Kelionės data: 2021 m. liepos 17 d.

Labanoro regioninis parkas

Labanoro regioniniame parke, netoli Inturkės, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, praėjusią vasarą atidarytas Ščiūrio rago pažintinis takas. 8 km su trupučiu pasivaikščiojimas labai tinka karštą vasaros dieną, nes maudytis vietų tikrai daug.

Karšta, bet nesinori tiesiog važiuoti kur nors prie ežero ir tiesiog gulėti? Norėtųsi ir pasivaikščioti, ir pasimaudyti. Tokie norai mums pernai padėjo surasti tuomet dar visiškai naują Ščiūrio rago pažintinį taką. Šiaip jis nėra kažkuo labai ypatingas – tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką. Visas jo žavesys – ežerai, o ypač maudynės juose. Mes maudėmės tikrai ne kartą, ir ne du – tikrai yra nemažai patogių priėjimų prie vandens.

Tako vieta išskirtinė – jis driekiasi pusiasalyje, skiriančiame du ežerus: Baltųjų Lakajų vandenys skalauja jo šiaurinius krantus, o pietinius – Juodieji Lakajai. Beje, šis pusiasalis turi dar vieną mažą pusiasalį, vadinamą Cibaragiu (Ožkos ragu). Jame įrengtas stendas pasakoja, kad čia kadaise galėjo gyventi laumių laumė Lakaja. Garsi žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad nuo jos ir kilo Lakajų pavadinimas. Anot E. Šimkūnaitės, ta laumė turėjo storas kojas ir didžiulę burną. Ji lakdavo ežerų vandenį ir pildavo jį į pelkę, o iš čia velniukai vandenį į upelius paskirstydavo. Tokių ir panašių istorijų galima paskaityti take įrengtuose stenduose.

Mintis apie laumes dar sustiprina faktas, kad čia kaip niekur kitur gausu nuodingųjų šunobelių ir raganų šluotų – taip vadinami dėl augalų ligos atsiradę medžių šakų sutankėjimai.

Įdomus ir stendas su nuotraukomis akių, kurios gali stebėti einant taku. Į kai kurias jų, tiesą sakant, nesinorėtų pažvelgti. Ir visai nesinorėtų jų savininkų gyvai sutikti. 🙂

Pasivaikščiojimas šiuo taku – tikrai bus malonus poilsis, padėsiantis užsitikrinti rekomenduojamą vaikščiojimo po mišką savaitės dozę. Tik jei aš įrenginėčiau taką, planuočiau ėjimą priešinga kryptimi, nes man patiktų antrai ėjimo pusei palikti gražesnę dalį, o šiuo atveju toks yra ėjimas palei Juoduosius Lakajus – ir miškas gražesnis, šviesesnis, ir maudynės vietos geresnės, ir jų daugiau.

Kaip eiti – ir pažymėta, ir šiaip aišku – iškyšulys gi, toli nenuklysi. 🙂 Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, įrengta nemažai suolelių poilsiui. Ir šiaip matyti, kad prie tako įrengimo tikrai padirbėta: istorijas ir legendas pasakoja pažintiniai stendai, kelią aiškiai žymi nuorodos, per drėgnesnę tako vietą veda tiltelis. Yra ir nedidukė automobilių parkavimo aikštelė.

Tako vietą navigacija jau žino, mus patikimai atvedė į vietą, automobilių stovėjimo aikštelės koordinatės: 55.209673 25.605179. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku, kuris vietomis gana siaurokas. Mums grįžinėjant prasidėjo liūtis, vėjas smarkiai lankstė medžius, tai vietomis važiuoti jau buvo nelabai jauku.