Kelionės laikas: 2026 m. rugsėjo 6-22 dienos

Šalis: Vietnamas

Pirmos nuotraukos iš Vietnamo – aš visa laiminga su pluoštu pinigų rankoje. Žvelgiant į nuotrauką sunkoka įžiūrėti skaičius, bet mano rankose – trys milijonai! Vos atskridę į Hanojų tapome milijonieriais.

Tiesą sakant, nereikėjo nei laimėti loterijoje, nei atrasti labai sėkmingo verslo idėjos – užteko pirmą kartą išsikeisti pinigų. Už šimtą eurų gavome tris milijonus Vietnamo dongų. Skamba gerai, tiesa? Jei seniai svajojate bent trumpam pasijusti milijonieriais, galiu pasiūlyti kryptį – Vietnamą.

Vietos valiuta vadinama Vietnamo dongu, o tuo metu, kai mes keliavome, vienas euras buvo vertas maždaug 30 tūkst. dongų. Taigi, sumos piniginėje įspūdingai ūgtelėjo. Žinoma, nuo to perkamoji galia labai neišaugo, bet pirmomis dienomis fotografavome įspūdingas sąskaitas su išrikiuotais nuliais – na, ne dažnai vakarienei su draugais išleidi pora milijonų ar ramiai svarstai – verta užsisakyti butelį vyno už milijoną ar pasitenkinti alumi už 30 tūkst. pinigų. 🙂

Pirmomis dienomis tas buvimas milijoniere, jei atvirai, vargino – reikia sumokėti, pasiimi banknotą ir vos ne pirštu sekdama skaičiuoji, kiek prie to vieneto ar penketo prirašyta nulių, ir kokia jo vertė – 50 ar 500 tūkstančių. Kai kava kainuoja dešimtis tūkstančių, o masažas – kelis šimtus, tenka iš naujo susidraugauti su matematika. Ir, beje, daugelyje vietų nebuvo galima atsiskaityti kortele, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, tad keliaujant po Vietnamą turėti kišenėje vieną kitą milijoną grynųjų – būtina.

Taip prasidėjo mūsų pažintis su Vietnamu. Kelionėje mūsų dar laukė ryžių terasos, kaimai, kalnai, įlanka ir salos, tačiau pirmasis šalies veidas buvo jos sostinė Hanojus. Triukšmingas, judrus, pilnas motorolerių ir visai nesistengiantis palaukti, kol po ilgo skrydžio susigaudysi, kur atsidūrei.

Įprastinis vakarinis Azijos miesto šurmulys

Įsikūrę viešbutyje išėjome vakarieniauti. Pirmoji vakarienė Vietname buvo gerame senosios miesto dalies restorane, ir kelionės pradžiai ji tiko puikiai: jauki aplinka, labai skanus maistas ir svarbiausia – švaru, tvarkinga. Pirmomis kelionės po Aziją dienomis visada būni šiek tiek įsitempusi – atidžiai renkiesi maistą, stropiai plauni bei dezinfekuoji rankas ir griežtai sakai „ne“ ledukams į gėrimus. Po kelių dienų pradedi atsipalaiduoti...

Vis dėlto pažintis su vietos valgymo kultūra prasidėjo dar pakeliui link restorano. Einant nuo viešbučio buvo matyti mažytės kavinukės, gatvėje susėdę žmonės, čia pat ruošiamas ir parduodamas maistas. Vietomis sunku suprasti, kur baigiasi šaligatvis ir prasideda kavinė. Keletas žemų kėdučių, staliukas, žmonės su dubenėliais – ir jau visas restoranas. Reikėjo laiko gatvės kavinukėms: apsiprasti su aplinka, pamatyti, kaip čia viskas vyksta. Juk viena yra skaityti apie Azijos gatvės maistą, o kita – atsidurti bendrame chaose tarp garuojančių puodų, pypsinčių motorolerių, valgytojų ir praeivių.

Hanojus pasitiko tuo pažįstamu didelio Azijos miesto jausmu, kai vienu metu aplink vyksta tiek daug, kad nežinai, į kurią pusę žiūrėti. Kažkas valgo, kažkas prekiauja, kažkas važiuoja, kažkas signalizuoja.

Ežeras, tapęs mūsų orientyru

Apsistojome keturių žvaigždučių „Hanoi Pearl Hotel“. Jo vieta tobula: visai šalia Hoan Kiem ežeras, senoji miesto dalis (Old Quater), aplink suvenyrų parduotuvėlės, kavinės, masažo salonai. Pažinčiai su Hanojumi tai labai tinka, nes vos ne visos svarbiausios lankytinos vietos pasiekiamos pėsčiomis.  

Hoan Kiem ežero pavadinimas siejamas su grąžinto kalavijo legenda. Pasakojama, kad imperatorius Ly Thai To iš milžiniško auksinio vėžlio, gyvenusio ežere, gavo stebuklingą kardą, padėjusį nugalėti Mingų dinastiją. Iškovojęs pergalę, Ly Thai To grąžino kardą vėžliui, o šis pasinėrė į gelmes, kad atiduotų jį dievams. Tad vėžliai čia kur kas svarbesni nei vien egzotiški gyvūnai.

Vienoje nedidelėje ežero saloje stovi Vėžlio bokštas (Thap Rua), kitoje, šiaurinėje ežero dalyje, – Ngoc Son, arba Nefrito kalno, šventykla. Į ją veda raudonas The Huc tiltas. Pirmą vakarą po vakarienės vaikščiojome aplink ežerą. Įvairiaspalviai apšvietimai, vandens atspindžiai, žmonės ir šviečiantis tiltas atrodė labai jaukiai.

Skirtingi miesto veidai

Pirmą vakarą nuo ežero pasukę į siauras senamiesčio gatveles, tuoj supratome – ramybė greitai baigiasi. 🙂 Viena mūsų aplankytų gatvių buvo tikras vakaro pramogų centras. Čia einama susitikti, pasėdėti, pavalgyti ir išgerti. Užsieniečių daug, ir visas šis šurmulys įsilieja į bendrą senamiesčio gyvenimą.

Visai kitokį įspūdį paliko žibintais šviečianti gatvė Hang Ma, kurioje prekiaujama šventinėmis dekoracijomis, žibintais ir žaislais. Ši miesto dalis ypač spalvinga: daugybė šviečiančių dekoracijų papuošimų, žinoma, šimtai motorolerių, ant jų – ištisos šeimos su vaikais. Žodžiu, patekome tiesiai į miesto gyvenimo sūkurį. Po skrydžio įspūdžių buvo su kaupu. Hanojus nesupažindino su savimi po truputį – pirmą vakarą tiesiog pasiūlė viską iš karto. 🙂

Rytą, ruošdamiesi išvažiuoti iš Hanojaus, pamatėme dar kitą jo ir ežero pakrantės vaizdą. Gatvėmis skubėjo į darbą važiuojantys žmonės, motorolerių srautas atrodė nenutrūkstamas. O pakrantė, kur vakare vaikščiojo porelės ir pramogavo žmonės, ryte buvo virtusi sporto erdve. Vieni mankštinosi savarankiškai, kiti judėjo grupėmis, dar kiti šoko. Ypač daug buvo vyresnio amžiaus žmonių – Tai či mankštos ir grupiniai šokiai tarp jų labai populiarūs. Beje, panašius vaizdus teko matyti ir kituose Vietnamo miestuose – atrodo, žmonės ten labai aktyviai juda. Net turgaus prekiautojos sugeba pasimankštinti tarp prekystalių.

O dar kitaip tos pačios ežero pakrantės atrodė, kai į Hanojų grįžome sekmadienį. Savaitgalio vakarais šalia jo įrengiama scena, vyksta koncertai, sutraukiantys minias žmonių, gatvės turgeliai. Tokios tarsi „Vilniaus dienos“, bet kiekvieną savaitgalį.

Skiriasi ir miesto rajonų architektūra, kurią apžvelgti netgi nereikia toli eiti. Vien tik žingsniuojant aplink Hoan Kiem ežerą ir kiek nutolstant nuo jo galima matyti jos pokyčius: nuo visiško senamiesčio chaoso iki erdvių aikščių, kolonijinių pastatų. Į dangų šauna net katedros smailė – taip, tikrų tikriausia katalikų bažnyčia.

Ėjimo per gatvę iššūkis

Apie Hanojų neįmanoma pasakoti nepaminėjus motorolerių. Vietname 2025 metais gyveno apie 102,3 mln. žmonių. Pagrindinė transporto priemonė šalyje – motoroleris. Sostinėje ir jos administracinėje teritorijoje – apie 8,7 mln. žmonių, ir žiūrint į eismą kartais atrodo, kad nemaža jų dalis kaip tik dabar važiuoja pro tave. Žinoma, motoroleriu.

Motoroleriai juda gatvėmis, sustatyti prie parduotuvių, kavinių ir namų, užima šaligatvius. Kartais pėsčiajam lieka tiek vietos, kiek pavyksta rasti tarp jų. Žiūrėdama į tas tankias eiles ne kartą  pagalvojau: kaip žmonės paskui atpažįsta savąjį ir, dar svarbiau, kaip jį ištraukia?

Iš pradžių eismas atrodo kaip visiškas chaosas. Tačiau miestui tai kasdienybė, kurioje vietiniai orientuojasi gerokai užtikrinčiau už atvykėlį. Mums belieka stebėti, mokytis ir neprarasti atidumo. Didžiausias iššūkis – pereiti gatvę, kai niekas nesiruošia sustoti ir tave praleisti. Pasirodo, tiesiog turi eiti laviruodama tarp automobilių, motorolerių ir tikėtis, kad šie laiku tave pastebės ir apvažiuos. Ant motorolerių važiuoja tėvai su vaikais, ištisos šeimos. Ir jei suaugusieji dažnai dėvi šalmus, iki vaikų jų mada dar neatėjo. Ne kartą teko žiūrėti ir stebėtis, kaip koks šešiametis išsilaiko nenukritęs, rankytėmis įsikirtęs į mamos nugarą.

Prekyba: nuo šaligatvio iki modernių parduotuvių

Hanojaus, kaip ir bet kurio Azijos didmiesčio, kontrastai labai ryškūs. Mes gyvenome senojoje miesto dalyje, o štai pavažiavus kelis kilometrus atsiverdavo jau kitoks vaizdas: modernūs biurų ir apartamentų pastatai, šešiasdešimt penkių aukštų dangoraižiai, nauji, švytintys prekybos centrai. Atrodė, kad vos per trumpą kelionę persikėlei į kitą aplinką.

Bet kontrastų buvo galima rasti ir gerokai arčiau. Kaip minėjau – mūsų viešbutis buvo modernus ir nepriekaištingai švarus, o paėjus gatve už kokio šimto metrų tetutė prekiauja žalia mėsa, pasidėjusi dėžę ar žemą stalelį ant šaligatvio ir rykštele baido muses nuo išdėliotų mėsos gabalų. Paėjus gal kilometrą – modernioje drabužių parduotuvėje prie savitarnos kasos net nereikia kiekvieno pirkinio atskirai skenuoti: padedi krepšelį su prekėmis į tam skirtą vietą, ir sistema jas atpažįsta, nuskaito visus kodus.

Tokie vaizdai geriausiai parodo, kodėl Hanojų sunku apibūdinti vienu sakiniu. Pažintis tik su senamiesčiu paliktų vienokį įspūdį. Išvažiavus į naujesnius rajonus jis gerokai pasipildo. Abu šie pasauliai priklauso tam pačiam miestui.

Ir man, beje, tikrai labai patiko gyventi senojoje miesto dalyje, nes šalia viskas, ko reikia turistui – ir lankytinų objektų, ir kavinių, ir suvenyrų, šilko parduotuvių, ir masažo vietų. Ir viskas tikrai pigu palyginus su Lietuvoje mokamomis kainomis. Pavyzdžiui, pėdų masažo kaina prasideda turbūt nuo kokių 5 eurų, už valandą trukusį viso kūno masažą mokėti galima 15-20 eurų. Žinoma, galima rasti ir brangesnių, bet ir už tokią kainą patekome į švarius, tvarkingus salonus, ir visos masažistės tikrai pasitaikė puikios.

Vienas seniausių Hanojaus statinių – Literatūros šventykla

Vienas seniausių mūsų aplankytų  Hanojaus statinių – Literatūros šventykla ( (Văn Miếu). Tai ir šventykla, ir pirmas Vietnamo universitetas.

Šventykla įkurta 1070 metais valdovo Ly Thanh Tong laikais ir skirta Konfucijui bei jo mokiniams pagerbti. Konfucijus buvo senovės Kinijos mąstytojas, kurio idėjos apie išsilavinimą, dorą, pagarbą ir atsakingą valdymą stipriai veikė ir Vietnamą.

1076 metais čia įsteigta imperatoriškoji akademija Quoc Tu Giam, laikoma pirmąja Vietnamo aukštąja mokykla. Joje rengti išsilavinę žmonės valstybės tarnybai. Mokslas rėmėsi Konfucijaus tekstais, klasikine kinų literatūra, poezija ir kaligrafija. Išlaikyti egzaminus reiškė galimybę patekti į šalies išsilavinusių pareigūnų sluoksnį, mokyklai daug dėmesio ir laiko skyrė pats valdovas.

Viena įdomiausių komplekso dalių – akmeninės stelos ant vėžlių nugarų. Jose įamžinti valstybinius egzaminus išlaikiusių absolventų vardai. Išlikusios 82 stelos saugo žinias apie 1442–1779 metų egzaminus; šis dokumentinis paveldas įtrauktas į UNESCO registrą.

Į šią šventyklą užsuka ne tik turistai, bet ir vietiniai studentai – prašyti sėkmės per egzaminus.

Kai traukinys tampa turistų laukiamu įvykiu

Dar viena garsi Hanojaus vieta – Traukinių gatvė („Train Street“), kurioje suplūsta minia turistų stebėti per miestą pravažiuojantį traukinį. Taip, gerai supratote – tiesiog stebėti ir nufotografuoti eilinį traukinį. Skamba labai keistai, bet faktas lieka faktu – vietiniai sugebėjo nepatogumą – per miesto centrą, vos per kelis metrus nuo namų važiuojantį traukinį paversti turistų mėgstama atrakcija.

Šalia bėgių prisikūrė kavinių, ir prieš atvažiuojant traukiniui jos užsipildo lankytojų, nors kainos geru trečdaliu aukštesnės nei gretimoje gatvėje. Bet turistai sėda ir perka, nes kitaip dėl galimybės pažvelgti į pravažiuojantį traukinį teks stumdytis prie uždarytos gatvės su dešimtimis kitų kolegų. Žinoma, kai čia tiek užsieniečių, ant bėgių vyksta intensyvi prekyba. Artėjant traukinio važiavimo laikui, erdvė atlaisvinama, ir tai, kas ką tik atrodė kaip neįprasta kavinės aplinka, vėl tampa geležinkeliu. Nuaidėjus švilpukui, drąsesnieji puola dėti ant bėgių tik ką nusipirkto alaus metalinius kamštelius – traukinio ratų suplokštinti jie iškart tampa geidžiamu suvenyru. Ir visi atsitraukia per keliolika centimetrų nuo bėgių, pasiruošia telefonus – reikia užfiksuoti tokį įvykį – pravažiuojantį traukinį. Asmuo, pasiūlęs šios atrakcijos idėją, tikrai turėtų būti įtraukas į marketingo istoriją. 🙂

Pho ir vietnamietiška kava su kiaušiniu

Kaip rašant apie Hanojų negalima nepaminėti motorolerių, taip dar labiau neatleistina būtų praleisti maistą. Vietname jis įvairus, skanus, o pažintis su juo prasideda gerokai anksčiau, nei atsiverti restorano meniu. Užtenka eiti gatve ir stebėti, ką žmonės gamina bei valgo.

Vienas žinomiausių patiekalų – pho, vietnamietiškai rašoma phở. Tai ryžių makaronų sriuba su sultiniu ir mėsa (arba be jos). Phở bò patiekiama su jautiena, phở gà – su vištiena. Svarbiausia čia sultinys: ilgai verdamas, aromatingas, dažnai kvepiantis žvaigždiniu anyžiumi, cinamonu, imbieru ir svogūnais.

Mums sriuba dažniau reiškia pietus, o Hanojuje pho dubenėlis visiškai įprastas ir pusryčiams. Valgiau šią sriubą ne vienoje vietoje. Skaniausia ji buvo viename brangiame restorane – didžiulis jos dubuo kainavo 2 eurus, ir įveikusi jį jaučiausi pasisotinusi.

Be pho, su sostine siejama bún chả – ant žarijų kepta kiauliena, patiekiama su ryžių makaronais, žalumynais ir padažu. Dar galima dairytis ryžių popieriaus suktinukų – jie populiarūs visur, gali būti ir su mėsa, ir tik su daržovėmis, virti aliejuje arba ne.

O vietnamietiška kava verta atskiro sustojimo. Tradiciškai ji ruošiama mažu metaliniu filtru phin, dedamu ant puodelio. Į jį suberiama malta kava, užpilama karštu vandeniu ir laukiama, kol gėrimas lėtai sulašės. Vietoje dažnai naudojama sodraus skonio robusta, o vienas populiarių derinių – kava su saldintu sutirštintu pienu. Gali būti ir šalta jos versija su ledu.

Hanojaus garsenybė – kava su kiaušiniu, cà phê trứng. Stebėjome, kaip ji gaminama. Iš pradžių pradedama ruošti kaip prieš tai minėta stipri kava. Tada labai gerai išplakami kiaušiniai su sutirštintu pienu ir ant tos masės užpilama kava, todėl visas derinys labiau primena desertą puodelyje. Kava apačioje, saldus kremas viršuje. Iš pradžių reikia paragauti kremo, o po to jau galima maišyti jį su kava ir mėgautis 🙂

Hanojus buvo mūsų kelionės pradžia ir vieta, į kurią vis sugrįždavome. Man tokie sugrįžimai patinka: miestas atrodo vis artimesnis, drąsiau pradedi jį atrasti ir vis geriau jame jautiesi. Ir jau matai ne tik motorolerių sumaištį, bet ir kolonijinius pastatus, ir švytintį ežero paviršių, ir jaukias kavines. O pirmąjį laimėjimą Hanojuje prisiminsiu ilgai – retai kur milijoniere tampi dar nespėjusi pavakarieniauti. 🙂

Daugiau apie mano kelionę po Vietnamą – kituose įrašuose.

P. S. Kelionę mums organizavo MAKALIUS

P. P. S. Keliaudama po Vietnamą naudojausi lietuviškos bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 9,99 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.  Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

P. P. S. Kelionėje man patikimai tarnavo lagaminas iš  ELAGAMINAI

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Į Tashichho dzongą – festivalio vietą atvažiavome labai anksti, bet prie įėjimo jau driekėsi eilė. Tiksliau – dvi eilės: viena vyrų, kita – moterų. Pastaroji, žinoma, kur kas ilgesnė. Turbūt todėl, kad praėjimo į festivalį patikra – tokia kaip oro uosto, o moterys paprastai turi daugiau daiktų, ir jų drabužiai kur kas įvairesni. Juo labiau, kai eidamos į festivalį jos stengiasi kuo labiau pasipuošti.

Bet eilės juda pakankamai greitai, ir štai netrukus mes jau festivalio vietoje. Didžioji aikštė – festivalio scena, kol kas dar tuščia, tribūnose taip pat yra laisvų vietų, bet jos sparčiai pildosi.  Žmonės renkasi apsirengę geriausiais savo drabužiais – moterys su ryškiomis kira, vyrai su gho. Ore tvyro švelnus naftalino kvapas – iš spintų ir skrynių festivaliui ištraukiami stropiai saugomi patys geriausi, šilkiniai moterų drabužiai. Tokio kostiumo kaina gali siekti 3 tūkst. JAV dolerių, beveik metų darbo užmokestį.

Festivalis skirtas pagerbti Guru Rinpočę

Sostinėje Timpu (Thimphu) kasmet rengiamas Tshechu festivalis – buvo vienas tų įvykių, prie kurio derinome savo kelionės datą. Nes Butano festivaliai – ne spalvingas folkloro pasirodymas turistams, o gyva, kasdienė tikėjimo praktika. Jie rengiami ne tam, kad turistai galėtų pasigirti įspūdingomis nuotraukomis, bet skirti vietiniams žmonėms, jų bendruomenei ir jų dvasiniam gyvenimui. Būtent dėl to jie tokie  ypatingi.

Timpu Tshechu festivalio ištakos siekia XVII amžių. Žodis tshechu pažodžiui reiškia „dešimtoji diena“ – ši šventė rengiama mėnulio kalendoriaus dešimtą dieną ir skirta pagerbti Guru Rinpočės (Padmasambhavos) – didžiojo budistų šventojo – darbus ir mokymus. Būtent jis įveikė vietines dievybes ir įtvirtino Butane budizmą. Jo mokymai sudaro dvasinį Tshechu festivalio pagrindą, o vienuoliai ir religiniai lyderiai atlieka ritualus, kuriais siekiama iškviesti dievišką apsaugą ir palaiminimą karalystei bei jos žmonėms. Eiliniams lankytojams festivalis, panašiai kaip lietuviškieji atlaidai, yra gera proga gauti palaiminimą ir apsivalyti.

Įdomiausias festivalio reginys – spalvingi kaukių šokiai

Atvykusius užsieniečius, nesuprantančius festivalio esmės, labiausiai žavi ir vilioja įspūdingieji Cham (kaukių) šokiai, kuriuos atlieka vienuoliai ir pasauliečiai, pasipuošę ryškiaspalviais kostiumais ir dėvintys egzotiškas kaukes.  Šokiai nėra improvizacija – jų choreografijos perduodamos iš kartos į kartą, turi aiškią simboliką ir ritualinę struktūrą. Kiekvienas šokis vaizduoja budistinės mitologijos epizodus, dažnai susijusius su Guru Rinpočės gyvenimu ir darbais.

Pavyzdžiui, vienas iš populiariausių šokių vaizduoja aštuonias Guru Rinpočės formas, simbolizuojančias skirtingus jo dvasinius pasiekimus, kito tikslas – iškviesti apsaugines dievybes ir išsklaidyti piktąsias dvasias ir pan. Kiek supratau, visų šių šokių struktūra panaši: blogio jėgų atpažinimas, jų sutramdymas ar transformacija, dvasinis išlaisvinimas. Jie atliekami itin preciziškai, skambant gyvai muzikai: skardiems cimbolų, ragų ir būgnų garsams.

Vaizdas aikštėje iš tiesų įspūdingas. Kažkada keliaudama po šiaurinę Indiją buvau neplanuotai pakliuvusi į nuošaliame kalnų miestelyje vykusią šventę, ir ten patyriau, ką reiškia patekti į tokį autentišką renginį. Čia lydėjo panašus jausmas – atrodo, kad patekai į kažkokį filmą ar laiko mašina buvai nublokšta šimtmečiu atgal. Visai šalia tavęs vyksta tarsi kažkoks paralelinis gyvenimas, o tu jame – tik stebėtoja.

Butaniečiams dalyvavimas Timpu Tshechu ne tik religinė pareiga, bet ir šventė, puiki proga susitikti su draugais ir giminaičiais. Žmonės rinkosi nešini patiesalais, užkandžiais – su šeimomis, vaikais, senoliais. Visą tvarką stropiai prižiūrėjo pareigūnai ir gausus savanorių būrys.

Stebėti vyksmą tribūnose buvo taip pat įdomu, kaip ir šokius aikštėje. Regėti, kaip bendrauja seniai nesimatę giminaičiai ar draugai, apžiūrėti labai egzotiškus kažkokios kalnų genties moterų drabužius (apskritai, didžiumos dalyvių drabužiai spalvomis nenusileido šokėjų aprangai) – jausmas toks, lyg žiūrėtum 3D filmą :). Jaunimui tai ir puikus būdas susipažinti, gal net sutikti būsimą vyrą ar žmoną. Smalsu buvo stebėti, kaip takais tarp tribūnų vaikštinėja vyručiai, akivaizdu, daug akyliau nužvelgdami ne šokius aikštėje, o ant suolų susėdusias pasipuošusias bendraamžes.

Ir visi žmonės labai geranoriški, mielai pozuoja fotografuojantiems turistams. Gal todėl, kad pastarųjų čia tik keletas. Iš tiesų mums, keliautojams tai reta ir autentiška galimybė iš arti pažinti butaniečių gyvenimo būdą bei vertybes. Stebėdama Timpu Tshechu supratau: Butano festivaliai išliko gyvi todėl, kad netapo „produktais“, performansais turistų lūkesčiams patenkinti. Taip, mes galime juos fotografuoti. Taip, galime žavėtis spalvomis. Bet šventė vyksta nepriklausomai nuo mūsų.

Mieste – minios žmonių ir nuolaidos

Timpu Tshechu – Timpu regiono šventė, oficiali nedarbo diena. Gatvėse pilna žmonių, parduotuvės vilioja festivaliui skirtomis nuolaidomis. Akivaizdu, kad ta proga į sostinę susirinko aplinkinių kaimų gyventojai, nusiteikę sudalyvauti šventėje, pasivaikščioti per parduotuves, ir, matyt, susitikti su giminėmis, draugais. Smagus šventinis šurmulys mieste.

Autentiškas vienuolynų gyvenimas

Dar vienas Butano festivalių žavesys – jie vyksta autentiškoje aplinkoje–dzonguose – tvirtovėse-vienuolynuose, kurie iki šiol dar yra religinio ir administracinio gyvenimo centrai. Ir lankantis juose galima matyti tikrą, realų gyvenimą. Štai viename vienuolyne netikėtai pakliuvome į kažkokią šventę – vyksta apeigos, giedamos giesmės, skamba muzika. Gaila, Butano šventyklų viduje negalima fotografuoti, tad neperteiksiu tos autentiškos atmosferos. Mes ten buvome tokie truputį svetimkūniai, bet priimti labai maloniai. Užuot apibambėjusios, kad trukdome ceremoniją, vietinės moteriškės draugiškai pasispaudė, pakviesdamos prisėsti šalia, prisidėti prie bendrų apeigų.

Kitame vienuolyne šventei dar tik buvo ruošiamasi. Vienoje patalpoje jauni vienuoliai iš tešlos lipdė jai nedideles skulptūrėles. Iš gido pasakojimo suprantame, kad atlikdami šį darbą vienuoliai turėtų melstis. Na, kiek matau, ne vieno jų rankos dirba, o akys nukreiptos į šalia padėtą mobilųjį 🙂 Niekas čia nieko nepozuoja ir nesistengia pasirodyti prieš turistus.

Į Gangtey Goenpa vienuolyną pataikėme atvykti šventei jau artėjant prie pabaigos. Tad ne mažiau nei vienuolyno architektūra ar atsiveriantys nuostabūs vaizdai į slėnį ir kalnus sužavėjo vietiniai žmonės – šįkart vaikai.

Kaip supratau iš kitų keliautojų, tokios šventės vienuolynuose nėra retenybė, ir daug šansų, kad keliaudami po šią šalį į vieną ar kitą pateksite. Nesvarbu, net jei jūsų planuose nebus garsiųjų festivalių pavadinimų.

Ką duoda tokios šventės? Na, jos kaip prieskoniai maistui – gali pasimėgauti dar ryškesniu, o kas svarbiausia – autentišku jo skoniu. Tai geras būdas geriau pažinti Butano kultūrą, sakyčiau – jo dvasią. Tad jei ruošiatės į Butaną, paderinkite kelionės laiką prie festivalių – pamatysite  šią šalį dar spalvingesnę – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Pagrindiniai Butano festivaliai

Butane kasmet vyksta dešimtys religinių švenčių.

Didžiausi Tshechu:

• Paro Tshechu – vienas įspūdingiausių ir labiausiai lankomų;
• Timpu Tshechu – mano aprašyta sostinėje vykstanti nacionalinė šventė;
• Wangdue Phodrang Tshechu – garsėja spalvingais šokiais.

Be tshechu, Butane vyksta ir drup tipo šventės – intensyvūs kelių dienų ritualų ciklai vienuolynuose. Vienas žymiausių pavyzdžių – Punakha Drubchen.

Informacija apie festivalius – čia.

Mano pirmuosius įspūdžius iš Butano rasite čia. O apie kopimą iki Tigro lizdo prašome skaityti čia.

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Baigęs valgyti bananą Ritchie lėtai apsižvalgo aplink, atrodo, atsidūsta, ir pradeda neskubėdamas lupti kitą vaisių. Stebiu jį iš kelių metrų atstumo, ir toks keistas jausmas, kai gali iš taip arti žvelgti jam į akis, bandyti pagauti žvilgsnį, atspėti, ką jis mąsto. Ar apskritai mąsto?

Mano mintis nutraukia reindžeriai: „Neatsipalaiduokite ir nepamirškite – prieš jus – alfa patinas. Jo jėga – kaip kelių vyrų“. Taip, Ritchie – didžiulis orangutanas, vienas iš Semengono laukinės gamtos centro (Semenggoh Wildlife Centre) gyventojų.

Orangutanų gyvenimo dramos iš arti

Semengono laukinės gamtos centras įkurtas Malaizijoje, Borneo saloje, apie 30 km nuo Kučingo (Kuching). Nuo 1975 metų parke globojami ir prižiūrimi laukiniai bei pusiau laukiniai orangutanai, kurie tapo našlaičiais arba buvo išgelbėti iš nelaisvės, yra reabilituojami ir mokomi išgyventi laukinėje gamtoje. Jie čia gyvena atvirose džiunglėse, laisvai vaikštinėja po jas, ir jei nori, gali ateiti pasimaitinti prie specialiai įrengtų platformų.

Pasak informacinio parko lankstinuko, tai viena geriausių pasaulyje vietų stebėti orangutanus jų natūralioje buveinėje, tačiau susitikimai nėra garantuoti – gyvūnai patys sprendžia, ar ateiti į maitinimosi aikštelę. Mes į parką atvažiuojame prieš 9 val. ryto – tokiu laiku didesnė tikimybė, kad jie ateis pusryčių. Iš kitos pusės – nesėkmės atveju, dar turėtume šansą atvažiuoti čia ir 15 val.

Parke mūsų, lankytojų, susirenka nedidelė – gal dešimties žmonių – grupelė. Iš atsargių reindžerių išvedžiojimų suprantame, kad džiunglėse šiuo laiku vaisių netrūksta, oras apniukęs, bando lynoti, tad mūsų galimybės išvysti miško žmones nėra labai didelės. Bet kol jų visgi laukiame, reindžeriai turi ką papasakoti apie parką, lankymosi taisykles ir jo gyventojus. Dabar čia sukiojasi 28 orangutanai – keturiolika vyrų, dešimt moterų, o keturių mažylių lytis dar nežinoma. Vadovauja „Big Boss“ – mano pradžioje minėtas patinas Ritchie (43 metai). Vyriausia gyventoja – 53 metų patelė Seduku, jau ilgaamžė, matyt, parke jai sudarytos geros sąlygos. Gyvenimas čia verda, aistros kunkuliuoja ne mažiau nei kokiame romantiškame seriale. Viena orangutanė, pravarde „Karšta mamytė“, buvo net nužudyta. Įtariamas vienas iš jos gerbėjų, matyt, neišlaikęs meilės trikampio įtampos. Kol kas parke karaliauja Ritchie, bet senasis patinas jau pasidarė tingus, labai mėgsta ramiai ir sočiai pavalgyti, tad panašu, netrukus jį pakeis kažkuris iš jaunesnių.

Besiklausant reindžerio pasakojimų, sulaukiame žinutės – prie maitinimosi platformos artinasi jauni orangutanai. Nuskubame jos link. Taip, virvėmis vikriai leidžiasi vienas iš jaunuolių. Pasiekęs ant pakylos sudėtus bananus nesikuklina – prisigriebia jų pilnas rankas ir pėdina atgal prie virvių. Hmm, ir kaip jis kabarosis, kai rankos užimtos? Jokių problemų! Pasirodo, bananus galima neštis ir kojomis bei dantimis, o rankos lieka laisvos čiupti už virvių. Šiam pasitraukus, pradeda artintis kitas valgytojas. Pusiaukelėje susitikę jie, atrodo, aptaria reikalus. Kažkas tokio! Stebėti orangutanus jų natūralioje aplinkoje, matyti, kaip jie laipioja, bendrauja tarpusavyje! Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad tai gali būti taip įdomu!

Ir stebėtina, kaip jie nenukrenta. Na, anot reindžerių, būna, kad ir nukrenta. Ir jei nudrimba šešiolikmetis Ganya, jauniausias Seduku sūnus (o jam tai neretai nutinka), netoliese kažką veikiantys reindžeriai „gauna malkų“. Tiesiogine prasme – būna apmėtomi šakomis. „Bet mes tikrai iš jo nesijuokiame“, – prisiekinėjo reindžeriai. Ką gi, matyt, ne tik žmonės būna įsitikinę – čia ne aš kaltas, čia aplinka kalta. Tai tie kalti ir baudžiami.

Kai jau atsižiūrime į prie platformos besimaitinančius jaunuolius orangutanus, reindžeriai per racijas sulaukia žinutės iš kolegų – link keliuko atpėdina pats „Big Boss“. Skubame į tą pusę. Sušlamsi džiunglių krūmai ir iš jų pasirodo didžiulis, daugiau kaip 100 kg sveriantis orangutanas – Ritchie. Įtariai nužvelgia per saugų atstumą susibūrusią mūsų grupelę, atsidūsta ir prisėdęs prie paslaugiai reindžerių pamėtėtos bananų krūvos, pradeda vieną lupti. 

O mums sėkmė nusišypso dar kartą – netikėtai susipažįstame ir su Seduku. Ponia irgi teikiasi nusileisti iš medyje įrengto guolio užkąsti, tuo labai nustebindama reindžerius. Pasirodo, visai neseniai ji aptiko nesaugiai paliktus bananus ir nusprendė jais pasirūpinti, apie ką liudijo didžiulis jos pilvas. „Ir kaip jai dar telpa“, – kraipė galvas reindžeriai.

Mūsų apsilankymas parke pranoko lūkesčius. Grįžus į miestą nuotaikos nesugadino ir prapliupęs lietus – tai, kas šiame regione įdomiausia, jau pamatėme. Juo labiau, miestą buvome apžiūrėję ankstesnėmis dienomis, dabar teliko pamatyti kelias šventyklas, ir lietus tam netrukdo.

Kačių miestas Kučingas

Į Kučingą atskridome tiesiai iš Mulu. Iš ramių tylių džiunglių atsidūrėmė praktiškai didmiestyje – Kučinge (Kuching) ir jo apylinkėse gyvena apie 700 tūkst. žmonių, tai ketvirtas pagal dydį Malaizijos ir didžiausias Saravako (Sarawak) valstijos miestas, jos sostinė ir svarbiausias administracinis bei kultūrinis centras. Kučingo pavadinimas dažniausiai siejamas su malajų žodžiu kucing (katė). Turbūt siekiant pateisinti pavadinimo kilmę, visas miestas pilnas kačių statulų.

Kučinge gyvena daug kinų, malajų, yra ir indų. Vietomis miestas gerokai primena Kiniją, o Indijos turgaus gatvė – Indijos turgų. Pats miestas, kaip ir kiti jo kolegos Azijoje – kontrastingas: netrūksta ir modernių dangoraižių, ir senovinių šventyklų, ir toli gražu neprabangių kvartalų.

Tik atskridę ir užkandę artimiausioje kavinėje išeiname į miestą. Pagrindinė miestiečių pasivaikščiojimų vieta – Saravako (Sarawak) upės krantinė – pasirodo, yra visai netoli nuo mūsų viešbučio. Vienas įspūdingiausių pakrantės pastatų – Saravako valstijos rūmų pastatas, į kurį veda modernus tiltas. Apžiūrime jį, kitus pakrantėje išsirikiavusius garsius pastatus, nueiname iki Google Maps surasto orchidėjų parko, kuris tądien nedirbo, tad apžiūrime tik prie jo augančias gėles.

Žymiausią kinų šventyklą Tua PekKong, garsėjančią savo mistine gale pildyti širdies troškimus, aplankome kitą dieną, jau su gidu.

Pasivaikščioję pakrante skubame vakarieniauti į rekomenduotą savotišką maisto turgų, esantį daugiaaukščiame pastate. Didžiulėje salėje įsikūrę daugybė restoranų, siūlančių įvairiausio maisto. Susikalbėti ir išsiaiškinti, kas yra kas, nėra paprasta, tad užsisakome to, kas aiškiausia – gražiausiai atrodančių žuvų, daržovių.

Po skanios, sočios ir nebrangios vakarienės sugrįžtame į promenadą. Kiekvieną vakarą priešais įspūdingus Saravako valstijos rūmus rengiamas lazerių šou sužavi ir mus.

Nusprendėme, kad Kučingas – visai įdomus miestas, nors turistai į jį dažniausiai užsuka dėl šalia esančio Bako nacionalinio parko (Bako National Park) ir jau minėto Semengono laukinės gamtos centro.

Pažintis su didnosėmis beždžionėmis Bako nacionaliniame parke

Bako nacionalinis parkas yra maždaug 40 km nuo Kučingo miesto. Pasiekti jį nėra paprasta: pirmiausia važiuojame automobiliu iki Kampung Bako kaimo, o iš ten į parką plaukiame valtimi. Nuotykiai prasidėjo tik išplaukus. Po keliolikos minučių mūsų kapitonas kažkodėl nusprendė prisišvartuoti prie nykokos mangrovių salos, į kurią net neįmanoma išlipti pasivaikščioti. Pasirodo, vanduo gerokai nusekęs, tad reikia luktelti, kol jis pakils ir bus galima plaukti toliau. Šalia salos švartuojasi ir daugiau valčių.

Kas keliolika minučių vienas valtininkas ryžtasi palikti salą ir išbandyti vandens lygį, bet nedaug tenuplaukęs vėl užstringa. Kai pagaliau kitam pavyksta sėkmingai praplaukti sekliausią vietą, ir mes tęsiame kelionę. Pasiekus tikslą valtis negali priplaukti iki pat kranto, tad tenka nusiauti batus ir tiesiog nubristi iki jo. Beje, kitoje parko vietoje gidas neleido mums net priartėti prie vandens, nes kažkur gali tūnoti krokodilai...

Bako nacionalinis parkas įkurtas 1957 metais ir yra seniausias Saravako nacionalinis parkas. Jo plotas palyginti nedidelis – tik apie 27 kv. km, tačiau parke sutelktos net kelios skirtingos ekosistemos – mangrovės, atogrąžų miškai, pakrančių uolos ir paplūdimiai. Garsiausi parko gyventojai – didnosės beždžionės, taip pat makakos, driežai, įvairūs paukščiai ir vabzdžiai. Parke įrengta 16 pažymėtų skirtingo sudėtingumo takų. Galima čia atvykti vienai dienai, galima kelioms ir apsistoti nameliuose. Mums užteks vienos dienos.

Drauge su gidu leidžiamės į džiungles, ir netrukus mūsų palydovo dėmesį patraukia kažkoks šnarėjimas medžiuose (mes to tikrai nebūtume išgirdę). Čia jos – didnosės beždžionės! Pamačius jas iš arčiau nekyla klausimų, kodėl vietiniai vadino jas „olandais“ – savo didelėmis nosimis ir atsikišusiais pilvais beždžionės tikrai kažkiek primena stambius, alaus pilvus užsiauginusius olandų (atsiprašau, nieko nenoriu įžeisti) ar kitų Europos šalių pirklius.

Atsižiūrėję didnosių beždžionių, patraukiame toliau į džiungles. Pasak gido, makakų geriau nesutikti – jos tikros akiplėšos ir vagišės. Tai ir gerai, kad čia jų nesutinkame. Užtat prie džiunglių įpratusi gido akis netrunka pastebėti prie medžio kamieno prigludusį, matyt, kietai įmigusį tinginį.

Apskritai labai džiaugėmės, kad šioje išvykoje turėjome gidą, nes be jo tikrai nebūtume atkreipę dėmesį į tarp šakų įsitaisiusią žalią gyvatę, nežinoję, ką daryti, kai priekyje taką užtvėrė šernas, neišgirdę įdomių pasakojimų apie augalus.

Vienas toks nekaltai atrodantis vaisius, pasirodo, itin nuodingas – jo paragavus gali sustoti širdis. Sako, jie itin pavojingi savo žmonas skriaudžiantiems vyrams, po kurių mirties paprastai neįmanoma nustatyti, kodėl ta širdis staiga sustojo...

Pasivaikščiojimas po parką – dar viena puiki diena Malaizijoje. Dvi nakvynės Kučinge ir trečios dienos pavakarę mūsų laukė skrydis į kitą Borneo salos miestą – Kota Kinabalu.

Pasakojimą apie Kvala Lumpūrą galite rasti čia, o daugiau patarimų ir rekomendacijų dėl kelionės į Malaiziją ieškokite šiame straipsnyje.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Jei man reikėtų sukurti filmą apie svajonės siekimą, dabar jau turėčiau aiškią metaforą – palyginčiau tai su kopimu iki Tigro lizdo vienuolyno (Taktsang Palphug  / the Tiger's Nest Monastery). Kodėl? Nes kelias iki jo gana sudėtingas, o siekiama svajonė – ant uolų tarsi pakibęs vienuolynas tai viliojančiai pasirodo, tai vėl pasislepia tarp debesų. Na, bent jau mums taip buvo. Ir pakeliui netrūksta pagundų apsisukti ir grįžti atgal, arba tiesiog sustoti pusiaukelėje įsikūrusioje kavinėje ir mėgautis vienuolyno vaizdu per atstumą, patogiai geriant kavą ar gurkšnojant alų. 🙂

Guru Rinpoche meditacijos vieta

Vienuolynas Tigro lizdas, oficialiai vadinamas Taktsang Palphug, yra įsikūręs vakarų Butane, Paro slėnyje, ant stačios uolos, tarsi pakibęs maždaug 900 metrų aukštyje virš slėnio. Tai ne tik garsiausias šalies simbolis, bet ir viena svarbiausių Butano budistinių šventovių.

Pavadinimas „Taktsang“ dzongkha kalba reiškia „Tigro lizdas“ ir yra tiesiogiai susijęs su viena svarbiausių Butano legendų. Pasak budistinės tradicijos, VIII amžiuje į Paro slėnį atvyko Guru Rinpoche (Padmasambhava) – Tibeto budizmo skleidėjas. Manoma, kad jis atskrido ant tigre virtusios savo dvasinės partnerės Tashi Kheudren ir apsistojo oloje, kabančioje uoloje virš slėnio. Čia jis meditavo ir pasireiškė savo rūstinguoju Dorji Drolöd pavidalu, siekdamas sutramdyti piktąsias Himalajų jėgas ir paruošti kraštą priimti Budos mokymą.

Guru Rinpoche šioje vietoje meditavo VIII amžiuje. Gerokai vėliau, 1692 metais, aplink šią meditacijos grotą iškilo vienuolynas, tapęs viena svarbiausių piligrimystės vietų Himalajuose.

Šiandien Tigro lizdas yra aktyvus budistinio vienuolyno kompleksas, kurį sudaro kelios šventyklos, meditacijos urvai ir pagrindinė ola, siejama su Guru Rinpoche. Lankytojai čia gali pamatyti Guru atvaizdus, ritualinius altorius, freskas ir nuo uolos atsiveriantį įspūdingą Paro slėnio vaizdą. Daugelyje vidinių erdvių fotografuoti draudžiama, siekiant išsaugoti vietos sakralumą.

Taktsang yra lankomiausias objektas Butane. Nepaisant, kad kaip jau minėjau, šalis laikosi „aukštos vertės, mažo poveikio“ turizmo politikos, Tigro lizdą kasmet aplanko dešimtys tūkstančių piligrimų ir keliautojų iš viso pasaulio, jis tradiciškai priskiriamas prie „must-see“ vietų užsienio turistams.

Statūs šlaitai ir paslaptingas miškas

Pasiekti vienuolyną galima tik pėsčiomis – žygis prasideda Paro slėnyje ir veda per pušynus bei kalnų takus. Į vieną pusę tenka kopti apie 2–3 valandas, o visas apsilankymas dažniausiai užtrunka 4–6 valandas. Dalį kelio galima joti arkliu, tačiau paskutinė atkarpa iki vienuolyno įveikiama tik pėsčiomis.

Minios iki vienuolyno kopiančių turistų – pragyvenimo šaltinis vietinio kaimo gyventojams. Pasikeisdami jie darbuojasi prie automobilių stovėjimo aikštelės nuomodami turistams tvirtas lazdas, padedančias kopti link tikslo.

Mes savo kelionę pradėjome gana apniukusį rytą. Tik pradėjus kilti sutinkame besileidžiančius keliautojus. „Neverta vargti, vistiek nieko nesimato“, – piktinosi jie. Na, prieš akis dar mažiausiai dvi valandos kopimo, tad per tą laiką oras gali labai pasikeisti. Nemesime savo tikslo net nepradėję artėti prie jo 🙂

Iš pradžių kilti tikrai nelengva, pakilimai vietomis statūs, nors takas visai patogus. Pirmasis apdovanojimas – atsiveriantys įspūdingi vaizdai į apačioje plytintį slėnį.

Pusiaukelę žymi kavinė, į kurią kavos ar maisto užsuka turbūt kiekvienas, kylantis ar besileidžiantis iš vienuolyno. Stabtelėjome ir mes. Iš terasos galima matyti Tigro lizdo vienuolyną – debesys tai paslepia jį, tai prasisklaido, parodydami visu gražumu. Didžiulė pagunda mesti tokią neaiškią svajonę ir grįžti arba likti kavinės terasoje, kol kiti nusileis – viskas ir iš čia gerai matosi 🙂 Visa laimė, kad drauge keliavusi ir jau ne kartą iki šio vienuolyno kopusi Ieva Rutė motyvuoja – toliau kopti bus paprasčiau. Čia kaip ir su tomis svajonėmis – gerai, kai kas nors paskatina ar pastumia jų siekti. 🙂

Na, bet kylame tolyn. Antroji kopimo dalis tikrai lengvesnė. Pakeliui dar stabtelėjame pakabinti maldos vėliavėles. Pasirodo, kiekviena jų spalva kažką simbolizuoja ir siejama su gimimo data. Gidas Pupas pasirūpino nupirkti mums tų maldos vėliavėlių, parinkdamas spalvą pagal kiekvieno gimimo datą. Palikę maldų vėliavėles pleventi vėjyje, traukiame tolyn.

Kitas etapas – magiškas miškas, paskendęs rūke. Reikėtų kurti siaubo filmą, tokia aplinka labai pasitarnautų – didžiuliai medžiai, apaugę kybančiomis samanomis, ir visas šis vaizdas – gana tiršto rūko fone. Įspūdinga!

Artėjant prie vienuolyno kopimas statėja, žmonių daugėja, nes vietomis tenka lipti stačiais laiptais, tad tempas lėtėja. Užtat vaizdai – ir į vienuolyną, ir į slėnį – fantastiški. Žinoma, netrūksta ir norinčių įsiamžinti prie jų. Tik ne visiems pavyksta – štai atsistoja kažkas, vaizdas puikus, po akimirkos – užplaukė debesis ir turi nuotrauką su vaizdu į pilką debesį, o ne į vienuolyną.

Pasiekus tikslą specialiose spintelėse paliekame praktiškai visus daiktus ir patenkame į komplekso vidų. Pirmiausia įeiname į vieną šventyklą, bandome ramiai pamedituoti. Žmonių daug, visi stengiasi elgtis tyliai, bet šurmulio neišvengsi. Pažvelgiame ir į tą meditacijos grotą, nors paties jos dugno nepasiekiu – kažkaip neįkvepia leistis siauromis medinėmis kopėčiomis. Vienoje iš šventyklų uždegame žvakutes – atrodo, čia pagaliau pajuntu šios vietos sakralumą. Apvaikščioję visą kompleksą, vėl susitinkame kieme, užkandžiaujame, žvelgiame į apylinkes.

Svajonė pasiekta! Ar ji buvo verta tų pastangų? Taip! Tikrai verta pamatyti – ir komplekso vidų, ir nuo jo atsiveriančius vaizdus. Jau pats kelias iki tos svajonės – t. y. kopimas – buvo įspūdingas. Ir dar smagiau, kad sėkmingai jį įveikėme. Ir džiugu, kad taip sėkmingai nusileidome žemyn. Būtų liūdna, jei šio kopimo būčiau atsisakiusi ir gailėčiausi, kad net nepabandžiau. Kaip nutinka atsisakius svajonės.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Neatsimenu skrydžio, per kurį būčiau taip prilipusi prie iliuminatoriaus. Ir kaip gali atitraukti akis, kai už jo – ištisinė debesų danga, o pro ją tai šen, tai ten prasikala kalnų viršūnės, tarp jų ir aukščiausioji mūsų planetoje – Everestas. Tikrai neturiu iliuzijų pasiekti ją savomis kojomis, tad mėgaujuosi vaizdu iš lėktuvo. Buvau girdėjusi, koks įspūdingas gali būti skrydis iš Katmandu (Nepalas) į Paro (Butanas), bet kad TOKS įspūdingas – šito nesitikėjau.

Tik netrukus vaizdas pro iliuminatorių pasikeičia, ir dabar jau atrodo, kad besileisdamas lėktuvas sparnų galais švelniai braukia medžiais apaugusius kalnų šlaitus. Šitas vaizdas jau nebeatrodo toks žavus. Laimė, lėktuvas ratais sklandžiai paliečia nusileidimo taką ir netrukus sustoja. Sveiki atvykę į Griaustinio drakono žemę! Šitaip dar vadinama viena paslaptingiausių Himalajuose – Butano – karalystė.

Šalis, vertinanti ne BVP, o gyventojų laimę

Butanas – nedidelė, tarp Indijos ir Kinijos (Tibeto) įsikūrusi karalystė, kurioje gyvena apie 780 tūkst. žmonių. Tai viena rečiausiai apgyvendintų Azijos šalių, kur daugiau nei du trečdalius teritorijos dengia miškai. Šalies ekonomika remiasi hidroenergetika, žemės ūkiu ir turizmu, tačiau pastarasis čia griežtai reguliuojamas – Butanas pasirinko vadinamą „aukštos vertės, mažo poveikio“ kryptį. Turistai už kiekvieną viešnagės šioje šalyje dieną turi sumokėti po 100 JAV dolerių. Iš šių pinigų finansuojama sveikatos apsauga, švietimas, gyventojams valstybinėse gydymo įstaigose ir mokyklose nei už mokslą, nei už gydymą mokėti nereikia.

Butanas ypatingas dar ir tuo, kad be didelių direktyvų ir galybės kitų dokumentų realizavo ES kažkurių ateities metų siekį – jo anglies dvideginio emisijos yra neigiamos, t. y. iš atmosferos sugeria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jų išmeta. Tai lemia konstituciškai saugomi miškai, griežta aplinkosaugos politika ir sąmoningai ribojama industrializacija. Taip pat – nuolat sodinami medžiai. Mes, beje, prie to irgi prisidėjome. Jei šalia besiganančios karvės nenugrauš, kalno šlaite netoli Timpu (Thimphu) žaliuos ir mano sodinta pušis 🙂

Istoriškai Butanas ilgą laiką buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Dabartinės valstybės pamatus XVII a. padėjo dvasinis ir politinis lyderis Zhabdrung Ngawang Namgyal, suvienijęs skirtingus regionus į vieningą budistinę valstybę. 1907 metais Butanas tapo paveldima monarchija, o šiandien tai konstitucinė monarchija, kuriai vadovauja penktasis Wangchuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck. Jis dažnai minimas kaip itin artimas žmonėms valdovas – ne simbolis, o realiai kasdienybėje matomas karalius.

Dominuojanti religija šalyje – vadžrajanos budizmas. Jis čia nėra tik tikėjimas – tai gyvenimo būdas, persmelkiantis architektūrą, švietimą, šventes ir net valstybės valdymo filosofiją. Suprasti jį nėra paprasta, visa laimė, drauge keliavusi Ieva Rutė padėjo geriau suvokti kontekstą.

Dar vienas Butano išskirtinumas – pasaulyje plačiai nuskambėjęs 1970 metais įvestas Bendrosios nacionalinės laimės (Gross National Happiness) indeksas, vertinantis ne tik šalies ekonominius rodiklius, bet ir emocinę gyventojų gerovę, kultūros išsaugojimą, aplinkosaugą bei gerą valdymą.

Pirmieji įspūdžiai – visiškai kitokia šalis

Neslėpsiu – pašaipiai žvelgdavau į keleivius, kurie dar tik lipdami lėktuvo trapu spėja nufilmuoti krūvą vaizdo įrašų ir nuotraukų. Šį kartą panašiai elgiausi ir aš. Nes vos išlipus iš lėktuvo jau buvo aišku – Butanas visiškai kitoks nei mano anksčiau lankytos Azijos šalys, net ir jo kaimynės Nepalas ar Indija.

Oro uosto pastatas – tradicinio butanietiško stiliaus, gausiai dekoruotas, o visi darbuotojai vilki tautinius drabužius. Vyrai dėvi gho – trumpą, iki kelių siekiantį chalatą, sujuosiamą diržu, kuris suformuoja savotišką priekinę kišenę. Moterys vilki kira – ilgą, iki žemės siekiančią suknelę, derinamą su trumpu švarkeliu tego.

Moterų drabužiai nestebino, tačiau vyrai su savo trumpais chalatais ir kelius siekiančiomis kojinėmis atrodo gerokai neįprasčiau, bet turiu pripažinti – gražiai. Taip, tikrai. Viskas vyksta tvarkingai, visur švaru, darbuotojai supermandagūs ir paslaugūs – gerokas kontrastas su mūsų neseniai paliktu Nepalu.

Paro – vartai į Butaną

Išeiname iš oro uosto su lagaminais ir mus pasitinka mūsų gidas Pupas (taip, toks jo vardas) ir besišypsantis vairuotojas. Kaip vėliau supratome, su šia komanda mums labai pasisekė – gidas rūpestingas, įdomiai pasakojantis,  draugiškas ir nuoširdus, o vairuotojas toks profesionalas, kad net manęs nepykino serpantinuose.

Pakuojamės į gyvenimo jau mačiusį „Toyota“ autobusėlį ir judame link pirmo viešbučio. Paro nėra labai didelis miestas – čia gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Tai vienas svarbiausių Butano centrų, nes būtent čia įsikūręs vienintelis tarptautinis oro uostas. Paro slėnis nuo seno buvo svarbi prekybos ir kultūros sankirta tarp Tibeto ir Indijos, o šiandien dauguma vietinių verčiasi žemės ūkiu, turizmu ar dirba valstybės tarnyboje.

Akį traukia to paties vienodo butanietiško stiliaus namai. Centre matyti nemažai parduotuvių, kavinių.

Kiek pavažiavus vaizdas toks, kad miestas jau baigėsi – kelias nebe asfaltuotas, pakelėje – ryžių laukai. Netrukus posūkis ir pradedame kilti į kalną stačiu, vos ne 90 laipsnių kampu, ir kelias nėra labai platus. Sėdėčiau už vairo, jau turbūt apsiverkčiau. Užtai koks vaizdas atsiveria iš viešbučio terasos – metame lagaminus ir puolame filmuoti, fotografuoti. Tuos mūsų lagaminus tuoj išgraibsto miniatiūrinės viešbučio darbuotojos – smulkaus sudėjimo butanietės, ir aš pirmą kartą nuoširdžiai kremtuosi prisiėmusi tiek daiktų, matydama kaip viena jų neša mano lagaminą laiptais iki kambario. Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad tas pats kartojosi ir kituose viešbučiuose.

Ateiname į savo kambarį – jis erdvus, šiaip jau kaip tradicinis viešbučio kambarys, turime ir nuosavą terasą. Bet didžiausias privalumas – vaizdas į prieš akis besidriekiantį slėnį. Galėčiau valandų valandas sėdėti terasoje, stebėdama plaukiančius debesis ar keičiantis saulės apšvietimui besikeičiančias slėnio spalvas. Arba stebėti sėdėdama vonioje – taip, vonios kambarį gavome irgi su langu, su vaizdu į slėnį 🙂

Bet ilgai mėgautis vaizdais iš terasos nėra kada, nes jau pirmą dieną prasideda pažintis su Butanu. Čia pat, Paro slėnyje, aplankome ir svarbius istorinius objektus. Pirmoji – 1421 metais pastatyta šventykla Dumstang Lhakhang. Ją čia pastatė šventasis Thang Tong Gyalpo. Pasak legendos, jis buvo ne tik dvasinis mokytojas, bet ir klajojantis vizionierius, gebėjęs sujungti krantus ten, kur atrodė neįmanoma – sakoma, kad jo statyti geležiniai tiltai jungė ne tik slėnius, bet ir žmones su jų tikėjimu.

Beje, vieną iš pirmųjų, 600 metų amžiaus geležinį Butano tiltą mums pavyko kitą dieną pamatyti.

Netoliese šventyklos stūkso Ta Dzong – buvęs sargybos bokštas (Watch Tower), XVII a. statytas gynybai, o šiandien paverstas Nacionaliniu muziejumi.

Jo masyvios sienos saugo ne ginklus, o Butano istoriją: religinius artefaktus, kaukes, tankas ir kitokius eksponatus, liudijančius apie vietos gyventojų tradicijas, kasdienį gyvenimą.

Pirmoji pažintis su Butano skoniais

Pietaujame ir pradedame pažintį su Butano virtuve. Ji paprasta, soti ir dažnai aštri. Daugelio patiekalų pagrindą sudaro ryžiai, daržovės, jako ar karvės pieno sūris ir mėsa. Pirmą dieną per pietus viešbutyje gavome tokį vakariečiams adaptuotą maistą: vištienos troškinio, daržovių, ryžių.

Vakarieniaujame jau mieste. Gido rekomenduotoje kavinėje, kurią dažniau renkasi vietiniai, ne turistai. Užsisakome momo – tai tradicinis patiekalas, šiek tiek primenantis mūsiškius koldūnus. Kas renkamės su vištiena, kas su mėsa ar daržovėmis, su aštresniu padažu ar be jo. Visi skanūs. Porcijos kaina mūsų pinigais – 0,8–1 euras. Man užtenka porcijos, kažkas užsisako dar vieną dviem. Pasistiprinę pereiname į kitoje gatvės pusėje esantį alaus barą. Čia jau atrodo, kad grįžome į šiuos laikus ir pataikėme beveik į Europą. Geriame alų, groja gyva muzika, vietinis jaunimėlis šoka. Aktyviausią šokėją vėliau dar kartą sutiksime lėktuve, skrendančiame į Katmandu. Jis ten, žinoma, nebešoks, o dirbs stiuardu.

Miegu puikiai, o ryte norisi kuo anksčiau atsikelti ir prieš pusryčius spėti pasigėrėti vaizdais iš terasos. Po pusryčių pakuojamės ir traukiame tolyn – laukia išsami pažintis su Butanu. Teks dar kopti ir į Tigro lizdą, ir dayvauti festivalyje, ir patirti kitų nuotykių.

Ką verta žinoti planuojant kelionę į Butaną

1. Į Butaną galima atskristi tik į Paro tarptautinį oro uostą – vieną sudėtingiausių pasaulyje dėl kalnuoto reljefo. Tiesioginiai skrydžiai yra iš Indijos (Delis, Mumbajus ir kt.), Nepalo (Katmandu), Tailando (Bankokas), Bangladešo (Daka) ir Singapūro. Skrydžius vykdo dvi šalies oro linijos – Drukair (Royal Bhutan Airlines) ir Bhutan Airlines.

2. Visiems užsienio turistams, išskyrus Indijos piliečius, reikalinga Butano e-viza. Ji tvarkoma internetu arba per licencijuotą vietinį turizmo operatorių.

3. Planuojant kelionę būtina įsivertinti Sustainable Development Fee (SDF) – kasdienį mano minėtą mokestį, tarsi bilietą į šią šalį.

4. Butane turistai keliauja per licencijuotus turizmo operatorius, kurie pasirūpina maršrutais, leidimais, apgyvendinimu, transportu ir gidu. Butane negalima savarankiškai išsinuomoti automobilio. Šalyje galima keliauti tik su vietiniu vairuotoju (dažniausiai kartu su gidu).

Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.

Šalis: Turkija

Abiejose kelio pusėse – stepės, vietomis apaugusio krūmokšniais. Pasak gido, dešinėje pusėje, už kelių šimtų metrų – jau Sirijos siena. Taigi, esame pačiame Turkijos – Sirijos pasienyje, kurį esant šalia kelis kartus išdavė tik mūsų automobilį sustabdę pareigūnai, kažko pasiteiravę gido ir vairuotojo. Smalsiai žvelgiame pro langus į prabėgančius Pietryčių Turkijos pakelės vaizdus.

Vienu metu vairuotojas priverstas stabtelėti – kelią kerta ožkų banda. Prašome vairuotojo sustoti, išlipę trise – aš ir kolegos žurnalistai iš Lenkijos ir Estijos filmuojame, fotografuojame raguotųjų bandą ir ją genantį piemenį. Užsižiūrėję į stepėje tolstančią bandą,  atkreipiame dėmesį į piemenį, kuris kažko sunerimęs mostaguoja rankomis rodydamas mums už nugarų. Atsisukame ir matome tolstantį mūsų automobilį. Aha, gidas su vairuotoju nutarė pajuokauti. Kvatojamės – neseniai mačiau rodyklę, kad iki mūsų tikslo likę tik 5 km. Taigi, netruksime nužygiuoti. 🙂 Pėdinti ilgai netenka. Apsisukęs automobilis grįžta mūsų paimti. Pasirodo, tai nebuvo pokštas – ožkoms perbėgus kelią vairuotojas ramiai pradėjo važiuoti, pamiršęs, kad dalis jo keleivių liko stepėje. Gerai, kad  gidas greitai mūsų pasigedo. 🙂

Taigi, su tokiais smagiais nuotykiais leidomės apžiūrėti Pietryčių Turkijos įdomybių, esančių netoli nuo Mardino – miesto, kuriame mes kelioms dienoms apsistojome viešėdami čia Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board) kvietimu. Per tas dienas spėjome aplankyti kelis  įdomius objektus, kurie padėjo daug geriau suprasti šio regiono kultūrinį žemėlapį. Skaitantiems šį pasakojimą, tikiuosi, nebus naujiena, kad Turkija – tai ne tik Stambulas ar Alanija, Antalija, ne tik paplūdimiai, bet ir daugybė istorinių, svarbių civilizacijos istorijai vietų.

Deyrulzafaran vienuolynas – saulės spalvos šventovė

Vos keli kilometrai nuo Mardino – Deyrulzafaran vienuolynas. Pavadinimas Deyrulzafaran kilęs iš arabų kalbos žodžių „deyr“ ir „zafaran“, reiškiančių atitinkamai „vienuolynas“ ir „šafranas“, – taip jis pavadintas dėl aplinkinėse teritorijose auginto šafrano. Deyrulzafarano vienuolynas pastatytas V amžiuje ankstesnės Saulės šventyklos vietoje, taip pat teritorijoje, kurią romėnai naudojo kaip citadelę.

Vienuolynas 640 metų buvo Sirijos ortodoksų patriarchato rezidencija ir iki šiol išlieka svarbiu Sirijos bažnyčios centru bei Mardino metropolito vyskupo rezidencija.

Vienuolyno pastatai – puikus architektūros pavyzdys su kupolais, arkinėmis kolonomis, medžio drožiniais bei vidine ir išorine mūro apdaila; iki šių dienų čia išlikę ir to laikotarpio mozaikų fragmentai.

Dviejų kiemų vienuolyno kompleksą sudaro Saulės šventykla, Mor Hananyo kupolinė bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir Šventųjų namai.

Įspūdingas kompleksas, kaip ir nuo jo terasos atsiveriantys vaizdai.

Kasımiye medresė –  gyvenimo metafora architektūroje

Kita mūsų tos dienos stotelė – Kasımiye medresė. Telefonus ir forotoaparatus teko skubiai traukti tik privažiavus prie medresės pastato. Priežastis – pro jos duris lydima svitos žengianti impozantiška pora: moteris, pasidabinusi prabangia tamsiai žalia suknele ir vyriškis. Jei ne suknelės spalva, sakytum, vestuvių ceremonija. Keblų klausimą išsprendė gidas – pasirodo, tai pora po sužadėtuvių ceremonijos. Turtingų šeimų atžalos leidžia sau taip iškilmingai švęsti sužadėtuves.

Ir vieta fotosesijai pasirinkta įspūdinga. Kasımiye medresės statyba pradėta Artukidų laikotarpiu, o 1487–1502 metais ją tęsė Ak Kojunlu laikotarpio valdovas sultonas Kasımas. Laikoma didžiausiu statiniu Mardine, ši dviejų lygių, atviro kiemo plano medresė atsiveria į beribį Mesopotamijos slėnį.

Iki mūsų dienų išlikusi medresė buvo naudojama įvairioms funkcijoms. Ant jos sienų galima išvysti astronomijos ir medicinos mokslų simbolių. Medresės kieme su kolonada yra ir didelis baseinas. Vanduo, tekantis iš už kelių metrų esančio fontano, lataku pasiekia baseiną. Šis baseinas simbolizuoja žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties: fontanas reiškia gimimą, vingiuojantis vandens tekėjimas – jaunystės laikotarpį, baseinas simbolizuoja senatvę, o ramus, nejudantis vanduo – mirtį. Taip pat žinoma, kad baseinas kadaise buvo naudojamas astronomijos mokymui, stebint žvaigždžių atspindžius ramiame jo vandenyje.

Pasak 600 metų senumo legendos, Tamerlanas šioje medresėje nukirsdino sultonui Kasımui galvą. Kasimo sesuo skarele, kuria valė kraują nuo žemės, jį ištaškė po skliautuoto kambario sienas. Tikima, kad ant šio skliautuoto kambario sienų iki šiol galima įžvelgti kraujo lašų.

Bet – iš gilios senovės atgal į šias dienas. Pietaujame jau naujoje Mardino dalyje, tad turme progos įsitikinti, kad jis – ne tik istorinis, bet ir modernus miestas. O vakare tuo galime įsitikinti dar kartą, nes šioje miesto dalyje lankomės populiarios Turkijos daininkės Bengü koncerte. Šis renginys – viena iš Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals) sudedamųjų dalių.

Dara – Mesopotamijos Efesas

Kitą dieną vėl neriame giliai į praeitį. Pirmas mūsų aplankytas objektas – maždaug 30 km į pietryčius nuo Mardino įsikūręs Oğuz kaimas, tiksliau – šalia jo esanti Dara, laikoma vienu didingiausių senovės Mesopotamijos archeologinių vietų. Žinoma, dabar iš jos išlikę tik griuvėsiai, bet galima įsivaizduoti, koks įspūdingas miestas tai buvo.

2008 metais pradėti archeologiniai kasinėjimai atskleidžia daug faktų apie laikotarpius nuo senovės iki mūsų dienų – net ir išlikus nedidelei miesto daliai. Archeologai čia dirba iki šių dienų – patys galėjome tuo įstikinti, ir jiems vis  dar nestinga įspūdingų atradimų.

Dara pastatyta 506 metais imperatoriaus Anastasijaus įsakymu kaip karinė tvirtovė. Miestas buvo svarbi Rytų Romos imperijos rytinės sienos gynybinės sistemos grandis. Be karinės paskirties statinių, miestas buvo pritaikytas ir civilių gyventojų reikmėms. Tvirti miesto gynybiniai mūrai, akvedukai, tiltai, akmens karjerai ir namai užtikrino visas miesto gyventojų reikmes. Miesto klestėjimas tęsėsi iki ankstyvųjų viduramžių, vėliau jis pamažu sunyko. Labai įspūdingos ir iki šiol gana gerai išsilaikiusios miesto požeminės vandens saugyklos – cisternos.

Vaikščiodama šiose vietose pajunti, kad civilizacijų kaita čia nesibaigė – tiesiog liko pėdsakai žemėje.

Kafro arba picų kaimas

Rašydama apie kelionę po šį Turkijos kraštą suprantu, kad pasakojimas tarsi šokinėja tarp dabarties ir gilios praeites. Kitas šuolis vėl į dabartį – pietūs picerijoje. Kai gidas apie tai mums pasakė, pirma mintis buvo – juokauja. Kokia dar picerija gana nuošaliame Turkijos pakraštyje, prie Sirijos sienos? Pasirodo, visa tai buvo tiesa. Tikrai toje nuošalioje vietoje valgėme labai skanių picų. Ir nuošali picerija buvo pilna lankytojų.

Pasirodo, istoriškai Kafro buvo sirų gyvenamas kaimas. Pastaraisiais metais į gimtąją vietą pradėjo grįžti kaimo gyventojai, anksčiau emigravę į Europos šalis. Pargrįžę emigrantai senus ir apleistus namus pakeitė patogiomis vilomis bei atidarė piceriją. Ši picerija tapo labai populiari, o vietiniai kaimą praminė „Picų kaimu“.

Mor Gabriel — vienas seniausių vienuolynų pasaulyje

Pasidžiaugėme dabartimi, ir vėl – į praeitį. Teiginį „vienas seniausių“ per šią kelionę išgirsdavome ne taip jau retai. Išgirdome jį ir pasakojime apie Mor Gabriel vienuolyną. Jis dar žinomas kaip Deyrulumur – „Kunigų namai“ ir yra seniausias iki šių dienų išlikęs Sirų ortodoksų vienuolynas pasaulyje, skaičiuojantis apie 1600 metų istoriją.  

Vienuolyną 397 metais įkūrė du vienuoliai: Mor Šmuel ir Mor Šemun. Šis išskirtinis vienuolynas pastatytas iš Midyato akmens blokų ir laba vertingas istorine prasme – čia išlikę V–VI amžių statiniai, Rytų Romos mozaikos, kupolai ir portalai. Kompleksas tikrai įspūdingas, puikiai restauruotas – pasivaikščioti po jį ne tik įdomu, bet ir labai gražu. 

Vienuolynas, laikomas antrąja Jeruzale, per savo istoriją turėjo įvairius pavadinimus. Šiandien vartojamas pavadinimas Mor Gabriel kilęs nuo Tur Abdin metropolito vyskupo Mor Gabrielio vardo – jis gyveno VII amžiuje, daug prisidėjo prie vienuolyno plėtros ir vėliau buvo paskelbtas šventuoju.

Midyatas – sidabro nėrinių sostinė

Mardinas nėra vienintelis didesnis šio Turkijos regiono mietas. Maždaug valandos kelio atstumu nuo jo centro esantis Midyatas, kaip ir Mardinas, vadinamas muzejumi po atviru dangumi.  

Šio miesto istorija glaudžiai susijusi su sirų bendruomene. Jis laikomas Tur Abdin regiono centru – šį regioną iš šiaurės ir rytų riboja Tigro upė, iš pietų – Mesopotamijos lyguma, o iš vakarų – Mardino miestas. Kalkakmenio plynaukštėje įsikūręs Tur Abdin nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų buvo intensyvių statybų vieta ir šiandien gali pasigirti vienais seniausių vienuolynų.

Midyate darniai gyvena musulmonai, krikščionys ir jezidai. Dar miestas garsėja sidabro dirbiniais, tekstile. Jo turguose ir parduotuvėse galima rasti telkari – subtilių sidabro dirbinių, kuriuos gamina sirų meistrai, taip pat Midyat işi – sudėtingais raštais siuvinėtų audinių. Midyatas žinomas ir dėl vynuogynų, kuriuose auginamos aukštos kokybės vynuogės, todėl vietos turguose galima įsigyti ir sirų vynų. Šiais laikais miestas išpopuliarėjo  ir turkiškų filmų dėka. Nesu jų žinovė, bet mačiau gatvelėje prie namo pritvirtintą visą sąrašą, o centre esantys senieji pastatai, akivaizdu, tikrai gali būti tobula filmavimo aikštele.

Taigi visas šis Turkijos regionas – tarsi tiltas tarp daugybės istorijos sluoksnių. Tai vietos, kur tikėjimai, kalbos ir kultūros ne tik susitiko, bet ir paliko aiškius, gyvus ženklus.

Man ši kelionė atvėrė daug platesnį vaizdą apie Turkiją. Ji nėra vien kurortai, o ir tokie  miestai kaip Mardinas, Midytas bei jo apylinkės turtingi paveldu ir savita gyvenimo tėkme.

Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.

Šalis: Turkija

„Ar turi kokių planų šiam savaitgaliui? Gal nori apsilankyti Turkijoje?“, –  atsakiusi teigiamai į antradienį gautą tokį elektroninį laišką,  penktadienį po pietų jau buvau lėktuve, besileidžiančiame Mardino oro uoste.

Su mūsų puikiuoju (tai sužinojau tik vėliau 🙂 ) gidu Alim Kocabiyik susitikome Stambulo oro uoste. O Mardino oro uoste prie mūsų prisijungė bendrakeleiviai – du žurnalistai iš Lenkijos ir kolegė estė. Kelionė prasidėjo. Palikome daiktus viešbutyje, šiek tiek atsikvėpėme ir iškeliavome vakarienės. Po lietingo Vilniaus niekaip neišdrįsau išeiti vakarieniauti nepasiėmusi švarko, nors kai 20 val. oro temperatūra +20 °C, jis nėra labai reikalingas, net ir sėdint lauke. Atėjus į restoraną pirma mintis – netyčia patekome į itin gausų, bet uždarą vakarą, nes dainos ir šokiai vyko pilnu tempu. Pasirodo, nieko panašaus, nes šiame restorane tokios vakarienės – dažnas reiškinys. Be to Mardine vyksta Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals), prikvietęs į miestą dar daugiau svečių. Žodžiu, kelionė prasidėjo linksmai ir skaniai. Perfrazuojant žinomą posakį, iš lėktuvo patekome tiesiai į balių

UNESCO saugomas senamiestis

Kitą rytą išėjusi iš viešbučio kambario į terasą apstulbau – tamsoje matytas vaizdas su daug švieselių virto fantastiška panorama  su senaisiais miesto pastatais ir prieš akis atsiveriančiu neįtikėtinai plačiu Mesopotamijos slėniu.

„Kur tu čia? Marokas? Tunisas? Tik nesakyk, kad išdrįsai keliauti į Siriją“, – spėliojo bičiuliai, kai pasidalijau feisbuke pirmaisiais vaizdais iš Mardino. Iš tiesų, gerus 20 km nuo Sirijos sienos tenutolęs Mardinas, spėju, daug panašesnis į Siriją (pastarojoje nebuvau), nei į kitus mano matytus Turkijos miestus. Visas jo iš geltono kalkakmenio pastatytas senamiestis išsidėstęs ant 1300 metrų aukščio kalvos, nuo kurios atsiveria mane ryte pakerėję platūs Mesopotamijos slėnio vaizdai.

Mardino istorija siekia tolimą praeitį – teigiama, kad jo pradžia 4500–3500 m. pr. Kr., kai šioje vietovėje gyveno Subarų gentys. Vėliau miestas priklausė romėnams, osmanams, o jo pavadinimai laikui bėgant keitėsi: „Marida“, „Marde“ ir dabartinis „Mardin“.

Prie istorinio Šilko kelio įsikūrusiame Mardine yra daug viešbučių, mečečių, šventyklų, bažnyčių ir vienuolynų, kurie egzistuoja jau šimtmečius. Mardinas su šiais istoriniais statiniais iš tiesų primena muziejų po atviru dangumi. Ne be pagrindo Mardino senamiestis saugomas UNESCO. Vaikščiojant čia, besižvalgant į ornamentuotus fasadus,  įspūdingas  raižytas duris, momentais tikrai atrodo, kad patekai į kokios Rytų pasakos filmavimo aikštelę.

Mardine šimtmečius taikiai sugyveno įvairios tautos (turkai, sirai, kurdai), įvairios religinės bendruomenės. Tą pajauti labai greitai – už kelių šimtų metrų nuo Didžiosios mečetės stovi Mor Behnamo (Keturiasdešimties kankinių) bažnyčia.

Senamiestis statytas terasomis ir laiptuotai – kai kur pastatų stogai yra kitų namų kiemai arba terasos. Gatvelės siauros, vingiuojančios, vietomis tokios stačios, kad kopiant aukštyn tenka net sustoti atsikvėpti. Svarbiausia gatvė – Pirmoji aveniu (Birinci Cadde) – driekiasi per visą senamiestį, o nuo jos kylant aukštyn arba leidžiantis žemyn rasite svarbiausius miesto objektus: bažnyčias, mečetes, muziejus, turgų, kuriuos galima pasiekti siauromis, vingiuojančiomis gatvelėmis.

Labai įdomūs Mardino architektūriniai elementai – abaros – arkiniai perėjimai tarp / po namais. Tai tarytum gatvių tuneliai, kurie jungia namus tarpusavyje. Teko skaityti, kad anksčiau čia jų buvo apie šimtą, dabar išlikę apie 50–60. Abarose vasarą vėsu, o žiemą – šilčiau, tad jos pasiteisino visais metų laikais. Visai smagu paklaidžioti tomis siauromis gatvelėmis.

Pačioje pagrindinėje gatvėje pirmų aukštų namuose veikia daugybė parduotuvių parduotuvėlių. Populiariausios prekės: saldumynai, tarp kurių išsiskiria ryškiai mėlyni cukruoti saldainiai su migdolu viduryje; natūralūs muilai; auksu ir sidabru švyti juvelyrinių dirbinių parduotuvės.

Beje, visas šitas mano pasakojimas – apie Mardino senamiestį. Yra ir jo naujamiestis – nauja miesto dalis, su mūsų akiai įprastais daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais, plačiomis gatvėmis, šaligatviais, parkais, šiuolaikiškomis kavinėmis ir parduotuvėmis. Kaip pasakojo gidas, daugelis vietinių gyventojų mieliau persikelia gyventi į naują miesto dalį – tiesiog čia viskas patogiau. Turistams, aišku, kur kas įdomesnė senoji dalis.

Jausmas – lyg nukeliavus į praeitį

Mūsų pažintis su senuoju Mardinu prasidėjo nuo turgaus. Šeštadienio rytą jis šurmuliavo lankytojais, ir įsigyti čia buvo galima visko – pradedant vaisiais ir daržovėmis, baigiant papuošalais, antikvariniais dirbiniais. Beje, vietos turgūs – dažnai ne tik proga kažką nusipirkti, bet ir pamatyti, kaip kas gaminama, kokie tradiciniai amatai populiarūs, išgirsti vietos istorijų, legendų.

Stabtelime prie pardavinėjamų moters gyvatės portretų. Tai Šachmeran (Şahmeran) – mitinė būtybė, simbolizuojanti išmintį, meilę ir paslaptį. Legenda pasakoja, kad ji gyveno požemio karalystėje ir pažino visas gamtos bei gydymo paslaptis, tačiau buvo išduota žmogaus, kurį mylėjo. Šiandien Šachmeran įvaizdis plačiai paplitęs Mardine ir kituose pietų Turkijos miestuose – jis vaizduojamas ant sienų, tekstilėje ir papuošaluose kaip moteriškos išminties bei stiprybės simbolis.

Kitas sustojimas – juvelyrinių dirbinių parduotuvėlė: pakabukai, karoliai, žiedai, auskarai – lentynose, ant prekystalių, pakabinti ant sienų, lubų. Nuoširdžiai abejoju, ar pats savininkas žino, kiek ir ko jis čia turi, ir negaliu įsivaizduoti, kaip jis čia ką nors randa.

Dėmesį patraukia arbatžolių ir prieskonių parduotuvė. Teiraujuosi savininko, ar galima jį nufotografuoti. Linktelėjęs jis tuoj pat kviečia mus į vidų, iš lentynų traukia senovines knygas apie gydomąsias žoles, verčia pageltusius lapus. „Perbrauk pirštu per puslapį“, – pasiūlo. Darau, kas liepta ir jaučiu, kad raidės labai giliai išspaustos puslapyje. „Knyga atspausdinta maždaug prie 300 metų“, – aiškina parduotuvėlės savininkas žolininkas, o aš besižvalgydama tarp visų žolelių ir prieskonių jau pradedu abejoti, ar netyčia kokia laiko mašina nenubloškė mūsų keliais šimtmečiais atgal.

Kaimynystėje – ir mečetė, ir bažnyčia

Siauromis turgaus gatvelėmis pasiekiame Didžiąją mečetę (Ulu Kami) – seniausią ir svarbiausią Mardino šventovę, kurios minaretas matomas iš daugelio miesto vietų. Kieme būriuojasi žmonės – kas prausiasi prie šaltinio /fontano, kas fotografuojasi, kas šiaip stoviniuoja kalbėdamas su draugais ar artimaisiais.

Mūsų gidas užkalbina berniuką iš čia besisukiojančios paauglių grupelės. Po trumpo pokalbio sužinome, kad būtent jis mums papasakos apie mečetę, o gidas pabus vertėju. Nežinau, ar gidas versdamas pridėjo kažką ir nuo savęs, bet berniuko papasakota istorija tikrai buvo įdomi. Didžioji mečetė buvo pastatyta 1176 metais, Artukidų sultono Kutbettino Ilgazi laikais ir su savo segmentuotu kupolu bei minaretu greitai tapo Mardino simboliu. Istorija liudija, iš pradžių buvo du minaretai, bet šiol išliko tik vienas. Dabartinis puošnus cilindrinio pavidalo minaretas buvo pastatytas XIX amžiuje ir, anot berniuko, architektas jį kūrė žiūrėdamas į savo pirštą.

Baigęs pasakoti berniukas dar pasisiūlo mus nufotografuoti taip, jog atrodytų – ranka remiame minaretą. Dirba profesionaliai, o atiduodamas telefoną dar pašnibžda: „Atrodote kaip tikras modelis“. 🙂

Gidas atskaičiuoja arbatpinigių savo jaunajam kolegai / konkurentui, o mes nusiauname batus, gobiamės galvas skaromis ir žengiame į mečetės vidų.

Iš mečetės išeiname į pagrindinę Mardino Respublikos aikštę, kurioje groja muzika, šurmuliuoja žmonės – atrodo, čia pats Turkijos kultūros kelio festivalio epicentras. Kopiame laiptais aukštyn, iš terasos apžvelgiame apačioje plytinčią aikštę. Kitas mūsų aplankytas objektas – Mardino muziejus, saugantis apie 45 tūkst. eksponatų, nuo paleolito iki Osmanų laikų. Labai įdomi jo dalis – vadinamasis „Keturiasdešimties plėšikų lobis“, rastas 2009 metais netoli Mardino: didžiuliai moliniai indai su sidabro ir aukso monetomis bei papuošalais. Šalia esančioje galerijoje dar užsukame į Pablo Picasso parodą – tai irgi viena iš festivalio dalių.

Po itin sočių ir skanių pietų dar aplankome Mor Behnam  (Kırklar / Keturiasdešimties kankinių) bažnyčią. Ji VI amžiaus viduryje pastatyta sirų šventojo Mor Behnam ir jo sesers Saro garbei. 1170 metais čia buvo atgabentos Sebastės keturiasdešimties kankinių relikvijos, todėl šventovė įgijo dabartinį pavadinimą. Bažnyčios lubos, kurias laiko ant dvylikos masyvių kolonų besiremiantys skliautai, pastatytos iš kruopščiai tašytų akmenų. Įspūdį palieka ir 400 metų senumo medinės durys, rankomis margintos užuolaidos, dažytos natūraliais pigmentais, varpinė bei meistriškai išskaptuotos akmeninės detalės, primenančios nėrinius.  

Netikėtas kvietimas pasisvečiuoti

Šios dienos programa baigta, liko tik paskutinis punktas – vakarienė. O kol kas laisvas laikas arba poilsis. Išsiskiriame netoli viešbučio, bet eiti ilsėtis, kas būtų labai logiška, visai nesinori, kai miestas visas tarsi vibruoja nuo veiksmo. Eini pro vieną parduotuvę, o ten keli vyrai susikibę jau šoka. Jausmas toks, kad užtenka  tik kelių muzikos akordų, ir tuoj prasideda šokiai. Tuo netrunku įsitikinti tik žengusi kelis žingsnius nuo viešbučio – prie senojo pašto pradeda groti festivalio muzikantai ir, žinoma, tuoj pat prasideda šokiai.

O aš dar užsuku apžiūrėti senojo pašto pastato. Jį 1890 metais pastatė armėnų architektas Sarkis Lole. Iš akmens puošybos matyti, kad tai buvo labai svarbus objektas. Dabar pastatas perduotas universitetui ir ateityje čia žadama įkurti turizmo praktikų viešbutį.

Už senojo pašto pastato aukštyn veda siaura gatvelė, viliojanti ryškiomis kavinių iškabomis. Patraukiu ja, stebėdamasi atsiveriančiu apačioje miesto vaizdu. Vienoje terasoje, matyti, vyksta kažkokia šventė, apačioje įėjimo durys išpuoštos balionais. Šalia jų stovintis vyriškis, supratęs, kad kalbu tik angliškai, tuoj pat telefonu išverčia kelis sakinius – kviečia užeiti į šventišką terasą. Nepasididžiuoju, užsuku. Tarp puošnių svečių niekas angliškai nekalba, bet tuoj pat į pagalbą ateina tokie pat iš gatvės pakviesti praeiviai. Pasirodo, tai naujo viešbučio atidarymo šventė. Vaišinamės saldumynais, arbata. Ilgai čia neužsibūnu – nuo įspūdžių, spalvų, vaizdų jau norisi kiek atsikvėpti prieš vakarienę 🙂

Juo labiau, dar tik antra kelionės diena, ir žinau, kad dar turėsiu laiko pasivaikščioti po šį miestą, paklaidžioti siauromis gatvelėmis ir savarankiškai atrasti, apžiūrėti kalvos šlaituose prisiglaudusias mečetes, bažnyčias, karavansarajų.

Anatolijos skonių mozaika

Mardinas įdomus ne tik savo architektūra, bet ir skaniu maistu, kuris privilioja net Stambulo gyventojus į kelių dienų gurmaniškas keliones. Šalia senojo Šilko kelio įsikūrusio miesto virtuvė tapo visų čia gyvenusių tautų (arabų, kurdų, sirų, armėnų ir turkų) paveldo atspindžiu ir neretai vadinama Anatolijos skonių mozaika. Joje panaudojama viskas, ką dovanoja regiono gamta – nuo kvapių žolelių iki vaisių ir mėsos.  

Kaip ir kituose Pietryčių Turkijos miestuose, Mardino virtuvėje labai daug  mėsos patiekalų, vegetarams tikrai labai atidžiai reikia studijuoti meniu prieš renkantis, ką užsisakyti. Mėsos patiekalai – ne tik kepsniai, bet ir įvairūs  jos deriniai su kruopomis, daržovėmis, vaisiais. Populiariausi prieskoniai: cinamonas, kalendra, kardamonas, imbieras ar kvapieji pipirai čia naudojami visur – nuo troškinių iki desertų.

Ant turkiškų pusryčių svarbiausia sūriai, prie jų patiekiama alyvuogės, kiti gardėsiai. Per pietus ar vakarienę visada pirmiausia ant stalo atkeliaus užkandžių, t. y. įvairių užtepėlių rinkinys (mezze), vėliau – viena ar dvi sriubos, po jų karšti patiekalai, desertas, kava arba arbata.

Mardino virtuvės vizitinė kortelė – içli köfte, bulguro kukuliai su mėsos įdaru. Dar vienas išskirtinis patiekalas – kaburga dolması, įdarytos avies arba ožkos šonkauliai. Tradicinių patiekalų aprašymas galėtų užimti ne vieną puslapį. Jų kaina vietiniame restorane – 8-14 eurų, salotos – 5-7 eurai, kava – 2-3 eurai, desertai – 5-7 eurai. Labai populiarus desertas – harire, primenantis pudingą, gaminamas iš vynuogių arba datulių melasos, miltų ir vandens, o kartais – su trupučiu cinamono, gvazdikėlių ir riešutų.

Po sočių pietų čia dera paragauti mırra – vienos stipriausių kavų pasaulyje.

Beje, kas buvo netikėta – Mardino apylinkės garsėja savo vynuogynais, ir svarbi vietinės kultūros dalis – sirų vynas, kurio šiandien galima rasti tiek turguose, tiek vietinėse vyninėse.

Malonus kelionės ingredientas – kultūros festivalis

Dar vienu mūsų kelionės akcentu tapo jau minėtas Turkijos kultūros kelio festivalis, kurį organizuoja Kultūros ir turizmo ministerija. Pirmą kartą surengtas 2021-aisiais jis skirtas  pristatyti turtingą Anatolijos istoriją, kultūrą, meną. Šiemet festivalis jau aprėpia 20 miestų, tarp jų – ir Mardiną. 

Jame suplanuota šimtai renginių: koncertai, parodos, teatro, operos ir baleto pasirodymai, pokalbiai. Miestui tai suteikia daug gyvybės ir netikėtų akcentų: tradicinės muzikos koncertai gatvėse ir visoje Turkijoje garsių popmuzikos žvaigždžių pasirodymai naujojo miesto aikštėje, šiuolaikinio meno parodos senųjų pastatų erdvėse ir pan. 

P. S. Keliaudama po Turkiją naudojausi virtualia eSIM kortelė. Ji patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Su ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 8,6 euro. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

„Ką, vaikščioti reikės tik tais mediniais takeliais? Mes gi ne to atvykome į laukinę (beveik) gamtą“, – raukėme nosis tempdamos tokiomis medinėmis „grindimis“ lagaminus iki namo, kuriame turėsime apsistoti, ir nužvelgdamos rodykles, žyminčias, kurie iš tų takų nuves mus į garsiuosius urvus.

Vienas seniausių pasaulyje atogrąžų miškų

Bet jau po pirmo pasivaikščiojimo pirmų metrų supratome – nebūtų tų įrengtų takų, lodžijos teritoriją suptų tankiai suaugusi atogrąžų miško augmenijos siena, per kurią prasibrauti galėtum nebent skindamasi kelią mačete. Ir negalima tuo stebėtis – 85 tūkst. ha ploto Mulu nacionaliniame parke (Gunung Mulu National Park) auga seniausi pasaulyje atogrąžų miškai, kuriuose knibždėte knibžda įvairių gyventojų – suskaičiuojama 81 žinduolių, 270 paukščių, 55 reptilijų rūšių. Kažkur skaičiau, kad dar ir šiomis dienomis atrandama naujų gyvūnų rūšių. Gausu čia ir augalų – apie 3,5 tūkst. rūšių – nuo mažutėlių gėlyčių iki 50 metrų aukščio medžių, kurių kamieno skersmuo gali siekti ir 150 cm.

Dar viena parko įžymybė – po žeme besiraizgantys urvų labirintai. Sakoma, kad bendras jų ilgs siekia apie 300 km. Šiltas upių vanduo lengviau išplauna kalkakmenį ir tai sudaro puikias sąlygas urvams atsirasti. Jų tiek daug, kad dar ne visi iki galo ištyrinėti.

Saravako (Sarawak) valstijoje esantis Mulu nacionalinis parkas  laikomas viena iš didžiausių Malaizijos įžymybių ir 2000 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kol kas mūsų kelionė po Malaiziją nestokojo kontrastų – iš betoninių–stiklinių džiunglių (Kvala Lumpūro) atsiduriame tikrose.

Nuoširdžiai džiaugėmės palikusios Brunėjų ir pasiekusios Miri, iš kurio nedideliu lėktuvėliu atskridome į Mulu oro uostą. Na, pavadinimas skamba išdidžiai, realybėje vaizdas buvo panašesnis į nediduko miestelio autobusų stotį, juo labiau ir mus atskraidinęs lėktuvėlis savo dydžiu labiau priminė autobusą su sparnais. Žinoma, jokių oro uosto „rankovių“, pasų kontrolių ir kitų įprastų tokioms vietoms atributų čia tikėtis neverta. Tiesiog nulipome trapu iš lėktuvo ir nupėdinome į nediduką vienaukštį pastatą su užrašu „Mulu“.

Netrukus prie atviro laukimo salės lango privažiavo traktoriukas, tempdamas priekabą su lagaminais. Palangė pasitarnavo kaip konvejerio juosta, ant jos išdėliojami lagaminai, kuriuos tuoj pasičiupo negausūs keleiviai, ir štai mes jau lauke. Čia mūsų laukė džipas su vairuotoju ir gidas. Susipažįstame – Petrus Abang, mūsų gidas Mulu. Kaip vėliau įsitikinome, labai puikus gidas. Ar jis būtinas Mulu nacionaliniame parke? Na, netoliese prie lodžijos esančiais takais galima pasivaikščioti ir savarankiškai, bet netrukome suprasti, kad eidamos be gido tiek visko nebūtume pamatę ir sužinoję. O į urvus galime patekti tik su gidais. Matyt, niekam nesinori ieškoti juose pasiklydusių turistų.

Penkios minutės važiavimo, ir mes jau sustojame prie upės, skiriančios kaimą nuo lodžijos. Mediniu tiltu pereiname į kitą pusę ir patraukiame link registratūros. Mulu nacionalinio parko teritorijoje keliautojai gali apsistoti viešbutyje, lodžijoje, kurioje įsikūrusi ir nacionalinio parko administracija, arba pas vietinius gyventojus kaimelyje.

Mes pasirinkome nacionalinio parko centrinės būstinės teritorijoje (Mulu park Chalets), nes viešbutyje gi neįdomu. Neslėpsiu, nors nuotraukas ir matėme, visgi buvo kiek neramu, ką rasime realybėje. Ir ką gi – viskas puikiai – mūsų laukė erdvus švarus kambarys su prie jo esančiu tualetu ir vonios kambariu. Patalynė švari, karštas vanduo ir kondicionierius yra, lovos patogios – ko dar galima norėti? Kambarys – vadinamame tradiciniame ilgajame name, su bendra visiems gyventojams terasa. Malaizijoje kaimiškose vietovėse viename tokiame name tilpdavo pusė kaimo, čia juo dalijomės gal kokie penki ar šeši kambariai.

Visa teritorija labai jauki, iš trijų pusių apsupta džiunglių, iš vienos nuo kaimo ją skyrė upė. Centrinės būstinės teritorijoje yra restoranas–valgykla, parduotuvė, registratūra–informacinis centras–vietinis muziejus. Svarbiausia – ramybė ir tyla, trikdoma tik džiunglių gyventojų balsų.

3 mln. šikšnosparnių gyvenamoji vieta

Šiek tiek pailsėjusios ir papietavusios drauge su gidu išsiruošiame į pirmą žygį, kurio tikslas – Elnio ir Lang urvai. Mūsų gidas Petrus – vaikščiojanti enciklopedija. Jis priklauso vietinei Berawan genčiai, puikiai pažįsta, atrodo, visus džiunglių augalus ir gyvūnus, gali daug apie juos pasakoti, tad maždaug 3,8 km ėjimas iki urvų neprailgsta.

Pirmas mūsų aplankytas – Lang urvas. Jis nėra ilgas, bet laikomas vienu gražiausių Mulu parke. Jį 1977 metais atrado mūsų gido Petrus gentainis, Lang Belarek iš vietinės Barawan genties ir urvas buvo pavadintas atradėjo vardu. Informacinis stendas prie įėjimo priminė – besigrožėdami stalaktitais ir stalagmitais, kurie čia tikrai įspūdingi,  saugokite galvas, nes nuo lubų augantys stalaktitai kartais yra labai žemai, tad galima skaudžiai atsitrenkti.

Visiškai šalia – dar vienas – Elnio (Deer) urvas. Įspūdingos akmeninės gamtos sukurtos skulptūros, vos prasiskverbianti šviesa, vietomis lašantis vanduo kuria mistišką aplinką. Ir nors įrengti patogūs praėjimai, laipteliai urvai dar nėra tiek civilizuoti, kiek, pavyzdžiui, Europoje.

Elnio urvas garsėja jame gyvenančiais šikšnosparniais, kurių čia priskaičiuojama iki 3 mln. Tokia jų minia kiekvieną naktį suvalgo apie 15 tonų skraidančių vabzdžių. Na, žinoma, paskui visa tai iškakojama, tad urvų grindys vietomis padengtos šikšnosparnių išmatomis. Jas atrado ir dėl jose esančių druskų pamėgo elniai, tapę dažnais urvo lankytojais, iš čia ir kilo jo pavadinimas. O elnius pamėgo medžioti vietiniai gyventojai,  tykodavę jų prie urvo. Dabar elniai jau retai užsuka į jų garbei pavadintą urvą. Nežinia, kas juos labiau išbaidė – medžiotojai ar turistai. Pasak mūsų gido Petrus, vietiniai gyventojai juokais šį urvą pervadino į Turistų – jų dabar urvuose apsilanko kur kas daugiau nei elnių, tad toks pavadinimas labiau atitinka šių dienų realijas. 🙂

Išlindus iš urvo mūsų laukia dar viena atrakcija – toks savotiškas šikšnosparnių šou. Pasirodo, kiekvieną vakarą apie 17:30-18:30 val. jie milžiniškais pulkais išskrenda iš urvo į medžioklę. Įrengtas net savotiškas amfiteatras, kuriame susėdę turistai gali stebėti šį nekasdienį reginį. Šalia kioskas, kuriame galima nusipirkti ko nors užkrimsti. Beveik kino teatras :). Tą vakarą pasirodymas nebuvo itin gausus dalyviais. Gal todėl, kad artinosi lietus – bent jau taip spėjo mūsų gidas.

Atgal grįžtame jau sutemus, taką pasišviesdami prie galvos tvirtinamais „ciklopais“. Mus supančiose džiunglėse verda gyvenimas. Matyti jo nematome, mus tik pasiekia garsai. Momentais Petrus tyliai mus sustabdo, ir pašviesdamas atkreipia žvilgsnius į vieną ar kitą gyvūną. Būna labai netikėta, kai paaiškėja, kad originalią melodiją išvingiuoja ne koks paukštis, o varlė.

Apsilankymas ilgiausiame Mulu nacionalinio parko urve

Kitą rytą po pusryčių vėl ruošiamės į kelią, tiksliau – į upę. Atstumą iki mūsų šiandien planuojamų aplankyti Vėjo (Wind) ir Skaidraus vandens (Clearwater) urvų lengviausia įveikti ilga motorine valtimi.

Taip keliauti labai patogu – gėrimės upės krantų augmenija, stebime vietinius kaimelius. Viename jų – Batu Bugan – sustojame pasivaikščioti. Kaimas įsikūręs ant upės kranto, kalnų papėdėje. Atrodo – idiliška vieta, ypač kai pro tuos kalnus plaukia debesys. Vietoj įprastų mūsų kaimuose nedidelių namų gyventojai čia įsikuria vadinamuose ilguose namuose. Apsilankome ir kaimo turguje, kuris, akivaizdu, orientuotas į turistus, jiems, t. y. mums 🙂  čia siūloma įvairių vietos suvenyrų, vietos moterys pademonstruoja, kaip jie gaminami.

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Vėjo ir Skaidraus vandens urvus. Na jie iš tiesų labai įspūdingi! Didžiulės erdvės su vandens išplautomis įvairiausiomis skulptūromis, tikrai nesusileidžiančiomis originaliausiems Antoni Gaudi kūriniams.  Vėjo urve, kaip ir sako jo pavadinimas, nuolat jaučiamas vėjo dvelksmas. Milžiniški urvai labai jautrūs aplinkos poveikiui – palietus iš kalcitų sudarytas skulptūras, paliesta vieta pajuoduos. Tad po urvus galima tik pasivaikščioti, pasižvalgyti, maudytis juose draudžiama. Nors man, tiesą sakant, to ir nesinorėtų – urvuose gana vėsu. Ir nors labai gražu, nelabai jauku, ypač vietose, kur patenka  mažai šviesos.

Dar įspūdingesnis netoliese esantis Skaidraus vandens urvas, ištyrinėtas tik 2017 metais, per bendrą anglų–malajų ekspediciją. Šios urvų sistemos ilgis – 220 km, ir tai aštunta ilgiausia urvų sistema pasaulyje. Ji vis dar keičiasi – kasmet upė išplauna apie 20 tonų ištirpusio kalkakmenio. Nors mums urvai atrodo šalti ir nejaukūs, iš tiesų jie yra namai daugeliui gyventojų: šikšnosparniams, paukščiams, gyvatėms, krabams. Mūsų gidas Petrus pripasakojo mums daugybę įdomių istorijų apie ekspedicijos darbą, urvų atradimą. Netikėtai paaiškėjo, iš kur jo žinios – pasirodo, jis pats prisidėjo tyrinėjant urvus ir dabar pasakoja apie tai, ką matė, o ne kur perskaitė ar išgirdo. Dar kartą įsitikiname, kad su gidu mums labai pasisekė.

Išlindusios iš urvų, prieš pietus dar turime galimybę išsimaudyti upėje. Švarios ir sočios valtimi grįžtame į lodžiją.

Laiko iki vakaro dar daug, tad Petrus pasiūlo kiek pailsėti, o po to valtimi nuplaukti į kitą upės pusę, tolyn nuo prieš pietus aplankytų urvų. Žinoma, sutinkame. Plaukiame ilgokai, kol Melinau upė įteka į kur kas platesnę Sungai Tutoh. Vietomis gidas sustabdo valtį, papasakoja apie vietoves, pro kurias praplaukiame. Iš pradžių pakrantėje – džiunglės, kaimai, o išplaukus į platesnius Sungai Tutoh vandenis atsiveria kalnai. Ką gi pamatėme visai nemažą Mulu dalį. Atsisakėme tik žygio iki stačių uolų  miško (Pinnancles) – vaizdas į jas įspūdingas, bet buvo gaila skirti tam mažiausiai keturias kelionės dienas. Be to, tas žygis – ir nelengvas, ir nepigus, o sumažintą tokių uolų versiją matėme Skaidraus vandens urve.

Plaukiant atgal mūsų gidas jau niekur nestabčioja, atrodo, netgi skuba kuo greičiau grįžti. Netrukus suprantame kodėl – tik parplaukus ir pasiekus pirmą lodžijos pavėsinę, prapliumpa tropinė liūtis. Tokio smarkumo, kad būtume kiaurai permirkę per pirmas pora minučių. Bet stebėti liūtį iš pastogės – na, labai įspūdinga. Liūtis trunka neilgai, gal penkiolika ar dvidešimt minučių. Eidamos link savo namo įsitikiname, koks gėris tie mediniai takai, nes tik keliose vietose tenka bristi per balas. Parėjusios prisiminame lauke džiūti paliktus maudymosi kostiumėlius ir rankšluosčius. Žinoma, jie buvo dar kartą itin gerai išskalbti, o stovai su skalbiniais jau nebe vidury pievos, o vidury didžiulio tvenkinio. Na, brendant susirinkti skalbinių pasiseka nesušlapti šortų :). Tiesą sakant, tokia liūtis nelabai išgąsdino, kai oro temperatūra apie +30 ir daugiau, bet jei taip palytų kelias dienas, džiaugtumės, kad namai pastatyti ant pastolių.

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Paskutinė diena Mulu nacionaliniame parke. Žodžiais net sunku įvardinti kodėl, bet iš tiesų čia labai patiko. Kaip ten sakoma – vieta, kurioje tiesiog gera būti. Po pusryčių, kuriuos valgydamos stebime šalia tekančią upę, einame į žygį.

Šį kartą jau ne su mūsų gidu Petrus, o su kitu ir dar keliais turistais. Laukia 6 km žygis mediniais takais ir medžių viršūnėmis, per džiungles ir virš jų. Tiksliau, 25 metrų aukštyje pakabintais tiltais (canopy skywalk), kuriais per džiungles čia galima nueiti 480 metrų. Įdomu. Apžiūrėjome džiungles eidamos per jas taku, plaukdamos upe, dabar galime pažvelgti iš viršaus. Na, jei atvirai, ne visai iš viršaus – buvo dar daug medžių, kurie stiebiesi mums virš galvų. Beje, bijantiems aukščio eiti tais pakabinamais tiltais gali būti nelabai jauku – nors atskirai įtvirtinta dalimi vienu metu gali eiti tik du žmonės, kiti tuo metu laukia prie medžių pritvirtintose stabiliose aikštelėse, tiltai visgi ganėtinai siūbuoja ir norisi griebtis turėklų.

Lodžijoje mūsų jau laukia gidas Petrus – netrukus keliausime į oro uostą. Mes jau kiek nekantriai trypčiojame, nes gerai žinome, kad į oro uostą reikia atvykti anksčiau. „Spėsime“, – kadangi jau žinome, koks atsakingas ir rūpestingas mūsų gidas, negalime juo nepasitikėti. Ir žinoma, jis buvo teisus. Oro uoste tik keli žmonės. Atiduodame lagaminus patikrai, jie peršviečiami. Palikę juos laukimo salėje, grįžtame atgal į lauką ir drauge su gidu vietinėje kavinėje dar išgeriame kavos. Kai atskrenda lėktuvas, einame tiesiai į jį, prie įlipimo parodome bilietus. Jausmas toks, lyg sėstume į autobusą.

Nors skrydis iki Kučingo neilgas, gauname atsigerti ir užkandžių. Skrendame neaukštai, tad galime gerai matyti po mumis plytinčias Borneo džiungles, palmių plantacijas. Atsisveikiname su Mulu, bet mūsų dar laukia kitas tos pačios Saravako valstijos miestas Kučingas, vėliau – Kota Kinabalu miestas jau Sabaho valstijoje, Penango ir Langkavio salos, tad bus dar pasakojimų ir apie tai.

Kam aktualu praktiniai kelionės į Malaiziją patarimai, juos rasite mano ankstesniame pasakojime.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 5 – 6 d.

Šalis: Brunėjus

Į Brunėjų atvykome penktadienį. Kitose šalyse tai nieko nereikštų, o štai Brunėjuje tai diena, kai niekas nevyksta. Jeigu keliauji po šalį savaitę ar ilgiau, tai tokia diena labai nesutrukdytų, bet kai atskrendi realiai vienai dienai ir supranti, kad pataikei į TOKIĄ, tada jau, švelniai tariant, pikta. Kažkaip nei viena iš kelionę mums padėjusių surengti agentūrų – nei lietuviškoji, nei Malaizijos – nesumojo perspėti, kad, ups, bet atvykę penktadienį į Brunėjų mažai ką pamatysite, nes tądien praktiškai niekas nedirba, visi meldžiasi. Mes kažkaip apie tai nepagalvojome, nes niekur neradome tokios informacijos. Juo labiau, kaimyninėje Malaizijoje, kur didžioji gyventojų dalis taip pat išpažįsta islamą, gyvenimas nesustoja ir penktadienį.

„Sveiki atvykę“ arba – „galite būti nubausti mirties bausme“

Prieš atvykstant į Brunėjų, kaip ir kertant Malaizijos sieną, reikia užpildyti atvykimo anketą. „Warning. Death for drug traffickers under Brunei law“  (Įspėjimas. Narkotikų prekeiviai pagal Brunėjaus įstatymus baudžiami mirtimi") – raudonomis didelėmis raidėmis pasitinka užrašas prieš pradedant pildyti anketą. Na, OK, tikrai nesiruošiu nei vežti, nei platinti narkotikų – nei į tą, nei į kurią kitą šalį, bet kažkur pasąmonės gelmėse atgyja prisiminimai iš filmo apie keliautojai tyčia į lagaminą įkištus narkotikus. O dar ir tą anketą nelengva užpildyti, vis nutinka kažkokie techniniai nesklandumai... Tai jau sąmonėje vis ryškiau žiebiasi klausimas: „Ar aš tikrai noriu į tą šalį?“ Bet lėktuvo bilietai nupirkti, viešbutis nakvynei užsakytas, tad belieka tikėtis, kad „smecta“ nebus palaikyti kokiais nors kitokiais milteliais ir mes sėkmingai ne tik atvyksime, bet ir išvyksime iš šalies.

Itin ankstyvas skrydis iš Kvala Lumpūro (Kuala Lumpur) ir Brunėjaus sostinę pasiekiame 9 val. ryto. Praeiti patikrą kiek užtruko, nes eilėse rikiavosi daug vyriškių su nemenkais šūsniais kažkokių popierių, ir praeiti pasisekė toli gražu ne visiems. Vėliau sužinojome – tai daugiausiai Bangladešo gyventojai, atvykstantys užsidirbti į Brunėjų. Mums pasisekė – mes be jokių papildomų klausimų buvome įleistos į Brunėjų arba Brunėjaus Darusalamą (pilnas šalies pavadinimas: Negara Brunei Darussalam, arabiškai „Darusalam“ – Taikos Užuovėja). 

Oro uoste mūsų laukia plačiai besišypsantis gidas. Išsikeičiame šiek tiek grynųjų į vietinius Brunėjaus dolerius (už 1 eurą gauname apie 0,69 vietinių pinigų, kurie, beje, galioja ir Singapūre), ir leidžiamės į pažintį su šia paslaptinga šalimi.

Važiuojant iš oro uosto į sostinę Bandar Seri Begavaną, mūsų dėmesį patraukia nuošalūs didžiulių pastatų kompleksai. Įdomu, kas ten įsikūrę. Pasirodo – tai ministerijų pastatų kompleksai. „Užsienio reikalų, Sveikatos...“, – vardija ministerijų pavadinimus gidas.

Visur švaru, tvarkinga, puikūs keliai, bet kažkaip nejauku. Gal dėl tos anketos ir grasinimų joje? Tolesnis gido pasakojimas ir naujos žinios apie šalį, į kurią ką tik atvykome, geriau paaiškina tą pirmąjį nejaukumo jausmą.

Šalies gyvenimą pakeitė nafta

Brunėjus – nykštukinė valstybė (plotas – 5 765 kv. km) Borneo saloje, ją sudaro dvi atskiros dalys, apsuptos Malaizijos ir Pietų Kinijos jūros. Gyventojų skaičius – kiek daugiau nei 445 tūkst. Didžioji jų dalis – apie 70 proc. malajai, apie 10 proc. – kinai, likę – kitų tautybių. Apie 81 proc. šalies gyventojų yra musulmonai. Tokia būtų labai trumpa Brunėjaus vizitinė kortelė.

Šalies istorija – ilga ir sudėtinga. Kažkada tai buvo didžiulė imperija, valdžiusi visą Borneo salą ir dalį dabartinių Filipinų. XIX amžiuje Brunėjaus imperija ėmė nykti. 1888 metais šalis  tapo britų protektoratu, o visišką nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos šalis įgijo tik 1984 metais. Ekonominė situacija Brunėjuje kardinaliai pasikeitė, kai 1929 metais jos teritorijoje buvo atrasta nafta. Nuo 1957 metų nafta ir gamtinės dujos buvo ir yra Brunėjaus vystymosi ir gerovės pagrindas, čia glūdi didžiausi naftos telkiniai Pietryčių Azijoje. Nafta leidžia Brunėjaus gyventojams nemokėti pajamų mokesčio, nemokamai naudotis medicinos paslaugomis, nemokėti už mokslą – nei mokyklose, nei universitete.

Brunėjaus vyriausybė yra absoliutinė monarchija, kurią valdo Brunėjaus sultonas. „Jo Didenybė yra Brunėjaus Darusalamo aukščiausioji vykdomoji valdžia.  Vykdyti savo pareigas Jo Didenybei padeda šios tarybos: Slaptoji taryba, Paveldėjimo taryba, Religinė taryba, Ministrų taryba ir Įstatymų leidybos taryba“, – skelbiama oficialioje Brunėjaus interneto svetainėje.

Jo Didenybė yra dar ir ministras pirmininkas, gynybos ministras, finansų ir ekonomikos ministras bei užsienio reikalų ministras. Jis yra ir Brunėjaus karališkųjų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Karališkojo karinio jūrų laivyno garbės admirolas, Karališkųjų Brunėjaus policijos pajėgų generalinis inspektorius. Nežinau, kiek valandų trunka sultono para, bet jam tenka spręsti praktiškai visus šalies klausimus – pradedant strateginiais, baigiant tuo, kurį visuomeninės paskirties pastatą remontuoti. Sultono pajamos – gido įvardintas skaičius, mūsų paverstas į eurus, privertė aiktelėti – beveik 1 mln. eurų. Už dieną. Anot mūsų gido, jis vertas tokių pajamų – juk nuo dvidešimt vienerių metų rūpinasi savo šalies žmonėmis, stengiasi, aukojasi dėl jų.

Susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah

Taigi, susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah (g. 1946 metais), 1968 metų rugpjūčio 1 d. karūnuotas 29-uoju Brunėjaus Darusalamo sultonu. Jo žmona – pirmos eilės pusseserė Duli Raja Isteri Pengiran Anak Hajah Saleha, pora drauge jau nuo 1965 metų, susilaukė šešių vaikų. Brunėjuje galima turėti kelias žmonas, tad sultonas, žinoma, šia galimybe pasinaudojo, vedė dar du kartus, bet abi šios santuokos baigėsi skyrybomis. Vaikai liko su tėvu, tad Brunėjaus sultono šeimoje – penki sūnūs ir septynios dukros.

Kai mes lankėmės Brunėjuje, šalis ruošėsi neeiliniam įvykiui – vieno iš princų vestuvėms. Sausio 7 d. turėjo prasidėti sultono sūnaus princo Abdul Mateeno (Abdul Mateen ibni Sultan Haji Hassanal Bolkiah) ir jo išrinktosios Anishos Isa Kalebic vestuvės, kurios truko dešimt dienų. Vestuvių nuotraukomis princas mielai dalijosi Instagram paskyroje, leisdamas ir savo sekėjams pasidžiaugti įspūdingos šventės akimirkomis. Mes, deja, matėme tik princo ir jo sužadėtinės nuotraukomis išpuoštas gatves.

Gal kokius penkis kartus pasigėrėję princo ir tada dar tik jo būsimos žmonos nuotraukomis, pasiekėme sultono rūmus. Žinoma, toliau vartų mūsų čia niekas neįleidžia, tad tenka patikėti tuo, ką pasakoja gidas. Rūmuose – 1788 kambariai, kuriame jų kurią naktį miega sultonas, žino tik patys artimiausi žmonės. Dėl saugumo. Nors ir be to pašaliečiui būtų sudėtinga ką nors čia rasti, nes oficiali sultono rezidencija – didžiausi pasaulyje gyvenamieji rūmai, daugiau nei keturis kartus didesni už Versalio rūmus.

Eiliniai Brunėjaus gyventojai į rūmus gali patekti tik per tris dienas trunkančią Hari Raya Aidil Fitri šventę Ramadano pabaigoje. Minios šalies piliečių, pasipuošusių gražiausiais drabužiais, po kelias valandas stovi eilėje, kad patektų į rūmus, kur jų laukia vaišės ir galimybė paspausti ranką sultonui (jei esate vyras) arba jo žmonai (jei esate moteris). Ši šventė pastariesiems nemenkas iššūkis, nes per dieną tenka pasveikinti iki 50 tūkst. žmonių.

Lankytini objektai, į kuriuos nepatekome

Taigi, į rūmus nepatekome, važiuojame lankyti kitų objektų. Nepatekome ir į aukso (taip, tikrai aukso, o ne auksinės spalvos) kupolais spindinčią, 1958 metais baigtą statyti Omar Ali Saifuddien mečetę. Kadangi penktadieniais visi vietiniai meldžiasi, turistams nėra galimybės apsilankyti joje ir išvysti „Lonely Planet“ aprašytos prabangos: marmurinių grindų ir sienų, Anglijoje gamintų šviestuvų, iš Saudo Arabijos atgabentų  kilimų, aukso lakštais padengtų mozaikų. Mečetės 52 m aukščio minaretas – aukščiausias pastatas centrinėje sostinės dalyje, ir kai kažkas išdrįso netoliese pastatyti aukštesnį pastatą, sultono įsakymu turėjo kelis viršutinius aukštus nugriauti.

Kadangi penktadieniais neveikia ir muziejai, nepatekome ir į Karališkųjų regalijų muziejų, nesužinojome, kokias dovanas valstybių vadovai atveža žmogui, kuris turi viską. Nepamatėme ir prabangaus septynių žvaigždučių viešbučio.

Kampong Ayer kaime ant vandens

Bet visgi buvo vietų, kur mus maloniai sutiko, priėmė, vaišino arbata ir saldumynais. Tokia viešnagė mums nutiko Kampong Ayer kaime ant vandens. Ant polių Brunėjaus upėje pastatytuose namuose iki šiol gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Prieš šimtą metų čia glaudėsi pusė Brunėjaus malajų, o ir šiandien daugelis gyventojų mieliau renkasi gyventi vandenyje, o ne sausumoje. Kaimas turi savo mokyklas, mečetes, policijos nuovadas ir ugniagesių komandą. Mažiausiai prieš 1000 metų įkurtas kaimas laikomas didžiausia pasaulyje gyvenviete ant polių.

Pasiekti kaimą iš sostinės patogiausia valtimi, tik prieš lipant į ją atkreipėme dėmesį į užrašą, patariantį saugotis upėje krokodilų. Gerai, saugosimės. Mediniai kaimo namai atrodo, švelniai tariant, kur kas paprasčiau nei kitoje upės pusėje matyti statiniai, nors gidas tikino, kad vietiniai gyventojai visiškai patenkinti gyvenimu šiuose namuose virš vandens. Gal. Ir turbūt ypač patogu žvejams - atsidarei specialiai grindyse paliktą angą su dangčiu ir gaudyk žuvį nepakilęs nuo sofos 🙂

Apsilankėme viename iš vietinių namų. Pastatas iš tiesų didelis, erdvus, prabanga nespindi, bet ir ne skurdus. Maloni šeimininkė pavaišino arbata, vietiniais saldumynais.

Penktadienį ramiau ir kaime ant vandens – vaikams nereikia į mokyklą, tad jos pastatas tuščias, niekas neskuba į darbą ar iš jo, tad ir valčių judėjimas upėje minimalus.

Šokti ir dainuoti – draudžiama

Su gidu pokalbis ir pasisuka apie Brunėjaus kasdienybę. Pasak jo, vidutinis išsilavinusio darbuotojo užmokestis – apie 800 vietinių pinigų. Ir tiek esą labai gana – būsto išlaikymas  (vanduo ir elektra) kainuoja minimaliai, medicinos paslaugos taip pat praktiškai nemokamos – už vizitą tenka simboliškai sumokėti vieną Brunėjaus dolerį, tiek pat – ir už vaistus. Šalyje mokslas nei mokyklose, nei universitete besimokančiajam nieko nekainuoja. Nori studijuoti užsienyje – ne problema: turi dalyvauti pokalbyje ir jei jį praeisi, tavo studijos bet kuriame pasaulio universitete bus pilnai apmokėtos. Tiesa, su viena sąlyga – prieš išvykdamas būsimas studentas pasirašo kontraktą, kad gavęs diplomą parvyks atgal į tėvynę. Priešingu atveju teks grąžinti savo šaliai visą skolą už studijas svetur.

Gidas tikino, kad yra labai patenkintas gyvenimu savo šalyje, nes visi žmonės gyvena vidutiniškai, jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Mums, žvelgiant iš šalies, gyvenimas čia atrodė, švelniai tariant, gana suvaržytas. Jei kas susižavi kalbomis apie šalies turtus, vertėtų čia apsilankyti ir labiau pasigilinti į gyvenimo joje niuansus. Jau „Lonely Planet“ subtiliai perspėja, kad net sostinė yra labai santūri vieta. Miesto gyvenimas iš esmės sukasi apie dvi pramogas: apsipirkinėjimą ir valgymą, naktinio gyvenimo beveik nėra. Šokti ir dainuoti, anot mūsų gido, draudžiama. Jei esate profesionalus šokėjas ar dainininkas – tada taip, scena laukia jūsų. Jei norite tiesiog šiaip sau padainuoti ar pašokti, apsiriboti teks dainavimu duše ar šokiais namuose, kai niekas nemato. Negalima rūkyti, už įsivežtas cigaretes net turistų laukia solidžios baudos, vartoti alkoholį – taip pat nedera. Pasaulis krūptelėjo išgirdęs apie 2019 metais įvestą griežtą šariato įstatymą: už vagystę – galūnių nukirtimas, už svetimavimą ir homoseksualius santykius baudžiama mirtimi užmėtant akmenimis. Apie narkotikus jau rašiau.

„Labai ramu dėl vaikų. Tėvai gali nesirūpinti, kad jie vartos alkoholį ar narkotikus, rūkys. Gali ramiai išleisti juos iš namų“, – vardijo tokių draudimų privalumus gidas. Hmm, gal ir ramu...

Vakarienė dviem – mažiau nei 5 eurai

Pavakare atsisveikinome su mūsų paslaugiu gidu prie viešbučio ir, palikę jame daiktus, toliau ryžomės pratęsti pažintį su Brunėjumi savarankiškai. Vakare miestas gerokai atgijo. Aikštėje, tiesiai prieš viešbutį, prekystalius įvairiais valgiais nukrovė night market (naktinio turgaus) prekeiviai. Reikalus kiek pagadino prašniokštęs lietus, bet jam nurimus žmonės išėjo į gatves. Mes taip pat nusprendėme paragauti gatvės maisto. Vištienos kepsneliai, kukuliukai su tunu ir dar kažkuo, atsigerti – „Coca Cola“. Buvo vidutiniškai skanu, o visa tai atsiėjo 4,83 eurų dviem.

Pavalgę centrine patraukėme link upės. Vakare Bandar Seri Begavanas nedaug skiriasi nuo matytų Malaizijos miestų – veikia kavinės, parduotuvės, žmonės leidžia laiką apsipirkinėdami, vakarieniaudami prie gatvės prekystalių. Kažkaip jaukiau ir maloniau nei dieną. Dar kartą prasukame pro Omar Ali Saifuddien mečetę. Apšviesta, savo grožiu atsispindėdama vandenyje ji atrodo tikrai įspūdingai. Gal todėl daug žmonių ateina čia pasivaikščioti. Net ir sutemus upėje matyti motorinės valtys – žmonėms reikia pasiekti savo namus Kampong Ayer kaime.

Grįžtant į viešbutį mūsų dėmesį atkreipė kažkoks triukšmas, sujudimas. Patraukėme link tos vietos, iš kur jis sklido.  Prisiartinę matome – iš abiejų pusių gatvė užtverta karių, ja važiuoja kažkokie automobiliai, šalia kurių skuba apsauginiai ir apsauginės. Pradedame klausinėti aplinkinių – pasirodo, vyksta sultono sūnaus vestuvių repeticija. Ką gi, neplanuotai sudalyvavome neeiliniame renginyje. Gaila, mažai ką pavyko nufotografuoti 🙂

Kitą rytą keliamės anksti. Labai malonūs ir paslaugūs viešbučio darbuotojai buvo pažadėję anksčiau mus įleisti pusryčiauti ir savo pažadą tęsėjo. Po pusryčių mūsų jau laukia vairuotojas, kuris nuveš mus iki Miri (Malaizija) oro uosto, iš kur skrisime į Kučingą.

Šeštadienio rytą miestas daug judresnis ir jaukesnis nei vakar. Bet, neslėpsiu, kirtus Brunėjaus – Malaizijos sieną kažkodėl lengviau atsikvėpiau. Planas sėkmingai atvykti ir išvykti iš šalies buvo įgyvendintas 🙂

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Devyniolika dienų, vienuolika skrydžių, dvi šalys. Trumpai taip būtų galima apibūdinti 2024-uosius pradėjusią kelionę. Taip, aplankytos dvi šalys, nes Borneo saloje dar trumpam užsukome į Brunėjų. Bet apie viską iš eilės.

Pirmoji pažintis su Kvala Lumpūru

Malaizija niekada nebuvo mano „must see“ šalių sąraše, bet kai draugė užsiminė apie kelionę į ją – suklusau. Suklusau, nes jau buvau pasiilgusi Azijos – jos chaoso, gamtos, miestų kontrastų, žmonių, šilumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Malaizija gali visa tai pasiūlyti. Juo labiau, paieškojus daugiau informacijos pasidarė akivaizdu – galima susidėlioti labai įvairią kelionę, kurioje būtų ir miestų, ir džiunglių, ir poilsio prie jūros. Išskirtinis egzotinis kelionės prieskonis – Borneo džiunglės ir čia gyvenantys orangutanai.

Kadangi buvo labai darbingas periodas, neturėjome laiko savarankiškai susidėlioti visą maršrutą, pirkti skrydžius, ieškoti viešbučių. Tad nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis – kelionės pagrindu pasirinkome jų siūlomą maršrutą, tik jį gerokai pakoregavome pagal savo norus ir poreikius. Ir taip prasidėjo ilgas, sudėtingas procesas – Lietuvos agentūra, išklausiusi mūsų pageidavimų, susisiekė su savo partneriais Malaizijoje bei Brunėjuje. Per kelis mėnesiu užtrukusį procesą kelis kartus jau buvau pasižadėjusi ateityje nebeturėti jokių reikalų su kelionių agentūromis, bet viskas baigėsi daugmaž sėkmingai ir, kaip buvo planuota, kartu su pirmąja 2024-ųjų metų diena prasidėjo mūsų kelionė: skrydis Vilnius – Stambulas, persėdimas į kitą lėktuvą ir po dešimties valandų ore jau leidžiamės Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre (Kuala Lumpur). Įsikūrėme visiškai netoli garsiųjų Petronas bokštų-dvynių. Dar visai neseniai šie 452 metrų aukščio, 88 aukštų pastatai buvo aukščiausi pasaulyje, dabar jiems teliko aukščiausių pastatų dvynių titulas. Tiesa, tame rajone jie nelabai išsiskyrė bendrame miesto peizaže – tokių aukštaūgių statinių ten daugybė. Modernūs prekybos centrai, vis dar tviskantys kalėdiniais papuošimais, gausios reklamos, linkinčios sėkmingų 2024 metų, intensyvus eismas – pirmas įspūdis apie Malaizijos sostinę – šiuolaikiškas didmiestis, glaudžiantis kiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. 

Matant tokį klestintį miestą net sunku įsivaizduoti, kad jo istorija palyginti trumpa. 1857 metais 87 kinų keliautojai, ieškodami alavo, išsilaipino Klangos ir Gombako upių santakoje ir pavadino šią vietovę taip, kaip ją matė: „purvina santaka“, t. y. Kvala Lumpūru. Per mėnesį didžioji dalis keliautojų išmirė nuo maliarijos ir kitų tropinių ligų, tačiau alavas, kurį jie čia surado, priviliojo daug kalnakasių ir Kvala Lumpūras netruko tapti klestinčiu miestu.

Nuo Batu urvų iki Petronas dangoraižių

Kitą rytą mūsų jau laukė gidė ir prasidėjo išsamesnė pažintis su Malaizijos sostine. Pirmas objektas – 13 km už miesto esantys garsieji Batu urvai (Batu Caves). Centrinė šio urvų komplekso dalis – beveik 43 metrų aukščio induistų karo dievo Murugano statula ir iki Šventyklos urvo vedantys 272 laipteliai – teigiama, vienas iš labiausiai fotografuojamų Malaizijos objektų. Jei turistai tik fotografuojasi ant spalvotų laiptų, smalsiai žvalgosi po urvų vidų, tai hinduistai su aukomis pamaldžiai žengia į čia įsikūrusias šventyklas, nešini aukomis – gėlėmis, vaisiais. Šios aukos ir turistų dosnumas privilioja daugybę beždžionių. Kam joms ieškoti maisto kažkur džiunglėse, jei čia galima labai lengvai prisigrobti paaukotų gėrybių? Arba – sulaukti maisto iš turistų, nepaisančių perspėjimų nešerti beždžionių. Iš žioplesnių galima ir kokį skanumyną atimti, o jie tegul džiaugiasi iš arti padarytomis vagišių nuotraukomis.

Urvai visuomet sulaukia turistų ir maldininkų dėmesio, bet pastarųjų ypač padaugėja per sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vykstantį Thaipusam festivalį, kai maldininkų procesija patraukia iš Kvala Lumpūro kinų kvartale esančios Sri Maha Mariamman hinduistų šventyklos iki Batu urvuose įsikūrusių šventovių.

Malaizija garsėja religijų ir tautybių įvairove. Apie 50 proc. šalies gyventojų yra malajai, beveik 24 proc. – kinų, 7 proc. – indų kilmės. Pagal religiją – apie 60 proc. musulmonų, 19 proc. budistų, 9 proc. krikščionys, 6 proc. – induistai. Vyraujanti religija diktuoja bendrą tvarką: gatvėse – daugybė moterų, skaromis dengiančių galvas, toli gražu ne kiekvienoje valgymo vietoje gausite alkoholio (turiu omeny alų, su vynu ir stipresniais gėrimais dar sudėtingiau). Tačiau pasak mus lydėjusios gidės kinės, visų religijų atstovai šalyje puikiai sutaria ir mini pagrindines šventes, tad per metus nutinka beveik šešios dešimtys šventinių dienų.

Šią įvairovę stebime ir per mūsų ekskursiją:  tik apžiūrėję induistų šventyklas, netrukus jau klausomės gidės pasakojimų ir žvalgomės po budistų kinų šventovę, po pusvalandžio pravažiuojame pro mačetę. 

Neapsiėjo mūsų ekskursija ir be tradicinių amatų – apsilankėme alavo įmonėje-muziejuje, batikos dirbtuvėse, net ir pati išbandžiau šių amatų. Sekėsi, tiesą sakant, nelabai kaip. Bent jau kol kas iš šių amatų tikrai neišgyvenčiau 🙂

Savo kelionę po miestą tęsiame pro sultono rūmus, pagrindine laikoma Merdeka aikšte, dar užsukome į visai šalia jos esančią vietą, kur susilieja Klangos ir Gombako upės, iš kur ir prasidėjo Kvala Lumpūro istorija.

O vakare vėl grįžome į šiuolaikinį, modernų miestą – mūsų laukė pasikėlimas į Petronas bokštus dvynius. Teigiama, kad į dvi sidabrines raketas panašūs tviskantys bokštai simbolizuoja staigų Malaizijos sostinės pakilimą iš alavo kalnakasių lūšnelių į XXI amžiaus metropolį. Vaizdas nuo bokštų į apačioje plytintį miestą iš tiesų įspūdingas. Pirmoji ekskursijos stotelė – „Skybridge“. Pasivaikščioję juo vėl einame į liftą ir kylame į 86 aukštą, dar palipame laiptais ir jau gėrimės vakariniu Kvala Lumpūrus iš 370 m aukščio. Beje, pastatas neatsitiktinai 88 aukštų, o kinams aštuonetas - laimingas skaičius.

Nusileidę žemyn iš bokštų patenkame į spalvų ir fontanų šou. Petronas bokštų papėdėje skamba muzika, pagal jos ritmą pulsuoja įvairiomis spalvomis nušviesti fontanai.

Mėlynojo namuko paieškos

Trečioji diena Kvala Lumpūre – „laisvas laikas mieste“: pačios leidžiamės patirti Malaizijos sostinę. Ačiū Malaizija Info, padėjusioms suplanuoti šios dienos maršrutą.

Nuo savo viešbučio pro eko parką patraukėme iki centrinio turgaus. Pasimatavę kelis eurus kainuojančias sukneles, apžiūrėję batikos gaminius, bet taip nieko ir nenusipirkę keliavome tolyn. Netrukus nosis patraukęs ne itin malonus kvapas (švelniai tariant) paskatino paragauti dar vienos šio krašto įžymybės – durijaus (angl. durian). Šis vaisių karalius labai naudingas sveikatai, bet paragauti jo – tikras iššūkis, nes dvokia taip, kad nosį riečia. Daugelyje Malaizijos viešbučių galima išvysti ženklą ar užrašą, draudžiantį įsinešti durijų į vidų. Kadangi parduotuvėlėje/kavinėje, pro kurią ėjome, šie vaisiai pardavinėjami jau supjaustyti gabalėliais ir kvapas kiek prasivadėjęs, ryžomės jo paragauti. Na, skonis irgi nelabai sužavėjo, bet pliusą galime užsidėti - įvykdyta 🙂 Prie gretimo staliuko sėdėjusi tautiečių kompanija priminė, kad čia gera proga atsigerti ir kokoso. Jau beveik mėnesį po Aziją keliavę lietuviai išmoko atpažinti kokybišką kokosą nuo prasto, o čia, pasak jų, buvo tie gerieji. Ką gi, proga uždėti ir antrą pliusą prie dar vieno „must do“ Malaizijoje.

Toliau mūsų kelias vedė iki Kinų kvartalo – valgymo vietos, turgūs, pirkėjų/pardavėjų šurmulys – privalomi šio rajono atributai. Toks kontrastas tviskantiems prekybos centrams ir moderniems rajonams. Kinijoje nesu buvusi, tad nežinau, kiek šis rajonas realiai primena tą šalį. Bet štai vaikštant po Mažąją Indiją jausmas toks, tarsi tikrai būtum joje. Parduotuvės, valgymo vietos ir jų meniu – tarsi perkelta iš Indijos. Neatsispiriame indiškiems saldumynams ir užsisakėme jų lėkštę su ceremoningai patiekiama masala chai arbata. Stipriai pasisaldinome gyvenimą 🙂

O pagrindinis mūsų šios dienos tikslas – mėlynas senučiukas namelis dangoraižių fone, puiki iliustracija, atspindinti, kaip pasikeitė Kvala Lumpūras per gerą šimtmerį. Tiesa, tuos kontrastus fiksuojame iškart, tik spėjusios išlipti iš traukinio nurodytoje stotelėje. Einame per privačių ir jau gerokai gyvenimo mačiusių namų rajoną, o fone dangų remia stiklu ir metalu tviskantys dangoraižiai. Pamatę šias nuotraukas feisbuke, draugai iškart konstatavo „Šnipiškės“. Iš tiesų panašumų su šiuo Vilniaus rajonu tikrai yra 🙂

Štai ir mėlynasis namukas. Tai privati valda, tad į kiemą nelendame, Kvala Lumpūro praeitį ir dabartį  fotografuojame iš gatvės. Tarsi kontrastų dar būtų mažai, į kiemą įvažiuoja prekijas, siūlantis aplinkiniams gyventojams savo prekes lyg už gero kilometro nespindėtų savo dydžiu ir spindesiu mūsų akropolius gerokai lenkiantys prekybos centrai.

Viskas, šios dienos lankytinų objektų sąrašas baigtas. Reikia pagalvoti apie vakarienę. Google Maps iki pasirinkto restorano siūlo eiti palei upę su labai jau varganomis lūšnelėmis, pereiti itin judriu tiltu, tada pasukti į neasfaltuotą keliuką... Kai jau pradedame abejoti, ar tikrai einame teisingu keliu, apsižvalgome vėl patekusios į modernų rajoną su biurų daugiaaukščiais, viešbučių pastatais. Ankstesnių lankytojų išgirtas kinų restoranas nenuvilia ir mūsų. Kepti baklažanai, kepti lotosų žiedai, vištiena su daržovėmis ir ryžiais – viskas buvo labai skanu.

Ir tai jau paskutinis mūsų vakaras Kvala Lumpūre. Laukia Brunėjus, Borneo, Penango ir Langkavio salos. O kokį įspūdį paliko Malaizijos sostinė? Na, per dvi su puse dienos gerai pažinti miesto nepavyks, bet toks paviršutinis įspūdis – Azijos megapolis, kuriame gali rasti visko – ir spindintį šiuolaikinį miestą, ir senojo trobelių, ir kinų bei indų kvartalus, ir parkus, ir skirtingų tikėjimų šventyklas. Gera įžanga į kelionę ir trumpas pristatymas, ką pamatysime toliau 🙂

P. S. Taip pat keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.