Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Prisiskaitę kitų keliautojų patarimų, kad po intensyvių atostogų Indijoje dažnam prireikia pailsėti, nusprendėme nedaryti tokios klaidos ir apvažiavus „auksinį trikampį“ tikrąja to žodžio prasme paatostogauti prie jūros. Jaipure lijo ir buvo gana vėsu, o po pusantros valandos skrydžio Goa pasitiko trisdešimties laipsnių karščiu. Pirmas įspūdis – atsidūrėme visai kitoje šalyje: daug šiltesnis oras, palmių giraitės, pilnos gatvės poilsiautojų.
Prieš gerą dešimtmetį Indijos paplūdimiai buvo kur kas tuštesni, mėgiami tik hipių ir kitų panašaus plauko keliautojų, nereiklių komfortui. Dabar kai kurie jų sparčiai populiarėja ir tarp europiečių, ir tarp Rusijos piliečių, ir tarp pačių indų. Europos ir Rusijos kelionių agentūros jau organizuoja tiesiai į Goa čarterinius reisus ir, atrodo, klientų nestokoja. Tai suprantama: tuo metu, kai Europoje šalta žiema, Indijos pietuose oras vasariškai šiltas, gamta – puiki, paplūdimiai – smėlėti, kainos – žemos. Juo labiau, kad paplūdimiai ir viešbučiai - pagal kiekvieno skonį. Čia galima rasti ir prabangių nuošalių viešbučių ar net visą penkių žvaigždučių kompleksą, paslaugų kokybe tikrai nenusileidžiantį analogiškiems Ispanijos ar Turkijos viešbučiams, ir vidutinio lygio poilsiaviečių, ir visai pigių palaikių trobelių.
Paplūdimį gali rinktis kokį tik širdis geidžia: triukšmingą, primenantį Palangą, ar visai nuošalų. Mes vėlgi renkamės vidutinį variantą: tįsoti spūstyje nemalonu, bet labai nutolti nuo padavėjo, atnešančio natūralių sulčių ar maisto, irgi labai nesinori. Įsitaisome nuošalesnėje Colvos paplūdimio dalyje, nuo kaitrios saulės slepiamės palmių paunksnėje. Prieš akis atsveriantis vaizdas papuoštų bet kurios kelionių agentūros bukletą: baltas paplūdimio smėlis, į krantą dūžtančios bangos, palmės. Idilę laiks nuo laiko sutrikdo tik tarsi iš po žemių išnirusi moteriškė, barškinanti pigiais karoliais ar siūlanti abejotinos kokybės skaras. Stebina prekijų atkaklumas kėblinti tokį atstumą tuščiu paplūdimiu, kol galų aptinka „grobį“.
Kai atsibosta tingus poilsis, nusprendžiame pakeliauti po Goa. Viena iš populiariausių turistų transporto priemonių – motoroleriai, kuriuos nuomoja ant kiekvieno kampo. Galima keliauti ir su ekskursijomis. Išmėginome ir tokį variantą, beje, labai populiarių tarp pačių indų. Entuziastingas gidas, tik surinkęs visu ekskursantus, tuoj puolė raginti visus dainuoti. Mūsų nuostabai, bendrakeleiviai džiugiai į tai sureagavo, ir be jokių atsikalbinėjimų vienas po kito traukė indiškas dainas. Pasijutome kaip mokyklos laikais.... Bet, šiaip ar taip, apturėjome dvigubą malonumą: ir pamatėme įspūdingiausias pietinės Goa bažnyčias, šventyklas, portugalų statytas vilas; ir turėjome progos iki soties prisiklausyti indiškų dainų. Reikia pasakyti, kad indai tikrai dainingi. Ir dainuoja jie ne tik scenoje, ekskursijos autobuse, bet, pasitaiko, ir tvarkydami viešbučio kambarius.
Beje, kai kurie atvykėliai čia pasilieka kur kas ilgesniam laikui nei planavo – Indija iš tiesų turi savotiško žavesio, užburiančio didmiesčio gyventojus. Ir ne tik žalią jaunimėlį. „Atvažiavau vieną, kitą kartą. Patiko. Nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Dabar turiu viešbutį nuošalioje vietoje, gyvenu kaip rojuje – drabužių praktiškai nereikia, pusryčiams tarnas nuskina tiesiai nuo palmės papają. Pragyvenimui užsidirbu su kaupu, dirbti nepersidirbu“, – vardijo indiško gyvenimo privalumus Sankt Peterburgą į Goa iškeitęs Andriejus.
Tokio nenoro palikti Indiją priežastis nesunku suprasti. Po didmiesčių tempo ramūs Goa paplūdimiai – ideali atokvėpio vieta, jei tik nekelsite aukštų reikalavimų paslaugų kokybei.
Čia niekas niekur neskuba, dėl nieko nesinervina, gyvenimas sruvena tingiu atostogų ritmu. Dabar pavargusi po darbų vis dažniau prisimenu nepakartojamus ir su niekuo nepalyginamus Goa saulėlydžius.
Stebime saulėlydį iš Palolemo paplūdimio kavinės. Susirinkę į valtį tinklus į jūrą išplaukia žvejai, nekreipdami dėmesio į juos fotografuojančius atvykėlius. Dėmesio į saulėlydžiu besimėgaujančius turistus nekreipia ir ramūs vietiniai šunys, pakrantėje slankiojančios karvės. Visi tingiai ramūs, vaizdas primena sulėtintą kino juostą. Atnešęs mums sriubą padavėjas išskuba lauk, ir kol gaminamas daržovių troškinys, dar spėja pažaisti kamuoliu. Nusileidus saulei paplūdimį pamažu gaubia sutemos. Surinkęs paplūdimio gultus restoranėlio savininkas tiesiai ant smėlio išneša krėslus, stalus, uždega žibintus.
Baigėsi dar viena diena.
Daugiau apie šios kelionės įspūdžius galite skaityti čia.
Dar keli praktiniai patarimai.
Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija
Turistams, susiruošusiems keliauti po Indiją, kelionių agentūros tradiciškai siūlo aplankyti
vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu.
Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos “must” objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo
lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys
savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.
Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.
Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.
Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis. Plačiau apie keliavimo po Indiją subtilumus galite skaityti čia.
Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.
Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys – tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui jis pateko į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.
Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.
Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.
Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.
Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų. Bent jau man taip nutiko.
O po visos kelionės ar jos viduryje labai rekomenduočiau pailsėti kur nors prie jūros. Mes tokiam poilsiu rinkomės Goa.
