Kelionės laikas 2024 m. balandžio 21 d.
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Iš pirmo žvilgsnio, šalia Ignalinos tyvuliuojantis Ilgio ežeras nelabai kuo skiriasi nuo daugybės savo kolegų – kitų Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų. Tačiau, pasirodo, toks pirmas įspūdis apgaulingas – jo dugne veržiasi daugybė šaltinių, vadinamų verdenių, tad nardytojams čia yra tikrai kuo pasigėrėti, panirus į giliausioje vietoje 30 metrų siekiančias ežero gelmes.
Tik balandis dar šiek tiek per ankstyvas laikas maudynėms atviruose vandens telkiniuose, tad mums belieka pasigėrėti lygut lygutėliu Ilgio paviršiumi nuo Rudakampio pusiasalio, belaukiant visų bendrakeleivių. Kol jie renkasi, spėjame ne tik pasižvalgyti po pusiasalį, bet ir pasisupti. 🙂
Kartais verta keliauti su grupe
Taip, šį kartą eisime pasivaikščioti su grupe, su profesionalia gide Rita Ramanauskiene, EkoŽygiai
įkūrėja. Žinoma, po mišką galima vaikščioti ir savarankiškai, bet man kartais patinka pakeliauti ir su grupe. Kodėl?
Prašom, trys priežastys:
Ir šįkart dar prieš pradėdami eiti sužinome, kad šis jaukus pusiasalis ne visiems buvo toks svetingas: paminklinis akmuo liudija apie čia nužudytus žydus, o gidė primena senų žmonių pasakojimus, esą pokario metais čia stribai skandindavę žmones.
Po gamtą – ežerai, pušynai ir eglynai
Tačiau paliekame nelinksmus prisiminimus ir pradedame žygį: iš pradžių aplink Ilgio ežerą, toliau pro Balčio ežerą, Vidiškių miško eglės genetinį draustinį, Vidiškių kaimą ir vėl atgal į tą pačią vietą, iš kur savo žygį pradėjome – automobilių stovėjimo aikštelę prie Ilgio ežero. Maršrutas pasitaikė įvairus: kilome ir leidomės, žvelgėme į ežerus ir rėvas, žingsniavome per išlakius, parką primenančius pušynus, tamsius eglynus, kartais takas pravingiuodavo visai šalia pelkių. Oras kaip balandžio viduriui pasitaikė vėsokas, tačiau medžiai ir krūmai jau džiugino didesniais ar mažesniais lapeliais, tokia pirma sodria žaluma. Net samanos atrodė skaistesnės, tarsi užsikrėtę nuo medžių tuo gaiviu žalumu.
Bendram peizažui gal ir trūko saulės bei žydro dangaus, ypač kai kelionės pradžioje matėme tai nutolstantį, tai priartėjusį Ilgio ežerą, kuriame atsispindėjo ne balti debesys, o dangaus pilkuma. Bet tai tikrai netrukdė mėgautis pasivaikščiojimu. O apėję vos ne pusę ežero buvome apdovanoti tokiu tipišku aukštaitišku peizažu: pievos, kalvelės, senovinis kluonas. Jei bandysite surasti žemėlapyje, kurioje tai vietoje, ieškokite Poviliškės kaimo ir tvenkinio.
Vienoje vietoje Ilgio ežero pakrantė man labai priminė gimtąsias Kauno marių pakrantes ir jų atodangas – senos pušys šlaite bando šaknimis įsikibti į vandenin nučiuožusį smėlėtą šlaitą. Gana netikėtas vaizdas prie ramaus ežero. Gidė turi paaiškinimą – didžiulis miško gabalas nučiuožė į ežerą 1946 metais po didžiulio sprogimo, kurį sukėlė greičiausiai stribų į laužą kitame ežero krante įmestas sprogmuo.
Kitas ilgesnis sustojimas mūsų laukia jau minėtame Vidiškių miško eglės genetiniame draustinyje. Tik čia, klausydamasi gidės, turbūt pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad eglės iš tiesų tarsi išveja iš miško kitus medžius, bet jų kompaniją labai mėgsta uogienojai – po eglėmis gausiai dera bruknės, mėlynės. Su kitais medžiais agresyviai besielgiančios eglės, pasirodo, tikros jautruolės, neatsparios karštoms vasaroms ir pasigendančios šaltų žiemų. Klimato pokyčiai gali gerokai praretinti eglynus.
Perėję eglyną, pasiekiame Varnio ežerą, šalia kurio pavėsinėje mūsų jau laukia tradicinis EkoŽygiai pyragas ir termosai su arbata.
Po civilizaciją – dvaras ir bažnyčia
Pasistiprinę traukiame toliau ir netrukus paaiškėja, kad arbatą gurkšnojome ir pyragus valgėme Vidiškių dvaro kaimynystėje. Pirmą kartą šis dvaras paminėtas 1630 metais, įvairiu laiku jį valdė
Liudvikas Pliateris, Kaminskiai, Aristarchas Pimenovas, dvarą padovanojęs savo seseriai Elenai Dorochovai. 1940 metais dvarą nusiaubė gaisras, bet pagrindiniai rūmai nei tada, nei vėliau nenukentėjo, nes po karo pastate įsikūrė biblioteka, ūkio kontora. Dabar dvarą valdo privatus asmuo Kęstutis Mozeris, įsigijęs jį iš buvusių savininkų – Pimonovų – palikuonių.
Visai netoli šalia dvaro prieiname ir Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurią paėmęs iš banko paskolą 1906 metais pastatė Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kaminskis.
Netrukus už Vidiškių sukame atgal link Ignalinos, o netrukus jau žingsniuojame asfaltuotu pamiškės taku. Grįžę atgal įvertiname – per 3,5 valandos nuėjome 11 km. Neblogas laikas, įvertinus sustojimus klausantis įdomių istorijų, pyrago ir arbatos pertrauką. Vasarą užtruktume kur kas ilgiau, nes reikėtų įskaičiuoti ir maudymosi pertraukas, o maudynėms vietų buvo tikrai ne viena.
Aukštaitija eilinį kartą nenuvylė :).
