Kelionės data: 2021 m. sausio 19 d.
Kauno marių regioninis parkas
Atrodo, tik prieš kelis dešimtmečius žiemos būdavo tokios, kad Kauno marios pasidengdavo ne tik ledu, bet ir sniego sluoksniu. Ir šiemet tai vėl nutiko – kaip senais gerais vaikystės laikais galima ramiai slidinėti ant Kauno marių. Fantastiškas jausmas – saulė, žydras dangus, aplink baltos erdvės ir absoliuti tyla, sutrikdoma tik per sniegą slystančių slidžių garso.
Vieną tokį saulėtą penktadienį paskubėjau baigti darbus ir išsiruošiau slidinėti. Suplanuotas maršrutas – iš Žiegždrių (Kauno r.) Kauno mariomis nučiuožti iki Samylų įlankos. Norėjau iš labai labai arti apžiūrėti skulptūrų parką „Lipantys iš vandens“.
Skulptūros iš marių vandenų iškilo pernai rugpjūtį, per tradicinį renginį „Pėdos marių dugne“, skirtą prisiminti Kauno marių vandeniu užlietus kaimus. Vienas iš jų – Laumėnai – mano Mamos gimtinė. Juos, kaip ir daugelį kitų šalia Nemuno buvusių kaimų, pastačius Kauno hidroelektrinę (HE), visiems laikams paslėpė marių vandenys.
Paskandinti 33 kaimai
Buvo labai didžiuotasi naujai pastatyta Kauno HE, 2020-ųjų balandžio 18 d. šventusia 60 metų jubiliejų – praėjo lygiai šeši dešimtmečiai nuo to laiko, kai pradėjo veikti ketvirtasis hidroagregatas ir buvo pasiekta projektinė 90 MW galia. Ta diena pasirinkta elektrinės gimtadieniu, o jos statybos prasidėjo penkeriais metais anksčiau. Joms baigiantis 1959 metais ties Pažaisliu buvo pertvenkta Nemuno vaga ir Kauno marios išsiliejo... Tų pačių metų lapkričio 5 d. paleistas pirmasis agregatas, elektrinė pradėjo savo veiklą.
Įvykis, palydėtas euforija, plojimais – elektros energiją gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai. Kauno senamiestis apsaugotas nuo Nemuno potvynių. Elektrinės statybą į savo CV išdidžiai įtraukia Algirdas Brazauskas (beje, dabar Kauno HE suteiktas jo vardas). Iki šiol Kauno HE yra didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje.
Tokia yra paradinė pusė. Bet yra ir kita – sunaikintas Nemuno slėnis, iš 33 kaimų iškelta apie 880 sodybų. Šimtai žmonių, priverstų palikti savo namus. Taip, buvo mokamos kompensacijos už namus, vaismedžius, o įkainojimo dokumentuose primygtinai nurodoma – per 6 mėnesius išsikelti iš savo namų į kitą vietą – aplinkines gyvenvietes, Kauną ar dar kažkur. Paskutinė išsikraustymo data buvo 1958 metų liepos 31 d.
Keliems tūkstančiams žmonių teko išsikelti iš namų, statytų senelių, tėvų, palikti išdirbtas žemes, sodus, pakelės kryžius, bažnyčias, koplytėles, artimųjų kapus... Pasisekė tik Rumšiškių bažnyčiai – ji, kaip respublikinės reikšmės architektūros paminklas perkelta į kitą vietą. Bet kaip perkelti į kitą vietą įprastą, akiai mielą kraštovaizdį, klonius, šilus, kalvas? Iš Mamos pasakojimų man iki šiol atrodo, kad tie jos vaikystės, paauglystės Laumėnai buvo kažkokia laimės vieta, nesvarbu, kad ir iki mokyklos teko toli eiti, ir per Nemuną dažnai valtimi keltis...
Tačiau prieš 61 metus, sovietiniais laikais, žmonių norai ir emocijos tuometinei valdžiai mažai rūpėjo...O jos buvo tikrai nedžiaugsmingos. Mama pasakojo, kaip Močiutė visą kelią verkė, paskutinį kartą išeidama iš savo namų Laumėnuose, kuriuos tuoj turėjo užlieti marių vandenys.
Taip, paskui dar galėjai eiti ir stebėti, kaip tavo namus semia vanduo, priplaukti prie jų valtimi. Po kurio atėjus į marių pakrantę jau galėjai matyti tik medžių, kalvų viršūnes... O dar vėliau viskas dingo po vandeniu...
Specialiai nesidomėjau, bet man atrodo, kad dažniausiai tokios užtvankos statytos tikrai ne demokratinėse šalyse, o pavyzdžiui Rusijoje, Kinijoje... Ten, kur žmonių turtas, jų norai, apskritai – jų gyvenimai šalies valdantiesiems nelabai rūpi.
Kaimus primins iš vandens iškilusios skulptūros
Vaikystėje man net buvo nejauku maudytis Kauno mariose, nes žinojau, kad jų dugne yra likusių ir namų (ne visus žmonės ardė ir perkėlė į naujas gyvenvietes), ir kapinių (ne visi kapai perkelti, ne visi mirusieji perlaidoti).
Sovietiniais laikais viešai mažai buvo kalbama apie tuos po vandeniu palaidotus kaimus. Žinoma, jie buvo gyvi ten gyvenusių žmonių prisiminimuose ir pasakojimuose. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išdrįsta garsiai prabilti apie tikrąją Kauno HE kainą. Apie ją ir primena šios iš marių bandančios išbristi skulptūros.
Medines skulptūras per plenerą sukūrė grandininių pjūklų meistrai, vadovaujami Raimondo Uždravio. Ant specialaus pagrindo iškilo iš užlietų laukų pareinantys žemdirbiai, iššokti į krantą bando žirgas, kranto link skuba ir moteris su vaiku... O bažnyčios bokštas su varpu primena visas po marių vandeniu likusias koplyčias, bažnyčias, kurių varpai jau niekada nebeskambės.
Taigi, jei būsite tuose kraštuose – Šlienavoje, Žiegždriuose, Girionyse ar Vaišvydavoje, užsukite į Samylų įlanką. Ją rasite nesunkiai: Šlienava, Kauno r., koordinatės 54.857951,24.113945, žemėlapis. Apžiūrėsite skulptūras (dabar jų dar daugiau, išgirsite močiutės pasakojamą istoriją), pasivaikščiosite marių pakrantėmis. Patogus privažiavimas, geras kelias, yra automobilių stovėjimo aikštelė. Jei važiuosite iš toliau, suplanuokite per tą pačią dieną praeiti dar kažkurį vieną ar kelis šalia esančius pažintinius takus: Žiegždrių geologinį, Dubravos rezervatinės apyrubės, Pakalniškių. Visi jie nėra ilgi, bet tikrai maloniai praleisite laiką.
