Kelionės laikas: 2020 m. vasario 14 – kovo 12 d.
Šalys: Čilė ir Argentina
Tokių dviejų kontrastingų mėnesių mano gyvenime dar nėra buvę. Vasario 14 – kovo 13 dienomis – kelionė po Čilę ir Argentiną, o tai buvo 13 skrydžių lėktuvu, apie 3500 km, nuvažiuotų automobiliu, ir beveik 300 km, nueitų savomis kojomis. Skrydis į Lietuvą, ir – tiesiai į saviizoliaciją. Beje, labai džiaugiausi, kad visgi spėjau grįžti, nes nuo pirmadienio, kovo 16 d. Lietuva praktiškai uždarė sienas dėl pasaulį saubiančios COVID-19 pandemijos. Kitas mėnuo: kovo 13 – balandžio 14 dienos – dvi savaitės neišeinant iš buto, po jų didžiausia pramoga – kartą per savaitę apsilankymas prekybos centre. Jokių skrydžių, jokių trekų, ir jokių besikeičiančių vaizdų.
Bet grįžkime prie kelionės. Patagonija buvo mano sena svajonė, ir ilgai kūriau planus, kaip už priimtiną kainą ją aplankyti. Galiausiai šis noras virto keturių savaičių kelione po Čilę ir Argentiną.
Skrydžių maratonas prasidėjo Vilniaus oro uoste maršrutu Vilnius – Frankfurtas – Madridas – Buenos Airės – Santjagas. Susidėliojo toks pigiausias variantas. Taip iš lietuviškos žiemos atsidūrėme +28°C šiluma džiuginančiame Santjage, ir nuotykiai prasidėjo. Įspūdžiai keitėsi dienomis: pasivaikščiojimas po Santjagą, kitą dieną jau 10 val. ryto degustuojame vynus pas Maipo slėnio vyndarius, nakvynė, spalvingasis Valparaisas, vėl atgal į Santjagą. Čia paliekame nuomotus automobilius, ir mūsų jau laukia skrydis į Ikikę. Maudynės Atlanto vandenyne, fantastiškas saulėlydis, o kitą dieną – ilgas kelias džipais per Atakamos dykumą, abstulbinusią spalvomis, Mėnulio slėnio vaizdais ir druskos ežerais. Ir pagaliau dvi iš eilės nakvynės toje pačioje vietoje – dykumų mieste San Pedro de Atakama. Iš čia vėl atgal į Kalamą (taip, joje jau buvome ir nakvojome pakeliui iš Ikikės į San Pedro de Atakama), skrydis į Santjagą, naktis oro uoste.
Kitas kelių valandų skrydis ir panorama bei oro temperatūra kardinaliai pasikeitė – atvykome į Patagoniją. Punta Arenase mūsų laukė pirmasis ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienintelis šios kelionės nusivylimas – dėl didžiulio vėjo tądien laivai negalėjo plaukti į Magdalenos salą, tad čia įsikūrusi Magelano pingvinų kolonija taip ir liko mūsų neaplankyta. Planuojantiems kelionę į Patagoniją labai rekomenduočiau dėlioti dienas taip, kad Punta Arenase ar aplink jį būtų galima praleisti kelias dienas. Jūsų šansai pamatyti pingvinus padvigubėtų – tik, žinoma, 100 proc. tikimybės pasiekti tikrai nepavyks – vėjai Patagonijoje siaučia nuolat.
O mes po nepavykusio plaukimo į Magdalenos salą vakare jau lankėme paminklą vėjui Puerto Natales miestelyje. Kitą dieną prasidėjo penkių dienų W trekas nuostabiame Torres Del Paine nacionaliniame parke, stengiantis atsilaikyti prieš uraganinį vėją ir aikčiojant nuo atsiveriančių vaizdų.
Jį baigę atsisveikinome su Čile ir labai nesunkiai kirtome Argentinos sieną. Jaukus El Kalafatė miestelis, o kitą dieną – be proto įspūdingas Perito Moreno ledynas. Tokia galybė, kurią pajauti šalčio dvelksmu laivui dar tik artėjant prie jo. Toliau – El Čalten (El Chalten) ir trekas link Fitz Roy, iki apžvalgos vietos... Dar vienas skrydis – ir jau Buenos Airės. Bendrakeleiviai jau ruošiasi skrydžiui atgal į Lietuvą, o aš lieku ilgiau pasisvečiuoti Argentinoje. Manęs kelionės pabaigoje it vyšnia ant torto dar laukė Igvasu (Iguazu) kriokliai – skrydis į Puerto Igvasu ir atgal. Ši mini kelionė truko tik pora dienų, bet negailėjo pačių geriausių įspūdžių.
Ir pabaigai – skrydžiai į Lietuvą jau ryškėjančios pandemijos grėsmės fone: Bueno Airės – Madridas- Frankfurtas – Vilnius. Su nakvyne Madride. Spėjau grįžti labai laiku, bet tryliktas kelionės skrydis pateisino savo numerį – mūsų „Lufthansa“ lėktuvas, užuot nusileidęs Vilniaus oro uoste, dėl nepalankių oro sąlygų, ačiū Dievui, sėkmingai nutūpė Kaune. Apsidžiaugėme, nes pirminė versija buvo skristi į Varšuvą. Gal visai gerai viskas baigėsi, įvertinant situaciją: naktis į penktadienį, 13 d., audra, pilnatis ir, kaip minėta, 13-as šios kelionės skrydis... Beje, visa laimė, tik po kurio laiko sužinojau, kad tą naktį Lietuvoje siautė stipriausia dešimtmečio audra.
Taip baigėsi kelionė – visas mėnuo nuolatinio keliavimo, pervažiavimo iš vienos vietos į kitą, kai prabudus ryte reikia kelių akimirkų susivokti, kokioje vietovėje esi ir ką tą dieną reikės vilktis – šortus ar pūkinę striukę.
Ar tai labai nenuvargino? Nuvargino. Buvo tokių akimirkų, berods, San Pedro de Atakama, kai po visos dienos važinėjimų dideliame aukštyje (vietomis marštutas driekėsi 4,3 km virš jūros lygio) pradėjo skaudėti galvą, kai pratrūko susikaupęs nuovargis: „Viskas, pavargau, noriu pailsėti“. Bet išsimiegojus kitą rytą vėl norėjosi leistis į kelią. Arba priešingas momentas Puerto Igvasu, kai po maudynių baseine susėdome prieš vakarienę terasoje su šalto balto vyno taurėmis ir žvelgiant į priešais plytinčias džiungles apėmė toks visiško atsipalaidavimo jausmas, kai, atrodo, tarsi ištirpsti lėtai atslenkančioje vakaro vėsumoje.
Ar rekomenduočiau pakartoti šį maršrutą? Taip. Šalys nepaprastai gražios, įdomios, turinčios ką parodyti. Žinoma, galima maršrutą pildyti, nes liko dar daugybė įdomių neaplankytų vietų. Galima jį skaidyti į kelias dalis ir visai kitaip modifikuoti, bet tikrai įmanomas ir toks variantas. Jis džiugintų įvairove – dykumomis, miestais, kalnais, kriokliais!
Kitas dažnai užduodamas klausimas būna – ar labai brangu? Tiek Čilėje, tiek Argentinoje pragyvenimas (maistas, nakvynė turistams) didžiumoje vietų pigiau nei Lietuvoje, išskyrus treką Patagonijoje – kainos čia jau šauna aukštyn. Aišku, išlaidos priklausys, kokio lygio viešbučius ir valgymo vietas rinksitės – galite puikiai pavalgyti ir už 3 eurus, galite ir už keliolika kartų didesnę sumą – bet vėlgi, tai negalioja trekui Patagonijoje. Ten už alaus bokalą (0,5 litro) gali tekti mokėti 8 eurus, už labai vidutinio viešbučio lygio pusryčius – 11 eurų. Bet kuriuo atveju kelionės liūto dalį sudarys skrydžių kainos – tiek iš Lietuvos iki Pietų Amerikos, tiek šalių viduje – jos, t.y. šalys, tokios didelės, kad automobiliu ar traukiniu nelabai apvažiuosi.
Ir dar norėjote paklausti, ar saugu? Buvome daugybę kartų perspėti saugoti savo daiktus, ypač Valparaise, Kalamoje, bet mano asmeninė patirtis – tikrai saugu. Nors teko girdėti, kad kiti keliautojai rado apvogtus automobilius, neteko mobiliųjų telefonų ir pan.
Prisiklausę tokių pasakojimų, įvertinę, su kokiais orais teko susidurti kitiems keliautojams, kelionės pabaigoje galėjome pripažinti – mums iš tiesų labai sekėsi. Žinoma, būtų džiuginęs ir lėtesnis kelionės tempas, Santjagui skirta ne pusė, bet nors pusantros dienos, būtų patikę nueiti į paplūdimį Valparaise, ilgiau pasivaikščioti prie Perito Moreno ledyno.
Tačiau kai norisi daug patirti ir pamatyti, o laiko tam nėra itin daug, geriausiais įspūdžiais tenka mėgautis dideliais gurkšniais 🙂
