Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.
Šalis: Ispanija
„Prie ko čia tokia eilė? O, kažkokie rūmai, būtinai norėsiu į juos ateiti, kaip jie vadinasi? Kokia milžiniška katedra! Taip, jai reikės skirti kelias valandas. Šitas baras tikrai gerai atrodo, ir tapos čia skanios, būtinai dar ateisime“, – Google Maps pildėsi vis naujais ženkliukais, žyminčiais vietas, kurias noriu aplankyti, ar barus, į kuriuos verta užsukti.
Malonus faktas, kad niekur nereikia skubėti – mums prieš akis visas mėnuo darbostogų Sevilijoje (Sevilla). Šeštadienis realiai buvo pirmoji pažinties su šiuo miestu diena, nes atskridus vėlų penktadienio vakarą pamatėme tik kelis šimtus metrų kelio nuo autobusų stotelės iki mūsų naujų, per Airbnb surastų namų. Na, tiesą sakant, nelabai ką ir pamatėme, nes buvo jau tamsu. Galėjome tik pasidžiaugti šiltu vakaru, nes net ir artėjant vidurnakčiui temperatūra buvo netoli 20-ies laipsnių šilumos. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi lapkritį Lietuvoje pakeisti lapkričiu Sevilijoje. Pernai džiugino darbostogos Sicilijoje, gal šiemet nenuvils Sevilija.
Šilčiausias miestas žemyninėje Europoje
Kodėl Sevilija? Pirmoji priežastis – tai šilčiausias miestas žemyninėje Europoje. Kitos: miestas labai gražus, didelis, jame yra ir ką veikti, ir ką pamatyti. Sevilijoje lankęsi draugai žavėjosi ja, tad buvau tikra – patiks čia ir man. Apskritai, visa Andalūzija man atrodė ypatingas kraštas – na, kažkas tokio, sudėlioto iš baltų, saulės įkaitintų miestelių, Pedro Almodovaro filmų scenų ir flamenko. Net pats žodis – Andalūzija – skambėjo kažkaip ypatingai, viliojančiai ir daug žadančiai.
Kokia pasirodė realybė? Pirmas įspūdis – miestas kaip miestas. Rajonas, kuriame apsistojome, puikus – apie kilometras iki katedros, kiek arčiau – moderni miesto dalis Nervion – su šiuolaikiškais gyvenamaisiais namais, biurų pastatais ir prekybos centrais. O mes gyvenome tokioje tarpinėje dalyje – tarp šiuolaikiško miesto ir senosios jo dalies. Tiesą sakant, ta Sevilijos dalis iš tiesų turėtų būti labai sena, nes visiškai šalia mūsų laikinų namų didžiojoje Luis Montoto gatvėje buvo išlikusi dalis senovinio romėnų akveduko, o ją supo šimtmečiais vėliau iškilę pastatai.
Kelionių patirtis pamokė, kad labai patogu apsistoti ne senamiestyje, o šalia jo, vietinių gyvenamame rajone. Kodėl? Na, neretai senuose senamiesčio namuose būna prastas interneto ryšys. Gatvelės tokio siaurumo, kad priešais gyvenantis kaimynas galėtų per langą paduoti druskos, bet saulė tų langų niekaip nepasiekia, o rudenį jau jos norisi. Na ir smagiau nors dalį laiko praleisti ne tarp turistų, o tarp vietinių gyventojų, lankytis jiems skirtose parduotuvėse ir baruose. Kuo jie skiriasi? Elementarus pavyzdys – vietiniame, šalia mūsų laikinų namų prekybos centre „Dia“ tradiciniai ispaniški kalėdiniai saldumynai iš riešutų ir medaus – turonai – kainavo maždaug 30 proc. pigiau nei jų kolegos tarp turistų populiariuose rajonuose, ir jų sudėtis buvo kur kas geresnė nei tų prabangiųjų. Panaši situacija ir su kitais pirkiniais – tiek parduotuvėse, tiek restoranuose, baruose.
Pirmoji pažintis su Sevilija
Taigi, ir pusryčių išėjome ieškoti kažkur netoliese, vietinėse kavinėse. Ir ką radome? Balinta kava nedidelėse stiklinaitėse ir baltos duonos skrebutis su sūriu, kumpiu ar kažkokiais pomidorais. Meluočiau, jei sakyčiau, jog toks meniu mane sužavėjo. Vietinėse kavinėse net neverta ieškoti kapučino, kruasanų. Pusrytinių saldėsių gerbėjams – čiūros (aliejuje virtos lazdelės, šiek tiek primenančios lietuviškas spurgas) su karštu šokoladu ir kava. Na, ir šiaip, mano asmenine nuomone, ispanų maistas nėra pats skaniausias. Per visą mėnesį ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti kartus, kai tikrai skaniai valgėme tapų baruose, restoranuose gamintą maistą. Bet maistas tikrai nėra brangus, o gėrimai - ir geri, ir tikrai pigūs palyginus su lietuviškomis kainomis. Pavyzdžiui, vyno taurė terasoje su vaizdu į Sevilijos katedrą už 4 eurus jau atrodė brangi 🙂
Beje, kavinę ar tapų barą Ispanijoje surasti nėra sunku, tereikia tik klausytis. Taip, klausytis, nes tikrai atrodo, kad į restoranus, kavines, barus ispanai eina ne valgyti ar gerti, bet pasikalbėti. Ne kartą teko stebėti vaizdą – mes spėjame pavakarieniauti, o prie gretimo stalelio kompanija vos palietė savo maistą ir gėrimų taures. Nes gi reikia pirma pakalbėti. Visiems, vienu metu. Ir garsiai. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus kompanija susirinkusi – jaunimo ar garbaus amžiaus senjorų.
Išgėrus kavos ir vis labiau šviečiant saulei, jau ir miestas atrodė gražiau. Na, atrodo, mūsų laukia tikrai malonus lapkritis. Kadangi šis tinklapis vadinasi pokeliones.lt , ir tekstai bei nuotraukos į jį sugula kelionei jau pasibaigus, tad užbėgant už akių galiu pasakyti – jis toks ir buvo.
Darbostogos Sevilijoje? Taip!
Tiek po darbostogų Sicilijoje, tiek ir grįžus iš Sevilijos dažnai sulaukiu klausimų / komentarų: „Bet tai kaip dirbti, kai esi kitoje šalyje ir nori tiek daug visko pamatyti?“ Pasikartosiu, ką rašiau pasakodama apie darbostogas Sicilijoje – jei darbas toks, kad iš tiesų turite nuo 8 iki 17 val. sėdėti prie kompiuterio, tad tikrai reikėtų gerai pagalvoti, ar darbostogos Jus džiugins. Bet jei darbo grafikas laisvesnis, jei svarbiausia, kad darbai būtų padaryti laiku, ir juos galima atlikti atsikėlus anksčiau ar jau po darbo valandų, tada užtenka laiko ir darbams, ir pažinčiai su miestu, ir savaitgalio išvykoms po apylinkes. Žinoma, vien tik atostogauti maloniau, bet nesu iš tų žmonių, kurie gali sau leisti nedirbti visą mėnesį. Sutrumpinti kelionę iki dešimties dienų ar dviejų savaičių? Taip, galima, bet tada trumpiau teks pasimėgauti saule 🙂
Ar yra ką veikti visą mėnesį Sevilijoje? Tikrai taip. Jei gerai neparuošėte namų darbų, atvykę į Seviliją užsukite į šalia katedros esantį turizmo informacijos centrą. Čia gavau visą sąrašą lankytinų objektų, su darbo valandomis, kainomis, ir nurodytu laiku, kada tų muziejų ar rūmų lankymas nemokamas. Taip, Ispanijoje yra tokia tradicija – netgi dalį populiariausių objektų kažkurią savaitės dieną galima aplankyti nemokamai. Į kaip kuriuos (pvz., Sevilijos katedra ar Alkazaras) reikia registruotis iš anksto, į kitus – šiek tiek palaukti eilėje, į trečius galima patekti ir be jokių eilių, o į ketvirtus nemokamai tam tikromis valandomis įleidžiami tik Europos Sąjungos piliečiai. Žinoma, sezono metu eilės gali būti ilgesnės, o viešint mieste tik kelias dienas prisitaikyti prie nemokamo lankymo grafiko gali būti sunku, bet gyvendama Sevilijoje ne sezono metu ir visą mėnesį bilietus pirkau tik į katedrą (artimiausiam nemokamam laikui galėjau registruotis gruodžio 22 d.) ir į rūmus ar į muziejus, kurie nemokamai lankytojų nepriima. Tad planuojant kelionę į Ispaniją, tikrai verta pasidomėti tokia galimybe.
Taigi, susidariusi tokį grafiką, vos ne kasdien vaikščiojau po rūmus, muziejus.
Nors iš tiesų Sevilija yra toks miestas, kuriame ir šiaip yra ką veikti. Pavyzdžiui: pasišildyti saulėje sėdint prie Gvadalkivyro (Guadalquivir) upės, pasivaikščioti po parkus ar siauromis senamiesčio gatvelėmis, išgerti aperityvo viename iš daugelio barų, pasigrožėti Ispanijos aikšte, o vakare nueiti pasižiūrėti flamenko. Taip, čia toks aprašymas skamba kaip ištrauka iš reklaminio kelioninio lankstinuko, betgi viskas taip ir buvo. 🙂
O savaitgaliais nuomojome automobilį ir važinėjome po aplinkinius miestus ar miestelius. Apvažiavome Kadizą (Cadiz), Marbelją (Marbella), Kordobą (Cordoba), baltuosius miestelius, Rondą, Cherezą (Jerez). Apie juos – kituose pasakojimuose.
Baigdama tekstą susimąsčiau, o kokia nauda iš jo gali būti skaitytojams. Tai bandau apibendrinti:
