Kelionės data: 2020 m. vasario 15 – 18 d.
Šalis: Čilė
Per šią kelionę mūsų lėktuvas leidosi jau keliuose oro uostuose, kol galiausiai pasiekėme kelionės tikslą – Santjagą. Tiesą sakant, buvo net šiek tiek keista palikti oro uostą – per parą beveik pripratome tiesiog pakeisti lėktuvą – tą darėme jau tris kartus.
Santjagas
Pati kelionės pradžia, kai dar šiek tiek nejauku naujoje šalyje, nuo kurios mus skiria tūkstančiai kilometrų. Prabėgs kelios dienos, ir jau pradėsiu gyventi kelionėje. O kol kas ją dar tik nedrąsiai jaukinuosi: eidama gatve atidžiai saugau rankinę (juk tiek kartų girdėjau perspėjimus apie vagystes), nepatikliai žvelgiu į vietinius, atsargiai ragauju pirmus šaukštus kol kas dar nepažįstamos šalies maisto. Toks jausmas, tarsi aš čia tik trumpam užsukau, ir tuoj vėl išeisiu.
Čilės sostinei mūsų plane buvo numatyta skirti tik pusdienį, tad viešbutyje ilgai negaištame – tuoj išskubame į miestą. Na, šiek tiek dar paskubina ir alkis – pusryčiai lėktuve buvo jau labai seniai.
Gidė rekomenduoja kavinę vietiniame turguje – ten, kur ji pati dažnai pietauja. Labai neturistinė ir tikrai neišvaizdi vieta, bet patirtis primena, kad tokiose vietose paprastai galima skaniai ir nebrangiai papietauti. Taip nutinka ir šįkart. Valgome sriubą, kukurūzų pyragą, keptą žuvį – dalijamės kelias porcijas, nes jos tikrai įspūdingo dydžio, be to norisi paragauti kuo įvairesnių patiekalų. Už visą šį gėrį (plius alus) sumokame po 8 eurus. Santjagas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus – 2019 metų spalį prasidėję protestai neišseko iki šiol, bet dabar jau vyksta tik penktadieniais. Tarsi dėl menkos priežasties – šiek tiek pakeltų metro bilietų kainų – kilę protestai iš tiesų išliejo visuomenės nepasitenkinimą pragyvenimo lygiu, nelygybe. Pasak mūsų gidės, visų šių problemų šaknys siekia 1973 – 1975 metus – Augusto Pinočeto diktatūros laikus.
Visa laimė, mums teko pamatyti tik protestų pėdsakus – užkaltas vitrinas, išdaužytus žibintus, atsišaukimais apklijuotus pastatus, bet tik prieš kelias dienas, penktadienį, žmonės buvo išėję į gatves.
Gidė praveda mus per miesto centrą: tradiciškai Lotynų Amerikos miestams pagrindinę Plaza de Armas (pažodžiui – Ginklų aikštė), valdžios įstaigas, Santjago universitetą, kurio rektoriumi 1867 – 1883 metais buvo lietuvis Ignas Domeika.
Maipo slėnio vynai
Kitą dieną mūsų kelias veda į Maipo slėnį, ne tik Čilėje, bet ir visame pasaulyje garsėjantį vynuogynais ir vynais. 10 val. ryto jau raškome ir skanaujame vynuoges „Santa Rita“ vyno darykloje. Ši ketvirta pagal dydį Čilėje vyno gamintoja įkurta 1880 metais. Tradiciškai apsilankymas kiekvienoje vyno darykloje prasideda nuo pažinties su jos istorija (šioje sužinome, iš kur ant „Santa Rita“ vynų etiketės atsirado skaičius 120 – pasirodo, kovojant dėl šalies nepriklausomybės, tiek kareivių slėpėsi viename iš vyno daryklos pastatų), vėliau – ekskursija po vienuogynus ir vyno rūsius, o pabaigai – vyno degustacija.
Nežinau, ar čia sutapimas, ar visada taip būna – visose trijose mūsų aplankytose vyno daryklose degustavome Sauvignon blanc, Carmenere ir Cabernet Sauvignon vynus. Taigi, tas pats scenarijus pasikartojo ir didžiausioje Čilėje „Concha y Toro“ vyno darykloje. Na, labiausiai turbūt patiko trečioji, paskutinė aplankyta „Unduraga“, ekskursija po kurią prasidėjo nuo jaukaus, puikiai sutvarkyto parko. Daryklos šeimininkai rūpinasi išsaugoti mapučių indėnų palikimą, dalis kažkurios vyno rūšies kainos skiriama buvusiems šių žemių šeimininkams, vyno daryklos teritorijoje įrengtas jiems skirtas muziejus. Maloni „Unduraga“ gidė kantriai laukė mūsų, gerokai vėluojančių, net po darbo valandų. O pabaigoje paprašė nusifotografuoti drauge su ja – pasirodo, šiandien buvo jos paskutinė darbo diena.
Tokia buvo mūsų Vasario 16-oji, pasibaigusi mažučiame Peneflor miestelyje.
Valparaisas
Kitą dieną jau klaidžiojome spalvotomis Valparaiso gatvelėmis – Čilės uostas Ramiojo vandenyno pakrantėje, garsėjantis sienų tapyba (murrals) – nedrįsčiau versti grafičiai, nes daugelis jų – tikrai įspūdingi paveikslai. Miestas ant 42 kalvų – aiškino mums gidė. Iš tolimesnio komentaro supratome, kad gal kalvų tiek ir nėra, bet taip geriau skamba. Ant vienos iš kalvų – Conseption – įsikūrusiame viešbutyje apsistojome ir mes. Nors mieste yra ne vienas funikulierius, palaipioti aukštyn–žemyn vistiek tenka. Tad per pietus galima sočiai pavalgyti – kalorijas tikrai sudeginsime. Pietums renkamės Čilėje ir Peru labai populiarų patiekalą – sevičę – šviežią žuvį, marinuotą citrusinių vaisių sultyse. Kur dar, jei ne ant vandenyno kranto, mėgautis žuvimi ir jūros gėrybėmis.
Pagrindinėje miesto aiktštėje Plaza Sotomayor prisijungėme prie nemokamos ekskursijos po Valparaisą. Dryžuotais marškinėliais vilkinti gidė, spalvinga kaip ir jos miestas, veda mus miesto gatvėmis, pasakodama oficialias ir neoficialias jo istorijas. Ypač daug dėmesio sulaukia murrals. Vienas labiausiai įstrigusių atmintin – „Valparaiso Gernika“ – anot gidės, vaizdžiai iliustruojantis situaciją, privedusią prie audringų protestų Santjage.
Valparaisas palieka žavaus, šarmingo miesto įspūdį. Nors pamatėme tik dalį jo, neturėjome net laiko nukeliauti iki palūdimio. Tik viešbutyje ir visur kitur esame daugybę kartų įspėti saugoti daiktus – esą, čia daug šansų jų netekti.
