Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.

Šalis: Čekija

Dalis keliautojų, nuvykusių į Prahą, nežengia toliau už jos gotikinių bokštų ir Vltavos krantus jungiančių tiltų. Tačiau jau iš savo ankstesnės kelionės po Čekiją puikiai žinau, kiek daug neatrasto slypi už garsiosios sostinės ribų. Ši kelionė tapo įdomiu pasižvalgymu po Čekijos istorijos, gamtos ir architektūros paminklus – nuo romantiškų dvarų iki senųjų karališkų monetų kalyklų.

Praha – neabejotinai vienas gražiausių Europos miestų. Pasiekti jį dabar gana paprasta – Vilnių su Čekijos sostine du kartus per savaitę sujungia tiesioginiai airBaltic skrydžiai. Ir jei jau atskridote, siūlyčiau neapsiriboti tik Praha, bet pasižvalgyti plačiau po Centrinę Bohemiją, regioną, kuris dažnai lieka sostinės šešėlyje, nors jame tikrai yra ką veikti ir ką pamatyti. Mano penkių dienų kelionė po šį kraštą buvo tarsi pažintis su įvairiomis Čekijos epochomis: nuo gotikos iki klasicizmo, nuo industrinės revoliucijos iki šiuolaikinių pramogų parkų.

Visa tai atrasti mums padėjo „CzechTourism“, pasiūlę maršrutą, susidedantį iš labai skirtingų ingredientų.

Technologijų paveldas ir dvarų elegancija

Kelionė iš Prahos prasidėjo anksti ryte, o mūsų pirmasis sustojimas buvo „Škoda“ muziejuje, esančiame Mladá Boleslav mieste. Neslėpsiu, matydama šį punktą kelionės programoje, turėjau abejonių, ar man tai bus įdomu. Tačiau turiu prisipažinti – ekspozicija, o ypač ekskursija mano išankstinę skeptišką nuomonę apie šį muziejų iš esmės pakeitė.

1895 metais Václavas Laurinas ir Václavas Klementas  įkūrė bendrą įmonę. „Škoda“ –  vienas seniausių automobilių prekių ženklų pasaulyje. Muziejus primena šią istoriją autentiškoje vietoje – buvusiuose gamyklos cechuose, kuriuose automobiliai gaminti iki 1928 metų. „Škoda“ veiklą pradėjo kaip dviračių dirbtuvė, kurioje triūsė septyni žmonės, o 20 a. virto viena didžiausių automobilių gamintojų Rytų Europoje. Eksponatai – nuo pirmųjų retro modelių iki šiuolaikinių elektromobilių. Net man, vertinančiai automobilius tik kaip priemonę nuvykti iš taško A į tašką B, buvo įdomu matyti senuosius modelius, skirtus ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir diplomatams ar Tokijo merui – taip, tais laikais automobiliai buvo eksportuojami net į tokią atokią šalį. Žinoma, gamybos apimtys per šimtmetį gerokai prasiplėtė – jei 1913-aisiais per metus buvo pagaminami 500 automobilių, tai dabar per parą iš trijų gamyklų išvažiuoja  3800 automobiliai. Įdomu matyti, ir kaip per šimtmetį keitėsi ši transporto priemonė – nuo pirmųjų, riedėjusių 14 km/val. greičiu, iki šiuolaikinių hibridinių ar net ateities modelių – yra vienas ir toks. Taigi, vienu žvilgsniu, vienoje patalpoje gali aprėpti visą automobilizmo istoriją. Neslėpsiu – įspūdinga.

Kas dar mane nustebino – visi eksponuojami automobiliai restauruoti, ir visi važiuoja. Beje,  kaip pasakojo gidė, restauruoti senąjį užtrunka nepalyginti ilgiau nei pagaminti naują – dažnai tam prireikia ne vienerių metų. Dalis ekspozicijos yra nuolatinė, dalis – keičiama. Taigi, jei kažkada ir lankėtės šiame muziejuje, vėl į jį atvykę galite rasti nematytų modelių. O kaip kuriuos jų galima net pavairuoti, na, jei jau visai tiksliai – pasėdėti ir pasukioti vairą 🙂

Visai šalia muziejaus ir dabar veikia didžiausia ir moderniausia „Škodos“ gamykla, automobilių giganto istorija tęsiasi.

Dar vos už pusvalandžio kelio, maždaug 50 km nuo Prahos – tikra priešingybė tik ką matytai industrijai – Loučeno (Loučeň) pilis, pastatyta 18 a. – barokiniai rūmai su elegantišku interjeru ir didžiuliu parku. Ketvirta pagal populiarumą Čekijos pilis.

Nuo 1809 metų pilis priklausė kunigaikščių Thurn-Taxis šeimai, kurie buvo pradininkai ir pirmos europinės pašto sistemos. Ir tai nebuvo vienintelis jų verslas. Dobrovicoje šeima atidarė cukraus fabriką, kuris veikia iki šių dienų. Grafams puikiai sekėsi, jie įsigijo ir daugiau dvarų, plėtė, modernizavo Loučeno pilį. Pavyzdžiui, 1911 metais čia jau buvo įvesta elektra, o vonios kambariai modernumu mažai nusileido šiuolaikiniams.

Ekskursiją vedęs gidas ypač daug papasakojo apie paskutinį grafų atstovą – Alexanderį Thurn – Taxisą ir jo žmoną Mariją von Hohenlohe. Marija buvo labai kūrybinga moteris – tapė, parašė knygelę vaikams anglų ir vokiečių kalbomis, pati sukūrė jai iliustracijas. Pilyje lankėsi ne vienas garsus to meto žmogus: čekų kompozitorius Bedřichas Smetana, buvęs geras šeimininkės draugas ir skyręs jai savo kūrinį, austrų poetas Raineris Marija Rilkė, rašytojai Francas Kafka, Markas Tvenas. Rūmuose buvo didžiulė biblioteka, talpinusi apie 9000 knygų.

Grafas – A. Thurn – Taxisas turėjo kitokių pomėgių: medžioklė, žirgų lenktynės, moterys. Teigiama, kad jis susilaukė net keturiolika nesantuokinių vaikų, o paskutinės dukra gimė, kai jis jau buvo 80-ies. Grafas mirė 1939 metais. Eksponatai liudija, kad paskutiniais gyvenimo metais jis elgėsi gana keistai, Pavyzdžiui, tarnas turėjo išlyginti jo skaitomus laikraščius, popierinius pinigus, o monetas reikėjo nuplauti.

Karo ir vėlesniais metais rūmai gerokai nukentėjo. Vėliau pastatas priklausė Transporto ministerijai, čia veikė Transporto institutas, paskui – mokykla, viešbutis. Prieš 25 metus pilį įsigijo ponia Kateřina Šrámková. Nuo 2007 metų rekonstruota pilis plačiai atvėrė duris lankytojams. Dabar jų čia laukia įvairios ekskursijos, edukacijos. Teritorijoje veikia restoranas, keli viešbučiai. Galima nakvoti ir pagrindiniame pastate, tiesa, su viena sąlyga – reikia nebijoti vaiduoklių. Anot gido, taip jau sutarta, kad iki 24 val. dvaras priklauso žmonėms, po vidurnakčio – neregimiems lankytojams ar šeimininkams, kurių buvimą išduoda varstomi langai ar durys, netikėtai įsijungiantis dulkių siurblys ir panašūs dalykai.

Loučeno parkas dar garsėja ir labirintais, kurių kiekvienas sukurtas vis kitu principu: nuo gyvatvorėmis apsodintų iki gana paprastų spiralinių takų. Iš vienų jų labai paprasta rasti išėjimą – pabodus klaidžioti tiesiog galima perlipti iš vieno tako į kitą, o štai kitame teko užlipus į paaukštintą platformą naviguoti kolegę, nes priešingu atveju Loučene būtume ilgokai užsibuvę. 🙂

Taip, labirintai ne tik pramoga, bet ir puiki metafora kelionėms – kartais reikia pasiklysti, kad atrastum. 🙂

Poděbradai – mineralinio vandens kurortas prie Elbės

Mūsų diena Čekijoje tuo dar nesibaigė. Po pietų leidomės į Podebradus (Poděbrady) – senovinį miestą prie Elbės. Jis garsėja ne tik kaip gimtasis čekų karaliaus Jiržio Podiebradiečio ( Jiří z Poděbrad) miestas, bet ir kaip vienas svarbiausių Čekijos kurortų. Tai lėmė 1905 metais atrasti mineralinio vandens šaltiniai, kurie šios vietos gyventojus, iki tol auginusius daržoves, dirbusius stiklo fabrike, paskatino pakeisti savo veiklą. Mineralinio vandens dėka miestas jau nuo 1911-ųjų klesti kaip kurortas. Prie suklestėjimo prisidėjo ir malonus klimatas, harmoninga aplinka – miestas įsikūręs ant Elbės kranto, jo centre – jaukus parkas.

Garsiojo „Poděbradka“ šaltinio mineralinis vanduo sėkmingai naudojamas kraujotakos, širdies ir kraujagyslių ligoms, taip pat – sąnarių problemoms gydyti. Jis padėjo daugeliui pacientų, tarp jų ir pirmajam Čekoslovakijos prezidentui Tomášui Garrigue Masarykui.

Lankytinų objektų mieste nėra daug – pilis, iškilusi dar 15 a., šiandien puošianti centrinę aikštę ir menanti karališkuosius laikus, bažnyčia. Žmonės čia atvažiuoja būtent dėl mineralinio vandens. Tiesa, yra ir kitokių pramogų – dienos pabaigai praplaukėme laivu „Kapitán Korkorán“ Elbės upe. Saulėlydžio metu švelniai banguojanti upė, žalių jos krantų vaizdai leido pasimėgauti ramybe po intensyvios dienos. O paskutiniai jos akcentai, žinoma, – SPA, baseinas ir vakarienė mūsų viešbutyje.

Man asmeniškai šis miestas kažkuo priminė Birštoną ar Druskininkus – gal tiesiog dėl mineralinio vandens biuvečių ar bendros atmosferos? Tad jei neplanuojama čia gydytis ar sveikatintis, verta užsukti dienai ar dviem ir keliauti toliau. Pavyzdžiui, į Kutná Horą.

Kutná Hora – miestas, sukurtas iš sidabro

Kita kelionės diena atvedė į didžiausią įspūdį palikusį miestelį Kutná Hora, kurio visas senamiestis saugomas UNESCO. Viduramžiais šis miestas buvo ne tik vienas turtingiausių Čekijoje, bet ir turėjo milžinišką politinę reikšmę. Visa tai – dėl jo požemiuose slypinčių sidabro klodų.

Italų dvaras (Vlašský dvůr) – buvusios Kutná Horos ekonominio gyvenimo centras. Kadaise tai buvo valdovų rezidencija, veikė karališkoji monetų kalykla. Pirmosios monetos buvo nukaldintos jau valdant Vaclovui II (Václav II). 14 a. pradžioje–16 a. viduryje Kutná Horos pinigų kalykloje kaldinti Vidurio Rytų Europoje (ir Lietuvoje) paplitę Prahos grašiai. 14–15 a. Kutná Hora klestėjo – čia dažnai lankydavosi Čekijos karaliai, posėdžiaudavo Seimas.

Dabar apsilankymas Italų dvare – tarsi kelionė į pinigų istoriją. O jei manote, kad kalti pinigus (tiesiogine to žodžio prasme) labai lengva, galite patys pabandyti. Aš labai stengiausi, bet išėjo tokia truputį brokuota moneta.

 Beje, kur pinigai – ten ir daug įdomių istorijų, tad geriausia po dvarą ir po miestelį vaikščioti su gidu, galinčiu papasakoti, kokias paslaptis slepia išlikę paveikslai, statulos, užrašai. Kitas variantas – dalyvauti žaidime, taip pat pasakojančiame apie Kutná Horos praeitį.

Dar vienas įdomus miesto objektas – Šv. Barboros katedra (Chrám svaté Barbory) – gotikinė šventovė, skirta kalnakasių globėjai. Ji iškilusi virš miesto ir yra labai originalios formos – neslėpsiu, man tai gražiausias Kutná Horos statinys. Katedros statyba truko daugiau nei 500 metų, o viduje galima rasti tiek religinės, tiek kalnakasybos simbolikos. Ypač įspūdingai katedros vidus atrodo saulėtą dieną, kai pro spalvotos mozaikos langus krintanti šviesa kuria mirguliuojančius raštus ant šventovės sienų, grindų – pasijunti tikrai dangiškoje aplinkoje 🙂

Pagal pirminį sumanymą katedra turėjo būti dar  beveik dvigubai didesnė, bet planus teko apkarpyti, nes baigėsi pinigai – šventovė statyta vietos gyventojų lėšomis.

Jei dar truks įspūdžių arba keliausite su vaikais, kurie liks abejingi katedros žavesiui ir jau norės kažką patys nuveikti – galima apsilankyti mažoje „Knihtiskárna“ spaustuvėje – muziejuje, kur gyvai pristatoma spaudos istorija. Savo rankomis atsispausdinau suvenyrinę graviūrą, naudodamasi senovine spausdinimo mašina – jei man tai buvo smagi atrakcija, vaikams turėtų būti dar įdomesnė patirtis.

Dienos pabaigoje  mūsų dar laukė  Sedlecė (Sedlec) ir dvi skirtingos bažnyčios: Sedlecės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Šv. Jono Krikštytojo katedroje (Kostel Nanebevzetí Panny Marie a sv. Jan Křtitele) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčios (Hřbitovní kostel Všech Svatých) osuarijuje (kaulų koplyčioje). Čia saugomi skeletai iš ekshumuotų kapų, t. y. visi šie žmonės buvo palaidoti Sedlecės kapinėse. Kai po bado, maro, karų kapinės pasekė 3,5 hektaro, toliau nebebuvo kur jas plėsti. Todėl senieji kapai buvo ekshumuoti, o palaikai sudėti koplyčioje.

Architektas Janas Santini-Aichelis laikomas autoriumi iki dabar išlikusios kaulų išdėliojimo koncepcijos, kuri turėjo atkleisti, kad mirtis – tai dieviškosios tvarkos dalis, ir išreikšti viltį, kad po mirties galime tikėtis prisikėlimo. J. Santini-Aichelio  idėjas papildė jo kolega Františekas Rintas, kuriam priskiriama autorystė žymiausių puošybos elementų: sietyno, herbo ir kabančių girliandų. Teoriškai kaip ir viskas gerai, tai vizualus priminimas „memento mori“, bet aš trumpai apsižvalgiusi sprukau iš koplyčios – man asmeniškai ten buvo labai nejauku. Nuotraukų iš šio objekto nebus – fotografuoti iš pagarbos palaikams draudžiama.

O dienai baigiantis dar kartą pasidžiaugiau, kad likome nakvoti Kutná  Horoje. Tiesą sakant, būtent vakare geriausiai supratau, kad šiame mieste man labiausiai patiko pats miestas, tiksliau – senamiestis. Ir ypač dienos pabaigoje, ištuštėjęs nuo turistų, kai galima ramiai pasidžiaugti jo pastatų ir gatvelių žavesiu. Saulei leidžiantis lėtai žingsniavome nuo viešbučio iki Šv. Barboros katedros, pasimėgaudamos vakaro tyla. Grįžome jau temstant, ir žiebiantis gatvių apšvietimui miestas vėl atrodė kitaip – paslaptingas, tylus, pamažu grimztantis į miegą.

Dvarai, parkai ir paskutinė atokvėpio diena

„Oho, kokie įspūdingi rūmai“, – aiktelėjo kolega, žvelgdamas pro automobilio langą. Po akimirkos vairuotojui pasukus vairą supratome, kad tai – pirmasis mūsų tos dienos lankytinas objektas. Kačinos (Kačina) rūmai –įspūdingas klasicizmo ir baroko stilių statinys, nors, pavyzdžiui, fojė, bibliotekos architektūra primena Romos panteoną. Rūmai milžiniški – 200 kambarių, atstumas tarp šoninių fligelių – 227 metrai. Rūmai priklausė aristokratų Chotekų giminei, dabar juose veikia Nacionalinis žemės ūkio muziejus. Šeimos nariai buvo labai išsilavinę, studijavo ekonomiką, teisę, kalnakasybą, inžinerijos, žemės ūkio mokslus, palaikė ryšius su Habsburgais.

Ypač išgarsėjo šeimos palikuonė Sofija Chotek, ištekėjusi už Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando (Franz Ferdinand). Sutuoktiniai buvo nužudyti Sarajeve 1914 metais, ir šis įvykis laikomas Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.

Na, bet grįžkime prie rūmų. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko milžiniška Kačinos dvaro biblioteka, kurioje saugoma daugiau kaip 40 tūkst. leidinių praktiškai visomis Europos šalių kalbomis – ir grožinių, ir filosofinių, ir laikraščių, dokumentų. Pasak gido, biblioteka buvo saugoma kaip tvirtovė, todėl tiek knygų ir išliko. Šalia bibliotekos, tame pačiame fligelyje įsikūrusi ir vaistinė, kurioje vaistai buvo ne tik parduodami, bet ir gaminami. Kvepia žolėmis ir vaistais iki šiol 🙂

Mūsų kelionė aprėpė labai įvairius objektus, nelabai nutolusius nuo sostinės Prahos. Kita tos dienos stotelė turėtų sudominti šeimas – „Mirakulum“ parkas, 12 ha plotas, pilnas įvairiausių pramogų ir atrakcionų vaikams – nuo mažiausių, iki didžiausių. Pilys, labirintai, vandens pramogos, ferma su gyvūnais (netikrais) pritaikyti skirtingų amžiaus grupių vaikams – ir tiems, kuriems žaidžiant norisi pasitelkti fantaziją, ir tiems, kuriems reikia dūkti bei šėlti. Apgalvotos visos detalės, kad vaikams būtų patogu, įdomu, kad jie nepasimestų nuo tėvų ir galėtų saugiai pramogauti. Tuo rūpinasi 130 parko darbuotojų.

O vakarėjant dar spėjome aplankyti Průhonice rūmų parką, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas gražiausių kraštovaizdžio parkų visoje Europoje, įkurtas 1885 metais botanikos entuziasto grafo Ernsto Emanuelio Silva-Tarouca. 250 ha plote įrengta maždaug 40 km ilgio takų, pasivaikščiojimui galima rinktis vieną iš trijų maršrutų.

Po parką mus vedžiojusi gidė aprodė vietas, iš kurių geriausiai atsiveria vaizdas į neorenesanso stiliaus rūmus, ir galima nusifotografuoti tokį spalvotą atviruką, tapusį ir šio straipsnio pagrindine nuotrauka. Bet net ir be gidės būtų smagu apsivaikščioti po šį parką, tiesiog mėgaujantis vaizdais, uodžiant žydinčių augalų kvapą. Net liūtis mūsų pasigailėjo ir grėsmingai susikaupę juodi debesys pratrūko tik tada, kai jau ramiai mėgavomės vandens parko ir SPA malonumais netoli parko įsikūrusiame viešbutyje.

Tobula kelionės pabaiga. 🙂

5 patarimai, keliaujantiems į Čekiją

1. Išdrįskite palikti Prahą. Vos valanda kelio ir Jūsų laukia  viduramžių dvarai, parkai, labirintai ar mineralinio vandens kurortai.
2. Ieškokite pramogų, tinkančių visiems šeimos nariams. Čekija tai gali pasiūlyti, ir naudodamiesi šiuo kelionės aprašymu, galite suplanuoti maršrutą, kuris pradžiugins ir mamą, ir tėtį, ir vaikus. Na o tėvelius, žinoma, dar džiugins ir čekiškas alus. 🙂
3. Kutná Hora –„must“. Jei turėčiau rekomenduoti tik vieną vietą už Prahos ribų – tai būtų šis UNESCO miestas.
4. Skirkite laiko gamtai. Loučeň labirintai, Průhonice parkas ar Elbės pakrantės – maloni atgaiva, ypač jei keliausite vasarą.
5. Neskubėkite ir mėgaukitės – vaizdais, maistu, SPA... 🙂

Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti

Trinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:

1. Loučeno pilies restoranas
2. Kutna Horoje: „V Ruthardce“ (čia pietavome) ir „Dačický" (jame vakarieniavome)
3. „Na Pašince“ – restoranas su istorija ir vyno rūsiu 🙂

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

1. SPA Hotel Felicitas  (Podebraduose) – viešbutis su jaukiu SPA centru ir baseinu, siūlantis labai skanius pusryčius ir vakarienę;
2. Hotel U Vlašského dvora (Kutna Horoje) – pačiame miesto centre; nedidelis ir jaukus;
3. Aquapalace Hotel Prague (Prahoje) – puikus viešbutis su šalia esančiu didžiuliu vandens parku, SPA centru – bus ką veikti ir vaikams, ir suaugusiems.

Šalis: Turkija

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.

Kelionė į Stambulą visada yra gerai. Milžiniškas, spalvingas, savo istorija turtingas miestas, kuriame susitinka Europa ir Azija – čia toks klasikinis jo apibūdinimas. Jei man reikėtų atrinkti kelias detales, geriausiai charakterizuojančias šį miestą, tai būtų išdidžioji Mėlynoji arba Hagia Sophia mečetė, spalvomis ir kvapais užhipnotizuojantis Prieskonių turgus (Spice Bazaar), Bosforo sąsiaurio žydruma, judrioji Istiklal gatvė, na, ir dar pridėčiau kažkuriuos iš rūmų – Topkapi ar Dolmabahčės (Dolmabahçe). Vaizdui pagyvinti šioje mozaikoje įkomponuočiau besisukantį dervišą.

Tai būtų paveikslas apie Stambulo vaizdus, veiksmus, kvapus, bet būtina dar viena dedamoji, be kurios sunku įsivaizduoti šį miestą – jo skoniai. Maistas Stambule – labai svarbus, skanus ir įvairus. Ir jis buvo pagrindinis šios mano kelionės tikslas. Ar galima pažintis miestą, net visą šalį tik per jos virtuvę? Pabandykime.

Į Stambulą mus keturis kelionių tinklaraštininkus / žurnalistus iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos pakvietė  Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Jau iš kelionės programos buvo aišku, kad mūsų laukia labai išsami pažintis su Turkijos virtuve, kad ragausime tiek populiaraus gatvės maisto, tiek rafinuotų restoranų patiekalų.

Pažintis su Stambulo skoniais prasideda pusryčiais

Mūsų kelionė po Stambulą prasidėjo (na, atvykau vėlai vakare, tai to laiko galime net neskaičiuoti) ten, kur prasideda kiekviena gera diena Turkijoje – nuo pusryčių. Pasak mūsų gido Taner Sarac pusryčiai Turkijoje – pagrindinis dienos valgis, ir jis turi būti sotus, gausus, kad aprūpintų kalorijomis laukiančiai dienai. Žinoma, dabartiniame skubančiame pasaulyje darbo dienomis ši tradicija dažniausiai pamirštama, bet visos šeimos pusryčiai savaitgalį – dar gyvuojantis ritualas. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, nes šeštadienio rytą į jaukią „Velvet Cafe“ tuoj po jos atidarymo pradeda rinktis lankytojai: šeimos su vaikais, draugų kompanijos. Pusryčiai čia – tai ne tiesiog paprastas pavalgymas, bet visas bendravimo ir vaišingumo ritualas.

Mūsų stalas pradeda pildytis lėkštėmis, kuriose – avies ir ožkos pieno sūriai, kelių rūšių kepti ir aliejuje virti pyragėliai, sucuk (aštri dešra), omletai, žaliosios ir juodosios alyvuogės, pomidorai ir agurkai, įvairūs džemai, medus, tradicinis simitas ir, žinoma, juoda turkiška arbata. Vienu metu suskaičiavau dvidešimt patiekalų, tiksliau, lėkščių, bet kai kuriose jų glaudėsi, pavyzdžiui, trijų rūšių sūriai arba agurkai su pomidorais ir pan. Mūsų įkalbinėti ilgai nereikėjo, nes bent jau aš paskutinį kartą buvau valgiusi prieš daugiau nei dvylika valandų, lėktuve.

Kavinės savininkas  – Yuksel Kukul – ją atidarė 2018 metais autentiškame senoviniame name, atitinkamas ir interjeras: mediniai baldai, rankų darbo nėriniai, indai, tarsi surinkti iš močiučių palėpių. Akivaizdu, kad kavinės savininkai stengiasi išsaugoti nostalgišką Stambulo veidą. Išsikalbėję sužinome, kad ši kavinė ir jos pavadinimas skirti Yuksel močiutei atminti. „Velvet“ (lietuviškai turbūt galima versti „velvetas“) – toks komplimentas Turkijoje sakomas apie itin švelnią moters odą, taip buvo vadinama savininko močiutė, tai iš čia ir pavadinimas. Meniu taip pat paremtas tradiciniais močiutės gamintų patiekalų receptais.

Kiek tokie gausūs pusryčiai kainuoja? „Na, nėra pigu“, – numykia gidas. Išsiaiškiname – tie dvidešimt plius pusryčių patiekalų su neribotu arbatos kiekiu kainuoja žmogui apie 19-20 eurų. Vilniuje už tą sumą turbūt išeitų pusrytiniai varškėčiai ir kavos puodelis.

Taigi, šie pusryčiai buvo pirmoji mūsų pažintis su Turkijos skoniais, ir jau nuo pirmųjų kąsnių supratome, kad laukia tikrai skani kelionė 🙂

Balat – rajonas, kur susitinka skirtingos kultūros

Kol mes mėgavomės pusryčiais, baigėsi lietus, tad patraukėme pasižvalgyti po Balat rajoną, kuriame įsikūrusi kavinė. Kylančios statmenai aukštyn ir taip pat besileidžiančios žemyn Stambulo gatvės yra puikus šansas sudeginti nors dalį pusrytinių kalorijų 🙂

Balat – vienas seniausių ir įspūdingiausių Stambulo rajonų. Jis tarsi šiek tiek pasislėpęs nuo smalsių turistų akių, driekiasi už Eminönü pakrantės palei Aukso ragą (Golden Horn). Tik, panašu, turistai jau pradeda jį atrasti. Rajonas įdomus, nes jame gyvena daugiakultūrė bendruomenė, čia galima rasti  ir bažnyčių, ir sinagogų, ir mečečių, lygiai tokia pati žmonių įvairovė. Įdomu tiesiog paklaidžioti siauromis jo gatvelėmis, stebint ne kokius išskirtinius lankytinus objektus, o tiesiog kasdienį vietinių gyvenimą.

Pirmuose spalvingų namų aukštuose įsikūrusios įvairiausios parduotuvės – nuo maisto produktų iki šluotų, o taip pat restoranai, kavinės ir antikvariatai. O kad jau tikrai niekas neliktų alkanas, skubantiems siūlomi kepti kaštainiai, simitai, užkvimpantys taip, kad rankos nenoromis tiesiasi jų link, nors pilvas sako: „Na tikrai, gana“. 🙂

„Užeikite, nusifotografuokite su mumis“, – kreipiasi gozleme – paplotėlių su sūriu – prekeivis. Kodėl ne, prašom – su kolege iš Latvijos mielai papozuojame 🙂

Ne, valgyti tikrai dar nenorime, kad ir kokie malonūs kvapai virpina šnerves.

Pietūs pas Anatolijos tradicijas tęsiantį šefą

Tipiškus turkiškus pietus išbandome Stambulo Azijos, arba Anatolijos pusėje. Plaukimas laivu Bosforo sąsiauriu tikrai smagi atrakcija – džiugina ir gražūs vaizdas, ir  savotiškas jausmas, kad esi Azijos ir Europos kryžkelėje. Tuo pačiu –  puiki galimybė pasižvalgyti po pakrantes, nes tiesiog besisukiojant po laivo denį galima apžiūrėti tolstantį istorinį pusiasalį, akimis aprėpti visą Topkapi rūmų dydį, kitoje pusėje – Galatos tiltą ir tolumoje kylantį Galatos bokštą, pasigėrėti Dolmabahčės rūmais, galiausiai – pamačius verslo rajone naujuosius dangoraižius suvokti, kad Stambulas  – toli gražu ne tik senasis miestas.

Išlipę iš laivo Azijos pusėje ir išgėrę pakrantėje kavos, patraukiame į Kadıköy – vietinių gyvenamąjį rajoną. Ir čia nestinga valgymo vietų: lokantas, meyhanes (tavernos(?), o maisto kioskeliuose akis traukia raudonos braškės. Anot mūsų gido, kainos čia yra draugiškesnės nei europinėje dalyje, labiau pritaikytos vietiniams gyventojams, studentams.

Pietums mums numatytas restoranas „Çiya“ – iš pirmo žvilgsnio toks visai neišvaizdus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų kaimynystėje įsikūrusių valgymo vietų. Tiksliau, vienas skirtumas yra – prie šalia esančio restorano stovi aktyvus padavėjas, kviečiantis praeivius prisėsti, bet kažkodėl jis tuščias, o štai apsilankyti „Çiya“ niekas neįkalbinėja, bet lauke vos randame laisvą staliuką.

Prisėdame. Iš meniu aiškėja – tai vieta, kurioje siūlomi tradiciniai Anatolijos patiekalai, dažnai primenantys namų virtuvę. Turkų virtuvė – tai daugiau nei kebabai ir baklava, ką mes žinome Lietuvoje. Ji formavosi šimtmečiais, jungdama Viduržemio, Artimųjų Rytų, Balkanų ir Kaukazo skonius. Čia gausu daržovių, ankštinių, alyvuogių aliejaus, mėsos, žuvies, prieskonių – tačiau viskas subtiliai subalansuota.

Restorano įkūrėjas ir šefas Musa Dağdeviren gimė 1960 metais Gaziantepe, pietryčių Turkijoje. Jo kulinarinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai jis padėjo savo dėdei kepykloje. 1987 metais Musa atidarė pirmąjį restoraną „Çiya Kebap“, o 1998 metais – „Çiya Sofrası“, skirtą regioniniams namų virtuvės patiekalams. Musa aktyviai keliauja po Turkijos kaimus, rinkdamas ir dokumentuodamas nykstančius receptus, siekdamas išsaugoti šalies kulinarinį paveldą. Šios pastangos buvo įvertintos tarptautiniu mastu – jis buvo pristatytas „Netflix“ dokumentinėje serijoje „Chef’s Table“ .

„Çiya“ meniu keičiasi kasdien, priklauso nuo sezono ir turimų ingredientų. Užkandžiai pateikiami savitarnos principu, t. y. galima matyti juos vitrinoje ir išsirinkti tai, kas patinka. Toks pasirinkimo būdas gerai ir tada, kai iš aprašymo nelabai supranti, ko gali tikėtis 🙂 . Mums užsisakymo procesą palengvina gidas, pasitaręs su padavėju ir parinkęs įvairių užkandžių. Atpažįstu baklažanus, dolma (įdarytas daržoves), sarma (įdarytus vynuogių lapus), sarma ici (daržovių salotas su bulguru), humusą, bet yra dar ir kitų patiekalų, kurių ingredientų identifikuoti taip ir nepavyko arba neišsiaiškinau, kaip jie vadinasi. Bet buvo skanu. 🙂

Kaip pagrindinis patiekalas atkeliauja kebabas. Turkijoje yra daugybė jo rūšių. Pagrindas, žinoma, mėsa, kuri marinuojama su prieskoniais, kepama ant grotelių. Kebabai gali būti gaminami su česnakais, baklažanais, pomidorais, svogūnais ir kt. Beje, jie patiekiami nebūtinai tik susukti į pitą, gali būti pateikti ir lėkštėje, su ryžiais, daržovėmis.

Atsigerti – juoda arbata, ayranas – iš jogurto, druskos ir vandens gaminamas pikantiškas gėrimas, kurio man taip ir nepasisekė prisijaukinti.  Kai jau jaučiamės visai sotūs, atkeliauja kava ir lėkštė desertų. Visa laimė, kad jie susmulkinti mažais gabaliukais, tad dar šiaip ne taip įstengiame jų paragauti, nes šie sirupe mirkyti vaisiai ir baklava atrodo labai viliojančiai.

Reklaminis bukletas skelbia: jei ieškote autentiškos turkiškos virtuvės patirties, „Çiya“ yra nepakeičiama stotelė Stambule. Negalėčiau su tuo ginčytis 🙂

Pietauti į gatvę? Kodėl gi ne!

Simitas – visame pasaulyje žinomų turkiškų pusryčių pagrindas – yra bene populiariausias ir labiausiai paplitęs Stambulo gatvės užkandis. Klasikinis simitas – tai maždaug 15 cm skersmens traškus riestainis, padengta sezamo sėklomis. Parduodamas užkandinėse ir iš gatvės vežimėlių, pakankamai sotus, kad numalšintų alkį. Kaina – apie 50 centų. Kepti kaštainiai – dar vienas Stambulo gatvės skonis.

Kitas už šalies ribų garsus patiekalas – döner. Tiksliau, žodis „döner“ labiau apibūdina gaminimo ir reiškia „sukamas“ – tai mėsos (jautienos, ėrienos arba vištienos) paruošimas kepant ją ant vertikalaus iešmo. Iškepta mėsa patiekiama suvyniota į pitą ar įdėta į duoną su salotomis, pomidorais, padažu. Dar vienas nepakeičiamas Stambulo gatvės patiekalas – įdarytos midijos (midye dolma). Paprastai valgomos rankomis, ant ryžių ir midijų mišinio išspaudus citrinos sulčių.

O mano gatvės maisto favoritas –balık-durum (žuvis ir pita). Kita jo versija – balık-ekmek (žuvis ir duona). Tai sumuštiniai su šviežiai kepta žuvimi. Ypač malonu juos valgyti kur nors krantinėje prie Bosforo sąsiaurio ar Auksinio rago.  Kaina – apie 4,5 euro. Paskutiniai mūsų pietūs Stambule tokie ir buvo balik-durum ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinė. Visa tai kainavo apie 8 eurus. Viso sumuštinio įveikti nepavyko.

Virtuvė, kurioje susilieja pasaulio skoniai

Stambule, kaip ir kiekviename didžiuliame mieste, yra labai skirtingų ir įvairaus lygio valgymo įstaigų – pradedant nuo gatvės maisto baigiant „Michelin“ žvaigždėmis įvertintais restoranais. Stambule tokių – aštuoni, vienas restoranas turi dvi žvaigždes, septyni – vieną. 2022-aisiais Stambulas tapo 38-ąja vieta, kurią aplankė ir įvertino  „MICHELIN Guide“ inspektoriai, pirmosios žvaigždės įteiktos 2023 metais.

Mums labai pasisekė, kad turėjome progą išbandyti visą šį platų valgymo vietų ir patiekalų spektrą – nuo simitų ir balık-ekmek gatvėje iki vakarienės „Michelin“ žvaigžde įvertinto restorano „Arkestra“, kuris laikomas  vienu ryškiausių Stambulo gastronominių atradimų. Šis restoranas, pelnęs „Michelin“ žvaigždę jau per pirmus veiklos metus, originalus ne tik išskirtiniu maistu, bet ir unikalia atmosfera, kurioje dera aukštoji virtuvė, muzika ir menas.

Restorano įkūrėjas ir šefas  Cenk Debensason gimė Stambule, tačiau kulinarinį kelią pradėjo Prancūzijoje, kur baigė garsųjį „Institut Paul Bocuse“ Lione. Vėliau jis tobulinosi Paryžiuje, San Franciske ir Los Andžele, kur organizavo populiarią vakarienių seriją „The Cartoonist“. 2016 metais sugrįžęs į Stambulą jis penkerius metus dirbo kaip maisto ir gėrimų konsultantas, o 2022 metais kartu su partnere Debora Ipekel atidarė „Arkestra“.

Restorano meniu atspindi šefo keliones ir patirtį: čia dera prancūzų kulinarinės tradicijos su Azijos, Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos skoniais. Maistas čia originalus ir labai skanus, nors ir ne visada gali suprasti, ką valgai. Man ypač įsiminė tuno sašimi – tunas su suši ryžių ledais, ryžių, svogūnų ir česnakų traškučiais, imbiero padažu. Labai skanus buvo ir pagrindinis patiekalas – glazūruotas ešerys su jūros kopūstais, pupelėmis ir dar kažkuo.

Mums buvo rezervuotas staliukas, nuo kurio puikiai matėsi virtuvė. Regint, kaip atidžiai, tarsi medituodamas dirba  C. Debensason, nebesistebi, kodėl čia toks skanus maistas. Apskritai, vaizdas toks, kad regi ne virtuvės komandą, o puikiai sustyguotą orkestrą, darniai paklūstantį dirigento – šefo mostams. O jo gebėjimas derinti skirtingų kultūrų kulinarines tradicijas ir kurti naujus, netikėtus skonių derinius – tikrai unikalus.

Žinoma, per šią kelionę išbandėme ir daugiau restoranų, bet paminėjau tas, kurios, mano nuomone, geriausiai atskleidžia ne tik Stambulo patiekalų ir valgymo vietų įvairovę, bet ir leidžia susipažinti su Turkijos maisto kultūra, žmonėmis, galiausiai – su šios šalies istorija. Kelionė baigėsi, bet vaizdai ir skoniai liko mano atmintyje. 🙂

Keli patarimai planuojantiems kelionę į Stambulą:

• Nebijokite valgyti gatvėje – dažnai čia rasite tikresnių skonių nei restoranuose.
• Ragaukite viską, net jei tai atrodo neįprasta. Netikėti patiekalų skoniai gali nustebinti.
• Stenkitės paieškoti skirtingo lygio restoranų, neapsiribokite tik tradiciniais ar gatvės maistu – tai leis pamatyti, kaip turkiška virtuvė interpretuojama moderniai.
• Lankykitės maisto turguose – pavyzdžiui, Kadıköy ar Prieskonių turguje. Jie padės suprasti, iš ko susideda vietinių lėkštė.
• Nepamirškite desertų – be baklavos verta paragauti künefe, sütlaç ar lokum.
• Pasikliaukite vietiniais – klauskite, ką jie rekomenduoja. Turkai svetingi ir mėgsta pasidalyti savo virtuvės paslaptimis.

Kelionės laikas: 2024 m. lapkričio 6 – 13 d.

Šalis: Ispanija

Nebeatsimenu, prieš kurią kelionę buvo tokia nežinomybė – likus maždaug savaitei iki jos pradžios iš Ispanijos vis dar sklido tragiškos naujienos apie potvynio Valensijoje padarinius. Na, Deniją (Denia), pirmąjį  miestą, kuriame turėjome apsistoti, nuo potvynio nusiaubtos Valensijos skyrė beveik 100 km, bet vis tiek buvo neramu. Per Airnbnb platformą užsakytų apartamentų šeimininkai tikino, kad vandens stichijos jų miestą aplenkė, orų prognozės žadėjo saulę, bet lagaminą pradėjau krautis neramia širdimi. Ją gerokai apramino feisbuke pamatyta buvusios kolegės nuotrauka, kurioje ji džiaugėsi puikiomis atostogomis Denijoje. Priėmiau tai kaip gerą ženklą. 🙂

Denijos įžymybės – pilis ir tunelis po ja

Ir viskas Denijoje iš tiesų buvo gerai. Tolstant nuo Alikantės (Alicante), į kurią atskridome, aplinkiniai vaizdai vis gražėjo – atsirado daugiau žalios spalvos, pasimatė kalnai. Nuotaika dar labiau pagerėjo išvydus mūsų laikinus namus Denijoje. Išsirinkome apartamentus tokiame atostogų būstų komplekse, su uždara teritorija, kurioje – ir automobilių stovėjimo aikštelės, ir baseinai. Kadangi buvo jau lapkritis, panašu, didžioji dalis šių atostoginių butų ištuštėję. Mūsų šeimininkai – maloni prancūzų pora, čia gyvena ištisus metus. Pasirodo, sulaukę pensijos jie nepabijojo drąsių pokyčių ir persikėlė gyventi į šiltesnius kraštus, įsigijo Denijoje dvejus apartamentus – vienuose gyvena patys, kituose apsistoja jų vaikai, draugai, o kartais pavyksta išsinuomoti ir atsitiktiniams poilsiautojams, tokiems kaip mes. Bute iškart pasijutome kaip namuose – erdvu, du jaukūs miegamieji, bet didžiausias privalumas – kokių 50 kv. metrų terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą ir pilį.

Denija – uostas, įsikūręs prie Viduržemio jūros, iš čia populiaru plaukti į Balearų salas, esančias tik už 88,5 km. Miestas nėra didelis, kiek per 40 tūkst. gyventojų. Nors vasarą 14 km nusidriekę smėlio paplūdimiai privilioja nemažai turistų, visgi čia ir daug vietinių, tad net ir lapkritį nereikėjo klaidžioti po ištuštėjusį miestą.

Mūsų apartamentus nuo miesto centro skyrė kalnas, tačiau norint pasiekti senamiestį nebuvo būtina ropštis per kalną ar jį apeiti, nes buvo ir trečias kelias – kirsti kalną per jį išraustu tuneliu. Jis po Denijos pilimi buvo iškastas 1938-aisiais, karo metais gyventojai jame slėpėsi per bombardavimus. Vėliau jis buvo apleistas, paverstas sandėliu produktams saugoti ir vėl prisimintas tik 2011 metais – sutvarkytas ir tapęs patogiu, saugiu praėjimu, jungiančiu dvi Denijos miesto dalis.

Išnirę iš tunelio patenkame į patį miesto centrą – jaukią Konsulato aikštę (Plaza del Consel), o iš čia šalia ir pagrindinė miesto gatvė Marques de Campo. Tą vakarą po miestą apsižvalgėme labai nedaug, nes diena buvo gana ilga: automobiliu iš Vilniaus pasiekėme Kauną, paskui – skrydis į Alikantę, iš kurios jau nuomotu automobiliu atvykome į Deniją, įsikūrėme, apsipirkome „Mercadonoje“ maisto, na ir šiek tiek dar pasižvalgėme po miestą.

Jį kur kas geriau apžiūrėjome kitomis dienomis. Pagrindinis Denijos lankytinas objektas – ant 60 m aukščio kalno stūksanti pilis, kurią rytą vakarą galėjome stebėti iš savo terasos. Ji buvo pastatyta XI-XII a., visai jai apžiūrėti gali prireikti ir poros valandų, nes teritorija tikrai nemaža, o svarbiausia – nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, miestą ir apylinkes. Man pasisekė joje apsilankyti saulei leidžiantis, tas vakaras padovanojo tikrai žavingų vaizdų.

Tapų festivalis

Pati Denija pasirodė jaukus miestas su kompaktišku senamiesčiu, malonia pasivaikščioti centrine dalimi ir uostu. Miestas saugo savo senovės istorijos palikimą, nes daugiau nei 2000 metų jis buvo įvairių kultūrų lopšys. Šiose žemėse gyveno iberai, finikiečiai, graikai, romėnai, vestgotai, musulmonai ir krikščionys, palikę savo pėdsakus miesto istorijoje, kultūroje, o taip pat – virtuvėje.  Nuo 2015 metų Denija yra UNESCO kūrybinių gastronomijos miestų tinklo dalis. Viešintiems čia siūloma paragauti paelją primenančio patiekalo „arroz a banda“, taip pat – raudonųjų krevečių ar kitų jūros gėrybių ir daržovių patiekalų.

Kai mes lankėmės, Denijoje vyko tradicinis festivalis, kurį turbūt reikėtų versti kaip „Tapų maršrutas“ – „XXIV Ruta de Tapas“. Tris savaites 48 restoranai, barai kvietė apsilankyti ir paragauti specialiai šiam renginiui pagamintų tapų. Ragautojų patogumui sukurtas apps‘as, internetinė svetainė, atspausdintas bukletas su aprašytomis tapomis. Viskas vyksta taip: eini per miestą, programėlėje ar buklete susirandi tapą, kurios nori paragauti, užeini į pasirinktą restoraną ir už 4 eurus gauni tapą ir taurę vyno, alaus arba vermuto. Paslaugus padavėjas įdės į tavo bukletą antspaudą, liudijantį, kad tikrai čia buvai. Pabaigoje bus išrinktas ir apdovanotas restoranas ar baras, kurį lankytojai turi vertinti pagal tris pagrindinius kriterijus: skonis, kūrybiškumas ir aptarnavimas. Tikrai geras sprendimas vėlų rudenį išvilioti vietinius gyventojus ir miesto svečius į kavines, restoranus – tokių, su festivalio bukletais rankose, sutikdavome visur. O mums, atvykusioms iš Lietuvos, dar ir kaina pasirodė labai gera, nes gimtinėje už tokią sumą mažai kur ir vyno taurę gautume.

Priežastis atvykti į Deniją – daug variantų aktyviam pasivaikščiojimui

Tačiau į Deniją atvykome ne dėl jos žavesio ar maisto, o dėl to, kad šalia jos atradome daug vietų, tinkančių pasivaikščioti. Ieškojome, kur trumpam pabėgti nuo nemalonių lapkričio orų Lietuvoje, kad būtų tiesioginis skrydis, nebrangu. Pagal tokius kriterijus atkreipėme dėmesį į Alikantę, o pradėjus konkrečiau žiūrėti, ką čia galima nuveikti, savaitei nutarėme apsistoti Denijoje. Tiesa, potvynis Valensijoje kiek pakoregavo pradinius planus, nes turizmo informacijos biure nurodyta riba, iki kurios saugu važiuoti, atkirto dalį planuotų maršrutų. Na, bet dar ir liko jų pakankamai.

Beje, erdvės pasivaikščioti yra net pačiame mieste – pavyzdžiui, mūsų šeimininkai rekomendavo prasieiti pakrantės promenada, vėliau pereinančia į takelį per uolas ir galintį nuvesti iki Tallada uolų ir dar toliau. Jį ir patikrinome kitą dieną po atvykimo.

Tarp jų pasislėpęs tunelis (Foret de Beria) – pralindimas, kuris bent jau man tikrai nebuvo pati maloniausia šio treko dalis, nes eiti teko beveik atsitūpus. Visa laimė,  jis nėra ilgas, gal apie 50 metrų, ir visą laiką gali matyti šviesą tunelio gale. Bet lendant iš jo atsiveriantis vaizdas į pietinę pusę – populiariausia maršruto nuotrauka.

Vaizdas ir jausmas – tarsi patekus į tropikus. Prieš akis – palmės, tolumoje – Altea slėnis, debesys, jūra, netgi galima įžiūrėti Benidormo dangoraižius. Kai debesys prasisklaido, pamatome, kad visas slėnis tarsi nuklotas kažkokiomis permatomo popieriaus ar plastiko skiautėmis – taip iš aukštai atrodo garsieji šio krašto šiltnamiai, iš kurių daržovės keliauja po visą Europą, o mūsų tautiečiams tai buvo pirmos darbo vietos Ispanijoje.

Toliau keliaujame jau pietine kalno puse. Takas patogus, eiti nesunku. Vienoje vietoje, paėjus maždaug 10 min. už tunelio,  tenka palipti kiek aukštyn – turime pamatyti priešistorinius piešinius urve. Jei atvirai, nelabai ką ten įžiūrime. Kitas lankytinas objektas – senovinio forto griuvėsiai (Fort de Bernia).

Dar kiek paėję, užsukame tarsi už kampo, ir kai galvojame, kad gražiausias nuotraukas jau padarėme, prieš akis atsivėrę peizažas vėl priverčia aiktelėti – kitas slėnis, kitokie vaizdai. Toliau einame kalno šlaitu, sukame už dar vieno posūkio ir jau pradedame leistis žemyn. Kaip maršruto aprašyme nurodyta, panašiai tiek ir užtrukome – apie 3 val. 20 min.

Bet diena dar nesibaigė. Kitas mūsų šios dienos tikslas – nedidukas miestelis Benissa. Jo aprašymas sužavėjo, o apie patį miestelį to negalėčiau pasakyti – tuščias, be žmonių. Na, vietą pavalgyti suradome visai neblogą, bet šiaip bent jau lapkritį miestas pasirodė nykokas.

Po vėlyvų pietų dar nuvažiavome iki Benissos pakrantės, kur visai maloniai pasivaikščiojome, nors pirminis planas buvo – ramiai kur nors pasnausti prieš saulutę 🙂

Pabandykite ištarti: Benitatxel

Šis planas išsipildė kitą dieną. Šeštadienis, oras saulėtas ir šiltas, tad norėjosi nebe trekų, o poilsio prie jūros. Ir šiek tiek trekų 🙂 Tad šios dienos kelionės tikslas – miestelis, neištariamu pavadinimu – Benitatxel, ir šalia jo esantis paplūdimys (Playa del Moraig). Kiek teko skaityti, sezono metu rasti šalia jo parkavimo vietą – nemenkas iššūkis, nepaisant net ir 12 eurų mokesčio už dieną. Mums šios problemos nebuvo – vietą radome labai lengvai. Nuo parkingo iki paplūdimio – apie 400 metrų. Į priekį eiti labai smagu – tenka leistis nuo kalno, atgal – malonumo kiek mažiau 🙂 Paplūdimys tikrai džiugino – apsuptas uolų, taip paslėptas nuo vėjo, smaragdinis jūros vanduo – visos sąlygos šildytis saulėje ir maudytis, nors kalendorius priminė – lapkričio 9 d.

Dešinėje nuo paplūdimio – įspūdinga uola (Falla del Moraig). O jei norisi daugiau pasivaikščioti pakrante ir pasigėrėti uolomis – iškart nuo parkingo prasideda pakrantės takas – apie 3 km ėjimo gražiu taku šalia uolų. Eiti patogu ir saugu, vaizdai nuostabūs, pabaigoje galima nusileisti iki paplūdimio, tik reikia įvertinti, kad tuo pačiu teks grįžti atgal. Didžiausias čia laukiantis iššūkis – karštis. Jau ir lapkritį buvo kiek per šilta, liepą ar rugpjūtį tikrai nesinorėtų čia vaikštinėti.

Pietauti važiuojame į Xabia, esančią maždaug už 10 km. Didžiulis, platus smėlio paplūdimys, bet maudytis ar kaitintis saulėje net mintis nekyla – visą jo teritoriją kiaurai košia vėjas, norisi labiau susisupti į šiltą megztinį. Tarp vietinių populiariame pakrantės restorane užsisakome „arroz a banda“. Na, kaip ir gerai, pavalgėme... Pasižvalgę po miestą stebėti saulėlydžio pavažiuojame kiek toliau, prie uolų.

Šeštadienis, planuotas kaip poilsio diena, netikėtai tapo gana aktyviu. Bet ir šeštadienio vakarą negali sėdėti namuose, tegul ir labai prabangioje terasoje. Tikrai ne, traukiame į miestą „tapiauti“, laukia dar vienas šios dienos trekas – tapų maršrutas.

Ramus sekmadienis – iki švyturio ir atgal

Na, sekmadienį tai jau tikrai reikia pailsėti. Tokiam lėtam pasivaikščiojimui išsirinkome Albir švyturio taką (Far de l‘Albir). Tai labai paprastas ir lengvai praeinamas asfaltuotas takas, vedantis iki švyturio, tad mūsų šios dienos bendrakeleiviai – šeimos su vaikais ir vaikiškais vežimėliais, senjorai ir pan. Visas maršrutas pirmyn atgal – apie 5 km.  Eini ir mėgaujiesi nuostabiais Altea įlankos, Serra de Bèrnia ir pačios Serra Gelada įlankos vaizdais. Tai, ko ir reikia sekmadieniui 🙂

Pasivaikščioję gražiomis pakrantėmis, vėliau nuvažiuojame iki Altea. Man tai buvo vienas gražiausių šios kelionės miestelių: seni balti namai, siauros, stačiai link vandens besileidžiančios gatvelės, jaukus žmonių šurmulys. Dėl savo baltųjų namelių Altea kartais dar vadinama „Ispanijos Santorinu“. Žinoma, vasarą daugelį poilsiautojų čia labiau vilioja paplūdimys, pasivaikščioti kviečianti promenada.

Pasivaikščiojimas razinų keliu

Savaitgalio poilsis baigėsi, reikia vėl imtis rimtesnių trekų, juk to čia ir atvažiavome. Intensyviai vartome turizmo informacijos centre gautus bukletus, ieškome mums tinkančio žygio varianto – kad būtų netoli, nesunku, gražu.

Pasirenkame žiedinį taką Alcalali y Coll de Rates (PER CV 425 ), 11,1 km, gaunasi tokia uodegytė ir ratas. Iš pradžių nuo Alcalali einame per apelsinų sodus, vėliau apelsinmedžius pakeičia alyvmedžiai, grožimės tolumoje stūksančiais kalnais.

Kiek paėjus prasideda sunkesnė dalis – pakilimas. Kylame taku, tarp medžių – visai maloni mankšta. Gražiausia šiame treke – Call de Rates, 640 m apžvalgos vieta, nuo kurios atsiveria įspūdingi aplinkinių slėnių  vaizdai. Tiesą sakant, jei tingite vaikščioti, iki šios apžvalgos vietos galite ir atvažiuoti dviračiu ar automobiliu. Tik, žinoma, tokiu atveju nebus taip gražu 🙂

Toliau jau leidžiamės tik žemyn iki Percent miestelio, nuo jo pareiname į Alcalali, kuriame ir palikome automobilį. Dalis šios dienos treko veda senuoju Razinų keliu, gavusiu tokį pavadinimą, nes juo buvo gabenamos razinos iki Denijos uosto, o iš jo jau laivais pasiekdavo Jungtinę Karalystę.

Priešpaskutinę dieną Denijoje nusprendžiame aplankyti Montgo parką (Parque Natural del Montgo) – prasieiti šlaitu kalno, kurį visą buvimo šiame mieste laiką stebėjome iš savo terasos. Tad dabar galime pasižvalgyti priešinga kryptimi – apžiūrėti Deniją iš šalies. Malonus ir nesudėtingas pasivaikščiojimas, kurį norint galima pratęsti sudėtingesniu kopimu į kalną. Bet mes šįkart to nenorime.

Vakare atsisveikiname su miestu. Nors mūsų dar laukia savaitė Alikantėje, šiek tiek gaila palikti Deniją. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – mums čia labai patiko. Antroji – atostogos baigėsi, Alikantėje mūsų jau laukia darbostogos.

Kad būtų lengviau išvažiuoti, trečiadieniui prognozės žada lietų. Ir nemeluoja. Nuo pat ryto pliaupia smarki liūtis, ir jau pradeda darytis neramu, kad ir čia nenutiktų kažkas panašaus į Valensijos potvynius. Tad greitai pakuojamės lagaminus ir atsisveikiname su mus taip maloniai priėmusia Denija.

Šalis: Kipras

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Groja muzika, skamba dainos, sukasi šokėjai,  kažkur čirška kepsniai, o netoliese – linksmų kompanijų nusėsti stalai. Šiek tiek triukšmo, šiek tiek chaoso ir labai daug geros nuotaikos. Maždaug taip labai trumpai galima būtų nusakyti Kipre vykstančius festivalius.

Jie rengiami ištisus metus, bet ypač populiarūs rudenį, kai jau nuimtas arba baigiamas nuimti derlius, atsiranda daugiau laiko švęsti ir linksmintis. Tokie festivaliai vyksta ir didesniuose miestuose, ir kaimeliuose. Pastaruosiuose jie ypač autentiški, nes vietiniai gyventojai kuria šventę patys sau. Patys rūpinasi festivalių organizavimu, vaišėmis, muzika ir šokiais. Tad gal kartais šokiai ir stokoja profesionalumo, bet viską atperka dalyvių arba žiūrovų nuoširdumas ir entuziazmas. Šios šventės – ir puiki proga bent kelioms dienoms sugrįžti į gimtąjį kaimą kažkada iš jo išvykusiesiems – aplankyti artimuosius, susitikti su draugais ar giminaičiais.

Planuojate keliauti po Kiprą – tikrai labai rekomenduočiau pasidomėti, kur tuo laiku vyksta festivaliai, informacijos galite rasti čia. Ne tik daugiau sužinosite apie Kipro tradicijas ir papročius, bet dar ir pasijusite laukiamais svečiais. Ypač mažesniuose kaimeliuose.

Mes drauge su kolegėmis žurnalistėmis iš Latvijos ir Estijos po Kiprą keliavome Kipro turizmo ministerijos (Cyprus Ministry of Tourism) kvietimu, ir į mūsų programą buvo įrašyti net trys tokie labai skirtingi festivaliai.

Ilgametė tradicija – jau 63-iasis Limasolio vyno festivalis

Taip, šiemetinis Limasolio miesto parke vykstantis vyno festivalis – jau 63-iasis. Ir jis vyksta kasmet. Kaip oficialūs svečiai mes pataikėme tiesiai į atidarymą, kuriame kalbų buvo kur kas mažiau nei šokių ir muzikos. Nuo to viskas ir prasidėjo. Po to – šiek tiek sveikinimų ir kalbų, o paskui jau, žinoma, vyno ir valgių degustavimas.

Renginio svetainėje teigiama, kad festivalis, tai šventė, kviečianti susipažinti su vyndarystės, vynuogių auginimo ir prekybos tradicijomis. „Tai unikali galimybė paragauti ir patirti vietos kultūrą bei svetingumą“, – skelbė reklama. Visiškai tam pritariu.

Miesto sodai devynias dienas tampa iki vėlumos trunkančio festivalio scena. Įėjimas suaugusiam kainuoja penkis eurus, už juos gauni taurę, o tada jau keliauk per stendus, degustuodamas vyną. Tiesa, už tą degustacinį vyną tenka sumokėti. Nemokamai vynu vaišino tik Limasolio savivaldybė. Jei galvojate, kad prie jos stendo grūdosi minios žmonių, tai ne, jų ten nebuvo nei vieno. Labai dėl to nustebome, galvojome, gal tas vynas labai jau beviltiškas. Neištvėrusi  kolegė netgi nuėjo paragauti – sakė, ne pats geriausias, bet tikrai geriamas. 🙂

Išskirtinio dėmesio festivalyje nusipelnė garsiausias kiprietiškas vynas Commandaria,  saugomas UNESCO ir šiemet minintis garbingą 800 metų jubiliejų.

Be vyno degustacijų, lankytojų laukė ir gausybė maisto, vyko koncertai, mugė. Nežinau, kaip visa tai atrodė šventės pabaigoje, nes mes išėjome gal po dviejų valandų, bet per tą laiką matėme minias besilinksminančių žmonių ir nei vieno girto.

Daugiau apie Kipro vynus galite paskaityti ankstesniame straipsnyje.

Saldumynų šventė Kakopetria kaime

Apie Kipro saldumynus jau pasakojau , tad ir mes, jų paragavę, sužinoję apie gaminimo tradicijas, nenustebome išgirdę apie rengiamus saldumynų festivalius. Didžiausias iššūkis atvykus į Kakopetria kaimą, tą šeštadienį rengusį festivalį, buvo rasti vietą, kur palikti automobilį – šventė priviliojo tikrai daug svečių. Galiausiai saugiai jį pastatę patraukėme, kur ėjo visa minia – į kaimo centrą. Čia jau rikiavosi prekystaliai su įvairiausiais skanumynais. Populiariausi, žinoma, vadinami vieno šaukšto saldumynai – sirupe išmirkyti ir taip užkonservuoti vaisių ar daržovių gabalėliai. Ir šioje mugėje jie daugiausiai parduodami ne po vieną, ir net ne po nedidelę pakuotę, bet po visą stiklainį. Ant vieno prekystalio rikiavosi apie penkiasdešimt jų rūšių – patiems įvairiausiems skoniams.

O kokia šventė be valgių, muzikos, dainų ir šokių! Aišku, ir šiame festivalyje buvo visi šie keturi privalomi ingredientai 🙂

Prisiragavę ir prisipirkę įvairiausių skanumynų, išėjome pasivaikščioti po kaimą, netgi prasiėjome „Vateri“ pažintiniu taku, nes gi reikia kažkur išnaudoti visas kalorijas. 🙂 Juo labiau, kad tą dieną mūsų laukė dar vienas festivalis.

Rūkytų mėsos gaminių festivalis Potamitissa kaime

Tas kitas – tai rūkytos mėsos ir palouze festivalis Potamitissa kaime. Kai norisi šventės, priežastį jai surasti nėra sunku. 🙂 Kas yra rūkyti mėsos gaminiai, aiškinti nereikia. O štai su ta palouze kiek sudėtingiau. Tai yra tokia savotiška želė, gaminama iš vynuogių sulčių. Dažniausiai į šią masę merkiami ant siūlo suverti riešutų karoliai, ir gaunasi tokios saldžios „dešros“ su riešutais viduryje.

Festivalyje ne tik galima paragauti, ką ten paragauti – prisivalgyti įvairių mėsų, dešrų, bet ir sužinoti, kaip jie gaminami. Ypač aktyviai šventėje dalyvavo buvęs mokytojas (taip, susipažinome su juo), nuoširdžiai demonstravęs visus kaimiškos rūkytos dešros gaminimo etapus. Esu ne kartą mačiusi, kaip tai darydavo močiutė, padedama mano mamos ir kitų tetų, tad galiu pasakyti – ir gamybos metodai, ir įrankiai labai panašūs tiek Kipre, tiek Lietuvoje. Tai čia jau manęs labai nenustebino.

Žinoma, ir šiame festivalyje buvo laikomasi visų tradicijų – muzika, dainos, šokiai. Skirtumas tas, kad čia teko ne tik valgyti ir klausytis, bet ir šokti. Žodžiu, šventėje sudalyvavome visu 100 proc. 🙂

O kas labiausiai patiko, sužavėjo festivaliuose – tai vietos žmonių įsitraukimas, aktyvumas, nuoširdus noras linksmintis ir švęsti. O mums, svečiams, tai labai geras būdas pažinti autentišką Kiprą.

O kodėl apskritai verta aplankyti Kiprą - skaitykite ankstesniame straipsnyje.

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

„Ką, vaikščioti reikės tik tais mediniais takeliais? Mes gi ne to atvykome į laukinę (beveik) gamtą“, – raukėme nosis tempdamos tokiomis medinėmis „grindimis“ lagaminus iki namo, kuriame turėsime apsistoti, ir nužvelgdamos rodykles, žyminčias, kurie iš tų takų nuves mus į garsiuosius urvus.

Vienas seniausių pasaulyje atogrąžų miškų

Bet jau po pirmo pasivaikščiojimo pirmų metrų supratome – nebūtų tų įrengtų takų, lodžijos teritoriją suptų tankiai suaugusi atogrąžų miško augmenijos siena, per kurią prasibrauti galėtum nebent skindamasi kelią mačete. Ir negalima tuo stebėtis – 85 tūkst. ha ploto Mulu nacionaliniame parke (Gunung Mulu National Park) auga seniausi pasaulyje atogrąžų miškai, kuriuose knibždėte knibžda įvairių gyventojų – suskaičiuojama 81 žinduolių, 270 paukščių, 55 reptilijų rūšių. Kažkur skaičiau, kad dar ir šiomis dienomis atrandama naujų gyvūnų rūšių. Gausu čia ir augalų – apie 3,5 tūkst. rūšių – nuo mažutėlių gėlyčių iki 50 metrų aukščio medžių, kurių kamieno skersmuo gali siekti ir 150 cm.

Dar viena parko įžymybė – po žeme besiraizgantys urvų labirintai. Sakoma, kad bendras jų ilgs siekia apie 300 km. Šiltas upių vanduo lengviau išplauna kalkakmenį ir tai sudaro puikias sąlygas urvams atsirasti. Jų tiek daug, kad dar ne visi iki galo ištyrinėti.

Saravako (Sarawak) valstijoje esantis Mulu nacionalinis parkas  laikomas viena iš didžiausių Malaizijos įžymybių ir 2000 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kol kas mūsų kelionė po Malaiziją nestokojo kontrastų – iš betoninių–stiklinių džiunglių (Kvala Lumpūro) atsiduriame tikrose.

Nuoširdžiai džiaugėmės palikusios Brunėjų ir pasiekusios Miri, iš kurio nedideliu lėktuvėliu atskridome į Mulu oro uostą. Na, pavadinimas skamba išdidžiai, realybėje vaizdas buvo panašesnis į nediduko miestelio autobusų stotį, juo labiau ir mus atskraidinęs lėktuvėlis savo dydžiu labiau priminė autobusą su sparnais. Žinoma, jokių oro uosto „rankovių“, pasų kontrolių ir kitų įprastų tokioms vietoms atributų čia tikėtis neverta. Tiesiog nulipome trapu iš lėktuvo ir nupėdinome į nediduką vienaukštį pastatą su užrašu „Mulu“.

Netrukus prie atviro laukimo salės lango privažiavo traktoriukas, tempdamas priekabą su lagaminais. Palangė pasitarnavo kaip konvejerio juosta, ant jos išdėliojami lagaminai, kuriuos tuoj pasičiupo negausūs keleiviai, ir štai mes jau lauke. Čia mūsų laukė džipas su vairuotoju ir gidas. Susipažįstame – Petrus Abang, mūsų gidas Mulu. Kaip vėliau įsitikinome, labai puikus gidas. Ar jis būtinas Mulu nacionaliniame parke? Na, netoliese prie lodžijos esančiais takais galima pasivaikščioti ir savarankiškai, bet netrukome suprasti, kad eidamos be gido tiek visko nebūtume pamatę ir sužinoję. O į urvus galime patekti tik su gidais. Matyt, niekam nesinori ieškoti juose pasiklydusių turistų.

Penkios minutės važiavimo, ir mes jau sustojame prie upės, skiriančios kaimą nuo lodžijos. Mediniu tiltu pereiname į kitą pusę ir patraukiame link registratūros. Mulu nacionalinio parko teritorijoje keliautojai gali apsistoti viešbutyje, lodžijoje, kurioje įsikūrusi ir nacionalinio parko administracija, arba pas vietinius gyventojus kaimelyje.

Mes pasirinkome nacionalinio parko centrinės būstinės teritorijoje (Mulu park Chalets), nes viešbutyje gi neįdomu. Neslėpsiu, nors nuotraukas ir matėme, visgi buvo kiek neramu, ką rasime realybėje. Ir ką gi – viskas puikiai – mūsų laukė erdvus švarus kambarys su prie jo esančiu tualetu ir vonios kambariu. Patalynė švari, karštas vanduo ir kondicionierius yra, lovos patogios – ko dar galima norėti? Kambarys – vadinamame tradiciniame ilgajame name, su bendra visiems gyventojams terasa. Malaizijoje kaimiškose vietovėse viename tokiame name tilpdavo pusė kaimo, čia juo dalijomės gal kokie penki ar šeši kambariai.

Visa teritorija labai jauki, iš trijų pusių apsupta džiunglių, iš vienos nuo kaimo ją skyrė upė. Centrinės būstinės teritorijoje yra restoranas–valgykla, parduotuvė, registratūra–informacinis centras–vietinis muziejus. Svarbiausia – ramybė ir tyla, trikdoma tik džiunglių gyventojų balsų.

3 mln. šikšnosparnių gyvenamoji vieta

Šiek tiek pailsėjusios ir papietavusios drauge su gidu išsiruošiame į pirmą žygį, kurio tikslas – Elnio ir Lang urvai. Mūsų gidas Petrus – vaikščiojanti enciklopedija. Jis priklauso vietinei Berawan genčiai, puikiai pažįsta, atrodo, visus džiunglių augalus ir gyvūnus, gali daug apie juos pasakoti, tad maždaug 3,8 km ėjimas iki urvų neprailgsta.

Pirmas mūsų aplankytas – Lang urvas. Jis nėra ilgas, bet laikomas vienu gražiausių Mulu parke. Jį 1977 metais atrado mūsų gido Petrus gentainis, Lang Belarek iš vietinės Barawan genties ir urvas buvo pavadintas atradėjo vardu. Informacinis stendas prie įėjimo priminė – besigrožėdami stalaktitais ir stalagmitais, kurie čia tikrai įspūdingi,  saugokite galvas, nes nuo lubų augantys stalaktitai kartais yra labai žemai, tad galima skaudžiai atsitrenkti.

Visiškai šalia – dar vienas – Elnio (Deer) urvas. Įspūdingos akmeninės gamtos sukurtos skulptūros, vos prasiskverbianti šviesa, vietomis lašantis vanduo kuria mistišką aplinką. Ir nors įrengti patogūs praėjimai, laipteliai urvai dar nėra tiek civilizuoti, kiek, pavyzdžiui, Europoje.

Elnio urvas garsėja jame gyvenančiais šikšnosparniais, kurių čia priskaičiuojama iki 3 mln. Tokia jų minia kiekvieną naktį suvalgo apie 15 tonų skraidančių vabzdžių. Na, žinoma, paskui visa tai iškakojama, tad urvų grindys vietomis padengtos šikšnosparnių išmatomis. Jas atrado ir dėl jose esančių druskų pamėgo elniai, tapę dažnais urvo lankytojais, iš čia ir kilo jo pavadinimas. O elnius pamėgo medžioti vietiniai gyventojai,  tykodavę jų prie urvo. Dabar elniai jau retai užsuka į jų garbei pavadintą urvą. Nežinia, kas juos labiau išbaidė – medžiotojai ar turistai. Pasak mūsų gido Petrus, vietiniai gyventojai juokais šį urvą pervadino į Turistų – jų dabar urvuose apsilanko kur kas daugiau nei elnių, tad toks pavadinimas labiau atitinka šių dienų realijas. 🙂

Išlindus iš urvo mūsų laukia dar viena atrakcija – toks savotiškas šikšnosparnių šou. Pasirodo, kiekvieną vakarą apie 17:30-18:30 val. jie milžiniškais pulkais išskrenda iš urvo į medžioklę. Įrengtas net savotiškas amfiteatras, kuriame susėdę turistai gali stebėti šį nekasdienį reginį. Šalia kioskas, kuriame galima nusipirkti ko nors užkrimsti. Beveik kino teatras :). Tą vakarą pasirodymas nebuvo itin gausus dalyviais. Gal todėl, kad artinosi lietus – bent jau taip spėjo mūsų gidas.

Atgal grįžtame jau sutemus, taką pasišviesdami prie galvos tvirtinamais „ciklopais“. Mus supančiose džiunglėse verda gyvenimas. Matyti jo nematome, mus tik pasiekia garsai. Momentais Petrus tyliai mus sustabdo, ir pašviesdamas atkreipia žvilgsnius į vieną ar kitą gyvūną. Būna labai netikėta, kai paaiškėja, kad originalią melodiją išvingiuoja ne koks paukštis, o varlė.

Apsilankymas ilgiausiame Mulu nacionalinio parko urve

Kitą rytą po pusryčių vėl ruošiamės į kelią, tiksliau – į upę. Atstumą iki mūsų šiandien planuojamų aplankyti Vėjo (Wind) ir Skaidraus vandens (Clearwater) urvų lengviausia įveikti ilga motorine valtimi.

Taip keliauti labai patogu – gėrimės upės krantų augmenija, stebime vietinius kaimelius. Viename jų – Batu Bugan – sustojame pasivaikščioti. Kaimas įsikūręs ant upės kranto, kalnų papėdėje. Atrodo – idiliška vieta, ypač kai pro tuos kalnus plaukia debesys. Vietoj įprastų mūsų kaimuose nedidelių namų gyventojai čia įsikuria vadinamuose ilguose namuose. Apsilankome ir kaimo turguje, kuris, akivaizdu, orientuotas į turistus, jiems, t. y. mums 🙂  čia siūloma įvairių vietos suvenyrų, vietos moterys pademonstruoja, kaip jie gaminami.

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Vėjo ir Skaidraus vandens urvus. Na jie iš tiesų labai įspūdingi! Didžiulės erdvės su vandens išplautomis įvairiausiomis skulptūromis, tikrai nesusileidžiančiomis originaliausiems Antoni Gaudi kūriniams.  Vėjo urve, kaip ir sako jo pavadinimas, nuolat jaučiamas vėjo dvelksmas. Milžiniški urvai labai jautrūs aplinkos poveikiui – palietus iš kalcitų sudarytas skulptūras, paliesta vieta pajuoduos. Tad po urvus galima tik pasivaikščioti, pasižvalgyti, maudytis juose draudžiama. Nors man, tiesą sakant, to ir nesinorėtų – urvuose gana vėsu. Ir nors labai gražu, nelabai jauku, ypač vietose, kur patenka  mažai šviesos.

Dar įspūdingesnis netoliese esantis Skaidraus vandens urvas, ištyrinėtas tik 2017 metais, per bendrą anglų–malajų ekspediciją. Šios urvų sistemos ilgis – 220 km, ir tai aštunta ilgiausia urvų sistema pasaulyje. Ji vis dar keičiasi – kasmet upė išplauna apie 20 tonų ištirpusio kalkakmenio. Nors mums urvai atrodo šalti ir nejaukūs, iš tiesų jie yra namai daugeliui gyventojų: šikšnosparniams, paukščiams, gyvatėms, krabams. Mūsų gidas Petrus pripasakojo mums daugybę įdomių istorijų apie ekspedicijos darbą, urvų atradimą. Netikėtai paaiškėjo, iš kur jo žinios – pasirodo, jis pats prisidėjo tyrinėjant urvus ir dabar pasakoja apie tai, ką matė, o ne kur perskaitė ar išgirdo. Dar kartą įsitikiname, kad su gidu mums labai pasisekė.

Išlindusios iš urvų, prieš pietus dar turime galimybę išsimaudyti upėje. Švarios ir sočios valtimi grįžtame į lodžiją.

Laiko iki vakaro dar daug, tad Petrus pasiūlo kiek pailsėti, o po to valtimi nuplaukti į kitą upės pusę, tolyn nuo prieš pietus aplankytų urvų. Žinoma, sutinkame. Plaukiame ilgokai, kol Melinau upė įteka į kur kas platesnę Sungai Tutoh. Vietomis gidas sustabdo valtį, papasakoja apie vietoves, pro kurias praplaukiame. Iš pradžių pakrantėje – džiunglės, kaimai, o išplaukus į platesnius Sungai Tutoh vandenis atsiveria kalnai. Ką gi pamatėme visai nemažą Mulu dalį. Atsisakėme tik žygio iki stačių uolų  miško (Pinnancles) – vaizdas į jas įspūdingas, bet buvo gaila skirti tam mažiausiai keturias kelionės dienas. Be to, tas žygis – ir nelengvas, ir nepigus, o sumažintą tokių uolų versiją matėme Skaidraus vandens urve.

Plaukiant atgal mūsų gidas jau niekur nestabčioja, atrodo, netgi skuba kuo greičiau grįžti. Netrukus suprantame kodėl – tik parplaukus ir pasiekus pirmą lodžijos pavėsinę, prapliumpa tropinė liūtis. Tokio smarkumo, kad būtume kiaurai permirkę per pirmas pora minučių. Bet stebėti liūtį iš pastogės – na, labai įspūdinga. Liūtis trunka neilgai, gal penkiolika ar dvidešimt minučių. Eidamos link savo namo įsitikiname, koks gėris tie mediniai takai, nes tik keliose vietose tenka bristi per balas. Parėjusios prisiminame lauke džiūti paliktus maudymosi kostiumėlius ir rankšluosčius. Žinoma, jie buvo dar kartą itin gerai išskalbti, o stovai su skalbiniais jau nebe vidury pievos, o vidury didžiulio tvenkinio. Na, brendant susirinkti skalbinių pasiseka nesušlapti šortų :). Tiesą sakant, tokia liūtis nelabai išgąsdino, kai oro temperatūra apie +30 ir daugiau, bet jei taip palytų kelias dienas, džiaugtumės, kad namai pastatyti ant pastolių.

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Paskutinė diena Mulu nacionaliniame parke. Žodžiais net sunku įvardinti kodėl, bet iš tiesų čia labai patiko. Kaip ten sakoma – vieta, kurioje tiesiog gera būti. Po pusryčių, kuriuos valgydamos stebime šalia tekančią upę, einame į žygį.

Šį kartą jau ne su mūsų gidu Petrus, o su kitu ir dar keliais turistais. Laukia 6 km žygis mediniais takais ir medžių viršūnėmis, per džiungles ir virš jų. Tiksliau, 25 metrų aukštyje pakabintais tiltais (canopy skywalk), kuriais per džiungles čia galima nueiti 480 metrų. Įdomu. Apžiūrėjome džiungles eidamos per jas taku, plaukdamos upe, dabar galime pažvelgti iš viršaus. Na, jei atvirai, ne visai iš viršaus – buvo dar daug medžių, kurie stiebiesi mums virš galvų. Beje, bijantiems aukščio eiti tais pakabinamais tiltais gali būti nelabai jauku – nors atskirai įtvirtinta dalimi vienu metu gali eiti tik du žmonės, kiti tuo metu laukia prie medžių pritvirtintose stabiliose aikštelėse, tiltai visgi ganėtinai siūbuoja ir norisi griebtis turėklų.

Lodžijoje mūsų jau laukia gidas Petrus – netrukus keliausime į oro uostą. Mes jau kiek nekantriai trypčiojame, nes gerai žinome, kad į oro uostą reikia atvykti anksčiau. „Spėsime“, – kadangi jau žinome, koks atsakingas ir rūpestingas mūsų gidas, negalime juo nepasitikėti. Ir žinoma, jis buvo teisus. Oro uoste tik keli žmonės. Atiduodame lagaminus patikrai, jie peršviečiami. Palikę juos laukimo salėje, grįžtame atgal į lauką ir drauge su gidu vietinėje kavinėje dar išgeriame kavos. Kai atskrenda lėktuvas, einame tiesiai į jį, prie įlipimo parodome bilietus. Jausmas toks, lyg sėstume į autobusą.

Nors skrydis iki Kučingo neilgas, gauname atsigerti ir užkandžių. Skrendame neaukštai, tad galime gerai matyti po mumis plytinčias Borneo džiungles, palmių plantacijas. Atsisveikiname su Mulu, bet mūsų dar laukia kitas tos pačios Saravako valstijos miestas Kučingas, vėliau – Kota Kinabalu miestas jau Sabaho valstijoje, Penango ir Langkavio salos, tad bus dar pasakojimų ir apie tai.

Kam aktualu praktiniai kelionės į Malaiziją patarimai, juos rasite mano ankstesniame pasakojime.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kai už lango šaltis ir tamsa, labai tinkamas laikas planuoti kitų metų keliones. 2024 metais ypač išpopuliarėjo Juodkalnija, nes net kelios agentūros samdė lėktuvus, skraidinančius lietuvius į šią Balkanų šalį. Ar verta į ją keliauti?

Mano nuomone, verta keliauti beveik į visas šalis. O Juodkalnija gali pasiūlyti ir poilsį paplūdimuose, ir pasivaikščiojimą po kalnus, ir ekskursijas laivu. Ir visa tai atsieina pigiau, nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Kroatijoje, kurioje kainos pastaraisiais metais šovė aukštyn.

Taigi, jei jau nusprendėte įtraukti Juodkalniją į kelionių krypčių sąrašą, pagrindiniai klausimai: kada keliauti, kur apsistoti, ką ten veikti. Pabandysiu trumpai į juos atsakyti.

Geriausias laikas keliauti – pavasaris ir ruduo

Juodkalniją, kaip ir kitas pietų Europos šalis, siūlyčiau aplankyti gegužę–birželį arba  rugsėjį–spalį. Tada, kai oras dar pakankamai šiltas, tačiau jau ne per karšta, o turistų gerokai mažiau. Vasarą, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, mėgautis paplūdimiais gali būti gerokai per karšta, o ir svečių šalyje – daugybė.

Aš Juodkalnijoje viešėjau spalio 13-20 dienomis, bet patarčiau atvykti savaite-dviem anksčiau. Oras buvo geras, įdienojus sulaukdavome 22-23 laipsnių šilumos, 20-21 laipsnių vandens temperatūra taip pat labai tinkama maudynėms. Iš septynių dienų tik viena pasitaikė lietinga, pora buvo debesuotų. Didžiumoje paplūdimių gultai jau nurinkti, žmonių juose nedaug, kavinės ir barai taip pat neperpildyti, automobilių nuomos kainos sumažėjusios ir šiaip daug kur galima derėtis dėl kainos. Tai čia privalumai.

O minusai, dėl kurių kitą kartą paankstinčiau kelionę?  Momentais apimdavo jausmas, kad atvykai į vakarėlį jam pasibaigus, kai šeimininkai jau pradeda tvarkyti stalus. Labiausiai tai jautėsi pašiukšlintuose, panašu, nelabai stropiai prižiūrimuose paplūdimiuose su uždarytais barais, sumenkusioje ekskursijų pasiūloje, ir tokiame švelniai jaučiamame vietinių nuovargyje, kurį tikrai galima suprasti po šešių mėnesių intensyvaus darbo.

Jei dabar ieškočiau lėktuvo bilietų į Juodkalniją, manau, rinkčiausi paskutinę rugsėjo ar pirmą spalio savaitę.

Kuriame kurorte geriau apsistoti?

Kai tik pradėjau ieškoti informacijos apie Juodkalniją, buvau nusprendusi, kad Budva – tikrai tas miestas, kuriame nenorėčiau poilsiauti. Spėkite iš trijų kartų, kur finale atsidūriau. Taip, Jūs teisūs – Budvoje. Ir labai tuo džiaugiausi. Šio miesto aprašymas:  populiarus kurortas su nuostabiais paplūdimiais, aktyviu naktiniu gyvenimu ir daugybe kavinių bei restoranų – manęs tikrai neviliojo. Bet turėjau dovanų kuponą ir turėjau rinktis kelionę per konkrečią agentūrą. Jos pasiūlyti, mano norus geriausiai atitinkantys viešbučiai buvo Budvoje ir Bečičyje. Pasirinkau Budvą ir dėl šio savo sprendimo vėliau tikrai nesigailėjau. Kodėl? Nes labai ilga paplūdimių zona, pajūriu galima nueiti net iki garsiojo Sveti Stefan, o tai kiek daugiau nei 10 km – puikus atstumas pasivaikščioti. Kitos priežastys: netoliese labai įvairių paplūdimių, jaukus senamiestis, yra ir vietinių gyventojų, tad nutolus nuo pakrantės galima rasti ir mažiau turistinių vietų valgyti, iš Budvos patogu keliauti į kitus miestus. Žinoma, tikrai nesirinkčiau Budvos liepą ar rugpjūtį, nes kavinių, barų skaičius jau išduoda, kokia marmalynė čia būna sezono įkarštyje.

Lietuvos agentūrų labai rekomenduojamas Bečičis – tarsi ir Budvos pakraštys, pasiekiamas einant pakrante ir pralindus piestiesiems skirtą tunelį. Tokia viešbučių zona su plačiais paplūdimiais. Gal irgi neblogas variantas, tik jau visiškai turistų rezervatas, ir jei norėsis vakare pasivaikščioti po Budvos senamiestį, reikės gerokai paėjėti.

Mano pirma idėja  planuojant kelionę į Juodkalniją buvo apsistoti Kotore – viename gražiausių Juodkalnijos miestų, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo viduramžių senamiestis apsuptas aukštų kalnų ir, anot reklaminių bukletų, puikiai tinka tiek istorijos mylėtojams, tiek gamtos grožio ieškotojams. Taip, čia galima pasivaikščioti akmeninėmis gatvelėmis, aplankyti senovinę Kotoro katedrą, palypėjus į tvirtovę ar kalnus pasigrožėti įspūdinga Kotoro įlankos panorama. Tai čia privalumai. Minusai – minios turistų, atvykstančių kasdien pasižiūrėti miesto, tarp jų – ir kruizinių laivų keleiviai, neįkvepiantys paplūdimiai, labai jau turistinis senamiestis. Ir šiaip siauroje pakrantės zonoje, tarp vandens ir kalnų įsiterpusi miesto juosta man pasirodė tokia klaustrofobinė. Dar skaičiau komentarus – spalį svarbu ir tai, kad Budvoje daug daugiau saulės, nes Kotore ją greičiau paslepia kalno šešėlis.

Dar vienas poilsio vietos variantas – Tivatas, labiausiai garsėjantis „Porto Montenegro“ – viena moderniausių Europos prieplaukų, kurioje gali švartuotis pačios prabangiausios pasaulio jachtos. Žinoma, prie tokių jachtų – ir atitinkamo lygio restoranai bei viešbučiai. Taip pat Tivate švaros ir tvarkos kur kas daugiau nei kituose aplankytuose Juodkalnijos miestuose. Aišku, čia taip pat galima rasti ir paprastesnių rajonų, ir pigesnių viešbučių, yra šis miestas ir lietuviškų kelionių agentūrų pasiūloje. Daug apie Tivatą negalėčiau papasakoti, nes lankiausi jame tik pusdienį, tad pasivaikščiojau po prabangųjį „Porto Montenegro“ ir aplink jį, kitas miesto dalis tik apžiūrėjau eidama į autobusų stotį.

Visai jaukus pasirodė ir netoli Kroatijos sienos įsikūręs Hercog Novis kurortas su jaukiu nediduku senamiesčiu, kuriame palyginti gerai išsilaikiusi tvirtovė, su stačiais link jūros vedančiais takais ir keliais. Tik paplūdimiai čia gana akmenuoti, miesto žemėlapyje pažymėtą smėlėtą paplūdimį pirmą kartą net praėjau jo nepastebėjusi – toks siauras jis buvo. Ir šis miestas labiau nutolęs nuo kitų lankytinų Juodkalnijos vietų.

Žinoma, vietą, kur apsistoti, verta rinktis ir pagal planuojamas veiklas. Visi čia paminėti miestai – pajūrio kurortai. Jei Jūsų kelionės tikslas – kalnai, tad reikėtų ir įsikurti arčiau Durmitoro, Biogradska Gora ar Prokletije nacionalinių parkų.

Veiklos ras ir kalnų, ir paplūdimių gerbėjai

Juodkalnija palyginti nedidelė šalis, jos plotas – 13,8 tūkst. kv. km, bet čia galima rasti viską – ir jūrą, ir kalnus, ir UNESCO paveldo miestus. Veiklos yra.

Dėl paplūdimių geriausiai apsistoti Budvoje ir šalia jos, vadinamoje Budvos rivjeroje. Vienas iš man patikusių – Mogren paplūdimys, visai netoli Budvos senamiesčio, šiek tiek paėjėjus taku šalia uolų į dešinę (jei žiūrite veidu į jūrą). Tai pat patiko paplūdimiai prie Bečiči, Sveti Stefan. Sezono metu gultai mokami, kaina gali siekti ir 30 eurų.

Šiltomis dienomis puiki pramoga – plaukiojimas laivu po Kotoro įlanką. Galima rinktis trumpesnius pasiplaukiojimus, pavyzdžiui, Budvoje.

Kalnų gerbėjams bus ką veikti Durmitoro, Biogradska Gora ar Prokletije nacionaliniuose parkuose. Aš šį kartą po kalnus nevaikščiojau, tai apie juos mažai galiu papasakoti. Labai populiarūs Morača ir Taros kanjonai, Juodasis ežeras Durmitoro nacionaliniame parke.

Istorijos ir architektūros mėgėjams tikrai patiks Kotoro (ir būtina užkopti iki San Giovanni tvirtovės, pastatytos 120 m aukštyje, nes iš jos atsiveria fantastiškas vaizdas į Kotoro senamiestį ir Kotoro įlanką) ir Budvos senamiesčiai, verta aplankyti ir senąją sostinę Cetinę, Ostrogo vienuolyną, netoli nuo Kotoro esantį Perastą, atvirukinį Sveti Stefan.

Iš Juodkalnijos siūloma ir vienos dienos ekskursija į Dubrovniką, tik sezono įkarštyje galima užstrigti prie sienos ir kelionės laikas bus kur kas ilgesnis nei pasivaikščiojimas po patį Dubrovniką.

Keliauti galima ir savarankiškai, išsinuomojus mašiną ar visuomeniniu transportu (šis variantas tinka, jei norite pamatyti miestus), ir su ekskursijomis. Jas siūlo ir lietuviškos kelionių agentūros, ir vietiniai kelionių organizatoriai, kurių pasirinkimas tikrai didelis. Verta pasidomėti, ką siūlo lietuviškos agentūros, ir tada palyginti jų kainas su vietinių, tik derėtų atidžiai įvertinti, kas įskaičiuota į tą kainą.

Man patiko keliauti su vietiniu lietuviu, kurio agentūra vadinasi „Monteturas“ . Gaila, kad spėjau tik į vieną jo organizuojamą kelionę.

Keliaujant tarp miestų visuomeninu transportu pravers bilietų programėlė – ne tiek bilietams įsigyti, kiek sužinoti, kada koks autobusas važiuoja. Taip pat – Blue Line autobusai. Viešasis transportas palyginti pigus. Pavyzdžiui, autobuso bilieto kaina Budva – Kotoras gali siekti 3,5-5 eurai.

Keli praktiniai patarimai

• Juodkalnija nėra Europos Sąjungos šalis, tad pagalvokite apie skambučių ir naudojimosi internetu telefone kainas – jos gali būti labai nemenkos. Vienas iš sprendimų, padėsiančių išvengti gerokai ūgtelėjusių sąskaitų – virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, 1 GB duomenų 7 dienoms Jums kainuos 3,85 Eur, 3 GB 30 dienų – 8,68 Eur, 5 GB+2 GB dovanų 30 dienų – 12,54 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834 Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis. 🙂
• Nors, kaip tik ką minėjau, Juodkalnija nėra ES šalis, visur galima atsiskaityti eurais. Praktiškai visur galima mokėti kortele.
• Maisto, gėrimų kainos panašios kaip Lietuvoje. Kiek pastebėjau, valgyti geriau kur nors toliau nuo krantinės, kainos bus mažesnės, o maisto kokybė geresnė. (Man dažniausiai pasiteisina Google Maps rekomendacijos ir vertinimai). Per pietus picos gabalą išsinešti galima ir senamiestyje – tokio maisto kainos visur panašios.
• Paplūdimiuose pakrantės dažnai akmenuotos, tad verta turėti arba atvykus įsigyti vandens batus.

Vertindama šalį, visada savęs klausiu – ar norėčiau čia dar kartą sugrįžti? Taigi, ar gali tikėtis Juodkalnija dar kartą mane pamatyti? Na, į kalnus dar norėčiau atvažiuoti. Taip, kartą Juodkalniją tikrai verta aplankyti, bet kad ji taptų mėgstama kelionių kryptimi – abejoju. Pamatyti yra ką, bet viską apžiūrėti ilgai netrunka, nes šalis nėra didelė. Tai turbūt viena iš priežasčių, kelianti abejonių dėl grįžimo dar kartą – juk pasaulyje tiek nematytų vietų.

Taip pat norėtųsi daugiau švaros ir tvarkos – ir sutvarkytų šaligatvių, ir paplūdimių be šiukšlių. Labai nesužavėjo ir šios šalies virtuvė. Kol kas su Ispanija, Italija Juodkalnija  dar gali šiek tiek konkuruoti kainomis, bet joms dar kilstelėjus, konkurencija labai paaštrės.

P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W

Šalis: Kipras

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Ponia Sofija mus pasitinka tarsi senus pažįstamus ar giminaičius: kiekvieną apsikabina, teiraujasi vardo,  kviečia užeiti. Iš pradžių šiek tiek nedrąsiai žvalgomės po jos jaukius, tradicinius kiprietiškus namus. Tvarkingi, senoviniais baldais apstatyti kambariai su šiek tiek pablukusiomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos svarbiausios šeimos gyvenimo akimirkos, iš šilko iškarpyti originalūs paveikslai – visa tai truputį primena muziejų. Gal dėl to, kad didžioji dalis gyvenimo, kaip supratome, vasarą verda kieme ir virtuvėje, na, dar nedidelėje kavinėje.

Skanioji Sofijos duona koulouri

Nors pas ponią Sofiją lankėmės šventinę dieną, kai visas Kipras minėjo savo nepriklausomybę, šeimininkė prisipažįsta – tądien, kaip ir kasdien, ji kėlėsi 2 val. ryto. Priežastis – pirkėjai parduotuvėje jau iš pat ryto laukia šviežios, jos ką tik iškeptos duonos. Mes į Sofijos ir jos vyro Andreas Kyriakou namus užsukome apie pusę dvyliktos dienos, o šeimininkė jau ruošė trečią duonos partiją. Stebėti jos darbą tenka neilgai – moteris suranda dar vieną prijuostę, ištiesia skarą plaukams pridengti ir aš jau įdarbinta duonos kepalėlių lipdytoja.

Koulouri – taip vadinasi Sofijos, o dabar jau ir mano,  kepama duona. Kol mes su Sofija iš jau išminkytos tešlos baigiame formuoti kepaliukus, jos vyras švariai iššluoja, išvalo kieme esančią krosnį, ir netrukus į ją keliauja nauja duonos partija. Dabar ji keps 1,5 valandos.

Kasdien Sofija iškepa 250 kepalėlių duonos, savaitgaliais – dar daugiau. Tik ištraukti iš krosnies jie pakuojami į popierinius maišelius, ir Andreas veža juos į parduotuvę – šeima tiekia duoną net trims vietinėms prekyvietėms.

Kol duona kepa, Sofija nesėdi rankų sudėjusi – didžiuliame metaliniame puode kaista raugintas pienas, kurį reikia vis pamaišyti. Susidarę maži gabalėliai išgriebiami ir dedami į kiaurasamtį primenančius indus, kad išbėgtų likęs skystis. Taip gaminamas garsusis Kipro halloumi sūris. Iš trijų litrų pieno gaunama apie 1 kg sūrio. Nusausintas jis dedamas į maišelius, tada dar kartą pakaitinamas piene, iš kurio buvo išgriebtas, po to išimamas iš maišelių ir pasūdomas, kad ilgai stovėtų. Kadangi aš pasiruošusi – vis dar su prijuoste ir skara – esu įdarbinama ir sūrio gamintoja. Pareigos, jei atvirai, nelabai atsakingos – man patikima tik maišyti tą kaistantį puodą. 🙂

Išrinkus iš kaistančio pieno halloumi sūriui tinkančius gabalėlius, iš likusio dar gaminama vietinė varškė, vadinama anari – ją galima valgyti vieną arba, pavyzdžiui, su cinamonu, džiovinti, dėti kaip įdarą į raviolius.

Sofijos diena, atrodo, nėra lengva, bet moteris šypsosi ir tikina, kad padedant vyrui, su kuriuo jie drauge jau 49 metai, tikrai nėra sunku nudirbti visus darbus. Ji taip įpratusi. Ir jau sodina mus už vaišėmis nukrauto stalo. Duona, sūris, daržovės, lietuviškus žagarėlius primenantys saldumynai – viskas labai skanu ir šviežia.

Kipro virtuvės skoniai

Jei atvirai, tą patį galiu pasakyti apie visą Kipre ragautą maistą – viskas buvo labai skanu ir šviežia. Ir nesvarbu, ar tai būtų kaimo virtuvėje gamintas maistas, kokio skanavome ponios Sofijos namuose, ar penkių žvaigždučių viešbučio šefo patiekta vakarienė – apie visą jį galėčiau pasakyti tik tiek – labai skanu.

Banali tiesa – vienas iš patikimų būdų pažinti šalį, yra ragauti jos maisto. Taigi, prisėdę prie gausiai nukrauto kiprietiško stalo, leidžiamės į tikrą kulinarinę kelionę per ilgą istoriją, kurioje galime atpažinti Graikijos, Turkijos, Levanto ir kitų šalių įtaką.

Išvyką į Kiprą mums, Baltijos šalių žurnalistėms (keliavau su kolegėmis iš Latvijos ir Estijos) organizavo Kipro turizmo ministerija (Cyprus Ministry of Tourism), ir programa buvo parengta taip, kad turėjome daug galimybių pasimėgauti Kipro maistu. Ir ne tik paragauti jo tradiciniuose restoranuose ir tavernose, bet ir daugiau sužinoti apie įvairius tradicinius patiekalus, netgi, kaip jau supratote, pačios mėginome jų pagaminti. Taip, be duonos kepimo pas ponią Sofiją, dar teko tradicinėje Tochni kaimo tavernoje gaminti vietinius raviolius ir skanius, saldžius pourekkia – nedidelius pyragėlius, įdarytus vietine varške – anari. Pasiruošimas šiam darbui užfiksuotas pagrindinėje straipsnio nuotraukoje.

Išskirtinis Kipro virtuvės bruožas – meze

Tradicinė Kipro virtuvė remiasi pagrindiniais Viduržemio jūros dietos principais. Čia vartojama daug vaisių ir daržovių, alyvuogių aliejaus, žuvies ir jūros gėrybių. Didžioji dalis šių produktų – užauginama, pagaminama Kipre.

Vienas išskirtinių Kipro virtuvės bruožų – meze, tai tradicinis valgis, rinkinys iš daugelio mažų patiekalų. Prisėdus prie stalo, netrukus ant jo atkeliauja graikiškos salotos iš pomidorų, agurkų, svogūnų, alyvuogių ir fetos sūrio. Netrukus šalia atsiranda šviežia duona, kelių rūšių užtepėlės (humusas, tadžini, tzatziki), keptas halloumi sūris, gaminamas iš avių ir ožkų pieno. Žinoma, niekada neapsieinama be kelių rūšių alyvuogių ir citrinos, kurios sulčių gausiai užspaudžiama ant salotų, žuvies, mėsos patiekalų.

Kai jau jaučiatės visai neblogai užkandę, stalą pasieks, pavyzdžiui, didžiulė lėkštė kelių rūšių keptos žuvies  ir jūros gėrybių, ir, žinoma, pagrindiniai patiekalai iš mėsos, žuvies, vištienos, lydimi keptų bulvių, kurių Kipre auga įvairių rūšių.

Tarp pirmųjų meze ir pagrindinių patiekalų dar gali įsiterpti keli valgiai, pavyzdžiui, aštuonkojai arba įdarytos krevetės – Kipre tokių ragavau pirmą kartą ir jos man labai patiko.

Iš mėsos patiekalų populiarus šeftalia, tarsi pailgi kotletukai, pagardinti žolelėmis ir prieskoniais, kepami ant grotelių, prieš tai suvyniojami į riebalus;  stifado – jautienos troškinys su svogūnais; kleftiko – marinuota ir ilgai troškinta aviena; souvlaki – turbūt vienas populiariausių patiekalų Kipre – avienos, kiaulienos, vištienos iešmeliai, kepti ant atviros ugnies.  

Didžiausias iššūkis – porcijų dydis ir maisto gausa. Mums penkiems sunku buvo įveikti ir keturių žmonių kompanijai skirtą maistą. O kai patiekalai buvo tiekiami atskirai, gavusi savo porciją vis pasiteiraudavau – ar čia tikrai man vienai, o ne mums visiems? Taigi, patarimas Kipro svečiams – realiai vertinkite savo galimybes ir neskubėkite užsisakinėti po atskirą porciją.

Vieno šaukšto saldumynai

Pietums ar vakarienei baigiantis paslaugus padavėjas dar pasiūlys kavos ir deserto. Ech, tas jausmas, kai supranti, kad labai norėtum vaisių ar gabalėlio soutzoukos – vynuogių sultyse sustingusio riešutuko, bet jau viskas, nebesutalpinsi.

Taip, kiprietiški desertai – atskira tema. Labai populiarūs vadinami vieno šaukšto saldumynai. Tai sirupe išmirkyti ir taip užkonservuoti vaisių ar daržovių gabalėliai. Agros kaime mažutėje ponios Niki parduotuvėlėje blaškomės tarp lentynų, skanaudamos vis kitokio skonio saldumynus ir bandydamos suskaičiuoti, kiek jų pakuočių gali tilpti į sparčiai pilnėjantį lagaminą. Taip, nes jis ką tik pasipildė rožių džemo ir rožių sirupo stiklainėliais iš šalia esančios rožių gamyklėlės – parduotuvėlės.

Apsalo ir gomurys, ir uoslė. Gerai, kad kita mūsų maršruto stotelė – vyno darykla. 🙂 Ir gerai, kad tada dar nežinojome, kad ir ten mūsų laukia saldumynai. Tiksliau – saldus gėrimas.

Viena seniausių pasaulyje vyno gamintojų

Kipras garsėja ne tik savo maistu, bet ir vynu. Teigiama, kad po Armėnijos ir Sakartvelo Kipras buvo trečioji šalis pasaulyje, pradėjusi gaminti vyną. Šio gėrimo gerbėjams rekomenduojami net septyni specialūs maršrutai, siūlantys kuo geriau su jais susipažinti, kuo daugiau sužinoti.

Mūsų pažintis su Kipro vynais prasidėjo Doros kaime, „Karseras“ vyninėje, nuo garsiausio kiprietiško vyno Commandaria. Tai saldus desertinis, seniausias pasaulyje iki šiol gaminamas vynas, šiais metais švenčiantis garbingą 800 metų jubiliejų ir saugomas UNESCO.

Ilgai vietiniai Kipro gyventojai tikėjo, kad šis saldus vynas – siųstas dangaus, nes saldumynų, cukraus tuo metu nebuvo. O saldumo paslaptis paprasta – rugsėjo pabaigoje nuskintos vynuogės dešimt dienų laikomos salėje, kol išgaruoja vanduo, ir tik tada iš jų spaudžiamas vynas. Taigi, jis natūraliai saldus. Tiesa, tokiam vynui reikia daugiau vynuogių – iš 3 kg gaunama 0,5 litro vyno.

Philip Karseras, vyriausias sūnus, jau ne pirmas vyno gamintojas savo šeimoje – jis tęsia savo senelio, tėvo pradėtas tradicijas. Commandaria vyną gamina 14 kaimų, visi jie – iš vieno Commandaria slėnio.

Dar vienas tradicinis Kipro gėrimas – zivania, tai stiprus, 40-99 proc. brendis, gaminamas nuo XIV amžiaus.

Populiariausios vietinės Kipro vynuogių rūšys Xynisteri ir Mavro. Besidomėdami, ką iš jų galima pagaminti, lankėmės keliose vyninėse, ir jos visos gerokai skyrėsi – vienos labai tradicinės, kitos – naujos, modernios, pastatytos ir įrengtos taip, kad vynui gaminti ir išlaikyti būtų naudojama kuo mažiau energijos. Pavyzdžiui, rūsys įrengtas kalne. Didžioji dali vyno daryklų – apie 95 proc. – šeimos verslai. Prie jų vairo pastaraisiais metais stoja jaunosios kartos atstovai, baigę mokslus užsienyje. Jie plečia verslą, atranda naujas eksporto rinkas, bet tuo pačiu nepamiršta senųjų tradicijų.

Beje, kas iš tiesų patraukė dėmesį – nors vyno Kipre gaminama tikrai daug, ir jis palyginti pigus, girtų vietinių kažkaip nepasitaikė pamatyti.

Plačiau apie tai, ką aplankyti ir pamatyti Kipre, skaitykite čia.

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Vietos, kuriose skaniai valgėme

Dionysus Mansion (Limasolis) – jaukus vidinis kiemas, skanus maistas.

Symposio (Palendri) – tradiciniai Kipro patiekalai.

Gonia tou Pepe taverna (Limasolis) – viena iš daugelio Heroe‘s aikštės tavernų, didžiulės porcijos.

Petit Palais viešbučio restoranas (Platres) – skanus maistas ir puikūs desertai.

Kipriakon restoranas (Limasolis).

Bath of Afrodite restoranas  – labai skani žuvies meze, o įdarytos krevetės – tobulos. Iš terasos atsiveria puikus vaizdas į jūrą, paplūdimius.

Vasos fish taverna (Ayia Napa).

Avra taverna (Ayia Napa) – skanus tradicinis maistas, jį gaminti šefė Maria išmoko iš savo mamos ir senelės, laikosi jų tradicijų. 

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Sala: Kipras

Po skrydžio viešbutį pasiekėme likus gerai valandai iki saulės laidos. Dušas ar maudynės jūroje – tuo metu šis klausimas atrodė aktualiausias. Prisiminusi, kad Lietuvoje palikau ne itin maudynėms tinkančią oro temperatūrą, o iš kambario balkono matydama Viduržemio jūros žydrynę, apsisprendžiu akimirksniu. Kai saulei leidžiantis oro temperatūra +30, o vandens – apie +26, atsisakyti maudynių jūroje nebūtų gera mintis. Juo labiau, kai viešbutis įsikūręs tiesiog ant kranto. Stveriu rankšluostį ir lipu žemyn. Paplūdimyje žmonių jau nedaug. Krantas smėlėtas, o vanduo toks skaidrus, kad iki pradėdama plaukti pasilenkusi galiu matyti savo kojų pirštus. Vanduo, nors ir šiltas, maloniai atgaivina. Pagaliau labai aiškiai supratau – aš tikrai esu Kipre, kelionė prasidėjo ir laukia dar septynios saulėtos dienos. Taip, saulėtos, nes kipriečiai tvirtina – šioje trečioje pagal dydį Viduržemio jūros saloje saulė šviečia 340 dienų.

Vieta, kur tiesiog gera būti

Paprastai mėgstu pasiruošti kelionėms, pasidomėti, ką verta aplankyti. Šį kartą situacija buvo kitokia – kelionę į Kiprą organizavo Kipro turizmo ministerija (Cyprus Ministry of Tourism), keliavau  su kolegėmis žurnalistėmis iš Latvijos ir Estijos, programa buvo paruošta, tad Kiprą atradau keliaudama po jį, be jokių išankstinių lūkesčių. Ir, neslėpsiu, sala mane pakerėjo. Nuo pat pradžių, nuo pat pirmosios pourekkia (tai tokie saldūs pyragėliai) gamybos pamokos (taip, turėjome ir tokių atrakcijų – dar kepiau duoną, gaminau halloumi sūrį, bet apie tai – kitame pasakojime 🙂 ) nedideliame Tochni kaime apėmė jausmas, kad čia tiesiog gera būti. Na, tiesiog yra vietų, kur gerai jautiesi. Ir labai sunku paaiškinti, kodėl.

Grįžusi pabandžiau tai logiškai paaiškinti ir suradau šešias priežastis, kodėl verta keliauti į Kiprą:

• šiltas, saulėtas oras;
• smaragdinio žydrumo Viduržemio jūros vanduo;
• draugiški, malonūs žmonės;
• yra ką veikti ir ką pamatyti;
• skanus maistas;
• geras vynas.

Man dar labai pasisekė, kad keliavau su puikia kompanija, bet čia jau ne visiems taip gali nutikti 🙂

340 saulėtų dienų per metus

Išskrisdami iš Kipro spalio pradžioje palikome +30 temperatūrą, tad laukiant, kol Lietuvoje prasidės šildymo sezonas, galima kurį laiką pasišildyti Kipre. Pavasaris ir ruduo – geriausias laikas apsilankyti Kipre, nes liepą, rugpjūtį – ir labai karšta, ir žmonių gausybė. Rudenį temperatūra pažemėja, žmonių sumažėja.

Mes atskridome į Larnaką, bet iš karto ją palikome, lankėmės trijuose miestuose: Limasolyje, Pafose ir Ayia Napa.

Limasolis – antras pagal dydį Kipro miestas (beveik 259 tūkst. gyventojų), pagrindinis uostas. Jo pakrante apie 20 km tęsiasi turistinė viešbučių, kavinių, restoranų zona su palmėmis apsodinta promenada pasivaikščiojimui. Tačiau jei norisi autentikos – prašom, Jūsų paslaugoms – senamiestis su 14-ame amžiuje statyta pilimi, senoviniu karavansarajumi, kuriame dabar įsikūręs restoranas, Agia Napa bažnyčia ir kitais objektais. Galima vakarieniauti viešbučių ar turistinės dalies restoranuose, galima prisėsti viename iš Didvyrių  (Heroe‘s) aikštės restoranų ir pasijusti kaip didžiulėse graikiškose vestuvėse, nes visa aikštė nustatyta stalais su besimėgaujančiais maistu žmonėmis, nenuoramos vaikai siaučia aplink paminklą,  vyrauja kažkokia šventiška nuotaika.

Sėdint aikštėje prie stalo ir valgant netikėtai per kojas brūkšteli švelni uodega. Taip, katės! Jų čia labai daug. Pasakojama, kad kažkada Kipre knibždėte knibždėjo gyvačių, tad Šv. Elena, siekdama jų sumažinti, atplukdė į salą kelis laivus kačių. Matyt, sprendimas pasiteisino, gyvačių sumažėjo, o kačių iki šiol tris kartus daugiau žmonių (Kipre skaičiuojama 918 tūkst. gyventojų, oficialaus kačių skaičiaus nepavyko rasti 🙂 ).

Pafosas – gerokai mažesnis nei Limasolis, turintis beveik 102 tūkst. gyventojų, dar vadinamas Afroditės miestu. Aplink jį – daug lankytinų objektų. Gyvenimas čia vyksta ištisus metus, tad jei planuojate atvykti į Kiprą ne sezono metus, Pafosas gali būti geriausias pasirinkimas. Ayia Napa – judrus turistų miestas, lapkritį ištuštėjantis ir vėl atgyjantis gegužę.

Taigi, variantų, kur keliauti ir kur apsistoti – tikrai daug. Tik reikėtų prieš renkantis atidžiai pasidomėti, kur ruošiatės keliauti, kad paskui nelauktų nusivylimas. Pavyzdžiui, jei norite ramaus poilsio, o atvyksite į Ayia Napą, tikrai nebūsite patenkinti sprendimu.

Ayia Napa viešbučių zona

Maudynės smaragdinės spalvos jūroje

Vienas iš Kipro išskirtinumų – smėlėti, švarūs paplūdimiai. Ir, beje, visi jie yra valstybiniai, galima bet kur ateiti ir kaitintis saulėje, maudytis – nesvarbu, ar šalia įsikūręs prabangus viešbutis, ar tai nuošali vieta. Gultų bei skėčių kaina visoje saloje vienoda – 5 eurai už komplektą.

Kipro pakrantėse galima rasti ir smėlio paplūdimių, ir vietų, kur bangos dūžta į uolėtą krantą. Man pačiai įspūdingiausios maudynė buvo Žydrojoje lagūnoje. Tiesa, plaukiojome čia tiesiog išlipę iš laivo, bet smaragdinė vandens spalva – nepakartojama.

Labai žavūs paplūdimiai ir Akamas pusiasalyje, netoli nuo Afroditės vonių. Pietaudami ant šlaito įsikūrusioje taip pat besivadinančioje tavernoje galėjome mėgautis ir maistu, ir Viduržemio jūros spalvomis. Beje, maistas pasakojant apie Kiprą – atskira tema, jai skirtas šis straipsnis 🙂

Draugiški ir svetingi vietos gyventojai

Sustoji nuotraukos, gauni granatų. Granatų – čia kalbu apie granatus – vaisius, rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje gausiai derančius Kipre. Kol stabtelėję fotografavome medžius su nokstančiais granatais, pasirodė ir sodo šeimininkas. Jis netruko įtikinti, kad tiesiog nepadoru vaisius tik fotografuoti, jų neragaujant, tad į automobilį grįžome pilnais granatų glėbiais.

Panaši situacija pasikartojo ir vėlgi dėl gražios nuotraukos sustojus prie cukinijų lauko. Šiaip ne taip padedant gidei įtikinome šeimininkę, kad viešbutyje tikrai neturėsime kaip pasigaminti jos dovanotų cukinijų, tad nors dovanas ir vertiname, jų priimti tikrai negalime.

Kipre žmonės mielai bendrauja su atvykusiais turistais, skirtingai nei kitose šalyse, bandančiose riboti atvykstančiųjų srautus. Jausmas toks, kad atvykėliai čia laukiami ne tik viešbučiuose (čia personalo mandagumą galima paaiškinti stropiai atliekamomis pareigomis), bet ir miestuose, kaimeliuose.

Tad jei Kipre nuspręsite nuomoti automobilį (atkreipkite dėmesį, eismas čia vyksta kairiąja kelio puse, ir tai – britų valdymo palikimas, nepriklausomybę Kipras atgavo tik 1960-aisiais), labai rekomenduočiau nutolti nuo kurortinių pakrantės zonų ir aplankyti autentiškus kalnų kaimelius.

Mes viešėjome keliuose iš jų, labai patiko Kakopetria – jaukus kaimelis Trodo kalnų papėdėje, 667 metrų aukštyje. Sakoma, kad Kakopetria šį pavadinimą (žodžių „Kako“ ir „Petra“ junginys, reiškiantis blogas / šiurkštus ir akmuo / uola) gavo dėl to, kad senesniais laikais jo vietovė buvo ne tik uolėta, bet ir sunkiai įveikiama. Kita versija – kad didžiulė uola užgriuvo ant jos sėdėjusią jaunavedžių porą, ir po šio įvykio gyventojai pavadino uolą Kakopetra (Blogoji uola), o vėliau ir pats kaimas gavo pavadinimą Kakopetria. Trečioji versija – kad tai susiję su netikusiu didiko sūnumi, kurio vardas buvo  Petris. Jis buvęs pirmas kaimo gyventojas, ir sujungus žodžius „Kakos“ (blogas / piktas) ir „Petris“, kaimas gavo Kakopetria vardą.

Kai mes ten lankėmės, kaimas šventė saldumynų festivalį, skambėjo muzika, aktyviai vyko prekyba ir džiugino gausios vaišės. Beje, kaimuose vyksta labai daug festivalių, tad verta juose apsilankyti, nes kipriečiai moka linksmintis ir švęsti. Ir tai daro ne dėl turistų, bet kuria šventę patys sau.

11 tūkst. metų istorija

Taip, Kipras skaičiuoja tiek metų, tad istorinių vietų gerbėjai čia tikrai turės ką pamatyti. 19 km nuo Limasolio esanti Kourion archeologinė vietovė vertinama kaip viena įspūdingiausių saloje. Puikiai išsilaikęs  II a. pr. Kr. statytas graikų-romėnų teatras, Eustolijaus namas su išlikusiomis įspūdingomis mozaikomis – verta apsilankyti.

Jei apsistosite Pafose ir keliausite tik po šį regioną – galite pasigėrėti Pafoso mozaikomis, aplankyti Karalių kapus, viduramžių fortą.

Daug vietovių Kipre susiję su Afrodite, meilės ir grožio deive, jai skirtas net atskiras turistinis maršrutas. Mes iš jo pamatėme tik dvi vietas – akmenuotą įlanką su uolomis (Petra tou Romiou), prie kurių iš jūros putos gimė Afroditė, ir šaltinį, šalia kurio ji sutiko savo mylimąjį Adonį. Šalia šaltinio kerojantis didžiulis figmedis paaiškina, kodėl Afroditė dažnai vaizduojama prisidengusi figos lapu.

Šiltasis metų laikas – toks etapas, kai nesinori užsidaryti muziejų salėse. Tad meno gerbėjai gali atvažiuoti tiesiai į Ayia Napa – didžiulis skulptūrų muziejus čia įsikūręs tiesiog po atviru dangumi.

Skulptūros – gerai, gražu, bet Kipre visgi labiau žavėjo tai, ką per šimtmečius sukūrė gamta. Įspūdingos pakrantės uolos – ar tai būtų Meilės tiltas, ar Greco kyšulys, toliausias pietrytinis Kipro taškas – į jas dūžtančios bangos, Viduržemio jūros mėlis, tobulai giedras dangus – man tai vienas gražiausių meno kūrinių 🙂

Beje, žinau, kad tarp skaitytojų daug aktyvaus poilsio gerbėjų, mėgėjų vaikščioti. Jiems galiu pasakyti –  taip, Kipre irgi yra pasivaikščiojimo takų, bet šį kartą prasiėjau tik vienu „Vateri“ gamtos taku, prasidedančiu  Kakopetria kaime. Likusius reikės išbandyti per kitas keliones 🙂

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

„Mediterranean Beach Hotel“ (Limasolis). Naujai renovuotas viešbutis ant jūros kranto su keliais baseinais, jaukiu smėlėtu paplūdimiu. Skanūs ir gausūs pusryčiai, malonus personalas, yra ir SPA zona.

„Hotel Napa Mermaid“ (Aiya Napa). Iki paplūdimio reikia pereiti gatvę. Tvarkingas, jaukus, su baseinu, puikūs pusryčiai.

„Nissi Beach Hotel“ (Aiya Napa). Šiame viešbutyje nebuvome apsistoję, bet labai skaniai pietavome 🙂 Įsikūręs ant jūros kranto, prie vieno gražiausių saloje Nissi paplūdimio. Galima apsistoti pagrindiniame pastate, galima – atskiruose nameliuose. Labai graži, išpuoselėta aplinka.

„Cap St Georges Hotel & Resort“ – tik 2022 metų birželį atidarytas viešbutis. Prabangus, modernus, patogus, ant jūros kranto. Didžiulė teritorija, 4 baseinai (neskaičiuojant privačių), 10 restoranų, SPA zona. Suprojektuotas ir įrengtas taip, kad nepaisant, kiek žmonių jame apsistoję, nesijauti minioje. Stovėdama erdvioje savo apartamentų terasoje suprantu, kad niekas iš niekur manęs negali matyti, o man prieš akis – vaizdas į jūrą.

Kelionės laikas: 2024 m. liepos 31 - rugpjūčio 4 d.

Šalis: Latvija

Jei atvirai, sakyti, kad prieš važiuojant į Latviją neturėjome jokio plano, nebūtų labai tikslu – žinojome, kad norime pasiekti Kolkos ragą, pabūti prie jūros ir gal dar užsukti į Kemerių pelkę. Kelionės trukmė irgi tokia neapibrėžta – gal keturios, gal penkios dienos. Nakvynę buvome užsakę trims naktims – pirmoji mūsų laukė Tukume, kitos dvi – mažučiame pajūrio miestelyje Roja. Kodėl jame? Todėl, kad tik ten pavyko rasti daugmaž padorų variantą. Na, iš tiesų nieko negalime kaltinti, nes kai vasaros įkarštyje pirmadienį pradedi ieškoti nakvynės prie jūros trečiadieniui, didelio pasirinkimo negali tikėtis.

Didžiausi rūmai Baltijos šalyse

Kelionė prasidėjo trečiadienio rytą, tos dienos mūsų tikslas – Tukumas. Iki jo pirmas sustojimas buvo suplanuotas Jelgavoje. Kodėl čia? Na, apskaičiavome, jog jau bus pietų metas. Pavalgėme jaukioje, pigioje kavinėje, kurioje antras patiekalas, primenantis namų maistą, kainavo 5-6 eurus. Po pietų nusprendėme – jei jau sustojome, tai reikia pasižvalgyti po miestą. Juo labiau, kad laukiant pietų kavinėje spėjome pavartyti albumą apie šį miestą.

Labiausiai sudominęs objektas – Jelgavos rūmai. Didžiausiais Baltijos šalyse laikomi rūmai pastatyti XVIII amžiuje, jų autorius – įžymus Rusijos dvaro architektas Frančeskas Bartolomejas Rastrelis. Kažkada tai buvo Kuržemės ir Žiemgalos hercogų rezidencija, čia svečiavosi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII. Dabar rūmuose  įsikūręs Latvijos gyvybės mokslų ir technologijų universitetas.

Oras puikus, tad trumpai pasižvalgę po universiteto pastatą, nusprendžiame daugiau laiko skirti parkui.  Netikėtai šalia Lielupės upės atrandame didelio formato šamotinių skulptūrų ekspoziciją. Pasirodo, nuo 2013 metų mieste vyksta Baltijos šalių menininkų simpoziumas, o jų darbai lieka miestui. Atsitiktinumas ar genai, bet paaiškėjo, kad labiausiai mums patikusios skulptūros buvo sukurtos lietuvių menininkų. 🙂

Papietavę ir pramankštinę kojas važiuojame toliau. Būtų Jelgavoje dar daugiau ką pamatyti, bet mums šiam kartui užteks ir tiek.

Latviškasis Holivudas

„O, apie šitą aš kažką skaičiau“, – bendrakeleivė ryžtingai pasuka vairą rodyklės kryptimi, ir užuot važiavę į Tukumą, riedame į Cinevilla.  Pirmas vaizdas pasiekus tikslą – traukinys su raudona žvaigžde, kiek toliau – bažnyčia, senoviniai pastatai, senų automobilių pristatytas kiemas. Kur čia patekome? Klaidžiojame po kažkokias studijas primenančias patalpas, be mūsų – daugiau žmonių nėra, nors automobilių aikštelė apypilnė. Beklaidžiojant atrandame kasą ir sužinome, kad turime nusipirkti bilietą, kurio kaina – 7 eurai žmogui.

Tuo pačiu išsiaiškiname, kad patekome į vietą, kur filmuojami įvairūs filmai, toks latviškas Holivudas. O dekoracijos, kurios „nedirba“ filmui, tampa turistų lankomu objektu. Man žinomas filmas, kurio dalis čia filmuota – neseniai per LRT rodytas serialas „Sisi“. Kiti pastatai čia vaizdavo ir XVII, ir XIX ir dar kitus amžius. Prie pastato pritvirtintas QR kodas atskleidžia, koks filmo epizodas čia filmuotas. Visai smagiai pasivaikščiojome, toks keistas jausmas – tarsi balansuojama tarp realybės ir fikcijos ribos. Prieini kapines – aha, paminklai iš putplasčio ar kažko panašaus, netikra. Hmm, o bažnyčia atrodo visai kaip tikra. Įžengi vidun – ne, kraupūs piešiniai išduoda ją buvus siaubo filmo dekoracija.

Planuojant kelionę iš anksto, galima užsisakyti po šią vietą ekskursiją ar fotosesiją su filmų herojų kostiumais. Beje, filmai čia kuriami ir dabar, nedaug trūko, kad būtume įsibrukę į antro pasaulinio karo laikus menančio filmo kadrą. Tik budrus apsaugininkas sulaikė mus nuo šios žvaigždžių valandos 🙂

Prisifotografavę įvairius laikotarpius vaidinančiuose pastatuose, jau be jokių sustojimų važiuojame iki Tukumo. Tiesą sakant, stoti jau ir nelabai buvo kur, iki Tukumo telikę apie 17 km.

Tukumas ir jo apylinkių rūmai

„Ir ką jūs čia veiksite“, – nuoširdžiai nustebo į jaukius apartamentus įleidusi ir maloniai vakarienės vietas nurodžiusi šeimininkė. Kažką numykėme, nes nepatogu buvo sakyti, kad jos gimtajame mieste stabtelėjome tik todėl, kad čia buvo tinkamas laikas nakvynei.

Po skanios ir palyginti nebrangios vakarienės išeiname pasivaikščioti po miestą. Tukumas pasirodė daug jaukesnis nei dieną aplankyta Jelgava, net ir jo reklaminis šūkis skelbia: „Į Tukumą – grožio!” O paskui patikslinima, kad kalbama ne tik apie miesto, bet ir apie jo apylinkių žavesį. Nedidelis senamiestis, centrinė Laisvės aikštė (Brivibas laukums) su fontanu ir pilies bokštu, liuteronų bažnyčia su apžvalgos bokštu, Pilies gatvė, amatininkų darbų ekspozicija – per vieną vakarą praktiškai apėjome visą miestą. Neaplankyti liko tik muziejai, amatininkų dirbtuvės.

Vakare vartant apartamentuose rastus informacinius bukletus, sudėliojame kitos dienos planą – pasižvalgysime po aplinkinius dvarus ir tada važiuosime į Roją, nes šiaip iki jos – tik valanda su trupučiu kelio. Ir važiuosime ne trumpiausiu keliu palei jūrą, nes juo grįšime, o darysime lankstą.

Pasirinkome tris gana skirtingus netoliese esančius dvarus – pilis. Pirmoji – Durbės pilis. Kaip teigiama informaciniame lankstinuke, tai – vienintelis iš buvusių Latvijos dvarų, kuriuose visiškai atkurtas XIX a. pab. – XX a. pr. istorinis interjeras. Ji laikoma vienu iš Kuržemės klasicizmo architektūros perlų, kurį sudaro parkas, rotonda ir ilgiausias pėsčiųjų tiltas Latvijoje. Pirmame rūmų aukšte gaima pasivaikščioti po kambarius, kokie jie buvo prieš daugiau nei šimtą metų, antrame – rengiamos įvairios parodos. Verta sumokėti po 2,5 euro ir užeiti į vidų.

Kitas į mūsų planą patekęs – Šlokenbeko – dvaras, pirmą kartą paminėtas 1484 metais. Jis buvo pastatytas siekiant apsaugoti Tukumo miestą nuo priešų atakų, iki dabar išliko senosios gynybinės sienos su šaudymo angomis. 1976 metais dvare įkurtas ir iki šiol veikia Latvijos kelių muziejus. Jei jus tai domina, verta apsilankyti. Dvaro teritorijoje įrengta kavinė, galima išgerti kavos ar papietauti.

Jaunmuokų rūmus aplankyti nusprendėme tik todėl, kad jie labai gražiai atrodė nuotraukoje. Realybėje vaizdas taip pat buvo gražus, nors pagrindinis rūmų pastatas tvarkomas ir pastoliai kiek gadino nuotraukas. Tai naujausi mūsų tą dieną aplankyti rūmai – jie pastatyti tik apie 1901 metus kaip tuometinio Rygos mero Džordžo Armitstedo medžioklės pilis. Dabar viduje galima apžiūrėti ekspoziciją apie Latvijos miškų ūkį ir medžioklę, arklidėse įrengtas viešbutis ir patalpos renginiams. Mes į vidų neužsukome, bet mielai pasivaikščiojome po rūmus supantį parką su šimtamečių liepų alėja.

Jei iki tol Google Maps sąžiningai vedžiojo mus į pasirinktus objektus, tai rodydamas kelią iki rožių sodo „Rozites“ pasimetė. Pirmą kartą vietoj rožyno pataikėme į kažkokias fermas su mėšlynu, paskui bandė mus vesti apleistu miško keleliu. Važiuoti juo nedrįsome, bet paėję iš tiesų pasiekėme rožyną, kuriame skaičiuojama daugiau nei 400 skirtingų rožių. Jo savininkė pasiguodė, kad ne tik mes turėjome taip klaidžioti, pėsčiomis neretai juos pasiekia ir autobusinių ekskursijų lankytojai, nors iš tiesų yra patogus privažiavimas asfaltuotu keliu. Ar verta čia važiuoti? Na, jei labai domitės rožėmis, tada taip. Kitu atveju galima šį objektą ir praleisti.

Iš rožyno jau važiavome tiesiai į Roją, pakeliui dar sustojame pavakarieniauti. Atvykus paaiškėjo, kad „butikinis“ viešbutis iš tiesų yra kambariai su bendrais dušais ir tualetais. Tą jau buvome supratę iš aprašymo, kai užsisakinėjome. Kur kas labiau nustebino, kad pajūrio viešbutuko kambariuose ne tik kad nėra šaldytuvo ar virdulio, bet netgi draudžiama laikyti ir valgyti savo maistą. Pusryčiai įskaičiuoti į kainą, nuo 17 val. galima valgyti šalia esančiame restorane, o ką daryti per pietus – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Na, kaip nors badu nemirsime. Kuo galime tikrai pasidžiaugti – visi kaimynai buvo ramūs, o bendrose patalpose visada labai švaru.

Pagal aprašymą mūsų „butikinis“ viešbutis turėjo būti visai šalia paplūdimio. Tai buvo tiesa, tik kažkodėl nutylėta, kad eiti iki to paplūdimio teks palei kažkokios, atrodo, nebeveikiančios lentpjūvės teritoriją, o pjuvenų kalnai gerokai pranoko kopas 🙂

Jau ne kartą teko įsitikinti, kad turėdami tiek daug jūros pakrantės, latviai jos taip nepuoselėja kaip lietuviai. Visa laimė, paėjus toliau paplūdimys pasirodė visai jaukus ir erdvus, tiesa, einant dar toliau kelią pastoja į jūrą brendantys nendrynai – šabakštynai. Atviroje jūroje jų nėra, o štai įlanka nesugeba apsiginti. Na, tikrai užteks ir likusio paplūdimio. Jūra, saulėlydis pataiso nuotaiką ir tarsi nutrina dienos nuovargį 🙂

Kolkos ragas – kur susitinka Baltijos jūra ir Rygos įlanka

Ryte po pusryčių gražiu pakrantės keliu važiuojame iki Kolkos rago. Navigacija atveda tiesiai į mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, bet mums mokėti kažkaip nesinori, tad kiek pavažiavę atrandame nemokamą. Per šviesų pajūrio pušyną patraukiame prie vandens. Matosi sužymėti takai – jei norėtųsi pasivaikščioti, tikrai būtų kur.

Pakrante prieiname prie Kolkos rago – akmenuoto iškyšulio, skiriančio atvirą Baltijos jūrą nuo Rygos įlankos. Atskirti kas yra kas – paprasta, nes įlankoje vanduo tikrai kur kas ramesnis, seklesnis, jūros pusėje matosi baltos bangų keteros.

Apsižvalgę nusprendžiame mieliau įsikurti prie jūros. Kiek paėjus žmonių visai nesimato – plačiausias paplūdimo ruožas – tik mūsų. Tai pagrindinis Latvijos pajūrio privalumas lyginant su lietuviškuoju.

Vakare grįžtant link Rojos stabtelime prie vienos iš žuvies rūkyklų. Už 6,5 euro dviese sočiai pavalgome – žuvį parduodanti šeima gali pasiūlyti ir duonos, ir stalo įrankius – galima valgyti vietoje, galima pirkti išsinešimui.

Prieš užmiegant patikriname booking.com. Netikėtai rastas neblogas nakvynės variantas Jūrmaloje nulemia tolimesnius kelionės planus – kitą dieną dar nevažiuosime į Lietuvą, o toliau keliausime po Latviją.

Ryte susidedame daiktus ir pakrantės keliu patraukiame link Jūrmalos. Pirmas sustojimas prie Kaltenės, kur įrengtas maždaug 1 km ilgio pakrantės takas paukščiams stebėti. Rytas apniukęs, nusprendžiame pasivaikščioti. Ėjimas toks nelabai malonus – vietomis žengi tvarkinga pakrante, vietomis tenka nerti į brūzgynus. Tako pabaigoje pastatytas bokštelis paukščiams stebėti. Na, pasivaikščiojome, bet antrą kartą šito maršruto nebekartočiau – keliolika ančių ir kormoranų, mano nuomone, neverti to braidžiojimo po šabakštynus. Jau geriau vaikštinėti gražiuose pajūrio pušynuose.

Pakelėje, šeimos kavinėje stabtelime kavos. Apžvelgusi meniu, pagalvoju, kad neblogai būtų gauti ir blynelių. Pasirodo, jų reikės laukti valandą. O deserto, kuris iš aprašymo atrodo, kaip varškė su uogiene? Irgi valandą. Lankytojų tik mes ir kavą baigianti gerti šeima. Latvių tempai momentais stebina. Gerai, kad automobilyje turime lietuviškų traškučių prie kavos 🙂

Dar vienas sustojimas – Mersrago paplūdimyje. Šitas kur kas malonesnis. Smagiai prasieiname pajūrio miškelio taku, pabūname prie jūros. Žmonių – vos vienas kitas.

Paskutinis lankytinas objektas artėjant prie Jūrmalos – didžioji Kemerių pelkė, jai skirtas atskiras aprašymas.

Pirmasis įspūdis Jūrmaloje – nepatiko

Latvijoje teko lankytis jau daug kartą – ir pajūryje, jo dalyje nuo Papės iki Venstpilio, ir Rygoje, kituose miestuose, miesteliuose, bet štai Jūrmaloje iki šiol neteko būti. Ką gi, susipažinsime.

Mūsų apartamentai – blokiniame penkiaaukštyje miesto pakraštyje. Butas puikiai įrengtas, bet aplinka ir šalia esančioje „Maximoje“ sutikti pirkėjai – jausmas toks, tarsi būtume ne kaimyninėje Latvijoje, o kažkur Rusijoje.

Ryte šviečia saulė, tad viskas atrodo šviesiau. Nors įsikūrėme miesto pakraštyje, į paplūdimį pavažiuojame dar kiek tolėliau, tad vietų automobilių stovėjimo aikštelėje – kiek nori. Nors paplūdimys ir nuošalus, įrengtos ir persirengimo kabinos. Žmonių – vienas kitas, maždaug pusė jų – mūsų tautiečiai (pusė tų, kuriuos girdėjome kalbant 🙂 ). Kiek pasivaikščioję paplūdimyje priėjome ženklą, kad Jūrmala baigėsi. Esame tikrai pačiame jos pakraštyje.

Todėl iki centro – jei taip galim pavadinti pėsčiųjų gatvę su kavinėmis ir restoranais – apie 12 km. Važiuojant pakelėje – senos ir naujos vilos, miesto parkai. Jie atrodo liūdnai – prieš kelias dienas audra Latvijoje prasiautė kur kas smarkiau nei Lietuvoje, vienas kraupiausių matytų vaizdų – užvirtusio medžio maždaug per pusę perskelta vila.

Šalia pagrindinės pėsčiųjų gatvės tenka nemažai pasisukioti, kol randame laisvą vietą automobiliui. Norisi valgyti, nosį pakutena iš netoliese esančio restorano sklindantys kvapai. Pasirodo, tai gruziniškas restoranas. Užmetame akį į meniu – labiausiai įsiminė pupelių sriuba, kaina – 8,2 euro. Koks jos skonis – sužinoti neteko, nes nesiryžome laukti maisto pusantros valandos. Visai skaniai, greitai ir, manau, gerokai pigiau papietaujame picerijoje.

Pėsčiųjų gatvėje žmonių nedaug, kiek gausiau – paplūdimyje. Kaip ir visi čia atėjusieji įsiamžinu prie vėžlio, paskui prie užrašo „Jūrmala“. Paplūdimys nesužavi, toks labai apstatytas viešbučiais, kavinėmis, nuomojamais gultais. Man asmeniškai mielesnis buvo tas rytinis, nuošalesnis.

Ir apskritai Jūrmala pasirodo kažkokia nejauki. Nežinau, gal dėl to kalti audros išvartyti medžiai, gal aplink skambanti rusų kalba, gal kitos priežastys. Bet mintyse nuoširdžiai atsiprašau Palangos – ji daug jaukesnė, gražesnė, tvarkingesnė. Bent jau man. Suprantu, negalima vertinti miesto pabuvus jame mažiau nei parą, tai čia toks pirmas įspūdis. Kainos taip – Palangoje jos aukštos, bet būtent Jūrmala irgi sparčiai jas vejasi ar net jau lenkia. Žinoma, erdvūs paplūdimiai, galimybė lengvai rasti vietą automobiliui netoli jūros – tai tie koziriai, kuriais Jūrmala ir atsivilioja lietuvius.

Grįžtant į Lietuvą dar sustojame Bauskėje – užsukame į pilį (į vidų neiname, nėra laiko) ir į parduotuvę (į vidų einame, tam laiko randame). Galimybė sekmadienio vakarą pirkti lauktuvėms gėrimus ir su laipsniais – dar vienas, tegul ir nedidelis Latvijos pranašumas.

Apibendrinant – kelionė buvo smagi ir sąlyginai nebrangi. Patarimai / rekomendacijos:

• jei vasarą nori poilsiauti prie jūros, nakvynes reikia pradėti užsakinėti iš anksto, ne prieš tris dienas;
• Latvijos pajūryje asmeniškai man daug smagiau poilsiauti nuo Papės iki Kolkos rago, prie jūros, o ne prie Rygos įlankos;
• pagrindiniai Latvijos privalumai – daug mažesnė žmonių ir automobilių koncentracija prie jūros.

Kelionės laikas: 2024 m. rugpjūčio 3 d.

Šalis: Latvija

Laikas buvo ypatingas – saulė jau netoli laidos, tad jos spinduliai krito tarsi įstrižai, savo šviesa nuauksindami samanas, žoles ir žemaūgius medelius. Balti dangaus debesėliai atsispindėjo ežerėlių akyse ir atrodė tarsi šie – bedugniai. Einant tarp jų mediniu taku jausmas toks, lyg žengi jau ne tarp dviejų ežerų, o tarp žemyn nusileidusių debesų. O dar tas drėgnų samanų, gailių, viržių kvapas, gęstančios vasaros dienos šiluma ir ramybė...

Na, nėra net ką sakyti – Kemerių pelkė (ar raistas – tiesą sakant, net nežinau, kaip tiksliau reikėtų vadinti) iš tiesų sužavėjo, užbūrė, privertė padaryti dešimtis nuotraukų, ir nors pasivaikščiojimas joje turėjo būti tik trumpas epizodas penkių dienų kelionėje po Latviją, jis neplanuotai išsikovojo sau atskirą pasakojimą. Juk tiek daug gražių nuotraukų gavosi, taip norisi jas parodyti 🙂

Audros padariniai – išvirtę medžiai ir nugriautas tualetas

O pradžia nežadėjo nieko gero. Kelionė po Latviją nebuvo labai griežtai suplanuota, bet neretai nutinka, kad taip mažai planuojant (o aš, tiesą sakant, šitai nelabai mėgstu) įvykiai sukrinta taip, kaip iš tiesų yra geriausiai. Taigi, nuo nedidelio miestelio Roja, kuriame praleidome pora dienų prie jūros, sustodami tai vienoje, tai kitoje įdomesnėje vietoje artėjome prie Jūrmalos, kur mūsų laukė prieš pora dienų užsakyta nakvynė. Planas užsukti į Kemerių pelkę pakibo ant plauko, nes vakaras sparčiai artėjo, o prieblanda ar net tamsa tikrai nebūtų tinkamiausias laikas braidžioti po pelkę. Optimizmą dar labiau trynė pakelės vaizdai – po audros išvirtę medžiai, kurių artėjant prie Jūrmalos vis daugėjo. Važiuojant per Kemerių nacionalinio parko teritoriją vaizdas apskritai apokaliptinis – iš abiejų kelio pusių boluoja šviežiai nupjautų medžių kamienai. Vaizdas toks, kad po praūžusios audros tiesiog praeita su pjūklais, išpjauta ant kelio gulėjusi medžių dalis, kad būtų galima pravažiuoti, o jie patys palikti, kol bus spėta likviduoti šios negailestingos, prieš kelias dienas praūžusios audros padarinius.

Vakaras, dangus apniukęs, kažkoks liūdnas miestelis, toliau – kelias per tamsų mišką. Ir Google Maps mus veda iki Kemerių pelkės pažintinio tako, latviškai – Kemeru Purva taka. Šeštadienio pavakarys, automobilių stovėjimo aikštelėje daug automobilių, nors man jau buvo įtarimas, kad tokiu laiku vienos braidysime po pelkes. Pati aikštelė pateisino tako pavadinimą – visas jos paviršius padengtas skysto purvo sluoksniu. Pribridęs prižiūrėtojas paprašė susimokėti. 3 eurai – tai čia toks lyg automobilio parkavimo, lyg įėjimo po pelkę mokestis.

Susirinkome daiktus, pasiruošėme žygiui. Stypčioju baltais sportbačiais per rudą purvynėlį. Na, ką labai veržiausi į tą pelkę, tai sveika atvykusi. Prieš pradedant į žygį, norėtųsi užsukti į tualetą. Deja, įeiti į jį neįmanoma – medinę būdelę prislėgė nugriuvęs medis. Užrašas skelbia, kad netoliese bus dar viena tokia įstaigėlė. Ką gi, tikėkimės, kad jai geriau sekėsi išgyventi audrą.

Pasirinkimas iš dviejų takų

Pasukame į tamsų, gūdų mišką. Saulės nėra, tamsu, drėgna, bet takas visai geras. Pamatome, tiksliau pirma užuodžiama mūsų ieškomą namelį – taip, medis jo neprispaudė. Netrukus takas išsišakoja – viena kryptimi veda rodyklė, eiti į kitą pusę draudžia eismo ženklas „plyta“. Einame, kur leidžiama.

Miškas pradeda retėti, medžiai žemėti, priekyje, atrodo, laukia kur kas šviesesnė ateitis. Taip! Tarsi uždangai nukritus prieš mūsų akis atsiveria saulės nušviestos pelkės peizažas. Žengiame mediniu taku, medžiai kuo toliau, tuo labiau mažėja, menkėja, kol lieka tik retutės pušelės, mažaūgiai berželiai. Bet visu grožiu pasirodo  samanos ir kita pelkių augalija.

Toliau eiti galima dviem maršrutais, kurių vienas – 1,4 km, kitas – apie 3,4 km ilgio. Tiesa, kitur randame nurodytus ilgesnius atstumus – 1,7 ir 3,7 km, bet einant jų ilgio nematavome, nes kažkaip neatrodė, kad tie kelių šimtų metrų skirtumas svarbu. Beje, labai atidžiai skaičiuojantiems metrus, dar reikėtų pridėti ir apie 500 m nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki tako pradžios. Iš dviejų takų mes, žinoma, renkamės ilgesnį variantą, nes norisi kuo daugiau pasivaikščioti po visą šitą grožį.

Nuo apžvalgos bokšto – vaizdas į pelkės platybes

Rusvai žalios saulės nuauksintos samanos, gailiai, viržiai, mažutės pušelės – visos spalvos tarsi šiek tiek netikros. „Medinis takas nuves į samanų, pelkės pušelių, akivarų, tamsių ežerėlių ir pelkinių gailių karalystę“, – kažkur radau tokią informaciją apie šią pelkę. Tai taip ir buvo. 🙂

Einant mediniu taku tolyn, pasirodo ir vienas, kitas ežerėlis. Prie pirmojo stabtelim ilgiau, prisėdame ant suolo ir tiesiog mėgaujamės vaizdu. Bet netrukus jų vis daugėja ir akys pradeda priprasti prie šio grožio. Maždaug tako viduryje stovi apžvalgos bokštas, iš kurio galima plačiai apžvelgti aukštapelkę ir pamatyti, kiek daug ežerėlių čia yra.

Pasimėgavę vaizdais žingsniuojame mediniu taku toliau. Prie ežerėlių įrengti mediniai suolai, tad galima prisėsti pailsėti ar tiesiog ilgiau pasidžiaugti išvyka.

Kad pasivaikščiojimas artėja prie pabaigos supratome, kai ežerėlių pradėjo mažėti, medžių – daugėti. Vėl žengiame į tamsų niūrų mišką, kuriame net sunku suprasti – medžiai čia išgriuvo per paskutinę audrą, praūžusią prieš pora dienų, ar gerokai anksčiau.

Stovėjimo aikštelėje automobilių gerokai mažiau, ir atrodo, kad keliuose jų šeimininkai liks nakvoti. O mes pasukame link Jūrmalos, link savo nakvynės vietos.

Parkas garsus ir dėl mineralinių vandenų bei gydomojo purvo

Kemerių nacionalinis parkas – trečias pagal dydį Latvijos nacionalinis parkas, įkurtas 1997 metais. Jis  ypatingas dėl didelės biologinės įvairovės, unikalaus Kemerių raisto ir mineralinių vandenų bei gydomojo purvo. Jau XVIII amžiuje čia veikė kurortas, į kurį išbandyti sieros vandenilio šaltinių ir purvo vonių atvažiuodavo ligoniai iš įvairių Europos šalių.

Parko plotas – daugiau kaip 40 ha. Jo teritorijoje yra lagūnos tipo ežerai Dūnieris, Kanieris, Sluokos ežeras ir Valgumo ežeras. Iš pelkių didžiausios yra Kemerių raistas ir Raganų pelkė. Skaičiau, kad čia įrengta ir daugiau gamtos takų, ne tik mūsų praeitas, taip pat yra apžvalgos bokštelių ir bokštų paukščiams stebėti.

P. S. Tai yra mano asmeniniai įspūdžiai. Jei atvyksite į pelkę, kai bus apsiniaukę, lis, ar patys būsite pavargę, blogai nusiteikę, prašome nereikšti man pretenzijų, kad Jūsų įspūdžiai kur kas blogesni nei maniškiai 🙂