Darbostogos Sicilijoje

Autorius: Vaida Samuolytė
2022-01-11

Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.

Šalis: Italija

„O vakar krevetės buvo skanios?", – teiraujasi turgaus prekeivis. Po šito jo klausimu pasijuntu beveik vietine, ir labai aiškiai suprantu, kad mūsų planas – tris savaites pagyventi Sicilijoje – tikrai pasiteisino, nes ir pailsėjome, ir padirbėjome, ir išbandėme itališką gyvenimo būdą. Tiek, kiek įmanoma per tokį trumpą laiką.

Pagrindinis tikslas buvo pabėgti nuo lietuviško lapkričio. Kadangi darbų krūvis neleido mėgautis atostogomis, jas teko pakeisti darbostogomis. Prieš kelerius metus jau išbandėme tokias darbostogas kitoje Sicilijos pusėje, buvome apsistoję Trapanyje ir apvažiavome vieną salos dalį, tad šį kartą gyvenome Sirakūzuose bei Katanijoje ir tęsėme pažintį su kita jos dalimi.

Pakelės vaizdai

Mūsų draugė Zoja

Po lietuviško snieguoto lapkričio Sicilija pasitiko +20 laipsnių šiluma ir saule. Įsikūrę erdviuose, moderniai įrengtuose, per Airbnb užsakytuose apartamentuose, išskubėjome apžiūrėti mūsų naujosios gyvenamosios vietos – Sirakūzų. Pirmoji pažintis visada būna šiek tiek sudėtinga, matyt, prisideda ir nuovargis po skrydžio, ir kažkokios akimi užfiksuotos miesto detalės, neatitinkančios turėtų lūkesčių. O čia dar ir pirmos vakarienės pica nepakankamai skani... Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio miestas mūsų nesužavėjo, bet įspūdį greitai pataisė pasivaikščiojimas po Ortidžiją (Ortigia) – Sirakūzų senamiestį: barokiniai pastatai, siauros jaukios gatvelės, fontanai – atrodo, čia bus visai gerai.

O kitą dieną, šeštadienį, jau buvome pasiruošę susipažinti su apylinkėmis. Tiesa, pradžia buvo šiek tiek komplikuota – iš anksto neparuošėme namų darbų, automobilį internetu užsisakėme tik skrydžio išvakarėse, ir sulaukti neigiami atsakymai gerokai nuvylė. Ką gi, kitą rytą nusprendėme kreiptis tiesiai į nuomos ofisą. Su automatine pavarų dėže čia mums galėjo pasiūlyti tik elektrinį „Renault Zoe“ (netrukus ji gavo vardą Zoja), kurį internetinėje užsakymų platformoje ignoravome – nesame tokiu važiavę, nežinia, kur galėsime jį pakrauti. Tačiau dabar neturėjome iš ko rinktis... Netrukus supratome, kad toks priverstinis pasirinkimas buvo labai teisingas: automobilis puikiai važiavo, jo kuras mums papildomai nekainavo, nuomos mokestis maždaug 30 proc. mažesnis nei analogiškų benzinu varomų, krovimo stotelių pakankamai daug, jų yra ir miestų bei miestelių centre, tad tuo pačiu atkrito ir parkavimo mokesčiai. Žodžiu, vėliau Sicilijoje jau nuomojome tik elektromobilius.

Mūsų Zoja puikiai kopė serpantinais, užlipo ir į tokį aukštą kalną (vaizdas iš Castelmola)

Žinau, atskira tema – vairavimo Sicilijoje ypatumai. Aš buvau tik keleivis, tai kiek mažiau galiu apie tai pasakoti, bet vairavimas nebuvo kažkuo ypatingas, išskyrus tai, kad dažnai teko kilti ir leistis serpantinais, bandyti pravažiuoti siaurutėmis senamiesčių gatvelėmis. Įdomiau buvo tik Katanijoje, nes čia kur kas mažiau paisoma kelių eismo taisyklių, stojama ten, kur reikia, o ne kur galima. Netgi leidžiama sau pastatyti mašiną vos ne viduryje gatvės ir užtverti eismą, jei reikia užbėgti į šalia esančią parduotuvę. Kaip man aiškino pažįstamas sicilietis – vietiniai nemėgsta toli eiti, jie visur važiuoja. Turiu pripažinti, kartais tai labai patogu, na, kai pats taip sustoji 🙂

Bandymas prisitaikyti prie itališko gyvenimo

Taigi, tądien, lapkričio 13 d. prieš pietus su savo Zoja jau buvome paplūdimyje, kaitinomės saulėje, maudėmės (oras ir vanduo buvo apie +20). Sicilietiškos darbostogos prasidėjo.

Lido di Noto

Po poros dienų jau puikiai įsikomponavome į sicilietišką gyvenimo ritmą: pusryčiai, darbas, pietinis pasivaikščiojimas po miestą, mėgaujantis lapkričio saule, vėl darbas, pasivaikščiojimas, vakarienė...

Kai atvažiuoji į kitą šalį kaip turistas, visada norisi kuo daugiau aplankyti, nueiti, pamatyti. Kai turi joje daugiau dienų, supranti, kad bus laiko nueiti ir į pilį, ir į senovinį romėnų amfiteatrą, ir į archeologijos muziejų, ir į kitus turistams siūlomus objektus. Tad per pietų pertrauką galima ramiai įsitaisyti prieš saulę, pavyzdžiui, Sirakūzų katedros aikštėje, valgyti ledus ir klausytis, kaip kažkas už kampo groja gitara. Arba baigus darbus prisėsti kavinėje su taure „Prosecco“ ir žiūrėti vieną įdomiausių pasaulio serialų „Saulėlydis“, kasdien pasiūlančio vis kitokių spalvų seriją. Arba kuriame nors pajūrio miestelyje stebėti sekmadieninę passeggiatą – masinį popietinį pasivaikščiojimą, kai šeimos, net visos giminės išeina į gatvę savęs parodyti, į kitus pasižiūrėti. Žodžiu, tiesiog mėgautis buvimu, nesižymint paskubomis pliusiukais aplankytų objektų.

Tuo pačiu tai galimybė šiek tiek išbandyti itališką gyvenimo būdą, kuris, neslėpsiu, mane iš tiesų žavi. Na, nebent vakarieniauti jie galėtų kiek anksčiau, nes atėję į 19 val. vakaro tik atsidariusias tratorijas, osterijas ar picerijas labai dažnai būdavome pirmosios lankytojos.

Tačiau maistas Italijoje tikrai ne problema, o malonumas. Sirakūzuose, vos išėjus ryte į balkoną, šnerves maloniai pakutendavo šviežios duonos, bandelių kvapas – pirmame namo aukšte buvo įsikūrusi nedidelė kepyklėlė, į kurią ryte skubėdavo aplinkinių namų šeimininkės. Neatsispirdavome šiam aromatui ir mes.

Įvairių specializuotų maisto parduotuvėlių, kepyklėlių, prekybos centrų – Sicilijoje tikrai gausu. O kur dar tiesiog gatvėse ūkininkų „vagonėliai“ su šviežiomis daržovėmis, turgus, net lapkritį stulbinantis salotų, kitų šviežių daržovių gausa. Nesinori gaminti? Prašom, jau minėtos valgymo vietos, arba maistas išsinešti – pietų metu duris atveria daugybė tokių parduotuvėlių, siūlančių skirtingo paruošimo lygio patiekalus. Taigi, skanus maistas, šviežios (ir tikrai pigios) daržovės bei vaisiai – dar viena priežastis keliauti į Siciliją.

Katanijos turguje gruodžio pradžioje

Tiesa, prieš skrydį į šią salą, gerai išmokau itališką žodį cavallo, lietuviškai – arklys. Priežastis – Katanijoje patiekalai iš arklienos populiarumu konkuruoja su „pasta alla Norma“, o aš jų norėjau išvengti net tais atvejais, kai meniu surašytas tik itališkai.

Darbostogos? Tikrai verta rinktis

Tiesą sakant, ilgą laiką gana skeptiškai vertinau darbostogas. Na, atrodo, truputį tokia nesąmonė – atvažiuoji į kitą šalį, bet užuot keliavęs, sėdi ir dirbi. Na, jei darbas toks, kad privalu nuo 8 iki 17 val. nepasikelti iš darbo vietos, tada tikrai vargu ar verta išsiruošti į darbostogas. Bet jei svarbu, kad darbai būtų padaryti, kad tiesiog visą dieną būtum pasiekiamas telefonu, atsakyti į laiškus, tada puikiausiai galima suderinti ir darbą, ir poilsį bei keliones po šalį. Ir darbo efektyvumas, kai žinai, kad viską padariusi, eisi į saulėtą miestą, tikrai didelis.

Pagrindinė Katanijos aikštė

Ar tai brangu? Didžiausią išlaidų dalį sudaro apartamentų nuoma. Mūsiškiai, su dviem miegamaisiais, dviem vonios kambariais ir dviem darbo vietomis, su erdvia svetaine bei virtuve kainavo 50 eurų parai dviem žmonėms. Jungiamasis skrydis su „Ryanair“ per Bergamą į Kataniją atsiėjo kiek per 100 eurų. O kitos išlaidos – panašiai tokios, kaip ir Vilniuje. Daržovės, vaisiai, kaip minėta, gerokai pigiau, pavyzdžiui, 5 cukinijos – 1 euras, maišas apelsinų (gal apie 6 kg) – 3 eurai ir pan. Šviežia žuvis, krevetės – panašiai kaip Lietuvoje, tik priminsiu – ten tikrai šviežia žuvis. Žinoma, kadangi Sicilijoje daug dažniau rinkdavomės vakarienę ar pietus mieste nei Vilniuje, tai maisto išlaidų eilutė buvo didesnė nei Lietuvoje. Toliau – objektų lankymas, automobilio nuoma – čia jau kiekvieno individualus pasirinkimas.

O rezultatas grįžus į Vilnių – jausmas toks, kaip po atostogų, bet darbai padaryti 🙂

Kaipgi tekstas apie Italiją be džiūstančių skalbinių nuotraukos 🙂

INSTAGRAM
© Vaida Samuolytė