Kelionės laikas: 2018 m. balandžio 8 – 21 d.

Šalis: Japonija

Kovo pabaigoje, balandį visa Japonija ir minios turistų tarsi išprotėja dėl sakurų. Yra netgi specialūs portalai, kuriuose iš anksto prognozuojama kitų metų sakurų žydėjimo laikas.  Tai aktualu ne tik tūkstančiams turistų, šiuo trapiu žydėjimo laiku užplūstančių šalį, bet ir patiems japonams. Svarbu, nes kai kurie jų specialiai tuo laiku ima atostogas ir keliauja per šalį paskui skirtinguose regionuose skirtingu laiku besiskleidžiančius sakurų žiedus. Anksčiausiai, pietinėse salose, šiemet jais gėrėtis buvo galima jau paskutinėmis sausio dienomis, o štai šiaurinėje Hokaido saloje pasidžiaugti žydėjimu pavyks net gegužės pradžioje. Beje, yra daugybė sakurų rūšių, tad dar ir jos turi įtakos žiedų išsiskleidimo laikui.

Hanami

Ši paplitusi gėrėjimosi sakurų žiedais tradicija  turi net specialų pavadinimą – hanami – kuris pažodžiui išvertus reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Ir traukia minios žmonių jais gėrėtis – kas vaikštinėja, kas fotografuojasi, kas medituoja, o kas surengia pikniką ar tiesiog prigula pailsėti pasitiesę pledą ant žiedlapiais apibertos žolės.

Parduotuvės tuo laiku vilioja sakuroms skirtomis akcijomis, rožiniais pyragėliais, saldainiais ir rožine kava. Vakare miestų gatves ir namus nušviečia lazerių šviesos, žinoma, vėlgi primenančios sakurų žydėjimą. Taip, atrodo, kelis mėnesius japonų gyvenimas sukasi tik apie jas.

Ar verta planuoti kelionę sakuroms žydint, ar geriau rinktis kitą laiką? Man sunku būtų atsakyti į šį klausimą, nes nebuvau Japonijoje kitu laiku, kad galėčiau palyginti. Tačiau Japonija sakuroms žydint tikrai paliko įspūdį. Ir ne tik todėl, kad galėjome iki soties pasigrožėti šiuo laikinu grožiu. Labai įdomu matyti pačių japonų dėmesį žiedais apsipylusiems medeliams, apskritai, visai gamtai, gebėjimą ja nuoširdžiai džiaugtis. Žinoma, įspūdingais, išpuoselėtais japoniškais sodais ir parkais galima gėrėtis ir kitais metų laikais, tačiau man atrodo, kad žydint sakuroms tai atsiskleidžia geriausiai.

Ne tik apie sakuras

Kelionę planavome iš anksto, tad pradėjus tikrinti žemėlapyje žydėjimo laiką, sukirbo abejonė, kad galime pavėluoti – sakuros tais metais pražydo kiek anksčiau. Ir taip, kai atvykome, Tokijuje žydėjimas jau artėjo prie pabaigos, bet dar spėjome pasigėrėti sakuromis šalia įspūdingų dangoraižių ir miesto parke.

Žinoma, Japonijoje matėme ne tik sakuras. Regėjome ir patyrėme daug įdomių dalykų: gėrėjomės gamtos ir meno darna Fuji-Hakone nacionaliniame parke, grožėjoms aukščiausiu Japonijoje Fuji kalnu ir Kanazavos pilimi, gynėmės nuo šventų, bet akiplėšiškų elnių Naroje, ir vėliau jau džiaugėmės, kad Fushimi Inari šventykloje, skirtoje ryžių dievui Inari, jo pasiuntiniai ir įsikūnijimas žemėje – lapės, yra tik vaizduojamos ir primena apie save oranžine spalva, o ne bėgioja šventyklos teritorijoje :). Žinoma, aplankėme „tūkstančio šventyklų miestą“ Kiotą, iš matytų šventyklų (aišku, viso tūkstančio neapžiūrėjome 🙂 ) labiausiai įsiminė  Ginkakuji – sidabrinis paviljonas, apsuptas japoniškų sodų.

Sakuros vėl visu savo grožiu pasirodė Širakavoje, laikomame vienu iš gražiausių kaimų pasaulyje ir įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kelionė vedė per labai skirtingas Japonijos vietas, o ją baigėme Nagojoje. Finalas sutalpino itin skirtingas patirtis: dieną lankėmės „Mitsubishi“ gamykloje, o vakare – Nabana No Sato šviesų festivalyje: milijonai spalvotų lempučių, valdomų, spėju, techniškai itin sudėtingomis vizualinių sprendimų programomis, kūrė nepaprastai įspūdingus vaizdus. Japonija pasistengė, surengė mums įspūdingą atsisveikinimo šou 🙂

Tai kokia ta Japonija?

Kelionės maršrutas buvo įvairus, ir tarsi iš skirtingų vaizdų ir potyrių mozaikos gabalėlių dėliojosi bendras Japonijos vaizdas, žinoma, papuoštas sakurų žiedais 🙂 Vaizdas labai margas, ir tikrai ne išsamus – kiek gi įmanoma pamatyti ir suprasti šalį per poros savaičių kelionę.

Grįžusi ir dažnai atsakinėdama į klausimą „Tai kokia ta Japonija, ar verta ten važiuoti?“, skirtingiems žmonėms pasakodama apie kelionę, ir pati geriau supratau, kas man visgi paliko didžiausią įspūdį.

Taigi, Japonija pasirodė truputėlį ne tokia, kokia ją įsivaizdavau. Jos gatvėmis nevaikšto robotai, parduotuvėse dirba žmonės, o viešbučių kambariai nėra prifarširuoti naujausių technologijų, kuriomis vargšas europietis nesugebėtų naudotis. Nieko panašaus. Išsamesnio gilinimosi į technologijas pareikalavo tik tualetai, šaligatviais skubėjo žmonės, autobusai ir metro nedaug tesiskyrė nuo savo kolegų Europoje (na, gerai, šinkansenai (greitieji traukiniai) tikrai paliko įspūdį). Net ir tvarka per daug neapstulbino – kaimuose matėme ir šabakštynų, ir nesutvarkytų kiemų, ir nenušienautų vejų.

Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip milijonai žmonių tvarkingai ir darniai gyvena itin mažoje teritorijoje. Minios tvarkingai skuba Tokijo šaligatviais: viena jo puse – viena kryptimi, kita – į priešingą. Net judriausioje sankryžoje, kurią vienu metu kerta apie 3 tūkst. žmonių, niekas nesistumdo ir neatsitrenkia į kitus, nors tūkstantinės minios viduryje dar blaškosi ir turistai, pozuojantys asmenukėms. Tvarkinga eilutė rikiuojasi nurodytoje vietoje prie įlipimo į autobusą, traukinį, metro. Nei vienas nesibrauna be eilės, nesibruka kuo arčiau, garsiai nekalba ir, apskritai,  niekaip kitaip netrikdo aplinkinių... Nustebino vietinių paslaugumas: kelis kartus puikiausia anglų kalba atsiprašęs, kad prastai kalba angliškai, vietinis praeivis suka iš kelio ir kokias 8 min. eina su mumis vien tam, kad padėtų surasti viešbutį.

Technologijomis nustebino „Mitsubishi“ gamykla: iš vienos pusės – automobilius „sulipdantys“, nudažantys robotai, iš kitos pusės – robotais virtę žmonės, kuriems 30 skirtingų melodijų praneša apie 30 skirtingų broko atvejų, beje, pasitaikančių labai retai.

Įspūdingi didmiesčių daugiaaukščiai namai ir daugiaaukščiai keliai; pastatai, vakarais „pasipuošiantys“ didžiulėmis reklamomis; išpuoselėti parkai... Šviesų šou, kai nušvinta visas didžiulis parkas ir sukirba vienintelis klausimas – kaip buvo įmanoma nuraizgyti jį visą milijonų lempučių girliandomis.... Tas sunkiai nusakomas jausmas, kai staiga pastebi, kad parduotuvėje sukabintos pakuotės nei iš šio, nei iš to pradeda vieningai siūbuoti – po kelių akimirkų supranti, kad prasidėjo vienas iš tų neretai nutinkančių „mažųjų“ žemės drebėjimų... Arba tas keistas vaizdas, kai įžengus vakare į barą staiga suabejoji, ar tau čia kažkas su akimis/galva blogai, ar čia tikras vaizdas: baras pilnutėlis identiškų tamsiai mėlynais/pilkais švarkais ir baltais marškiniais vilkinčių vyriškių – toks klonų suvažiavimas... Tai tie Japonijoje iš tiesų nustebinę dalykai. Na, o robotas prie parduotuvės durų – tiesiog žaisliukas, nieko ypatingo.

Kas dar įsiminė Japonijoje? Po kelionės jau turėjau pakankamai laiko dar ir dar kartą mintimis perbėgti visus įspūdžius, tvarkingai sudėlioti juos į atminties stalčiukus. Čia sugulė ne tik spalvingi vaizdai, bet ir garsai, jausmai, potyriai. Praėjo pakankamai laiko, tad galiu gana greitai rasti ir išsitraukti tuos, palikusius didžiausią įspūdį. Kas tai būtų? Baltos, rausvos žydinčios sakuros – ir kalnų, ir Tokijo dangoraižių, ir senųjų kaimų fone – tai iš tiesų kažkas tokio labai laikino, šviesaus, įspūdingo... Nepaprastai spalvingas, trapus ir subtilus maiko šou Kiote – užmerkusi akis dar ir dabar galiu matyti nuostabias dekoracijas, įspūdingais kimono vilkinčias gracingas šokėjas... Ir ta ramybė, kai po ilgos dienos ramiai atsipalaiduoji onsene (šiltųjų versmių pirtyje), šiltame vidinio kiemo baseinėlyje ir klausaisi, kaip į šalia augančio medžio lapus tyliai šnara pavasarinis lietus...

Plačiau apie pamatytas vietas – kitame straipsnyje.

Kelionės laikas: 2007 m. vasaris

Šalis: Indija

Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Mes aplankėme ir populiariausias lankytinas vietas, vadinamą „auksinį trikampį“, ir ilsėjomės Goa.

Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti.

Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus prie kvapą gniaužiančių architektūros stebuklų, paslaugūs gidai padės nuvaikyti įkyrius menkaverčių suvenyrų siūlytojus; pro kondicionuojamo autobuso langą iš aukšto stebėsite kasdienį gatvės šurmulį, nejausdami jos kvapų ir spūsčių, o paslaugūs viešbučių padavėjai dėlios ant stalų vakarietiškam skrandžiui adaptuotą maistą. Tokiu atveju pamatysite tik šios šalies paviršių.

Sudėtingiausias variantas – pigiausias variantas. Tokiu atveju didžiąją kelionės kainos dalį sudarys lėktuvo bilietai, o visa kita atsieis kur kas pigiau. Tada jau teks patiems įnirtingai aiškintis ir derėtis su rikšomis, vaikyti įžūlius paslaugų ir nereikalingų prekių siūlytojus, susitaikyti su mintimi, kad švari patalynė svečių namuose nėra būtina. Patiems teks ieškoti nakvynės purvinų Varanasio gatvelių labirintuose, būti nuolatinio stebėjimo objektu traukinio vagone; aiškintis su šventikais, už keliolika dolerių pasiruošusių „sutvarkyti“ jūsų karmą. Tokiu atveju pamatysite ir patirsite daugiau Indijos. Tiksliau, daugiau skurdžiosios Indijos. „Turtingosios“ Indijos gyvenimo neatskleis jokios kelionių agentūros. Čia jau gali praversti tik asmeninės pažintys, artimi ryšiai su šio rato atstovais.

Beje, šios dvi Indijos yra labai arti viena kitos. Moderniame Mumbajuje nuklydę nuo turistams siūlomų maršrutų galima rasti 19 a. primenančius  kvartalus, ar Delyje vos nutolus nuo centro pakliūti į skurdų lūšnyną. Dar ryškesni kontrastai tarp didžiųjų modernių miestų ir kaimų, kur laikas, atrodo, sustojo prieš pora šimtmečių.

„Relax and enjoy“

Mes pasirinkome tarpinį keliavimo galimybių variantą. Nusprendę, ką tikrai norime pamatyti ir parengę išsamų kelionės planą, viešbučius, lėktuvų ir traukinių bilietus patikėjome užsakyti vietinei Indijos kelionių agentūrai, kurią rekomendavo jų kolegos lietuviai. Apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai Indiją pažįstantys draugai abejojo, ar galima šioje šalyje iš anksto mokėti už paslaugas. Ryžomės pasitikėti lietuviškosios kelionių agentūros rekomendacijomis ir dar prieš išvykstant iš Lietuvos sumokėti už visą kelionę. Indai atsiuntė išsamų kelionės planą ir ekskursijų aprašymą, viešbučių nuorodas internete ir net automobilių, kurie mus vežios nuotraukas, paimtas iš reklaminio jas gaminančios bendrovės tinklapio. Nepaisant viso šito, į kelionės krepšius įsidėjome nepamainomą kelionėse „Lonely Planet“ gidą, jei paaiškės, kad visi indų agentūros pažadai ir liko tik pažadais.

Visa laimė, mūsų įtarinėjimai buvo be pagrindo. Nepaisant skandinaviško punktualumo, „Finnair“ lėktuvas Delyje nusileido pustrečios valandos vėliau, bet Indijos agentūros atstovas kantriai rymojo oro uoste vidury nakties. Naujutėlė „Toyota“ naktinėmis Delio gatvėmis mus atgabeno į užsakytą viešbutį. Per visą kelionę visose stotyse ir oro uostose, nepaisant vietinio transporto vėlavimų, mūsų laukdavo agentūros atstovas ir vairuotojas, sutartu laiku prieš ekskursijas viešbutyje pasirodydavo gidas. Pirmą tokią pamoką gavome Delyje. Įsitikinę, kad ekskursija, vertinant pietiečių punktualumą tikrai neprasidės laiku, 10 val. ramiai pusryčiavome restorane, kai įpuolė sunerimęs padavėjas, skubindamas mus į ekskursiją – pasirodo, prie viešbučio sustojęs agentūros automobilis sutrikdė visą Main Bazaar‘o eismą.

„Čia privatus verslas. Privačiame versle turi dirbti ir stengtis, kitaip tave tuoj atleis, “ - komentavo savo darbo ypatumus vienas iš vairuotojų.

Agentūros gidai ir atstovai tikrai stengėsi, kad klientas, kaip jie mėgo sakyti, jaustųsi „relax and enjoy“. Savaime suprantama, laimingas klientas turi nepagailėti arbatpinigių jo poilsiu besirūpinantiems asmenims. Nepaisant, kad už visas paslaugas jau buvome sumokėję, pirmasis mus sutikęs agentūros atstovas paaiškino, kiek arbatpinigių kam derėtų palikti. Lyg tarp kitko užsiminęs: „na, jei jums patiks jų paslaugos...“

Indiško aptarnavimo subtilybės

Arbatpinigių Indijoje tikisi visi ir visur. Bet kuris viešbučio patarnautojas neišeis iškart pro duris nepatrypčiojęs kelias minutes laukdamas atlygio už paslaugas.

Beje, prieš kelionę teko daug girdėti apie Indijos viešbučių ypatumus. Mes dažniausiai apsistodavome trijų žvaigždučių viešbučiuose ir didelių netikėtumų tikrai nesulaukėme. Tik  įsitikinome, kad to paties žvaigždėtumo viešbučiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, Jaipure toks į verslininkus orientuotas viešbutis savo įranga, personalo paslaugumu, pusryčių meniu drąsiai galėtų varžytis su europietiškomis keturiomis žvaigždutėmis. Tuo tarpu analogiško lygio viešbutyje pietinėje Indijoje tekdavo po kelis kartus vaikyti atsipūtusius patarnautojus, kol galų gale sulaukdavome švarios patalynės ar karšto omleto per pusryčius.

Dar vienas indiško aptarnavimo ypatumas, kurį sau gali leisti tik milijonais gyventojų pertekusi šalis – net ir menkiausią darbelį atlieka pulkas darbuotojų. Stebint, kaip konditerijos parduotuvėje šeši vyriškiai parduoda keturis ladu rutuliukus, kaip restorane vienas padavėjas pasodina prie stalo, kitas paduoda meniu, trečias atneša maistą ir t.t., supranti, kad ši šalis darbuotojų stygiaus toli gražu nejaučia. Dar labiau tai krisdavo į akis šilko, kilimų, juvelyrinių dirbinių parduotuvėse. Kelionės pradžioje vos ne kasdien po žavėjimosi Indijos architektūros perlais į realybę vėl sugrąžindavo apsipirkimo ceremonija. Kiekviename mieste po ekskursijų gidas jausdavo pareigą užvežti į kelias parduotuves, tiksliau reikėtų sakyti parduotuves – įmones. Iš pradžių paslaugūs meistrai pademonstruodavo, kaip rankomis marginami spalvingi sariai, apdorojamai pusbrangiai akmenys, audžiami kilimai. Iš šalies toks įgudusių rankų darbas atrodo tikrai nesudėtingas. Kad turistui nekiltų panašių minčių, jam taip pat pasiūloma išmėginti sarių margintojo ar kilimų audėjo darbą. Šiaip ne taip suraizgius kelis kilimo mazgelius, pasidaro aišku, kad tokiu tempu kilimą būtų galima baigti ne anksčiau kaip po dviejų trijų dešimtmečių...

O po to ateidavo eilė prekių demonstracijai. Paslaugūs pardavėjai įgudusiais judesiais kloja po kojomis vienas už kitą gražesnius kašmyro vilnos ir šilko kilimus. Kai dar pagalvoji, kiek mazgelių suraišiota jį audžiant, kaina – 2 – 10 tūkst. dolerių jau ir neatrodo labai didelė.

Po kilimų ateina eilė margaspalviams sariams, skaroms, papuošalams. Skirk tik akimirką dėmesio kuriam nors sariui ar papuošalui, ir paslaugūs pardavėjai tuoj juo padabins, o visa parduotuvė vieningai nualps nuo tavo, pasipuošusios jų gaminiu, grožio.

Iš tiesų galima tik žavėtis indų prekybininkų artistiškumu ir sugebėjimu įtikinėti. Nepadeda nei aiškinimai, kad neturi pinigų, kad nepatinka spalvos ir panašiai. Visiems šiems argumentams surandama kontraargumentų: „jums labai tinka ši spalva“, „tai pirkite ne šilko, o kašmyro vilnos kilimą“ ir t.t. ir pan.

Į pabaigą jau pradėjome aiškinti, kad „šis saris – ne mano dydžio“. Toks nelogiškas argumentas bent trumpam išmušdavo iš vėžių entuziastinguosius pardavėjus.

Dar keli praktiniai patarimai, susiruošusiems į Indiją.

Kelionės laikas: 2007 m. vasaris 

Šalis: Indija

Prisiskaitę kitų keliautojų patarimų, kad po intensyvių atostogų Indijoje dažnam prireikia pailsėti, nusprendėme nedaryti tokios klaidos ir apvažiavus „auksinį trikampį“ tikrąja to žodžio prasme paatostogauti prie jūros. Jaipure lijo ir buvo gana vėsu, o po pusantros valandos skrydžio Goa pasitiko trisdešimties laipsnių karščiu. Pirmas įspūdis – atsidūrėme visai kitoje šalyje: daug šiltesnis oras, palmių giraitės, pilnos gatvės poilsiautojų.

Prieš gerą dešimtmetį Indijos paplūdimiai buvo kur kas tuštesni, mėgiami tik hipių ir kitų panašaus plauko keliautojų, nereiklių komfortui. Dabar kai kurie jų sparčiai populiarėja ir tarp europiečių, ir tarp Rusijos piliečių, ir tarp pačių indų. Europos ir Rusijos kelionių agentūros jau organizuoja tiesiai į Goa čarterinius reisus ir, atrodo, klientų nestokoja. Tai suprantama: tuo metu, kai Europoje šalta žiema, Indijos pietuose oras vasariškai šiltas, gamta – puiki, paplūdimiai – smėlėti, kainos – žemos. Juo labiau, kad paplūdimiai ir viešbučiai -  pagal kiekvieno skonį. Čia galima rasti ir prabangių nuošalių viešbučių ar net visą penkių žvaigždučių kompleksą, paslaugų kokybe tikrai nenusileidžiantį analogiškiems Ispanijos ar Turkijos viešbučiams, ir vidutinio lygio poilsiaviečių, ir visai pigių palaikių trobelių.

Paplūdimį gali rinktis kokį tik širdis geidžia: triukšmingą, primenantį Palangą, ar visai nuošalų. Mes vėlgi renkamės vidutinį variantą: tįsoti spūstyje nemalonu, bet labai nutolti nuo padavėjo, atnešančio natūralių sulčių ar maisto, irgi labai nesinori. Įsitaisome nuošalesnėje Colvos paplūdimio dalyje, nuo kaitrios saulės slepiamės palmių paunksnėje. Prieš akis atsveriantis vaizdas papuoštų bet kurios kelionių agentūros bukletą: baltas paplūdimio smėlis, į krantą dūžtančios bangos, palmės. Idilę laiks nuo laiko sutrikdo tik tarsi iš po žemių išnirusi moteriškė,  barškinanti pigiais karoliais ar siūlanti abejotinos kokybės skaras. Stebina prekijų atkaklumas kėblinti tokį atstumą tuščiu paplūdimiu, kol galų aptinka „grobį“.

Kai atsibosta tingus poilsis, nusprendžiame pakeliauti po Goa. Viena iš populiariausių turistų transporto priemonių – motoroleriai, kuriuos nuomoja ant kiekvieno kampo. Galima keliauti ir su ekskursijomis. Išmėginome ir tokį variantą, beje, labai populiarių tarp pačių indų. Entuziastingas gidas, tik surinkęs visu ekskursantus, tuoj puolė raginti visus dainuoti. Mūsų nuostabai, bendrakeleiviai džiugiai į tai sureagavo, ir be jokių atsikalbinėjimų vienas po kito traukė indiškas dainas. Pasijutome kaip mokyklos laikais.... Bet, šiaip ar taip, apturėjome dvigubą malonumą: ir pamatėme įspūdingiausias pietinės Goa bažnyčias, šventyklas, portugalų statytas vilas; ir turėjome progos iki soties prisiklausyti indiškų dainų. Reikia pasakyti, kad indai tikrai dainingi. Ir dainuoja jie ne tik scenoje, ekskursijos autobuse, bet, pasitaiko, ir tvarkydami viešbučio kambarius.

Beje, kai kurie atvykėliai čia pasilieka kur kas ilgesniam laikui nei planavo – Indija iš tiesų turi savotiško žavesio, užburiančio didmiesčio gyventojus. Ir ne tik žalią jaunimėlį. „Atvažiavau vieną, kitą kartą. Patiko. Nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui. Dabar turiu viešbutį nuošalioje vietoje, gyvenu kaip rojuje – drabužių praktiškai nereikia, pusryčiams tarnas nuskina tiesiai nuo palmės papają. Pragyvenimui užsidirbu su kaupu, dirbti nepersidirbu“, – vardijo indiško gyvenimo privalumus Sankt Peterburgą į Goa iškeitęs Andriejus.

Tokio nenoro palikti Indiją priežastis nesunku suprasti. Po didmiesčių tempo ramūs Goa paplūdimiai – ideali atokvėpio vieta, jei tik nekelsite aukštų reikalavimų paslaugų kokybei.

Čia niekas niekur neskuba, dėl nieko nesinervina, gyvenimas sruvena tingiu atostogų ritmu. Dabar pavargusi po darbų vis dažniau prisimenu nepakartojamus ir su niekuo nepalyginamus Goa saulėlydžius.

Stebime saulėlydį iš Palolemo paplūdimio kavinės. Susirinkę į valtį tinklus į jūrą išplaukia žvejai, nekreipdami dėmesio į juos fotografuojančius atvykėlius. Dėmesio į saulėlydžiu besimėgaujančius turistus nekreipia ir ramūs vietiniai šunys, pakrantėje slankiojančios karvės. Visi tingiai ramūs, vaizdas primena sulėtintą kino juostą. Atnešęs mums sriubą padavėjas išskuba lauk, ir kol gaminamas daržovių troškinys, dar spėja pažaisti kamuoliu. Nusileidus saulei paplūdimį pamažu gaubia sutemos. Surinkęs paplūdimio gultus restoranėlio savininkas tiesiai ant smėlio išneša krėslus, stalus, uždega žibintus.

Baigėsi dar viena diena.

Daugiau apie šios kelionės įspūdžius galite skaityti čia.

Dar keli praktiniai patarimai.

Kelionės laikas: 2007 m. vasaris
Šalis: Indija

Turistams, susiruošusiems keliauti po Indiją, kelionių agentūros tradiciškai siūlo aplankyti
vadinamąjį „auksinį trikampį“: Delį, Agrą, Jaipurą. Kitos šį tradicinį meniu papildo Varanasiu.
Mes irgi nusprendėme pamatyti šiuos “must” objektus. Apsispręsti, ką pasirinkti, nebuvo
lengva, be to, jau prieš išvažiuojant į kelionę įsisąmoninome: Indija – labai didelė šalis, o trys
savaitės joje – labai trumpas laiko tarpas.

Tuo, ką pamatėme, tikrai nenusivylėme.

Daugiausia įspūdžių buvo pirmosiomis dienomis. Pirmą rytą pribloškė triukšmingas šurmulingas Main Bazaar‘as, anot mūsų agentūros, viena baisiausių Delio gatvių, labiau primenanti ne gatvę, o triukšmingą rytietišką turgų. Stebino griežtas patikrinimas prie lankytinų objektų , panašesnis į oro uostų apžiūrą, reikalavimas nusiauti batus einant į šventyklas. Ir minios žmonių – visur.

Po kelių dienų tokie dalykai jau nebestebino, galėjome ramiai praeiti gatve, išmokome ignoruoti prekijus, tad galėjome domėtis Indijos turistinėmis įžymybėmis. Plačiau apie keliavimo po Indiją subtilumus galite skaityti čia.

Sužavėjo Raudonasis Delio fortas ir rausvojo miesto Jaipuro gatvės bei rūmai; musulmonų mečetės, hinduistų šventyklos. Didybe nustebino kalnuose įsikūręs Amber fortas, į kurį turistai joja drambliais. Įspūdį paliko dėl vandens stygiaus ištuštėjęs miestas Fatepur Sikri, kalėjimu savo šeimininkui virtęs Agros fortas. Tvirtos fortų sienos slepia įvairių stilių ir paskirties pastatus – priėmimų sales, miegamuosius, ažūrinio marmuro šventyklas, prabangius maharadžų žmonų apartamentus ir gerokai kuklesnius sugulovių kambarius.

Sužavėjo ir garsusis Taj Mahalas. Prieš kelionę galvojau, kad visi aikčiojimai dėl šio architektūros šedevru vadinamo pastato perdėti. Išvydusi jį nuomonę pakeičiau. Brangiaisiais akmenimis inkrustuotas balto marmuro statinys – tikrai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių. Ne veltui jis pateko į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Varanasis – netvarkingas, klaidžių siaurų purvinų gatvelių ir įkyrių prekijų miestas. Toks pirmas įspūdis apie šį šventą Indijos miestą. Jį gerokai sušvelnino plaukiojimas Gango upe, stebint rytinę ar vakarinę aarti ceremoniją. Skamba gal ir banaliai, bet pakrantėje liepsnojantys laidotuvių laužai, šalia šurmuliuojanti ir įprastais gyvenimo ritualais užsiėmusi spalvinga minia akivaizdžiai iliustruoja nenutrūkstantį būties ratą, priverčia perkratyti gyvenimo vertybes. Po to jau nelabai erzina ir gidas, tarp visų Varanasio šventyklų ir kitų įžymybių daugiausiai dėmesio skiriantis Šivos ženklui, simbolizuojančiam lytinį aktą, „vyro ir moters susiliejimą, kuris yra gyvybės, visa ko pradžia“ – mintinai išmokau dalį gido tirados.

Rašant apie Indiją turbūt privalu priminti – taip, Indijoje labai daug įkyrių savo paslaugų ir prekių siūlytojų – rikšų, taksistų, prekijų, gidų. Ypač – Varanasyje.

Tiesa, buvo ir malonių išimčių – du pusdienius mus po Delį paslaugiai vežiojęs rikša Bilas, už savo darbą atsisakęs pinigų. Motyvas – mes jo miesto svečiai, tad nori, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Indijos žinovų komentaras – vargšas Bilas, matyt, kažką negero padaręs, ir dabar gerais neatlygintinais darbais „tvarkosi“ savo karmą.

Apie Indiją sklando ne vienas mitas. Ir ne tik apie įkyrius rikšas ir prekijus, bet ir apie šiukšlynus, gatvėse laisvai vaikštinėjančios karves ir šunis. Taip, visa tai yra. Bet ir šiukšlės, ir karvės, ir šunys  kažkaip darniai įsilieja į Indijos peizažą ir tampa neatsiejama jo dalimi. Po kelių dienų akys taip prie viso šito pripranta, kad nebekelia jokių neigiamų emocijų. Bent jau man taip nutiko.

O po visos kelionės ar jos viduryje labai rekomenduočiau pailsėti kur nors prie jūros. Mes tokiam poilsiu rinkomės Goa.