Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Mes aplankėme ir populiariausias lankytinas vietas, vadinamą „auksinį trikampį“, ir ilsėjomės Goa.
Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.
Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.
Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.
Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.
„Relax and enjoy“
Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.
Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros automobilis sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.
„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ - komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.
Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos...“
Indiško aptarnavimo subtilybės
Arbatpinigių Indijoje tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.
Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.
Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse. Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne taip suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galima baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių...
O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.
Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams, skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.
Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkų artistiškumu ir sugebėjimu įtikinėti. Nepadeda nei aiškinimai, kad neturi pinigų, kad nepatinka spalvos ir panašiai. Visiems šiems argumentams surandama kontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.
Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.
Dar keli praktiniai patarimai, susiruošusiems į Indiją.