Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

„Ką, vaikščioti reikės tik tais mediniais takeliais? Mes gi ne to atvykome į laukinę (beveik) gamtą“, – raukėme nosis tempdamos tokiomis medinėmis „grindimis“ lagaminus iki namo, kuriame turėsime apsistoti, ir nužvelgdamos rodykles, žyminčias, kurie iš tų takų nuves mus į garsiuosius urvus.

Vienas seniausių pasaulyje atogrąžų miškų

Bet jau po pirmo pasivaikščiojimo pirmų metrų supratome – nebūtų tų įrengtų takų, lodžijos teritoriją suptų tankiai suaugusi atogrąžų miško augmenijos siena, per kurią prasibrauti galėtum nebent skindamasi kelią mačete. Ir negalima tuo stebėtis – 85 tūkst. ha ploto Mulu nacionaliniame parke (Gunung Mulu National Park) auga seniausi pasaulyje atogrąžų miškai, kuriuose knibždėte knibžda įvairių gyventojų – suskaičiuojama 81 žinduolių, 270 paukščių, 55 reptilijų rūšių. Kažkur skaičiau, kad dar ir šiomis dienomis atrandama naujų gyvūnų rūšių. Gausu čia ir augalų – apie 3,5 tūkst. rūšių – nuo mažutėlių gėlyčių iki 50 metrų aukščio medžių, kurių kamieno skersmuo gali siekti ir 150 cm.

Dar viena parko įžymybė – po žeme besiraizgantys urvų labirintai. Sakoma, kad bendras jų ilgs siekia apie 300 km. Šiltas upių vanduo lengviau išplauna kalkakmenį ir tai sudaro puikias sąlygas urvams atsirasti. Jų tiek daug, kad dar ne visi iki galo ištyrinėti.

Saravako (Sarawak) valstijoje esantis Mulu nacionalinis parkas  laikomas viena iš didžiausių Malaizijos įžymybių ir 2000 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kol kas mūsų kelionė po Malaiziją nestokojo kontrastų – iš betoninių–stiklinių džiunglių (Kvala Lumpūro) atsiduriame tikrose.

Nuoširdžiai džiaugėmės palikusios Brunėjų ir pasiekusios Miri, iš kurio nedideliu lėktuvėliu atskridome į Mulu oro uostą. Na, pavadinimas skamba išdidžiai, realybėje vaizdas buvo panašesnis į nediduko miestelio autobusų stotį, juo labiau ir mus atskraidinęs lėktuvėlis savo dydžiu labiau priminė autobusą su sparnais. Žinoma, jokių oro uosto „rankovių“, pasų kontrolių ir kitų įprastų tokioms vietoms atributų čia tikėtis neverta. Tiesiog nulipome trapu iš lėktuvo ir nupėdinome į nediduką vienaukštį pastatą su užrašu „Mulu“.

Netrukus prie atviro laukimo salės lango privažiavo traktoriukas, tempdamas priekabą su lagaminais. Palangė pasitarnavo kaip konvejerio juosta, ant jos išdėliojami lagaminai, kuriuos tuoj pasičiupo negausūs keleiviai, ir štai mes jau lauke. Čia mūsų laukė džipas su vairuotoju ir gidas. Susipažįstame – Petrus Abang, mūsų gidas Mulu. Kaip vėliau įsitikinome, labai puikus gidas. Ar jis būtinas Mulu nacionaliniame parke? Na, netoliese prie lodžijos esančiais takais galima pasivaikščioti ir savarankiškai, bet netrukome suprasti, kad eidamos be gido tiek visko nebūtume pamatę ir sužinoję. O į urvus galime patekti tik su gidais. Matyt, niekam nesinori ieškoti juose pasiklydusių turistų.

Penkios minutės važiavimo, ir mes jau sustojame prie upės, skiriančios kaimą nuo lodžijos. Mediniu tiltu pereiname į kitą pusę ir patraukiame link registratūros. Mulu nacionalinio parko teritorijoje keliautojai gali apsistoti viešbutyje, lodžijoje, kurioje įsikūrusi ir nacionalinio parko administracija, arba pas vietinius gyventojus kaimelyje.

Mes pasirinkome nacionalinio parko centrinės būstinės teritorijoje (Mulu park Chalets), nes viešbutyje gi neįdomu. Neslėpsiu, nors nuotraukas ir matėme, visgi buvo kiek neramu, ką rasime realybėje. Ir ką gi – viskas puikiai – mūsų laukė erdvus švarus kambarys su prie jo esančiu tualetu ir vonios kambariu. Patalynė švari, karštas vanduo ir kondicionierius yra, lovos patogios – ko dar galima norėti? Kambarys – vadinamame tradiciniame ilgajame name, su bendra visiems gyventojams terasa. Malaizijoje kaimiškose vietovėse viename tokiame name tilpdavo pusė kaimo, čia juo dalijomės gal kokie penki ar šeši kambariai.

Visa teritorija labai jauki, iš trijų pusių apsupta džiunglių, iš vienos nuo kaimo ją skyrė upė. Centrinės būstinės teritorijoje yra restoranas–valgykla, parduotuvė, registratūra–informacinis centras–vietinis muziejus. Svarbiausia – ramybė ir tyla, trikdoma tik džiunglių gyventojų balsų.

3 mln. šikšnosparnių gyvenamoji vieta

Šiek tiek pailsėjusios ir papietavusios drauge su gidu išsiruošiame į pirmą žygį, kurio tikslas – Elnio ir Lang urvai. Mūsų gidas Petrus – vaikščiojanti enciklopedija. Jis priklauso vietinei Berawan genčiai, puikiai pažįsta, atrodo, visus džiunglių augalus ir gyvūnus, gali daug apie juos pasakoti, tad maždaug 3,8 km ėjimas iki urvų neprailgsta.

Pirmas mūsų aplankytas – Lang urvas. Jis nėra ilgas, bet laikomas vienu gražiausių Mulu parke. Jį 1977 metais atrado mūsų gido Petrus gentainis, Lang Belarek iš vietinės Barawan genties ir urvas buvo pavadintas atradėjo vardu. Informacinis stendas prie įėjimo priminė – besigrožėdami stalaktitais ir stalagmitais, kurie čia tikrai įspūdingi,  saugokite galvas, nes nuo lubų augantys stalaktitai kartais yra labai žemai, tad galima skaudžiai atsitrenkti.

Visiškai šalia – dar vienas – Elnio (Deer) urvas. Įspūdingos akmeninės gamtos sukurtos skulptūros, vos prasiskverbianti šviesa, vietomis lašantis vanduo kuria mistišką aplinką. Ir nors įrengti patogūs praėjimai, laipteliai urvai dar nėra tiek civilizuoti, kiek, pavyzdžiui, Europoje.

Elnio urvas garsėja jame gyvenančiais šikšnosparniais, kurių čia priskaičiuojama iki 3 mln. Tokia jų minia kiekvieną naktį suvalgo apie 15 tonų skraidančių vabzdžių. Na, žinoma, paskui visa tai iškakojama, tad urvų grindys vietomis padengtos šikšnosparnių išmatomis. Jas atrado ir dėl jose esančių druskų pamėgo elniai, tapę dažnais urvo lankytojais, iš čia ir kilo jo pavadinimas. O elnius pamėgo medžioti vietiniai gyventojai,  tykodavę jų prie urvo. Dabar elniai jau retai užsuka į jų garbei pavadintą urvą. Nežinia, kas juos labiau išbaidė – medžiotojai ar turistai. Pasak mūsų gido Petrus, vietiniai gyventojai juokais šį urvą pervadino į Turistų – jų dabar urvuose apsilanko kur kas daugiau nei elnių, tad toks pavadinimas labiau atitinka šių dienų realijas. 🙂

Išlindus iš urvo mūsų laukia dar viena atrakcija – toks savotiškas šikšnosparnių šou. Pasirodo, kiekvieną vakarą apie 17:30-18:30 val. jie milžiniškais pulkais išskrenda iš urvo į medžioklę. Įrengtas net savotiškas amfiteatras, kuriame susėdę turistai gali stebėti šį nekasdienį reginį. Šalia kioskas, kuriame galima nusipirkti ko nors užkrimsti. Beveik kino teatras :). Tą vakarą pasirodymas nebuvo itin gausus dalyviais. Gal todėl, kad artinosi lietus – bent jau taip spėjo mūsų gidas.

Atgal grįžtame jau sutemus, taką pasišviesdami prie galvos tvirtinamais „ciklopais“. Mus supančiose džiunglėse verda gyvenimas. Matyti jo nematome, mus tik pasiekia garsai. Momentais Petrus tyliai mus sustabdo, ir pašviesdamas atkreipia žvilgsnius į vieną ar kitą gyvūną. Būna labai netikėta, kai paaiškėja, kad originalią melodiją išvingiuoja ne koks paukštis, o varlė.

Apsilankymas ilgiausiame Mulu nacionalinio parko urve

Kitą rytą po pusryčių vėl ruošiamės į kelią, tiksliau – į upę. Atstumą iki mūsų šiandien planuojamų aplankyti Vėjo (Wind) ir Skaidraus vandens (Clearwater) urvų lengviausia įveikti ilga motorine valtimi.

Taip keliauti labai patogu – gėrimės upės krantų augmenija, stebime vietinius kaimelius. Viename jų – Batu Bugan – sustojame pasivaikščioti. Kaimas įsikūręs ant upės kranto, kalnų papėdėje. Atrodo – idiliška vieta, ypač kai pro tuos kalnus plaukia debesys. Vietoj įprastų mūsų kaimuose nedidelių namų gyventojai čia įsikuria vadinamuose ilguose namuose. Apsilankome ir kaimo turguje, kuris, akivaizdu, orientuotas į turistus, jiems, t. y. mums 🙂  čia siūloma įvairių vietos suvenyrų, vietos moterys pademonstruoja, kaip jie gaminami.

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Vėjo ir Skaidraus vandens urvus. Na jie iš tiesų labai įspūdingi! Didžiulės erdvės su vandens išplautomis įvairiausiomis skulptūromis, tikrai nesusileidžiančiomis originaliausiems Antoni Gaudi kūriniams.  Vėjo urve, kaip ir sako jo pavadinimas, nuolat jaučiamas vėjo dvelksmas. Milžiniški urvai labai jautrūs aplinkos poveikiui – palietus iš kalcitų sudarytas skulptūras, paliesta vieta pajuoduos. Tad po urvus galima tik pasivaikščioti, pasižvalgyti, maudytis juose draudžiama. Nors man, tiesą sakant, to ir nesinorėtų – urvuose gana vėsu. Ir nors labai gražu, nelabai jauku, ypač vietose, kur patenka  mažai šviesos.

Dar įspūdingesnis netoliese esantis Skaidraus vandens urvas, ištyrinėtas tik 2017 metais, per bendrą anglų–malajų ekspediciją. Šios urvų sistemos ilgis – 220 km, ir tai aštunta ilgiausia urvų sistema pasaulyje. Ji vis dar keičiasi – kasmet upė išplauna apie 20 tonų ištirpusio kalkakmenio. Nors mums urvai atrodo šalti ir nejaukūs, iš tiesų jie yra namai daugeliui gyventojų: šikšnosparniams, paukščiams, gyvatėms, krabams. Mūsų gidas Petrus pripasakojo mums daugybę įdomių istorijų apie ekspedicijos darbą, urvų atradimą. Netikėtai paaiškėjo, iš kur jo žinios – pasirodo, jis pats prisidėjo tyrinėjant urvus ir dabar pasakoja apie tai, ką matė, o ne kur perskaitė ar išgirdo. Dar kartą įsitikiname, kad su gidu mums labai pasisekė.

Išlindusios iš urvų, prieš pietus dar turime galimybę išsimaudyti upėje. Švarios ir sočios valtimi grįžtame į lodžiją.

Laiko iki vakaro dar daug, tad Petrus pasiūlo kiek pailsėti, o po to valtimi nuplaukti į kitą upės pusę, tolyn nuo prieš pietus aplankytų urvų. Žinoma, sutinkame. Plaukiame ilgokai, kol Melinau upė įteka į kur kas platesnę Sungai Tutoh. Vietomis gidas sustabdo valtį, papasakoja apie vietoves, pro kurias praplaukiame. Iš pradžių pakrantėje – džiunglės, kaimai, o išplaukus į platesnius Sungai Tutoh vandenis atsiveria kalnai. Ką gi pamatėme visai nemažą Mulu dalį. Atsisakėme tik žygio iki stačių uolų  miško (Pinnancles) – vaizdas į jas įspūdingas, bet buvo gaila skirti tam mažiausiai keturias kelionės dienas. Be to, tas žygis – ir nelengvas, ir nepigus, o sumažintą tokių uolų versiją matėme Skaidraus vandens urve.

Plaukiant atgal mūsų gidas jau niekur nestabčioja, atrodo, netgi skuba kuo greičiau grįžti. Netrukus suprantame kodėl – tik parplaukus ir pasiekus pirmą lodžijos pavėsinę, prapliumpa tropinė liūtis. Tokio smarkumo, kad būtume kiaurai permirkę per pirmas pora minučių. Bet stebėti liūtį iš pastogės – na, labai įspūdinga. Liūtis trunka neilgai, gal penkiolika ar dvidešimt minučių. Eidamos link savo namo įsitikiname, koks gėris tie mediniai takai, nes tik keliose vietose tenka bristi per balas. Parėjusios prisiminame lauke džiūti paliktus maudymosi kostiumėlius ir rankšluosčius. Žinoma, jie buvo dar kartą itin gerai išskalbti, o stovai su skalbiniais jau nebe vidury pievos, o vidury didžiulio tvenkinio. Na, brendant susirinkti skalbinių pasiseka nesušlapti šortų :). Tiesą sakant, tokia liūtis nelabai išgąsdino, kai oro temperatūra apie +30 ir daugiau, bet jei taip palytų kelias dienas, džiaugtumės, kad namai pastatyti ant pastolių.

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Paskutinė diena Mulu nacionaliniame parke. Žodžiais net sunku įvardinti kodėl, bet iš tiesų čia labai patiko. Kaip ten sakoma – vieta, kurioje tiesiog gera būti. Po pusryčių, kuriuos valgydamos stebime šalia tekančią upę, einame į žygį.

Šį kartą jau ne su mūsų gidu Petrus, o su kitu ir dar keliais turistais. Laukia 6 km žygis mediniais takais ir medžių viršūnėmis, per džiungles ir virš jų. Tiksliau, 25 metrų aukštyje pakabintais tiltais (canopy skywalk), kuriais per džiungles čia galima nueiti 480 metrų. Įdomu. Apžiūrėjome džiungles eidamos per jas taku, plaukdamos upe, dabar galime pažvelgti iš viršaus. Na, jei atvirai, ne visai iš viršaus – buvo dar daug medžių, kurie stiebiesi mums virš galvų. Beje, bijantiems aukščio eiti tais pakabinamais tiltais gali būti nelabai jauku – nors atskirai įtvirtinta dalimi vienu metu gali eiti tik du žmonės, kiti tuo metu laukia prie medžių pritvirtintose stabiliose aikštelėse, tiltai visgi ganėtinai siūbuoja ir norisi griebtis turėklų.

Lodžijoje mūsų jau laukia gidas Petrus – netrukus keliausime į oro uostą. Mes jau kiek nekantriai trypčiojame, nes gerai žinome, kad į oro uostą reikia atvykti anksčiau. „Spėsime“, – kadangi jau žinome, koks atsakingas ir rūpestingas mūsų gidas, negalime juo nepasitikėti. Ir žinoma, jis buvo teisus. Oro uoste tik keli žmonės. Atiduodame lagaminus patikrai, jie peršviečiami. Palikę juos laukimo salėje, grįžtame atgal į lauką ir drauge su gidu vietinėje kavinėje dar išgeriame kavos. Kai atskrenda lėktuvas, einame tiesiai į jį, prie įlipimo parodome bilietus. Jausmas toks, lyg sėstume į autobusą.

Nors skrydis iki Kučingo neilgas, gauname atsigerti ir užkandžių. Skrendame neaukštai, tad galime gerai matyti po mumis plytinčias Borneo džiungles, palmių plantacijas. Atsisveikiname su Mulu, bet mūsų dar laukia kitas tos pačios Saravako valstijos miestas Kučingas, vėliau – Kota Kinabalu miestas jau Sabaho valstijoje, Penango ir Langkavio salos, tad bus dar pasakojimų ir apie tai.

Kam aktualu praktiniai kelionės į Malaiziją patarimai, juos rasite mano ankstesniame pasakojime.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.