Kelionės data: 2024 m. liepos 27 d.

Labanoro regioninis parkas

Būna tokių pažintinių takų – eini ir džiaugiesi sulig kiekvienu žingsniu. Tiesą sakant, nežinau, kiek tai priklauso nuo tako, kiek nuo kitų faktorių. Bet ėjimas aplink Alnį iš tiesų džiugino, nes:

• buvo graži ir šilta vasaros diena;
• šalia tyvuliavo ežeras, kuriame galėjome maudytis;
• takas vedė per gražų mišką.

Taką netikėtai atrado bendrakeleivė, kai ieškojome variantų, kur čia pasivaikščiojus gražų vasaros savaitgalį, ir kad nereikėtų važiuoti labai toli nuo Vilniaus. Tiesiog pasukti kažkur į Labanorą? Dar kartą eiti Ščiūrio rago pažintiniu taku? Taip besvarstant ir besižvalgant po Google Maps, draugės atsiųsta žinutė su nuoroda į Alnio ežero taką pasirodė puikus pasirinkimas. Vėliau paaiškėjo, kad tikrai taip ir buvo.

Ežeras – populiarus tarp poilsiautojų

Kaip ir reikėjo tikėtis, Alnio ežero stovyklavietė vasaros šeštadienį sulaukė daug poilsiautojų – ir įsikūrusių su palapinėmis, ir atvykusių tik vienai dienai pailsėti, pasimaudyti. Automobiliai, dviratininkai, maudynių gerbėjai – gyvenimas stovyklavietėje virė.

Čia įrengtas informacinis stendas pateikia ir tako aplink ežerą schemą su pagrindine informacija, kurią jau buvome radę ir Aukštaitijos nacionalinio parko interneto svetainėje: „Beveik 4 kilometrų ilgio Alnio ežeras – hidrografinis draustinis. Nors vidutinis gylis nesiekia net 6 m, giliausia vieta – 22 m. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, ežerą supa statūs pušimis apaugę šlaitai, vietomis panašesni į parką nei į girią. Kelionę geriausia pradėti rytiniame ežero gale įrengtoje stovyklavietėje“.

Informacinis stendas dar patarė keliaujant aplink ežerą atkreipti dėmesį į kalvotą reljefą, pušimis apaugusius šlaitus, paskanauti šalia augančių uogų, pasigrožėti Alnio ežero vandens spalva. Gerai, taip ir padarysime 🙂

Kadangi pirmas noras buvo kuo greičiau išsimaudyti, kol kas nepaisėme rodyklių ir patraukėme tiesiog ežero pakrante vedančiu taku. Kiek nutolus nuo stovyklavietės išsirinkome patinkantį tiltelį ir pagaliau pasinėrėme į gaivinantį ežero vandenį. Išsimaudę žingsniavome toliau pakrante, vis pasižvalgydami į stačius aukštus, pušynais apaugusius šlaitus, supančius ežerą. Netrukus priėjome dar vieną stovyklavietę ir pasirodė, kad takas pakrante kaip ir baigėsi. Ką gi, kopiame aukštyn.

Kai kelią pastoja voveraitės, mėlynės ir bruknės

Išėję į kelią atradome žymėjimą ir toliau jau sekėme juo tai priartėdami, tai nutoldami nuo ežero. Kelias vedė per saulės nutviekstą pušyną, keliose vietose aptikome mėlynių, raustančių bruknių, tad žingsnis gerokai sulėtėjo. Tačiau didžiausias ėjimo stabdis dar tik laukė, ir netrukus parodė savo gelsvą galvą tarp samanų – voveraitės. Taip! Žygis glaudžiai persipynė su grybavimu, momentais jį paįvairindavo uogavimas. Tai taip ir keliavome neskubant, vis išklystant iš kelio į samanas 🙂

Prie ežero įrengtos net kelios stovyklavietės su laužavietėmis, miško baldais. Tiesa, mums jais pasinaudoti nepasisekė, nes buvo užimtos anksčiau atvykusių poilsiautojų, įsikūrusių jose su palapinėmis. Na, žvelgdami į ežero vandenis, jį supančius pušynus, tą dieną gal kiek ir pavydėjome tiems poilsiautojams, bet vertinant situaciją iš retrospektyvos, jau žinant, kad kitą dieną prapliupo lietūs – pavydas išsisklaido. 🙂

Miškas tikrai gražus ir eiti juo malonu, nors įrengiant šį taką pastangų daug nereikėjo – tiesiog sužymėti medžius, kad būtų aišku, kuriuo keliu ar taku pasukti. Nors iš pradžių atrodė, kad takas taip ir eis per saulėtą pušyną, šiaurinėje vakarinėje jo dalyje krantai pasirodė esą lėkštesni ir užpelkėję, čia išteka nedidelis Alnės upelis, kuriuo ežeras jungiasi su Aisetu. Priėjome ir pelkę su nedideliu ežeriuku.

Kurį laiką teko eiti ir per tamsų eglyną, bet netrukus kraštovaizdis pasikeitė – vėl pušynai, pro medžius atsiveriantis ežeras. Ir daug voveraičių... Kai priėjome nusukimą į Alnio pusiasalį, jau ieškojome vietos, kur galima būtų palikti maišelius su grybais, kad nereikėtų jų neštis pirmyn ir atgal. Nes Alnio pusiasalis – saugomas hidrografinis gamtos paveldo objektas, į kurį tik užsuki pasižiūrėti ir vėl grįžti atgal į pagrindinį kelią. Apie kilometras nuo jo – ir vėl sugrįžome į pradinį tašką.

Kiek laiko ėjome tuos 13 km – geriau net nerašysiu. Ir viskas per tas voveraites, bruknes ir mėlynes 🙂 Grįžome prie automobilio ne kaip iš žygio, o kaip iš prekybos centro. Tiesa, pamačius, kiek viename iš prekybos centrų kainuoja voveraitės, supratome, kad pasivaikščiojimas buvo ne tik malonus, bet ir pelningas 🙂

Kaip vertinčiau šį taką? Tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką su maudynėmis ežere – nenuviliantis, bet ir nepateikiantis jokių išskirtinių vaizdų.

13 km aplink ežerą

Kaip eiti – tako pradžioje, stovyklavietėje yra tako schema su trumpu aprašymu, atkreipiančiu dėmesį, kad aplink ežerą vedantis takas nužymėtas geltona-žalia-geltona markiruote, jo ilgis – apie 12 km (mums gavosi 13 km, ir kitur buvau radusi tokį skaičų). Žymėjimas kaip ir aiškus, yra keliose vietose ir rodyklės su nurodytais atstumais. Na ir šiaip – eini labai nenutolstant nuo ežero, tai nėra daug galimybių pasiklysti 🙂

Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, vienoje vietoje, eglyne, gerokai drėgniau, yra balų, per upeliuką permestas toks palaikis tiltelis. Laiptų nėra, eiti kelias geras, bet jei kas sugalvotų ežerą ne apeiti, o apvažiuoti, vietomis be džipo gali būti sudėtinga. Nelengva būtų jį įveikti ir stumiant vaikišką vežimėlį.

Kaip privažiuoti?

Šį kartą negaliu tradiciškai rašyti, kad tako vietą navigacija žino. Na, žino, bet paskutiniu momentu apgauna. Nes tada, kai važiuojant keliu 114, vedančiu iš Molėtų į Kaltanėnus, navigacija liepia sukti į kairę, sukti nėra kur. Reikia neklausyti navigacijos ir dar pavažiuoti šiek tiek į priekį, link Labanoro, ir tada jau pamatysite rodyklę, nukreipiančią į Alnio stovyklavietę. Keli kilometrai miško keliuku ir Jūs jau pasiekėte tikslą – stovyklavietę, tako pradžią, koordinatės maždaug: 55.264224, 25.707016. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km, nuo Kauno – apie 140 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku.

Stovėjimo aikštelė nėra labai kaip įrengta – tiesiog palieki automobilį šalia miško keliuko ir tiek. Kaip jau minėjau, mes ėjome taku šiltą vasaros dieną, tad automobilių ir poilsiautojų stovyklavietėje netrūko, bet vietą kažkaip lengvai radome.

Kelionės laikas: 2024 m. birželio 7 – 11 d.

Šalis: Čekija

Spėju, daugeliui pagrindinė šio straipsnio nuotrauka netikėta. Taip, didžioji dalis mano kelionių aktyvios, o šį kartą pasitaikė toks miksas – ir aktyvus, ir pasyvesnis poilsis mėgaujantis SPA malonumais. Tai parinkau ir tokią neįprastą nuotrauką 🙂

Šį maršrutą pasiūlė „CzechTourism“, kviesdamas apsilankyti Moravijos – Silezijos ir Olomouco regionuose ir pamatyti bei išbandyti įvairias veiklas.

Vieta, galinti pasigirti švariausiu oru Vidurio Europoje

Taigi, po pažinties su Ostrava, pakeliui aplankę rūmus Hradecas prie Moravicės (Hradec nad Moravicí) atvykome į Karlova Studanka miestelį. Jesenykų (Jeseniky) kalnų papėdėje įsikūrusio kurorto oras, teigiama, švariausias Vidurio Europoje. Taigi, kvėpuojame pilnais plaučiais, vaikščiodami miestelio gatvėmis ir besižvalgydami į autentiškus senovinius jo pastatus. Jaukus kurortas garsėja ir savo SPA, ir medicinos paslaugomis. Bevaikštinėdami prieiname mineralinio vandens biuvetę (turbūt Čekijoje ji vadinasi taip pat, kaip ir Lietuvoje), paragaujame vietinio mineralinio vandens. Na, gerti įmanoma, jei jau jis padeda sveikatai 🙂 Tikiuosi, ypač tai naudinga po sočių pietų, o mes tik ką skaniai ir gausiai papietavome netoli Karlova Studankos įsikūrusio viešbučio „Peras“ restorano terasoje.

Keliaujant per Čekiją automobiliu, verta kelioms dienoms apsistoti Karlova Studankoje, nes nuo čia prasideda ir ne vienas takas, vedantis per aplinkines miškingas kalvas. Dienos planas gali būti: aktyvus pasivaikščiojimas po apylinkes, vakarienė ir SPA malonumai.

Mes iki savo nakvynės vietos – viešbučio ir SPA centro „Koprivna“  – turėjome dar šiek tiek pavažiuoti, nes jis įsikūręs tiesiog Jesenykų kalnų apsuptyje. Viešbučio, beje, jo pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą yra „dilgėlė“ savininkai – šeima, ir patys gyvenantys savo svečių kaimynystėje.

Visiškai šalia pagrindinio pastato – į kalnus keliantis keltuvas, žiemą laukiantis slidininkų, o vasarą – dviratininkų, vaikščiotojų ir kitų aktyvaus poilsio gerbėjų. Besikeldama aukštyn filmuoju žemai po mano kojomis nuo kalno besileidžiančius dviratininkus. Mums buvo pasiūlytas kur kas mažiau ekstremalus nusileidimo variantas – savotiški kartingai ar žemi triračiai, kuriuos išbandžiusios kolegės tikino, kad buvo labai smagu. Na o mes pasirinkome jau daugelį kartų patikrintą nusileidimą savomis kojomis, nes labai norėjosi jas pramankštinti.

Vakarieniavome viešbučio restorane. Gaila, lietus neleido prisėsti terasoje, bet privalumas, kad apylinkių vaizdais galėjome grožėtis pro žemę siekiančius restorano langus. Po vakarienės – malonus atsipalaidavimas viešbučio lauko baseine, kurio šiltas vanduo tokiu oru buvo pats tas.

Pasivaikščiojimas Bila Opava taku

Kelionės sekmadienis žadėjo būti pati aktyviausia diena. Taip ir buvo – smagus pasivaikščiojimas Jesenykų kalnuose, Bila Opava taku.

Visas takas tai nutoldamas, tai priartėdamas vingiuoja palei Bila Opava upę, iš čia ir jo pavadinimas. Teko ir aukštyn palypėti – akmenimis bei laipteliais–kopėčiomis, ir paėjėti smagiu takeliu, ir kirsti upę tilteliais. Nenuobodu, gražu: priėjome ir krioklių, grožėjomės stačiais šlaitais ir aukštomis lieknomis eglėmis. Šis takas laikomas vienu gražiausių Jesenykų kalnuose ir tikrai vertas tokio vardo. Prasideda jis Karlova Studanka miestelyje, programėlės rodė, kad nužingsniavome 7 km. Finiše mūsų laukė vairuotojas, bet galima grįžti ir autobusu arba rinktis žiedinį maršrutą ir pareiti pėsčiomis.

Jei kam toks maršrutas – per mažas iššūkis, galima pakilti iki aukščiausios Praded viršukalnės (1492 m.), tai pirmyn ir atgal būtų apie 25 km. Jau toks rimtesnis pasivaikščiojimas.

Po aktyvaus poilsio – pietūs viešbučio „Singer“ restorane. Maistas čia buvo ne tik skanus, bet ir gražus 🙂 O kol laukėme pietų, šeimininkas aprodė naujai įrengtą SPA centrą. Gaila, kad turėjome keliauti toliau, visai malonu būtų buvę jį išbandyti 🙂

Dviratininkų rojus – Rychleby trasos

Kitas mūsų tos dienos objektas – Rychleby trasos (Rychleby Trails). Jei esate dviračių gerbėjas, jei keliausite į Čekiją, minkite į Jesenykų kalnus, kur Rychlebske kalnų masyve laukia puikūs takai – daugiau kaip 70 km įvairaus sudėtingumo trasų: ir paprastų miško takelių / kelelių, ir akmenimis grįstų atkarpų, ir ekstremalių  kliūčių ruožų.

Pasak centro darbuotojų, šiais maršrutais važiuojama ne tam, kad įveiktumėte kuo daugiau kilometrų, o kad puikiai praleistumėte dieną važinėdami kalnų dviračiais ir pamatytumėte nuostabias Rychlebske kalnų apylinkes su tankiais bukų miškais, kalnų upeliais ir didžiuliais granito rieduliais.

Nesu didelė dviračių gerbėja, bet vaizdas toks, kad čia tikras dviratininkų rojus. Pedalus mina specialiose aikštelėse trenerių prižiūrimi keturmečiai mažiai, o tie, kurių amžių žymi kur kas didesni skaičiai, leidžiasi kalnų šlaitais ar išbando šuolius nuo naujai pastatyto tramplino. Kaip supratau, jei esi dviratininkas ir keliauji po Čekiją, ši vieta – must. 🙂

Tą vakarą nakvojome viešbutyje „Helios Jeseniky“. Ir vėl ta pati rutina: skani vakarienė, pirtys, baseinas. Taip, truputį giriuosi 🙂

Pažintis su žymiausiais SPA centrais

Priešpaskutinis kelionės rytas pasitiko lietumi, tad pasivaikščiojimą po didžiulę „Priessnitz Spa Resort“, įsikūrusio Čekijos šiaurės rytuose, Jesenykų ir Rychlebske kalnų apsuptyje, teko sutrumpinti iki minimumo.

Kurortą įkūrė Vincenz Priessnitz, ir tai buvo pirmasis pasaulyje hidroterapijos institutas, į kurį gydytis važiavo karaliai ir kunigaikščiai. Unikalus klimatas ypač teigiamai veikia sergančiuosius kvėpavimo takų ligomis, skydliaukės veiklos  ir psichikos sutrikimais.

Įspūdingiausias kurorto bruožas yra V. Priessnitzo „Balneoparkas“ – „vandens sodas“, kuriame gausu šaltųjų vonių, baseinų, dušų. O keliaujantys pro šalį gali užsukti pasivaikščioti po šį „Balneoparką“, išmėginti vandens procedūras, išgerti kavos istoriniame pastate, apžvelgti apylinkes iš jo bokšto.

Pietauti sustojame pensiono „Kovarna“ restorane. Kol laukiame užsakytų patiekalų, šeimininkas neleidžia laiko veltui ir pasisiūlo mums parodyti buvusioje kaimo kalvėje įrengtą vestuvėms skirtą salę. Puiki idėja, suteikusi darbo visam kaimeliui – kas prisideda prie vestuvių organizavimo ir maisto ruošimą, kas suteikia nakvynę vestuvių svečiams. Gera idėja, kuria galėtų pasinaudot ir kuris nors Lietuvos kaimelis.

Tą dieną vis užeinantis lietus sutrukdė įvertinti ir Kouty sporto ir pramogų centrą – dėl netinkamo oro neveikė keltuvai. Todėl Dlouhe Strane hidroelektrinės vandens rezervuarą pamatome tik pro automobilio langą, o kaip ji veikia – apie tai labai išsamiai sužinome žvelgdami į hidroelektrinės „vidurius“ ir išorę pro virtualios realybės akinius.

Lietus baigiasi tuoj pat, kai pasiekiame paskutinę šios kelionės nakvynės vietą – įspūdingą viešbutį „Sobotin“, įsikūrusį istoriniame dvare, apsuptame parko su tvenkiniu.

Pasirodžiusi saulė nuauksina ir taip geltonas pagrindinio pastato sienas, tarsi atgaivina šalia jo besiganantį metalinį žirgą. Pats laikas geram orui, nes tikrai norisi pasivaikščioti po milžinišką viešbučio ir SPA teritoriją, net kyla mintis (tiesa, greitai nuvyta – kam vargti, jei laukia prabangaus SPA malonumai 🙂 ) pasiirstyti valtele po tvenkinį. Visa teritorija užima apie 15 ha plotą, komplekso pastatai sujungti požeminiais koridoriais, kad iš bet kur būtų patogu pasiekti SPA centrą.

Paskutinis kelionės rytas prasidėjo ant viešbučio stogo įrengtoje sūkurinėje vonioje, žvelgiant į pamažu iš rūko besivaduojančias apylinkes. Pirmoji šio pasakojimo nuotrauka – būtent iš tos terasos, tiesa, iš paskutinio vakaro, ne ryto 🙂 .

Koks bendras kelionės įspūdis? Manyčiau, tai gražus ir dar lietuvių mažai atrastas kraštas, į kurį verta užsukti keliaujant vasarą automobiliu po Europą. Maršrutas, neieškantiems labai išskirtinių įspūdžių, bet norintiems keliauti neskubant, pasimėgaujant vaizdais, maistu, pasivaikščiojant po kalnus, vakarais ar lietingu oru lankantis SPA. Ir visa tai už labai adekvačias kainas.

Atskira kalba apie dviratininkus, ypač ekstremalaus važiavimo gerbėjus – vietų pralėkti su savo metaliniu žirgu jiems čia tikrai daug. 🙂

Kelionės laikas: 2024 m. birželio 7 – 11 d.

Šalis: Čekija

„Kur? Į Ostravą? Ką veiksi tame pramoniniame mieste?“, – stebėjosi bičiulė, išgirdusi apie mano planuojamą kelionę į Ostravą, trečią pagal dydį Čekijos miestą.

Tokia jos reakcija manęs nenustebino, nes ir pati supratau, kad galvodama apie Čekijos Moravijos – Silezijos regioną buvau tikra dėl dviejų dalykų. Pirma, kad tai yra pramoninis kraštas, į kurį neverta užsukti. Antra – tai labai toli nuo Lietuvos. Apsilankius čia abu mitai netruko išsisklaidyti.

Pasiekti galima ir automobiliu, ir lėktuvu

Ir Jūs esate tikri, kad Krokuva nuo Lietuvos nėra labai toli, o štai Ostrava – daug toliau? Paslaugusis Google Maps patikslina – nuo savo namų iki Krokuvos automobiliu turėčiau įveikti 803 km, tai užtruktų 9.23 valandos, o nuo Ostravos mane skiria 877 km arba  10 valandų vairavimo. Skirtumas minimalus.

 Nesinori sėsti už vairo? Skriskite lėktuvu: valandos skrydis iki Varšuvos, tada kitas – ir už maždaug 50 minučių jau būsite Ostravoje. Mes skridome aviakompanijos LOT lėktuvu, skrydžiai tikrai patogūs, o grįžtant Varšuvos apskritai oro uoste praleidome mažiau nei valandą. Taigi, 10.55 val. pakilę iš Vilniaus, 14.10 val. jau leidomės Ostravoje. Taip, viskas teisingai, prie šitos spartos prisidėjo ir skirtingas laikas šalyse.

Atvykę apsistojome miesto centre esančiame „Mercure Ostrava Center“ viešbutyje – patogu, viskas šalia, o į kiemą žvelgiantys langai saugo nuo gatvės triukšmo.

Nors viešbutis pasirodė patogus ir jaukus (kitą rytą dar nudžiugino ir gausiais pusryčiais), ilgai jame neužtrukome – mūsų laukė pažintis su pagrindine Ostravos atrakcija, must see lankytinu objektu – Žemutine Vitkovice (Dolní Vitkovice).

Pramogos buvusioje metalurgijos gamykloje

„O, šita vieta man primena jūsų Lukiškių kalėjimą“, – besižvalgydama po buvusį industrinį kompleksą palygino bendrakeleivė latvė. Panaši pati abiejų vietų idėja – Vilniuje buvęs kalėjimas virto renginių-pramogų centru, Ostravoje toks likimas ištiko didžiulę metalurgijos gamyklą. 1828-1998 metais čia buvo kasama anglis, gaminamas žaliavinis plienas. Dabar šis pramonės milžinas virto unikaliu švietimo, kultūros ir socialiniu centru. 10 ha plote įsikūręs mokslo ir studijų centras, meno ir muzikos studijos, kavinės, vyksta įvairūs renginiai, koncertai.

Labai įdomu apžvelgti visą šia teritoriją iš aukščiausio Ostravos taško – 78 metrų aukščio „Bolt“ bokšto, pastatyto ant buvusio kalnakasybos komplekso aukštakrosnės viršaus. Kilti iki jo tenka ir liftu, ir pora paskutinių aukštų – laiptais. Pavadinimą bokštas gavo dėl savo panašumo į varžtą, tačiau, pasak gido, to niekas neišdavė čia besilankiusiam  pasaulio rekordininkui Usainui Boltui. Tegul galvoja, kad tai jo garbei 🙂

Savo istoriją Žemutinė Vitkovicė skaičiuoja nuo 1828 metų, kai Olomouco arkivyskupas Rudolfas I Bohemietis įsakė šioje vietoje įkurti metalurgijos gamyklą. Tai buvo unikalios pramonės pradžia, tuo pačiu ir startas Ostravos suklestėjimui. Gamyba pritraukė į miestą daug darbininkų, čia buvo kasama anglis, išgaunamos dujos, gaminamas plienas. Tai buvo klestintis pramoninis miestas, deja, tikrai negarsėjantis grynu oru ar žaliuojančiais parkais.

Pokyčiai prasidėjo 1992 metais, kai iš Hlubinos kasyklos išvažiavo paskutinis vežimėlis su anglimis, kitais metais Landeko šachta virto muziejumi, o 1998-aisiais sustojo darbai ir Žemutinėje Vitkovicėje. Prireikė 250 mln. eurų investicijų, kad metalurgijos gamykla virstų tuo, kuo yra dabar – švietimo ir pramogų vieta. Kasmet čia užsuka apie 1 mln. lankytojų.

Vieta tikrai įspūdinga – geležinių bokštų, vamzdžių ir vamzdynų labirintas sukuria keistas formas ir daugeliui palieka dviprasmį įspūdį – vienu metu ir bauginantis, ir dominantis, intriguojantis. Žvelgiame į teritoriją nuo „Bolt“ bokšto, leidžiamės žemyn į kasyklas ir į pačią gamyklos širdį (ar smegenis?) – valdymo centrą.

„Taip, šitas pats svarbiausias“,  – šypsosi gidas, kai pozuodama nuotraukai vaidinu spaudžianti labiausiai iš visų išsiskiriantį mygtuką.

Kontrastas praeičiai – paplūdimio tinklinio čempionatas

Iš praeities labirintų vėl sugrįžtame į realybę. Žemutinės Vitkovicės teritorijoje vyksta paplūdimio tinklinio čempionatas. Pievoje tarp metalinių monstrų patogiai sudedamosiose kėdėse jaukiai įsitaisę žiūrovai, pakraščiuose prisiglaudę maisto ir gėrimų vagonėliai, sirgalių zonoje prie autografų rikiuojasi fanų eilės, o aikštelėje verda įnirtinga kova. Nesu šio žaidimo ekspertė, tad suprantu, kad man  turbūt įdomiau stebėti aistringus sirgalius, palaikančius savo favoritus, nei sportininkus aikštelėje. 🙂

Grįžtame į miestą. Vakarienė „HogoFogo“ restorane (galiu jį drąsiai rekomenduoti), pasivaikščiojame po vakarinės saulė nutviekstą Ostravos senamiestį, kur akį patraukia art nouveau ir art deco stiliaus pastatai.

Vaizdas į miestą nuo Naujosios rotušės bokšto

Kitą dieną toliau tęsiame pažintį su Ostrava. Vienas iš būdų pažinti miestą – apžvelgti jį iš aukšto. Ostravoje tokią galimybę mums suteikia Naujosios miesto rotušės bokštas, iškilęs virš miesto 73 metrus. Tiksliau, jis iškilęs 85,6 metrus, bet lankytojai negali pasiekti pačio viršaus.

„Matote, mūsų miestas žalias, uždarius gamyklas ir kasyklas oras čia iš tiesų labai švarus, tik daugeliui dar sunku tuo patikėti“, – apžvelgia gidas po mūsų kojomis plytintį miestą.

Atrodo, kad uždaryti gamyklas ir kasyklas, paversti jas muziejais buvo paprasčiau nei pakeisti visuomenės nuomonę apie miestą. Iš tiesų, iš aukšto Ostrava atrodo žalias, jaukus miestas. Buvusią pramoninę praeitį primena jau minėtos Landeko ir kitos šachtos, dabar jau pamiršusios savo tikrąją paskirtį ir leidžiančios turistams nors šiek tiek patirti suodiną angliakasių darbo realybę. Atrakcija turistams virto ir gyvieji kalnai arba ugnikalniai, pavyzdžiui,  Halda Ema. Šis dirbtinis kalnas buvo supiltas kasant anglis. Halda Emą sudarė apie 28 mln. tonų iškastų medžiagų, jos aukštis – 314 metrų. Iš šio dirbtinio ugnikalnio kartais kyla dūmų debesys, o jo vidaus temperatūra siekia virš 1000 °C.

Įsitikinome – Ostrava puikus pavyzdys, parodantis, kad pramoninę praeitį nebūtina sunaikinti, bet galima ją paversti miesto išskirtinumu, turistų traukos objektu.

Šalia buvusio Gintaro kelio stūksantys rūmai

Su visa pagarba Ostravai, bet skristi ar važiuoti iš Lietuvos vien tik dėl jos, vargu ar būtų verta. Tiesą sakant, to ir nereikia daryti, nes Moravijos – Silezijos ir šalia esantis Olomouco regionai siūlo daugiau įvairių  pramogų ir veiklų keliautojams.

Dar vienas mūsų tą dieną aplankytas objektas – rūmai Hradecas prie Moravicės (Hradec nad Moravici ), įsikūrę maždaug už 50 min. kelio automobiliu nuo Ostravos, šalia Opavos miestelio. Rūmai stūkso ant kalvos viršūnės, kurią iš vakarų pusės supa upė Morava, o iš rytų – Hradečnos upelis. Statūs šlaitai saugojo rūmus per visą jų istoriją, o saugoti buvo nuo ko, nes per šią vietą ėjo vienas svarbiausių prekybos kelių, jungusių Viduržemio ir Baltijos jūras – Gintaro kelias.

Dabar tai įdomi ir populiari tarp turistų vieta, kurioje galima aplankyti muziejaus ekspozicijas, parodas, pasižvalgyti po apylinkes nuo pilies bokšto ar pasivaikščioti po 60 ha ploto parką. Čia vyksta ir daug renginių. Beje, pilių Čekijoje suskaičiuojame daugiau kaip 2 tūkst., tad jei jos domina – tikrai turėsite ką veikti.

O jei Jus sužavėjo Žemutinė Vitkovicė ir norite pamatyti daugiau technikos paminklų, idėjų kelionei galite rasti šiuos Moravijos – Silezijos objektus jungiančioje „Technotrasoje“.  

Jei nedomina nei pilys ar rūmai, nei technikos palikimas, tada galite tiesiog keliauti po šį regioną besimėgaudami grynu oru, pasivaikščiojimais po Jesenykų (Jeseniky) kalnus ar išbandydami SPA malonumus –  pirčių, baseinų rasite daugelyje viešbučių ir pensionų.

Kelionės data: 2024 m. gegužės 1 d.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Navigacijoje nėra galimybės pasirinkti vaizdingiausio maršruto, bet šįkart ji pati nusprendė dar kartą priminti, kokia graži mūsų Lietuva, ir parinko mums vingiuotą kelią iš Vilniaus per Rūdiškes, Butrimonis iki Punios šilo. Važiuoti teko neplanuotai ilgai, nes leistinas greitis labai dažnai siekdavo tik 50 ar 70 km per valandą, bet akys mėgavosi vaizdais: mažas saulutes primenančios pienės pievose, baltais žiedais apsipylusios obelys, raudonuojančios tulpės prie namų ir tiesiog akyse vis labiau geltonuojantys rapsų laikai. Na tikrai, graži ta mūsų Lietuva, ypač gegužės mėnesį. 🙂

Punios šilo pažintinį taką pasirinkome, nes pastarosiomis savaitėmis per televiziją ir portaluose apie jį buvo daug informacijos, pagalvojome, kad jis visiškai naujas, reikia išbandyti. Tiesa, išvykos išvakarėse išsiaiškinome, kad takas atidarytas jau pernai, lapkričio mėnesį. Na, dar vistiek šviežias, labai nenumindžiotas 🙂

Pasivaikščiojimas šlaitų pakraščiais

Gegužės 1-oji buvo ir laisvadienis, ir labai šilta diena, tad vaikščiotojų, tiksliau jų automobilių tako pradžioje buvo tikrai daug. Netoli tako pradžios, prie girininkijos, erdvės automobiliams ne kažin kiek, bet mums pasisekė rasti laisvą vietą.

„Sengirės bruožus išlaikęs Punios šilas yra vienas vertingiausių ne Lietuvoje, bet ir Europoje. Jame gali pažinti beveik visus Lietuvos miškų tipus, pamatyti senuosius ąžuolus...“, – paskaitę tokį taką pristatantį informacinį stendą žengiame į mišką.

Tako pradžią žymi medinės skulptūros, netrukus už jų – rodyklė, skelbianti, kad iki Punios šilo ąžuolų eiti 4,1 km. Gerai, manykime, kad tai ir yra tikroji tako kryptis. Netrukus pamatome ir žymėjimą ant medžių. Žymėjimas pirmoje tako pusėje aiškus, jo žemėlapio prireikė tik pasiekus tolimiausią tašką. Pusę maršruto ėjome miško taku, tik keliose stačiausiose vietose įveikti nuokalnes ir įkalnes padėjo laipteliai, o atgal grįžome miško keliu. Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi, sukamės į dešinę rodyklės kryptimi ir netrukus jau leidžiamės žemyn statoku šlaitu, pasistengiame nesušlapti upeliuke ar tiksliau griovelyje ir vėl kopiame aukštyn. Reljefas čia toks neįprastas – einame skardžio pakraščiu, vietomis galime beveik iš aukšto žvelgti į žemai augančių medžių viršūnes. Keliose vietose tenka gana stačia leistis žemyn į raguvas ir vėl kilti aukštyn, tad čia jau įrengti laipteliai, net ir turėklai iš storų virvių.

Pirmas išskirtinis lankytinas objektas – Panemuninkų piliakalnis, anot informacinio stendo, atrastas tik 2015 metais, nors datuojamas I a. vidurys – II a. pradžia. Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, iškilusioje virš upės apie 50 metrų. Aukštai kopti į jį netenka, nes visas jo aukštis – nuo Nemuno pusės.

Kitas lankytinas objektas – Panemuninkų skardis. Šalia jo esantis informacinis stendas teigia, kad jis virš Nemuno pakilęs net 62 metrus ir tęsiasi 1,5 km.

Žingsniuojame toliau. Netrukus takas priartėja prie Nemuno. Maloniai šildo saulė, tad įsitaisome trumpam poilsiui prie vandens. Tik ilgai sėdėti nesinori, juk neįveikėme dar net pusės trasos, todėl netrukus kylame ir einame toliau.

Punios šilo ąžuolai ir kunigaikščiai

Kita išskirtinė tako vieta – Punios šilo ąžuolai, link kurių ir rodė tako pradžios rodyklė. Išskirtinius ąžuolus žymi šalia jų įrengtos lentelės. Pavyzdžiui, pirmo ąžuolo apimtis 5,3 metro, aukštis – 28 metrai. Tarp ąžuolų – ir kelios medinės skulptūros, taip pat – įsmeigtos lentelės / žymekliai su užrašytais Lietuvos kunigaikščių vardais. Nelabai suprantame, kas čia ir kodėl, bet praėję tolyn randame iškabą, pranešančią, kad tai buvo pažintinis objektas „Kunigaikščių ąžuolų alėja“.

Praėjus ją kyla šiokia tokia painiava – eiti tolyn į priekį ar jau sukti atgal? Kiek patrypčioję einame ten, kur ir kiti – tiesiai palei Nemuną. Pasirodo, pasirinkome teisingai – prieiname poilsio vietą, o kitoje Nemuno pusėje išvystame Punios piliakalnį. Na, jis matosi nelabai aiškiai ir vaizdas kažkiek nuvilia – tikėjomės kažko įspūdingesnio. Informacinis stendas su nupieštais kažkada ant piliakalnio (ar Margio kalno) stovėjusios pilies kontūrais bando padėti įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš kelis šimtmečius.

Toliausia maršruto vieta pasiekta, tad sukame atgal. Kiek pagrįžę nebematome nei rodyklių, nei kito žymėjimo ir pasidaro nebeaišku – jau kažkur pasukti ar dar eiti tuo pačiu keliu atgal. Tenka susirasti maršruto žemėlapį. Paaiškėjo, kad prisiminėme jį pačiu laiku, kaip tik toje sankryžoje, kurioje jau reikia sukti dešiniau ir tolti nuo Nemuno.

Skaudžią istoriją menantis partizanų bunkeris

Netrukus pasiekiame vieną įdomesnių šio tako objektų – Lietuvos partizanų „Dainavos“ apygardos štabo vadavietės bunkerio maketą. Šalia – kryžius žuvusiems laisvės kovotojams atminti ir informacinė lentelė, pasakojanti šio krašto partizanų ir bunkerio istoriją. Pasirodo, jį atkūrė  buvęs partizanas J. Petraška-Patrimpas, po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas. Originalus jo dydis 20 kv. metrų, atkurtas mažesnis. Nusileidusi šlaitu žemyn tikiuosi patekti į bunkerio vidų. Deja, įėjimas paliktas toks, koks ir buvo originalus: vidun reikia ne įeiti, o įšliaužti. Nesiryžtu taip vargintis. O partizanams įėjimas buvo įrengtas upelio vaga, ir specialus įšliaužimas taip pat padarytas upeliu. Tad partizanas į vidų patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. Ir viduje laukė tikrai ne karšta vonia ir šilti radiatoriai... Tokios paprastos buitinės detalės sukrečia ir kartais padeda suprasti žiaurią pokario realybę geriau nei ilgi istorinio pasakojimo puslapiai.

Visa laimė, mums šilta ir sausa, apžiūrėję bunkerį žingsniuojame toliau. Miško kelias veda palei Punios šilo gamtinį rezervatą, kas keliasdešimt metrų sustatyti ženklai įspėja „Lankytis draudžiama“. Tai ir nesilankėme, o tvarkingai keliu be jokių nuotykių pasiekėme automobilį. Programėlės rodė, kad nužingsniavome beveik 9 km.

Kaip vertinčiau šį taką? Sakyčiau, toks takas be pagrindinės nuotraukos. Paprastai visuose takuose būna bent vienas išskirtinis vaizdas, kurį pamatai ir supranti, kad jis bus pagrindinė pasakojimo nuotrauka. O čia tokio vaizdo kaip ir nebuvo. Toks malonus pasivaikščiojimas po mišką. Kaip ir daugelis kitų. Atsakymas į pavadinime užduotą klausimą – važiuoti iš Vilniaus tik dėl jo vargu ar verta, nes daug arčiau tikrai yra ne ką prastesnių takų, pavyzdžiui, Karmazinų, Balto kalno ar pan. Bet jei norisi kažko naujo, jei pakeliui sugalvosite dar kažkur užsukti – kodėl gi ne.

Kaip atvažiuoti

Tako pradžios vietą navigacija žino. Atstumas nuo Vilniaus – 115– 135 km, nuo Kauno – 65–70 km. Adresas: Punios girininkijos miško muziejus, Nemuno g. 82, Panemuninkų k., Alytaus r. Automobilį rekomenduojama palikti aikštelėje (54.507141, 24.038340). Oficialiai skelbiama, kad trasos ilgis apie 8,8 km.

Kelionės laikas 2024 m. balandžio 21 d.  

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Iš pirmo žvilgsnio, šalia Ignalinos tyvuliuojantis Ilgio ežeras nelabai kuo skiriasi nuo daugybės savo kolegų – kitų Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų. Tačiau, pasirodo, toks pirmas įspūdis apgaulingas – jo dugne veržiasi daugybė šaltinių, vadinamų verdenių, tad nardytojams čia yra tikrai kuo pasigėrėti, panirus į giliausioje vietoje 30 metrų siekiančias ežero gelmes.

Tik balandis dar šiek tiek per ankstyvas laikas maudynėms atviruose vandens telkiniuose, tad mums belieka pasigėrėti lygut lygutėliu Ilgio paviršiumi nuo Rudakampio pusiasalio, belaukiant visų bendrakeleivių. Kol jie renkasi, spėjame ne tik pasižvalgyti po pusiasalį, bet ir pasisupti. 🙂

Kartais verta keliauti su grupe

Taip, šį kartą eisime pasivaikščioti su grupe, su profesionalia gide Rita Ramanauskiene, EkoŽygiai įkūrėja. Žinoma, po mišką galima vaikščioti ir savarankiškai, bet man kartais patinka pakeliauti ir su grupe. Kodėl?

Prašom, trys priežastys:

• proga išbandyti naują maršrutą;
• galimybė išgirsti įdomių istorijų ir pasakojimų apie vietas, po kurias keliaujame;
• smagu susitikti ir pabendrauti su naujais žmonėmis.

Ir šįkart dar prieš pradėdami eiti sužinome, kad šis jaukus pusiasalis ne visiems buvo toks svetingas: paminklinis akmuo liudija apie čia nužudytus žydus, o gidė primena senų žmonių pasakojimus, esą pokario metais čia stribai skandindavę žmones.

Po gamtą – ežerai, pušynai ir eglynai

Tačiau paliekame nelinksmus prisiminimus ir pradedame žygį: iš pradžių aplink Ilgio ežerą, toliau pro Balčio ežerą, Vidiškių miško eglės genetinį draustinį, Vidiškių kaimą ir vėl atgal į tą pačią vietą, iš kur savo žygį pradėjome – automobilių stovėjimo aikštelę prie Ilgio ežero.  Maršrutas pasitaikė įvairus: kilome ir leidomės, žvelgėme į ežerus ir rėvas, žingsniavome per išlakius, parką primenančius pušynus, tamsius eglynus, kartais takas pravingiuodavo visai šalia pelkių. Oras kaip balandžio viduriui pasitaikė vėsokas, tačiau medžiai ir krūmai jau džiugino didesniais ar mažesniais lapeliais, tokia pirma sodria žaluma. Net samanos atrodė skaistesnės, tarsi užsikrėtę nuo medžių tuo gaiviu žalumu.

Bendram peizažui gal ir trūko saulės bei žydro dangaus, ypač kai kelionės pradžioje matėme tai nutolstantį, tai priartėjusį Ilgio ežerą, kuriame atsispindėjo ne balti debesys, o dangaus pilkuma. Bet tai tikrai netrukdė mėgautis pasivaikščiojimu. O apėję vos ne pusę ežero buvome apdovanoti tokiu tipišku aukštaitišku peizažu: pievos, kalvelės, senovinis kluonas. Jei bandysite surasti žemėlapyje, kurioje tai vietoje, ieškokite Poviliškės kaimo ir tvenkinio.

Vienoje vietoje Ilgio ežero pakrantė man labai priminė gimtąsias Kauno marių pakrantes ir jų atodangas – senos pušys šlaite bando šaknimis įsikibti į vandenin nučiuožusį smėlėtą šlaitą. Gana netikėtas vaizdas prie ramaus ežero. Gidė turi paaiškinimą – didžiulis miško gabalas nučiuožė į ežerą 1946 metais po didžiulio sprogimo, kurį sukėlė greičiausiai stribų į laužą kitame ežero krante įmestas sprogmuo.

Kitas ilgesnis sustojimas mūsų laukia jau minėtame Vidiškių miško eglės genetiniame draustinyje. Tik čia, klausydamasi gidės, turbūt pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad eglės iš tiesų tarsi išveja iš miško kitus medžius, bet jų kompaniją labai mėgsta uogienojai – po eglėmis gausiai dera bruknės, mėlynės. Su kitais medžiais agresyviai besielgiančios eglės, pasirodo, tikros jautruolės, neatsparios karštoms vasaroms ir pasigendančios šaltų žiemų. Klimato pokyčiai gali gerokai praretinti eglynus.

Perėję eglyną, pasiekiame Varnio ežerą, šalia kurio pavėsinėje mūsų jau laukia tradicinis EkoŽygiai pyragas ir termosai su arbata.

Po civilizaciją – dvaras ir bažnyčia

Pasistiprinę traukiame toliau ir netrukus paaiškėja, kad arbatą gurkšnojome ir pyragus valgėme Vidiškių dvaro kaimynystėje. Pirmą kartą šis dvaras paminėtas 1630 metais, įvairiu laiku jį valdė

Liudvikas Pliateris, Kaminskiai, Aristarchas Pimenovas, dvarą padovanojęs savo seseriai Elenai Dorochovai. 1940 metais dvarą nusiaubė gaisras, bet pagrindiniai rūmai nei tada, nei vėliau nenukentėjo, nes po karo pastate įsikūrė biblioteka, ūkio kontora. Dabar dvarą valdo privatus asmuo Kęstutis Mozeris, įsigijęs jį iš buvusių savininkų – Pimonovų – palikuonių.

Visai netoli šalia dvaro prieiname ir Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurią paėmęs iš banko paskolą 1906 metais pastatė Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kaminskis.

Netrukus už Vidiškių sukame atgal link Ignalinos, o netrukus jau žingsniuojame asfaltuotu pamiškės taku. Grįžę atgal įvertiname – per 3,5 valandos nuėjome 11 km. Neblogas laikas, įvertinus sustojimus klausantis įdomių istorijų, pyrago ir arbatos pertrauką. Vasarą užtruktume kur kas ilgiau, nes reikėtų įskaičiuoti ir maudymosi pertraukas, o maudynėms vietų buvo tikrai ne viena.

Aukštaitija eilinį kartą nenuvylė :).

Kelionės laikas: 2017 m. balandžio 21 – gegužės 1 d.

Šalis: Italija

Laikas bėga labai greitai. Pasirodo, jau prieš septynerius metus keliavau po pietinę Italiją – Apuliją, prieš metus parašiau apie pirmą kelionės dalį, praėjo dar metai, ir štai – prašom, antra dalis 🙂 Rašant buvo labai malonu vėl prisiminti kelionę – baltus miestelius, pakrantės uolas, smėlėtus paplūdimius ir tą sunkiai nusakomą Italijos žavesį, verčiantį vėl ir vėl ieškoti lėktuvo bilietų į šią šalį.

Apulijos Maldyvai ir baltieji miesteliai

Pirmą pasakojimo dalį baigėme Lecce. Šioje, antroje kelionės dalyje buvome suplanavę daugiau paplūdimių, daugiau gamtos, daugiau poilsio. Gavosi kaip gavosi. 🙂

Taigi, pernakvoję antrą naktį Lecce ryte patraukėme link Ostūnio (Ostuni), kuriame buvome rezervavę nakvynę. Pirmas sustojimas pakeliui – tiesiog smagus pasivaikščiojimas pakrante maloniai šildant saulei ir kvepiant kažkokiems nežinomiems augalams. Dabar, po septynerių metų, jau sunku būtų tiksliai žemėlapyje parodyti, kur tiksliai vaikštinėjome, bet tas geras jausmas išlikęs atmintyje iki šiol. Eidamos įšilome taip, kad pasiekę jaukų užutėkį, pagaliau pirmą kartą per šią kelionę ryžomės išsimaudyti. Žmonių tame paplūdimyje pasitaikė nedaug, besimaudančių – dar mažiau, bet mes negalėjome praleisti tokios progos – paplaukioti jūroje balandžio 27 d.

Toliau pakrante dar pavažiavome iki smėlėtų paplūdimių, vadinamų Apulijos Maldyvais. Žydras, seklus vanduo, smėlėta pakrantė iš tiesų primena Maldyvus ar Karibus, tik bristi, kol bus galima išsimaudyti, tenka ilgokai.

Po mėgavimosi paplūdimiais, Ostuni pasiekėme jau pavakare. Apsistojome beveik centre, autentiškame butuke storomis sienomis, blokuojančiomis interneto ryšį. Jei jo reikia, tenka įsikurti su telefonu ar kompiuteriu ant namų slenksčio.

Ant kalvos viršūnės įsikūręs Ostuni miestelis, apsuptas tvirtų gynybinių sienų, atrodo įspūdingai žaliame, alyvmedžiais nuaugusiame peizaže. Jo, kaip ir daugelio Apulijos miestų, istorija ilga ir sudėtinga: buvo užkariautas romėnų, saracėnų, bizantiečių, normanų, aragoniečių ir dar kažko. Tačiau dabar jis garsėja ne tiek istoriniais paminklais, kiek baltais pastatais, dėl kurių ir gavo baltojo miesto pavadinimą. Beje, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar ne visi jo pastatai tokie jau ir balti. Nepaisant to, smagu buvo paklaidžioti jo jaukių, autentiškų gatvelių labirintais, pasigėrėti katedra, o kitą rytą pusryčiauti vienoje iš miesto aikščių.

Castel del Monte – viena įspūdingiausių viduramžių pilių

Po rytinės kavos – vėl į kelią. Šios mūsų dienos tikslas – Gargano pusiasalis, konkrečiau –   Viestė (Vieste). Centrinės Apulijos dalis, per kurią tądien važiavome, pasirodė kiek kitokia nei matyta ankstesnėmis dienomis. Nutolome nuo jūros, gėrėjomės jau ne pakrante ir uolomis, bet pievomis, aguonomis apsikaišiusiais vynuogynais.

Pirmas ilgesnis sustojimas Altamuroje (Altamura). Gaila, daug laiko skirti pažinčiai su šiuo miestu negalime, nes laukia palyginti ilgas kelias. O miestas pasirodė tikrai įdomus, besiskiriantis nuo iki tol Apulijoje matytų  tradicinių baltų miestelių, – įspūdingas istorinis centras, kuriame palyginti plačios viduramžių gatvelės vingiuoja tarp išlikusių autentiškų pastatų. Altamura garsėja ir savo duona, tiesa, pastarosios neparagavome, bet vietinėje kepyklėlėje nusipirkta fokačija (it. focaccia) buvo tikrai dieviško skonio.

Alta Murgia nacionalinis parkas vilioja ir aktyvaus poilsio, ir istorijos gerbėjus. Pastariesiems privalomas pamatyti objektas – Del Monte pilis (Castel del Monte, Kalno pilis). Pastatyta XIII amžiuje imperatoriaus Frydricho II ji laikoma vienu tobuliausių viduramžių statinių. 1996 metais pilis buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Didinga aštuoniakampė pilis pastatyta vadovaujantis griežtais matematiniais ir astronominiais principais, jos bokštų aukštis siekia 26 metrus. Nuo kalvos, ant kurios stovi pilis, atsiveria įspūdinga panorama, ir jau vien dėl to verta įtraukti šią vietą į kelionės planą, bet reikėtų nepagailėti kelių eurų ir užeiti į pilies vidų – atmosfera ten iš tiesų įspūdinga.

Serpantinais iki miegančiosios gražuolės Vieste

Kitas mūsų kelionės taškas – Vieste, kurioje jau laukė ir nakvynė. Jei iki šiol vairavimas didelių iššūkių nepateikė, tai pasiekus Gargano pusiasalį jis jau pareikalavo daugiau dėmesio – kelias vingiavo įspūdingu serpantinu. Vaizdai – žavintys, apie važiavimą, net ir sėdint keleivio vietoje, to tikrai nepasakyčiau. 🙂

Pačioje Vieste taip pat teko gerokai pasisukioti, kol supratome, kaip privažiuoti iki mūsų laikinų namų. Teko net kviesti į pagalbą butą per Airbnb mums išnuomojusią šeimininkę. Tiksliau, ne pačią šeimininkę, bet mus sutikusią jos mamą – tik itališkai kalbančią senjorą, laukusią mūsų su pačios keptais sausainiais ir šaldytuvo kameroje mums paruoštu limoncello. Po kelių šio gėrimo taurelių kam vairavimo, kam sėdėjimo keleivio vietoje nuovargis ir pykinimas praėjo, ir galėjome eiti mėgautis Vieste. Vaikštinėjant po ją netrukau prisiminti, kaip kažkuriame skaitytame straipsnyje Vieste palyginta su miegančia gražuole, dar nesuvokusia savo žavesio. Miestelis iš tiesų gražus, jaukus senamiestis.

Labai savitas, įspūdingas Vieste paplūdimys su baltomis uolomis ir milžinišku kalkakmenio monolitu, vadinamu Pasaulio smaigaliu (Pizzomunno), savotišku miestelio paplūdimio sargybiniu.

Kitą dieną keliavome tolyn Gargano pusiasalio pakrantėmis iki Varano ežero (Lago di Varano). Buvo labai smalsu, kaip realybėje atrodo kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip siaura juostelė tarp jūros ir ežero. Tik tikrovėje tas vaizdas labai nenustebino, nes kelias apaugęs medžiais, krūmais, tad važiuojant beveik ir nesijaučia, kad judi tarsi tiltu tarp dviejų vandenų.

Peskičio (Peschici), kiti Gargano pakrantės miesteliai pasirodė simpatiški, bet labai kažkuo nenustebino. Gal jau tiesiog akys priprato prie vaizdų? Įlankos, smėlėti, vietomis net Baltiją primenantys paplūdimiai – viskas kaip ir gerai, tik  gal jau labai užkėlėme savo lūkesčius, prisiskaitę, kad „Peschici miestelis žvelgia į vieną gražiausių Italijos įlankų...“ ir pan. Graži įlanka, nesiginčysiu, bet kad viena gražiausių Italijoje – drįsčiau abejoti.

Keliaudamos vietomis pakrantėje pastebime keistas medines platformas, tradicinius žvejybos prietaisus ar vietas – net nežinau, kaip tiksliai reikėtų apibūdinti trabucchi. Matyti jis ir pagrindinėje šio straipsnio nuotraukoje.

Bevaikštinėdamos po miestelius, besigrožėdamos nuo pakrančių atsiveriančiais vaizdais kažkaip sugebėjome pražiopsoti pietų metą. O Italijoje jis šventas! Nespėjai laiku pavalgyti, lauk vakarienės, nes didžioji dalis maitinimo įstaigų, užsidarę plius minus 14 val., vėliau duris atveria tik 19:30 val. ar dar vėliau. Bandome patekti vienur, kitur – tikrąja to žodžio prasme, šaukštai po pietų. Nieko nepadarysi, teks keliauti alkanoms. Viena viltis – pakelės kavinė, kuri išbadėjusių keliautojų turėtų laukti visą dieną. Dideliam mūsų džiaugsmui ji veikė. Daug vilčių į maisto kokybę nedėjome, bet salotos su burrata buvo fantastiško skonio, o ir vaizdas į apylinkes – nuostabus. Kai pamačiau, kiek turiu nuotraukų su šiuo pietų stalu, supratau, kad tądien jis man buvo vienas gražiausių vaizdų 🙂

Vieta, kurioje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas

Po dviejų nakvynių atsisveikinome su Vieste ir patraukėme atgal link Bario. Tiesa, prieš tai dar užsukome į vėlgi išliaupsintą Umbra mišką (Foresta Umbra). Na, italams gal tai kažkas išskirtinio, tokių miškų bent jau Apulijoje tikrai daugiau nėra, bet nustebinti mišku lietuvius jiems nepavyko. Taip ir likome nesupratę, kodėl ten privažiavę tiek žmonių ir ką jie ten veikia.

Pakeliui dar užsukame į Monte San‘t Angelo. Miestelis labai populiarus tarp piligrimų iš viso pasaulio, nes čia V amžiuje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas. Nusileidę žemyn laiptais patenkame į įspūdingą grotą, kurioje įrengta Šv. Arkangelo Mykolo šventykla.

Bario įdomybė – orecchiette ladies

Iš čia jau važiuojame tiesiai į oro uostą, kur priduodame automobilį ir grįžtame atgal į Barį. Kai pirmą kartą apsistojome Baryje, nakvynės vieta itin nesužavėjo. Šį kartą apsidžiaugusios stabtelėjome prie įspūdingų rūmų – oho, nebloga vieta mūsų laukia. Vestibiulyje sutikusios naujojo per Airbnb išnuomoto buto šeimininkę, jau ėjome link lifto, bet ši kažkodėl parodė kitą kryptį. Koks buvo mūsų nusivylimas, kai praėjusios kiaurai namą patekome į kiemą, kur stovėjo kitas pastatas, o jame – naujoji mūsų nakvynės vieta. Viskas su ja gerai, bet tai tikrai ne rūmai. 🙁 Čia dar kartą įrodymas – kai jau turi vienokių lūkesčių ir jie nepateisinami, nuliūsti. O būtume iškart patekę į tą vidinio kiemo namą – tikrai neturėtume jam jokių pretenzijų.

Šiek tiek nusiminę išėjome į miestą. Beje, nors Baris buvo suplanuotas tarsi „bazinė stovykla“, iš kurios lankysime miestus, netikėtai jis ir pats labai patiko – jaukus senamiestis, kažkoks savas, su gera aura. Visur ieškantys sąsajų su Lietuva, čia jų tikrai ras – Baryje mirė (buvo nunuodyta) didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494-1557). Jos palaikai ilsisi Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje (Basilica di San Nicola).

O mes pasivaikščiojome po senamiestį, pasigėrėjome promenada, pasižvalgėme po uostą ir skaniai pavalgėme.

Beje, dar viena patikusi Bario įdomybė – orecchiette ladies. Tai moterys, namų ruošos darbą – makaronų gaminimą rankomis – pavertusios turistų atrakcija. Tiesą sakant, nieko labai versti nereikėjo, tiesiog moteriškės sėdėjo gatvėje prie savo namų ar namuose, plačiai atvėrusios duris, gamino makaronus (Apulijoje itin populiarius orecchiette (ausytes) ir plepėjo su kaimynėmis. Ir čia jas atrado turistai – pradėjo fotografuoti, filmuoti. Moteriškės nei piktinosi, nei kuklinosi, o toliau dirbo kaip dirbusios, tik dar pradėjo tais makaronais ir prekiauti.

Atsisveikinimas su Apulija – Polignano A Mare

Paskutinę kelionės dieną tiesioginis skrydis į Vilnių mūsų laukė tik vėlai vakare, tad turėjome dar visą dieną mėgautis Apulija. Įspūdžių prikaupėme daugybę, tad norėjosi ramiai pabūti prie jūros, pasivaikščioti. Automobilio jau neturėjome, tad vėl teko sėsti į traukinį.

Polinjano a Marės (Polignano a Mare) senamiestis, įsikūręs ant 30 metrų siekiančių uolų, vilioja ir įdomia architektūra, ir nepakartojama panorama. Žvelgiant į visai arti stačių uolų briaunų pastatytus namus, mintyse sukirba negera mintis – o jeigu nors minimalus žemės drebėjimas arba atskiltų tos uolos gabaliukas... Na, bet žmonės čia gyvena jau ne vieną šimtmetį.

Į miestelį atvažiavome gana anksti, tad ieškodamos rytinės kavos, kažkur virš galvos nugirstame pokalbį. Pakeliu akis – skirtingose gatvės pusėse esančiuose balkonuose naujienas aptaria dvi kaimynės. Elegantiškos senjoros dar su šilkinėmis pižamomis, bet šukuosenos – tarsi jos ką tik būtų iš kirpyklos. Praeidamas su jomis vienu kitu žodžiu persimeta ir ponas, išvedęs pavedžioti savo šunį, nosį pakutena iš kažkur netoliese sklindantis kavos kvapas. Jausmas lyg patekus į kažkurį Federico Fellini filmą.

Išgėrę kavos patraukiame link paplūdimio, kuriame jau gausu žmonių. Įsimaišome į minią ir mėgaujamės paskutinėmis savo itališkų atostogų akimirkomis. Eilinį kartą ši šalis nenuvylė 🙂

Ką daryčiau kitaip, jei dar kartą keliaučiau tokiu maršrutu? Turbūt nieko nekeisčiau, tik labai gerai pagalvočiau, ar turint dešimt dienų kelionei po Apuliją, verta įtraukti į maršrutą Gargano pusiasalį. Geriau jau pasilikti daugiau laiko pasimėgavimui kitomis Apulijos vietomis. Ypač jei oras jau tinkamas paplūdimiams ir maudynėms, plaukiojimui laiveliais aplankant įspūdingas pakrančių grotas, nes mums tam buvo dar per anksti.

P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W

Kelionės data: 2024 m. kovo 2 d.

Neries regioninis parkas

Šilėnų pažintinis takas – puikus pasirinkimas, kai norisi pasivaikščioti gamtoje, bet labai nenutolti nuo Vilniaus.

Penkios priežastys pasirinkti šį pažintinį taką:

• arti Vilniaus, visai netoli nuo Pilaitės;
• neilgas – tik 6 km;
• įvairus – eiti teks ir akmenimis grįstu keliu per mišką, ir miško takeliais;
• įrengti informaciniai stendai, norintiems daugiau sužinoti apie šių vietų praeitį;
• yra gražių vaizdų :).

Kaimui apsaugoti – nauja automobilių stovėjimo aikštelė

Antra pavasario diena džiugino puikiu oru – saulė, apie +13 šilumos. Sėdėti namuose būtų tiesiog nusikaltimas. Kur važiuoti? Dar ir dar kartą peržvelgiame pažintinių takų po Vilnių, šalia Vilniaus sąrašus – vieni, kaip, pavyzdžiui, Karmazinų pažintinis takas, praeitas jau daugybę kartų, kiti, sakykim, Balto kalno pažintinis takas, gal kiek per toli. Bingo! Šįkart laimėtoju tapo Šilėnų pažintinis takas.

Juo jau irgi teko pora kartų pasivaikščioti, bet visus kitus kriterijus jis puikiausiai atitiko. Dar ir tai, kad neasfaltuoti keliai gali būti purvynėlis, o šiuo atveju asfaltas priveda iki pat automobilių stovėjimo aikštelės. Iš ankstesnių pasivaikščiojimų aiškiai prisiminiau, kad automobilius palikdavome akmenimis grįstoje Šilėnų kaimo aikštėje, prie bažnyčios. Dabar dar likus iki kaimo maždaug kilometrui mus pasitiko erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Pasirodo, pažintinis takas sulaukia tiek lankytojų, kad Šilėnų gyventojams ne tik aikštėje, bet ir kaimo keliukuose, net neaptvertuose sodybų teritorijose paliekami automobiliai pradėjo kelti, švelniai tariant, nepatogumų. Kad visi būtų patenkinti, vieta automobiliams palikti įrengta kiek atokiau nuo kaimo. Tiesą sakant, manau, kad tai tikrai geras sprendimas. Pasivaikščiojimas pailgėja dar kilometru, ir tuo pačiu keliu tenka eiti pirmyn ir atgal, bet ėjimas per mišką, pievą tikrai malonus. Kad jau viskas būtų suprantama, aikštelėje įrengtas informacinis stendas, paaiškinantis situaciją ir informuojantis, kur reikia eiti.

Tą kilometrą netrunkame nužingsniuoti, ir štai mes jau pagrindinėje Šilėnų kaimo aikštėje. Atrodo, ne visi keliautojai paklausė patarimo palikti savo transporto priemones tam skirtoje aikštelėje, jomis buvo užgrūsta ir pagrindinė kaimo aikštė. Jei atvirai, tokie žmonės mane nuoširdžiai stebina – išvykai iš namų turėdamas tikslą pasivaikščioti, tai kurių galų bruktis automobiliu į kaimą, pasimėgauk ilgesniu ėjimu.

„Akies“ šaltinio legendos

Šilėnų kaimas, akivaizdu, tvarkosi ir gražinasi. Nežinia, ar tai senieji gyventojai, ar jų namus nupirkę nauji savininkai, užsiėmę statybomis, remontais, aplinkos tvarkymu. Kelias veda pro naujai sutvarkytą, bet visus senojo atributus išlaikiusį namą. Pasidžiaugiame, kad naujieji šeimininkai pritaiko namus savo poreikiams nepažeisdami jų autentikos.

Aikštėje sustatytos rodyklės nukreipia atvykėlių srautus – kam į pažintinį taką, kam atgal į automobilių aikštelę. Mes, žinoma, patraukiame taku. Akmenimis grįstas kelias tęsiasi ir už kaimo. Kiek netikėta einant per mišką jausti po kojomis grindinio akmenis, bet žengti juo visai smagu. Kaip nebus smagu, kai šviečia saulė ir gali gėrėtis žydru dangumi 🙂

Pradedame pažintį ir su šių vietovių istorija. Vienas iš tako informacinių stendų pasakoja, kad iš šių apylinkių prieš 200 metų kilo ir po visą Lietuvą pasklido iš įvairių augalų sudėliotos spalvotos Vilniaus krašto verbos. Aplinka tam labai palanki – pievose ir miškuose netrūko įvairiausių augalų.

Pirmas lankytinas objektas – šaltinis. Aplink jį esanti pelkėta pieva dar slepiasi po sniegu. Kiek keista buvo aptikti jį tokią šiltą ir saulėtą dieną. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši vieta apipinta įvairiomis legendomis. Anksčiau tėvai drausdavę vaikams čia eiti, esą šaltinyje, tiksliau jį supusiame liūne galima nuskęsti. Pasakota, čia yra nuskendęs ir jautis, o jo akis vis išplaukianti į paviršių, dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“.  Nepaisant tokių kraupokų pasakojimų, šaltinio vanduo laikytas stebuklingu, vietiniai gyventojai juo gydėsi akis ir skaudančius sąnarius.

Gražiausi pažintinio tako vaizdai – nuo Naujosios Rėvos piliakalnio

Įveikę maždaug pusę tako, prieiname dar vieną automobilių stovėjimo aikštelę skirtą tiems, kurie nenori pasivaikščioti, o tik pasigėrėti gražiausiais vaizdais, nes čia takas jau pasuka prie Neries. Visai šalia – Naujosios Rėvos piliakalnis, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Neries slėnį. Norintiems tik grožėtis vaizdais – patogūs suoleliai prisėsti. Norintiems nusileisti iki vandens – patogūs laiptai tai padaryti. Manoma, kad maždaug prieš tūkstantį metų šis piliakalnis galėjo būti naudojamas gynybiniais tikslais, bet yra versijų, kad jis galėjęs tarnauti ir kaip... saulės laikrodis.

Laiptais nusileidžiame iki upės. Neris patvinusi, tad šiame akmeningame ruože šniokščia labiau nei įprastai. Dėl vandens gausos nesimato dar vieno lankytino tako objekto – trijų akmenų, vadinamų „Trimis broliais miegančiais“. Informaciniame stende aprašytas padavimas apie tris brolius, paskendusius Neryje apvirtus jų valčiai. Kiek vėliau šioje vietoje žmonės išvydo iš vandens iškilusius tris akmenis. Tokių mitologinių akmenų Neryje – ne vienas.

Pasivaikščioję prie upės, pasižiūrėję stende, kaip galėjo atrodyti geležies amžiaus gyvenvietės sodyba, laiptais vėl užsiropštėme į piliakalnį. Šiek tiek paėjėję pasiekėme Naujosios Rėvos kaimą. Jame taip pat verda statybos darbai, namai tvarkomi, atnaujinami, kiti nuo smalsių žvilgsnių slepiasi už aukštų tvorų. Viena iš tokių tvorų virto parodų erdve – praeiviai kviečiami atspėti, kokį lietuvišką posakį iliustruoja dirbtinio intelekto nupieštas paveikslėlis. Pavyzdžiui, „rodyti ožius“ ar „stogas nuvažiavo“.

Toliau takas veda pro orchidėjų pelkę. Joms, žinoma, dar gerokai per anksti žydėti, tad tenka pasigėrėti paveikslėliais ir nuotraukomis informaciniame stende.

Oras puikus, nuovargio dar nejaučiame, tai nusprendžiame paėjėti iki Sviliškių kaimo. Pirmyn ir atgal – dar beveik pora kilometrų į bendrą kilometražą. Tad 6 km takas, pridėjus šiuos papildomus kilometrus ir dar du pirmyn / atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės, virsta 10 km pasivaikščiojimu. Grįžtant jau visai netoli nuo Šilėnų kaimo dar pasimatuojame, kokie iš stende pateiktų sparnų labiausiai tiktų 🙂

Einant per kaimą pagrindinėje aikštėje matėme užeigą, deja, pasivaišinti joje nepasisekė. Uždaryta. Nors Google Maps mus ir bandė įtikinti, kad tai, ką matome, nėra tiesa, kad užeiga atidaryta. Tad siūlyčiau labai juo nepasitikėti ir įsimesti ką nors užkąsti. Na, o mes už tai sparčiai grįžome iki automobilio, nes pietų metas jau buvo praėjęs 🙂

Kaip atvažiuoti

Kaip jau supratote, pradėti eiti pažintiniu taku galima iš kelių vietų. Navigacija Pilaitės plentu, toliau Čekoniškių, A. Mickevičiaus gatvėmis veda į pagrindinę Šilėnų kaimo aikštę, kur ir yra oficiali tako pradžia. O pakeliui tikrai pamatysite naują automobilių stovėjimo aikštelę. Joje – rodyklės, kaip pasiekti tako pradžią Šilėnų kaime. Toliau takas taip pat sužymėtas rodyklėmis, net keliose vietose yra jo schemos, tad paklysti neturėtumėte :).

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 5 – 6 d.

Šalis: Brunėjus

Į Brunėjų atvykome penktadienį. Kitose šalyse tai nieko nereikštų, o štai Brunėjuje tai diena, kai niekas nevyksta. Jeigu keliauji po šalį savaitę ar ilgiau, tai tokia diena labai nesutrukdytų, bet kai atskrendi realiai vienai dienai ir supranti, kad pataikei į TOKIĄ, tada jau, švelniai tariant, pikta. Kažkaip nei viena iš kelionę mums padėjusių surengti agentūrų – nei lietuviškoji, nei Malaizijos – nesumojo perspėti, kad, ups, bet atvykę penktadienį į Brunėjų mažai ką pamatysite, nes tądien praktiškai niekas nedirba, visi meldžiasi. Mes kažkaip apie tai nepagalvojome, nes niekur neradome tokios informacijos. Juo labiau, kaimyninėje Malaizijoje, kur didžioji gyventojų dalis taip pat išpažįsta islamą, gyvenimas nesustoja ir penktadienį.

„Sveiki atvykę“ arba – „galite būti nubausti mirties bausme“

Prieš atvykstant į Brunėjų, kaip ir kertant Malaizijos sieną, reikia užpildyti atvykimo anketą. „Warning. Death for drug traffickers under Brunei law“  (Įspėjimas. Narkotikų prekeiviai pagal Brunėjaus įstatymus baudžiami mirtimi") – raudonomis didelėmis raidėmis pasitinka užrašas prieš pradedant pildyti anketą. Na, OK, tikrai nesiruošiu nei vežti, nei platinti narkotikų – nei į tą, nei į kurią kitą šalį, bet kažkur pasąmonės gelmėse atgyja prisiminimai iš filmo apie keliautojai tyčia į lagaminą įkištus narkotikus. O dar ir tą anketą nelengva užpildyti, vis nutinka kažkokie techniniai nesklandumai... Tai jau sąmonėje vis ryškiau žiebiasi klausimas: „Ar aš tikrai noriu į tą šalį?“ Bet lėktuvo bilietai nupirkti, viešbutis nakvynei užsakytas, tad belieka tikėtis, kad „smecta“ nebus palaikyti kokiais nors kitokiais milteliais ir mes sėkmingai ne tik atvyksime, bet ir išvyksime iš šalies.

Itin ankstyvas skrydis iš Kvala Lumpūro (Kuala Lumpur) ir Brunėjaus sostinę pasiekiame 9 val. ryto. Praeiti patikrą kiek užtruko, nes eilėse rikiavosi daug vyriškių su nemenkais šūsniais kažkokių popierių, ir praeiti pasisekė toli gražu ne visiems. Vėliau sužinojome – tai daugiausiai Bangladešo gyventojai, atvykstantys užsidirbti į Brunėjų. Mums pasisekė – mes be jokių papildomų klausimų buvome įleistos į Brunėjų arba Brunėjaus Darusalamą (pilnas šalies pavadinimas: Negara Brunei Darussalam, arabiškai „Darusalam“ – Taikos Užuovėja). 

Oro uoste mūsų laukia plačiai besišypsantis gidas. Išsikeičiame šiek tiek grynųjų į vietinius Brunėjaus dolerius (už 1 eurą gauname apie 0,69 vietinių pinigų, kurie, beje, galioja ir Singapūre), ir leidžiamės į pažintį su šia paslaptinga šalimi.

Važiuojant iš oro uosto į sostinę Bandar Seri Begavaną, mūsų dėmesį patraukia nuošalūs didžiulių pastatų kompleksai. Įdomu, kas ten įsikūrę. Pasirodo – tai ministerijų pastatų kompleksai. „Užsienio reikalų, Sveikatos...“, – vardija ministerijų pavadinimus gidas.

Visur švaru, tvarkinga, puikūs keliai, bet kažkaip nejauku. Gal dėl tos anketos ir grasinimų joje? Tolesnis gido pasakojimas ir naujos žinios apie šalį, į kurią ką tik atvykome, geriau paaiškina tą pirmąjį nejaukumo jausmą.

Šalies gyvenimą pakeitė nafta

Brunėjus – nykštukinė valstybė (plotas – 5 765 kv. km) Borneo saloje, ją sudaro dvi atskiros dalys, apsuptos Malaizijos ir Pietų Kinijos jūros. Gyventojų skaičius – kiek daugiau nei 445 tūkst. Didžioji jų dalis – apie 70 proc. malajai, apie 10 proc. – kinai, likę – kitų tautybių. Apie 81 proc. šalies gyventojų yra musulmonai. Tokia būtų labai trumpa Brunėjaus vizitinė kortelė.

Šalies istorija – ilga ir sudėtinga. Kažkada tai buvo didžiulė imperija, valdžiusi visą Borneo salą ir dalį dabartinių Filipinų. XIX amžiuje Brunėjaus imperija ėmė nykti. 1888 metais šalis  tapo britų protektoratu, o visišką nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos šalis įgijo tik 1984 metais. Ekonominė situacija Brunėjuje kardinaliai pasikeitė, kai 1929 metais jos teritorijoje buvo atrasta nafta. Nuo 1957 metų nafta ir gamtinės dujos buvo ir yra Brunėjaus vystymosi ir gerovės pagrindas, čia glūdi didžiausi naftos telkiniai Pietryčių Azijoje. Nafta leidžia Brunėjaus gyventojams nemokėti pajamų mokesčio, nemokamai naudotis medicinos paslaugomis, nemokėti už mokslą – nei mokyklose, nei universitete.

Brunėjaus vyriausybė yra absoliutinė monarchija, kurią valdo Brunėjaus sultonas. „Jo Didenybė yra Brunėjaus Darusalamo aukščiausioji vykdomoji valdžia.  Vykdyti savo pareigas Jo Didenybei padeda šios tarybos: Slaptoji taryba, Paveldėjimo taryba, Religinė taryba, Ministrų taryba ir Įstatymų leidybos taryba“, – skelbiama oficialioje Brunėjaus interneto svetainėje.

Jo Didenybė yra dar ir ministras pirmininkas, gynybos ministras, finansų ir ekonomikos ministras bei užsienio reikalų ministras. Jis yra ir Brunėjaus karališkųjų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Karališkojo karinio jūrų laivyno garbės admirolas, Karališkųjų Brunėjaus policijos pajėgų generalinis inspektorius. Nežinau, kiek valandų trunka sultono para, bet jam tenka spręsti praktiškai visus šalies klausimus – pradedant strateginiais, baigiant tuo, kurį visuomeninės paskirties pastatą remontuoti. Sultono pajamos – gido įvardintas skaičius, mūsų paverstas į eurus, privertė aiktelėti – beveik 1 mln. eurų. Už dieną. Anot mūsų gido, jis vertas tokių pajamų – juk nuo dvidešimt vienerių metų rūpinasi savo šalies žmonėmis, stengiasi, aukojasi dėl jų.

Susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah

Taigi, susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah (g. 1946 metais), 1968 metų rugpjūčio 1 d. karūnuotas 29-uoju Brunėjaus Darusalamo sultonu. Jo žmona – pirmos eilės pusseserė Duli Raja Isteri Pengiran Anak Hajah Saleha, pora drauge jau nuo 1965 metų, susilaukė šešių vaikų. Brunėjuje galima turėti kelias žmonas, tad sultonas, žinoma, šia galimybe pasinaudojo, vedė dar du kartus, bet abi šios santuokos baigėsi skyrybomis. Vaikai liko su tėvu, tad Brunėjaus sultono šeimoje – penki sūnūs ir septynios dukros.

Kai mes lankėmės Brunėjuje, šalis ruošėsi neeiliniam įvykiui – vieno iš princų vestuvėms. Sausio 7 d. turėjo prasidėti sultono sūnaus princo Abdul Mateeno (Abdul Mateen ibni Sultan Haji Hassanal Bolkiah) ir jo išrinktosios Anishos Isa Kalebic vestuvės, kurios truko dešimt dienų. Vestuvių nuotraukomis princas mielai dalijosi Instagram paskyroje, leisdamas ir savo sekėjams pasidžiaugti įspūdingos šventės akimirkomis. Mes, deja, matėme tik princo ir jo sužadėtinės nuotraukomis išpuoštas gatves.

Gal kokius penkis kartus pasigėrėję princo ir tada dar tik jo būsimos žmonos nuotraukomis, pasiekėme sultono rūmus. Žinoma, toliau vartų mūsų čia niekas neįleidžia, tad tenka patikėti tuo, ką pasakoja gidas. Rūmuose – 1788 kambariai, kuriame jų kurią naktį miega sultonas, žino tik patys artimiausi žmonės. Dėl saugumo. Nors ir be to pašaliečiui būtų sudėtinga ką nors čia rasti, nes oficiali sultono rezidencija – didžiausi pasaulyje gyvenamieji rūmai, daugiau nei keturis kartus didesni už Versalio rūmus.

Eiliniai Brunėjaus gyventojai į rūmus gali patekti tik per tris dienas trunkančią Hari Raya Aidil Fitri šventę Ramadano pabaigoje. Minios šalies piliečių, pasipuošusių gražiausiais drabužiais, po kelias valandas stovi eilėje, kad patektų į rūmus, kur jų laukia vaišės ir galimybė paspausti ranką sultonui (jei esate vyras) arba jo žmonai (jei esate moteris). Ši šventė pastariesiems nemenkas iššūkis, nes per dieną tenka pasveikinti iki 50 tūkst. žmonių.

Lankytini objektai, į kuriuos nepatekome

Taigi, į rūmus nepatekome, važiuojame lankyti kitų objektų. Nepatekome ir į aukso (taip, tikrai aukso, o ne auksinės spalvos) kupolais spindinčią, 1958 metais baigtą statyti Omar Ali Saifuddien mečetę. Kadangi penktadieniais visi vietiniai meldžiasi, turistams nėra galimybės apsilankyti joje ir išvysti „Lonely Planet“ aprašytos prabangos: marmurinių grindų ir sienų, Anglijoje gamintų šviestuvų, iš Saudo Arabijos atgabentų  kilimų, aukso lakštais padengtų mozaikų. Mečetės 52 m aukščio minaretas – aukščiausias pastatas centrinėje sostinės dalyje, ir kai kažkas išdrįso netoliese pastatyti aukštesnį pastatą, sultono įsakymu turėjo kelis viršutinius aukštus nugriauti.

Kadangi penktadieniais neveikia ir muziejai, nepatekome ir į Karališkųjų regalijų muziejų, nesužinojome, kokias dovanas valstybių vadovai atveža žmogui, kuris turi viską. Nepamatėme ir prabangaus septynių žvaigždučių viešbučio.

Kampong Ayer kaime ant vandens

Bet visgi buvo vietų, kur mus maloniai sutiko, priėmė, vaišino arbata ir saldumynais. Tokia viešnagė mums nutiko Kampong Ayer kaime ant vandens. Ant polių Brunėjaus upėje pastatytuose namuose iki šiol gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Prieš šimtą metų čia glaudėsi pusė Brunėjaus malajų, o ir šiandien daugelis gyventojų mieliau renkasi gyventi vandenyje, o ne sausumoje. Kaimas turi savo mokyklas, mečetes, policijos nuovadas ir ugniagesių komandą. Mažiausiai prieš 1000 metų įkurtas kaimas laikomas didžiausia pasaulyje gyvenviete ant polių.

Pasiekti kaimą iš sostinės patogiausia valtimi, tik prieš lipant į ją atkreipėme dėmesį į užrašą, patariantį saugotis upėje krokodilų. Gerai, saugosimės. Mediniai kaimo namai atrodo, švelniai tariant, kur kas paprasčiau nei kitoje upės pusėje matyti statiniai, nors gidas tikino, kad vietiniai gyventojai visiškai patenkinti gyvenimu šiuose namuose virš vandens. Gal. Ir turbūt ypač patogu žvejams - atsidarei specialiai grindyse paliktą angą su dangčiu ir gaudyk žuvį nepakilęs nuo sofos 🙂

Apsilankėme viename iš vietinių namų. Pastatas iš tiesų didelis, erdvus, prabanga nespindi, bet ir ne skurdus. Maloni šeimininkė pavaišino arbata, vietiniais saldumynais.

Penktadienį ramiau ir kaime ant vandens – vaikams nereikia į mokyklą, tad jos pastatas tuščias, niekas neskuba į darbą ar iš jo, tad ir valčių judėjimas upėje minimalus.

Šokti ir dainuoti – draudžiama

Su gidu pokalbis ir pasisuka apie Brunėjaus kasdienybę. Pasak jo, vidutinis išsilavinusio darbuotojo užmokestis – apie 800 vietinių pinigų. Ir tiek esą labai gana – būsto išlaikymas  (vanduo ir elektra) kainuoja minimaliai, medicinos paslaugos taip pat praktiškai nemokamos – už vizitą tenka simboliškai sumokėti vieną Brunėjaus dolerį, tiek pat – ir už vaistus. Šalyje mokslas nei mokyklose, nei universitete besimokančiajam nieko nekainuoja. Nori studijuoti užsienyje – ne problema: turi dalyvauti pokalbyje ir jei jį praeisi, tavo studijos bet kuriame pasaulio universitete bus pilnai apmokėtos. Tiesa, su viena sąlyga – prieš išvykdamas būsimas studentas pasirašo kontraktą, kad gavęs diplomą parvyks atgal į tėvynę. Priešingu atveju teks grąžinti savo šaliai visą skolą už studijas svetur.

Gidas tikino, kad yra labai patenkintas gyvenimu savo šalyje, nes visi žmonės gyvena vidutiniškai, jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Mums, žvelgiant iš šalies, gyvenimas čia atrodė, švelniai tariant, gana suvaržytas. Jei kas susižavi kalbomis apie šalies turtus, vertėtų čia apsilankyti ir labiau pasigilinti į gyvenimo joje niuansus. Jau „Lonely Planet“ subtiliai perspėja, kad net sostinė yra labai santūri vieta. Miesto gyvenimas iš esmės sukasi apie dvi pramogas: apsipirkinėjimą ir valgymą, naktinio gyvenimo beveik nėra. Šokti ir dainuoti, anot mūsų gido, draudžiama. Jei esate profesionalus šokėjas ar dainininkas – tada taip, scena laukia jūsų. Jei norite tiesiog šiaip sau padainuoti ar pašokti, apsiriboti teks dainavimu duše ar šokiais namuose, kai niekas nemato. Negalima rūkyti, už įsivežtas cigaretes net turistų laukia solidžios baudos, vartoti alkoholį – taip pat nedera. Pasaulis krūptelėjo išgirdęs apie 2019 metais įvestą griežtą šariato įstatymą: už vagystę – galūnių nukirtimas, už svetimavimą ir homoseksualius santykius baudžiama mirtimi užmėtant akmenimis. Apie narkotikus jau rašiau.

„Labai ramu dėl vaikų. Tėvai gali nesirūpinti, kad jie vartos alkoholį ar narkotikus, rūkys. Gali ramiai išleisti juos iš namų“, – vardijo tokių draudimų privalumus gidas. Hmm, gal ir ramu...

Vakarienė dviem – mažiau nei 5 eurai

Pavakare atsisveikinome su mūsų paslaugiu gidu prie viešbučio ir, palikę jame daiktus, toliau ryžomės pratęsti pažintį su Brunėjumi savarankiškai. Vakare miestas gerokai atgijo. Aikštėje, tiesiai prieš viešbutį, prekystalius įvairiais valgiais nukrovė night market (naktinio turgaus) prekeiviai. Reikalus kiek pagadino prašniokštęs lietus, bet jam nurimus žmonės išėjo į gatves. Mes taip pat nusprendėme paragauti gatvės maisto. Vištienos kepsneliai, kukuliukai su tunu ir dar kažkuo, atsigerti – „Coca Cola“. Buvo vidutiniškai skanu, o visa tai atsiėjo 4,83 eurų dviem.

Pavalgę centrine patraukėme link upės. Vakare Bandar Seri Begavanas nedaug skiriasi nuo matytų Malaizijos miestų – veikia kavinės, parduotuvės, žmonės leidžia laiką apsipirkinėdami, vakarieniaudami prie gatvės prekystalių. Kažkaip jaukiau ir maloniau nei dieną. Dar kartą prasukame pro Omar Ali Saifuddien mečetę. Apšviesta, savo grožiu atsispindėdama vandenyje ji atrodo tikrai įspūdingai. Gal todėl daug žmonių ateina čia pasivaikščioti. Net ir sutemus upėje matyti motorinės valtys – žmonėms reikia pasiekti savo namus Kampong Ayer kaime.

Grįžtant į viešbutį mūsų dėmesį atkreipė kažkoks triukšmas, sujudimas. Patraukėme link tos vietos, iš kur jis sklido.  Prisiartinę matome – iš abiejų pusių gatvė užtverta karių, ja važiuoja kažkokie automobiliai, šalia kurių skuba apsauginiai ir apsauginės. Pradedame klausinėti aplinkinių – pasirodo, vyksta sultono sūnaus vestuvių repeticija. Ką gi, neplanuotai sudalyvavome neeiliniame renginyje. Gaila, mažai ką pavyko nufotografuoti 🙂

Kitą rytą keliamės anksti. Labai malonūs ir paslaugūs viešbučio darbuotojai buvo pažadėję anksčiau mus įleisti pusryčiauti ir savo pažadą tęsėjo. Po pusryčių mūsų jau laukia vairuotojas, kuris nuveš mus iki Miri (Malaizija) oro uosto, iš kur skrisime į Kučingą.

Šeštadienio rytą miestas daug judresnis ir jaukesnis nei vakar. Bet, neslėpsiu, kirtus Brunėjaus – Malaizijos sieną kažkodėl lengviau atsikvėpiau. Planas sėkmingai atvykti ir išvykti iš šalies buvo įgyvendintas 🙂

Pirmasis ir dažniausias klausimas – ar verta ten keliauti? Mano atsakymas – taip! Kodėl? Atsakau – galima daug visko pamatyti / nuveikti, nes yra ir miestų, ir džiunglių, ir paplūdimių, ir net kalnų, na, tiksliau – vienas didelis kalnas. Ir visa tai (išskyrus kalną) galima rasti sąlyginai netoli nuo sostinės Kvala Lumpūro (Kuala Lumpur), į kurią, tikėtina, ir atskrisite. O jei laiko ir noro keliauti daugiau, galima nuvykti į trečią pagal dydį pasaulyje Borneo salą, pailsėti Langkavio (Langkawi) ar kažkurioje kitoje saloje.

Malaizijoje draugiškai gyvena malajai, kinai, indai, tad būdami vienoje šalyje susipažinsite su visų trijų kultūra, paragausite skirtingų virtuvių patiekalų. Čia kaip toks paketas – keliauji į vieną šalį, įspūdžių gauni tarsi iš trijų. 🙂

Patekimo į šalį formalumai

Lietuvos piliečiai 90 dienų šalyje gali būti be jokių vizų, tik atvykstant į šalį nuo 2024 metų sausio 1 d. būtina užpildyti anketą. Taip, tikrai būtina.

Ar saugu keliauti Malaizijoje?

Oficiali LR Užsienio reikalų ministerijos pozicija – imtis saugumo priemonių. Ir rekomenduojama nevykti į patį Borneo salos pakraštį, Sabaho valstijoje, nuo šiaurėje esančio Kudat iki Tawau miesto Sabaho pietuose. Kiek supratau iš kitų europiečių klausimų diskusijų forumuose, tokius pačius perspėjimus skelbia ir kitų šalių ministerijos. Vietiniai, žinoma, vienbalsiai tikina, kad jų šalyje keliauti visiškai saugu. Mes tose nerekomenduojamuose lankyti kraštuose nebuvome, o visur kitur jautėmės visiškai saugiai, nepasitaikė jokių nemalonių ar nejaukių situacijų. Žinoma, vidury nakties nesiblaškėme po nuošalius užkampius. Diskusijų forumuose taip pat nepastebėjau jokios informacijos apie Malaizijoje nukentėjusius turistus.

Kada keliauti?

Manau, keliauti čia verta ištisus metus, maloniausia – kai Europoje žiema ar vėlyvas ruduo. Malaizija netoli pusiaujo, tad oro temperatūra ten visą laiką panaši – 27-33 laipsniai šilumos dienomis, ir 26-20 naktimis.

Kiek kalbėjome su vietiniais, visi kviečia atvykti birželio, liepos mėnesiais – tada ir lietaus mažiau, Langkavio saloje keliais laipsniais vėsiau, nes sausį, tikino, ir jiems per karšta. Vasara čia iš tiesų populiariausias sezonas, dėl to ir turistinių paslaugų kainos pakyla, bet mano asmeninė nuomonė – kam vasarą grūstis į Aziją, kai ir Europoje puikus oras? Na, nebent dirbate tokį darbą, kad atostogauti galite tik vasarą.

Kai mes keliavome sausio mėnesį, praktiškai visur – ir žemyninėje dalyje, ir Borneo, ir kitose salose dienomis temperatūra buvo apie 30-32, naktimis – 24-26 laipsniai šilumos. Didelei mano nuostabai, karštis nevargino taip, kaip bijojau žvelgdama į prognozes. Gal tik Penango saloje jis jautėsi kiek labiau. Turbūt gelbėjo tai, kad dienos dažnai būdavo debesuotos – taip, jei Lietuvoje labai laukiame pasirodant saulės, tai kai temperatūra kyla iki +30, jos kažkaip nesiilgėjome. Džiunglėse, pavėsyje, prie jūros karštis apskritai mažiau jaučiamas, o miestuose vis pasitaikydavo užeiti į kokią kondicionuojamą patalpą, važiuoti vėsiame automobilyje.

Borneo saloje sausis – tradiciškai lietaus metas. Bet kiek vėlgi teko girdėti iš vietinių, šylant klimatui tie skirtumai tarp sezonų vis mažesni. Tad per mūsų trijų savaičių kelionę palijo visur: ir Kvala Lumpūre, ir Borneo, ir Langkavio saloje. Liūtys netruko ilgiau kaip valandą ir mums pasisekė, kad užklupdavo tokiu laiku, kai kelionei praktiškai netrukdydavo: arba naktį, arba kai užėjome į prekybos centrą, arba kai parplaukėme į lodžiją, arba kai sėdėjome terasoje ir laukėme vakarienės. Gal kiek daugiau lietaus teko Saravake (Sarawak), konkrečiai – Kučinge (Kuching). Matėme nuotraukose ir sausio pradžioje vandeniu užsemtus takus Saravako džiuglėse, skaičiau apie potvynius kažkur Sandakano apylinkėse, bet mums to patirti neteko.

Kada tikrai nesiūlyčiau keliauti į Malaiziją – tai per kinų Naujuosius metus. Ši tauta labai gausi, kai jie pradeda keliauti, kitiems vietos tiek keliuose, tiek visose transporto priemonėse mažai lieka. Taip pat abejočiau, ar keliauti į musulmonišką šalį per Ramadaną.

Ką ten veikti?

Kaip jau ir minėjau pradžioje, Malaizija gali įtikti įvairaus poilsio gerbėjams: ir besidomintiems miestais bei muziejais, ir norintiems pakeliauti po džiungles, ir neįsivaizduojantiems atostogų be gulėjimo paplūdimyje. Žinoma, jei domina tik paplūdimiai, tikrai neverta keliauti per pusę pasaulio, panašių ir net gražesnių galima rasti ir Europoje. Galima kopti į Kinabalu kalną Borneo saloje, bet vėlgi – kalnų yra ir arčiau. Tačiau sudėliojus visą komplektą – miestai, džiunglės, paplūdimiai – gaunasi labai smagus atostogų paketas, ypač kai Europoje šalta. Daug džiaugsmo čia patirs ir augalų bei gyvūnų mylėtojai – jų čia yra daug ir įvairių. Na, o iš gyvūnų, mano nuomone, įspūdingiausi – orangutanai.

Koks ten maistas?

Pigus ir dažniausiai skanus. Kaip jau minėjau, rasite ir malajų, ir kinų, ir indų maisto. Valgyti galima ir restoranuose, ir tiesiog gatvėje – kas ruošia maistą čia pat už prekystalio, kas turi kokį kioskelį. Vakarais miestų gatvėse atgyja night market, kur pasirodo daugybė prekiautojų maistu: daržovės, žuvies ir jūros gėrybių patiekalai, vištiena – viskas šviežia, čia pat gaminama. Nežinau, ar Lietuvos tarnybos jiems visiems (na, ar bent daliai jų) išduotų leidimus verstis tuo, kuo jie verčiasi, bet net ir po vakarienei valgytų jūros gėrybių tokiame night market‘e su sveikata problemų neturėjome. Kainos – nuo 10 ct už patiekalą gatvėje iki nežinau kiek prabangiame restorane.

Kaip ir visur Azijoje populiarūs ryžių, makaronų patiekalai, taip pat – žuvis, jūros gėrybės, vištiena. Kinų restoranuose gausite ir kiaulienos, jautienos, antienos. Žodžiu, maisto tikrai galima rasti pagal savo skonį. Yra ir picerijų, ir McDonald's.

Vaisių įvairovė – didžiulė. Be jau žinomų: ananasų, mangų, papajų, drakono vaisių, vynuogių, bananų – daugybė kitokių, kurių net pavadinimų neįmanoma prisiminti. Tiesiog bandydavome išsiaiškinti, kaip jie valgomi, pirkdavome ir ragaudavome. 🙂

Alkoholio mėgėjams Malaizijoje būtų kiek sunkiau, nes jo rasti pavyks toli gražu ne kiekviename restorane, o vynas ir brangus palyginti su maisto kainomis. Tiesa, galima paragauti vietinės gamybos ryžių vyno. Alaus galima gauti dažniau ir pigiau. Alkoholio gerbėjai lengviau galėtų atsipūsti, tiksliau – ramiau pakelti taurę  Langkavio saloje – duty free zonoje. 🙂

Kaip atvykti?

Lietuviams pagrindiniai vartai į Aziją – Stambulo oro uostas. Mes irgi skridome per jį. Buvo ir daug vidinių skrydžių, kai kurie jų trukdavo tik 40 min., be mūsų nedideliame lėktuve būdavo dar kokie 5-10 žmonių. Per 19 dienų  kelionę suskaičiavome vienuolika skrydžių, iš kurių keturi:  Vilnius – Stambulas – Kvala Lumpūras ir atgal, kiti septyni – po Malaiziją.

Keliauti su agentūra ar savarankiškai?

Čia jau kaip kam patinka. Kadangi mes neturėjome laiko suplanuoti kelionę, užsakyti visas nakvynes ir viešbučius, kreipėmės į kelionių agentūrą ir adaptavome jų siūlomą maršrutą pagal savo norus. Agentūra per savo partnerius Malaizijoje užsakė visus vidinius skrydžius, dalį viešbučių, pervežimus iš oro uosto į viešbučius, kelias ekskursijas po miestus ir džiunglėse, tačiau pasilikome nemažai laiko ir savarankiškai pažinti šalį.

Jei turite laiko, viską galite susiorganizuoti ir patys. Kainuos, manau, tikrai pigiau nei agentūros siūlomas variantas: nakvynė brangiai neatsieis, ją iš oro pasiekti ir važinėti miestuose patogu su Grab (toks vietinis Bolt variantas), lyginant su taksi jų kaina perpus mažesnė.

Žinoma, keliaujant savarankiškai reikia turėti vietinę sim kortelę (jei keliausite ir po Borneo, rekomenduojama CELCOM, mes už mėnesio, berods, 50 GB sumokėjome 17 eurų), ją galite įsigyti oro uoste arba mieste.

Taip pat keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834 . Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Atsiskaitinėti galima banko kortele, žinoma, už gatvės maistą mokėti teks grynais, jų prireiks ir turguose. Malaizijos rinito kursas – 5 MYR už 1 eurą. Čia toks geras kursas. Atvykę iškart išsikeitėme šiek tiek grynųjų oro uoste, kursas buvo 4,5 MYR už 1 eurą.

Beje, Malaizijoje naudojami angliško tipo elektros lizdai, turėkite tai omeny ir pasirūpinkite adapteriais.

Kur keliauti ir ką pamatyti?

Čia jau asortimentas labai platus. Galite susidaryti maršrutą pagal savo norus.

Mūsų kelionės planas:

• pirma diena – skrydis;
• antra-ketvirta dienos – Kvala Lumpūras;
• penkta diena – Brunėjus
• šešta diena – kelionė iš Brunėjaus į Mulu, pirmasis trekas Mulu džiunglėse;
• septinta diena – Mulu;
• aštunta diena – pusdienis Mulu, vakarienė jau Kučinge;
• devinta diena – Bako nacionalinis parkas;
• dešimta diena – Semenggoh Wildlife Centre, vakare skrydis į Kota Kinabalu;
• vienuolikta diena – Kinabalu parkas;
• dvylikta diena – Kota Kinabalu;
• trylikta diena – skrydis į Penango salą, ekskursija po Džordžtauną;
• keturiolikta diena – Penangas;
• penkiolikta diena – skrydis į Langkavį;
• šešiolikta, septyniolikta diena – poilsis Langkavyje;
• aštuoniolikta diena – po pietų skrydis į Kvala Lumpūrą;
• devyniolikta diena – labas rytas, Vilniau!

Kas labiausiai patiko, paliko didžiausią įspūdį? Mulu parkas: vaikščiojimas po džiungles, urvai, plaukimas upėmis – kažkoks labai geras buvimas ten. Taip pat – Semenggoh Wildlife Centre, susitikimas su orangutanais jų aplinkoje.

Ko atsisakyčiau – Kota Kinabalu miestas pasirodė gana nykus, iš išvykos į Kinabalu parką taip pat daugiau tikėjausi.

Daugiau apie mūsų kelionę – kituose pasakojimuose. O kaip mus sekėsi Kvala Lumpūre, skaitykite čia.

P. S. Keliavome 2024 metų sausį.

P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Devyniolika dienų, vienuolika skrydžių, dvi šalys. Trumpai taip būtų galima apibūdinti 2024-uosius pradėjusią kelionę. Taip, aplankytos dvi šalys, nes Borneo saloje dar trumpam užsukome į Brunėjų. Bet apie viską iš eilės.

Pirmoji pažintis su Kvala Lumpūru

Malaizija niekada nebuvo mano „must see“ šalių sąraše, bet kai draugė užsiminė apie kelionę į ją – suklusau. Suklusau, nes jau buvau pasiilgusi Azijos – jos chaoso, gamtos, miestų kontrastų, žmonių, šilumos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Malaizija gali visa tai pasiūlyti. Juo labiau, paieškojus daugiau informacijos pasidarė akivaizdu – galima susidėlioti labai įvairią kelionę, kurioje būtų ir miestų, ir džiunglių, ir poilsio prie jūros. Išskirtinis egzotinis kelionės prieskonis – Borneo džiunglės ir čia gyvenantys orangutanai.

Kadangi buvo labai darbingas periodas, neturėjome laiko savarankiškai susidėlioti visą maršrutą, pirkti skrydžius, ieškoti viešbučių. Tad nusprendėme pasinaudoti kelionių agentūros paslaugomis – kelionės pagrindu pasirinkome jų siūlomą maršrutą, tik jį gerokai pakoregavome pagal savo norus ir poreikius. Ir taip prasidėjo ilgas, sudėtingas procesas – Lietuvos agentūra, išklausiusi mūsų pageidavimų, susisiekė su savo partneriais Malaizijoje bei Brunėjuje. Per kelis mėnesiu užtrukusį procesą kelis kartus jau buvau pasižadėjusi ateityje nebeturėti jokių reikalų su kelionių agentūromis, bet viskas baigėsi daugmaž sėkmingai ir, kaip buvo planuota, kartu su pirmąja 2024-ųjų metų diena prasidėjo mūsų kelionė: skrydis Vilnius – Stambulas, persėdimas į kitą lėktuvą ir po dešimties valandų ore jau leidžiamės Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre (Kuala Lumpur). Įsikūrėme visiškai netoli garsiųjų Petronas bokštų-dvynių. Dar visai neseniai šie 452 metrų aukščio, 88 aukštų pastatai buvo aukščiausi pasaulyje, dabar jiems teliko aukščiausių pastatų dvynių titulas. Tiesa, tame rajone jie nelabai išsiskyrė bendrame miesto peizaže – tokių aukštaūgių statinių ten daugybė. Modernūs prekybos centrai, vis dar tviskantys kalėdiniais papuošimais, gausios reklamos, linkinčios sėkmingų 2024 metų, intensyvus eismas – pirmas įspūdis apie Malaizijos sostinę – šiuolaikiškas didmiestis, glaudžiantis kiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. 

Matant tokį klestintį miestą net sunku įsivaizduoti, kad jo istorija palyginti trumpa. 1857 metais 87 kinų keliautojai, ieškodami alavo, išsilaipino Klangos ir Gombako upių santakoje ir pavadino šią vietovę taip, kaip ją matė: „purvina santaka“, t. y. Kvala Lumpūru. Per mėnesį didžioji dalis keliautojų išmirė nuo maliarijos ir kitų tropinių ligų, tačiau alavas, kurį jie čia surado, priviliojo daug kalnakasių ir Kvala Lumpūras netruko tapti klestinčiu miestu.

Nuo Batu urvų iki Petronas dangoraižių

Kitą rytą mūsų jau laukė gidė ir prasidėjo išsamesnė pažintis su Malaizijos sostine. Pirmas objektas – 13 km už miesto esantys garsieji Batu urvai (Batu Caves). Centrinė šio urvų komplekso dalis – beveik 43 metrų aukščio induistų karo dievo Murugano statula ir iki Šventyklos urvo vedantys 272 laipteliai – teigiama, vienas iš labiausiai fotografuojamų Malaizijos objektų. Jei turistai tik fotografuojasi ant spalvotų laiptų, smalsiai žvalgosi po urvų vidų, tai hinduistai su aukomis pamaldžiai žengia į čia įsikūrusias šventyklas, nešini aukomis – gėlėmis, vaisiais. Šios aukos ir turistų dosnumas privilioja daugybę beždžionių. Kam joms ieškoti maisto kažkur džiunglėse, jei čia galima labai lengvai prisigrobti paaukotų gėrybių? Arba – sulaukti maisto iš turistų, nepaisančių perspėjimų nešerti beždžionių. Iš žioplesnių galima ir kokį skanumyną atimti, o jie tegul džiaugiasi iš arti padarytomis vagišių nuotraukomis.

Urvai visuomet sulaukia turistų ir maldininkų dėmesio, bet pastarųjų ypač padaugėja per sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vykstantį Thaipusam festivalį, kai maldininkų procesija patraukia iš Kvala Lumpūro kinų kvartale esančios Sri Maha Mariamman hinduistų šventyklos iki Batu urvuose įsikūrusių šventovių.

Malaizija garsėja religijų ir tautybių įvairove. Apie 50 proc. šalies gyventojų yra malajai, beveik 24 proc. – kinų, 7 proc. – indų kilmės. Pagal religiją – apie 60 proc. musulmonų, 19 proc. budistų, 9 proc. krikščionys, 6 proc. – induistai. Vyraujanti religija diktuoja bendrą tvarką: gatvėse – daugybė moterų, skaromis dengiančių galvas, toli gražu ne kiekvienoje valgymo vietoje gausite alkoholio (turiu omeny alų, su vynu ir stipresniais gėrimais dar sudėtingiau). Tačiau pasak mus lydėjusios gidės kinės, visų religijų atstovai šalyje puikiai sutaria ir mini pagrindines šventes, tad per metus nutinka beveik šešios dešimtys šventinių dienų.

Šią įvairovę stebime ir per mūsų ekskursiją:  tik apžiūrėję induistų šventyklas, netrukus jau klausomės gidės pasakojimų ir žvalgomės po budistų kinų šventovę, po pusvalandžio pravažiuojame pro mačetę. 

Neapsiėjo mūsų ekskursija ir be tradicinių amatų – apsilankėme alavo įmonėje-muziejuje, batikos dirbtuvėse, net ir pati išbandžiau šių amatų. Sekėsi, tiesą sakant, nelabai kaip. Bent jau kol kas iš šių amatų tikrai neišgyvenčiau 🙂

Savo kelionę po miestą tęsiame pro sultono rūmus, pagrindine laikoma Merdeka aikšte, dar užsukome į visai šalia jos esančią vietą, kur susilieja Klangos ir Gombako upės, iš kur ir prasidėjo Kvala Lumpūro istorija.

O vakare vėl grįžome į šiuolaikinį, modernų miestą – mūsų laukė pasikėlimas į Petronas bokštus dvynius. Teigiama, kad į dvi sidabrines raketas panašūs tviskantys bokštai simbolizuoja staigų Malaizijos sostinės pakilimą iš alavo kalnakasių lūšnelių į XXI amžiaus metropolį. Vaizdas nuo bokštų į apačioje plytintį miestą iš tiesų įspūdingas. Pirmoji ekskursijos stotelė – „Skybridge“. Pasivaikščioję juo vėl einame į liftą ir kylame į 86 aukštą, dar palipame laiptais ir jau gėrimės vakariniu Kvala Lumpūrus iš 370 m aukščio. Beje, pastatas neatsitiktinai 88 aukštų, o kinams aštuonetas - laimingas skaičius.

Nusileidę žemyn iš bokštų patenkame į spalvų ir fontanų šou. Petronas bokštų papėdėje skamba muzika, pagal jos ritmą pulsuoja įvairiomis spalvomis nušviesti fontanai.

Mėlynojo namuko paieškos

Trečioji diena Kvala Lumpūre – „laisvas laikas mieste“: pačios leidžiamės patirti Malaizijos sostinę. Ačiū Malaizija Info, padėjusioms suplanuoti šios dienos maršrutą.

Nuo savo viešbučio pro eko parką patraukėme iki centrinio turgaus. Pasimatavę kelis eurus kainuojančias sukneles, apžiūrėję batikos gaminius, bet taip nieko ir nenusipirkę keliavome tolyn. Netrukus nosis patraukęs ne itin malonus kvapas (švelniai tariant) paskatino paragauti dar vienos šio krašto įžymybės – durijaus (angl. durian). Šis vaisių karalius labai naudingas sveikatai, bet paragauti jo – tikras iššūkis, nes dvokia taip, kad nosį riečia. Daugelyje Malaizijos viešbučių galima išvysti ženklą ar užrašą, draudžiantį įsinešti durijų į vidų. Kadangi parduotuvėlėje/kavinėje, pro kurią ėjome, šie vaisiai pardavinėjami jau supjaustyti gabalėliais ir kvapas kiek prasivadėjęs, ryžomės jo paragauti. Na, skonis irgi nelabai sužavėjo, bet pliusą galime užsidėti - įvykdyta 🙂 Prie gretimo staliuko sėdėjusi tautiečių kompanija priminė, kad čia gera proga atsigerti ir kokoso. Jau beveik mėnesį po Aziją keliavę lietuviai išmoko atpažinti kokybišką kokosą nuo prasto, o čia, pasak jų, buvo tie gerieji. Ką gi, proga uždėti ir antrą pliusą prie dar vieno „must do“ Malaizijoje.

Toliau mūsų kelias vedė iki Kinų kvartalo – valgymo vietos, turgūs, pirkėjų/pardavėjų šurmulys – privalomi šio rajono atributai. Toks kontrastas tviskantiems prekybos centrams ir moderniems rajonams. Kinijoje nesu buvusi, tad nežinau, kiek šis rajonas realiai primena tą šalį. Bet štai vaikštant po Mažąją Indiją jausmas toks, tarsi tikrai būtum joje. Parduotuvės, valgymo vietos ir jų meniu – tarsi perkelta iš Indijos. Neatsispiriame indiškiems saldumynams ir užsisakėme jų lėkštę su ceremoningai patiekiama masala chai arbata. Stipriai pasisaldinome gyvenimą 🙂

O pagrindinis mūsų šios dienos tikslas – mėlynas senučiukas namelis dangoraižių fone, puiki iliustracija, atspindinti, kaip pasikeitė Kvala Lumpūras per gerą šimtmerį. Tiesa, tuos kontrastus fiksuojame iškart, tik spėjusios išlipti iš traukinio nurodytoje stotelėje. Einame per privačių ir jau gerokai gyvenimo mačiusių namų rajoną, o fone dangų remia stiklu ir metalu tviskantys dangoraižiai. Pamatę šias nuotraukas feisbuke, draugai iškart konstatavo „Šnipiškės“. Iš tiesų panašumų su šiuo Vilniaus rajonu tikrai yra 🙂

Štai ir mėlynasis namukas. Tai privati valda, tad į kiemą nelendame, Kvala Lumpūro praeitį ir dabartį  fotografuojame iš gatvės. Tarsi kontrastų dar būtų mažai, į kiemą įvažiuoja prekijas, siūlantis aplinkiniams gyventojams savo prekes lyg už gero kilometro nespindėtų savo dydžiu ir spindesiu mūsų akropolius gerokai lenkiantys prekybos centrai.

Viskas, šios dienos lankytinų objektų sąrašas baigtas. Reikia pagalvoti apie vakarienę. Google Maps iki pasirinkto restorano siūlo eiti palei upę su labai jau varganomis lūšnelėmis, pereiti itin judriu tiltu, tada pasukti į neasfaltuotą keliuką... Kai jau pradedame abejoti, ar tikrai einame teisingu keliu, apsižvalgome vėl patekusios į modernų rajoną su biurų daugiaaukščiais, viešbučių pastatais. Ankstesnių lankytojų išgirtas kinų restoranas nenuvilia ir mūsų. Kepti baklažanai, kepti lotosų žiedai, vištiena su daržovėmis ir ryžiais – viskas buvo labai skanu.

Ir tai jau paskutinis mūsų vakaras Kvala Lumpūre. Laukia Brunėjus, Borneo, Penango ir Langkavio salos. O kokį įspūdį paliko Malaizijos sostinė? Na, per dvi su puse dienos gerai pažinti miesto nepavyks, bet toks paviršutinis įspūdis – Azijos megapolis, kuriame gali rasti visko – ir spindintį šiuolaikinį miestą, ir senojo trobelių, ir kinų bei indų kvartalus, ir parkus, ir skirtingų tikėjimų šventyklas. Gera įžanga į kelionę ir trumpas pristatymas, ką pamatysime toliau 🙂

P. S. Taip pat keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.