Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija

Turistams, susiruošusiems keliauti po Indiją, kelionių agentūros tradiciškai siūlo aplankyti
vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu.
Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos “must” objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo
lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys
savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.

Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.

Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.

Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis. Plačiau apie keliavimo po Indiją subtilumus galite skaityti čia.

Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.

Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys – tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui jis pateko į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.

Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.

Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.

Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys  kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų. Bent jau man taip nutiko.

O po visos kelionės ar jos viduryje labai rekomenduočiau pailsėti kur nors prie jūros. Mes tokiam poilsiu rinkomės Goa.