Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.
Šalis: Butanas
Į Tashichho dzongą – festivalio vietą atvažiavome labai anksti, bet prie įėjimo jau driekėsi eilė. Tiksliau – dvi eilės: viena vyrų, kita – moterų. Pastaroji, žinoma, kur kas ilgesnė. Turbūt todėl, kad praėjimo į festivalį patikra – tokia kaip oro uosto, o moterys paprastai turi daugiau daiktų, ir jų drabužiai kur kas įvairesni. Juo labiau, kai eidamos į festivalį jos stengiasi kuo labiau pasipuošti.
Bet eilės juda pakankamai greitai, ir štai netrukus mes jau festivalio vietoje. Didžioji aikštė – festivalio scena, kol kas dar tuščia, tribūnose taip pat yra laisvų vietų, bet jos sparčiai pildosi. Žmonės renkasi apsirengę geriausiais savo drabužiais – moterys su ryškiomis kira, vyrai su gho. Ore tvyro švelnus naftalino kvapas – iš spintų ir skrynių festivaliui ištraukiami stropiai saugomi patys geriausi, šilkiniai moterų drabužiai. Tokio kostiumo kaina gali siekti 3 tūkst. JAV dolerių, beveik metų darbo užmokestį.
Festivalis skirtas pagerbti Guru Rinpočę
Sostinėje Timpu (Thimphu) kasmet rengiamas Tshechu festivalis – buvo vienas tų įvykių, prie kurio derinome savo kelionės datą. Nes Butano festivaliai – ne spalvingas folkloro pasirodymas turistams, o gyva, kasdienė tikėjimo praktika. Jie rengiami ne tam, kad turistai galėtų pasigirti įspūdingomis nuotraukomis, bet skirti vietiniams žmonėms, jų bendruomenei ir jų dvasiniam gyvenimui. Būtent dėl to jie tokie ypatingi.
Timpu Tshechu festivalio ištakos siekia XVII amžių. Žodis tshechu pažodžiui reiškia „dešimtoji diena“ – ši šventė rengiama mėnulio kalendoriaus dešimtą dieną ir skirta pagerbti Guru Rinpočės (Padmasambhavos) – didžiojo budistų šventojo – darbus ir mokymus. Būtent jis įveikė vietines dievybes ir įtvirtino Butane budizmą. Jo mokymai sudaro dvasinį Tshechu festivalio pagrindą, o vienuoliai ir religiniai lyderiai atlieka ritualus, kuriais siekiama iškviesti dievišką apsaugą ir palaiminimą karalystei bei jos žmonėms. Eiliniams lankytojams festivalis, panašiai kaip lietuviškieji atlaidai, yra gera proga gauti palaiminimą ir apsivalyti.
Įdomiausias festivalio reginys – spalvingi kaukių šokiai
Atvykusius užsieniečius, nesuprantančius festivalio esmės, labiausiai žavi ir vilioja įspūdingieji Cham (kaukių) šokiai, kuriuos atlieka vienuoliai ir pasauliečiai, pasipuošę ryškiaspalviais kostiumais ir dėvintys egzotiškas kaukes. Šokiai nėra improvizacija – jų choreografijos perduodamos iš kartos į kartą, turi aiškią simboliką ir ritualinę struktūrą. Kiekvienas šokis vaizduoja budistinės mitologijos epizodus, dažnai susijusius su Guru Rinpočės gyvenimu ir darbais.
Pavyzdžiui, vienas iš populiariausių šokių vaizduoja aštuonias Guru Rinpočės formas, simbolizuojančias skirtingus jo dvasinius pasiekimus, kito tikslas – iškviesti apsaugines dievybes ir išsklaidyti piktąsias dvasias ir pan. Kiek supratau, visų šių šokių struktūra panaši: blogio jėgų atpažinimas, jų sutramdymas ar transformacija, dvasinis išlaisvinimas. Jie atliekami itin preciziškai, skambant gyvai muzikai: skardiems cimbolų, ragų ir būgnų garsams.
Vaizdas aikštėje iš tiesų įspūdingas. Kažkada keliaudama po šiaurinę Indiją buvau neplanuotai pakliuvusi į nuošaliame kalnų miestelyje vykusią šventę, ir ten patyriau, ką reiškia patekti į tokį autentišką renginį. Čia lydėjo panašus jausmas – atrodo, kad patekai į kažkokį filmą ar laiko mašina buvai nublokšta šimtmečiu atgal. Visai šalia tavęs vyksta tarsi kažkoks paralelinis gyvenimas, o tu jame – tik stebėtoja.
Butaniečiams dalyvavimas Timpu Tshechu ne tik religinė pareiga, bet ir šventė, puiki proga susitikti su draugais ir giminaičiais. Žmonės rinkosi nešini patiesalais, užkandžiais – su šeimomis, vaikais, senoliais. Visą tvarką stropiai prižiūrėjo pareigūnai ir gausus savanorių būrys.
Stebėti vyksmą tribūnose buvo taip pat įdomu, kaip ir šokius aikštėje. Regėti, kaip bendrauja seniai nesimatę giminaičiai ar draugai, apžiūrėti labai egzotiškus kažkokios kalnų genties moterų drabužius (apskritai, didžiumos dalyvių drabužiai spalvomis nenusileido šokėjų aprangai) – jausmas toks, lyg žiūrėtum 3D filmą :). Jaunimui tai ir puikus būdas susipažinti, gal net sutikti būsimą vyrą ar žmoną. Smalsu buvo stebėti, kaip takais tarp tribūnų vaikštinėja vyručiai, akivaizdu, daug akyliau nužvelgdami ne šokius aikštėje, o ant suolų susėdusias pasipuošusias bendraamžes.
Ir visi žmonės labai geranoriški, mielai pozuoja fotografuojantiems turistams. Gal todėl, kad pastarųjų čia tik keletas. Iš tiesų mums, keliautojams tai reta ir autentiška galimybė iš arti pažinti butaniečių gyvenimo būdą bei vertybes. Stebėdama Timpu Tshechu supratau: Butano festivaliai išliko gyvi todėl, kad netapo „produktais“, performansais turistų lūkesčiams patenkinti. Taip, mes galime juos fotografuoti. Taip, galime žavėtis spalvomis. Bet šventė vyksta nepriklausomai nuo mūsų.
Mieste – minios žmonių ir nuolaidos
Timpu Tshechu – Timpu regiono šventė, oficiali nedarbo diena. Gatvėse pilna žmonių, parduotuvės vilioja festivaliui skirtomis nuolaidomis. Akivaizdu, kad ta proga į sostinę susirinko aplinkinių kaimų gyventojai, nusiteikę sudalyvauti šventėje, pasivaikščioti per parduotuves, ir, matyt, susitikti su giminėmis, draugais. Smagus šventinis šurmulys mieste.
Autentiškas vienuolynų gyvenimas
Dar vienas Butano festivalių žavesys – jie vyksta autentiškoje aplinkoje–dzonguose – tvirtovėse-vienuolynuose, kurie iki šiol dar yra religinio ir administracinio gyvenimo centrai. Ir lankantis juose galima matyti tikrą, realų gyvenimą. Štai viename vienuolyne netikėtai pakliuvome į kažkokią šventę – vyksta apeigos, giedamos giesmės, skamba muzika. Gaila, Butano šventyklų viduje negalima fotografuoti, tad neperteiksiu tos autentiškos atmosferos. Mes ten buvome tokie truputį svetimkūniai, bet priimti labai maloniai. Užuot apibambėjusios, kad trukdome ceremoniją, vietinės moteriškės draugiškai pasispaudė, pakviesdamos prisėsti šalia, prisidėti prie bendrų apeigų.
Kitame vienuolyne šventei dar tik buvo ruošiamasi. Vienoje patalpoje jauni vienuoliai iš tešlos lipdė jai nedideles skulptūrėles. Iš gido pasakojimo suprantame, kad atlikdami šį darbą vienuoliai turėtų melstis. Na, kiek matau, ne vieno jų rankos dirba, o akys nukreiptos į šalia padėtą mobilųjį 🙂 Niekas čia nieko nepozuoja ir nesistengia pasirodyti prieš turistus.
Į Gangtey Goenpa vienuolyną pataikėme atvykti šventei jau artėjant prie pabaigos. Tad ne mažiau nei vienuolyno architektūra ar atsiveriantys nuostabūs vaizdai į slėnį ir kalnus sužavėjo vietiniai žmonės – šįkart vaikai.
Kaip supratau iš kitų keliautojų, tokios šventės vienuolynuose nėra retenybė, ir daug šansų, kad keliaudami po šią šalį į vieną ar kitą pateksite. Nesvarbu, net jei jūsų planuose nebus garsiųjų festivalių pavadinimų.
Ką duoda tokios šventės? Na, jos kaip prieskoniai maistui – gali pasimėgauti dar ryškesniu, o kas svarbiausia – autentišku jo skoniu. Tai geras būdas geriau pažinti Butano kultūrą, sakyčiau – jo dvasią. Tad jei ruošiatės į Butaną, paderinkite kelionės laiką prie festivalių – pamatysite šią šalį dar spalvingesnę – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Pagrindiniai Butano festivaliai
Butane kasmet vyksta dešimtys religinių švenčių.
Didžiausi Tshechu:
Be tshechu, Butane vyksta ir drup tipo šventės – intensyvūs kelių dienų ritualų ciklai vienuolynuose. Vienas žymiausių pavyzdžių – Punakha Drubchen.
Informacija apie festivalius – čia.
Mano pirmuosius įspūdžius iš Butano rasite čia. O apie kopimą iki Tigro lizdo prašome skaityti čia.
