Kelionės laikas: 2024 m. lapkričio 6 – 13 d.

Šalis: Ispanija

Nebeatsimenu, prieš kurią kelionę buvo tokia nežinomybė – likus maždaug savaitei iki jos pradžios iš Ispanijos vis dar sklido tragiškos naujienos apie potvynio Valensijoje padarinius. Na, Deniją (Denia), pirmąjį  miestą, kuriame turėjome apsistoti, nuo potvynio nusiaubtos Valensijos skyrė beveik 100 km, bet vis tiek buvo neramu. Per Airnbnb platformą užsakytų apartamentų šeimininkai tikino, kad vandens stichijos jų miestą aplenkė, orų prognozės žadėjo saulę, bet lagaminą pradėjau krautis neramia širdimi. Ją gerokai apramino feisbuke pamatyta buvusios kolegės nuotrauka, kurioje ji džiaugėsi puikiomis atostogomis Denijoje. Priėmiau tai kaip gerą ženklą. 🙂

Denijos įžymybės – pilis ir tunelis po ja

Ir viskas Denijoje iš tiesų buvo gerai. Tolstant nuo Alikantės (Alicante), į kurią atskridome, aplinkiniai vaizdai vis gražėjo – atsirado daugiau žalios spalvos, pasimatė kalnai. Nuotaika dar labiau pagerėjo išvydus mūsų laikinus namus Denijoje. Išsirinkome apartamentus tokiame atostogų būstų komplekse, su uždara teritorija, kurioje – ir automobilių stovėjimo aikštelės, ir baseinai. Kadangi buvo jau lapkritis, panašu, didžioji dalis šių atostoginių butų ištuštėję. Mūsų šeimininkai – maloni prancūzų pora, čia gyvena ištisus metus. Pasirodo, sulaukę pensijos jie nepabijojo drąsių pokyčių ir persikėlė gyventi į šiltesnius kraštus, įsigijo Denijoje dvejus apartamentus – vienuose gyvena patys, kituose apsistoja jų vaikai, draugai, o kartais pavyksta išsinuomoti ir atsitiktiniams poilsiautojams, tokiems kaip mes. Bute iškart pasijutome kaip namuose – erdvu, du jaukūs miegamieji, bet didžiausias privalumas – kokių 50 kv. metrų terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą ir pilį.

Denija – uostas, įsikūręs prie Viduržemio jūros, iš čia populiaru plaukti į Balearų salas, esančias tik už 88,5 km. Miestas nėra didelis, kiek per 40 tūkst. gyventojų. Nors vasarą 14 km nusidriekę smėlio paplūdimiai privilioja nemažai turistų, visgi čia ir daug vietinių, tad net ir lapkritį nereikėjo klaidžioti po ištuštėjusį miestą.

Mūsų apartamentus nuo miesto centro skyrė kalnas, tačiau norint pasiekti senamiestį nebuvo būtina ropštis per kalną ar jį apeiti, nes buvo ir trečias kelias – kirsti kalną per jį išraustu tuneliu. Jis po Denijos pilimi buvo iškastas 1938-aisiais, karo metais gyventojai jame slėpėsi per bombardavimus. Vėliau jis buvo apleistas, paverstas sandėliu produktams saugoti ir vėl prisimintas tik 2011 metais – sutvarkytas ir tapęs patogiu, saugiu praėjimu, jungiančiu dvi Denijos miesto dalis.

Išnirę iš tunelio patenkame į patį miesto centrą – jaukią Konsulato aikštę (Plaza del Consel), o iš čia šalia ir pagrindinė miesto gatvė Marques de Campo. Tą vakarą po miestą apsižvalgėme labai nedaug, nes diena buvo gana ilga: automobiliu iš Vilniaus pasiekėme Kauną, paskui – skrydis į Alikantę, iš kurios jau nuomotu automobiliu atvykome į Deniją, įsikūrėme, apsipirkome „Mercadonoje“ maisto, na ir šiek tiek dar pasižvalgėme po miestą.

Jį kur kas geriau apžiūrėjome kitomis dienomis. Pagrindinis Denijos lankytinas objektas – ant 60 m aukščio kalno stūksanti pilis, kurią rytą vakarą galėjome stebėti iš savo terasos. Ji buvo pastatyta XI-XII a., visai jai apžiūrėti gali prireikti ir poros valandų, nes teritorija tikrai nemaža, o svarbiausia – nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, miestą ir apylinkes. Man pasisekė joje apsilankyti saulei leidžiantis, tas vakaras padovanojo tikrai žavingų vaizdų.

Tapų festivalis

Pati Denija pasirodė jaukus miestas su kompaktišku senamiesčiu, malonia pasivaikščioti centrine dalimi ir uostu. Miestas saugo savo senovės istorijos palikimą, nes daugiau nei 2000 metų jis buvo įvairių kultūrų lopšys. Šiose žemėse gyveno iberai, finikiečiai, graikai, romėnai, vestgotai, musulmonai ir krikščionys, palikę savo pėdsakus miesto istorijoje, kultūroje, o taip pat – virtuvėje.  Nuo 2015 metų Denija yra UNESCO kūrybinių gastronomijos miestų tinklo dalis. Viešintiems čia siūloma paragauti paelją primenančio patiekalo „arroz a banda“, taip pat – raudonųjų krevečių ar kitų jūros gėrybių ir daržovių patiekalų.

Kai mes lankėmės, Denijoje vyko tradicinis festivalis, kurį turbūt reikėtų versti kaip „Tapų maršrutas“ – „XXIV Ruta de Tapas“. Tris savaites 48 restoranai, barai kvietė apsilankyti ir paragauti specialiai šiam renginiui pagamintų tapų. Ragautojų patogumui sukurtas apps‘as, internetinė svetainė, atspausdintas bukletas su aprašytomis tapomis. Viskas vyksta taip: eini per miestą, programėlėje ar buklete susirandi tapą, kurios nori paragauti, užeini į pasirinktą restoraną ir už 4 eurus gauni tapą ir taurę vyno, alaus arba vermuto. Paslaugus padavėjas įdės į tavo bukletą antspaudą, liudijantį, kad tikrai čia buvai. Pabaigoje bus išrinktas ir apdovanotas restoranas ar baras, kurį lankytojai turi vertinti pagal tris pagrindinius kriterijus: skonis, kūrybiškumas ir aptarnavimas. Tikrai geras sprendimas vėlų rudenį išvilioti vietinius gyventojus ir miesto svečius į kavines, restoranus – tokių, su festivalio bukletais rankose, sutikdavome visur. O mums, atvykusioms iš Lietuvos, dar ir kaina pasirodė labai gera, nes gimtinėje už tokią sumą mažai kur ir vyno taurę gautume.

Priežastis atvykti į Deniją – daug variantų aktyviam pasivaikščiojimui

Tačiau į Deniją atvykome ne dėl jos žavesio ar maisto, o dėl to, kad šalia jos atradome daug vietų, tinkančių pasivaikščioti. Ieškojome, kur trumpam pabėgti nuo nemalonių lapkričio orų Lietuvoje, kad būtų tiesioginis skrydis, nebrangu. Pagal tokius kriterijus atkreipėme dėmesį į Alikantę, o pradėjus konkrečiau žiūrėti, ką čia galima nuveikti, savaitei nutarėme apsistoti Denijoje. Tiesa, potvynis Valensijoje kiek pakoregavo pradinius planus, nes turizmo informacijos biure nurodyta riba, iki kurios saugu važiuoti, atkirto dalį planuotų maršrutų. Na, bet dar ir liko jų pakankamai.

Beje, erdvės pasivaikščioti yra net pačiame mieste – pavyzdžiui, mūsų šeimininkai rekomendavo prasieiti pakrantės promenada, vėliau pereinančia į takelį per uolas ir galintį nuvesti iki Tallada uolų ir dar toliau. Jį ir patikrinome kitą dieną po atvykimo.

Pirmasis žygis maršrutu Xalo – Bernia apdovanojo fantastiškais vaizdais

Trečią atostogų dieną išsiruošėme į rimtesnį žygį. Buvome jau daugmaž apsižiūrėję, kur eisime, bet labai padėjo ir turizmo informacijos centre gauti lankstinukai, kuriuose galima nuskanuoti QR kodą ir gauti treko maršrutą Wikiloc programėlėje. Taigi, pirmas mūsų maršrutas buvo Xalo-Bernia (PR CV 7). Žiedinis maršrutas, ilgis vienur rašo 8,54 km, kitur – 9,14 km, vidutinio sudėtingumo, kuriuo apeini Bernia kalną (viršūnė – 1126 m) ir praktiškai visą kelią mėgaujiesi įspūdingai vaizdais.  Parkingo vietą geriausiai rasti pagal Wikiloc programėlę –  Les Casaes de Bernia.

Takas sužymėtas gana aiškiai, ir pradžia yra visai nesudėtinga, tik priėjus šaltinį (Font de Bernia) jau prasideda tikrasis kopimas, vietomis – gana status, ir reikia atidžiai pasižvalgyti, pro kuriuos didžiulius akmenis kabarotis aukštyn. Šiokia tokia motyvacija – prieš akis atsiveriantys Xalo slėnio vaizdai. Dar kiek pavargę pasiekiame įspūdingas dryžuotas uolas.

Tarp jų pasislėpęs tunelis (Foret de Beria) – pralindimas, kuris bent jau man tikrai nebuvo pati maloniausia šio treko dalis, nes eiti teko beveik atsitūpus. Visa laimė,  jis nėra ilgas, gal apie 50 metrų, ir visą laiką gali matyti šviesą tunelio gale. Bet lendant iš jo atsiveriantis vaizdas į pietinę pusę – populiariausia maršruto nuotrauka.

Vaizdas ir jausmas – tarsi patekus į tropikus. Prieš akis – palmės, tolumoje – Altea slėnis, debesys, jūra, netgi galima įžiūrėti Benidormo dangoraižius. Kai debesys prasisklaido, pamatome, kad visas slėnis tarsi nuklotas kažkokiomis permatomo popieriaus ar plastiko skiautėmis – taip iš aukštai atrodo garsieji šio krašto šiltnamiai, iš kurių daržovės keliauja po visą Europą, o mūsų tautiečiams tai buvo pirmos darbo vietos Ispanijoje.

Toliau keliaujame jau pietine kalno puse. Takas patogus, eiti nesunku. Vienoje vietoje, paėjus maždaug 10 min. už tunelio,  tenka palipti kiek aukštyn – turime pamatyti priešistorinius piešinius urve. Jei atvirai, nelabai ką ten įžiūrime. Kitas lankytinas objektas – senovinio forto griuvėsiai (Fort de Bernia).

Dar kiek paėję, užsukame tarsi už kampo, ir kai galvojame, kad gražiausias nuotraukas jau padarėme, prieš akis atsivėrę peizažas vėl priverčia aiktelėti – kitas slėnis, kitokie vaizdai. Toliau einame kalno šlaitu, sukame už dar vieno posūkio ir jau pradedame leistis žemyn. Kaip maršruto aprašyme nurodyta, panašiai tiek ir užtrukome – apie 3 val. 20 min.

Bet diena dar nesibaigė. Kitas mūsų šios dienos tikslas – nedidukas miestelis Benissa. Jo aprašymas sužavėjo, o apie patį miestelį to negalėčiau pasakyti – tuščias, be žmonių. Na, vietą pavalgyti suradome visai neblogą, bet šiaip bent jau lapkritį miestas pasirodė nykokas.

Po vėlyvų pietų dar nuvažiavome iki Benissos pakrantės, kur visai maloniai pasivaikščiojome, nors pirminis planas buvo – ramiai kur nors pasnausti prieš saulutę 🙂

Pabandykite ištarti: Benitatxel

Šis planas išsipildė kitą dieną. Šeštadienis, oras saulėtas ir šiltas, tad norėjosi nebe trekų, o poilsio prie jūros. Ir šiek tiek trekų 🙂 Tad šios dienos kelionės tikslas – miestelis, neištariamu pavadinimu – Benitatxel, ir šalia jo esantis paplūdimys (Playa del Moraig). Kiek teko skaityti, sezono metu rasti šalia jo parkavimo vietą – nemenkas iššūkis, nepaisant net ir 12 eurų mokesčio už dieną. Mums šios problemos nebuvo – vietą radome labai lengvai. Nuo parkingo iki paplūdimio – apie 400 metrų. Į priekį eiti labai smagu – tenka leistis nuo kalno, atgal – malonumo kiek mažiau 🙂 Paplūdimys tikrai džiugino – apsuptas uolų, taip paslėptas nuo vėjo, smaragdinis jūros vanduo – visos sąlygos šildytis saulėje ir maudytis, nors kalendorius priminė – lapkričio 9 d.

Dešinėje nuo paplūdimio – įspūdinga uola (Falla del Moraig). O jei norisi daugiau pasivaikščioti pakrante ir pasigėrėti uolomis – iškart nuo parkingo prasideda pakrantės takas – apie 3 km ėjimo gražiu taku šalia uolų. Eiti patogu ir saugu, vaizdai nuostabūs, pabaigoje galima nusileisti iki paplūdimio, tik reikia įvertinti, kad tuo pačiu teks grįžti atgal. Didžiausias čia laukiantis iššūkis – karštis. Jau ir lapkritį buvo kiek per šilta, liepą ar rugpjūtį tikrai nesinorėtų čia vaikštinėti.

Pietauti važiuojame į Xabia, esančią maždaug už 10 km. Didžiulis, platus smėlio paplūdimys, bet maudytis ar kaitintis saulėje net mintis nekyla – visą jo teritoriją kiaurai košia vėjas, norisi labiau susisupti į šiltą megztinį. Tarp vietinių populiariame pakrantės restorane užsisakome „arroz a banda“. Na, kaip ir gerai, pavalgėme... Pasižvalgę po miestą stebėti saulėlydžio pavažiuojame kiek toliau, prie uolų.

Šeštadienis, planuotas kaip poilsio diena, netikėtai tapo gana aktyviu. Bet ir šeštadienio vakarą negali sėdėti namuose, tegul ir labai prabangioje terasoje. Tikrai ne, traukiame į miestą „tapiauti“, laukia dar vienas šios dienos trekas – tapų maršrutas.

Ramus sekmadienis – iki švyturio ir atgal

Na, sekmadienį tai jau tikrai reikia pailsėti. Tokiam lėtam pasivaikščiojimui išsirinkome Albir švyturio taką (Far de l‘Albir). Tai labai paprastas ir lengvai praeinamas asfaltuotas takas, vedantis iki švyturio, tad mūsų šios dienos bendrakeleiviai – šeimos su vaikais ir vaikiškais vežimėliais, senjorai ir pan. Visas maršrutas pirmyn atgal – apie 5 km.  Eini ir mėgaujiesi nuostabiais Altea įlankos, Serra de Bèrnia ir pačios Serra Gelada įlankos vaizdais. Tai, ko ir reikia sekmadieniui 🙂

Pasivaikščioję gražiomis pakrantėmis, vėliau nuvažiuojame iki Altea. Man tai buvo vienas gražiausių šios kelionės miestelių: seni balti namai, siauros, stačiai link vandens besileidžiančios gatvelės, jaukus žmonių šurmulys. Dėl savo baltųjų namelių Altea kartais dar vadinama „Ispanijos Santorinu“. Žinoma, vasarą daugelį poilsiautojų čia labiau vilioja paplūdimys, pasivaikščioti kviečianti promenada.

Pasivaikščiojimas razinų keliu

Savaitgalio poilsis baigėsi, reikia vėl imtis rimtesnių trekų, juk to čia ir atvažiavome. Intensyviai vartome turizmo informacijos centre gautus bukletus, ieškome mums tinkančio žygio varianto – kad būtų netoli, nesunku, gražu.

Pasirenkame žiedinį taką Alcalali y Coll de Rates (PER CV 425 ), 11,1 km, gaunasi tokia uodegytė ir ratas. Iš pradžių nuo Alcalali einame per apelsinų sodus, vėliau apelsinmedžius pakeičia alyvmedžiai, grožimės tolumoje stūksančiais kalnais.

Kiek paėjus prasideda sunkesnė dalis – pakilimas. Kylame taku, tarp medžių – visai maloni mankšta. Gražiausia šiame treke – Call de Rates, 640 m apžvalgos vieta, nuo kurios atsiveria įspūdingi aplinkinių slėnių  vaizdai. Tiesą sakant, jei tingite vaikščioti, iki šios apžvalgos vietos galite ir atvažiuoti dviračiu ar automobiliu. Tik, žinoma, tokiu atveju nebus taip gražu 🙂

Toliau jau leidžiamės tik žemyn iki Percent miestelio, nuo jo pareiname į Alcalali, kuriame ir palikome automobilį. Dalis šios dienos treko veda senuoju Razinų keliu, gavusiu tokį pavadinimą, nes juo buvo gabenamos razinos iki Denijos uosto, o iš jo jau laivais pasiekdavo Jungtinę Karalystę.

Priešpaskutinę dieną Denijoje nusprendžiame aplankyti Montgo parką (Parque Natural del Montgo) – prasieiti šlaitu kalno, kurį visą buvimo šiame mieste laiką stebėjome iš savo terasos. Tad dabar galime pasižvalgyti priešinga kryptimi – apžiūrėti Deniją iš šalies. Malonus ir nesudėtingas pasivaikščiojimas, kurį norint galima pratęsti sudėtingesniu kopimu į kalną. Bet mes šįkart to nenorime.

Vakare atsisveikiname su miestu. Nors mūsų dar laukia savaitė Alikantėje, šiek tiek gaila palikti Deniją. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – mums čia labai patiko. Antroji – atostogos baigėsi, Alikantėje mūsų jau laukia darbostogos.

Kad būtų lengviau išvažiuoti, trečiadieniui prognozės žada lietų. Ir nemeluoja. Nuo pat ryto pliaupia smarki liūtis, ir jau pradeda darytis neramu, kad ir čia nenutiktų kažkas panašaus į Valensijos potvynius. Tad greitai pakuojamės lagaminus ir atsisveikiname su mus taip maloniai priėmusia Denija.