Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.
Šalis: Turkija
„Ar turi kokių planų šiam savaitgaliui? Gal nori apsilankyti Turkijoje?“, – atsakiusi teigiamai į antradienį gautą tokį elektroninį laišką, penktadienį po pietų jau buvau lėktuve, besileidžiančiame Mardino oro uoste.
Negirdėjote tokio Turkijos miesto? Nesistebiu, nes ir aš sulaukusi Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board) kvietimo apsilankyti jame, pirmiausia puoliau prie Google maps‘o patikrinti, kokia kryptimi turėčiau keliauti.
Su mūsų puikiuoju (tai sužinojau tik vėliau 🙂 ) gidu Alim Kocabiyik susitikome Stambulo oro uoste. O Mardino oro uoste prie mūsų prisijungė bendrakeleiviai – du žurnalistai iš Lenkijos ir kolegė estė. Kelionė prasidėjo. Palikome daiktus viešbutyje, šiek tiek atsikvėpėme ir iškeliavome vakarienės. Po lietingo Vilniaus niekaip neišdrįsau išeiti vakarieniauti nepasiėmusi švarko, nors kai 20 val. oro temperatūra +20 °C, jis nėra labai reikalingas, net ir sėdint lauke. Atėjus į restoraną pirma mintis – netyčia patekome į itin gausų, bet uždarą vakarą, nes dainos ir šokiai vyko pilnu tempu. Pasirodo, nieko panašaus, nes šiame restorane tokios vakarienės – dažnas reiškinys. Be to Mardine vyksta Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals), prikvietęs į miestą dar daugiau svečių. Žodžiu, kelionė prasidėjo linksmai ir skaniai. Perfrazuojant žinomą posakį, iš lėktuvo patekome tiesiai į balių
UNESCO saugomas senamiestis
Kitą rytą išėjusi iš viešbučio kambario į terasą apstulbau – tamsoje matytas vaizdas su daug švieselių virto fantastiška panorama su senaisiais miesto pastatais ir prieš akis atsiveriančiu neįtikėtinai plačiu Mesopotamijos slėniu.
„Kur tu čia? Marokas? Tunisas? Tik nesakyk, kad išdrįsai keliauti į Siriją“, – spėliojo bičiuliai, kai pasidalijau feisbuke pirmaisiais vaizdais iš Mardino. Iš tiesų, gerus 20 km nuo Sirijos sienos tenutolęs Mardinas, spėju, daug panašesnis į Siriją (pastarojoje nebuvau), nei į kitus mano matytus Turkijos miestus. Visas jo iš geltono kalkakmenio pastatytas senamiestis išsidėstęs ant 1300 metrų aukščio kalvos, nuo kurios atsiveria mane ryte pakerėję platūs Mesopotamijos slėnio vaizdai.
Mardino istorija siekia tolimą praeitį – teigiama, kad jo pradžia 4500–3500 m. pr. Kr., kai šioje vietovėje gyveno Subarų gentys. Vėliau miestas priklausė romėnams, osmanams, o jo pavadinimai laikui bėgant keitėsi: „Marida“, „Marde“ ir dabartinis „Mardin“.
Prie istorinio Šilko kelio įsikūrusiame Mardine yra daug viešbučių, mečečių, šventyklų, bažnyčių ir vienuolynų, kurie egzistuoja jau šimtmečius. Mardinas su šiais istoriniais statiniais iš tiesų primena muziejų po atviru dangumi. Ne be pagrindo Mardino senamiestis saugomas UNESCO. Vaikščiojant čia, besižvalgant į ornamentuotus fasadus, įspūdingas raižytas duris, momentais tikrai atrodo, kad patekai į kokios Rytų pasakos filmavimo aikštelę.
Mardine šimtmečius taikiai sugyveno įvairios tautos (turkai, sirai, kurdai), įvairios religinės bendruomenės. Tą pajauti labai greitai – už kelių šimtų metrų nuo Didžiosios mečetės stovi Mor Behnamo (Keturiasdešimties kankinių) bažnyčia.
Senamiestis statytas terasomis ir laiptuotai – kai kur pastatų stogai yra kitų namų kiemai arba terasos. Gatvelės siauros, vingiuojančios, vietomis tokios stačios, kad kopiant aukštyn tenka net sustoti atsikvėpti. Svarbiausia gatvė – Pirmoji aveniu (Birinci Cadde) – driekiasi per visą senamiestį, o nuo jos kylant aukštyn arba leidžiantis žemyn rasite svarbiausius miesto objektus: bažnyčias, mečetes, muziejus, turgų, kuriuos galima pasiekti siauromis, vingiuojančiomis gatvelėmis.
Labai įdomūs Mardino architektūriniai elementai – abaros – arkiniai perėjimai tarp / po namais. Tai tarytum gatvių tuneliai, kurie jungia namus tarpusavyje. Teko skaityti, kad anksčiau čia jų buvo apie šimtą, dabar išlikę apie 50–60. Abarose vasarą vėsu, o žiemą – šilčiau, tad jos pasiteisino visais metų laikais. Visai smagu paklaidžioti tomis siauromis gatvelėmis.
Pačioje pagrindinėje gatvėje pirmų aukštų namuose veikia daugybė parduotuvių parduotuvėlių. Populiariausios prekės: saldumynai, tarp kurių išsiskiria ryškiai mėlyni cukruoti saldainiai su migdolu viduryje; natūralūs muilai; auksu ir sidabru švyti juvelyrinių dirbinių parduotuvės.
Beje, visas šitas mano pasakojimas – apie Mardino senamiestį. Yra ir jo naujamiestis – nauja miesto dalis, su mūsų akiai įprastais daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais, plačiomis gatvėmis, šaligatviais, parkais, šiuolaikiškomis kavinėmis ir parduotuvėmis. Kaip pasakojo gidas, daugelis vietinių gyventojų mieliau persikelia gyventi į naują miesto dalį – tiesiog čia viskas patogiau. Turistams, aišku, kur kas įdomesnė senoji dalis.
Jausmas – lyg nukeliavus į praeitį
Mūsų pažintis su senuoju Mardinu prasidėjo nuo turgaus. Šeštadienio rytą jis šurmuliavo lankytojais, ir įsigyti čia buvo galima visko – pradedant vaisiais ir daržovėmis, baigiant papuošalais, antikvariniais dirbiniais. Beje, vietos turgūs – dažnai ne tik proga kažką nusipirkti, bet ir pamatyti, kaip kas gaminama, kokie tradiciniai amatai populiarūs, išgirsti vietos istorijų, legendų.
Stabtelime prie pardavinėjamų moters gyvatės portretų. Tai Šachmeran (Şahmeran) – mitinė būtybė, simbolizuojanti išmintį, meilę ir paslaptį. Legenda pasakoja, kad ji gyveno požemio karalystėje ir pažino visas gamtos bei gydymo paslaptis, tačiau buvo išduota žmogaus, kurį mylėjo. Šiandien Šachmeran įvaizdis plačiai paplitęs Mardine ir kituose pietų Turkijos miestuose – jis vaizduojamas ant sienų, tekstilėje ir papuošaluose kaip moteriškos išminties bei stiprybės simbolis.
Kitas sustojimas – juvelyrinių dirbinių parduotuvėlė: pakabukai, karoliai, žiedai, auskarai – lentynose, ant prekystalių, pakabinti ant sienų, lubų. Nuoširdžiai abejoju, ar pats savininkas žino, kiek ir ko jis čia turi, ir negaliu įsivaizduoti, kaip jis čia ką nors randa.
Dėmesį patraukia arbatžolių ir prieskonių parduotuvė. Teiraujuosi savininko, ar galima jį nufotografuoti. Linktelėjęs jis tuoj pat kviečia mus į vidų, iš lentynų traukia senovines knygas apie gydomąsias žoles, verčia pageltusius lapus. „Perbrauk pirštu per puslapį“, – pasiūlo. Darau, kas liepta ir jaučiu, kad raidės labai giliai išspaustos puslapyje. „Knyga atspausdinta maždaug prie 300 metų“, – aiškina parduotuvėlės savininkas žolininkas, o aš besižvalgydama tarp visų žolelių ir prieskonių jau pradedu abejoti, ar netyčia kokia laiko mašina nenubloškė mūsų keliais šimtmečiais atgal.
Kaimynystėje – ir mečetė, ir bažnyčia
Siauromis turgaus gatvelėmis pasiekiame Didžiąją mečetę (Ulu Kami) – seniausią ir svarbiausią Mardino šventovę, kurios minaretas matomas iš daugelio miesto vietų. Kieme būriuojasi žmonės – kas prausiasi prie šaltinio /fontano, kas fotografuojasi, kas šiaip stoviniuoja kalbėdamas su draugais ar artimaisiais.
Mūsų gidas užkalbina berniuką iš čia besisukiojančios paauglių grupelės. Po trumpo pokalbio sužinome, kad būtent jis mums papasakos apie mečetę, o gidas pabus vertėju. Nežinau, ar gidas versdamas pridėjo kažką ir nuo savęs, bet berniuko papasakota istorija tikrai buvo įdomi. Didžioji mečetė buvo pastatyta 1176 metais, Artukidų sultono Kutbettino Ilgazi laikais ir su savo segmentuotu kupolu bei minaretu greitai tapo Mardino simboliu. Istorija liudija, iš pradžių buvo du minaretai, bet šiol išliko tik vienas. Dabartinis puošnus cilindrinio pavidalo minaretas buvo pastatytas XIX amžiuje ir, anot berniuko, architektas jį kūrė žiūrėdamas į savo pirštą.
Baigęs pasakoti berniukas dar pasisiūlo mus nufotografuoti taip, jog atrodytų – ranka remiame minaretą. Dirba profesionaliai, o atiduodamas telefoną dar pašnibžda: „Atrodote kaip tikras modelis“. 🙂
Gidas atskaičiuoja arbatpinigių savo jaunajam kolegai / konkurentui, o mes nusiauname batus, gobiamės galvas skaromis ir žengiame į mečetės vidų.
Iš mečetės išeiname į pagrindinę Mardino Respublikos aikštę, kurioje groja muzika, šurmuliuoja žmonės – atrodo, čia pats Turkijos kultūros kelio festivalio epicentras. Kopiame laiptais aukštyn, iš terasos apžvelgiame apačioje plytinčią aikštę. Kitas mūsų aplankytas objektas – Mardino muziejus, saugantis apie 45 tūkst. eksponatų, nuo paleolito iki Osmanų laikų. Labai įdomi jo dalis – vadinamasis „Keturiasdešimties plėšikų lobis“, rastas 2009 metais netoli Mardino: didžiuliai moliniai indai su sidabro ir aukso monetomis bei papuošalais. Šalia esančioje galerijoje dar užsukame į Pablo Picasso parodą – tai irgi viena iš festivalio dalių.
Po itin sočių ir skanių pietų dar aplankome Mor Behnam (Kırklar / Keturiasdešimties kankinių) bažnyčią. Ji VI amžiaus viduryje pastatyta sirų šventojo Mor Behnam ir jo sesers Saro garbei. 1170 metais čia buvo atgabentos Sebastės keturiasdešimties kankinių relikvijos, todėl šventovė įgijo dabartinį pavadinimą. Bažnyčios lubos, kurias laiko ant dvylikos masyvių kolonų besiremiantys skliautai, pastatytos iš kruopščiai tašytų akmenų. Įspūdį palieka ir 400 metų senumo medinės durys, rankomis margintos užuolaidos, dažytos natūraliais pigmentais, varpinė bei meistriškai išskaptuotos akmeninės detalės, primenančios nėrinius.
Netikėtas kvietimas pasisvečiuoti
Šios dienos programa baigta, liko tik paskutinis punktas – vakarienė. O kol kas laisvas laikas arba poilsis. Išsiskiriame netoli viešbučio, bet eiti ilsėtis, kas būtų labai logiška, visai nesinori, kai miestas visas tarsi vibruoja nuo veiksmo. Eini pro vieną parduotuvę, o ten keli vyrai susikibę jau šoka. Jausmas toks, kad užtenka tik kelių muzikos akordų, ir tuoj prasideda šokiai. Tuo netrunku įsitikinti tik žengusi kelis žingsnius nuo viešbučio – prie senojo pašto pradeda groti festivalio muzikantai ir, žinoma, tuoj pat prasideda šokiai.
O aš dar užsuku apžiūrėti senojo pašto pastato. Jį 1890 metais pastatė armėnų architektas Sarkis Lole. Iš akmens puošybos matyti, kad tai buvo labai svarbus objektas. Dabar pastatas perduotas universitetui ir ateityje čia žadama įkurti turizmo praktikų viešbutį.
Už senojo pašto pastato aukštyn veda siaura gatvelė, viliojanti ryškiomis kavinių iškabomis. Patraukiu ja, stebėdamasi atsiveriančiu apačioje miesto vaizdu. Vienoje terasoje, matyti, vyksta kažkokia šventė, apačioje įėjimo durys išpuoštos balionais. Šalia jų stovintis vyriškis, supratęs, kad kalbu tik angliškai, tuoj pat telefonu išverčia kelis sakinius – kviečia užeiti į šventišką terasą. Nepasididžiuoju, užsuku. Tarp puošnių svečių niekas angliškai nekalba, bet tuoj pat į pagalbą ateina tokie pat iš gatvės pakviesti praeiviai. Pasirodo, tai naujo viešbučio atidarymo šventė. Vaišinamės saldumynais, arbata. Ilgai čia neužsibūnu – nuo įspūdžių, spalvų, vaizdų jau norisi kiek atsikvėpti prieš vakarienę 🙂
Juo labiau, dar tik antra kelionės diena, ir žinau, kad dar turėsiu laiko pasivaikščioti po šį miestą, paklaidžioti siauromis gatvelėmis ir savarankiškai atrasti, apžiūrėti kalvos šlaituose prisiglaudusias mečetes, bažnyčias, karavansarajų.
Anatolijos skonių mozaika
Mardinas įdomus ne tik savo architektūra, bet ir skaniu maistu, kuris privilioja net Stambulo gyventojus į kelių dienų gurmaniškas keliones. Šalia senojo Šilko kelio įsikūrusio miesto virtuvė tapo visų čia gyvenusių tautų (arabų, kurdų, sirų, armėnų ir turkų) paveldo atspindžiu ir neretai vadinama Anatolijos skonių mozaika. Joje panaudojama viskas, ką dovanoja regiono gamta – nuo kvapių žolelių iki vaisių ir mėsos.
Kaip ir kituose Pietryčių Turkijos miestuose, Mardino virtuvėje labai daug mėsos patiekalų, vegetarams tikrai labai atidžiai reikia studijuoti meniu prieš renkantis, ką užsisakyti. Mėsos patiekalai – ne tik kepsniai, bet ir įvairūs jos deriniai su kruopomis, daržovėmis, vaisiais. Populiariausi prieskoniai: cinamonas, kalendra, kardamonas, imbieras ar kvapieji pipirai čia naudojami visur – nuo troškinių iki desertų.
Ant turkiškų pusryčių svarbiausia sūriai, prie jų patiekiama alyvuogės, kiti gardėsiai. Per pietus ar vakarienę visada pirmiausia ant stalo atkeliaus užkandžių, t. y. įvairių užtepėlių rinkinys (mezze), vėliau – viena ar dvi sriubos, po jų karšti patiekalai, desertas, kava arba arbata.
Mardino virtuvės vizitinė kortelė – içli köfte, bulguro kukuliai su mėsos įdaru. Dar vienas išskirtinis patiekalas – kaburga dolması, įdarytos avies arba ožkos šonkauliai. Tradicinių patiekalų aprašymas galėtų užimti ne vieną puslapį. Jų kaina vietiniame restorane – 8-14 eurų, salotos – 5-7 eurai, kava – 2-3 eurai, desertai – 5-7 eurai. Labai populiarus desertas – harire, primenantis pudingą, gaminamas iš vynuogių arba datulių melasos, miltų ir vandens, o kartais – su trupučiu cinamono, gvazdikėlių ir riešutų.
Po sočių pietų čia dera paragauti mırra – vienos stipriausių kavų pasaulyje.
Beje, kas buvo netikėta – Mardino apylinkės garsėja savo vynuogynais, ir svarbi vietinės kultūros dalis – sirų vynas, kurio šiandien galima rasti tiek turguose, tiek vietinėse vyninėse.
Malonus kelionės ingredientas – kultūros festivalis
Dar vienu mūsų kelionės akcentu tapo jau minėtas Turkijos kultūros kelio festivalis, kurį organizuoja Kultūros ir turizmo ministerija. Pirmą kartą surengtas 2021-aisiais jis skirtas pristatyti turtingą Anatolijos istoriją, kultūrą, meną. Šiemet festivalis jau aprėpia 20 miestų, tarp jų – ir Mardiną.
Jame suplanuota šimtai renginių: koncertai, parodos, teatro, operos ir baleto pasirodymai, pokalbiai. Miestui tai suteikia daug gyvybės ir netikėtų akcentų: tradicinės muzikos koncertai gatvėse ir visoje Turkijoje garsių popmuzikos žvaigždžių pasirodymai naujojo miesto aikštėje, šiuolaikinio meno parodos senųjų pastatų erdvėse ir pan.
P. S. Keliaudama po Turkiją naudojausi virtualia eSIM kortelė. Ji patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Su ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 8,6 euro. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.
