Kelionės laikas: 2020 m. vasario 23 - kovo 1 d.

Šalis: Čilė

Trekas W Patagonijoje buvo sena mano svajonė. Jis tapo pagrindine priežastimi leistis į trylikos skrydžių kelionę po Čilę ir Argentiną, prasidėjusią Santjage, o po mėnesio pasibaigusią Buenos Airėse. Ar verta buvo apie šį treką tiek svajoti? Tikrai taip! Nepaprasto grožio vaizdai atperka visus kelionės sunkumus ir nepatogumus. Jis vilioja keliautojus iš viso pasaulio, palapinę kempinge tenka rezervuoti vos ne prieš metus, nes atvykėlių srautas čia gerokai ribojamas.

Paminklas vėjui

Čilės dydį (nors tiksliau turbūt reikėtų sakyti ilgį) geriau pradedu suprasti lėktuvui nusileidus Punta Arenas. Vakar dar leipome nuo kaitros Atakamos dykumoje, o čia išlipus iš lėktuvo jausmas, kad atvykome į Norvegiją ar Islandiją – šalta, vėjai, net ir namai primena skandinavišką stilių. Pavalgę kiek apsižvalgome po miestelį, kuris už šaltį ir lietų nusprendžia mums atsidėkoti vaivorykšte.

Kitą dieną turime plaukti į Magdalenos salą, žavinčią keliautojus gausia pingvinų kolonija. Deja, vėjas toks, kad laivas išplaukti negali. Nei ryte, nei, kaip tikėjomės, 14 val. Didžiulis nusivylimas. Mūsų kelionės planas sudėliotas taip, kad laukti dar kitos dienos nebegalime, turime traukti toliau, iki Puerto Natales miestelio. Vienas iš jo lankytinų objektų – paminklas vėjui... Kažkaip labai nenustebino, vėjas čia tikrai daug ką valdo, ką tik patys tuo galėjime įsitikinti.

Kitą dieną traukiame artyn Torres del Paine nacionalinio parko. Teigiama, kad jis – vienas gražiausių Čilėje ir tikrai nesiimčiau ginčytis su šio teiginio autoriumi. Nuo 1978 metų parkas saugomas UNESCO. Po pietų, prisižiūrėję atvirukinių Patagonijos ežerų, kalnų vaizdų pasiekiame tikslą.

Prie parko administracijos pastato būriuojasi keliautojai – reikia susitvarkyti dokumentus. Po poros valandų jau įsikuriame palapinėse. Treko pradžioje – net kelios skirtingo lygio stovyklavietės ir vienas viešbutis. Iš visų jų savo keistais, į skraidančias lėkštes panašiais namukais išsiskiria ekologinė stovyklavietė. Jos restorane ant staliukų šeimininkauja lapė – sotinasi maisto likučiais ir beveik nekreipia dėmesio į mus. Mūsiškė stovyklavietė – nieko ypatingo, bet dušai, tualetai tvarkingi, su palapinėmis irgi viskas gerai.

Na ką, nuotykis prasideda – rytoj ir kitas keturias dienas mūsų laukia 71 km ilgio W trekas, vienas gražiausių pasaulyje. Jo žemėlapis – teksto pabaigoje.

Torres del Paine nacionalinio parko simbolis – trys granitiniai bokštai 

Pirmoji naktis palapinėse už jos sienų siaučiant vėjui. Ryte pusryčiaujame, dedame ant pečių mažąsias kuprines ir leidžiamės į pirmąjį žygį iki Las Torres – trijų akmeninių uolų-pirštų – šio parko simbolio. Jie ir apačioje tyvuliuojantis smaragdinis ežeras įamžinti tikrai kiekvienoje nuotraukoje iš šio parko. Tai pirmoji W atšaka (tokį pavadinimą trekas gavo, nes jo maršrutas primena šią raidę) – 9,5 km į vieną pusę ir šiam atstumui įveikti planuojamos 3,5 val. Kodėl tiek laiko? Na, ne šaligatviais eisime.

Tik išeinant iš stovyklavietės dangų nušviečia vaivorykštė – geras ženklas! Bet vos pradėjus kilti prasideda lietus – o tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Vėjas labai stiprus, vietomis jo gūsiai tokie, kad verčia iš kojų. Vėjas bloškia lietų į veidą, lupa kuprinės uždangalą. Negalėčiau sakyti, kad tai malonus pasivaikščiojimas. Pusiaukelėje prieiname trobelę – vietinę užeigą. Apšylame, užkandame. Toliau takas veda per mišką – lietaus ir vėjo čia tarsi mažiau, eiti lengviau. Dar kiek pakilus šlaitu nuvilnija nedžiuginanti žinia – dėl stipraus vėjo pavojinga eiti toliau, teks grįžti. Blyn, tiek atėjome, o dabar apsisukti? Ne, visgi eiti galima, tik esame perspėjami, kad turime tai daryti atsargiai.

Netrukus lieka paskutinė atkarpa – status pakilimas per didžiulius akmenis. Lietus, atrodo, pradeda rimti. Ir pagaliau – mūsų šios kelionės tikslas – pro debesis sunkiai įžiūrimi trys akmeniniai pirštai. Atrodo, jau visai nebelyja, ir debesys pro truputį sklaidosi. Kremtame savo pietų davinį ir tarsi filme stebime, kaip dangus vis žydrėja, kaip jo fone ryškėja granitiniai bokštai. Turime gerą progą pamatyti, kaip jie atrodo ir tarp debesų, ir žydro dangaus fone.

Žemyn leistis visai smagu, ir kas svarbiausia – šviečia saulė. Tiesa, vėjas toks, kad stipresnis jo gūsis, atrodo, nešte užneša į nedidelį kalnelį. Kol pasiekiame stovyklavietę, daiktai išdžiūvę. O čia mūsų laukia karštas dušas ir šaltas alus 🙂

Po vakarienės atsirenku keturioms ateinančioms dienoms reikalingus daiktus, likusius nunešu į automobilį. Planas toks, kad ryte kažkas nuvažiuos iki treko finišo ir paliks ten vieną automobilį, o kitu grįš atgal. Ir jau tada visi drauge eisime iki jo pėsčiomis.

Antrąją treko dieną einame palei Nordenskjöld ežerą iki Los Cuernos stovyklavietės. 11 km, 5,5 val. ėjimo. Gražūs vaizdai, puikus oras. Tik vėjas toks, kad fotografuojant turi labai tvirtai laikyti telefoną, kad neišplėštų jo iš rankų. Einu neskubėdama, mėgaudamasi vaizdais.

Naujoji stovyklavietė jauki, įsikūrusi netoli ežero, kuris tokią vėjuotą dieną savo bangomis primena jūrą. Palapinės išdėstytos tarp medžių, ant medinių pakylų. Pagrindinis pastatas, kuriame yra ir kambariai gyventi, ir kavinė, turi jaukią terasą. Joje kuriam laikui ir įsikuriame. Stovyklavietė treko viduryje, čia sunku pristatyti produktus, ir tai išduoda kainos – 0,5 litro alaus kainuoja 7,8 euro.

Dviejų dienų maršrutas – per dieną

Čia mes ne šiaip sau siekiame rekordų. Tiesiog nutiko taip, kad nepasisekė gauti nakvynės tarpinėje stovyklavietėje, ir dabar mūsų laukia sunkiausia treko diena. Iš pradžių einame 2,5 km su visais daiktais iki Campsite Italiano stovyklavietės, kuri dabar apleista, joje įsikūrę tik reindžeriai. Paliekame didžiąją savo turtų dalį joje, o patys kylame iki Britanicos apžvalgos vietos – 5,5 km pirmyn ir atgal. O jau tada vėl su visais daiktais 7,6 km iki Pane Grande stovyklavietės, kurioje apsistosime dviem naktims.

Štai šita mintis, kad toliau jau nereikės niekur eiti su visais daiktais, labiausiai ir guodė kylant iki Britanicos apžvalgos vietos.

Mintys ir nuostabūs vaizdai – ežeras, ir, deja, vienoje vietoje gerokai apdegęs miškas. Vėliau pakylame iki snieguotų kalnų – tarpinio mūsų šios dienos tikslo.

Papietavę ir pasigrožėję vaizdais leidžiamės žemyn. Pasiekusi Campsite Italiano suprantu – pasivaikščiojimo šiai dienai kaip ir pakaktų. Bet dar 7,6 km prieš akis su kantriai manęs laukiančia kuprine ant pečių. Viena paguoda, kad kelias pakankamai tiesus, nereikia nei kilti, nei leistis.

Nepaisant visų tą dieną matytų vaizdų gražiausias man buvo tolumoje pasirodę peizažas su Pane Grande stovyklavietės pastatais. Fu, pagaliau priėjome. Tualete žvilgteliu į veidrodį – į mane žvelgia nuvargusios moteriškės veidas. Ir tai vadinasi atostogos? 🙂

Na, lengva nebuvo, bet dabar jau laukia malonioji dienos dalis. Įsikuriame erdviose, tvarkingose palapinėse. Čia mūsų laukia ir kilimėliai, ir miegmaišiai – viskas švaru, tarsi tik iš skalbyklos. Atrodo, net nelabai reikia mūsų turimų įdėklų į miegmaišį, savotiškos „baltos patalynės“. Palapinės ne tik tvarkingos, bet ir tvirtos – net nesujuda siaučiant smarkiam vėjui. Su užuojauta stebiu, kaip jau kelintą kartą kaimynystėje du vyručiai bando pastatyti atsineštą palapinę, kuriai labiau norisi skristi, o ne stovėti prisegtai prie žemės.

Dušai gal ir nelabai patogūs, bet maudynės po karštu vandeniu džiugina. Po jų einame vakarieniauti į stovykloje esančią valgyklą – už 22 eurų gali valgyti, kiek tik širdis geidžia, papildomai mokėti reikia tik už alkoholį. Mėgaujamės maistu ir pro langus atsiveriančio ežero vaizdais – vėjas, besileidžianti saulė kuria įtempto siužeto filmą.

Tame pačiame pastate kaip ir valgykla yra ir dušai, tualetai, viešbučio kambariai. Tiesa, daugelyje stovyklaviečių tie viešbučių kambariai – aštuonviečiai ir dar didesni. Kaip kurie keliautojai skundėsi, kad gal jau geriau nakvoti palapinėje, ypač jei kambaryje yra keli garsiai knarkiantys kaimynai. Yra šalia treko ir keli normalūs, mums įprasti viešbučiai. Kiek girdėjau atsiliepimus – kokybė vidutiniška, o kambario kaina didesnė kaip europietiško penkiažvaigždukininko – sukasi aplink 200 eurų už parą.

Palei Grey ežerą iki ledyno

Paskutinė treko diena – 22 km palei Grey ežerą iki ledyno. Po vakarykščio ilgo pasivaikščiojimo naktį skaudėjo kojas, o šiandien guodžia mintis, kad eisime tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Tad jei jau labai pavargsiu, bus galima apsisukti ir grįžti atgal. Eiti nebūtų sunku, jei ne tas vėjas – jis neatlyžta, besigėrint pakeliui atsiveriančiais ežero ir ledynų vaizdais reikia tvirtai stovėti ant žemės, kad nenupūstų.

Ežero gale prasidedantis ledynas įspūdingas, bet ilgai sėdėti ir juo gėrėtis nesinori – vis dėl to paties vėjo. Ilgai neužtrukę sukamės eiti atgal. Šį kartą kelias ir pirmyn, ir atgal buvo panašaus sudėtingumo – tenka ne tik leistis, bet ir vėl kilti.

Grįžus į stovyklavietę ta pati rutina: alus, dušas, vakarienė, skalbiniai. Galima jau atsipalaiduoti, trekas baigtas.

Kitą rytą (pirmą pavasario dieną) pusryčiaujame (stovyklavietės valgykloje pusryčiai – 11 eurų, valgai kiek nori), susikrauname daiktus ir einame į mini uostą. 45 min. plaukimo laivu ir pasiekiame čia paliktą automobilį.

Atrodo, kad tai buvo jau labai seniai – tos penkios treko dienos buvo tokios turiningos įspūdžiais, vaizdais, kad atrodo, jame užtrukome ne penkias, o penkiolika dienų. Bendrakeleiviai važiuoja atsivaryti pirmojo, laukiančio mūsų treko pradžioje, o mes ilsimės ir tvarkome daiktus. Tada kraunamės kuprines į automobilius ir pajudame Argentinos sienos link. Argentinos Patagonijoje mūsų taip pat laukia ledynas, trekas.

Lik sveika, Čile! Ačiū už užpildytą svajonę – W treką Patagonijoje. Ilgai prisiminsiu tuos akmeninius uolų pirštus žydro dangaus fone, smaragdinius ežerus, miškus ir net tuos styrančius apdegusių medžių kamienus, suteikiančius peizažui keisto, atšiauraus žavesio. Ir saulėlydžius, ir tą stiprų stiprų vėją 🙂

Kelionės laikas: 2020 m. kovo 6-7 d.

Šalis: Argentina

„Dar vienas nerealus kelionės po Čilę ir Argentiną patyrimas – apsilankymas prie Igvasu (Iguazu) krioklių. Kažkas nepaprasto! Aišku, didžiausią įspūdį paliko vadinamoji "Velnio gerklė" – pats pagrindinis didysis Igvasu krioklys. Tokia vandens jėga ir galybė! Stovi ir negali atsižiūrėti: krentanti vandens masė užburia ir užhipnotizuoja. Ir visai nesvarbu, kad vandens purslai jau permerkė kiaurai – neįmanoma atsigrožėti. Bet tai reikia patirti, jokie vaizdo įrašai ir nuotraukos neperteiks to UNESCO saugomo gamtos stebuklo didybės“, – taip rašiau savo feisbuko paskyroje kitą dieną po apsilankymo prie krioklių.

Sveiki atvykę į džiungles!

Iš tiesų, ši trumpa dvejų dienų išvyka buvo tarsi vyšnia ant torto mėnesį trukusioje trylikos skrydžių kelionėje po Čilę ir Argentiną.

Puerto Igvasu (Puerto Iguazu) – nedidelis miestas Argentinos šiaurėje pasitiko tropiniu karščiu. Buenos Airėse, iš kurių išskridome, taip pat buvo pakankamai šilta, bet čia jausmas – kaip pirtyje – tokioje lietuviškoje, drėgnoje. Iš karto važiuojame į užsakytus apartamentus, o jie – miestelio pakraštyje, visai šalia jau driekiasi džiunglės. Pačiame miestelyje lankytinų objektų kaip ir nėra, turistai čia atvyksta tik dėl krioklių. Tad mūsų pasivaikščiojimas po jį ilgai netrunka, daug mieliau leisti laiką apartamentuose, ypač baseine. Man po ilgos ir, tiesą sakant, varginančios kelionės, labai malonus toks poilsis – maudynės baseine, šalto balto vyno taurė terasoje, vakarienė kavinėje, mėgaujantis maistu praktiškai džiunglių apsuptyje. Visiška ramybė ir gerovė. Tas jausmas, kai vakaras tarsi ištirpsta, užleisdamas vietą nakčiai ir tylai, kurią trikdo tik džiunglių gyventojų garsai.

Tiesa, džiunglių kaimynystė turi ir pašalinių reiškinių. Pavyzdžiui, ryte laukia staigmena – vakar ilgokai ieškojome miestelyje „medialunų“ (pusmėnulio formos vietinių kruasanų) prie rytinės kavos, o dabar atidariusi spintelę pamatau, kad jie labai skanūs ir skruzdėms. Na ką, sveiki atvykę į džiungles 🙂

Užburianti Velnio gerklė

Geriame kavą su skruzdėms nepatikusiais sausainiais, ir netrukus mes jau tarp pirmųjų Igvasu krioklių parko lankytojų. Prie bilietų kasos žmonių nedaug – privalumas, kad atėjome į parką tik jam atsidarius, įėjimas užsieniečiams gerokai brangesnis nei vietiniams, dabar apie 20 eurų. Parke įrengti net keli pasivaikščiojimo takai, gali pasirinkti tinkamiausią. Bet pirmiausiai visi skuba į džiunglių traukinuką, vežantį iki pagrindinio lankytino objekto – "Velnio gerklės" (Garganta Del Diablo – ispaniškai). Mes į artimiausią traukinuką jau nebetelpame, turime kiek palūkėti. Važiavimas atviru traukinuku per džiungles – dar viena maloni atrakcija. Išlipus tenka šiek tiek paėjėti virš išplatėjusios upės nutiestais patogiais metaliniais takais, kai netrukus ausis pasiekia krentančio vandens garsas. Ir staiga visu grožiu atsiveria krioklio vaizdas – 82 m aukščio, 150 m pločio krentančio vandens masė! Žodžiais nenusakoma didybė ir jėga! Žmonių tikrai daug, bet net jie netrukdo žavėtis tokia gamtos didybe. Jau po kelių minučių esame kiaurai permerkti vandens purslų, bet tokiame karštyje tai net malonu. Kaip sakė mano bendrakeleivis – iš Brazilijos pusės "Velnio gerklė" geriau matyti, bet iš Argentinos pusės gali jį pajausti. 🙂

Atsigėrėję fantastiškai vaizdais grįžtame traukinuku atgal ir pasirenkame vieną iš kelių siūlomų pasivaikščiojimo po parką maršrutų. Nacionalinis Igvasu krioklių parkas laikomas vienu iš septynių pasaulio gamtos stebuklų, įsikūręs pačiame Argentinos pasienyje, jo plotas  67.620 ha ir šalis jo teritorija dalijasi su kaimyne Brazilija. Tiesa, didesnioji dalis, du trečdaliai parko priklauso Argentinai. Milžiniškame parke skaičiuojama apie 250 krioklių ir atvykėliams čia rekomenduojama praleisti bent pora dienų, apsistoti galima ir parke esančiame viešbutyje.

Mes parkui turime vieną dieną. Tad ilgai nelaukę patraukiame žemutiniu taku (Lower Circuit). Pasivaikščiojimas parke – didžiulis malonumas. Puikiai įrengti takai, fantastiški krioklių vaizdai. Karšta, tad kai kur praėjimuose yra specialūs dušai, iš kurių nuolat bėga šaltas vanduo – nori atsigaivinti, palįsk visas ar pakišk tik galvą. Vandens aplink daugybė, bet bristi kur nors į upę noras išblėso, pamačius joje ramiai plaukiančią gyvatę.

Saugokite savo empanadas

Vietų pavalgyti taip pat netrūksta. Į vieną kavinę nusprendėme užsukti ir mes. Kol pirkome empanadas (tradicinius vietinius pyragėlius su mėsos ar daržovių įdaru) ir gėrimus, netikėtai įminėme žengiant į ją kilusį klausimą, kodėl didžioji valgytojų dalis brukasi uždarame paviljone, nors staliukų buvo ir lauke. Įtikino pamatytas vaizdelis.

Tik turistai susikrovė maistą ant stalelių lauke, tuoj prisistatė dvi surikatos. Kol iš džiaugsmo apsalę turistai mėgavosi netikėta kompanija ir ieškojo mobiliųjų telefonų tokiai akimirkai įamžinti, ant stalo staiga šastelėjo trečias šios, akivaizdu, gerai organizuotos grupuotės narys, ir stvėręs maišelį su empanadomis spruko į krūmus. Apstulbę turistai paskubomis susirinko maisto likučius ir beviltiškai žvalgosi vietos perpildytame maisto paviljone. O mes, valgydami jo viduje, pro langą stebime, kaip jau kiti perspėjimų nepaisę turistai alkanu žvilgsniu palydi sprunkančias savo empanadas.

Kitoje parko vietoje pyragėlių prarasti nenorintys parko lankytojai gali užkandžiauti didžiuliame metaliniame narve. Gal ir teisingas sprendimas – mes, visi lankytojai, šiame parke tik svečiai...

Po pietų praeiname dar vieną – aukštesnįjį parko taką (Upper Circuit), bet žemesnysis man patiko labiau – kriokliai daug įspūdingiau atrodo, kai matai juos krentančius iš viršaus. O gal jau tiesiog pripratome prie vaizdų? Laiko iki uždarymo dar yra, visi dominantys takai jau praeiti, tad mano bendrakeleivis siūlo paskutiniu traukinuku dar kartą nuvažiuoti iki "Velnio gerklės". Taip ir padarome. Turistų čia jau gerokai mažiau, per dieną pavargęs krioklys, atrodo, ne taip labai ir taškosi, o saulės nušviestas atsisveikinimui dar pasidabina vaivorykšte. Ne, tikrai neįmanoma priprasti prie tokių vaizdų – šis apsilankymas pasirodė dar įspūdingesnis nei rytinis.

Grįžtame atgal prieš pat parko uždarymą. Mūsų laukia kelionė į oro uostą ir skrydis į Buenos Aires. Baigiasi dar viena fantastiška kelionės diena.

Kelionės data: 2020 m. vasario 15 – 18 d.

Šalis: Čilė

Per šią kelionę mūsų lėktuvas leidosi jau keliuose oro uostuose, kol galiausiai pasiekėme kelionės tikslą – Santjagą. Tiesą sakant, buvo net šiek tiek keista palikti oro uostą – per parą beveik pripratome tiesiog pakeisti lėktuvą – tą darėme jau tris kartus.

Santjagas

Pati kelionės pradžia, kai dar šiek tiek nejauku naujoje šalyje, nuo kurios mus skiria tūkstančiai kilometrų. Prabėgs kelios dienos, ir jau pradėsiu gyventi kelionėje. O kol kas ją dar tik nedrąsiai jaukinuosi: eidama gatve atidžiai saugau  rankinę (juk tiek kartų girdėjau perspėjimus apie vagystes), nepatikliai žvelgiu į vietinius, atsargiai ragauju pirmus šaukštus kol kas dar nepažįstamos šalies maisto. Toks jausmas, tarsi aš čia tik trumpam užsukau, ir tuoj vėl išeisiu.

Čilės sostinei mūsų plane buvo numatyta skirti tik pusdienį, tad viešbutyje ilgai negaištame – tuoj išskubame į miestą. Na, šiek tiek dar paskubina ir alkis – pusryčiai lėktuve buvo jau labai seniai.

Gidė rekomenduoja kavinę vietiniame turguje – ten, kur ji pati dažnai pietauja. Labai neturistinė ir tikrai neišvaizdi vieta, bet patirtis primena, kad tokiose vietose paprastai galima skaniai ir nebrangiai papietauti. Taip nutinka ir šįkart. Valgome sriubą, kukurūzų pyragą, keptą žuvį – dalijamės kelias porcijas, nes jos tikrai įspūdingo dydžio, be to norisi paragauti kuo įvairesnių patiekalų. Už visą šį gėrį (plius alus) sumokame po 8 eurus. Santjagas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus – 2019 metų spalį prasidėję protestai neišseko iki šiol, bet dabar jau vyksta tik penktadieniais. Tarsi dėl menkos priežasties – šiek tiek pakeltų metro bilietų kainų – kilę protestai iš tiesų išliejo visuomenės nepasitenkinimą pragyvenimo lygiu, nelygybe. Pasak mūsų gidės, visų šių problemų šaknys siekia 1973 – 1975 metus – Augusto Pinočeto diktatūros laikus.

Visa laimė, mums teko pamatyti tik protestų pėdsakus – užkaltas vitrinas, išdaužytus žibintus, atsišaukimais apklijuotus pastatus, bet tik prieš kelias dienas, penktadienį, žmonės buvo išėję į gatves.

Gidė praveda mus per miesto centrą: tradiciškai Lotynų Amerikos miestams pagrindinę Plaza de Armas (pažodžiui – Ginklų aikštė), valdžios įstaigas, Santjago universitetą, kurio rektoriumi 1867 – 1883 metais buvo lietuvis Ignas Domeika.

Maipo slėnio vynai

Kitą dieną mūsų kelias veda į Maipo slėnį, ne tik Čilėje, bet ir visame pasaulyje garsėjantį vynuogynais ir vynais. 10 val. ryto jau raškome ir skanaujame vynuoges „Santa Rita“ vyno darykloje. Ši ketvirta pagal dydį Čilėje vyno gamintoja įkurta 1880 metais. Tradiciškai apsilankymas kiekvienoje vyno darykloje prasideda nuo pažinties su jos istorija (šioje sužinome, iš kur ant „Santa Rita“ vynų etiketės atsirado skaičius 120 – pasirodo, kovojant dėl šalies nepriklausomybės, tiek kareivių slėpėsi viename iš vyno daryklos pastatų), vėliau – ekskursija po vienuogynus ir vyno rūsius, o pabaigai – vyno degustacija.

Nežinau, ar čia sutapimas, ar visada taip būna – visose trijose mūsų aplankytose vyno daryklose degustavome Sauvignon blanc, Carmenere ir Cabernet Sauvignon vynus. Taigi, tas pats scenarijus pasikartojo ir didžiausioje Čilėje „Concha y Toro“ vyno darykloje. Na, labiausiai turbūt patiko trečioji, paskutinė aplankyta „Unduraga“, ekskursija po kurią prasidėjo nuo jaukaus, puikiai sutvarkyto parko. Daryklos šeimininkai rūpinasi išsaugoti mapučių indėnų palikimą, dalis kažkurios vyno rūšies kainos skiriama buvusiems šių žemių šeimininkams, vyno daryklos teritorijoje įrengtas jiems skirtas muziejus. Maloni „Unduraga“ gidė kantriai laukė mūsų, gerokai vėluojančių, net po darbo valandų. O pabaigoje paprašė nusifotografuoti drauge su ja – pasirodo, šiandien buvo jos paskutinė darbo diena.

Tokia buvo mūsų Vasario 16-oji, pasibaigusi mažučiame Peneflor miestelyje.

Valparaisas

Kitą dieną jau klaidžiojome spalvotomis Valparaiso gatvelėmis – Čilės uostas Ramiojo vandenyno pakrantėje, garsėjantis sienų tapyba (murrals) – nedrįsčiau versti grafičiai, nes daugelis jų – tikrai įspūdingi paveikslai. Miestas ant 42 kalvų – aiškino mums gidė. Iš tolimesnio komentaro supratome, kad gal kalvų tiek ir nėra, bet taip geriau skamba. Ant vienos iš kalvų – Conseption – įsikūrusiame viešbutyje apsistojome ir mes. Nors mieste yra ne vienas funikulierius, palaipioti aukštyn–žemyn vistiek tenka. Tad per pietus galima sočiai pavalgyti – kalorijas tikrai sudeginsime. Pietums renkamės Čilėje ir Peru labai populiarų patiekalą – sevičę – šviežią žuvį, marinuotą citrusinių vaisių sultyse. Kur dar, jei ne ant vandenyno kranto, mėgautis žuvimi ir jūros gėrybėmis.

Pagrindinėje miesto aiktštėje Plaza Sotomayor prisijungėme prie nemokamos ekskursijos po Valparaisą. Dryžuotais marškinėliais vilkinti gidė, spalvinga kaip ir jos miestas, veda mus miesto gatvėmis, pasakodama oficialias ir neoficialias jo istorijas. Ypač daug dėmesio sulaukia murrals. Vienas labiausiai įstrigusių atmintin – „Valparaiso Gernika“ – anot gidės, vaizdžiai iliustruojantis situaciją, privedusią prie audringų protestų Santjage.

Valparaisas palieka žavaus, šarmingo miesto įspūdį. Nors pamatėme tik dalį jo, neturėjome net laiko nukeliauti iki palūdimio. Tik viešbutyje ir visur kitur esame daugybę kartų įspėti saugoti daiktus – esą, čia daug šansų jų netekti.

Kelionės laikas: 2020 m. vasario 14 – kovo 12 d.

Šalys: Čilė ir Argentina

Tokių dviejų kontrastingų mėnesių mano gyvenime dar nėra buvę. Vasario 14 – kovo 13 dienomis – kelionė po Čilę ir Argentiną, o tai buvo 13 skrydžių lėktuvu, apie 3500 km, nuvažiuotų automobiliu, ir beveik 300 km, nueitų savomis kojomis. Skrydis į Lietuvą, ir – tiesiai į saviizoliaciją. Beje, labai džiaugiausi, kad visgi spėjau grįžti, nes nuo pirmadienio, kovo 16 d. Lietuva praktiškai uždarė sienas dėl pasaulį saubiančios COVID-19 pandemijos. Kitas mėnuo: kovo 13 – balandžio 14 dienos – dvi savaitės neišeinant iš buto, po jų didžiausia pramoga – kartą per savaitę apsilankymas prekybos centre. Jokių skrydžių, jokių trekų, ir jokių besikeičiančių vaizdų.

Bet grįžkime prie kelionės. Patagonija buvo mano sena svajonė, ir ilgai kūriau planus, kaip už priimtiną kainą ją aplankyti. Galiausiai šis noras virto keturių savaičių kelione po Čilę ir Argentiną.

Skrydžių maratonas prasidėjo Vilniaus oro uoste  maršrutu Vilnius – Frankfurtas – Madridas – Buenos Airės – Santjagas. Susidėliojo toks pigiausias variantas. Taip iš lietuviškos žiemos atsidūrėme +28°C šiluma džiuginančiame Santjage, ir nuotykiai prasidėjo. Įspūdžiai keitėsi dienomis: pasivaikščiojimas po Santjagą, kitą dieną jau 10 val. ryto degustuojame vynus pas Maipo slėnio vyndarius, nakvynė, spalvingasis Valparaisas,  vėl atgal į Santjagą. Čia paliekame nuomotus automobilius, ir mūsų jau laukia skrydis į Ikikę. Maudynės Atlanto vandenyne, fantastiškas saulėlydis, o kitą dieną – ilgas kelias džipais per Atakamos dykumą, abstulbinusią spalvomis, Mėnulio slėnio vaizdais ir druskos ežerais. Ir pagaliau dvi iš eilės nakvynės toje pačioje vietoje – dykumų mieste San Pedro de Atakama. Iš čia vėl atgal į Kalamą (taip, joje jau buvome ir nakvojome pakeliui iš Ikikės į San Pedro de Atakama), skrydis į Santjagą, naktis oro uoste.

Kitas kelių valandų skrydis ir panorama bei oro temperatūra kardinaliai pasikeitė – atvykome į Patagoniją. Punta Arenase mūsų laukė pirmasis ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelis šios kelionės nusivylimas – dėl didžiulio vėjo tądien laivai negalėjo plaukti į Magdalenos salą, tad čia įsikūrusi Magelano pingvinų kolonija taip ir liko mūsų neaplankyta. Planuojantiems kelionę į Patagoniją labai rekomenduočiau dėlioti dienas taip, kad Punta Arenase ar aplink jį būtų galima praleisti kelias dienas. Jūsų šansai pamatyti pingvinus padvigubėtų – tik, žinoma, 100 proc. tikimybės pasiekti tikrai nepavyks – vėjai Patagonijoje siaučia nuolat.

O mes po nepavykusio plaukimo į Magdalenos salą vakare jau lankėme paminklą vėjui Puerto Natales miestelyje. Kitą dieną prasidėjo penkių dienų W trekas nuostabiame Torres Del Paine nacionaliniame parke, stengiantis atsilaikyti prieš uraganinį vėją ir aikčiojant nuo atsiveriančių vaizdų.

Jį baigę atsisveikinome su Čile ir labai nesunkiai kirtome Argentinos sieną. Jaukus El Kalafatė miestelis, o kitą dieną – be proto įspūdingas Perito Moreno ledynas. Tokia galybė, kurią pajauti šalčio dvelksmu laivui dar tik artėjant prie jo. Toliau – El Čalten (El Chalten) ir trekas link Fitz Roy, iki apžvalgos vietos... Dar vienas skrydis – ir jau Buenos Airės. Bendrakeleiviai jau ruošiasi skrydžiui atgal į Lietuvą, o aš lieku ilgiau pasisvečiuoti Argentinoje. Manęs kelionės  pabaigoje it vyšnia ant torto dar laukė Igvasu (Iguazu) kriokliai – skrydis į Puerto Igvasu ir atgal. Ši mini kelionė truko tik pora dienų, bet negailėjo pačių geriausių įspūdžių.

Ir pabaigai – skrydžiai į Lietuvą jau ryškėjančios pandemijos grėsmės fone: Bueno Airės – Madridas- Frankfurtas – Vilnius.  Su nakvyne Madride. Spėjau grįžti labai laiku, bet tryliktas kelionės skrydis pateisino  savo numerį – mūsų „Lufthansa“ lėktuvas, užuot nusileidęs Vilniaus oro uoste, dėl nepalankių oro sąlygų, ačiū Dievui, sėkmingai nutūpė Kaune. Apsidžiaugėme, nes pirminė versija buvo skristi į Varšuvą. Gal visai gerai viskas baigėsi, įvertinant situaciją: naktis į penktadienį, 13 d., audra, pilnatis ir, kaip minėta, 13-as šios kelionės skrydis... Beje, visa laimė, tik po kurio laiko sužinojau, kad tą naktį Lietuvoje siautė stipriausia dešimtmečio audra.

Taip baigėsi kelionė – visas mėnuo nuolatinio keliavimo, pervažiavimo iš vienos vietos į kitą, kai prabudus ryte reikia kelių akimirkų susivokti, kokioje vietovėje esi ir ką tą dieną reikės vilktis – šortus ar pūkinę striukę.

Ar tai labai nenuvargino? Nuvargino. Buvo tokių akimirkų, berods, San Pedro de Atakama, kai po visos dienos važinėjimų dideliame aukštyje (vietomis marštutas driekėsi 4,3 km virš jūros lygio) pradėjo skaudėti galvą, kai pratrūko susikaupęs nuovargis: „Viskas, pavargau, noriu pailsėti“. Bet išsimiegojus kitą rytą vėl norėjosi leistis į kelią. Arba priešingas momentas Puerto Igvasu, kai po maudynių baseine susėdome prieš vakarienę terasoje su šalto balto vyno taurėmis ir žvelgiant į priešais plytinčias džiungles apėmė toks visiško atsipalaidavimo jausmas, kai, atrodo, tarsi ištirpsti lėtai atslenkančioje vakaro vėsumoje.

Ar rekomenduočiau pakartoti šį maršrutą? Taip. Šalys nepaprastai gražios, įdomios, turinčios ką parodyti. Žinoma, galima maršrutą pildyti, nes liko dar daugybė įdomių neaplankytų vietų. Galima jį skaidyti į kelias dalis ir visai kitaip modifikuoti, bet tikrai įmanomas ir toks variantas. Jis džiugintų įvairove – dykumomis, miestais, kalnais, kriokliais!

Kitas dažnai užduodamas klausimas būna – ar labai brangu? Tiek Čilėje, tiek Argentinoje pragyvenimas (maistas, nakvynė turistams) didžiumoje vietų pigiau nei Lietuvoje, išskyrus treką Patagonijoje – kainos čia jau šauna aukštyn. Aišku, išlaidos priklausys, kokio lygio viešbučius ir valgymo vietas rinksitės – galite puikiai pavalgyti ir už 3 eurus, galite ir už keliolika kartų didesnę sumą – bet vėlgi, tai negalioja trekui Patagonijoje. Ten už alaus bokalą (0,5 litro) gali tekti mokėti 8 eurus, už labai vidutinio viešbučio lygio pusryčius – 11 eurų. Bet kuriuo atveju kelionės liūto dalį sudarys skrydžių kainos – tiek iš Lietuvos iki Pietų Amerikos, tiek šalių viduje – jos, t.y. šalys, tokios didelės, kad automobiliu ar traukiniu nelabai apvažiuosi.

Ir dar norėjote paklausti, ar saugu? Buvome daugybę kartų perspėti saugoti savo daiktus, ypač Valparaise, Kalamoje, bet mano asmeninė patirtis – tikrai saugu. Nors teko girdėti, kad kiti keliautojai rado apvogtus automobilius, neteko mobiliųjų telefonų ir pan.

Prisiklausę tokių pasakojimų, įvertinę, su kokiais orais teko susidurti kitiems keliautojams, kelionės pabaigoje galėjome pripažinti – mums iš tiesų labai sekėsi. Žinoma, būtų džiuginęs ir lėtesnis kelionės tempas, Santjagui skirta ne pusė, bet nors pusantros dienos, būtų patikę nueiti į paplūdimį Valparaise, ilgiau pasivaikščioti prie Perito Moreno ledyno.

Tačiau  kai norisi daug patirti ir pamatyti, o laiko tam nėra itin daug, geriausiais įspūdžiais tenka mėgautis dideliais gurkšniais 🙂