Kelionės laikas – liepos 10-13 d.

Didžioji Britanija

Keliones paprastai mėgstu planuoti pati. Šį kartą viskas buvo kitaip. Skridau į Angliją aplankyti netoli Mančesterio gyvenančių draugų, todėl mielai pasinaudojau galimybe pamatyti šį kraštą vietinių akimis. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes draugų dėka per kelias dienas pamačiau viduramžius menantį Česterį (Chester), mažus Anglijos miestelius, įspūdingus Rievaulkso (Rievaulx) abatijos griuvėsius, istorija alsuojantį Jorką (York) ir labai skirtingus Mančesterio (Manchester) veidus.

Prie gerų įspūdžių prisidėjo ir orai – kai iš Vilniaus važiavau į Kauno oro uostą, automobilį kelis kartus skalbė lietus, o prietaisų skydelis rodė +13. Liverpulis pasitiko saule ir beveik triskart šiltesniu oru – +35. Visa laimė, kitomis dienomis oro temperatūra normalizavosi.

Taigi, jei keliausite į tuos kraštus aplankyti draugų ar giminaičių – kelios idėjos, ką galima aplankyti netoliese.

Pirmoji pažintis su Anglija – Česteris

Į Liverpulį (Liverpool) atskridau popietę ir iškart prasidėjo mano pažintis su Anglija. Tiesa, ne nuo Liverpulio, kaip galima buvo tikėtis, bet nuo Česterio.  

Jo istorija mena romėnų laikus: maždaug 79-ais mūsų eros metais čia buvo įkurta legionierių tvirtovė. Vėliau miestas augo, keitėsi, viduramžiais tapo svarbiu prekybos centru ir pasienio miestu prie Velso, tačiau iki šių dienų išsaugojo skirtingų epochų elementus.

Bene geriausias būdas apžiūrėti Česterį – apeiti miestą jo senosiomis sienomis. Česteris didžiuojasi seniausiomis išlikusiomis gynybinėmis sienomis, dalies jų istorija siekia beveik du tūkstančius metų, nors dabartinį jų vaizdą formavo ne tik romėnai, bet ir vėlesni amžiai.

Mes sienomis apėjome praktiškai visą senąją Česterio dalį, ir nuo viršaus miestas atsiveria vis kitaip: vienoje pusėje – senos gatvelės ir bažnyčių bokštai, kitoje – žaluma, upė ir net žirgų lenktynių trasa. Būtent ji – Chester Racecourse – man tapo viena iš netikėtų miesto detalių. Nors praėjome pro čia dar tik besiruošiant lenktynėms, buvo įdomu stebėti pasiruošimą renginiui, besirenkančius žmones.

Einant sienomis galima pamatyti ir vieną žinomiausių Česterio simbolių – Eastgate laikrodį, iškilusį virš buvusių rytinių miesto vartų. Senamiestyje taip pat išlikusios garsiosios Chester Rows – dviejų lygių galerijos su parduotuvėmis ir praėjimais. Mieste dar aplankėme išlikusį romėnų amfiteatrą, parką, praėjome pro pilį.

Visgi didžiausią įspūdį Česteryje paliko katedra – savo dydžiu, erdvėmis, spalvotais vitražais, pro kuriuos besiskverbiantys saulės spinduliai nuspalvina šventovės vidų. Nepaprastai didinga ir tuo pačiu jauki, stulbinanti ir kviečianti susikaupti.

Viduramžiais čia veikė benediktinų vienuolynas, o jį uždarius bažnyčia išliko ir 1541 metais tapo naujai įsteigtos Česterio vyskupijos katedra. Pastatas ne kartą keistas ir restauruotas, saugantis savyje skirtingų laikmečių žymes.

Labai mielas vidinis kiemelis su fontanėliu ir skulptūra, apsuptas žydinčių gėlių.

Dar vieną Česterio veidą pamatėme nusileidę prie Dee upės. Vos kelios minutės nuo viduramžiško senamiesčio – ir atmosfera visai kita. Žaluma, promenada, vanduo, laiveliai – tarsi būtume persikėlę į nedidelį kurortinį miestą.

Man apskritai Česteris paliko labai gerą  įspūdį. Miestas istorinis, bet ne užkonservuotas laike – jame gyvenama, pramogaujama, o už kelių žingsnių gali vaikščioti beveik dviejų tūkstančių metų istoriją menančiomis sienomis.

Rievaulkso abatija – kai griuvėsiai įspūdingesni už rūmus

Šeštadienį draugai suplanavo ilgesnę išvyką, kurios centre – man didžiausias šios kelionės netikėtumas –  Rievaulkso abatija (Rievaulx Abbey). Iki kelionės apie šią vietą nieko nežinojau. Gal todėl įspūdis buvo dar stipresnis.

Šiaurės Jorkšyro slėnyje dunksantys vienuolyno griuvėsiai iš tolo primena istorinio filmo dekoraciją. Ir tai, kas išlikę, tėra dalis vieno svarbiausių viduramžių Anglijos vienuolynų.

Rievaulkso abatija buvo įkurta 1132 metais ir tapo pirmuoju cistersų vienuolynu Šiaurės Anglijoje. XII amžiuje, ypač garsaus abato Aelredo laikais, čia gyveno ir dirbo maždaug 650 žmonių – vienuolių ir pasauliečių brolių. Vienuolynas buvo ne tik religinis, bet ir svarbus ekonominis centras, valdęs didelius žemės plotus, ūkius ir kitą turtą.

Cistersai siekė paprastesnio, nuo pasaulietinio gyvenimo atskirto gyvenimo, todėl vienuolynams rinkdavosi nuošalias vietas. Rievaulkso  slėnis tam tiko idealiai – aplink miškai ir kalvos, šalia teka Rye upė.

Tačiau XVI amžiuje vienuolyno gyvenimas baigėsi. Anglijos karaliui Henrikui VIII nutraukus ryšius su Roma, pradėta uždarinėti vienuolynus. 1538 metais Rievaulkso abatija buvo panaikinta, o pastatai ilgainiui pradėti ardyti ir naudoti kaip statybinių medžiagų šaltinis.

Paradoksalu, tačiau būtent griuvėsiai vėliau suteikė abatijai antrą gyvenimą. XVIII–XIX amžiais romantizmo epochos dailininkams ir keliautojams tokios vietos tapo grožio, praeinančio laiko ir prarastos didybės simboliu. Rievaulkso abatijos griuvėsiai buvo tapomi, piešiami ir lankomi būtent dėl tokio dramatiško vaizdo.

Vaikštinėdama labai gerai supratau tokį šios vietos populiarumą. Iš tiesų, kartais griuvėsiai gali būti įspūdingesni už puikiai išlikusį pastatą, nes jie palieka daug vietos fantazijai. Žiūrėdama į milžiniškas bažnyčios sienas, langų angas ir kolonų likučius gali bandyti įsivaizduoti, kokio dydžio buvo visas kompleksas, kaip čia prieš aštuonis ar devynis šimtus metų vaikščiojo vienuoliai, kur buvo jų gyvenamosios patalpos, valgykla, kapitulos salė, kaip aidėjo bažnyčioje giedamos giesmės. Ir dar – visi tie griuvėsiai bent jau man labai gražūs vizualiai. Žinoma, prie tokio įspūdžio prisidėjo ir puikus, saulėtas oras.

Jorkas – du tūkstančiai metų istorijos ir šeštadienio šurmulys

Šeštadienį dar spėjome apslankyti Jorke (York). Jeigu Česteris pirmąją dieną pasirodė jaukus ir gana ramus, tai Jorkas šeštadienio popietę mus pasitiko pilnomis gatvėmis žmonių ir smagiu savaitgalio šurmuliu.

Tačiau už to šurmulio slypi beveik dviejų tūkstančių metų istorija. Romėnai miestą, tuomet vadintą Eboracum, įkūrė 71 metais. Vėliau jis tapo svarbiu anglosaksų centru, o IX amžiuje miestą užėmę vikingai vadino jį Jorvik. Viduramžiais Jorkas išaugo į vieną svarbiausių Anglijos miestų ir religinį Šiaurės Anglijos centrą. Šiuos skirtingus istorijos sluoksnius mieste galima matyti iki šiol.

Vienas žinomiausių Jorko vaizdų – The Shambles, siaura viduramžius menanti gatvė su senais mediniais namais, kurių viršutiniai aukštai tarsi svyra vienas į kitą. Mieste taip pat išlikusi ilga viduramžių sienų sistema. Virš visko dominuoja milžiniška York Minster katedra. Dabartinės gotikinės katedros statybos prasidėjo XIII amžiuje ir tęsėsi kelis šimtmečius. Ypač garsūs jos viduramžių vitražai – katedra turi išskirtinę jų kolekciją. Deja, į vidų šį kartą patekti nespėjome, ir net iš išorės negalėjome jos gerai apžiūrėti, nes dalį fasado slėpė statybiniai tentai.

Tačiau ir be apsilankymo katedroje miestas paliko gerą įspūdį – mėgavomės ne muziejais ar atskirais pastatais, o pačiu miestu. Pasivaikščiojome po jo centrą, stebėjome šeštadienio šurmulį, o vakarą užbaigėme malonia vakariene.

Tiksliau, vakaras tuo nesibaigė. Grįžę dar nuvažiavome į Ročdeilio (Rochdale), miesto, kuriame gyvena mano draugai, centrą pasigėrėti tamsoje įspūdingai apšviesta rotuše (Rochdale Town Hall) – įspūdingu XIX amžiaus neogotikinės architektūros šedevru.

Dar viena įdomi patirtis – vietinių futbolo sirgalių emocijos pub‘e (kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas). 🙂

Sekmadienis – pagaliau Mančesteris

Nors skridau aplankyti netoli Mančesterio (Manchester) gyvenančių draugų, pačiam Mančesteriui skyrėme tik trečią kelionės dieną – sekmadienį. Ir gal net gerai, nes po Česterio ir Jorko jau buvau pamačiusi kelis labai skirtingus Anglijos veidus. Mančesteris buvo dar kitoks.

Tai didelis miestas, kurio turbūt neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu. Vienoje vietoje – viduramžių katedra, kitoje – raudonų plytų fabrikai ir sandėliai, primenantys pramonės revoliuciją. Dar kitur – modernūs pastatai, restoranai ir gyvybingi šiuolaikiniai rajonai.

Mančesteris laikomas vienu svarbiausių pramonės revoliucijos miestų ir dažnai vadinamas pirmuoju pasaulio industriniu miestu. XVIII–XIX amžiais tekstilės, ypač medvilnės, pramonė jį pavertė milžinišku gamybos centru. Fabrikų, sandėlių, kanalų ir geležinkelių sistema pakeitė ne tik patį Mančesterį. Oficialus miesto turizmo gidas Mančesterio raidą pristato kaip pirmojo pasaulio industrinio miesto istoriją. Todėl vaikštant po buvusius industrinius rajonus verta žiūrėti ne tik į atskirus pastatus. Raudonų plytų sandėliai, kanalai ir buvę fabrikai yra didžiulės ekonominės ir socialinės transformacijos palikimas.

Visai kitoks Mančesteris atsiveria prie Mančesterio katedros (Manchester Cathedral). Dabartinio pastato istorija daugiausiai siejama su XV amžiumi. Antrojo pasaulinio karo metais, per 1940-ųjų Mančesterio bombardavimą, katedra smarkiai nukentėjo – buvo sunaikintos koplyčios, vargonai, išdaužyti langai, o restauracija užtruko iki 1957 metų.

O pasisukus nuo katedros į kitą pusę – aukštyn kyla šiuolaikinio miesto daugiaaukščiai.

Mančesterio Gay Village ir Alanas Turingas

Dar vienas visiškai kitoks miesto veidas – Gay Village, susitelkęs aplink Kanalo gatvę (Canal Street). Tai vienas žinomiausių LGBTQ+ rajonų Didžiojoje Britanijoje, šiandien pilnas barų, klubų, restoranų. Tačiau čia yra ir vieta, primenanti gana skaudžią XX amžiaus Britanijos istoriją – šalia esančiame parke (Sackville Gardens) stovi paminklas matematikui ir kompiuterių mokslo pradininkui Alanui Turingui.

A. Turingas Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Bletchley Park ir atliko vieną svarbiausių vaidmenų britams mėginant iššifruoti nacistinės Vokietijos „Enigma“ kodus. Vėliau jis dirbo ir Mančesteryje, kur prisidėjo prie ankstyvųjų kompiuterių kūrimo. Tačiau jo paties gyvenimas baigėsi tragiškai. 1952 metais A. Turingas buvo nuteistas už homoseksualius santykius. 1954 metais jis mirė, oficiali mirties priežastis – savižudybė. Jo paminklas Gay Village pašonėje gerai iliustruoja, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė visuomenė.

Šiandien Mančesteris – miestas, nebandantis paslėpti savo skirtingų sluoksnių. Viduramžiai, pramonės revoliucija, darbininkų istorija, muzika, universitetai, LGBTQ+ kultūra, futbolas, nauji dangoraižiai – jame sutelpa visa tai. Man jis pasirodė įdomus būtent savo nevienodumu.

Pirmadienį reikėjo grįžti į Liverpulio oro uostą. Tačiau ir paskutinę dieną nevažiavome tiesiai į tikslą – dar pasukome per mažesnius miestelius, pasigėrėjome Anglijos peizažais.

P. S. Kaip žinote, Anglija nėra Europos Sąjungos narė, keliaudama naudojausi lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 11,49 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą. Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Mauris in eros ac arcu tincidunt vehicula id in massa. Nunc gravida, sapien eu vestibulum pharetra, ipsum est ultricies nulla, quis fermentum metus diam non metus. Duis tincidunt libero ac tellus ornare ornare. Phasellus quis lacinia turpis. Cras pharetra pulvinar velit ac eleifend. Praesent ut neque posuere elit ullamcorper finibus. Suspendisse a justo et felis congue pulvinar. Donec ultricies sed sem rhoncus congue. Donec finibus felis vel cursus blandit. Phasellus varius dui nisi, ac eleifend metus feugiat eu. Donec justo neque, congue in ullamcorper a, vulputate sit amet urna. Nam mi felis, vehicula vel libero et, tristique aliquet orci.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Suspendisse vulputate eget lorem in ullamcorper. Sed rutrum semper metus, id lobortis quam lacinia nec. Pellentesque tincidunt, lectus ac vehicula bibendum, arcu ipsum vestibulum velit, vel suscipit purus est sit amet mauris. Sed venenatis nisl sit amet nunc maximus, sit amet interdum erat finibus. Etiam dictum dui sit amet est fermentum, sit amet finibus ex ullamcorper. Donec id ultricies quam, eu facilisis nulla. Nam finibus diam sagittis commodo semper. Aliquam erat volutpat. Donec vitae velit suscipit, varius nisl ac, cursus nisi. Vestibulum non pharetra tellus. Aliquam erat volutpat.

Duis turpis est, rutrum a viverra et, suscipit et purus. Praesent dapibus risus sit amet sem iaculis imperdiet. Sed id enim lacus. Ut ullamcorper magna quis dolor blandit mattis. Morbi vehicula orci vel ante pretium volutpat. Maecenas tincidunt lorem vel blandit porttitor. Proin diam lacus, fringilla non tortor nec, pellentesque ultricies ligula. Nam posuere elit nec laoreet sagittis. Donec non quam ut quam vestibulum hendrerit sed sit amet metus. Ut tellus odio, eleifend vel dolor quis, ornare dignissim lacus. Aenean vestibulum tincidunt felis, vitae viverra quam tempor ac.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit. Suspendisse vulputate eget lorem in ullamcorper. Sed rutrum semper metus, id lobortis quam lacinia nec. Pellentesque tincidunt, lectus ac vehicula bibendum, arcu ipsum vestibulum velit, vel suscipit purus est sit amet mauris. Sed venenatis nisl sit amet nunc maximus, sit amet interdum erat finibus. Etiam dictum dui sit amet est fermentum, sit amet finibus ex ullamcorper. Donec id ultricies quam, eu facilisis nulla. Nam finibus diam sagittis commodo semper. Aliquam erat volutpat. Donec vitae velit suscipit, varius nisl ac, cursus nisi. Vestibulum non pharetra tellus. Aliquam erat volutpat.

Duis turpis est, rutrum a viverra et, suscipit et purus. Praesent dapibus risus sit amet sem iaculis imperdiet. Sed id enim lacus. Ut ullamcorper magna quis dolor blandit mattis. Morbi vehicula orci vel ante pretium volutpat. Maecenas tincidunt lorem vel blandit porttitor. Proin diam lacus, fringilla non tortor nec, pellentesque ultricies ligula. Nam posuere elit nec laoreet sagittis. Donec non quam ut quam vestibulum hendrerit sed sit amet metus. Ut tellus odio, eleifend vel dolor quis, ornare dignissim lacus. Aenean vestibulum tincidunt felis, vitae viverra quam tempor ac.

Kelionės data: 2023 m. gegužės  28 d.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Zackagirio (Dziackagirio) (taip, pavadinimą ištarti sunkiau nei taką praeiti) pažintinis takas kviečia apsilankyti Dzūkijos nacionaliniame parke. Visas takas – 14 km malonaus pasivaikščiojimo dzūkiškais miškais. Beje, ne tik miškais. Momentais takas vingiuoja palei pelkes (viena jų labai „romantišku“ pavadinimu – „Meškos šikna“), kartais atveda ant kalno (Šaudzyklos kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti Grūdos slėniu, kartais – ant smėlio kopų (Klonių kalnas arba Gaidzių kopa). Kai jau akis visiškai pripranta prie labiau parką primenančių dzūkiškų miškų, tenka paėjėti ir per niūroką eglyną šalia aukšto geležinkelio pylimo. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Vaizdai nuo Šaudzyklos kalno

Iš pradžių takas veda taku per mišką. Tie dzūkiški miškai man visada žavūs – sausa, pušynai. Netrukus pasiekiame Dorupio upelį. Dangus giedras, miškas gaiviai žalias, paukščiai čiulba – štai tokio poilsio ir tikėjausi po įtemptos darbo savaitės.

Nuėję kelis kilometrus pasiekiame Šaudzyklos kalną ir prieš akis atsiveria vaizdas į Grūdos slėnį. Einant šiuo taku galima labai akivaizdžiai įsitikinti, kad nepaprastai gausūs ir vaizdingi jos vingiai – tikrai išskirtinis šios upės bruožas. Plaukiant baidare kažkuriuo metu tie vingiai pradeda mažiau džiuginti, bet juos stebėti sėdint ant patogaus suolelio – labai gražu. Ir tai pirma gera tako vieta suvalgyti ko nors skanaus. 🙂

Šalia įrengtas stendas pasakoja šios vietovės pavadinimo istoriją. Pasirodo, lenkų okupacijos metais čia iš tiesų buvo šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį. Nei bėgių, nei namuko dabar jau nelikę nei pėdsako, o praeitį iki šiol mena kalno pavadinimas.

Nuo Šaudzyklos kalno žemyn leidžiamės mediniais laiptais. Apačioje įrengta poilsio aikštelė turėtų būti patogi plaukiantiems baidarėmis. Per upę paslaugiai veda medinis tiltelis, tad net nesižvalgydami į ženklus pereiname į kitą jos pusę. Perėjus netrukus kyla klausimas, ar iš tiesų reikėjo taip daryti, nes takas gana šlapias, atsargiai žengiame paklotomis lentomis, pagaliais. Pasiekus sausą vietą kurį laiką nematome taką žyminčių ženklų, beieškodami jų taip ir nepastebime vieno iš lankytinų objektų – drevinės pušies. O ji primena apie dzūkų bitininkystės tradiciją, medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio vietos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.

Atradę taką žymintį ženklą sukame iš pagrindinio kelio ir toliau jau vėl einame taip, kaip liepia jo rodyklės. Po kurio laiko vėl grįžtame į Marcinkonis. Stabtelime prie geltonuojančios pro medžius Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, pasigrožime naujai atstatytu, tradicine prijuostėle papuoštu kryžiumi.

Kaimo gatve toliau žingsniuojame prie Klonių arba Gaidzių kopos. Smėlio aplink Marcinkonis tikrai daug, bet tik šioje vietoje smėlynai tokie atviri, neapaugę mišku. Artėjant prie jų išgirstame gaidį giedant. Akimirksnį sukirba abejonė – čia tikra, ar artėjant keliautojams kažkas įrašą paleidžia 🙂 Visgi labiau norisi tikėti, kad čia tikras gaidys taip pasistengė, pateisindamas šios kaimo dalies pavadinimą – ji buvo vadinama Gaidžiais.

„Kur buvai?“ „Na, Meškos šiknoje“

Nuo Klonių kopos miško keliu patraukėme prie taip pavadintos aukštapelkės, dabar baltuojančios švyliais. Po ją pačią pasivaikščioti nepasisekė – šlapia, mūsų avalynė nepritaikyta braidžioti po vandenį. Bet prie lentelės, žyminčios jos pavadinimą „Meškos šikna“ – būtina nusifotografuoti. Įrodymui, jei kas suabejotų, kur buvai.

Kažkiek keista tarp smėlėtų Dzūkijos miškų aptikti pelkes. Informacinis stendas sako, kad pelkės atsirado užpelkėjus ežerams. Logiška.

Toliau takas vėl vingiavo per mišką, priėjome dar vieną pelkę, kilome į kalną. Saulėtoje pievoje neištvėrėme neprisiskynę laukinių rūgštynių, iš kurių kitą dieną gavosi puiki sriuba.

Paskutinė pažintinio tako dalis pasirodė kiek mažiau patraukli. Iš pradžių takas pasuko link geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva pylimo ir kurį laiką vedė šalia jo, vėliau nėrė į tamsų, niūrų eglyną. Jei iki tol miškas labiau priminė gražų parką, tai dabar teko eiti pro išvirtusius medžius, pelkėjančius vandens telkinius.

Na, bet takas įvairus ir tuo turbūt labiausiai žavi, eiti juo neatsibosta. Jei apsilankysite čia pavasarį, prie tako žavesio labai prisidės ir šis nuostabus metų laikas, kai žydi kvepia alyvos, pakalnutės, kai medžių lapų žaluma tokia gaivi, kad net akis veria.

O jeigu keliausite savaitgalį, vėl pasiekę automobilių aikštelę nepatingėkite paeiti ar pavažiuoti dar kelis šimtus metrų ir papietaukite prieš metus Marcinkonyse atsidariusioje kavinėje „Gurinukas“. Trinta smidrų sriuba, kepti grikių blynai, vietinio ūkininko gamintas keptas sūris – viskas buvo labai skanu 🙂 Gaila, kad jau nebetilpo pyragas, nors akys jo ir labai norėjo.

Trumpa praktinė informacija

Taką surasti nesunku – jis prasideda Marcinkonyse (Varėnos r.), šalia Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų  centro (navigacija žino jo pradžią), adresas Miškininkų g. 61. Čia yra automobilių stovėjimo aikštelė, įrengtas informacinis stendas. Netoliese po medžiais yra ir pora pavėsinių, tai galite žygio pradžioje ar pabaigoje prisėsti pasistiprinti.

Visas takas puikiai sužymėtas (tik atsirinkite spalvą, nes skirtingo ilgio takai žymimi skirtinga spalva, 14 km variantas – raudona), įrengti informaciniai stendai, galima atsisiųsti audiogidą, tad eidami pasiklausysite istorijų, nutikusių „Meškos šiknoje“ ar kitose vietose. Jei 14 km jums atrodys kiek per daug, galima rinktis trumpesnius tako variantus – 7 arba 10 km.

Eiti teks miško keliukais ir takeliais, takas tikrai nėra sunkiai praeinamas, tik keliose vietose buvo šiek tiek purvynėlio (du kartus ėjau 14 km atstumą panašiu laiku – gegužės pabaigoje).

Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija

Turistams, susiruošusiems keliauti po Indiją, kelionių agentūros tradiciškai siūlo aplankyti
vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu.
Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos “must” objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo
lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys
savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.

Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.

Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.

Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis. Plačiau apie keliavimo po Indiją subtilumus galite skaityti čia.

Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.

Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys – tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui jis pateko į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.

Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.

Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.

Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys  kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų. Bent jau man taip nutiko.

O po visos kelionės ar jos viduryje labai rekomenduočiau pailsėti kur nors prie jūros. Mes tokiam poilsiu rinkomės Goa.