nepaprastai didinga ir tuo pačiu jauki, stulbinanti ir kviečianti susikaupti.
Viduramžiais čia veikė benediktinų vienuolynas, o jį uždarius bažnyčia išliko ir 1541 metais tapo naujai įsteigtos Česterio vyskupijos katedra. Pastatas ne kartą keistas ir restauruotas, saugantis savyje skirtingų laikmečių žymes.
Labai mielas vidinis kiemelis su fontanėliu ir skulptūra, apsuptas žydinčių gėlių.
Dar vieną Česterio veidą pamatėme nusileidę prie Dee upės. Vos kelios minutės nuo viduramžiško senamiesčio – ir atmosfera visai kita. Žaluma, promenada, vanduo, laiveliai – tarsi būtume persikėlę į nedidelį kurortinį miestą.
Man apskritai Česteris paliko labai gerą įspūdį. Miestas istorinis, bet ne užkonservuotas laike – jame gyvenama, pramogaujama, o už kelių žingsnių gali vaikščioti beveik dviejų tūkstančių metų istoriją menančiomis sienomis.
Rievaulkso abatija – kai griuvėsiai įspūdingesni už rūmus
Šeštadienį draugai suplanavo ilgesnę išvyką, kurios centre – man didžiausias šios kelionės netikėtumas – Rievaulkso abatija (Rievaulx Abbey). Iki kelionės apie šią vietą nieko nežinojau. Gal todėl įspūdis buvo dar stipresnis.
Šiaurės Jorkšyro slėnyje dunksantys vienuolyno griuvėsiai iš tolo primena istorinio filmo dekoraciją. Ir tai, kas išlikę, tėra dalis vieno svarbiausių viduramžių Anglijos vienuolynų.
Rievaulkso abatija buvo įkurta 1132 metais ir tapo pirmuoju cistersų vienuolynu Šiaurės Anglijoje. XII amžiuje, ypač garsaus abato Aelredo laikais, čia gyveno ir dirbo maždaug 650 žmonių – vienuolių ir pasauliečių brolių. Vienuolynas buvo ne tik religinis, bet ir svarbus ekonominis centras, valdęs didelius žemės plotus, ūkius ir kitą turtą.
Cistersai siekė paprastesnio, nuo pasaulietinio gyvenimo atskirto gyvenimo, todėl vienuolynams rinkdavosi nuošalias vietas. Rievaulkso slėnis tam tiko idealiai – aplink miškai ir kalvos, šalia teka Rye upė.
Tačiau XVI amžiuje vienuolyno gyvenimas baigėsi. Anglijos karaliui Henrikui VIII nutraukus ryšius su Roma, pradėta uždarinėti vienuolynus. 1538 metais Rievaulkso abatija buvo panaikinta, o pastatai ilgainiui pradėti ardyti ir naudoti kaip statybinių medžiagų šaltinis.
Paradoksalu, tačiau būtent griuvėsiai vėliau suteikė abatijai antrą gyvenimą. XVIII–XIX amžiais romantizmo epochos dailininkams ir keliautojams tokios vietos tapo grožio, praeinančio laiko ir prarastos didybės simboliu. Rievaulkso abatijos griuvėsiai buvo tapomi, piešiami ir lankomi būtent dėl tokio dramatiško vaizdo.
Vaikštinėdama labai gerai supratau tokį šios vietos populiarumą. Iš tiesų, kartais griuvėsiai gali būti įspūdingesni už puikiai išlikusį pastatą, nes jie palieka daug vietos fantazijai. Žiūrėdama į milžiniškas bažnyčios sienas, langų angas ir kolonų likučius gali bandyti įsivaizduoti, kokio dydžio buvo visas kompleksas, kaip čia prieš aštuonis ar devynis šimtus metų vaikščiojo vienuoliai, kur buvo jų gyvenamosios patalpos, valgykla, kapitulos salė, kaip aidėjo bažnyčioje giedamos giesmės. Ir dar – visi tie griuvėsiai bent jau man labai gražūs vizualiai. Žinoma, prie tokio įspūdžio prisidėjo ir puikus, saulėtas oras.
Jorkas – du tūkstančiai metų istorijos ir šeštadienio šurmulys
Šeštadienį dar spėjome apslankyti Jorke (York). Jeigu Česteris pirmąją dieną pasirodė jaukus ir gana ramus, tai Jorkas šeštadienio popietę mus pasitiko pilnomis gatvėmis žmonių ir smagiu savaitgalio šurmuliu.
Tačiau už to šurmulio slypi beveik dviejų tūkstančių metų istorija. Romėnai miestą, tuomet vadintą Eboracum, įkūrė 71 metais. Vėliau jis tapo svarbiu anglosaksų centru, o IX amžiuje miestą užėmę vikingai vadino jį Jorvik. Viduramžiais Jorkas išaugo į vieną svarbiausių Anglijos miestų ir religinį Šiaurės Anglijos centrą. Šiuos skirtingus istorijos sluoksnius mieste galima matyti iki šiol.
Vienas žinomiausių Jorko vaizdų – The Shambles, siaura viduramžius menanti gatvė su senais mediniais namais, kurių viršutiniai aukštai tarsi svyra vienas į kitą. Mieste taip pat išlikusi ilga viduramžių sienų sistema. Virš visko dominuoja milžiniška York Minster katedra. Dabartinės gotikinės katedros statybos prasidėjo XIII amžiuje ir tęsėsi kelis šimtmečius. Ypač garsūs jos viduramžių vitražai – katedra turi išskirtinę jų kolekciją. Deja, į vidų šį kartą patekti nespėjome, ir net iš išorės negalėjome jos gerai apžiūrėti, nes dalį fasado slėpė statybiniai tentai.
Tačiau ir be apsilankymo katedroje miestas paliko gerą įspūdį – mėgavomės ne muziejais ar atskirais pastatais, o pačiu miestu. Pasivaikščiojome po jo centrą, stebėjome šeštadienio šurmulį, o vakarą užbaigėme malonia vakariene.
Tiksliau, vakaras tuo nesibaigė. Grįžę dar nuvažiavome į Ročdeilio (Rochdale), miesto, kuriame gyvena mano draugai, centrą pasigėrėti tamsoje įspūdingai apšviesta rotuše (Rochdale Town Hall) – įspūdingu XIX amžiaus neogotikinės architektūros šedevru.
Dar viena įdomi patirtis – vietinių futbolo sirgalių emocijos pub‘e (kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas). 🙂
Sekmadienis – pagaliau Mančesteris
Nors skridau aplankyti netoli Mančesterio (Manchester) gyvenančių draugų, pačiam Mančesteriui skyrėme tik trečią kelionės dieną – sekmadienį. Ir gal net gerai, nes po Česterio ir Jorko jau buvau pamačiusi kelis labai skirtingus Anglijos veidus. Mančesteris buvo dar kitoks.
Tai didelis miestas, kurio turbūt neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu. Vienoje vietoje – viduramžių katedra, kitoje – raudonų plytų fabrikai ir sandėliai, primenantys pramonės revoliuciją. Dar kitur – modernūs pastatai, restoranai ir gyvybingi šiuolaikiniai rajonai.
Mančesteris laikomas vienu svarbiausių pramonės revoliucijos miestų ir dažnai vadinamas pirmuoju pasaulio industriniu miestu. XVIII–XIX amžiais tekstilės, ypač medvilnės, pramonė jį pavertė milžinišku gamybos centru. Fabrikų, sandėlių, kanalų ir geležinkelių sistema pakeitė ne tik patį Mančesterį. Oficialus miesto turizmo gidas Mančesterio raidą pristato kaip pirmojo pasaulio industrinio miesto istoriją. Todėl vaikštant po buvusius industrinius rajonus verta žiūrėti ne tik į atskirus pastatus. Raudonų plytų sandėliai, kanalai ir buvę fabrikai yra didžiulės ekonominės ir socialinės transformacijos palikimas.
Visai kitoks Mančesteris atsiveria prie Mančesterio katedros (Manchester Cathedral). Dabartinio pastato istorija daugiausiai siejama su XV amžiumi. Antrojo pasaulinio karo metais, per 1940-ųjų Mančesterio bombardavimą, katedra smarkiai nukentėjo – buvo sunaikintos koplyčios, vargonai, išdaužyti langai, o restauracija užtruko iki 1957 metų.
O pasisukus nuo katedros į kitą pusę – aukštyn kyla šiuolaikinio miesto daugiaaukščiai.
Mančesterio Gay Village ir Alanas Turingas
Dar vienas visiškai kitoks miesto veidas – Gay Village, susitelkęs aplink Kanalo gatvę (Canal Street). Tai vienas žinomiausių LGBTQ+ rajonų Didžiojoje Britanijoje, šiandien pilnas barų, klubų, restoranų. Tačiau čia yra ir vieta, primenanti gana skaudžią XX amžiaus Britanijos istoriją – šalia esančiame parke (Sackville Gardens) stovi paminklas matematikui ir kompiuterių mokslo pradininkui Alanui Turingui.
A. Turingas Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Bletchley Park ir atliko vieną svarbiausių vaidmenų britams mėginant iššifruoti nacistinės Vokietijos „Enigma“ kodus. Vėliau jis dirbo ir Mančesteryje, kur prisidėjo prie ankstyvųjų kompiuterių kūrimo. Tačiau jo paties gyvenimas baigėsi tragiškai. 1952 metais A. Turingas buvo nuteistas už homoseksualius santykius. 1954 metais jis mirė, oficiali mirties priežastis – savižudybė. Jo paminklas Gay Village pašonėje gerai iliustruoja, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė visuomenė.
Šiandien Mančesteris – miestas, nebandantis paslėpti savo skirtingų sluoksnių. Viduramžiai, pramonės revoliucija, darbininkų istorija, muzika, universitetai, LGBTQ+ kultūra, futbolas, nauji dangoraižiai – jame sutelpa visa tai. Man jis pasirodė įdomus būtent savo nevienodumu.
Pirmadienį reikėjo grįžti į Liverpulio oro uostą. Tačiau ir paskutinę dieną nevažiavome tiesiai į tikslą – dar pasukome per mažesnius miestelius, pasigėrėjome Anglijos peizažais.
P. S. Kaip žinote, Anglija nėra Europos Sąjungos narė, keliaudama naudojausi lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 11,49 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą. Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.
