Kelionės laikas: 2026 m. rugsėjo 6-22 dienos

Šalis: Vietnamas

Pirmos nuotraukos iš Vietnamo – aš visa laiminga su pluoštu pinigų rankoje. Žvelgiant į nuotrauką sunkoka įžiūrėti skaičius, bet mano rankose – trys milijonai! Vos atskridę į Hanojų tapome milijonieriais.

Tiesą sakant, nereikėjo nei laimėti loterijoje, nei atrasti labai sėkmingo verslo idėjos – užteko pirmą kartą išsikeisti pinigų. Už šimtą eurų gavome tris milijonus Vietnamo dongų. Skamba gerai, tiesa? Jei seniai svajojate bent trumpam pasijusti milijonieriais, galiu pasiūlyti kryptį – Vietnamą.

Vietos valiuta vadinama Vietnamo dongu, o tuo metu, kai mes keliavome, vienas euras buvo vertas maždaug 30 tūkst. dongų. Taigi, sumos piniginėje įspūdingai ūgtelėjo. Žinoma, nuo to perkamoji galia labai neišaugo, bet pirmomis dienomis fotografavome įspūdingas sąskaitas su išrikiuotais nuliais – na, ne dažnai vakarienei su draugais išleidi pora milijonų ar ramiai svarstai – verta užsisakyti butelį vyno už milijoną ar pasitenkinti alumi už 30 tūkst. pinigų. 🙂

Pirmomis dienomis tas buvimas milijoniere, jei atvirai, vargino – reikia sumokėti, pasiimi banknotą ir vos ne pirštu sekdama skaičiuoji, kiek prie to vieneto ar penketo prirašyta nulių, ir kokia jo vertė – 50 ar 500 tūkstančių. Kai kava kainuoja dešimtis tūkstančių, o masažas – kelis šimtus, tenka iš naujo susidraugauti su matematika. Ir, beje, daugelyje vietų nebuvo galima atsiskaityti kortele, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, tad keliaujant po Vietnamą turėti kišenėje vieną kitą milijoną grynųjų – būtina.

Taip prasidėjo mūsų pažintis su Vietnamu. Kelionėje mūsų dar laukė ryžių terasos, kaimai, kalnai, įlanka ir salos, tačiau pirmasis šalies veidas buvo jos sostinė Hanojus. Triukšmingas, judrus, pilnas motorolerių ir visai nesistengiantis palaukti, kol po ilgo skrydžio susigaudysi, kur atsidūrei.

Įprastinis vakarinis Azijos miesto šurmulys

Įsikūrę viešbutyje išėjome vakarieniauti. Pirmoji vakarienė Vietname buvo gerame senosios miesto dalies restorane, ir kelionės pradžiai ji tiko puikiai: jauki aplinka, labai skanus maistas ir svarbiausia – švaru, tvarkinga. Pirmomis kelionės po Aziją dienomis visada būni šiek tiek įsitempusi – atidžiai renkiesi maistą, stropiai plauni bei dezinfekuoji rankas ir griežtai sakai „ne“ ledukams į gėrimus. Po kelių dienų pradedi atsipalaiduoti...

Vis dėlto pažintis su vietos valgymo kultūra prasidėjo dar pakeliui link restorano. Einant nuo viešbučio buvo matyti mažytės kavinukės, gatvėje susėdę žmonės, čia pat ruošiamas ir parduodamas maistas. Vietomis sunku suprasti, kur baigiasi šaligatvis ir prasideda kavinė. Keletas žemų kėdučių, staliukas, žmonės su dubenėliais – ir jau visas restoranas. Reikėjo laiko gatvės kavinukėms: apsiprasti su aplinka, pamatyti, kaip čia viskas vyksta. Juk viena yra skaityti apie Azijos gatvės maistą, o kita – atsidurti bendrame chaose tarp garuojančių puodų, pypsinčių motorolerių, valgytojų ir praeivių.

Hanojus pasitiko tuo pažįstamu didelio Azijos miesto jausmu, kai vienu metu aplink vyksta tiek daug, kad nežinai, į kurią pusę žiūrėti. Kažkas valgo, kažkas prekiauja, kažkas važiuoja, kažkas signalizuoja.

Ežeras, tapęs mūsų orientyru

Apsistojome keturių žvaigždučių „Hanoi Pearl Hotel“. Jo vieta tobula: visai šalia Hoan Kiem ežeras, senoji miesto dalis (Old Quater), aplink suvenyrų parduotuvėlės, kavinės, masažo salonai. Pažinčiai su Hanojumi tai labai tinka, nes vos ne visos svarbiausios lankytinos vietos pasiekiamos pėsčiomis.  

Hoan Kiem ežero pavadinimas siejamas su grąžinto kalavijo legenda. Pasakojama, kad imperatorius Ly Thai To iš milžiniško auksinio vėžlio, gyvenusio ežere, gavo stebuklingą kardą, padėjusį nugalėti Mingų dinastiją. Iškovojęs pergalę, Ly Thai To grąžino kardą vėžliui, o šis pasinėrė į gelmes, kad atiduotų jį dievams. Tad vėžliai čia kur kas svarbesni nei vien egzotiški gyvūnai.

Vienoje nedidelėje ežero saloje stovi Vėžlio bokštas (Thap Rua), kitoje, šiaurinėje ežero dalyje, – Ngoc Son, arba Nefrito kalno, šventykla. Į ją veda raudonas The Huc tiltas. Pirmą vakarą po vakarienės vaikščiojome aplink ežerą. Įvairiaspalviai apšvietimai, vandens atspindžiai, žmonės ir šviečiantis tiltas atrodė labai jaukiai.

Skirtingi miesto veidai

Pirmą vakarą nuo ežero pasukę į siauras senamiesčio gatveles, tuoj supratome – ramybė greitai baigiasi. 🙂 Viena mūsų aplankytų gatvių buvo tikras vakaro pramogų centras. Čia einama susitikti, pasėdėti, pavalgyti ir išgerti. Užsieniečių daug, ir visas šis šurmulys įsilieja į bendrą senamiesčio gyvenimą.

Visai kitokį įspūdį paliko žibintais šviečianti gatvė Hang Ma, kurioje prekiaujama šventinėmis dekoracijomis, žibintais ir žaislais. Ši miesto dalis ypač spalvinga: daugybė šviečiančių dekoracijų papuošimų, žinoma, šimtai motorolerių, ant jų – ištisos šeimos su vaikais. Žodžiu, patekome tiesiai į miesto gyvenimo sūkurį. Po skrydžio įspūdžių buvo su kaupu. Hanojus nesupažindino su savimi po truputį – pirmą vakarą tiesiog pasiūlė viską iš karto. 🙂

Rytą, ruošdamiesi išvažiuoti iš Hanojaus, pamatėme dar kitą jo ir ežero pakrantės vaizdą. Gatvėmis skubėjo į darbą važiuojantys žmonės, motorolerių srautas atrodė nenutrūkstamas. O pakrantė, kur vakare vaikščiojo porelės ir pramogavo žmonės, ryte buvo virtusi sporto erdve. Vieni mankštinosi savarankiškai, kiti judėjo grupėmis, dar kiti šoko. Ypač daug buvo vyresnio amžiaus žmonių – Tai či mankštos ir grupiniai šokiai tarp jų labai populiarūs. Beje, panašius vaizdus teko matyti ir kituose Vietnamo miestuose – atrodo, žmonės ten labai aktyviai juda. Net turgaus prekiautojos sugeba pasimankštinti tarp prekystalių.

O dar kitaip tos pačios ežero pakrantės atrodė, kai į Hanojų grįžome sekmadienį. Savaitgalio vakarais šalia jo įrengiama scena, vyksta koncertai, sutraukiantys minias žmonių, gatvės turgeliai. Tokios tarsi „Vilniaus dienos“, bet kiekvieną savaitgalį.

Skiriasi ir miesto rajonų architektūra, kurią apžvelgti netgi nereikia toli eiti. Vien tik žingsniuojant aplink Hoan Kiem ežerą ir kiek nutolstant nuo jo galima matyti jos pokyčius: nuo visiško senamiesčio chaoso iki erdvių aikščių, kolonijinių pastatų. Į dangų šauna net katedros smailė – taip, tikrų tikriausia katalikų bažnyčia.

Ėjimo per gatvę iššūkis

Apie Hanojų neįmanoma pasakoti nepaminėjus motorolerių. Vietname 2025 metais gyveno apie 102,3 mln. žmonių. Pagrindinė transporto priemonė šalyje – motoroleris. Sostinėje ir jos administracinėje teritorijoje – apie 8,7 mln. žmonių, ir žiūrint į eismą kartais atrodo, kad nemaža jų dalis kaip tik dabar važiuoja pro tave. Žinoma, motoroleriu.

Motoroleriai juda gatvėmis, sustatyti prie parduotuvių, kavinių ir namų, užima šaligatvius. Kartais pėsčiajam lieka tiek vietos, kiek pavyksta rasti tarp jų. Žiūrėdama į tas tankias eiles ne kartą  pagalvojau: kaip žmonės paskui atpažįsta savąjį ir, dar svarbiau, kaip jį ištraukia?

Iš pradžių eismas atrodo kaip visiškas chaosas. Tačiau miestui tai kasdienybė, kurioje vietiniai orientuojasi gerokai užtikrinčiau už atvykėlį. Mums belieka stebėti, mokytis ir neprarasti atidumo. Didžiausias iššūkis – pereiti gatvę, kai niekas nesiruošia sustoti ir tave praleisti. Pasirodo, tiesiog turi eiti laviruodama tarp automobilių, motorolerių ir tikėtis, kad šie laiku tave pastebės ir apvažiuos. Ant motorolerių važiuoja tėvai su vaikais, ištisos šeimos. Ir jei suaugusieji dažnai dėvi šalmus, iki vaikų jų mada dar neatėjo. Ne kartą teko žiūrėti ir stebėtis, kaip koks šešiametis išsilaiko nenukritęs, rankytėmis įsikirtęs į mamos nugarą.

Prekyba: nuo šaligatvio iki modernių parduotuvių

Hanojaus, kaip ir bet kurio Azijos didmiesčio, kontrastai labai ryškūs. Mes gyvenome senojoje miesto dalyje, o štai pavažiavus kelis kilometrus atsiverdavo jau kitoks vaizdas: modernūs biurų ir apartamentų pastatai, šešiasdešimt penkių aukštų dangoraižiai, nauji, švytintys prekybos centrai. Atrodė, kad vos per trumpą kelionę persikėlei į kitą aplinką.

Bet kontrastų buvo galima rasti ir gerokai arčiau. Kaip minėjau – mūsų viešbutis buvo modernus ir nepriekaištingai švarus, o paėjus gatve už kokio šimto metrų tetutė prekiauja žalia mėsa, pasidėjusi dėžę ar žemą stalelį ant šaligatvio ir rykštele baido muses nuo išdėliotų mėsos gabalų. Paėjus gal kilometrą – modernioje drabužių parduotuvėje prie savitarnos kasos net nereikia kiekvieno pirkinio atskirai skenuoti: padedi krepšelį su prekėmis į tam skirtą vietą, ir sistema jas atpažįsta, nuskaito visus kodus.

Tokie vaizdai geriausiai parodo, kodėl Hanojų sunku apibūdinti vienu sakiniu. Pažintis tik su senamiesčiu paliktų vienokį įspūdį. Išvažiavus į naujesnius rajonus jis gerokai pasipildo. Abu šie pasauliai priklauso tam pačiam miestui.

Ir man, beje, tikrai labai patiko gyventi senojoje miesto dalyje, nes šalia viskas, ko reikia turistui – ir lankytinų objektų, ir kavinių, ir suvenyrų, šilko parduotuvių, ir masažo vietų. Ir viskas tikrai pigu palyginus su Lietuvoje mokamomis kainomis. Pavyzdžiui, pėdų masažo kaina prasideda turbūt nuo kokių 5 eurų, už valandą trukusį viso kūno masažą mokėti galima 15-20 eurų. Žinoma, galima rasti ir brangesnių, bet ir už tokią kainą patekome į švarius, tvarkingus salonus, ir visos masažistės tikrai pasitaikė puikios.

Vienas seniausių Hanojaus statinių – Literatūros šventykla

Vienas seniausių mūsų aplankytų  Hanojaus statinių – Literatūros šventykla ( (Văn Miếu). Tai ir šventykla, ir pirmas Vietnamo universitetas.

Šventykla įkurta 1070 metais valdovo Ly Thanh Tong laikais ir skirta Konfucijui bei jo mokiniams pagerbti. Konfucijus buvo senovės Kinijos mąstytojas, kurio idėjos apie išsilavinimą, dorą, pagarbą ir atsakingą valdymą stipriai veikė ir Vietnamą.

1076 metais čia įsteigta imperatoriškoji akademija Quoc Tu Giam, laikoma pirmąja Vietnamo aukštąja mokykla. Joje rengti išsilavinę žmonės valstybės tarnybai. Mokslas rėmėsi Konfucijaus tekstais, klasikine kinų literatūra, poezija ir kaligrafija. Išlaikyti egzaminus reiškė galimybę patekti į šalies išsilavinusių pareigūnų sluoksnį, mokyklai daug dėmesio ir laiko skyrė pats valdovas.

Viena įdomiausių komplekso dalių – akmeninės stelos ant vėžlių nugarų. Jose įamžinti valstybinius egzaminus išlaikiusių absolventų vardai. Išlikusios 82 stelos saugo žinias apie 1442–1779 metų egzaminus; šis dokumentinis paveldas įtrauktas į UNESCO registrą.

Į šią šventyklą užsuka ne tik turistai, bet ir vietiniai studentai – prašyti sėkmės per egzaminus.

Kai traukinys tampa turistų laukiamu įvykiu

Dar viena garsi Hanojaus vieta – Traukinių gatvė („Train Street“), kurioje suplūsta minia turistų stebėti per miestą pravažiuojantį traukinį. Taip, gerai supratote – tiesiog stebėti ir nufotografuoti eilinį traukinį. Skamba labai keistai, bet faktas lieka faktu – vietiniai sugebėjo nepatogumą – per miesto centrą, vos per kelis metrus nuo namų važiuojantį traukinį paversti turistų mėgstama atrakcija.

Šalia bėgių prisikūrė kavinių, ir prieš atvažiuojant traukiniui jos užsipildo lankytojų, nors kainos geru trečdaliu aukštesnės nei gretimoje gatvėje. Bet turistai sėda ir perka, nes kitaip dėl galimybės pažvelgti į pravažiuojantį traukinį teks stumdytis prie uždarytos gatvės su dešimtimis kitų kolegų. Žinoma, kai čia tiek užsieniečių, ant bėgių vyksta intensyvi prekyba. Artėjant traukinio važiavimo laikui, erdvė atlaisvinama, ir tai, kas ką tik atrodė kaip neįprasta kavinės aplinka, vėl tampa geležinkeliu. Nuaidėjus švilpukui, drąsesnieji puola dėti ant bėgių tik ką nusipirkto alaus metalinius kamštelius – traukinio ratų suplokštinti jie iškart tampa geidžiamu suvenyru. Ir visi atsitraukia per keliolika centimetrų nuo bėgių, pasiruošia telefonus – reikia užfiksuoti tokį įvykį – pravažiuojantį traukinį. Asmuo, pasiūlęs šios atrakcijos idėją, tikrai turėtų būti įtraukas į marketingo istoriją. 🙂

Pho ir vietnamietiška kava su kiaušiniu

Kaip rašant apie Hanojų negalima nepaminėti motorolerių, taip dar labiau neatleistina būtų praleisti maistą. Vietname jis įvairus, skanus, o pažintis su juo prasideda gerokai anksčiau, nei atsiverti restorano meniu. Užtenka eiti gatve ir stebėti, ką žmonės gamina bei valgo.

Vienas žinomiausių patiekalų – pho, vietnamietiškai rašoma phở. Tai ryžių makaronų sriuba su sultiniu ir mėsa (arba be jos). Phở bò patiekiama su jautiena, phở gà – su vištiena. Svarbiausia čia sultinys: ilgai verdamas, aromatingas, dažnai kvepiantis žvaigždiniu anyžiumi, cinamonu, imbieru ir svogūnais.

Mums sriuba dažniau reiškia pietus, o Hanojuje pho dubenėlis visiškai įprastas ir pusryčiams. Valgiau šią sriubą ne vienoje vietoje. Skaniausia ji buvo viename brangiame restorane – didžiulis jos dubuo kainavo 2 eurus, ir įveikusi jį jaučiausi pasisotinusi.

Be pho, su sostine siejama bún chả – ant žarijų kepta kiauliena, patiekiama su ryžių makaronais, žalumynais ir padažu. Dar galima dairytis ryžių popieriaus suktinukų – jie populiarūs visur, gali būti ir su mėsa, ir tik su daržovėmis, virti aliejuje arba ne.

O vietnamietiška kava verta atskiro sustojimo. Tradiciškai ji ruošiama mažu metaliniu filtru phin, dedamu ant puodelio. Į jį suberiama malta kava, užpilama karštu vandeniu ir laukiama, kol gėrimas lėtai sulašės. Vietoje dažnai naudojama sodraus skonio robusta, o vienas populiarių derinių – kava su saldintu sutirštintu pienu. Gali būti ir šalta jos versija su ledu.

Hanojaus garsenybė – kava su kiaušiniu, cà phê trứng. Stebėjome, kaip ji gaminama. Iš pradžių pradedama ruošti kaip prieš tai minėta stipri kava. Tada labai gerai išplakami kiaušiniai su sutirštintu pienu ir ant tos masės užpilama kava, todėl visas derinys labiau primena desertą puodelyje. Kava apačioje, saldus kremas viršuje. Iš pradžių reikia paragauti kremo, o po to jau galima maišyti jį su kava ir mėgautis 🙂

Hanojus buvo mūsų kelionės pradžia ir vieta, į kurią vis sugrįždavome. Man tokie sugrįžimai patinka: miestas atrodo vis artimesnis, drąsiau pradedi jį atrasti ir vis geriau jame jautiesi. Ir jau matai ne tik motorolerių sumaištį, bet ir kolonijinius pastatus, ir švytintį ežero paviršių, ir jaukias kavines. O pirmąjį laimėjimą Hanojuje prisiminsiu ilgai – retai kur milijoniere tampi dar nespėjusi pavakarieniauti. 🙂

Daugiau apie mano kelionę po Vietnamą – kituose įrašuose.

P. S. Kelionę mums organizavo MAKALIUS

P. P. S. Keliaudama po Vietnamą naudojausi lietuviškos bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 9,99 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.  Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

P. P. S. Kelionėje man patikimai tarnavo lagaminas iš  ELAGAMINAI