Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.
Šalis: Čekija
Jei Prahą įsivaizduočiau kaip moterį, ji būtų elegantiška dama, vilkinti ilga, puošnia suknele, savo siūlėse slepiančia šimtmečių istorijas. Jos šelmiškos šypsenos prasmę pavyktų perprasti tik artimiau ją pažinus. Kartais ji atrodytų rami ir santūri kaip gotikinė katedra, o kitą akimirką – lengvabūdiška, kviečianti prisėsti gatvės kavinėje ir gurkšnoti vyną žvelgiant į srūvančius Vltavos vandenis. O gal ne, gal ji kvepėtų kava ir šviežiai keptais tradiciniais kolache pyragėliais, kalbėtų lėtai, su lengva ironija ir žvilgsniu kviestų sekti ją siauromis senamiesčio gatvelėmis. Bet kuriuo atveju, tai būtų įdomi, žavi pašnekovė, įtraukianti į intriguojantį pokalbį, žingsnis po žingsnio atskleidžianti vis naujus savo istorijos vingius.
Prahoje lankiausi trečią kartą, bet pirmieji du buvo ganėtinai seniai, tad nusprendžiau dar kartą pasižvalgyti po populiariausias lankytinas jos vietas. Juo labiau, į šią kelionę pakvietę „CzechTourism“ pasiūlė savarankiškai atrasti šį miestą, o kaip gidą pasitelkti Prahos svečio kortelę (Prague Visitor Pass), įvardijančią svarbiausius objektus ir leidžiančią kortelės turėtojui didžiąją jų dalį aplankyti nemokamai. Taigi, susipažinkime dar kartą, ponia Praha! 🙂
Vaizdai iš trijų Prahos bokštų
Neslėpsiu – mėgstu pasižvalgyti po miestus iš aukščiausių bokštų. Ypač patinka pirma tokia pažintis – apžvelgi miestą iš viršaus, daugmaž įvertini jo dydį, susidarai bendrą vaizdą, o paskui jau leidiesi žemyn ir vaikštinėdama aikštėmis, gatvėmis, susipažįsti artimiau.
Pažintis su Praha prasidėjo nuo Senosios rotušės bokšto, siekiančio net 69,5 metrus. Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama – raudoni senamiesčio stogai, daugybė bokštų, dėl kurių Praha kartais vadinama „šimto bokštų miestu“, vingiuojanti Vltava, vaizdas į pilies kalvą. Beje, kas maloniai nustebino – didžiąją dalį pakilimo iki bokšto apžvalgos aikštelės galima įveikti liftu, o tai tikrai itin retas atvejis tokiuose senuose pastatuose.
Bokštas garsus ne tik aukščiu, bet ir garsiuoju astronominiu laikrodžiu Orloj, skaičiuojančiu laiką jau nuo 1410 metų. Kiekvieną valandą čia susirenka minios stebėti, kaip atsidaro du langai ir juose pasirodo 12 miestą sveikinančių apaštalų. Laikrodžio šonuose galima pamatyti skeletą, skambinantį varpeliu, turką, purtantį galvą, šykštuolį su pinigine, pilna pinigų, ir Tuštybę, žiūrinčią į veidrodį. Visas spektaklis baigiasi auksinio gaidžio giedojimu ir bokšto varpo skambėjimu. Sakoma, kad ryte pirmą kartą užgiedojus gaidžiams iš Prahos pabėga vaiduokliai ir velniai.
Visa Senamiesčio aikštė, su jos centre stovinčiu paminklu Janui Husui, – tarp turistų itin populiari vieta, kaip įprasta apie tokias sakyti „senamiesčio širdis“.
Visai netoli jos – Klementinum – antras po Prahos pilies pagal dydį istorinių pastatų kompleksas, mokslo ir kultūros centras. Jau daugiau kaip 200 metų čia įsikūrusi Čekijos nacionalinė biblioteka, kurios fonduose saugomi vertingiausi rankraščiai. Jos archyvuose galima rasti visas per pastaruosius du šimtus metų išleistas knygas, žurnalus ir laikraščius.
Įdomiausia Klementinum vieta – įspūdinga Barokinė salė, sakoma, viena gražiausių pasaulio bibliotekų, kur kiekviena knygų lentyna atrodo tarsi meno kūrinys. Gaila, kad ją galima apžiūrėti tik žvelgiant pro įėjimą, užeiti vidun nepavyks. Beje, čia taip pat yra 68 m aukščio Astronomijos bokštas, iš kurio dar kartą pasigrožime Prahos panorama. Antras apžvalgos bokštas įveiktas :).
O toliau – laisvas laikas mieste 🙂 Planuose – dar vienas Prahos „must“ objektas – Karolio tiltas, populiarus ir tarp turistų, ir tarp sekmadienio popietę išėjusių pasivaikščioti vietinių gyventojų. Fotografuojame tiltą, juo lėtai vaikštinėjančius žmones. Tada kyla mintis apžvelgti jį iš Senamiesčio tilto bokšto. Grįžtame atgal iki tilto pradžios ir kopiame laiptais aukštyn. Čia jau jokio lifto nėra, tenka pasikliauti nuosavomis kojomis. Na, dėl vaizdo – tiltas matosi puikiai, tik nuo Senosios rotušės vaizdas į miestą kur kas įspūdingesnis, tad taupydama laiką bei pinigus rinkčiausi pirmąjį. Kadangi turime Prahos turizmo pasą, mums šis pasižvalgymas papildomai nekainuoja.
Karolio tiltas ir Prahos pilis
Viena iš legendų pasakoja, kad imperatorius Karolis pradėjo statyti tiltą tiksliai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. Pasirinktas laikas esą buvo palankus dėl saulės ir Saturno išsidėstymo, o taip pat dėl simbolinės nelyginių skaičių sekos (1-3-5-7-9-7-5-3-1). Kita legenda tikina: statant tiltą į skiedinį buvo dedama kiaušinių, vyno ir pieno, kad tiltas išliktų stabilus daugybę amžių. Nežinia, ar šios legendos sako tiesą, bet rezultatas pasiteisino – šis 516 m ilgio tiltas tvirtai stovi iki šiol ir žavi milijonus turistų.
Tiltas – tikra trisdešimties barokinių skulptūrų galerija. Tarp jų labiausiai išsiskiria šv. Jono Nepomuko statula. Nepanoręs atskleisti karaliui karalienės paslapties šis šventasis nuo Karolio tilto buvo įmestas į Vltavos upę, o dabar žada sėkmę kiekvienam, kuris paliečia jo skulptūrą.
Taigi, Karolio tiltu išSenamiesčio žingsniuojame į Prahos dalį, vadinamą Mažuoju miestu (Mala Strana). Mūsų tikslas – ant kalvos stūksant Prahos pilis, bet pakeliui dar nusukame Vrtba sodus. Matėme jų nuotraukas, tad įsivaizdavome erdvią teritoriją tarp namų, ir pirmą kartą tiesiog praeiname nepastabėdamos įėjimo. Pasirodo, sodai visiškai pasislėpę tarp namų, tad buvo labai keista ir netikėta vidury miesto atrasti tokią tylos oazę.
Toliau žingsniuojame, tiksliau – lipame aukštyn link Prahos pilies, kuri tūkstantį metų buvo Čekijos karalių, paskui – ir prezidentų rezidencija. Teigiama, kad Prahos pilies teritorija – didžiausias senovinis pilies kompleksas pasaulyje. Dėl dydžio – na, nežinau, bet nors lankausi ne pirmą kartą, pilies kiemai ir Šv. Vito katedra, kiti pastatai pribloškia savo didybe. Ypač – Šv. Vito katedra su įspūdingais viduramžių interjerais, kuriuos saulėtą dieną nuostabiai apšviečia saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro spalvotus vitražus. Katedroje ilsisi ir šventųjų, taip pat – Čekijos valdovų palaikai.
Įspūdingi ir Prahos pilies Senieji karališkieji rūmai, beje, turintys sąsajų su Lietuvos istorija: vadinamoji Vladislovo salė, pavadinta Vladislovo Jogailaičio vardu ir sukurta šio valdovo iniciatyva. Prahos pilies Senuosiuose karališkuosiuose rūmuose taip pat rezidavo ir Vladislovo Jogailaičio duktė Ona, ištekėjusi už būsimo imperatoriaus Ferdinando Habsburgo.
Taip pat teigiama, kad negalima palikti Prahos pilies neaplankius Auksinės gatvelės. Siaurutė gatvelė su spalvotais nameliais masina lankytojus pasižvalgyti po ekspozicijas, įsigyti suvenyrų. Legenda pasakoja, kad nameliuose gyveno alchemikai, ieškoję legendinio jaunystės eliksyro ir filosofinio akmens. Na, ir jau tikras faktas – 22-uoju numeriu pažymėtame namelyje dirbo garsus rašytojas Franzas Kafka.
Pietus pavalgome pilies teritorijoje, o po jų prisėdame jau už pilies teritorijos įsikūrusioje vyninėje. Staliukai sustatyti visiškai prie šlaito, apaugusio vynuogynais – net keista, kad sėdime pačiame Prahos centre. Bet tuo įtikina vaizdai į šį miestą.
Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.
Plaukimas Vltavos upe
Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.
Tiesą sakant, nuovargis jau pradeda jaustis, tad sėdame į laivą (jo bilietas taip pat įskaičiuotas į Prahos svečio kortelę) ir 45 minutes žvalgomės po miestą iš vandens. Jei atvirai, pagrindinė priežastis plaukti laivu man buvo nuovargis, nes atrodė, kad ši atrakcija gali būti nuobodoka. Pasirodo, klydau, nes mažutis mūsų laivelis išsuko iš pagrindinės Vltavos vagos ir praplaukė kur kas siauresnėmis jos atšakomis, kurių net neįtariau esant.
Ir plaukiant, iš vandens elegantiškoji ponia Praha vėl pasirodė visai kitaip – upės paviršiuje atsispindintys pastatai atrodė dar didingesni. Taigi, susipažinome su Praha iš visų pusių – žvelgėme į ją iš bokštų, klaidžiojome jos gatvelėmis, gėrėjomės pastatais iš vandens.
Pakeliui link vakarienės vietos dar užsukame į Žydiškąjį kvartalą – kelios sinagogos, senos kapinaitės.
Dienos pabaigai – vakarienė tradicinius čekiškus patiekalus siūlančiame restorane „Kolkovna“.
Į viešbutį grįžome metro, nes kojos labai aiškiai sakė: „mums jau gana“. 🙂
Mūsų planas – ką nuveikėme Prahoje per vieną dieną – rekomenduočiau aktyviems ir norintiems daug pamatyti:
Skaičius mėgstanti mano kolegė Laura iš https://aplinkpasauli.eu/ suskaičiavo, kad ekskursijos, bilietai į aplankytus objektus, plaukimas upe mums būtų kainavę apie 137 eurus, Prahos svečio kortelės kaina – 105 eurai. Ji galioja 48 val., mes naudojomės tik 12 val., taigi, būtume galėję aplankyti dar gerokai daugiau vietų. Ir plius – kelionės viešuoju miesto transportu. Tad jei norite tikrai gerai susipažinti su Praha, Prahos svečio kortelę verta įsigyti.
Beje, pasiekti Prahą dabar labai parasta, nes ketvirtadieniais ir šeštadieniais yra tiesioginiai airBaltic skrydžiai iš Vilniaus į Čekijos sostinę.
O atskridus galima leisti laiką Prahoje, galima pakeliauti po jos apylinkes, plačiau apie tai – čia.
Iki kitų susitikimų, gražioji ponia Praha!
