Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.
Šalis: Čekija
Dalis keliautojų, nuvykusių į Prahą, nežengia toliau už jos gotikinių bokštų ir Vltavos krantus jungiančių tiltų. Tačiau jau iš savo ankstesnės kelionės po Čekiją puikiai žinau, kiek daug neatrasto slypi už garsiosios sostinės ribų. Ši kelionė tapo įdomiu pasižvalgymu po Čekijos istorijos, gamtos ir architektūros paminklus – nuo romantiškų dvarų iki senųjų karališkų monetų kalyklų.
Praha – neabejotinai vienas gražiausių Europos miestų. Pasiekti jį dabar gana paprasta – Vilnių su Čekijos sostine du kartus per savaitę sujungia tiesioginiai airBaltic skrydžiai. Ir jei jau atskridote, siūlyčiau neapsiriboti tik Praha, bet pasižvalgyti plačiau po Centrinę Bohemiją, regioną, kuris dažnai lieka sostinės šešėlyje, nors jame tikrai yra ką veikti ir ką pamatyti. Mano penkių dienų kelionė po šį kraštą buvo tarsi pažintis su įvairiomis Čekijos epochomis: nuo gotikos iki klasicizmo, nuo industrinės revoliucijos iki šiuolaikinių pramogų parkų.
Visa tai atrasti mums padėjo „CzechTourism“, pasiūlę maršrutą, susidedantį iš labai skirtingų ingredientų.
Technologijų paveldas ir dvarų elegancija
Kelionė iš Prahos prasidėjo anksti ryte, o mūsų pirmasis sustojimas buvo „Škoda“ muziejuje, esančiame Mladá Boleslav mieste. Neslėpsiu, matydama šį punktą kelionės programoje, turėjau abejonių, ar man tai bus įdomu. Tačiau turiu prisipažinti – ekspozicija, o ypač ekskursija mano išankstinę skeptišką nuomonę apie šį muziejų iš esmės pakeitė.
1895 metais Václavas Laurinas ir Václavas Klementas įkūrė bendrą įmonę. „Škoda“ – vienas seniausių automobilių prekių ženklų pasaulyje. Muziejus primena šią istoriją autentiškoje vietoje – buvusiuose gamyklos cechuose, kuriuose automobiliai gaminti iki 1928 metų. „Škoda“ veiklą pradėjo kaip dviračių dirbtuvė, kurioje triūsė septyni žmonės, o 20 a. virto viena didžiausių automobilių gamintojų Rytų Europoje. Eksponatai – nuo pirmųjų retro modelių iki šiuolaikinių elektromobilių. Net man, vertinančiai automobilius tik kaip priemonę nuvykti iš taško A į tašką B, buvo įdomu matyti senuosius modelius, skirtus ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir diplomatams ar Tokijo merui – taip, tais laikais automobiliai buvo eksportuojami net į tokią atokią šalį. Žinoma, gamybos apimtys per šimtmetį gerokai prasiplėtė – jei 1913-aisiais per metus buvo pagaminami 500 automobilių, tai dabar per parą iš trijų gamyklų išvažiuoja 3800 automobiliai. Įdomu matyti, ir kaip per šimtmetį keitėsi ši transporto priemonė – nuo pirmųjų, riedėjusių 14 km/val. greičiu, iki šiuolaikinių hibridinių ar net ateities modelių – yra vienas ir toks. Taigi, vienu žvilgsniu, vienoje patalpoje gali aprėpti visą automobilizmo istoriją. Neslėpsiu – įspūdinga.
Kas dar mane nustebino – visi eksponuojami automobiliai restauruoti, ir visi važiuoja. Beje, kaip pasakojo gidė, restauruoti senąjį užtrunka nepalyginti ilgiau nei pagaminti naują – dažnai tam prireikia ne vienerių metų. Dalis ekspozicijos yra nuolatinė, dalis – keičiama. Taigi, jei kažkada ir lankėtės šiame muziejuje, vėl į jį atvykę galite rasti nematytų modelių. O kaip kuriuos jų galima net pavairuoti, na, jei jau visai tiksliai – pasėdėti ir pasukioti vairą 🙂
Visai šalia muziejaus ir dabar veikia didžiausia ir moderniausia „Škodos“ gamykla, automobilių giganto istorija tęsiasi.
Dar vos už pusvalandžio kelio, maždaug 50 km nuo Prahos – tikra priešingybė tik ką matytai industrijai – Loučeno (Loučeň) pilis, pastatyta 18 a. – barokiniai rūmai su elegantišku interjeru ir didžiuliu parku. Ketvirta pagal populiarumą Čekijos pilis.
Nuo 1809 metų pilis priklausė kunigaikščių Thurn-Taxis šeimai, kurie buvo pradininkai ir pirmos europinės pašto sistemos. Ir tai nebuvo vienintelis jų verslas. Dobrovicoje šeima atidarė cukraus fabriką, kuris veikia iki šių dienų. Grafams puikiai sekėsi, jie įsigijo ir daugiau dvarų, plėtė, modernizavo Loučeno pilį. Pavyzdžiui, 1911 metais čia jau buvo įvesta elektra, o vonios kambariai modernumu mažai nusileido šiuolaikiniams.
Ekskursiją vedęs gidas ypač daug papasakojo apie paskutinį grafų atstovą – Alexanderį Thurn – Taxisą ir jo žmoną Mariją von Hohenlohe. Marija buvo labai kūrybinga moteris – tapė, parašė knygelę vaikams anglų ir vokiečių kalbomis, pati sukūrė jai iliustracijas. Pilyje lankėsi ne vienas garsus to meto žmogus: čekų kompozitorius Bedřichas Smetana, buvęs geras šeimininkės draugas ir skyręs jai savo kūrinį, austrų poetas Raineris Marija Rilkė, rašytojai Francas Kafka, Markas Tvenas. Rūmuose buvo didžiulė biblioteka, talpinusi apie 9000 knygų.
Grafas – A. Thurn – Taxisas turėjo kitokių pomėgių: medžioklė, žirgų lenktynės, moterys. Teigiama, kad jis susilaukė net keturiolika nesantuokinių vaikų, o paskutinės dukra gimė, kai jis jau buvo 80-ies. Grafas mirė 1939 metais. Eksponatai liudija, kad paskutiniais gyvenimo metais jis elgėsi gana keistai, Pavyzdžiui, tarnas turėjo išlyginti jo skaitomus laikraščius, popierinius pinigus, o monetas reikėjo nuplauti.
Karo ir vėlesniais metais rūmai gerokai nukentėjo. Vėliau pastatas priklausė Transporto ministerijai, čia veikė Transporto institutas, paskui – mokykla, viešbutis. Prieš 25 metus pilį įsigijo ponia Kateřina Šrámková. Nuo 2007 metų rekonstruota pilis plačiai atvėrė duris lankytojams. Dabar jų čia laukia įvairios ekskursijos, edukacijos. Teritorijoje veikia restoranas, keli viešbučiai. Galima nakvoti ir pagrindiniame pastate, tiesa, su viena sąlyga – reikia nebijoti vaiduoklių. Anot gido, taip jau sutarta, kad iki 24 val. dvaras priklauso žmonėms, po vidurnakčio – neregimiems lankytojams ar šeimininkams, kurių buvimą išduoda varstomi langai ar durys, netikėtai įsijungiantis dulkių siurblys ir panašūs dalykai.
Loučeno parkas dar garsėja ir labirintais, kurių kiekvienas sukurtas vis kitu principu: nuo gyvatvorėmis apsodintų iki gana paprastų spiralinių takų. Iš vienų jų labai paprasta rasti išėjimą – pabodus klaidžioti tiesiog galima perlipti iš vieno tako į kitą, o štai kitame teko užlipus į paaukštintą platformą naviguoti kolegę, nes priešingu atveju Loučene būtume ilgokai užsibuvę. 🙂
Taip, labirintai ne tik pramoga, bet ir puiki metafora kelionėms – kartais reikia pasiklysti, kad atrastum. 🙂
Poděbradai – mineralinio vandens kurortas prie Elbės
Mūsų diena Čekijoje tuo dar nesibaigė. Po pietų leidomės į Podebradus (Poděbrady) – senovinį miestą prie Elbės. Jis garsėja ne tik kaip gimtasis čekų karaliaus Jiržio Podiebradiečio ( Jiří z Poděbrad) miestas, bet ir kaip vienas svarbiausių Čekijos kurortų. Tai lėmė 1905 metais atrasti mineralinio vandens šaltiniai, kurie šios vietos gyventojus, iki tol auginusius daržoves, dirbusius stiklo fabrike, paskatino pakeisti savo veiklą. Mineralinio vandens dėka miestas jau nuo 1911-ųjų klesti kaip kurortas. Prie suklestėjimo prisidėjo ir malonus klimatas, harmoninga aplinka – miestas įsikūręs ant Elbės kranto, jo centre – jaukus parkas.
Garsiojo „Poděbradka“ šaltinio mineralinis vanduo sėkmingai naudojamas kraujotakos, širdies ir kraujagyslių ligoms, taip pat – sąnarių problemoms gydyti. Jis padėjo daugeliui pacientų, tarp jų ir pirmajam Čekoslovakijos prezidentui Tomášui Garrigue Masarykui.
Lankytinų objektų mieste nėra daug – pilis, iškilusi dar 15 a., šiandien puošianti centrinę aikštę ir menanti karališkuosius laikus, bažnyčia. Žmonės čia atvažiuoja būtent dėl mineralinio vandens. Tiesa, yra ir kitokių pramogų – dienos pabaigai praplaukėme laivu „Kapitán Korkorán“ Elbės upe. Saulėlydžio metu švelniai banguojanti upė, žalių jos krantų vaizdai leido pasimėgauti ramybe po intensyvios dienos. O paskutiniai jos akcentai, žinoma, – SPA, baseinas ir vakarienė mūsų viešbutyje.
Man asmeniškai šis miestas kažkuo priminė Birštoną ar Druskininkus – gal tiesiog dėl mineralinio vandens biuvečių ar bendros atmosferos? Tad jei neplanuojama čia gydytis ar sveikatintis, verta užsukti dienai ar dviem ir keliauti toliau. Pavyzdžiui, į Kutná Horą.
Kutná Hora – miestas, sukurtas iš sidabro
Kita kelionės diena atvedė į didžiausią įspūdį palikusį miestelį Kutná Hora, kurio visas senamiestis saugomas UNESCO. Viduramžiais šis miestas buvo ne tik vienas turtingiausių Čekijoje, bet ir turėjo milžinišką politinę reikšmę. Visa tai – dėl jo požemiuose slypinčių sidabro klodų.
Italų dvaras (Vlašský dvůr) – buvusios Kutná Horos ekonominio gyvenimo centras. Kadaise tai buvo valdovų rezidencija, veikė karališkoji monetų kalykla. Pirmosios monetos buvo nukaldintos jau valdant Vaclovui II (Václav II). 14 a. pradžioje–16 a. viduryje Kutná Horos pinigų kalykloje kaldinti Vidurio Rytų Europoje (ir Lietuvoje) paplitę Prahos grašiai. 14–15 a. Kutná Hora klestėjo – čia dažnai lankydavosi Čekijos karaliai, posėdžiaudavo Seimas.
Dabar apsilankymas Italų dvare – tarsi kelionė į pinigų istoriją. O jei manote, kad kalti pinigus (tiesiogine to žodžio prasme) labai lengva, galite patys pabandyti. Aš labai stengiausi, bet išėjo tokia truputį brokuota moneta.
Beje, kur pinigai – ten ir daug įdomių istorijų, tad geriausia po dvarą ir po miestelį vaikščioti su gidu, galinčiu papasakoti, kokias paslaptis slepia išlikę paveikslai, statulos, užrašai. Kitas variantas – dalyvauti žaidime, taip pat pasakojančiame apie Kutná Horos praeitį.
Dar vienas įdomus miesto objektas – Šv. Barboros katedra (Chrám svaté Barbory) – gotikinė šventovė, skirta kalnakasių globėjai. Ji iškilusi virš miesto ir yra labai originalios formos – neslėpsiu, man tai gražiausias Kutná Horos statinys. Katedros statyba truko daugiau nei 500 metų, o viduje galima rasti tiek religinės, tiek kalnakasybos simbolikos. Ypač įspūdingai katedros vidus atrodo saulėtą dieną, kai pro spalvotos mozaikos langus krintanti šviesa kuria mirguliuojančius raštus ant šventovės sienų, grindų – pasijunti tikrai dangiškoje aplinkoje 🙂
Pagal pirminį sumanymą katedra turėjo būti dar beveik dvigubai didesnė, bet planus teko apkarpyti, nes baigėsi pinigai – šventovė statyta vietos gyventojų lėšomis.
Jei dar truks įspūdžių arba keliausite su vaikais, kurie liks abejingi katedros žavesiui ir jau norės kažką patys nuveikti – galima apsilankyti mažoje „Knihtiskárna“ spaustuvėje – muziejuje, kur gyvai pristatoma spaudos istorija. Savo rankomis atsispausdinau suvenyrinę graviūrą, naudodamasi senovine spausdinimo mašina – jei man tai buvo smagi atrakcija, vaikams turėtų būti dar įdomesnė patirtis.
Dienos pabaigoje mūsų dar laukė Sedlecė (Sedlec) ir dvi skirtingos bažnyčios: Sedlecės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Šv. Jono Krikštytojo katedroje (Kostel Nanebevzetí Panny Marie a sv. Jan Křtitele) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčios (Hřbitovní kostel Všech Svatých) osuarijuje (kaulų koplyčioje). Čia saugomi skeletai iš ekshumuotų kapų, t. y. visi šie žmonės buvo palaidoti Sedlecės kapinėse. Kai po bado, maro, karų kapinės pasekė 3,5 hektaro, toliau nebebuvo kur jas plėsti. Todėl senieji kapai buvo ekshumuoti, o palaikai sudėti koplyčioje.
Architektas Janas Santini-Aichelis laikomas autoriumi iki dabar išlikusios kaulų išdėliojimo koncepcijos, kuri turėjo atkleisti, kad mirtis – tai dieviškosios tvarkos dalis, ir išreikšti viltį, kad po mirties galime tikėtis prisikėlimo. J. Santini-Aichelio idėjas papildė jo kolega Františekas Rintas, kuriam priskiriama autorystė žymiausių puošybos elementų: sietyno, herbo ir kabančių girliandų. Teoriškai kaip ir viskas gerai, tai vizualus priminimas „memento mori“, bet aš trumpai apsižvalgiusi sprukau iš koplyčios – man asmeniškai ten buvo labai nejauku. Nuotraukų iš šio objekto nebus – fotografuoti iš pagarbos palaikams draudžiama.
O dienai baigiantis dar kartą pasidžiaugiau, kad likome nakvoti Kutná Horoje. Tiesą sakant, būtent vakare geriausiai supratau, kad šiame mieste man labiausiai patiko pats miestas, tiksliau – senamiestis. Ir ypač dienos pabaigoje, ištuštėjęs nuo turistų, kai galima ramiai pasidžiaugti jo pastatų ir gatvelių žavesiu. Saulei leidžiantis lėtai žingsniavome nuo viešbučio iki Šv. Barboros katedros, pasimėgaudamos vakaro tyla. Grįžome jau temstant, ir žiebiantis gatvių apšvietimui miestas vėl atrodė kitaip – paslaptingas, tylus, pamažu grimztantis į miegą.
Dvarai, parkai ir paskutinė atokvėpio diena
„Oho, kokie įspūdingi rūmai“, – aiktelėjo kolega, žvelgdamas pro automobilio langą. Po akimirkos vairuotojui pasukus vairą supratome, kad tai – pirmasis mūsų tos dienos lankytinas objektas. Kačinos (Kačina) rūmai –įspūdingas klasicizmo ir baroko stilių statinys, nors, pavyzdžiui, fojė, bibliotekos architektūra primena Romos panteoną. Rūmai milžiniški – 200 kambarių, atstumas tarp šoninių fligelių – 227 metrai. Rūmai priklausė aristokratų Chotekų giminei, dabar juose veikia Nacionalinis žemės ūkio muziejus. Šeimos nariai buvo labai išsilavinę, studijavo ekonomiką, teisę, kalnakasybą, inžinerijos, žemės ūkio mokslus, palaikė ryšius su Habsburgais.
Ypač išgarsėjo šeimos palikuonė Sofija Chotek, ištekėjusi už Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando (Franz Ferdinand). Sutuoktiniai buvo nužudyti Sarajeve 1914 metais, ir šis įvykis laikomas Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.
Na, bet grįžkime prie rūmų. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko milžiniška Kačinos dvaro biblioteka, kurioje saugoma daugiau kaip 40 tūkst. leidinių praktiškai visomis Europos šalių kalbomis – ir grožinių, ir filosofinių, ir laikraščių, dokumentų. Pasak gido, biblioteka buvo saugoma kaip tvirtovė, todėl tiek knygų ir išliko. Šalia bibliotekos, tame pačiame fligelyje įsikūrusi ir vaistinė, kurioje vaistai buvo ne tik parduodami, bet ir gaminami. Kvepia žolėmis ir vaistais iki šiol 🙂
Mūsų kelionė aprėpė labai įvairius objektus, nelabai nutolusius nuo sostinės Prahos. Kita tos dienos stotelė turėtų sudominti šeimas – „Mirakulum“ parkas, 12 ha plotas, pilnas įvairiausių pramogų ir atrakcionų vaikams – nuo mažiausių, iki didžiausių. Pilys, labirintai, vandens pramogos, ferma su gyvūnais (netikrais) pritaikyti skirtingų amžiaus grupių vaikams – ir tiems, kuriems žaidžiant norisi pasitelkti fantaziją, ir tiems, kuriems reikia dūkti bei šėlti. Apgalvotos visos detalės, kad vaikams būtų patogu, įdomu, kad jie nepasimestų nuo tėvų ir galėtų saugiai pramogauti. Tuo rūpinasi 130 parko darbuotojų.
O vakarėjant dar spėjome aplankyti Průhonice rūmų parką, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas gražiausių kraštovaizdžio parkų visoje Europoje, įkurtas 1885 metais botanikos entuziasto grafo Ernsto Emanuelio Silva-Tarouca. 250 ha plote įrengta maždaug 40 km ilgio takų, pasivaikščiojimui galima rinktis vieną iš trijų maršrutų.
Po parką mus vedžiojusi gidė aprodė vietas, iš kurių geriausiai atsiveria vaizdas į neorenesanso stiliaus rūmus, ir galima nusifotografuoti tokį spalvotą atviruką, tapusį ir šio straipsnio pagrindine nuotrauka. Bet net ir be gidės būtų smagu apsivaikščioti po šį parką, tiesiog mėgaujantis vaizdais, uodžiant žydinčių augalų kvapą. Net liūtis mūsų pasigailėjo ir grėsmingai susikaupę juodi debesys pratrūko tik tada, kai jau ramiai mėgavomės vandens parko ir SPA malonumais netoli parko įsikūrusiame viešbutyje.
Tobula kelionės pabaiga. 🙂
5 patarimai, keliaujantiems į Čekiją
Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti
Trinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:
Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti
