Kelionės laikas: 2022 m. rugpjūčio 11 d.
Pasvalio r.
Pasirodo, gali būti ir tokių, sakykim, įmonių – vandens malūnas-vilnų karšykla–verpykla – viskas viename. Tokia yra Pasvalio rajone ir pilnas jos pavadinimas – Raubonių vandens malūnas-vilnų karšykla–verpykla. Entuziasto Vaidoto Gikio ir vietinės bendruomenės iniciatyva apgriuvęs, apleistas pastatas vėl prikeltas naujam gyvenimui ir tampa įdomiu, turistų lankomu objektu. Vienas iš nedaugelio inžinerinės technikos objektų Lietuvoje gali drąsiai garsinti Pasvalio kraštą.
Norite pamatyti, kaip karšiama, verpiama vilna? Užsukite į Raubonis
„Vis tikiuosi, kad sustoję keliautojai pagirs, koks gražus čia pastatas, panorės užeiti į vidų, bet ne, jie klausia, kaip pasiekti batutų parką“, – juokauja V. Gikys, rodydamas į kaimynystėje įsikūrusių batutų parką.
Na, tie, kurių kelionės tikslas – pašokinėti ant batutų, vargu ar susidomės senuoju malūno pastatu, tegul ir labai gražiai atrodančiu po remontavimo, restauravimo. O man jis tikrai patiko ir pasirodė labai įdomus. Tiesa, atvykau čia darbo reikalais – esu atsakinga už Kultūros infrastruktūros centro (KIC) komunikaciją, o Raubonių malūnas – vienas iš KIC užsakymu tvarkytų statinių. Tai čia tas gerasis atvejis, kai darbas nelabai skiriasi nuo atostogų, nes paprastai keliauti po Lietuvą, žingsniuoti pažintiniais takais – mėgstamas mano laisvalaikio užsiėmimas, o štai kartais taip tenka darbus dirbti 🙂
Taigi, ne tik turėjau progą apžiūrėti naujai atgimusį senąjį malūną, bet ir padaryti tai su puikiu gidu – jo atgimimo organizatoriumi Vaidotu. Jau sutvarkyti ne tik malūno fasadai, bet ir vidus, sumontuota įranga. Viena pastato dalis skirta malūnui, kita – vilnos karšimui ir verpimui. Vaidotas gali daug ir ilgai pasakoti, iš kur gauta įranga, kaip sekėsi ją taisyti tvarkyti, o taip pat - pademonstruoti, kaip ji veikia.
Malūne Vaidoto ir jo žmonos Gintarės iniciatyva atgaivinami senieji tradiciniai vilnos amatai. Beieškant naujų idėjų, susietų su vilnos pluoštu, atsirado net vilnonė pirtis. Malūno kieme paskutinį vasaros ar pirmą rugsėjo savaitgalį vyksta tarptautinis amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“, į kurį susirenka vilnos amato ir kiti tautinio paveldo puoselėtojai.
Malūnas pastatytas ant Tatulos upės kranto
Kadangi teko rašyti apie Raubonių malūną pranešimą žiniasklaidai, tad pasinaudosiu tarnybine padėtimi ir čia papasakosiu jo istoriją, kurią aprašiau pranešime.
Raubonių malūnas skaičiuoja jau ne pirmą savo istorijos šimtmetį. Pirmasis malūnas ant Tatulos upės kranto stovėjo jau XVIII amžiuje. Kada jis buvo pastatytas – nežinoma, tačiau 1777 metų vandens ir vėjo malūnų iliustracijoje – surašyme paminėtas Ulricho Sakeno Pamūšės dvare stovėjęs vandens malūnas, kuris buvęs vienintelis Krinčino parapijoje. Manoma, kad malūnas pradėjo veikti, kai Raudonpamūšės dvarą nusipirko Žadeikonių karališkojo dvaro seniūnas Adomas fon Ropas. Malūnas netrukus tapo dvaro pramonės centru, šalia jo veikė karčiama ir bravoras. Iš pradžių malūno ratą suko Tatulos upės vanduo, vėliau įrengta užtvanka. XIX amžiaus pabaigoje malūnas jau priklausė Geltonpamūšio dvarui. Manoma, kad mūrinį malūną po 1860 metų pastatė kelis dvarus ir Raubonių kaimą valdęs Lui fon Ropas.
1907 metais malūnas jau turėjo naują savininką – Joną Ribę, kuris įsteigė vandens turbinų malūną, vilnų karšyklą ir verpyklą. Išlikę 1924 metų archyviniai dokumentai liudija, kad tuo metu pastatas atrodė taip pat, kaip ir mūsų dienomis, tik nebuvo pietinio priestato, kuris pristatytas vėliau.
Malūnas kažkodėl ilgai neužsibūdavo vieno šeimininko rankose. 1936–1938 metais jį įsigijo Chachelis Zivas, gerokai atnaujinęs malūną. Deja, naujojo savininko laukė liūdnas likimas – 1941 metais rugpjūčio-rugsėjo mėnesį Ch. Zivas, kaip ir daugelis jo tautiečių, sušaudytas Biržuose. Karo metais į Medomiškio dvarą grįžo ir nauju malūno šeimininku tapo Henrikas fon Branderburgas. Jis vadovauti malūnui paskyrė Petrą Zalensą.
Malūnas veikė ir vėliau. Sovietiniais metais energiją jam jau teikė dyzelinis, vėliau – elektrinis varikliai, tad tvenkinys buvo nusausintas, užtvanka išardyta, kanalas užpiltas, turbinų duobės užmūryta. 1991–1993 metais verpykla ir karšykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei, nuo 1995 metų – Pasvalio rajono savivaldybei.
1997 metais verpykla uždaryta, statinys paskelbtas valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu.
Kaip rasti Raubonių malūną?
Adresas: Taikos g. 5, Raubonys. Malūno vietą navigacija žino, jo koordinatės: 56.123415, 24.477291. Privažiavimas asfaltuotu keliu.
Atstumas nuo Vilniaus – apie 190 km, nuo Kauno – apie 170 km. Važiuoti tik dėl jo tokį atstumą vargu ar susiruošite, bet keliaujant po tuos kraštus tikrai rekomenduočiau aplankyti.
Kelionės data: kiekvieną vasarą
Aukštadvario regioninis parkas
Taip, tai takas, kurio vieną ar kitą šiek tek pakoreguotą versiją praeiname kiekvieną vasarą. Strėvos įgriuva, sengirė, Drabužininkų pilkapynas, smaragdinis Spindžiaus ežeras, Strėvos upė – čia tai, ką galima pamatyti einant Strėvos žaliuoju taku Aukštadvaryje. Smagus, maždaug 9,5 km pasivaikščiojimas.
Kodėl jis man taip patinka? Takas įvairus: eina ir per sengirę, ir ežero pakrante, galima pamatyti įdomių objektų, galima pasimaudyti – yra keli patogūs priėjimai prie vandens.
Vienas iš įdomiausių tako objektų – 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Legenda byloja, kad čia kažkada stovėjo prakeikta karčema, kurioje uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną jie kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčema su visais velniais prasmego. Iki šių dienų duobėje išlikęs tik prasmegusios karčemos stogo kampas. Vietiniai pasakoja, kartais ten ir kažkoks triukšmas girdėti...
Tako pradžia ir pabaiga – prie Stankos ežero
Bet aš jau čia peršokau truputį į priekį, grįžkime į tako pradžią. Palikę automobilį nedidelėje asfaltuotoje aikštelėje prie Stankos ežero, pamatysite informacinius stendus ir galite pradėti ieškoti tako pradžios – paėję kelis šimtus metrų keliuku rasite nuorodas. Mes taku ėjome priešinga kryptimi – iš pradžių link Strėvos įgriuvos, per mišką, o antrai daliai palikome ežerą ir maudyne jame, ėjimą palei Strėvos upę, sengirę, Šaltinių kalnelį. Todėl, kad ryte vėsiau, o jau įšilus, pavargus bus malonu pasinerti į vėsų ežero vandenį.
Taigi, pasukome keliu per mišką, netrukus jau apžiūrėjome įgriuvusią velnių karčemą, pakeliui pasirinkome mėlynių. Po kiek laiko pasiekėme asfaltuotą kelią, vedantį tarp dviejų ežerų – Spindžiaus ir Spindžiuko. Kas nori, gali pasukti apžiūrėti Drabužininkų pilkapius, kas taupo laiką ar kojas – pasukti link ežero. Jo pakrantės šioje pusėje – gana statūs šlaitai, išraižyti į juos įsikibusių medžių šaknų. Tad norintiems pasitiesti pledukus ir pagulėti, tinkamą vietą bus nelengva rasti. Bet vietų maudytis tikrai prieisite.
Išvydę Spindžiaus ežerą, ypač – nušviestą saulės, veikiai suprasite – jis tikrai žavus. Labiausiai – tokia reta, Lietuvos ežerams nebūdinga smaragdine spalva, geriausiai matoma saulės šviesoje. Kaip rašoma prie ežero įrengtame informaciniame stende, jo dugną dengia menturdumblių sąžalynai, nuo jų vanduo ir yra smaragdinės spalvos, spindintis. Teigiama, kad Spindžius – vienas gražiausių ledyninės kilmės ežerų, jo plotas 110 ha, giliausia vieta – 24,5 m.
Objektai pakeliui: Strėva, Šaltinių kalnelis, sengirė
Už ežero takas vingiuoja palei Strėvą. Vėlgi tie patys informaciniai stendai primena, kad ji – toli gražu ne eilinė upė. Teigiama, kad jos pavadinimas kilęs iš sanskrito kalbos žodžio „sravati“ – tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Strėva sujungia net dvidešimt Aukštadvario regioninio parko ežerų, o keturių jų pavadinimai susiję su upe: Strėvys, Strėvaitis, Strėvytė ir Nestrėvaitis. Upė inicijavo ir keturių gyvenviečių pavadinimą – šis faktas dar kartą paliudija Strėvos archajiškumą ir unikalumą.
Artėdami prie finišo prieisite sengirę, su išvirtusiais medžiais, ir, bent jau mūsų ėjimo metu (liepos viduryje), – su daugybe uodų. Tai daugiau laiko teko skirti uodams baidyti, nei gėrėtis senaisiais medžiais.
Paskutinis lankytinas tako objektas – Šaltinių kalnelis. Jo aprašymas stenduose, labai įspūdingas. Teigiamas, kad šis kalnelis – retas gamtos fenomenas, vertingas ir kultūriniu, ir gamtiniu požiūriu. Iš pelkėtos kalvelės visomis kryptimis čiurlena versmės, maitinančios Strėvos upę. Paslaptinga ir žiemą neužšąlanti vieta buvo pastebėta senovėje, nes dalis versmių teka rytų ir pietų kryptimi. Liaudies tradicijoje toks neužšąlantis šaltinių vanduo yra sakralus. Senovėje susirgę Strėvos apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, piemenukai plovė suskirdusias kojas. Istorija, tiesą sakant, atrodo geriau, nei vaizdas, kurį pamatėme.
Ir nuo čia jau visai nebetoli iki Stankos ežero, prie kur aikštelėje palikome automobilį. Čia galima dar kartą išsimaudyti, užkąsti prie įrengto stalelio. Ir tada suprasite, kad puikiai leidžiate dar vieną vasaros dieną 🙂
Kaip rasti Žaliąjį pažintinį taką? Jis takas yra maždaug 50 km nuo Vilniaus, važiuoti reikia Trakų link, o paskui A16 plentu pasukti Aukštadvario link, ir pamačius rodyklę „Strėvos įgriuva“ sukti kairėn. Tako vietą navigacija žino , tik ji veda iškart į tako pradžią, ne į automobilių stovėjimo aikštelę. Koordinatės: 54.588006, 24.70162
Kelionės data: 2021 m. liepos 17 d.
Labanoro regioninis parkas
Labanoro regioniniame parke, netoli Inturkės, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, praėjusią vasarą atidarytas Ščiūrio rago pažintinis takas. 8 km su trupučiu pasivaikščiojimas labai tinka karštą vasaros dieną, nes maudytis vietų tikrai daug.
Karšta, bet nesinori tiesiog važiuoti kur nors prie ežero ir tiesiog gulėti? Norėtųsi ir pasivaikščioti, ir pasimaudyti. Tokie norai mums pernai padėjo surasti tuomet dar visiškai naują Ščiūrio rago pažintinį taką. Šiaip jis nėra kažkuo labai ypatingas – tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką. Visas jo žavesys – ežerai, o ypač maudynės juose. Mes maudėmės tikrai ne kartą, ir ne du – tikrai yra nemažai patogių priėjimų prie vandens.
Tako vieta išskirtinė – jis driekiasi pusiasalyje, skiriančiame du ežerus: Baltųjų Lakajų vandenys skalauja jo šiaurinius krantus, o pietinius – Juodieji Lakajai. Beje, šis pusiasalis turi dar vieną mažą pusiasalį, vadinamą Cibaragiu (Ožkos ragu). Jame įrengtas stendas pasakoja, kad čia kadaise galėjo gyventi laumių laumė Lakaja. Garsi žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad nuo jos ir kilo Lakajų pavadinimas. Anot E. Šimkūnaitės, ta laumė turėjo storas kojas ir didžiulę burną. Ji lakdavo ežerų vandenį ir pildavo jį į pelkę, o iš čia velniukai vandenį į upelius paskirstydavo. Tokių ir panašių istorijų galima paskaityti take įrengtuose stenduose.
Mintis apie laumes dar sustiprina faktas, kad čia kaip niekur kitur gausu nuodingųjų šunobelių ir raganų šluotų – taip vadinami dėl augalų ligos atsiradę medžių šakų sutankėjimai.
Įdomus ir stendas su nuotraukomis akių, kurios gali stebėti einant taku. Į kai kurias jų, tiesą sakant, nesinorėtų pažvelgti. Ir visai nesinorėtų jų savininkų gyvai sutikti. 🙂
Pasivaikščiojimas šiuo taku – tikrai bus malonus poilsis, padėsiantis užsitikrinti rekomenduojamą vaikščiojimo po mišką savaitės dozę. Tik jei aš įrenginėčiau taką, planuočiau ėjimą priešinga kryptimi, nes man patiktų antrai ėjimo pusei palikti gražesnę dalį, o šiuo atveju toks yra ėjimas palei Juoduosius Lakajus – ir miškas gražesnis, šviesesnis, ir maudynės vietos geresnės, ir jų daugiau.
Kaip eiti – ir pažymėta, ir šiaip aišku – iškyšulys gi, toli nenuklysi. 🙂 Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, įrengta nemažai suolelių poilsiui. Ir šiaip matyti, kad prie tako įrengimo tikrai padirbėta: istorijas ir legendas pasakoja pažintiniai stendai, kelią aiškiai žymi nuorodos, per drėgnesnę tako vietą veda tiltelis. Yra ir nedidukė automobilių parkavimo aikštelė.
Tako vietą navigacija jau žino, mus patikimai atvedė į vietą, automobilių stovėjimo aikštelės koordinatės: 55.209673 25.605179. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku, kuris vietomis gana siaurokas. Mums grįžinėjant prasidėjo liūtis, vėjas smarkiai lankstė medžius, tai vietomis važiuoti jau buvo nelabai jauku.
Kelionės data: 2022 m. birželio 12 d.
Kaunas
Tiesą sakant, pavadinimas toks šiek tiek pritemptas, nes Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo valdovais birželio pradžioje galima būtų pavadinti ir vilkdalgius, ir savo žydėjimo sezoną pradedančias erškėtrožes. Pastarųjų tiek daug, jos tokios įvairios, kad senoji istorinė pergolė joms žydint darosi panaši į apleistą miegančios gražuolės pilį.
Kauno botanikos sodas – geras pasirinkimas, jei pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudesnį esate mieste, o norisi pasivaikščioti gamtoje. Be to, augalų įvairovė čia didžiulė, tad visada kas nors vis tiek žydės. Kai mes ten buvome, jau baigė žydėti rododendrai, alyvos, bet pradėjo skleistis bijūnai, savo žiedais džiugino vilkdalgiai.
99 devyneri žydėjimo metai
Kauno botanikos sodas kitais metais švęs savo šimtmetį – jis įkurtas 1923 metais buvusio Aukštosios Fredos dvaro sodybos teritorijoje. Kaip teigiama jo svetainėje, oficialiai sodas atidarytas liepos 8 d., renginio metu tuometinis Prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį oranžerijos statyboms.
Iš tos pačios svetainės galima sužinoti, kad 1923–1925 m. Botanikos sode buvo pastatyti pirmieji šiltnamiai-oranžerija, kurioje augo 1 770 įvairių rūšių augalų. Šiuo metu VDU Botanikos sodo oranžerija – didžiausia Lietuvoje (plotas sudaro 736 kv. m.), joje auginama per 1,5 tūkst. rūšių augalų. Atskiruose skyriuose eksponuojami vėsiųjų paatogrąžių, šiltųjų paatogrąžių, atogrąžų miškų, atogrąžų, drėgnųjų atogrąžų, dykumų ir pusdykumių augalai.
Universiteto botanikos sodas buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centras. Tad ir dabar jis toli gražu nėra tik maloni pasivaikščiojimo vieta, bet ir mokslinis centras, kuriame atliekami įvairūs moksliniai tyrimai: tiriama sodo augalų genetinė įvairovė, vaisių cheminė sudėtis, poveikis sveikatai, panaudojimo maisto ir farmacijos pramonėje galimybės, kuriamos naujos sodo augalų veislės ir pan. Čia yra ir senasis vaismedžių sodas, uoginių, vaistinių bei prieskoninių augalų ekspozicijos.
Pasodinta čia dėl grožio 1500 rožių
Kas nori, gali eiti tiesiog pasigrožėti tuo metu žydinčiais augalais, o kam norisi ne tik akis paganyti, bet ir kažką naujo sužinoti, gali apsilankyti seniausiame Lietuvos arboratoriume, susipažinti su saugomais Lietuvos augalais – rinkitės, kas patinka ir domina, sodo planą rasite čia. Beje, jei kam egzotika lietuviškas daržas paprastasis – prašome, čia irgi yra edukacinis daržas.
Mes tiesą sakant norėjome tiesiog pasivaikščioti, pasigėrėti žydinčiomis gėlėmis ir tam Botanikos sodas puikiai tiko. Fotografavomės tarp rododendrų ir bijūnų, gerėjomės žydinčiais erškėčių krūmais. Reikėtų apsilankyti ir po kokio mėnesio, kai sužydės rožės – kažkur skaičiau, kad sodo rožyne yra daugiau kaip 1 500 rožių veislių, tarp kurių yra ir senųjų, žydėjusių dvaruose.
Nežinantiems Google maps parodys kelią į Botanikos sodą, o jo adresas: Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas. Daugiau informacijos kaip jį pasiekti galite rasti čia.
Kelionės data: 2022 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Būna taip – norisi kažkur išeiti pasivaikščioti į gamtą bet, bet niekaip nesugalvoji, kur – vienur jau daug kartų būta, toli važiuoti nesinori. Idėja pasukti link Naujosios Vilnios kilo besižvalgant po portalo neakivaizdinisvilnius.lt siūlomus maršrutus – rinkomės tokį, kuriame galėtų būti daugiau žalumos, nes laukė tikrai graži žydinčios gegužės diena.
Popieriaus fabrikas ir Naujosios Vilnios pilkapynas
Pirmas objektas, pasiūlytas maršrute, turėjo būti Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Apžiūrėjome per tvorą (į vidų patekti neįmanoma) gerokai apgriuvusį administracinį pastatą su kolonomis, pamatėme maršruto aprašyme minimą gamybinį pastatą su aukštu kaminu. Tiesą sakant, jei ne maršruto aprašymas, pro šią vietą turbūt praeičiau labai nesižvalgydama, o dabar sužinojome, kad čia 1823 metais įkurta įmonė vadinama seniausiu fabriku Lietuvoje. Daug labiau nei pati įmonė mus sudomino šalia jos esantis užtvankos suformuotas tvenkinys, tad nusprendėme nepaisyti maršruto ir apžiūrėti mus labiau dominančias vietas. Perėjus užtvanką kitoje gatvės pusėje akis patraukė pienėmis ir dar kažkokiomis nepažįstamomis gėlėmis žydinti kalva. Google maps paaiškino kad, kad tai – Naujosios Vilnios pilkapynas, jo vietą rasite čia.
Kaip teigiama įrengtame stende, šiame pilkapyne iki mūsų dienų išliko keturi pilkapiai, prieš tūkstantį metų žmogaus rankomis supilti.
Užlipus į viršų atkreipėme dėmesį į įdomius akmenis su ženklais. Kitas stendas paaiškino, kad čia pabertuose akmenyse iškalti įrašai, rasti įvairiuose Lietuvos vietose esančiuose akmenyse. Tikrieji paslaptingi akmenys išlikę savo vietose, o jų įrašus galima pamatyti šiuose. Ką tie ženklai reiškė, dabar sunku pasakyti. Yra įvairių versijų – gal tai buvusio rašto liekanos, riboženkliai ir panašiai.
Rokantiškių pilies istorija
Pagal pirminį neakivaizdinisvilnius.lt pasiūlytą kelionės po Naująją Vilnią maršrutą toliau turėjome traukti link senųjų kapinių, bet gegužės žiedai ir žaluma paragino pasukti link Rokantiškių piliavietės, kurią jau buvome pastebėję važiuojant pro šalį. Pasirodo, čia ne šiaip sau žavus piliakalnis, jis dar gali pasigirti ilga ir įdomia istorija, kurią pasakoja prie jo įrengtas stendas. Lietuvos metraštyje pateikiama legenda, kad pilį šioje vietoje pastatė ir ją Alšia pavadino Lietuvos kunigaikščio Romunto sūnus, kunigaikščių Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis Alšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Alšėniškių giminės protėvis. XIX a. istorikas Mykolas Balinskis spėjo, kad pirmoji medinė pilis Rokantiškėse galėjo būti pastatyta XII a. Atliekant archeologinius tyrimus rasta stulpavietė ir šukė leidžia manyti, kad pilis čia galėjo stovėti ir anksčiau.
1533 metas Rokantiškių pilis buvo kunigaikščių Alšėniškių tėvonijos pilis. Vėliau Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pardavė ją karaliaus Žygimanto Senojo žmonai Bonai Sforcai. Suintrigavau? Tada tolimesnę pilies istoriją paskaitysite patys šalia piliavietės įrengtame stende. Dabar tik žvelgiant į informacinius stendus ir buvusios pilies planus kiekvienas gali vaizduotėje pasistatyti savo pilį 🙂
Pilies prieigose ir dabar išlikę buvusio Strielčiukų kaimo, kuriame, manoma, gyveno pilies gynėjai, pastatai. O norintys ne tik pasižvalgyti po apylinkes nuo piliavietės viršaus, bet ir daugiau pajudėti, gali prasieiti Strielčiukų žygtakiu – jo planą rasite prie piliavietės. Galima rinktis 2,4 arba 3,5 km. Mes pasirinkome ilgesnįjį variantą ir labai smagiai pasivaikščiojome. Toks trumpas takas tikrai visai geras sprendimas, kai esi mieste ir tarp darbų ar po darbų norisi šiek tiek prasieiti.
Kiti lankytini Naujosios Vilnios objektai
Sugrįžus po pasivaikščiojimo Strielčiukų žygtakiu, prisiminėme savo pirminį planą – geriau susipažinti su Naująja Vilnia ir apžiūrėti kitus neakivaizdinisvilnius.lt siūlytus objektus. Taigi, šiek tiek automobiliu, šiek tiek pėsčiomis Naujojoje Vilnioje dar apžiūrėjome medinę Šv. Petro ir Povilo cerkvę. Novovileiske XIX a. pabaigoje gyveno daug stačiatikių, todėl 1903 metai pradėta statyti cerkvę. Kadangi čia gyvenę darbininkai buvę neturtingi, statybos užtruko ilgai – cerkvė pašventinta 1908 metais. Vėliau gavus pinigų iš Peterburgo buvo pradėta statyti mūrinė cerkvė, bet per karą ji buvo nugriauta. Taigi, iki šiol Naujojoje Vilnioje stačiatikiai renkasi į tą pačia nedidukę medinę cerkvę, vienintelę tokią išlikusią Vilniuje.
Na o tame pačiame Novovileiske tokie patys neturtingi katalikai, gavę 1906 metais Vilniaus generalgubernatorius leidimą pasistatė tikrai įspūdingo dydžio neogotikinę geltonų plytų Šv. Kazimiero bažnyčią. Teko skaityti, esą dėl taupumo inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektas buvo supaprastintas. Gal ir gerai, nes ir supaprastinta bažnyčia matoma nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų.
Apžiūrėjome dar ir kitą – Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, pradėta statyti 1938 metais, bet dėl sovietų okupacijos pagal paskirtį pradėtą naudoti tik 2005 metais, pastatytą Brolių Mozerių fabriko pastatą, geležinkelio stotį, šalia kurios tremtinių atminimui 1991 metais pastatytas paminklas „Prarastoji karta“, stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, kokiais buvo vežami žmonės. Dėmesį dar atkreipė buvęs „Draugystės“ kino teatro pastatas, dabar turintis „ant kaktos“ „Maximos“ iškabą.
Žodžiu, pabuvome turistais Naujojoje Vilnioje. Ir ką – visai įdomiai praleidome gerą pusdienį.
P.S. Aprašymai apie objektus parengti pagal stenduose prie jų pateiktą informaciją, pasinaudota ir portalu neakivaizdinisvilnius.lt
Kelionės data: 2022 m. vasario 27 d.
Neries regioninis parkas
Galvojau, kad šalia Vilniaus esantys pažintiniai takai visiems vilniečiams yra puikiai žinomi. Pasirodo, klydau. Net kelioms mano draugėms šis šalia Dūkštų esantis pažintinis takas buvo atradimas, nors Vilniuje jos gyveno jau ne vieną dešimtmetį.
Kuo žavus šis 7 km takas? Pirmiausia – nenuobodus, nes tenka eiti ir per mišką, ir Neries pakrante, na, gabalėlį prisieina paėjėti ir miško keliu – ši dalis man mažiausiai patinka. Tiesa, jame yra ir laiptelių, ir pagal tai, iš kur pradėsite eiti, teks arba gerokai pasilypėti aukštyn, arba leistis žemyn.
Istorijos apie vėles ir Neries vardo kilmę
Jei norite ne tik pilnais plaučiais įkvėpti gryno oro, pajudėti, bet ir sužinoti šį tą naujo apie Lietuvos istoriją, gamtą – šis takas tikrai Jums tiks. Eidami juo atrasite vieną didžiausių Vilniaus apylinkių pilkapynų su daugiau nei 110 pilkapių, kurių skersmuo nuo 7 iki 15 metrų. Keli jų atkurti ir puikiai matomi, bet daugelis sunykę, apaugę medžiais, tad žvalgantis aplink sunku net patikėti, kad kažkada čia jų buvę tiek daug.
Kaip teigiama informaciniuose stenduose, padavimuose galima atsekti mitologinius ryšius tarp pilkapių ir netoliese esančių rėvų bei akmenų grupių (ir vienų, ir kitų upėje taip pat yra). Manoma, kad tokiose rėvose upės vanduo atlikdavo savotišką tarpininko vaidmenį tarp šio ir ano pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti. Upės vagoje gulintys akmenys tapdavo laikina vėlių buveine. Jie, pasak padavimų, yra užkeikti žmonės, dėl kažkokių priežasčių užstrigę pereidami iš vienos erdvės į kitą.
Su vėlėmis siejamas ir upės pavadinimas – mums žinomas Neries vardas, o kitaip ji vadinta Vilija. Vieni šį vardą sieja su slavišku žodžiu „velija“ (didelė), kiti – su lietuvišku žodžiu vėlė. Neries vardas taip pat turi kelis atsiradimo paaiškinimus. Vienas – kad tai nuo žodžio nerti. Kitas daug romantiškesnis, pasiekęs mus iš XVII amžiaus ir teigiantis, kad Neris buvo šios upės dievybė, vėliau dovanojusi jai savo vardą. Plačiau apie tai galėsite paskaityti pažintiniame take įrengtuose stenduose, nes mano visos šios žinios – būtent iš jų.
Nepatinka mitai ir istorijos apie vėles? Ką gi, prašom konkretesnė informacija. „Ar žinote, kad dabartinę Neries vagą prieš tūkstančius metų suformavo ledynai? Jiems tirpstant tvenkėsi prieledyninės marios ir tie nesuvokiamai dideli vandens srautai, išrausę tarpeklius ir sukūrę nepaprasto grožio upę nutekėjo į vakarus, dabartinio Nemuno glėbin“, – čia dar vieno stendo informacija.
Ir tai neįdomu? Tai eikite ir pasiskaitykite, ką jūrinis erelis veikia 300 km nuo jūros. Gal tai Jus sudomins? Jei ne, tiesiog žingsniuokite ir gėrėkitės vaizdais 🙂
Trys starto vietos
Pradėti eiti pažintiniu taku galima net iš trijų vietų. Neries regioninis parkas siūlo važiuoti iki Dūkštų keliu numeris 171 ir Dūkštose sukti kairėn, čia jų variantas. Tada žingsniuodami taku pirmiausia prieisite pilkapyną, o toliau galite – arba sukti dešinėn ir leistis prie Neries, eiti jos pakrante, paskui sukti į kairę, paėjėti miško keliu ir per mišką taku grįžti atgal. Kitas variantas, važiuojant iš Vilniaus tuo pačiu 171 keliu, neprivažiavus Dūkštų, žvalgytis rodyklės, žyminčios posūkį į Karmazinų taką, paklausyti jos ir sukti kairėn. Tada pravažiavus kaimą galima sukti dešinėn į pažintinio tako pradžia, kaip rodo kita rodyklė ir palikti automobilį aikštelėje prie seno namo.
Kitas variantas – nekreipti dėmesio į šią rodyklę ir važiuoti pirmyn iki kitos automobilių stovėjimo aikštelės, kurios koordinatės 54.7972623N, 24.9820067E. Man patinka palikti automobilį čia ir tada keliu grįžti atgal iki rodyklės, vedančios iki tako pradžios. Čia apsidžiaugiu, kad nuobodžiausia tako dalis jau įveikta. Tada jau ramiai einu per mišką iki pilkapių, dar toliau iki stovyklavietės, o paskui šiek tiek grįžtu atgal ir leidžiuosi prie upės. Visas takas sužymėtas rodyklėmis, visus pasukimus pamatysite. Tada pabaigai lieka gražiausioji tako dalis – maždaug 1,5 km Neries pakrante. Tiesa, prieš pat finišą teks pakilti laipteliais aukštyn, bet nuo 60 metrų aukščio Velniakampio kalno atsiveria fantastiškais vaizdas į Neries vingį, tad pastangos tikrai atsiperka.
O jei vaikščioti tingisi, bet pasigėrėti vaizdais norisi – palikite automobilį mano siūlomoje aikštelėje ir paėjėkite tik iki Velniakampio, pasigrožėkite ir įsikurkite netoli automobilių stovėjimo aikštelės įrengtoje poilsiavietėje. Beje, take jų yra net penkios, tai jei norisi surengti pikniką, vietos turėtumėte rasti. Tik takas iš tiesų populiarus, savaitgaliais aikštelės būna pilnos automobilių, o poilsiavietės – piknikautojų.
Jei eisite taku vasarą, iš mano minėtos automobilių aikštelės jau netoli ir iki Elniakampio, ežero – tiesiai, tiesiai ir į dešinę, bet Google Maps parodys tiksliau. Puikiai atsigaivinsite po pasivaikščiojimo. 🙂
Kelionės data: 2021 m. vasario 6 d.
Kauno marių regioninis parkas
Tikra žiemos pasaka – saulė, žydras dangus, sidabru padengtas sniegas, jaukiai gurgždantis po kojomis. Pelkė prabangiai pasipuošusi puriais kailiniais – išdidi, spindinti... Taip ir kviečia pasivaikščioti per minkštus sniego kupstus. Toks pirmas vaizdas pasitiko įžengus į Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinį taką.
Žiemos diena buvo šalta, ir sniego nepagailėta, tad nenorėdama užklimpti nepravalytame kelyje, nusprendžiau pasiekti taką važiuodama nuo Vaišvydavos į Gervėnupį vedančiu keliu, ir sustojau maždaug 3 km nuo Vaišvydavos sankryžos, prie žvyrkelio (toks jis būna vasarą), vedančio iki pažintinio tako pradžios. Automobilį palikau šalikelėje, nutarusi toliau eiti pėsčiomis. Sprendimas pasiteisino, nes prasieiti buvo tikrai smagu – taip retai Lietuvoje matomas žydras dangus, spindintis purus sniegas, apsnigti medžiai.
Pasivaikščiojimą taku pradėjau nuo jo pabaigos – nuo stovyklavietės nusileidau tiesiai į pelkę, ten, kur ir pūpsojo pirmoje nuotraukoje užfiksuoti sniego kupstai. Oficiali tako pradžia yra kiek toliau, iki jos būčiau turėjusi dar paėjėti keliu ir sukti pirmiausia į mišką, o pelkė būtų paskutinis žygio akordas.
Takas neilgas, tik 1,9 km, ir kaip jau supratote, susideda tarsi iš dviejų dalių – miško ir pelkės, per kurią nutiestas patogus medinis takas. Neslėpsiu, sunku buvo atsispirti pagundai nukrypti nuo jo į šoną ir prasieiti per tuos baltus kupstus. Bet tako pabaigoje, kur miškas susilieja su pelke, kažkieno žengtelta į šoną, ir pėdsakų vietoje susikaupęs vanduo jau virsta ledu. Supranti, apgaulinga ta pelkė. Be to, gerai atsiminiau, kaip ši pelkė atrodo kitais metų laikais – vaikščioti ne takais vasarą, rudenį ar pavasarį ir nesinori, ir draudžiama – negalima mindžioti čia augančių retų augalų, drumsti vietos gyventojų ramybę. Perėjusi taką per pelkę toliau ėjau mišku. Mėgstantiems tvarkingus, parkus primenančius miškus, čia nelabai patiks. Tie, kurie vertina natūralų, žmogaus rankų nepaliestą mišką – galės mėgautis pasivaikščiojimu.
Dubravos rezervinė apyrubė – saugoma teritorija Kauno rajone, rezervatas, įsteigtas 1994 metais siekiant išsaugoti nepaliestą mišką, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Rezervatas susideda tarsi iš dviejų dalių – senojo miško ir natūralios aukštapelkės. Bendras rezervinės apyrubės plotas – 120 ha. Rezervate miškas neliečiamas nuo 1968 metų, todėl per tą laiką susikaupė daug sausuolių, išvirtusių medžių. Jie čia nuvirsta, sutrūnija ir tampa trąša, dirvožemiu kitiems augantiems medžiams. Toks amžinas ratas.
Tako pradžioje (jei pradedate eiti nuo pelkės, tada – pabaigoje) stebina medžių dydis. Kai kurių iš jų amžius siekia net 150 metų, aukščiausia pušis išaugo iki 38 metrų. Takas praeinamas, tačiau iškrypti iš jo ir klaidžioti po mišką, vietomis gali būti tikrai sudėtinga. Tad gerokai nustebau eidama taku sutikusi slidininkę. Na, jei nuoširdžiai, tikrai jai nepavydėjau – kabarotis su slidinėmis per išvirtusius medžius, mano supratimu, mažas malonumas 🙂
Takas yra pažymėtas, bet žiemą, net einant iš kitos pusės, paklysti sunkiai pavyktų, nes per mišką veda gerai išmintas takas – lankytojų čia netrūksta. Įveikus visą maršrutą grįžti rekomenduojama tuo pačiu taku atgal arba galima išeiti į miško keliuką ir pareiti juo.
Jei atvykote iki šio tako iš toliau, tuo pačiu dar galite nuvažiuoti iki netoliese esančio Žiegždrių geologinio tako arba pasukti link Kauno marių, Samylų įlankos ir pasižiūrėti čia įkurdintų skulptūrų, daugiau sužinoti apie Kauno marių vandeniu užlietų kaimų istoriją.
Dubravos rezervinės apyrubės pažintinį taką galima pasiekti ne tik važiuojant mano minėtu keliu, bet ir nuo Vaišvydavo pasukus link Šlienavos, tada pravažiavus Girionis sukti dešinėn. Navigacijos šiaip jau žino, kur yra šis pažintinis takas ir tvarkingai atveda iki jo. Matysite du pažymėjimus – lietuviškas užrašas žymi oficialią jo pradžią, angliškas – pabaigą.
Kelionės data: 2021 m. spalio 16 d.
Neries regioninis parkas
Buvau įsitikinusi, kad Neries regioniniame parke žinau ir išvaikščiojau visus takus, pasirodo, klydau. Yra dar vienas, iki šiol buvęs man nežinomu – visiškai šalia Kernavės (navigacijos kelią žino) – Balto kalno pažintinis takas.
Jo pradžioje įrengta nedidelė automobilių parkavimo aikštelė, šalia ir trikampė pavėsinė – pasislėpti nuo lietaus ar užkąsti. Tik aš jei jau susiruoščiau tame take piknikauti, geriau paieškočiau vietos kiek toliau – einant taku Neries pakrante galima rasti gražesnių vietų poilsiu ar piknikui.
Takas prasideda fantastišku vaizdu į Neries vingį – medinė apžvalgos aikštelė įrengta ant paties Balto kalno skardžio. Kai ieškojau kokios istorinės informacijos apie šią vietą, radau tik tiek, kad iš kelių išlikusių kryžiuočių aprašymų žinomi buvę penki keliai, einantys pro Kernavę. Tuose užrašuose minėtos ir brastos – seklios vietos upėse, per kurias galima persikelti į kitą krantą, ir viena jų buvusi prie Balto kalno.
Tiesą sakant, vaizdas nuo apžvalgos aikštelės į Neries vingį, gražiausias iš visų pažintinio tako vaizdų. Tad net jei labai nenorite ar nemėgstate vaikščioti, siūlyčiau atvažiuoti nors iki tako pradžios ir pasimėgauti tikrai įspūdingu reginiu.
O jei norėsis ir šiek tiek pasivaikščioti, jūsų paslaugoms – Balto kalno pažintinis takas. Jis trumputis, aprašyme minimi 2,6 km, mano programėlė rodė, kad nuėjome 3 km. Ėjimas tikrai lengvas, malonus, maršrutas aiškiai sužymėtas. Keliose vietose įrengti mediniai laipteliai, o šiaip jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų nepastebėjau. Ėjimą paįvairina medinės skulptūros, stendai su poezijos posmais ir klausimais/atsakymais. Tiesa, matyti, kad stendai ir laiptai tarnauja jau ne vienerius, tad vietomis šiek tiek papuvę.
Prie tako įrengtos net kelios poilsio aikštelės su laužavietėmis, pavėsinėmis, vaizdais į apačioje tekančią Nerį.
Tik nežinau, kodėl didžioji dalis pažintinių takų planuojami taip, kad gražiausioji jų dalis būtų ėjimo pradžioje. Tad mes tradiciškai ėjome priešinga kryptimi, gražesnę dalį paupiu palikdami pabaigai – jei jau pavargsti einant, lengviau žingsniuoti žinant, kad gražesni vaizdai dar laukia priekyje. 🙂
Apibendrinant – takas tikrai vertas dėmesio, tik važiuojant iki jo papildomai dar reikia pridėti pasivaikščiojimą po Kernavę ar kokį kitą pažintinį taką, nes išsiruošti iš Vilniaus ar Kauno tik dėl jo, mano nuomone, būtų per trumpa išvyka.
Beje, jau parašiusi šį tekstą radau informacijos, kad iki Balto kalno atodangos galima ateiti iš Kernavės viduramžių miestelio, atstumas – apie 2 km.
Kelionės data: 2021 m. sausio 19 d.
Kauno marių regioninis parkas
Atrodo, tik prieš kelis dešimtmečius žiemos būdavo tokios, kad Kauno marios pasidengdavo ne tik ledu, bet ir sniego sluoksniu. Ir šiemet tai vėl nutiko – kaip senais gerais vaikystės laikais galima ramiai slidinėti ant Kauno marių. Fantastiškas jausmas – saulė, žydras dangus, aplink baltos erdvės ir absoliuti tyla, sutrikdoma tik per sniegą slystančių slidžių garso.
Vieną tokį saulėtą penktadienį paskubėjau baigti darbus ir išsiruošiau slidinėti. Suplanuotas maršrutas – iš Žiegždrių (Kauno r.) Kauno mariomis nučiuožti iki Samylų įlankos. Norėjau iš labai labai arti apžiūrėti skulptūrų parką „Lipantys iš vandens“.
Skulptūros iš marių vandenų iškilo pernai rugpjūtį, per tradicinį renginį „Pėdos marių dugne“, skirtą prisiminti Kauno marių vandeniu užlietus kaimus. Vienas iš jų – Laumėnai – mano Mamos gimtinė. Juos, kaip ir daugelį kitų šalia Nemuno buvusių kaimų, pastačius Kauno hidroelektrinę (HE), visiems laikams paslėpė marių vandenys.
Paskandinti 33 kaimai
Buvo labai didžiuotasi naujai pastatyta Kauno HE, 2020-ųjų balandžio 18 d. šventusia 60 metų jubiliejų – praėjo lygiai šeši dešimtmečiai nuo to laiko, kai pradėjo veikti ketvirtasis hidroagregatas ir buvo pasiekta projektinė 90 MW galia. Ta diena pasirinkta elektrinės gimtadieniu, o jos statybos prasidėjo penkeriais metais anksčiau. Joms baigiantis 1959 metais ties Pažaisliu buvo pertvenkta Nemuno vaga ir Kauno marios išsiliejo... Tų pačių metų lapkričio 5 d. paleistas pirmasis agregatas, elektrinė pradėjo savo veiklą.
Įvykis, palydėtas euforija, plojimais – elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Kauno senamiestis apsaugotas nuo Nemuno potvynių. Elektrinės statybą į savo CV išdidžiai įtraukia Algirdas Brazauskas (beje, dabar Kauno HE suteiktas jo vardas). Iki šiol Kauno HE yra didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje.
Tokia yra paradinė pusė. Bet yra ir kita – sunaikintas Nemuno slėnis, iš 33 kaimų iškelta apie 880 sodybų. Šimtai žmonių, priverstų palikti savo namus. Taip, buvo mokamos kompensacijos už namus, vaismedžius, o įkainojimo dokumentuose primygtinai nurodoma – per 6 mėnesius išsikelti iš savo namų į kitą vietą – aplinkines gyvenvietes, Kauną ar dar kažkur. Paskutinė išsikraustymo data buvo 1958 metų liepos 31 d.
Keliems tūkstančiams žmonių teko išsikelti iš namų, statytų senelių, tėvų, palikti išdirbtas žemes, sodus, pakelės kryžius, bažnyčias, koplytėles, artimųjų kapus... Pasisekė tik Rumšiškių bažnyčiai – ji, kaip respublikinės reikšmės architektūros paminklas perkelta į kitą vietą. Bet kaip perkelti į kitą vietą įprastą, akiai mielą kraštovaizdį, klonius, šilus, kalvas? Iš Mamos pasakojimų man iki šiol atrodo, kad tie jos vaikystės, paauglystės Laumėnai buvo kažkokia laimės vieta, nesvarbu, kad ir iki mokyklos teko toli eiti, ir per Nemuną dažnai valtimi keltis...
Tačiau prieš 61 metus, sovietiniais laikais, žmonių norai ir emocijos tuometinei valdžiai mažai rūpėjo...O jos buvo tikrai nedžiaugsmingos. Mama pasakojo, kaip Močiutė visą kelią verkė, paskutinį kartą išeidama iš savo namų Laumėnuose, kuriuos tuoj turėjo užlieti marių vandenys.
Taip, paskui dar galėjai eiti ir stebėti, kaip tavo namus semia vanduo, priplaukti prie jų valtimi. Po kurio laiko atėjus į marių pakrantę jau galėjai matyti tik medžių, kalvų viršūnes... O dar vėliau viskas dingo po vandeniu...
Specialiai nesidomėjau, bet man atrodo, kad dažniausiai tokios užtvankos statytos tikrai ne demokratinėse šalyse, o pavyzdžiui Rusijoje, Kinijoje... Ten, kur žmonių turtas, jų norai, apskritai – jų gyvenimai šalies valdantiesiems nelabai rūpi.
Kaimus primins iš vandens iškilusios skulptūros
Vaikystėje man net buvo nejauku maudytis Kauno mariose, nes žinojau, kad jų dugne yra likusių ir namų (ne visus žmonės ardė ir perkėlė į naujas gyvenvietes), ir kapinių (ne visi kapai perkelti, ne visi mirusieji perlaidoti).
Sovietiniais laikais viešai mažai buvo kalbama apie tuos po vandeniu palaidotus kaimus. Žinoma, jie buvo gyvi ten gyvenusių žmonių prisiminimuose ir pasakojimuose. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išdrįsta garsiai prabilti apie tikrąją Kauno HE kainą. Apie ją ir primena šios iš marių bandančios išbristi skulptūros.
Medines skulptūras per plenerą sukūrė grandininių pjūklų meistrai, vadovaujami Raimondo Uždravio. Ant specialaus pagrindo iškilo iš užlietų laukų pareinantys žemdirbiai, iššokti į krantą bando žirgas, kranto link skuba ir moteris su vaiku... O bažnyčios bokštas su varpu primena visas po marių vandeniu likusias koplyčias, bažnyčias, kurių varpai jau niekada nebeskambės.
Taigi, jei būsite tuose kraštuose – Šlienavoje, Žiegždriuose, Girionyse ar Vaišvydavoje, užsukite į Samylų įlanką. Ją rasite nesunkiai: Šlienava, Kauno r., koordinatės 54.857951,24.113945, žemėlapis. Apžiūrėsite skulptūras (dabar jų dar daugiau, išgirsite močiutės pasakojamą istoriją), pasivaikščiosite marių pakrantėmis. Patogus privažiavimas, geras kelias, yra automobilių stovėjimo aikštelė. Jei važiuosite iš toliau, suplanuokite per tą pačią dieną praeiti dar kažkurį vieną ar kelis šalia esančius pažintinius takus: Žiegždrių geologinį, Dubravos rezervatinės apyrubės, Pakalniškių, Kadagių slėnio. Visi jie nėra ilgi, bet tikrai maloniai praleisite laiką.
Kelionės data: 2019 m. ruduo
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Buvo labai labai gražus pasivaikščiojimas po Aukštaitijos nacionalinį parką – pradėjome savo kelionę iš Ginučių, ten ir baigėme. Bet kol sugrįžome į pradinį tašką, nužingsniavome apie 24 km, praeidami, prieidami ar iš aukštai pažvelgdami į Dringio, Laumakio, Asalnų, Alksnio, Linkmenų, Laumiakio bei Laumiakėlio ir dar kitus ežerus. Jei atvirai, net nesuskaičiavau visų, ir čia juos surašiau ne eilės tvarka. Bet maršrutas buvo tobulas: ir ežerų, ir miškų, ir piliakalnių, ir kaimų. Didžioji dalis sodybų kaimuose jau supirktos miestiečių ir virtusios poilsiavietėmis, bet išlikę dar ir „tikrų“, kuriose gyvena vietiniai žmonės, auginantys avis ir užklydėliams gražia aukštaičių tarme siūlantys pasirinkti „abaliukų“. Kažkas jų ramiai gėrisi savaitgalio pavakare sėdinėdami kiemuose, o kitur verda darbas – matyt, suvažiavę vaikai ar giminės padeda darbuotis prie namo remonto.
Įdomus ir etnografinis, restauruotomis sodybomis besididžiuojantis Salų II kaimas, labiau jau primenantis Rumšiškių muziejų nei tikrą kaimą. Bet tokį tikrą kaimą – kur nuo medžių šakų svyra obuoliai, lieptelį į ežerą švelniai skalauja vanduo, prie namo žydi gėlės – matyti, kad šeimininkai, jei čia ir negyvena, tikrai dažnai užsuka. Jaučiasi, kad kaimas gyvas.
Aišku, prie viso šio pasivaikščiojimo žavesio daug prisidėjo ir tokiai kelionei tiesiog tobulas oras bei metų laikas: ant medžių lapų jau gerokai sumažėję, tad puikiai atsiveria ežerų grožis, saulė priverčia lygiame jų paviršiuje atsispindėti aplink augantį mišką. Tokia ramybių ramybė tvyro ore: jau pasibaigęs vasaros karštis ir bruzdesys, subrandintas rudeninis derlius ir dabar tas momentas, kai galima ramiai laukti ateinančios žiemos. Ta ramybė ir rudeninės gamtos grožis tikrai pakeri.
Į žygio pabaigą, kai jau atrodė, kad akys pasisotino vaizdų, užkopėme ant Ladakalnio. Ir dar viena puota akims. O nuo Ginučių piliakalnio apylinkes jau išvydome nušviestas besileidžiančios saulės – ir vėl naujos spalvos, nauji vaizdai. Žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti.
Galima rinktis ir trumpesnį maršrutą (mūsiškis: Ginučių k. – Simoniškio k. – Linkmenų miškas – Laumiakėlių ežerėliai – Puziniškio k. – Salų I k. – Salų II k. – Ladakalnis – Ginučių piliakalnis – Ginučių k.), nebūtinai 24 km 🙂 Bet Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio siūlyčiau nepraleisti. Ir eiti tikrai nebus nuobodu – bus ir pakilimų, ir nusileidimų, ir miško keliukų,ir takelių, na o svarbiausia – vaizdų įvairovė!
Maršrutą sudarė EkoŽygiai
