Kelionės laikas: 2023 m. rugsėjo 4 d. – 11 d.
Šalis: Portugalija
Paprastai labai skeptiškai vertinu keleivių plojimus lėktuvui saugiai palietus nusileidimo taką, bet šįkart taip negalvojau. Buvau daug prisiklausiusi, kad kartais lėktuvams tenka valandą ir ilgiau sukti ratus virš Madeiros oro uosto, kol galės leistis, tad sklandi skrydžio pabaiga tikrai nudžiugino. Nusileidimo takas, kurio dalis nutiesta ant specialiai įrengtų polių, tad čia leistis gali tik patyrę pilotai, o pats oro uostas pažymėtas kaip vienas iš lankytinų objektų. Toks oro uostas saloje įrengtas ne iš gero gyvenimo – tiesiog čia labai mažai lygios vietos. Beje, tai vienintelis pasaulyje oro uostas, pavadintas dar gyvo žmogaus vardu. Kas nusipelnė tokios garbės? Futbolininkas Christiano Ronaldo, gimęs šioje saloje. Funšalyje galite rasti ir jo muziejų, ir jo skulptūrą. Pasakojama, kad ir jis pats dažnai atvyksta į salą aplankyti čia gyvenančios mamos.
Pirma diena: pirmoji pažintis su Funšaliu
Pasiėmę lagaminus išėjome iš oro uosto. Jį su miestu jungiantis autobusas turėjo pasirodyti daugiau nei po pusvalandžio, tad patikrinome galimybę važiuoti „Bolt‘u“ – vietoj 5 eurų, tektų mokėti po 9 eurus – na, tebūnie, gerokai greičiau pasieksime laikinuosius namus Funšalyje. Tiesa, vairuotojas iškart perspėjo, kad iki vietos mūsų neatveš, turėsime šiek tiek paėjėti. Kodėl – supratome išlipę – gatvė leidosi kokių 70 laipsnių statumu.
Paslaugi šeimininkė mūsų jau laukė. Įėję į apartamentus ir pažvelgę pro vieną iš balkonų (jų čia buvo net penki), žagtelėjome nuo atsivėrusio vaizdo: „Štai ten katedra, į tą pusę uostas, kai grįžinėsite atgal, kilkite tiesiai štai nuo tos bažnyčios“, – rodė į apačioje plytintį miestą ponia Dalila. Taip, iš balkono lyg nuo puikios apžvalgos aikštelės matėsi centrinė Funšalio dalis.
Žinoma, viskas turi savo kainą. Apžiūrėję po namu esantį parkingą, kuriame erdvi vieta laukė mūsų nuomojamo automobilio, šeimininkei turėjome tik vieną klausimą – o kur čia netoliese būtų galima nemokamai palikti automobilį. Nes supratome, kad važinėti tokiomis stačiomis ir siauromis gatvelėmis būtų kiek per didelis iššūkis. Ponia Dalila susodino mus į savo automobilį ir prasuko apžvalginį turą po kvartalą – artimiausia parkavimo vieta pasirodė esanti šalia tvirtovės, visai netoli – ir kelios maisto parduotuvės, ir didžiulis prekybos centras. Šeimininkė luktelėjo, kol nusipirkome maisto artimiausioms dienoms.
Gurkšnojant balkone Madeiros vyną ir žvelgiant į apačioje plytintį miestą, pagaliau supratome – atostogos prasidėjo.
Leidžiantis iki miesto centro praėjome net pro kelis lankomus objektus: Šv. Klaros vienuolynas, Frederico de Freitas dvaras, gamtos muziejus, miesto parkas. Miesto centras (Zona Velha) pasirodė jaukus, švarus. Užsukome į XVI amžiuje statytą katedrą – pagrindinę Madeiros šventovę, kaip patarė „Lonely Planet“ apžiūrėjome įspūdingas, medines drožinėtas lubas, karaliaus Manuelio I užsakymu sukurtą altorių. Toliau – miesto rotušė, bažnytinio meno muziejus, ir žinoma, dar vienas must see objektas – turgus (Mercado dos Lavradores). Taip tokia vieta, kurioje galima pamatyti, kiek vaisių saloje auga, bet pirkti, kaip jau minėjau ir rekomendacijose, geriau kur nors kitur, nes šis turgus – daugiau turistų lankomas objektas, o ne apsipirkimo vieta.
Valgymui susirandame nuošalesnę, daugiau vietinių lankomą vietą. Kaip ir pasiteisino – jūros gėrybės su ryžiais buvo išties skanios. Kažkaip smagiau (ir pigiau) valgyti tokioje vietoje, o ne, pavyzdžiui, turistų pamėgtoje Rua de Santa Maria. Ja įdomu praeiti ir pasidairyti į įspūdingas išpieštas duris, gėrintis šiuo meniniu projektu.
Pasivaikščioję po miesto centrą, pasukome atgal link savo laikinų namų. Po keliolikos minučių supratome, kad Google Maps nemelavo, rodydamas, kad iki miesto centro mums eiti – 15 min., o štai grįžti – jau 25 min. Taip, atstumas tas pats, bet leistis žemyn ar kopti į kalną – štai esminis skirtumas. Pasiekus buto duris supratau, kad Funšalyje galiu mėgautis tikrai sočia vakariene, nes visas kalorijas sudeginsiu kopdama link savo namų.
Grįžus gi negali dar kartą neišeiti į balkoną ir nepasigėrėti po kojomis plytinčiu, šviesomis pasidabinusiu miestu. 🙂
Antra diena: pirmoji pažintis su levadomis
Antra diena prasideda stypsant ant gatvių kampo netoli apartamentų. Mūsų gidas Anselmo pasiūlė mums šiek tiek paėjėti iki susitikimo vietos, nes privažiuoti iki mūsų laikinų namų, kaip jau supratome, nėra taip paprasta. Juo labiau, paskui tektų apsukti nemažą ratą, nes gatvės čia ne tik stačios, siauros, bet ir dažnai vienos krypties. Netrukus pasirodo ir Anselmo su savo džipu, mūsų nuostabai netgi visai neapdaužytais kampais. Kaip jis taip sugeba važinėti Madeiroje su tokio dydžio automobiliu – mums mįslė.
Atrodo, draugų rekomendacijos pasiteisino – Anselmo puikus gidas, pasirengęs aprodyti mums pietinę salos dalį. Neslėpsiu, nelabai mėgstu grupinių ekskursijų ir vaikščiojimų su minia paskui gidus, bet kartais jei tikrai pasiteisina, nes parodo dalykus, į kuriuos net neatkreiptum dėmesio, papasakoja įdomių istorijų. Štai ir dabar, prieš neriant į tunelį, Anselmo atkreipia dėmesį į virš jo ant šlaito pastatytus namus. Pasirodo, kaip kurie iš jų netgi neturi privažiavimo, pasiekti juos galima tik pėsčiomis. Dabar jau nebegalima taip statyti, nes visi namai turi būti pasiekiami automobiliu, bet anksčiau iškilę tebestovi. O automobiliniai tuneliai (lendame jau į antrą), pasirodo, gana nauji, dalis jų baigti įrengti tik apie 2000-uosius.
Taip besišnekučiuojant kylame aukštyn nuo Ponta do Sol ir pasiekiame pirmos mūsų levados – Nova – pradžią. Nova – jau pats pavadinimas sako, kad ji dar nauja. Iš tiesų einame palei vandens griovelį, iš šono – betoninis takelis. Levados – tai unikali Madeiros drėkinimo sistema, sukurta apie 1461-1966 metus. Šiais žmonių sukurtais betoniniais kanalais vanduo iš kalnų pasiekia ūkininkų laukus. Paprastai jie prasideda prie upės ar krioklio ir kalnų šlaitais (maždaug 700-900 metrų aukštyje) neša vandenį į laukus, vietomis jam pratekėti netgi įrengti tuneliai. Šalia tų kanalų galima praeiti, tad pastaraisiais metais tokie pasivaikščiojimai tapo pamėgta turistų atrakcija. Eiti išties patogu, tik kartkartėmis būtų sudėtinga prasilenkti su iš priekio ateinančiais žmonėmis.
Anselmo atkreipia dėmesį – vietomis kanalas užtvertas metaline plokštele ir užrakintas spynele. Pasirodo, vanduo čia teka ne bet kaip ir ne visada vienodai. Reikalui esant prižiūrėtojas gali atrakinti ir perkelti metalinę plokštelę taip, kad vanduo pasuks kitu kanalu ir nuskubės drėkinti kito lauko.
Eiti tikrai paprasta, toks malonus pasivaikščiojimas su karts nuo karto atsiveriančiais vaizdais į kalnus. Neriame į neilgą tunelį, už jo – nedidelis krioklys. Dar kiek paėję pasiekiame upę, iš kurios ir prasideda levada. Pasukame atgal ir kažkuriuo metu pereiname jau į kitą – Do Moinho(PR7) levadą. Grįžtame kitu keliu nei atėjome. Anselmo netoli finišo pasuka kitu keliu link automobilio ir susitinkame su juo sutartoje vietoje prie bažnyčios.
Keliaujame tolyn pietine pakrante. Netrukus pravažiuojame nuo uolų ant kelio krentantį krioklį – neblogas variantas ilgiau pastovėjus nuplauti automobilį. 🙂
Pietinėje pusėje daugiau saulės ir šiltų dienų nei kitose salos vietoje. Tai liudija ir miestelio – Ponta do Sol pavadinimas. Pasak gido, tai šilčiausia Madeiros vieta. Per pandemiją, kai iš turistų gyvenančiai salai užėjo tikrai sunkūs laikai, vietos valdžia (beje, jie turi ir savo prezidentą) nusprendė kviesti čia digital nomads, viliodama šiltu klimatu, galimybe vaikščioti nuošaliai gamtoje. Kvietimas buvo išgirstas, iki šiol saloje buriasi šių keliaujančių laisvadarbių (freelancer‘ių vertimas į lietuvių kalbą) bendruomenės.
Šalia kelio visi laukai sulaiptuoti terasomis, ant kurių vaisių kekes svarina banano žolė (taip, pasirodo bananai auga ant žolių, na, tokių gerokai aukštesnių už žmogų). Pasak gido, bananai vyrauja pietinėje salos pusėje, šiaurinėje – vynuogynai. Kaip kurių vaisių, daržovių derlius (pamiršau, kurių konkrečiai) nuimamas du kartus per metus, kitų užtenka vieno. Banano augalas, subrandinęs vaisius nunyksta, tačiau tuo pat metu šalia jo jau dygsta kitas, ir taip derlius nuimamas ištisus metus. Pakeliui trumpam stabtelime prie vietinio kooperatyvo, superkančio iš ūkininkų bananus.
Kitas ilgesnis mūsų sustojimas – smėlėtas Calheta paplūdimys. Nuo atšiaurių Atlanto vandenyno bangų paplūdimį saugo molas. Saugiau, bet vaizdą tai gadina. Pietų metas, tad prisėdame čia pat paplūdimio bare. Paklausome savo gido ir pietums užsisakome po tradicinį sumuštinį prego su vietine duona bolo do caco: su mėsa, kiaušiniu (pastarojo rašome nedėti) daržovėmis. Persivalgome. Tikrai būtų užtekę vieno sumuštinio dviem.
Toliausias šios mūsų dienos kelionės taškas – Ponta do Pargo, piečiausias salos taškas. Pasigėrime stačiomis pakrantės uolomis ir pasukame atgal link Funšalio, pakeliui aplankydami mažus pakrantės miestelius. Na, jei atvirai, nenorėčiau juose poilsiauti, tegul tai ir šilčiausia Madeiros dalis. Na, tokie jie truputį klaustrofobiniai – iš vienos pusės uolėta Atlanto pakrantė, iš kitos – stačios uolos. Sąlyginai lygus nedidelis pakrantės plotelis – ką ten veikti ištisomis dienomis. Atlanto vandenyno bangos gana smarkiai dūžta į krantą – matėme, vietiniai jaunuoliai smagiai šokinėja nuo molo į jas, man tai atrodo kraupokai.
Funšalyje atsisveikinę su Anselmo einame vakarieniauti į jo rekomenduotą restoraną. Užsisakoma dar vieną tipinį Madeiros patiekalą – populiariąją keptą žuvį espadą su bananu. Skonis geresnis nei gali pasirodyti.
Dieną baigiame vyno degustacijose. Pataikėme, kad kaip tik tuo laiku Madeiroje vyko tradicinis vyno festivalis. Tad kiekvieną vakarą aikštė Praça do Povo tapdavo vynų degustacijos vieta. Įėjimas – laisvas. Už penkių eurų užstatą gauni taurę ir pirmyn pas vyno gamintojus. Tiesa, niekas čia nepilsto vyno nemokamai – už jį tenka susimokėti. Bet toks formatas labai patiko: galima paragauti skirtingų rūšių vietinio vyno, palyginti jų skonius, pabendrauti su vyno gamintojais, šventės vietoje įrengtame paviljone daugiau sužinoti apie Madeiros vynuoges ir vyną. Malonus žmonių šurmulys, gyva muzika, skanus vynas, ir visa tai – šiltas vakaras ant Atlanto vandenyno kranto. Ko dar reikia gerai dienos pabaigai? 🙂
Trečia diena: pirmas bandymas vairuoti Madeiroje
Ne, aš tikrai nesiryžčiau sėsti už vairo šioje saloje. Visa laimė, mano bendrakeleivė daug drąsesnė. Automobilių nuomoje gauname nedidukę „Toyota Yaris“ ir patraukėme iki Ponta de São Lourenço, čia trekas – vereda PR 8. Beje, pavadinimą Ponta de São Lourenço davė salo atradėjas kapitonas Gonçalveso Zarco, pirmą kartą prie šios vietos priplaukęs 1419 metais.
Kai stebėjome šį iškyšulį iš lėktuvo, jis atrodė beviltiškai nykus, plikas, be jokių medžių, tačiau kažkodėl prie jo buvo pririkiuota labai daug automobilių. Kai mes čia atvažiavome, automobilių buvo kur kas mažiau, nors ir sunkiai, bet radome vietą parkinge, nereikėjo jo palikti kelyje. Gal tai nulėmė prastokas oras – apsiniaukę, o pradėjus eiti netgi bandė lietus pagąsdinti. Tako pradžioje pasitiko tokie vietiniai reindžeriai – pasirodo, už apsilankymą jau reikia mokėti. Kaina minimali, bet kad susimokėtum, turi prisiregistruoti interneto svetainėje, suvesti daugybę savo duomenų. Internetas – ypatingo lėtumo, prisijungti sudėtinga, lašnoja. Negaila tų kelių eurų, bet jau pati procedūra – vienas vargas. Visa laimė, matydami situaciją, išeitį pasiūlo patys supratingi reindžeriai: „Eikite, o susimokėsite prisijungę vėliau“.
Vereda da Ponta de São Lourenço – puikus pasirinkimas, norintiems pamatyti kiek kitokią Madeirą. Nors iškyšulys atrodo plikas ir nykus, uolų formos, spalvos kuria įspūdingus reginius. Pačios pakrantės irgi pribarstytos įvairiausių formų uolų, kylančių iš Atlanto vandenyno kaip skulptūros. Taip, čia nėra augalų, tačiau akį džiugina spalvingos uolos, nes pusiasalis yra vulkaninės kilmės, daugiausia sudarytas iš bazalto, tačiau yra ir kalkakmenio nuosėdų darinių.
Taigi idėja pasirinkti PR 8 – Vereda da Ponta de São Lourenço – buvo labai geras sprendimas. Šis takas yra apie 6,5 km ilgio ir mes užtrukome apie 2,5 val. Trekas vidutinio sudėtingumo, sunkiausia yra paskutinė dalis - staigus pakilimas į pusiasalio gale esančią viršūnę, o paskui – toks pats nusileidimas, kojoms slysčiojant ant birių uolienų. Tiesa, nėra būtina bruktis iki pat pusiasalio galo. Norintys ramiau pasivaikščioti, šią dalį gali praleisti ir, išgėrę puodelį kavos ar papietavę šalia informacijos centro įrengtoje kavinėje, grįžti atgal. Informacijos centras įsikūręs oazėje, 1905 metais iškilusiame pastate. Girdėjome ir gidas pasakojo, kad nuo iškyšulio pabaigos iki parkingo galima parplaukti laivu, tačiau mes jo nematėme, tad atgal grįžome taip pat pėsčiomis.
Mums labai pasisekė, kad einant vereda da Ponta de São Lourenço diena pasitaikė debesuota ir be saulės. Vaikščioti čia karštą ir saulėtą dieną gali būti labai sudėtinga, ir tik stiprus vėjas padėtų išgyventi. O jei negelbėtų ir jis, nelabai toli nuo parkingo yra paplūdimys, kurio mes taip ir nepatikrinome, nes apniukęs oras nebuvo patrauklus maudynėms.
Grįžtant atgal į Funšalį pakeliui dar užsukome į Machico miestą, antrą pagal dydį Madeiroje, buvusią sostinę. Dabar jis garsėja ir savo istorija, ir smėlėtais paplūdimiais, kuriems smėlis atvežtas iš Maroko. Pasimėgauti jais nepasisekė, nes užklupo lietus. Tad papietavome ir grįžome atgal į Funšalį. Prieš vakarienę galėjome eilinį kartą pasigėrėti vaizdais iš savo balkono – ir į tolį, kur po lietaus besisklaidantys debesys atveria vis naujus vaizdus, ir apačioje gatvėje stebėti kaimyną, savo automobiliu mėginantį beviltiškai pakilti po lietaus šlapia stačia gatve. Iš kažkeliolikto karto jam pagaliau pavyko tai padaryti. Ką gi, reginiai baigėsi, einame vakarieniauti 🙂
Tęsinys – kitame pasakojime.
Kelionė į šią visų vadinamą „amžino pavasario“ salą visada buvo planuose, bet šis noras kažkodėl vis netapdavo realybe. Pasigrožėdavau feisbuke draugų nuotraukomis su debesų apsuptomis kalnų viršūnėmis, dar kartą pagalvodavau, kad tikrai tikrai reikia čia nukeliauti ir viskas tuo pasibaigdavo.
O vasarai baigiantis ir svarstant, kur čia būtų galima pasivaikščioti po gamtą rugsėjo pradžioje, pagaliau išmušė Madeiros valanda. Greitai nusipirkome bilietus ir tuoj pat puoliau ieškoti informacijos apie šią salą, rašyti žinutes ją jau aplankiusioms draugėms. Kaip nebūtų liūdna, visgi visada daugiausiai visko žinai, kai kelionė jau artėja prie pabaigos. Tai čia kelios mano rekomendacijos, kad Jums ruoštis būtų paprasčiau.
Kada keliauti?
Su klimatu Madeirai labai pasisekė – ji išvengia ir didelių karščių, ir šalčių, vidutinė dienos temperatūra skirtingais metų svyruoja maždaug 16-28 laipsniai šilumos. Žinoma, kalnuose žiemą bus gerokai vėsiau, viršūnėse kartais pasitaiko ir sniego, taip pat žemesnė temperatūra būna šiaurinėje salos pusėje. Taigi, keliauti galima ištisus metus.
Tiesa, orai Madeiroje permainingi, saulę gali greitai pakeisti lietus ir atvirkščiai. Jei vienur lyja, už kelių kilometrų jau gali šviesti saulė. Orus skirtingose Madeiros vietose patogu realiu laiku stebėti čia , nors kažkas juokavo – kokia nauda iš to stebėjimo, kol atvažiuosi, oras bus pasikeitęs 🙂
Ką ten veikti?
Madeira – aktyvaus poilsio gerbėjų sala. Ypač laimingi čia bus mėgstantys vaikščioti gamtoje. Levados ir veredos raižo visą salą, tad galima rinktis takus pagal įvairius skonius, norus ir galimybes – galime keliauti per kalnus, galima praktiškai lygiu taku, tiesa, vingiuojančiu kalno šlaitu, kartais galinčiu panirti į tunelius. Levadų ir veredų ilgis – nuo 1,5 iki beveik 16 km.
O štai paplūdimių gerbėjai iš Madeiros gali grįžti nelabai laimingi, nes saloje yra tik keli smėlėti paplūdimiai, kuriems smėlis buvo atvežtas iš Afrikos. Nuo aukštų Atlanto bangų jie saugomi akmenų ar betono atitvarais. Yra akmenuotų, juodo žvyro paplūdimių, taip pat – uolose įrengtų savotiškų natūralių baseinų. Tad skrisdami į Madeirą būtinai pasiimkite maudymosi batus, nes priešingu atveju bus sudėtinga netgi įbristi į vandenį.
Kaip atvykti?
Iš Lietuvos Madeirą pasiekti galima arba jungiamaisiais, arba užsakomaisiais skrydžiais, kuriuos organizuoja didieji kelionių organizatoriai. Pastarųjų kainos (pirmyn ir atgal) svyruoja nuo 500 iki 99 eurų. Taip, kartais likus kelioms dienoms iki išvykimo kainos labai sumažėja ir galima tikrai pigiai pasiekti salą.
Gerai paskaičiuokite, ar jums iš kelionių organizatorių verta pirkti tik skrydį, ar visą paketą (skrydis, viešbutis, pervežimas iš oro uosto). Nors mūsų skrydis ir kainavo palyginti brangiai, mums visgi geriau vertėjo savarankiškai ieškoti nakvynės (per Airbnb radome didžiulį erdvų butą su fantastišku vaizdu į miestą – pagrindinė nuotrauka ir daryta iš mūsų terasos).
Kur apsistoti?
Mes pasirinkome Funšalį ir to nesigailėjome. Priežastis – miestas didelis, yra ką veikti, ką pamatyti, daug vietų pavalgyti, patogus susisiekimas su visa sala, ir oro uostas netoli. Ir šilčiau, mažiau vėjų nei šiaurinėje salos pusėje. Apvažiavome beveik visą salą ir dėl savo pasirinkimo nesigailėjome. Žinoma, jei norite ramios, tylios vietos – rinkitės mažesnį miestelį ar nuošalų viešbutį.
Kaip keliauti po salą?
Madeira palyginti nedidelė sala – jos plotas tesiekia 801 kv. km (palyginkite: Vilniaus plotas – 401 kv. km), ilgis – 57 km, plačiausia vieta – 22 km. Mes po salą keliavome nuomotu automobiliu ir geriau jį rinktis kuo mažesnį. Tiesa, mūsiškė „Toyota Yaris“ kiek urgzdama kopė į stačiausias įkalnes, bet visur užvažiavome ir parkuoti ją buvo tikrai paprasčiau. Taip pat – ir prasilenkti siauruose keliuose.
Beje, apie kelius – jų kokybė tikrai puiki, asfaltas lygutėlis, įrengta daugybė tunelių, tad palei vandenyną salą galima apvažiuoti sąlyginai lygiu keliu (lygiu – Madeiros standartais, nes šiaip saloje lygių vietų praktiškai nėra, net oro uosto taką teko pratęsti ant polių, nes kitaip neužteko vietos lėktuvams nusileisti ir pakilti, bet nepaisant šio patobulinimo, Madeiroje leistis gali tik patyrę pilotai). Tačiau pasukus link salos vidurio, prasideda stačios įkalnės, serpantinai. Jautresniems keleiviams į lagaminą derėtų įsimesti ir vaistų nuo pykinimo.
Vairuoti Madeiroje tikrai nėra paprasta. Alternatyva – važiuoti autobusu, taksi (Bolt pigiau), samdyti gidą arba transferį. Kiek patogus susisiekimas autobusais – nežinau, jais nesinaudojome). Gidas (ir vairuotojas viename) visai dienai dviem žmonėm mums kainavo po 55 eurus. Transferis iki Pico do Areeiro – apie 30 eurų, kiek iki kitų levadų – nesidomėjome. Šiaip bent jau iš Funšalio siūloma labai daug įvairiausių ekskursijų, tad tikrai galima keliauti po salą ir be nuomoto automobilio.
Ką pamatyti?
Per savaitės trukmės kelionę galite labai neblogai susipažinti su Madeira. Jei nuomojate mašiną, tiesiog dienai skirkite vieną salos dalį ir ją apžiūrėkite, į lankytinų objektų sąrašą įtraukdami ir bent po vieną levadą (taip, kaip kurios yra gana trumpos, pavyzdžiui, 1,5 km, arba jungiasi tarpusavyje, tad galite įveikti net kelias).
Mūsų kelionės planas:
Iš to, ką pamatėme, labiausiai patiko saulėtekis Pico do Areeiro (tik žmonių galėtų būti gerokai mažiau), trekas Ponta de São Lourenço ir levada Caldeirao Verde, autentiškas vyno festivalis.
Kiek nuvylė Cabo Girao (važinėjant matėme ir gražesnių apžvalgos vietų), Porto Moniz (labai daug žmonių, nėra net kur palikti automobilio, eilės prie baseinų uolose), trekas nuo Pico do Areeiro (dėl tos žmonių gausybės).
Svarbiausia – nepersistengti su lankytinais objektais ir rasti laiko tiesiog pasimėgauti buvimu 🙂
Kas tos levados?
Prieš kelionę iki galo taip ir nesupratau, kas gi tos levados. Tai – Madeiros drėkinimo sistema, tam tikri betoniniai kanalai kalnų šlaituose. Jais vanduo pasiekia ūkininkų laukus. Šalia šių kanalų, kuriais ir dabar teka vanduo, įrengti pasivaikščiojimo takai. Paprastai jie veda iki krioklio ar upės, iš kurios ta levada ir prasideda. Keliose vietose levadai įrengti kalnuose buvo iškasti tuneliai, tad nepamirškite pasiimti žibintuvėlių ar vadinamų „ciklopų“, nes kaip kur tuneliai ilgoki ir eiti aklinoje tamsoje gali būti sudėtinga.
Beje, mano nuomone, vienas didžiausių Madeiros minusų – tualetų stoka levadose ir veredose. Taip, tako pradžioje ir pabaigoje jie dažniausiai yra, o štai einant jų kartais labai pasigendi, ypač ilgesniuose atstumuose.
Ką valgyti?
Tiek vaisių, kiek jų išvydau Madeiroje, anksčiau teko matyti tik Tailande. Įvairovė apstulbino: bananai, papajos, vietiniai maži mangai, vynuogės – viskas aišku ir paprasta. Bet yra dar daugybė kitų, atrodančių labai keistai: pasitaikė, kad net reikėjo aiškintis, kaip juos valgyti. Turgus Funšalyje – Mercado dos Lavradores – puiki vieta juos pamatyti, bet pirkti geriau kitur, nes kainos čia gerokai užkeltos.
Pietums labai tiks tradicinis sumuštinis prego su vietine duona bolo do caco. Tradicinis sumuštinis – su jautiena, bet gali būti ir su žuvimi (tiesa, tada jau vadinasi kitaip) – dažniausiai skanus, šviežias ir vieno užtenka pavalgyti dviem vidutinio alkanumo žmonėms (kiek mes pirkome, sumuštinis visada būdavo padalintas į dvi dalis).
Vienas populiariausių patiekalų Madeiroje – populiarioji žuvis espada, patiekiama kepta su bananu. Beje, geriau negooglinkite, kaip ta espada atrodo, nes vaizdelis jos tikrai nekoks, skonis – daug geresnis. Ir tas bananas visai tinka, nors iš pirmo atrodo labai keistas derinys. Kitas būtinas pabandyti patiekalas – lapas (limpets) – kepti jūros moliuskai, pagardinti citrina. Paragauti verta, valgoma, bet daugiau šio patiekalo nekartojau.
Na, ir populiariausi gėrimai – puikus Madeiros vynas (rekomenduotina apsilankyti ir vyno darykloje) ir poncha – tradicinis alkoholinis gėrimas, pagamintas iš cukranendrių sulčių, medaus, cukraus. Būna įvairių skonių.
Išsamiau apie mūsų kelionę – kituose pasakojimuose.
P. S. Keliavome 2023 metų rugsėjį.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Kelionės laikas: 2023 m. liepos 7 – 9 d.
Šalis: Lenkija
„Ką veiksi ilgąjį savaitgalį?“
„Dar nežinau. O tu?“
„Irgi nežinau.“
„Norėtųsi kažkur tiesiog ramiai pabūti prie ežero, bet spėju, visur bus minios žmonių“.
„Tai gal į Lenkiją? Kur nors netoli, į Mozūriją. Tiesiog pasižiūrime, kur pavyks rasti nakvynę ir pagal tai planuosime“.
„Gerai!”
Maždaug toks liepos 4 d. vėlyvo vakaro pokalbis virto ankstaus liepos 6 d. ryto kelione į Lenkiją. Maršrutui parengti daug laiko nebuvo, pasinaudojome lietuviškų kelionių agentūrų, organizuojančių keliones į šį regioną, idėjomis (tariame joms „ačiū“ už tai). Aišku, netrūko ir improvizacijų (pavyzdžiui, „karšta, reikia ieškoti ežero išsimaudyti“). Tiesa, pirminis planas – netoli, ir ramus poilsis prie ežero – virto nuvažiuotais 885 km ir aplankytu ne vienu miesteliu.
Žygimanto Augusto įkurtas miestas
Jau ieškant nakvynės Lenkijoje (taip, suprantame, tai daryti reikia kiek anksčiau nei prieš dvi dienas), kilo įtarimų, kad daugelis lietuvių Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną švęs pas kaimynus. Atvykus į (Augustow), šis įspūdis dar sustiprėjo – jausmas toks, kad aplinkui kalbančių lietuviškai yra kur kas daugiau nei lenkų kalba. Atvykome gera valandą anksčiau nei buvo numatytas mūsų plaukimas laivu iš Augustavo uosto (bilietus nusipirkome iš anksto internetu, kaina žmogui – 15,8 euro), tad prieš tai užsukome papietauti. Beje, nevėluoti padėjo ir tai, kad Lenkijoje laikas viena valanda skiriasi nuo lietuviško.
Turbūt net nereikia aiškinti, kad ir laive lietuvių buvo kur kas daugiau nei vietinių gyventojų. Buvo matyti, kad daug kas keliauja su organizuotomis grupėmis ir jų autobusai laukė prie Studzieničnos Marijos šventyklos. Keliaujantys savarankiškai tuo pačiu laivu grįžo atgal. Apie tris valandas trukęs plaukimas visai patiko – smagu pasižvalgyti po pakrantes, įdomus ir plaukimas šliuzu. Nieko ypatingo, bet visai maloni galimybė pasimėgauti šilta vasaros diena.
Plaukimas per šliuzus – viena originalesnių turistų atrakcijų Augustave. O pasakojant apie jį, būtina priminti ir apie Augustavo kanalą. Jis turėjo sujungti Vyslos, Narvės ir Bebros intakus su Nemunu, o Nemuną su Baltija planuota sujungti Widawski kanalu. Augustavo kanalo statyba prasidėjo 1824 metais. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumus buvo pastatyta 18 šliuzų bei 23 vandenį reguliuojančios užtvankos. Vienas šliuzas buvo statomas apie 2 metus, prie jo dirbo 5–7 tūkst. žmonių. 1839 metais kanalas atidarytas laivybai. Šiuo metu Augustavo kanalas naudojamas kaip vaizdingas vandens kelias. Plačiau apie jį galite paskaityti miesto interneto svetainėje, aš irgi keliaudama bei rašydama pasinaudojau joje pateikta informacija. O jei kanalo istorija domina dar labiau, apsilankykite Augustavo žemės muziejuje.
Po plaukimo pasivaikščiojome po Augustavą. Devyniais ežerais apsuptas miestas labiau skirtas aktyvaus poilsio, ypač vandens pramogų gerbėjams. Na, o architektūros ar istorinių pastatų gerbėjai čia ilgai neužtruktų. Mes apžiūrėjome miestą gana paviršutiniškai, bet, atrodo, mažai ką praleidome.
Miesto centre – Žygimanto Augusto aikštė ir 1847 m. įkurtas parkas, aikštę supa XIX–XX amžių pastatai. Parko centre stovi Žygimanto Augusto paminklas bei fontanas. Miestą, kaip galima spręsti iš pavadinimo, įkūrė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pasakojamos dvi miesto įkūrimo legendos. Viena teigia, esą per medžioklę paklydęs karalius surado pastogę šios teritorijos gyventojo namuose. Kita, žinoma, susijusi su Barbora Radvilaite – esą Augustavo miškuose įvyko jų pirmieji susitikimai. Kuri legenda teisi – neaišku, bet Žygimantas Augustas tikrai žavėjosi šiomis apylinkėmis ir nusprendė pastatyti čia miestą, kuriam suteikė vardą ir herbą (jame matyti susipynę inicialai S.A. – Sigismundus Augustsus).
Maždaug valandos teprireikė apeiti visą miestą ir net nuklysti į jo pakraštį, ieškant rekomenduotų čia pamatyti grafičių.
Wilkasy ir Gižycko – gyvenimas prie ežero
Iš Augustavo mūsų laukė dar beveik dviejų valandų kelionė iki Wilkasy, kaimelio šalia septinto pagal dydį Lenkijoje Niegocin ežero. Dviem naktims čia įsikūrėme jaukiuose apartamentuose ir išskubėjome vakarieniauti. Vietų valgyti nedideliame kaimelyje nebuvo daug, pasirinkome taverną ant ežero kranto. Pasirodo, visas Wilkasy gyvenimas ir verda pakrantėje – čia uoste prisišvartavę daugybė įvairaus dydžio jachtų ir katerių, jiems pakrantėje įrengta visa infrastruktūra – dušai, tualetai, skalbyklos.
Daugelis atplaukusiųjų vakarieniauja tavernoje. Užsisakėme po porciją ant griliaus keptos žuvies ir jau žinant lenkiškų porcijų dydį, keptų bulvyčių ir keptų daržovių – po vieną porciją. Pirmas vaizdas, išvydus vienkartiniuose induose pateiktą maistą, nuvylė, bet nuotaiką tuoj pataisė skonis ir kaina – vakarienė žmogui (minėti patiekalai plius alus) atsiėjo po 14 eurų. Pavalgėme tikrai skaniai.
Bevakarieniaujant tavernoje pradėjo groti (ir, beje, labai neblogai) kažkokia grupė. Aha, planas buvo ramus poilsis prie ežero Lenkijoje. Realybė – sėdime jachtų ir žmonių apsuptyje, klausomės gyvos muzikos. Ir – reikia pripažinti – visai smagu 🙂
Rytojaus dieną iki pietų leidome paplūdimyje prie ežero, o vėliau patraukėme link Gižycko (Giżycko). Google maps rodė, kad iki jo mums eiti apie 4 km, tad nusprendėme eiti pėsčiomis. Iš pradžių žingsniavome patogiu dviračių taku, paskui nusprendėme trumpinti kelią ir pasukome į takelį. Toliau viskas taip, kaip tautosakoje, bet Gižycką pasiekėme, nors ir ne pačiu patogiausiu keliu.
Lankytinų objektų šiame mieste ne tiek ir daug: pasukamas tiltas, pastatytas 1860 metais. Jį, sveriantį daugiau nei 100 tonų, galėjo pasukti vienas žmogus. Tai galima padaryti ir dabar, ši procedūra trunka apie 5 minutes. Šalia tilto – Gižycko pilis, kryžiuočių pastatyta XIV a. pirmoje pusėje. Per kelis šimtmečius ji labai nukentėjo, vėliau buvo atstatyta. Dabar pilis paversta viešbučiu, čia vyksta įvairūs renginiai.
Lietuvai Gižyckas dar svarbus, nes netoli jo buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių, vėliau paskelbtas šventuoju. 1009 metais Kvedlinburgo kronikoje aprašytas įvykis ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Vyskupo atminimui netoli pilies stovi Šv. Brunono kryžius.
Pats miestas nėra kuo nors įspūdingas. Jei taip visai atvirai, netgi nykokas. Visas jo žavesys – ežeras, jo pakrantėje prisišvartavusios jachtos, valtys, čia vykstantis gyvenimas. Dėl to jis ir vadinamas Lenkijos vasaros sostine.
Atgal iš Gižycko grįžti taip pat nusprendėme pėsčiomis, pakeliui dar užlipome į apžvalgos bokštą. Jau netoli Wilkasy, pievoje šalia ežero pastebėjome kažkokį stambų gyvūną. Lyg karvė, lyg arklys. Fotoaparato objektyvas pritraukė vaizdą aiškiau – pievoje smulkių krūmų šakelėmis ramiai užkandžiavo briedė.
Kryžiuočių pilyse – viešbučiai
Kitą rytą pajudėjome link naujos nakvynės vietos mažame miestelyje Orzysc. Kodėl čia? Na, tiesiog jame radome tinkamą nakvynės variantą, netoli ežero. Tačiau iki jo mūsų dar laukė visas sąrašas didesnių ir mažesnių miestelių. Pirmasis objektas – Bojeno tvirtovė, pastatyta 1843–1855 metais, Prūsijos fortifikacijos pavyzdys. Dabar čia įrengtas muziejus, bet pirkti bilietą ir eiti į vidų nesinorėjo: puikus oras kvietė mėgautis saule, ežerais.
Kitas mūsų pasirinktas aplankyti miestelis – už 19 km nuo Gižycko įsikūręs nedidukas Ryno (Ryn) miestelis. Pagrindinis lankytinas objektas - 1377 metais pastatyta kryžiuočių pilis, antra pagal dydį kryžiuočių pilis Lenkijoje. 1881 metais pilis sudegė, po to prasidėjo jos kapitalinė rekonstrukcija. Dabar pilis – privati nuosavybė, joje yra viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras. Važinėjant po Mozūriją susidarė įspūdis, kad didžiojoje dalyje išlikusių (tiksliau būtų sakyti – atstatytų kryžiuočių pilių) įsikūrę viešbučiai. Tad nesibijantys vaiduoklių gali rinktis ir tokią nakvynę.
Trumpai pasivaikščiojome po miestelį, pasižvalgėme uoste (eko marina) ir patraukėme į Kenštyną (Kętrzyn). Miestelyje yra gotikinė bažnyčia, atstatyta kryžiuočių pilis, kurioje įsikūręs ir muziejus. Miestelis populiarus dėl šalia esančio vieno garsiausių Antro pasaulinio karo Hitlerio bunkerių – Vilko irštva. Kadangi ten jau lankiusi anksčiau, šįkart į jį neužsukome.
Pakeliui link Reszel (Rešlius) stabtelėjome Bezławki kaimelyje, nes važiuojant pro šalį akis patraukė tarp laukų stūksantis bokštas. Pasirodo, tai bažnyčia, įkurta buvusioje kryžiuočių pilyje. Įdomi ir graži vieta, pasisekė net patekti į vidų. Šalia esantis informacinis stendas skelbė, kad pilis pastatyta 1371 metais. Man įdomus pasirodė faktas, kad 1402-1404 metais pilyje buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.
Kitas punktas traukiant tolyn buvo Święta Lipka (Šventalieptė – taip verčiama lietuviškai). Įspūdinga barokinė bažnyčia nuo viduramžių garsėja Šv. Mergelės Marijos apsireiškimu, o turistai dar viliojami „šokančiais" vargonais. Beje, šiame miestelyje netikėtai labai skaniai pavalgėme. Netikėtai, nes tokios tarp keliautojų populiarios vietos lankytojų stygiumi nesiskundžia, tad ruošdamos maistą nepersistengia. Karčema „Berta“ buvo maloni išimtis. Ypač meniu sudomino kažkokie pyragėliai su mėsa. Kai jų sulaukėme, paaiškėjo, kad jie labai jau panašūs į lietuviškus cepelinus, tik apvalios formos – skanutėliai, minkštutės tešlos. Užsiminus apie jų panašumą į mūsų nacionalinį patiekalą, šeimininkė paaiškino: „Vyro močiutė kilusi iš Lietuvos, iš jos vyras išmoko daug patiekalų“.
Tiesa, prieš pietus dar užsukome į netoliese esantį paplūdimį – nusprendėme, kad būtų nusikaltimas keliauti ežerų krašte ir visą dieną nepasinerti į jų vandenį. Tiesa, jau iki to laiko buvome supratę – jei matai žemėlapyje ežerą, dar nereiškia, kad pavyks į jį įbristi – daugelio jų pakrantės apaugusios krūmais, meldais ir prieiti prie vandens neįmanoma. Tad pradėjome Google Maps‘e ieškoti „plaża“.
Gerokai po pietų pasiekėme Reszel. Tai jaukus senas miestelis, galima aplankyti gotikinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vyskupų pilį. Kažkur teko skaityti, esą šiame miestelyje buvo įvykdyta paskutinė Europoje egzekucija moteriai, apkaltintai raganavimu.
Paskutinę kelionės dieną – sekmadienį, skyrėme ilgesniam pasibuvimui prie ežero. Iš lankytinų objektų užsukome į vieną – Vygrių vienuolyną, įsikūrusį to paties pavadinimo ežero pusiasalyje. Šio kamaldulių vienuolyno teritorijoje – bažnyčia, valgomasis, vienuolių nameliai vadinami eremais, kiemai, daug dėmesio popiežiui Jonui Pauliui II – muziejumi paverstas kambarys, kuriame jis buvo apsistojęs. Kažkada buvęs turtingiausias Europoje kamaldulių vienuolynas dabar virtęs savotišku muziejumi – viskas naujai įrengta, sutvarkyta. Keistai atrodo ir viešbučio kambariais paverstos buvusios vienuolių celės – su šiuolaikiniais baldais, plazminiais televizoriais. Įėjimas – 2 eurai. Jei važiuojate pro šalį, galima užsukti, jei tektų daryti didelį lankstą – patarčiau pagalvoti.
O šiaip pati kelionė ir Lenkija paliko gerą įspūdį: didžioji dalis kelių geri, gamta graži, miesteliai sutvarkyti, neskaniai per visą kelionę valgėme tik kartą, tad maistas tikrai kokybiškas ir gerokai pigesnis nei Lietuvoje.
Kelionės data: 2023 m. gegužės 28 d.
Dzūkijos nacionalinis parkas
Zackagirio (Dziackagirio) (taip, pavadinimą ištarti sunkiau nei taką praeiti) pažintinis takas kviečia apsilankyti Dzūkijos nacionaliniame parke. Visas takas – 14 km malonaus pasivaikščiojimo dzūkiškais miškais. Beje, ne tik miškais. Momentais takas vingiuoja palei pelkes (viena jų labai „romantišku“ pavadinimu – „Meškos šikna“), kartais atveda ant kalno (Šaudzyklos kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti Grūdos slėniu, kartais – ant smėlio kopų (Klonių kalnas arba Gaidzių kopa). Kai jau akis visiškai pripranta prie labiau parką primenančių dzūkiškų miškų, tenka paėjėti ir per niūroką eglyną šalia aukšto geležinkelio pylimo. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Vaizdai nuo Šaudzyklos kalno
Iš pradžių takas veda taku per mišką. Tie dzūkiški miškai man visada žavūs – sausa, pušynai. Netrukus pasiekiame Dorupio upelį. Dangus giedras, miškas gaiviai žalias, paukščiai čiulba – štai tokio poilsio ir tikėjausi po įtemptos darbo savaitės.
Nuėję kelis kilometrus pasiekiame Šaudzyklos kalną ir prieš akis atsiveria vaizdas į Grūdos slėnį. Einant šiuo taku galima labai akivaizdžiai įsitikinti, kad nepaprastai gausūs ir vaizdingi jos vingiai – tikrai išskirtinis šios upės bruožas. Plaukiant baidare kažkuriuo metu tie vingiai pradeda mažiau džiuginti, bet juos stebėti sėdint ant patogaus suolelio – labai gražu. Ir tai pirma gera tako vieta suvalgyti ko nors skanaus. 🙂
Šalia įrengtas stendas pasakoja šios vietovės pavadinimo istoriją. Pasirodo, lenkų okupacijos metais čia iš tiesų buvo šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį. Nei bėgių, nei namuko dabar jau nelikę nei pėdsako, o praeitį iki šiol mena kalno pavadinimas.
Nuo Šaudzyklos kalno žemyn leidžiamės mediniais laiptais. Apačioje įrengta poilsio aikštelė turėtų būti patogi plaukiantiems baidarėmis. Per upę paslaugiai veda medinis tiltelis, tad net nesižvalgydami į ženklus pereiname į kitą jos pusę. Perėjus netrukus kyla klausimas, ar iš tiesų reikėjo taip daryti, nes takas gana šlapias, atsargiai žengiame paklotomis lentomis, pagaliais. Pasiekus sausą vietą kurį laiką nematome taką žyminčių ženklų, beieškodami jų taip ir nepastebime vieno iš lankytinų objektų – drevinės pušies. O ji primena apie dzūkų bitininkystės tradiciją, medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio vietos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.
Atradę taką žymintį ženklą sukame iš pagrindinio kelio ir toliau jau vėl einame taip, kaip liepia jo rodyklės. Po kurio laiko vėl grįžtame į Marcinkonis. Stabtelime prie geltonuojančios pro medžius Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, pasigrožime naujai atstatytu, tradicine prijuostėle papuoštu kryžiumi.
Kaimo gatve toliau žingsniuojame prie Klonių arba Gaidzių kopos. Smėlio aplink Marcinkonis tikrai daug, bet tik šioje vietoje smėlynai tokie atviri, neapaugę mišku. Artėjant prie jų išgirstame gaidį giedant. Akimirksnį sukirba abejonė – čia tikra, ar artėjant keliautojams kažkas įrašą paleidžia 🙂 Visgi labiau norisi tikėti, kad čia tikras gaidys taip pasistengė, pateisindamas šios kaimo dalies pavadinimą – ji buvo vadinama Gaidžiais.
„Kur buvai?“ „Na, Meškos šiknoje“
Nuo Klonių kopos miško keliu patraukėme prie taip pavadintos aukštapelkės, dabar baltuojančios švyliais. Po ją pačią pasivaikščioti nepasisekė – šlapia, mūsų avalynė nepritaikyta braidžioti po vandenį. Bet prie lentelės, žyminčios jos pavadinimą „Meškos šikna“ – būtina nusifotografuoti. Įrodymui, jei kas suabejotų, kur buvai.
Kažkiek keista tarp smėlėtų Dzūkijos miškų aptikti pelkes. Informacinis stendas sako, kad pelkės atsirado užpelkėjus ežerams. Logiška.
Toliau takas vėl vingiavo per mišką, priėjome dar vieną pelkę, kilome į kalną. Saulėtoje pievoje neištvėrėme neprisiskynę laukinių rūgštynių, iš kurių kitą dieną gavosi puiki sriuba.
Paskutinė pažintinio tako dalis pasirodė kiek mažiau patraukli. Iš pradžių takas pasuko link geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva pylimo ir kurį laiką vedė šalia jo, vėliau nėrė į tamsų, niūrų eglyną. Jei iki tol miškas labiau priminė gražų parką, tai dabar teko eiti pro išvirtusius medžius, pelkėjančius vandens telkinius.
Na, bet takas įvairus ir tuo turbūt labiausiai žavi, eiti juo neatsibosta. Jei apsilankysite čia pavasarį, prie tako žavesio labai prisidės ir šis nuostabus metų laikas, kai žydi kvepia alyvos, pakalnutės, kai medžių lapų žaluma tokia gaivi, kad net akis veria.
O jeigu keliausite savaitgalį, vėl pasiekę automobilių aikštelę nepatingėkite paeiti ar pavažiuoti dar kelis šimtus metrų ir papietaukite prieš metus Marcinkonyse atsidariusioje kavinėje „Gurinukas“. Trinta smidrų sriuba, kepti grikių blynai, vietinio ūkininko gamintas keptas sūris – viskas buvo labai skanu 🙂 Gaila, kad jau nebetilpo pyragas, nors akys jo ir labai norėjo.
Trumpa praktinė informacija
Taką surasti nesunku – jis prasideda Marcinkonyse (Varėnos r.), šalia Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro (navigacija žino jo pradžią), adresas Miškininkų g. 61. Čia yra automobilių stovėjimo aikštelė, įrengtas informacinis stendas. Netoliese po medžiais yra ir pora pavėsinių, tai galite žygio pradžioje ar pabaigoje prisėsti pasistiprinti.
Visas takas puikiai sužymėtas (tik atsirinkite spalvą, nes skirtingo ilgio takai žymimi skirtinga spalva, 14 km variantas – raudona), įrengti informaciniai stendai, galima atsisiųsti audiogidą, tad eidami pasiklausysite istorijų, nutikusių „Meškos šiknoje“ ar kitose vietose. Jei 14 km jums atrodys kiek per daug, galima rinktis trumpesnius tako variantus – 7 arba 10 km.
Eiti teks miško keliukais ir takeliais, takas tikrai nėra sunkiai praeinamas, tik keliose vietose buvo šiek tiek purvynėlio (du kartus ėjau 14 km atstumą panašiu laiku – gegužės pabaigoje).
Kelionės laikas: 2017 m. balandžio 21 – gegužės 1 d.
Šalis: Italija
Navigacijai liepėme vengti mokamų kelių, tad užuot važiavę tiesia autostrada, išsukome į siaurą kelelį, vedantį per laukus. Manėme, bus įdomiau taip keliauti, galėsime daugiau pasižvalgyti po apylinkes. Pirmuosius kilometrus kantriai kratėmės ne pačios geriausios kokybės keliu, šiek tiek pavydėdamos autostrada švilpiantiems automobiliams. Bet netrukus mūsų „varguolių kelelis“ pasuko tolyn nuo jos ir atsiveriantis vaizdas privertė aiktelėti – šalia vienuogynų skleidės raudonų aguonų juosta, tokių ryškių, net veriančių akis...
Panašių akimirkų kelionėje buvo ne viena: kai jau atrodo, kad viskas čia aišku, nieko labai įdomaus tą dieną nepamatysime, pasuki kur už kampo, ir prašom – siurprizas.
Nuo Gargano pusiasalio – iki pat „bato kulno“
Todėl labai siūlyčiau atkreipti dėmesį į šį sezoną vėl atsiradusius tiesioginius skrydžius iš Kauno į Pietinės Italijos miestą Barį (Bari). Prieš šešerius metus, kai tiesioginiai skrydžiai taip pat jungė Lietuvą ir Barį, teko pakeliauti po šią Italijos dalį. Tad gal mano įspūdžiai pravers dabar planuojantiems kelionę. Informacija apie kainas, nebus naudinga, nes jos per tą laiką pasikeitė, bet, neabejoju, išliko pagrindiniai sudedamieji Italijos žavesio ingredientai: graži gamta, turininga istorija, žavūs senieji miestai ir miesteliai, skanus maistas, šiluma ir žydras saulėtas dangus 🙂
Ruošiantis į šią kelionę supratome, kad maudynėms ir paplūdimiams laikas kiek per ankstyvas, tad norėjosi kuo daugiau visko pamatyti, apvažiuoti visą Apuliją iki pat šio „bato kulno“ apačios – Santa Maria di Leuca, o paskui dar užsukti ir į Gargano pusiasalį. Tad tik atskridę keturioms nakvynėms apsistojome Baryje, po to dvi nakvynes suplanavome Lecce, vieną Ostuni, dvi Vieste ir paskutinę – vėl Baryje. Toks planas susidėliojo lyginant traukinio bilietų ir automobilių nuomos kainas – iki miestų, kuriuos patogu pasiekti traukiniu (Matera, Trani, Alberobello), juo ir važiavome. Paskui išsinuomotu automobiliu jau leidomės iki Lecce, Santa Maria di Leuca ir atgal pro Barį iki pat Vieste, žinoma, dar aplankant įvairias vietas pakeliui.
Originalūs gyvenamieji būstai: grotos ir truliai
Vakare atskridus ir įsikūrus Baryje, kitą rytą mūsų pažintis su aplinkiniais miestais prasidėjo nuo Materos, beje, esančios jau už Apulijos ribų. Matera laikoma vienu seniausiu miestų pasaulyje, žmonės čia nuolat gyvena jau daugiau kaip 7000 metų. Matera garsi ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyta dėl savo sassi: natūralių ir išgremžtų urvų bei grotų, kuriuose gyveno žmonės. Tuose urvuose tilpo ir žmonių būstai, ir tvartai gyvuliams. Sasso Caveoso ir Sasso Barisano – tai du senojo miesto rajonai, dabar tapę turistų lankytinomis vietomis. Tokiomis varganomis sąlygomis žmonės čia gyveno iki 1950 metų. Ir, beje, jie labai nenoriai paliko savo namus – paskutiniuosius 15 tūkst. gyventojų valdžia tiesiog prievarta iškraustė iš urvų ir užmūrijo jų įėjimus. Tik po kelių dešimtmečių sassi vėl buvo prisiminti, tapo populiariais ir tarp turistų, ir tarp filmų kūrėjų.
Originaliuose būstuose buvo įsikūrę ir kito miesto – Alberobello – gyventojai. Jų baltai dažyti namai kūgio formos stogais, vadinamieji truliai. Pastatyti jie iš vietinio kalkakmenio nenaudojant sutvirtinimui jokio skiedinio. Taip statyti namus XVI amžiuje paskatino labai proziška priežastis – noras išvengti mokesčių, renkamų už baigtą statyti namą. Toks statybos, o ypač namų griovimo būdas pasirodė labai patogus – jei sužinai, kad atvyksta mokesčių pareigūnas, vieną akmenį iš sienos ištraukei, namas sugriuvo, jokių mokesčių mokėti nereikia. Valdininkas išvyko, kimbi į darbą, ir vėl turi namą. Iki dabar slėnyje išlikę apie 1500 trulių, miestas saugomas UNESCO ir yra itin populiarus tarp turistų. Kiek teko skaityti atsiliepimų, gegužės – rugsėjo mėnesiais geriau čia nekeliauti. Tiesą sakant, lankytojų Itrijos slėnyje netrūko ir balandžio viduryje.
O pats lietuvio ausiai skambančio miestelio pavadinimas kilęs iš žodžių „Arboris Beli“, išvertus į lietuvių kalbą reikštų gražūs medžiai – jie kažkada augo šioje vietovėje.
Lecce – pagrindinė kino apie Apuliją aktorė
Pakeliavę kelias dienas traukiniais, penktąją kelionės dieną sėdome į išsinuomotą automobilį ir Adrijos jūros pakrante vedančiu keliu pajudėjome link Lecce. Jau po keliolikos minučių turėjome progą įvertinti keliavimo traukiniais privalumus – užstrigome milžiniškame kamštyje. Išvažiavome iš Bario balandžio 25 d. – Išsivadavimo dieną (Festa della Liberazione), kai visoje Italijoje – laisvadienis, ir kai, atrodo, visi Bario gyventojai draugiškai pajudėjo link populiariųjų pakrantės miestukų Monopoli, Polignano A Mare. Taigi, galėjome įsitikinti, kad šie smagūs pakrantės miestukai su jaukiais senamiesčiais, sekmadienine vietinių passegiatta savaitgaliais ir švenčių dienomis labai populiarūs ir tarp vietinių italų. Beje, Apulija apskritai yra labai mėgstama italų atostogų kryptis, tad rugpjūtį čia iš tiesų suplūsta jų minios. Na o mes, tądien įsimaišę į poilsiaujančių italų būrį, galėjome guostis, kad nereikia vaikščioti tuščiomis miestelių gatvėmis, kad jose verda gyvenimas.
Pavakare pasiekėme savo tos dienos kelionės tikslą – Lecce. Kažkada jau teko jame pabuvoti dalyvaujant konferencijoje ir mano atmintyje Lecce kažkodėl buvo išlikusi kaip nuobodokas, saulės iškepintas miestas, tad daug iš jo nesitikėjau. Šįkart jis man pasirodė elegantiškas, meniškas miestas, šiek tiek parestauruotas, bet nenudailintas ir tuo žavus. Visai pritariu „Lonely Planet“ autorių minčiai, kad jei Apulija būtų filmas, tai Lecce jame atitektų pagrindinis vaidmuo. Mieste dominuoja vadinamo Lecce baroko (barocco leccese) pastatai, iškilę XVII amžiuje, tad jis atrodo labai vientisas. Tiesa, dėl skonio nesiginčijama – kažkas jį laiko gražiausiu Italijos miestu, kažkas įsitikinęs, kad pagrindinės katedros (Basilica di Santa Croce) fasadas primena naktinį lunatiko košmarą. Na, bet jei nepatinka ši, galima užsukti į kažkurią kitą iš keturiasdešimties šio miesto bažnyčių. 🙂
Kokį įspūdį miestas man paliko šį kartą? Vakarėjančios saulės nušviestos gatvės (nes į jį abi dienas nakvynei grįžome jau vakarėjant), gražūs barokiniai pastatai ir labai skanus maistas. Mėgavomės ir išsinešti nusipirktu gabalu picos, ir tikrai gurmaniška vakariene restorane.
Kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros
Šeštąją kelionės dieną mūsų laukė intensyvi programa: iš Lecce į Otranto, tada pasigrožėdamos uolėtomis pakrantėmis pasiekėme Santa Maria di Leuca, toliau į Gallipoli ir atgal į Lecce.
Išvažiavome iš Lecce ir netrukus jau keliavome per alyvmedžių giraites ar sodus (net nežinau, kaip tiksliai pavadinti), besigėrėdamos senais, skulptūras primenančiais medžiais. Iki šiol taip aiškiai išlikę tos saulėtos dienos prisiminimai. Otranto pasirodė ramus, taikus miestelis, nepaisant jo skaudžios ir ilgos istorijos. Įsikūręs Italijos pakraštyje, jis ne kartą kentėjo nuo Turkų imperijos puolimų. Vaikštant po jo senamiestį matomi graikų, romėnų, turkų kultūrų pėdsakai.
Iš Otranto patraukėme dar piečiau, iki pat itališkojo „bato kulno“ pabaigos. Keliose vietose stabtelėjome pasigėrėti atšiauria, uolėta pakrante. Einant link vandens per saulės nušviestą žydinčią pievą, kildavo mintis – gal šįkart pavyks išsimaudyti. Pamačius, kaip grėsmingai jūros bangos dūžta į stačias pakrantės uolas arba koks sudėtingas priėjimas prie vandens, tos minties netrukus atsisakydavome.
Kažkur pakrantės miestelyje sustojome papietauti. Pasirinkome vietinių rekomenduotą maitinimo įstaigą. Atrodė ji kiek keistai: maistą užsisakai tokioje a la parduotuvėje, maisto gamyba vyksta lauke – du vyručiai įnirtingai skaldo tik ką iš jūros išrauktus jūros ežius, kiek pastebėjome, populiariausią tarp vietinių patiekalą. Užsisakėme jo ir mes. Šalia dar gavome duonos ir daržovių. Atnešusi juos padavėja paslaugiai paspyrė po stalu kibirą – ežių kiautams mesti. Na, jei atvirai, su tuo patiekalu daugiau buvo atrakcijos ir užsiėmimo, nei maisto. Pasisotinome duona ir daržovėmis, bet pietūs įsiminė ilgam. 🙂
Toliau mūsų kelias vedė iki Santa Maria di Leuca – paties piečiausio Italijos taško, žyminčio vietą, kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros. Na, kur baigiasi viena jūra, kur prasideda kita – turiu prisipažinti, nepastebėjome 🙂
Iš čia kilome kiek aukštyn link Gallipoli – dar vieno pakrantės miestelio. Tradicinis žvejybinis miestas su nediduku centro storico, uostu, keliomis barokinėmis bažnyčiomis, siauromis gatvelėmis ir paplūdimiais, beje, smėlėtais. Nežinau kodėl, bet įspūdžio jis nepaliko – pasirodė esąs tuščias, depresiją keliantis miestukas. Gal kad tai dienai įspūdžių buvo ir taip jau daug, gal kad įstrigome su savo automobiliu siaurose gatvelėse. Žodžiu, ilgai čia neužsibuvome ir patraukėme atgal į Lecce.
Taip ir apvažiavome pusę Apulijos. Kaip sekėsi keliauti kitomis dienomis – prašome skaityti čia 🙂
P. S. Tiesa, iš draugų teko girdėti, kad jie Pietinėje Italijoje yra nukentėję nuo vagišių. Tai būkite budrūs.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Kelionės laikas: 2018 m. balandžio 8 – 21 d.
Šalis: Japonija
Kovo pabaigoje, balandį visa Japonija ir minios turistų tarsi išprotėja dėl sakurų. Yra netgi specialūs portalai, kuriuose iš anksto prognozuojama kitų metų sakurų žydėjimo laikas. Tai aktualu ne tik tūkstančiams turistų, šiuo trapiu žydėjimo laiku užplūstančių šalį, bet ir patiems japonams. Svarbu, nes kai kurie jų specialiai tuo laiku ima atostogas ir keliauja per šalį paskui skirtinguose regionuose skirtingu laiku besiskleidžiančius sakurų žiedus. Anksčiausiai, pietinėse salose, šiemet jais gėrėtis buvo galima jau paskutinėmis sausio dienomis, o štai šiaurinėje Hokaido saloje pasidžiaugti žydėjimu pavyks net gegužės pradžioje. Beje, yra daugybė sakurų rūšių, tad dar ir jos turi įtakos žiedų išsiskleidimo laikui.
Hanami
Ši paplitusi gėrėjimosi sakurų žiedais tradicija turi net specialų pavadinimą – hanami – kuris pažodžiui išvertus reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Ir traukia minios žmonių jais gėrėtis – kas vaikštinėja, kas fotografuojasi, kas medituoja, o kas surengia pikniką ar tiesiog prigula pailsėti pasitiesę pledą ant žiedlapiais apibertos žolės.
Parduotuvės tuo laiku vilioja sakuroms skirtomis akcijomis, rožiniais pyragėliais, saldainiais ir rožine kava. Vakare miestų gatves ir namus nušviečia lazerių šviesos, žinoma, vėlgi primenančios sakurų žydėjimą. Taip, atrodo, kelis mėnesius japonų gyvenimas sukasi tik apie jas.
Ar verta planuoti kelionę sakuroms žydint, ar geriau rinktis kitą laiką? Man sunku būtų atsakyti į šį klausimą, nes nebuvau Japonijoje kitu laiku, kad galėčiau palyginti. Tačiau Japonija sakuroms žydint tikrai paliko įspūdį. Ir ne tik todėl, kad galėjome iki soties pasigrožėti šiuo laikinu grožiu. Labai įdomu matyti pačių japonų dėmesį žiedais apsipylusiems medeliams, apskritai, visai gamtai, gebėjimą ja nuoširdžiai džiaugtis. Žinoma, įspūdingais, išpuoselėtais japoniškais sodais ir parkais galima gėrėtis ir kitais metų laikais, tačiau man atrodo, kad žydint sakuroms tai atsiskleidžia geriausiai.
Ne tik apie sakuras
Kelionę planavome iš anksto, tad pradėjus tikrinti žemėlapyje žydėjimo laiką, sukirbo abejonė, kad galime pavėluoti – sakuros tais metais pražydo kiek anksčiau. Ir taip, kai atvykome, Tokijuje žydėjimas jau artėjo prie pabaigos, bet dar spėjome pasigėrėti sakuromis šalia įspūdingų dangoraižių ir miesto parke.
Žinoma, Japonijoje matėme ne tik sakuras. Regėjome ir patyrėme daug įdomių dalykų: gėrėjomės gamtos ir meno darna Fuji-Hakone nacionaliniame parke, grožėjoms aukščiausiu Japonijoje Fuji kalnu ir Kanazavos pilimi, gynėmės nuo šventų, bet akiplėšiškų elnių Naroje, ir vėliau jau džiaugėmės, kad Fushimi Inari šventykloje, skirtoje ryžių dievui Inari, jo pasiuntiniai ir įsikūnijimas žemėje – lapės, yra tik vaizduojamos ir primena apie save oranžine spalva, o ne bėgioja šventyklos teritorijoje :). Žinoma, aplankėme „tūkstančio šventyklų miestą“ Kiotą, iš matytų šventyklų (aišku, viso tūkstančio neapžiūrėjome 🙂 ) labiausiai įsiminė Ginkakuji – sidabrinis paviljonas, apsuptas japoniškų sodų.
Sakuros vėl visu savo grožiu pasirodė Širakavoje, laikomame vienu iš gražiausių kaimų pasaulyje ir įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kelionė vedė per labai skirtingas Japonijos vietas, o ją baigėme Nagojoje. Finalas sutalpino itin skirtingas patirtis: dieną lankėmės „Mitsubishi“ gamykloje, o vakare – Nabana No Sato šviesų festivalyje: milijonai spalvotų lempučių, valdomų, spėju, techniškai itin sudėtingomis vizualinių sprendimų programomis, kūrė nepaprastai įspūdingus vaizdus. Japonija pasistengė, surengė mums įspūdingą atsisveikinimo šou 🙂
Tai kokia ta Japonija?
Kelionės maršrutas buvo įvairus, ir tarsi iš skirtingų vaizdų ir potyrių mozaikos gabalėlių dėliojosi bendras Japonijos vaizdas, žinoma, papuoštas sakurų žiedais 🙂 Vaizdas labai margas, ir tikrai ne išsamus – kiek gi įmanoma pamatyti ir suprasti šalį per poros savaičių kelionę.
Grįžusi ir dažnai atsakinėdama į klausimą „Tai kokia ta Japonija, ar verta ten važiuoti?“, skirtingiems žmonėms pasakodama apie kelionę, ir pati geriau supratau, kas man visgi paliko didžiausią įspūdį.
Taigi, Japonija pasirodė truputėlį ne tokia, kokia ją įsivaizdavau. Jos gatvėmis nevaikšto robotai, parduotuvėse dirba žmonės, o viešbučių kambariai nėra prifarširuoti naujausių technologijų, kuriomis vargšas europietis nesugebėtų naudotis. Nieko panašaus. Išsamesnio gilinimosi į technologijas pareikalavo tik tualetai, šaligatviais skubėjo žmonės, autobusai ir metro nedaug tesiskyrė nuo savo kolegų Europoje (na, gerai, šinkansenai (greitieji traukiniai) tikrai paliko įspūdį). Net ir tvarka per daug neapstulbino – kaimuose matėme ir šabakštynų, ir nesutvarkytų kiemų, ir nenušienautų vejų.
Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip milijonai žmonių tvarkingai ir darniai gyvena itin mažoje teritorijoje. Minios tvarkingai skuba Tokijo šaligatviais: viena jo puse – viena kryptimi, kita – į priešingą. Net judriausioje sankryžoje, kurią vienu metu kerta apie 3 tūkst. žmonių, niekas nesistumdo ir neatsitrenkia į kitus, nors tūkstantinės minios viduryje dar blaškosi ir turistai, pozuojantys asmenukėms. Tvarkinga eilutė rikiuojasi nurodytoje vietoje prie įlipimo į autobusą, traukinį, metro. Nei vienas nesibrauna be eilės, nesibruka kuo arčiau, garsiai nekalba ir, apskritai, niekaip kitaip netrikdo aplinkinių... Nustebino vietinių paslaugumas: kelis kartus puikiausia anglų kalba atsiprašęs, kad prastai kalba angliškai, vietinis praeivis suka iš kelio ir kokias 8 min. eina su mumis vien tam, kad padėtų surasti viešbutį.
Technologijomis nustebino „Mitsubishi“ gamykla: iš vienos pusės – automobilius „sulipdantys“, nudažantys robotai, iš kitos pusės – robotais virtę žmonės, kuriems 30 skirtingų melodijų praneša apie 30 skirtingų broko atvejų, beje, pasitaikančių labai retai.
Įspūdingi didmiesčių daugiaaukščiai namai ir daugiaaukščiai keliai; pastatai, vakarais „pasipuošiantys“ didžiulėmis reklamomis; išpuoselėti parkai... Šviesų šou, kai nušvinta visas didžiulis parkas ir sukirba vienintelis klausimas – kaip buvo įmanoma nuraizgyti jį visą milijonų lempučių girliandomis.... Tas sunkiai nusakomas jausmas, kai staiga pastebi, kad parduotuvėje sukabintos pakuotės nei iš šio, nei iš to pradeda vieningai siūbuoti – po kelių akimirkų supranti, kad prasidėjo vienas iš tų neretai nutinkančių „mažųjų“ žemės drebėjimų... Arba tas keistas vaizdas, kai įžengus vakare į barą staiga suabejoji, ar tau čia kažkas su akimis/galva blogai, ar čia tikras vaizdas: baras pilnutėlis identiškų tamsiai mėlynais/pilkais švarkais ir baltais marškiniais vilkinčių vyriškių – toks klonų suvažiavimas... Tai tie Japonijoje iš tiesų nustebinę dalykai. Na, o robotas prie parduotuvės durų – tiesiog žaisliukas, nieko ypatingo.
Kas dar įsiminė Japonijoje? Po kelionės jau turėjau pakankamai laiko dar ir dar kartą mintimis perbėgti visus įspūdžius, tvarkingai sudėlioti juos į atminties stalčiukus. Čia sugulė ne tik spalvingi vaizdai, bet ir garsai, jausmai, potyriai. Praėjo pakankamai laiko, tad galiu gana greitai rasti ir išsitraukti tuos, palikusius didžiausią įspūdį. Kas tai būtų? Baltos, rausvos žydinčios sakuros – ir kalnų, ir Tokijo dangoraižių, ir senųjų kaimų fone – tai iš tiesų kažkas tokio labai laikino, šviesaus, įspūdingo... Nepaprastai spalvingas, trapus ir subtilus maiko šou Kiote – užmerkusi akis dar ir dabar galiu matyti nuostabias dekoracijas, įspūdingais kimono vilkinčias gracingas šokėjas... Ir ta ramybė, kai po ilgos dienos ramiai atsipalaiduoji onsene (šiltųjų versmių pirtyje), šiltame vidinio kiemo baseinėlyje ir klausaisi, kaip į šalia augančio medžio lapus tyliai šnara pavasarinis lietus...
Plačiau apie pamatytas vietas – kitame straipsnyje.
Kelionės data: 2023 m. kovo 26 d.
Kauno marių regioninis parkas
Dažniausiai pažintiniuose takuose tenka nukulniuoti ne vieną kilometrą, kad keliose vietose būtų galima pasigrožėti apylinkių vaizdais. Kadagių slėnio pažintinis takas (oficialiai – Arlaviškių pažintinis takas) visiškai kitoks. Žengus vos kelis žingsnius nuo automobilių stovėjimo aikštelės atsiveria vaizdas į Kauno marias, į jų viduryje plytinčią Dabintos salą, ir einant didžiąją dalį tako galima mėgautis šiuo peizažu.
Vaizdais, ne kilometrais džiuginantis takas
Takas realiai driekiasi Kauno marių šlaitu, gausiai apaugusiu kadagiais. Tad juo einant prieš akis toks vaizdas: šalia – it žvakės kylantys žali kadagiai, toliau – Kauno marių vandenys, horizonte – kito kranto linija. Ne be pagrindo 2016 metais šis takas buvo pripažintas gražiausiu pažintiniu taku Lietuvoje. Tiesa, jis skirtas ne ilgų pasivaikščiojimų gerbėjams, nes jo ilgis – tik 1,3 km. Atėjai, apsižvalgei, pasigėrėjai, ir gali keliauti toliau 🙂
Tako pradžia – 501 metras – išklota lentomis, tad lengvai įveikiamas ir vaikišku, ir neįgaliojo vežimėliu, likusi dalis – platokas miško takas, kuriuo galima nusileisti iki pat vandens. Take yra ne vienas suolelis, kur galima prisėsti pailsėti, pasigrožėti vaizdais. Grįžti galima arba tuo pačiu taku, arba kitu, lygiagrečiai einančiu per mišką. Paklysti tikrai nepavyks, nes už siauro miško ruožo esanti pieva, kelias, gyvenamieji namai neleis toli nuklysti nuo Kauno marių šlaitų.
Takas įrengtas 2010 metais, pernai buvo uždarytas remontui, nes tako danga buvo nesaugi pasivaikščiojimui. Ji buvo atnaujinta, prieš pora mėnesių takas vėl atvertas lankytojams.
Natūrali gamtos gydykla
Jau ne vienerius metus žaviuosi Kauno marių regioninio parko darbuotojų tekstais – tiek žinutėmis jų feisbuko paskyroje, tiek stendais pažintiniuose takuose. Tad ir šįkart rašydama apie Kadagių slėnio pažintinį taką, leisiu sau pasinaudoti stenduose rasta informacija.
Taigi, pasivaikščioti šiuo taku ne tik gražu, bet ir labai sveika. Sveika ne tik todėl, kad vaikštinėjate po mišką, kad judate. Pagrindinė priežastis – kadagiai. Šie augalai nuo seno vertinami ir naudojami kūnui bei sielai gydyti. Kadagyne oras 1000 kartų grynesnis nei tradiciniame miške, o, kaip teigiama informaciniame stende, pabuvus jame ilgesnį laiką galima atgauti jėgas, netgi išgyti nuo sunkių kvėpavimo ligų.
Kadagys – vienintelis Lietuvos augalas, išskiriantis tiek daug fitoncidų – dezinfekuojančių ir gydančių medžiagų, jis – geriausias natūralus antibiotikas. Per parą 1 ha kadagyno išgarina 30 kg fitoncidų, kurių pakaktų išvalyti viso Kauno orui. Arlaviškių kadagyno dydis – 4,6 ha. Nesunku paskaičiuoti, kad jis išvalytų dar ir Vilniaus, ir Klaipėdos orą.
Suprantu, perskaičius informaciniame stende tokias žinias, daugeliui kyla mintis užveisti kuo daugiau kadagynų. Deja, ne visiems tai pavyks padaryti. Priežastis – kadagys labai jautrus, lengvai pažeidžiamas augalas, užterštoje aplinkoje jis skursta. Jam reikia švaraus dirvožemio, gryno oro. Ne veltui sakoma, kad kadagys – puikus įrodymas, kad vieta – kurioje jis auga, iš tiesų labai švari.
Jei Jūs esate kilę ne iš Kauno regiono, Jums bus įdomus ir prie tako įrengtas pažintinis stendas, pasakojantis apie Kauno marias, nuo kurių neatitrauksite žvilgsnio eidami šiuo taku. Marios dirbtinai sukurtos 1959 metais užtvenkus Nemuną. Plačiausia jų vieta – 3,3 km, siauriausia – 300 m. Statomai hidroelektrinei teko paaukoti kelias dešimtis kaimų, iš būsimų marių dugno buvo iškelta šimtai sodybų, tūkstančiai žmonių turėjo palikti savo namus, o paskui stebėti, kaip lėtai juos paslepia marių vandenys. Plačiau apie tai galite paskaityti čia.
Garsus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje
Kauno marių regioninis parkas įkurtas 1992 metais, netrukus po to įsteigtas ir Arlaviškių botaninis draustinis. Vienas iš jo vertybių – čia aprašomas kadagių slėnis, natūraliai susiformavęs stačiame šlaite.
2004 metais ši vietovė įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“, taigi ši teritorija žymi ne tik kaip regioninio parko draustinis, bet ir reikšminga saugoma teritorija visos Europos mastu.
Trumpa praktinė informacija
Pažintinis takas yra Kauno rajone, Arlaviškėse, nuo Vilniaus – apie 120 km. Nuo Kauno centro – apie 26 km. Taką rasti nesudėtinga – navigacija automobilių stovėjimo aikštelės vietą žino. Privažiavimas asfaltuotu keliu. Mes lankėmės sekmadienį, prie aikštelės buvo maisto vagonėlis, kuriame buvo galima nusipirkti kavos, gaiviųjų gėrimų.
Nuoroda į tako aprašymą: https://www.kaunomarios.lt/arlaviskiu-pazintinis-takas,p62
Jei iki Kadagių pažintinio tako atvažiuosite iš toliau, pakeliui dar galite aplankyti Vaišvydavoje esantį Pakalniškių piliakalnį ir jo pažintinį taką, netoliese yra Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas, o Samylų įlankoje daugiau sužinosite apie Kauno marių užlietų kaimų istoriją. Jei jau atvažiuosite iki šios įlankos, už kelių kilometrų – dar viena galimybė pasivaikščioti Kauno marių pakrantėmis Žiegždrių geologiniu taku.
Vietą, kurioje sustojome papietauti keliaudami per dykumas Maroke, tiksliausiai būtų galima apibūdinti in the midle of nowhere. Ryte prabudome oazėje, ir toliau džipu keliavome per dykumas, kol kažkur netoli N‘Kob miestelio vairuotojas pasiūlė sustoti papietauti. Pro vartus įeiname į restorano kiemą ir aiktelime, išvydę nuostabų vaizdą – viduryje didžiulis gėlynas, horizonte kaip siena stūkso kalnai. Traukiu fotoaparatą šiam grožiui įamžinti, bet čia į tobulą kadrą įšlepsi kažkoks pilietis.
„Tik išsitrauk fotoaparatą, ir tuoj koks nors užsienietis įneša savo subinę“, – pasipiktinusi pusbalsiu lepteliu bendrakeleivei. Matyt, kiek garsiau nei pusbalsiu, nes prie gretimo staliuko pasigirsta kvatojimas: „O, subinė... Tai čia lietuvės...“
Susipažįstame. Tiksliau, jiems prisistatinėti daug nereikia, nes vienas iš netikėtai sutiktų lietuvių – žinomas lenktynininkas, tąkart vykusiame ralyje (taip, pravažiuojant matėme dykumoje automobilius) konsultavo Kazachstano komandą. O mano apkalbėtas ir kadrą sugadinęs „užsienietis“ – žinomo dienraščio fotoreporteris, su kuriuo ne kartą esame bendravę telefonu.
Žodžiu, netikėtas susitikimas ir smagūs pietūs, besidalijant Maroke patirtais įspūdžiais. Viskas prasidėjo ne nuo paties mandagiausio mano sakinio.
Kitas atvejis. Baigėsi tarptautinė konferencija Suomijos šiaurėje, Rovaniemyje. Kelis šimtus jos dalyvių autobusais atvežė į Rovaniemio oro uostą. Rugsėjis, mažai kas keliauja aplankyti Kalėdų Senelio, tad eilėje prie patikros – vien konferencijos dalyviai.
„Galime drąsiai apkalbinėti visus aplinkinius lietuviškai, vis tiek niekas nesupras“, – juokaudama pratariu kolegei, nes puikiai žinau, kad renginyje buvome tik dvi lietuvės.
„Gal dar kol kas palaukite“, – gražia lietuvių kalba atsisukdamas prataria priešais stovintis vyriškis. Paaiškėja, taip pat vykstantis iš kitos Rovaniemyje vykusios konferencijos. Oro uoste, atrodo, buvome trys lietuviai, atsitiktinumo ar likimo gražiai sustatyti visi šalia.
Mano pavyzdžiai, tiesą sakant, kurstytų priešingą mintį – kuo garsiau kalbėkite lietuviškai, nes galite sutikti žemiečių ir puikiai su jais pabendrauti. Bet visgi smagiau, kai tautiečiai sureaguoja tiesiog išgirdę lietuvių kalbą, o ne nemalonias pastabas jų adresu. Tai toks moralas 🙂
Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.
Šalis: Ispanija
Sevilijos (ispaniškai – Sevilla) senamiestis – tikra siaurų gatvelių raizgalynė. Tokių siaurų, kad pamačius artėjantį automobilį neretai tenka ieškoti nors mažiausios nišos sienoje, pavyzdžiui, durų, kur galėtum pasitraukti. Atrodo, net įtrauki pilvą, kad neužkabintum juo veidrodėlio (ar veidrodėlis neužkabintų pilvo 🙂 ). Na, gal šiek tiek ir perdedu, bet iš tiesų situacija būna labai panaši.
Senieji pastatai – miesto istorijos liudininkai
Tokias gatveles Sevilija paveldėjo iš maurų, ir labai dažnai jos daugiau primena Maroką, nei Europą. Apskritai mieste išlikę daug pastatų, jos istorijos liudininkų. Legendos pasakoja, kad miestą prieš 3000 metų įkūrė Heraklis. Istorikų nuomonė kiek kitokia. Jų teigimu, pirmoji gyvenvietė dabartinės Sevilijos teritorijoje buvo įkurta apie 2000 m. pr. m. e., vėliau miestą valdė vandalai, vizigotai, maurai. 1248 metais maurų laikotarpis baigėsi, Seviliją užėmė Kastilijos karalius Ferdinandas III. XIV amžiuje Sevilija jau tapo svarbiausiu Kastilijos miestu. Didysis lūžis jo istorijoje įvyko 1492 metais, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Nuo 1503 metų miestas tapo monopolininku, valdančiu prekybą tarp senojo žemyno ir naujojo. Teigiama, kad netrukus jis tapo turtingiausiu ir svarbiausiu pasaulio miestu. Tačiau klestėjimas ilgai metruko. 1649 metais Seviliją nusiaubė maras, per kurį išmirė pusė miestelėnų. Negana to, miestą su vandenynu jungusi Gvadalkivyro (Guadalquivir – aha, kol išmokau jos pavadinimą, praėjo laiko) upė labai uždumblėjo, pasidarė mažiau tinkama navigacijai. 1717 metais vyriausybės įstaiga, kontroliuojanti prekybą su Amerika, buvo perkelta į Kadisą (Cadiz). Sevilijos aukso amžius baigėsi.
Visi šie laikotarpiai iki šiol pastebimi Sevilijos architektūroje. Miesto legendą liudija Macarena rajone stovintys Heraklio stulpai, jo atvaizdą galima pamatyti ir miesto rotušės sienoje. Klaidžiojant siauromis gatvelėmis tarp namų netikėtai galima išvysti romėniškas kolonas ar akveduką. Maurų laikotarpio istoriją saugo Santa Cruz gatvelės ir namai, o apie kolonijinę praeitį liudija prie upės esantis El Arenal rajonas, Aukso bokštas.
Bet Sevilija – ne tik apie praeitį. Vienas iš šiuolaikinių statinių, įtraukiamas į privalomų pamatyti Sevilijos objektų sąrašą – Metropol Parasol. Kas tai yra? Turbūt reikėtų sakyti – medinė skulptūra. Na, toks milžiniškas vokiečių architekto Jurgen Mayer kūrinys, taip jau paprastai apibūdinant – banguojantis stogas, laikomas milžiniškų penkių kojų ir labai primenantis grybus. Vietiniai juos taip ir vadina – Les Setas (grybai). Teko skaityti, kad šie „grybai“ – didžiausias pasaulyje medinis statinys, sumokėjus 10 eurų galima užsikelti liftu ant jų stogo ir pasivaikščioti. Pastatyti jie 2011 metais, o statant atkasti romėnų griuvėsiai. Taip neplanuotai po šiais „grybais“ atsirado ir muziejus.
Trečioji didžiausia katedra pasaulyje
Gerai, bet grįžkime atgal prie istorijos. Be jokios abejonės, įspūdingiausias Sevilijos statinys – katedra, trečioji pagal dydį pasaulyje krikščionių bažnyčia. Teko matyti daugybę bažnyčių, mečečių ir kitokių religinių pastatų, bet Sevilijos katedra tikrai paliko įspūdį.
Ji stovi buvusios XII amžiaus mečetės vietoje. 1248 metai, kai Sevilija perėjo į krikščionių rankas, mečetė tapo bažnyčia ir ja buvo iki 1401 metų, kai nutarta pastatą nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują, įspūdingą bažnyčią. Kaip tarė, taip ir padarė. 1502 metais baigta statyti įspūdingo dydžio (127 m ilgio, 83 m aukščio ir 43 m pločio) gotikinė katedra. Jos viduje – didžiuliai auksu tviskantys altoriai, viena už kitą įspūdingesnės koplyčios. Oficialus katedros pavadinimas – Santa Maria de la Sede (lietuviškai – Švč. Marijos Sosto katedra). Lankytojams primenama atkreipti dėmesį į Goya, Murillo, Zurbaran darbus, į Kristupo Kolumbo kapą.
Iš senosios maurų mečetės iki mūsų dienų išliko apelsinmedžių sodas ir minaretas, virtęs 104 m aukščio katedros bokštu, vadinamu Giralda. Jo viršuje esanti vėtrungė – El Giraldillo – tapo Sevilijos simboliu. Jei paprastai į tokius bokštus tenka lipti siaurais suktais laiptais, kur vos įmanoma prasilenkti, tai į Giraldos viršų veda tiesiog platus kelias, ir juo kažkada buvo jodinėjama arkliu.
Iš bokšto viršaus atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Seviliją. Prieš lipdama buvau perspėta, gėrintis miestu iš viršaus nepamiršti pažiūrėti ir į laikrodį, nes kas valandą skamba bokšto varpai, ir šis garsas gali būti nelabai malonus ausims. Bet man vaikštinėjant bokšto apžvalginėje aikštelėje čia sugužėjo kelios klasės vietinių mokinukų. Po jų masinio klegėjimo ir susižavėjimo šūksnių, suskambus varpams, atrodė, įsivyravo tyla 🙂
Pasakoti apie Sevilijos senamiestį ir jos pastatus galima labai ilgai. Joje – tiek visko daug, kad einant gatve akis net nespėja visko užfiksuoti, o gal po kurio laiko ir dėmesys tiesiog atbunka. Tad net sukant ratus tomis pačiomis gatvėmis, akis vis užkliūva už anksčiau nepastebėtų detalių, kartais – net ne detalių, o įspūdingų pastatų. „Na ne, šito namo vakar tikrai nebuvo. Tu matai, kaip greitai – per vieną naktį pastatė“, – ironizuodavome situaciją sustoję prie kokios kelis šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios.
Upės pakrantėje – apie kolonijinę praeitį
Be senamiesčio, kita mėgstama pasivaikščiojimo po Seviliją vieta ar kryptimi tapo parkai, Ispanijos aikštė ir upės pakrantė. Saulėtą dieną kažkaip taip patogia susidėliodavo maršrutas – gal ir ne pats trumpiausias kelias pasiekti tikslą (tiesą sakant, dažnai juo būdavo kuris nors iš suolelių saulėtoje Gvadalkivyro upės ar Alfonso XIII kanalo pakrantėje), bet tikrai toks, kad būtų ir žalumos, ir įspūdingų pastatų.
Pasivaikščioti (ir net pasiirstyti laiveliu) galima milžiniškoje Ispanijos aikštėje, kurios pastatai iškilo specialiai 1929 metais čia surengtai Ispanijos-Amerikos parodai, ir kurioje pristatomi visi Ispanijos regionai.
Iš aikštės per parkus, pro Lope de Vega teatrą, San Telmo vyriausybinius rūmus pasiekdavau upę. Besidomintiems kolonijų užkariavimo laikais verta užsukti į Auksinį bokštą (Torre del Oro) – statytas XIII amžiuje jis tarnavo kaip sargybos bokštas, dabar jame įsikūręs jūrų muziejus, pasakojantis daugiausiai apie keliones į Ameriką. Tiesa, jei Jus labai moksliškai domina visa kolonijinė praeitis, informacijos čia Jums neužteks, geriau eikite tiesiai į šalia katedros esančius Indijos archyvus (Archivo de Indias), kur saugomi visi pargabenti dokumentai. O jei dokumentai nedomina, tada galima tiesiog pasivaikščioti upės pakrante, pasėdėti ant suolelio šildantis malonioje lapkričio saulėje (taip, būna tokių kraštų :).
Kitoje upės pusėje – Triana – toks mažiau turistinis, daugiau vietinių gyvenamas rajonas, keramikos dirbtuvių vieta, iš kurios tos įspūdingosios spalvotos keraminės plytelės sklido po visą miestą ir puošė pastatų sienas. Dabar čia yra įsikūręs ir keramikos centras, ir daugybė keramikos parduotuvių, dirbtuvių.
Perėjus į šią upės pusę verta dar paėjėti iki Šindlerio bokšto (Torre Schindler) – įspūdingas 65 metrų aukščio statinys, kuriame įsikūrę ir biurai, ir viešbutis. Didžiausias jo žavesys – vaizdas į Seviliją, jos senamiestį. O aplink jį esantys modernūs biurų, gyvenamieji pastatai dar kartą primena, kad Sevilija – ne tik istorinis, bet ir šiuolaikinis miestas.
Taip jau susiklostė, kad pirmomis viešnagės Sevilijoje dienomis žvelgiau į ją iš aukšto iš Giraldos, priešpaskutinę darbostogų dieną gėrėjausi juo iš Šindlerio bokšto. Jei pirmą kartą žvelgiant iš viršaus miestas atrodė toks gražus, įdomus, nepažįstamas, tai po mėnesio akimis ieškojau jau žinomų vietų, aplankytų pastatų. Sevilija jau buvo tapusi tokia sava ir, prisipažinsiu, miela 🙂
Šiam kartui tiek. Kitame tekste – apie įspūdingus Sevilijos rūmus.
O daugiau praktinių patarimų – ankstesniame straipsnyje apie darbostogas Sevilijoje.
Pavilnių regioninis parkas
Taip, prie šito pažintinio tako aprašymo nėra nurodyta kelionės laiko, nes vaikštau juo kelis kartus per metus. Tai iš tiesų mano mėgstamiausias pažintinis takas Vilniuje, kuris labai tinka ir ramiam savaitgalio pasivaikščiojimui, ir trumpam ištrūkimui į gamtą per šiek tiek prailgintą pietų pertrauką.
Kaip matote iš nuotraukų, takas gražus visais metais laikais. Kuo jis man patinka? Turbūt galėčiau išvardinti kelias priežastis. Pirmiausia, galima rinktis labai skirtingas jo variacijas: 2,8 km, 3,7 km ar 5,3 km ilgio trasas ar dar susidėlioti kitus variantus. Eiti tikrai nenuobodu, nes aplinka vis keičiasi: miškas, piliakalnis, pieva, atodanga, kurią galima pamatyti iš apačios arba galima ant jos užlipti, sodas, šalia čiurlenanti Vilnia. Reljefas įvairus – tenka ir kilti aukštyn, ir leistis žemyn. Danga: laiptai, miško takelis, asfaltas, mediniai laipteliai. Žodžiu, galima pasirinkti maršrutą pagal turimą laiką ir nuotaiką. Iššūkių gali kilti žiemą, kai daugiau pasninga, o takai, ypač laiptai nenuvalyti, nes tuomet leistis ir kopti laiptais būna tikrai sudėtinga – tenka labai tvirtai rankomis įsikibti į turėklus.
Nuo Prancūziškojo malūno iki Pūčkorių piliakalnio
Man labiausiai patinka pasivaikščiojimą pradėti nuo Belmonto vandens malūno ir krioklių (Belmonto g. 17), nes čia yra tikrai erdvi parkavimo aikštė , kurioje iki šiol visada rasdavau vietą automobiliui. Nemokama. Kol kas. Patogu čia pradėti ir baigti, nes žygio pabaigoje čia esančiuose restoranuose galima papietauti, atstatyti prarastas kalorijas. Maisto ir aptarnavimo kokybė – na, čia jau kaip Jums pasiseks, nes būna visaip. 🙂
Beje, ieškodama informacijos apie šį pažintinį taką, sužinojau, kad pavadinimas Belmontas kilęs iš italų kalbos žodžių junginio „bello monte“, t. y. „gražus kalnas“ ir čia nuo seno buvo vilniečių mėgstama poilsi vieta. O XIX amžiuje čia buvo pastatytas malūnas, kurio savininkas buvo prancūzas Karolis Devimas. Šalia malūno buvo ir smuklė. Sakoma, kad savininkui verslas nelabai sekėsi, ir malūnas bei smuklė perėjo į kitų šeimininkų rankas, tačiau malūnui ilgam prilipo pavadinimas – Prancūziškasis. Malūnas veikė ilgai, net po Antrojo pasaulinio karo čia buvo malami grūdai.
Užtvanka ir dabar galima pasigrožėti. Taip pat galima virš jos esančiu tiltu pereiti į kitą Vilnios pusę. Na, arba galite paėjėti truputį toliau ir pereiti upę kabančiu tiltu. Prie jo rasite ir stendą su visų trijų maršrutų schemomis – rinkitės, kuris takas Jums labiausiai patinka.
Aš dažniausiai pereinu per tiltą virš užtvankos, ir, kaip rodo pažintinio tako rodyklė, kylu aukštyn į kalną, o paskui plačiu miško takeliu traukiu tolyn per Tuputiškių botaninį draustinį. Pavasarį čia galite pasigėrėti mėlynuojančiomis žibutėmis. Dar kiek paėję ant šlaito išvysite suolelį, ant kurio prisėdę galėsite pasigėrėti prieš akis atsiveriančiu slėniu ir vaizdu į Jurkromelio ežerą. Žinoma, jei tuo metu ant medžių nebus lapų. Dar toliau laiptais nusileisite žemyn prieisite šaltinį. Netrukus už jo – Pūčkorių piliakalnis. Jis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII–XIV a. Kažkur skaičiau, kad tyrinėjant piliakalnį rasta keramikos šukių, geležinis pjautuvas, akmeninio grindinio liekanų. Jo papėdėje rasti akmens amžiaus titnaginiai dirbiniai, keramikos šukės, X a. kalavijas ir kiti radiniai išduoda, kad kažkada čia buvo gyvenvietė. Piliakalnio aukštis – 18 metrų ir tikrai verta ant jo užsilipti, apsižvalgyti aplink. Visur, kur akys užmato, driekiasi miškai. Man čia visada kyla klausimas – o tai kur tas didysis miestas Vilnius?
Įspūdingi vaizdai nuo Pūčkorių atodangos
Nusileidus nuo piliakalnio – automobilių aikštelė, tad pasivaikščiojimą galima pradėti ir šioje vietoje. Toliau takas veda per pievą su saulės laikrodžiu. Užkilę laiptais pasigėrėsite Vilnios upe iš aukšto, o dar paėję kitais laiptais nusileisite žemyn.
Netrukus prieisite kelis gyvenamuosius namus – buvusio palivarko ir buvusios patrankų gamyklos liekanas. Kairiajame upės krante išlikęs palivarko gyvenamasis pastatas – su kolonomis ir mūriniais pastatais. Kiek tolėliau esančiam buvusios Pūčkorių patrankų liejyklos pastatui pasisekė kur kas mažiau, jis gerokai apgriuvęs. Manoma, kad patrankos čia buvo liejamos XVI amžiuje, o XIX amžiuje patrankų gamykla virto popieriaus fabriku, veikusiu iki Pirmojo pasaulinio karo, po kurio jo įrenginiai išgabenti į Vokietiją.
Ties buvusiu palivarku teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau. Lengviausias variantas – asfaltuotu keliu grįžti iki palikto automobilio. Vidutinis – eiti tiesiai tolyn ir grįžti atgal Vilnios pakrante, iš apačios pasigėrėti Pūčkorių atodanga, praeiti pavasarį baltai žydintį sodą. Na, ir trečiasis, įdomiausias variantas – pereiti per tiltą ir užkopti į 65 metrų aukščio ir 260 metrų pločio Pūčkorių atodangą. Radau informacijos, kad ši atodanga aukščiausia Lietuvoje ir saugoma kaip gamtos paminklas. Čia įrengti mediniai takeliai, laipteliai, apžvalgos aikštelė. Tai pati populiariausia pažintinio tako vieta, nes nuo jos atsiveria tikrai fantastiška Vilnios slėnio panorama (beje, jos centre – dabartinio LR Prezidento namas). O ir patekti čia, turiu omenyje atodangą, nesudėtinga – visai šalia – S. Batoro gatvė, ir priėjimas labai lengvas, nereikia niekur kopti.
Eiti Pūčkorių pažintiniu taku galima pradėti ir nuo šios atodangos. O jei ėjote mano siūlomu maršrutu, dabar yra du variantai – arba traukti taku tolyn per mišką, kelis kartus kilti bei leistis ir išeiti prie jau minėto informacinio stendo su visais trimis maršrutais, arba tuo pačiu keliu grįžti atgal iki palivarko ir Vilnios upės pakrante pareiti atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės prie Belmonto krioklių.
Trumpa praktinė informacija
Kaip jau minėta, pažintinio tako pradžią rasti nesudėtinga – automobilių aikštelė prie Belmonto pramogų ir poilsio centro (Belmonto g. 17). Navigacija vietą žino. Privažiavimas asfaltuotu keliu.
Nuoroda į maršrutą: https://www.pavilniai-verkiai.lt/puckoriu-pazintinis-takas/
