Kelionės data: 2021 m. vasario 6 d.
Kauno marių regioninis parkas
Tikra žiemos pasaka – saulė, žydras dangus, sidabru padengtas sniegas, jaukiai gurgždantis po kojomis. Pelkė prabangiai pasipuošusi puriais kailiniais – išdidi, spindinti... Taip ir kviečia pasivaikščioti per minkštus sniego kupstus. Toks pirmas vaizdas pasitiko įžengus į Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinį taką.
Žiemos diena buvo šalta, ir sniego nepagailėta, tad nenorėdama užklimpti nepravalytame kelyje, nusprendžiau pasiekti taką važiuodama nuo Vaišvydavos į Gervėnupį vedančiu keliu, ir sustojau maždaug 3 km nuo Vaišvydavos sankryžos, prie žvyrkelio (toks jis būna vasarą), vedančio iki pažintinio tako pradžios. Automobilį palikau šalikelėje, nutarusi toliau eiti pėsčiomis. Sprendimas pasiteisino, nes prasieiti buvo tikrai smagu – taip retai Lietuvoje matomas žydras dangus, spindintis purus sniegas, apsnigti medžiai.
Pasivaikščiojimą taku pradėjau nuo jo pabaigos – nuo stovyklavietės nusileidau tiesiai į pelkę, ten, kur ir pūpsojo pirmoje nuotraukoje užfiksuoti sniego kupstai. Oficiali tako pradžia yra kiek toliau, iki jos būčiau turėjusi dar paėjėti keliu ir sukti pirmiausia į mišką, o pelkė būtų paskutinis žygio akordas.
Takas neilgas, tik 1,9 km, ir kaip jau supratote, susideda tarsi iš dviejų dalių – miško ir pelkės, per kurią nutiestas patogus medinis takas. Neslėpsiu, sunku buvo atsispirti pagundai nukrypti nuo jo į šoną ir prasieiti per tuos baltus kupstus. Bet tako pabaigoje, kur miškas susilieja su pelke, kažkieno žengtelta į šoną, ir pėdsakų vietoje susikaupęs vanduo jau virsta ledu. Supranti, apgaulinga ta pelkė. Be to, gerai atsiminiau, kaip ši pelkė atrodo kitais metų laikais – vaikščioti ne takais vasarą, rudenį ar pavasarį ir nesinori, ir draudžiama – negalima mindžioti čia augančių retų augalų, drumsti vietos gyventojų ramybę. Perėjusi taką per pelkę toliau ėjau mišku. Mėgstantiems tvarkingus, parkus primenančius miškus, čia nelabai patiks. Tie, kurie vertina natūralų, žmogaus rankų nepaliestą mišką – galės mėgautis pasivaikščiojimu.
Dubravos rezervinė apyrubė – saugoma teritorija Kauno rajone, rezervatas, įsteigtas 1994 metais siekiant išsaugoti nepaliestą mišką, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Rezervatas susideda tarsi iš dviejų dalių – senojo miško ir natūralios aukštapelkės. Bendras rezervinės apyrubės plotas – 120 ha. Rezervate miškas neliečiamas nuo 1968 metų, todėl per tą laiką susikaupė daug sausuolių, išvirtusių medžių. Jie čia nuvirsta, sutrūnija ir tampa trąša, dirvožemiu kitiems augantiems medžiams. Toks amžinas ratas.
Tako pradžioje (jei pradedate eiti nuo pelkės, tada – pabaigoje) stebina medžių dydis. Kai kurių iš jų amžius siekia net 150 metų, aukščiausia pušis išaugo iki 38 metrų. Takas praeinamas, tačiau iškrypti iš jo ir klaidžioti po mišką, vietomis gali būti tikrai sudėtinga. Tad gerokai nustebau eidama taku sutikusi slidininkę. Na, jei nuoširdžiai, tikrai jai nepavydėjau – kabarotis su slidinėmis per išvirtusius medžius, mano supratimu, mažas malonumas 🙂
Takas yra pažymėtas, bet žiemą, net einant iš kitos pusės, paklysti sunkiai pavyktų, nes per mišką veda gerai išmintas takas – lankytojų čia netrūksta. Įveikus visą maršrutą grįžti rekomenduojama tuo pačiu taku atgal arba galima išeiti į miško keliuką ir pareiti juo.
Jei atvykote iki šio tako iš toliau, tuo pačiu dar galite nuvažiuoti iki netoliese esančio Žiegždrių geologinio tako arba pasukti link Kauno marių, Samylų įlankos ir pasižiūrėti čia įkurdintų skulptūrų, daugiau sužinoti apie Kauno marių vandeniu užlietų kaimų istoriją.
Dubravos rezervinės apyrubės pažintinį taką galima pasiekti ne tik važiuojant mano minėtu keliu, bet ir nuo Vaišvydavo pasukus link Šlienavos, tada pravažiavus Girionis sukti dešinėn. Navigacijos šiaip jau žino, kur yra šis pažintinis takas ir tvarkingai atveda iki jo. Matysite du pažymėjimus – lietuviškas užrašas žymi oficialią jo pradžią, angliškas – pabaigą.
