Kelionės laikas: 2026 m. rugsėjo 6-22 dienos

Šalis: Vietnamas

Pirmos nuotraukos iš Vietnamo – aš visa laiminga su pluoštu pinigų rankoje. Žvelgiant į nuotrauką sunkoka įžiūrėti skaičius, bet mano rankose – trys milijonai! Vos atskridę į Hanojų tapome milijonieriais.

Tiesą sakant, nereikėjo nei laimėti loterijoje, nei atrasti labai sėkmingo verslo idėjos – užteko pirmą kartą išsikeisti pinigų. Už šimtą eurų gavome tris milijonus Vietnamo dongų. Skamba gerai, tiesa? Jei seniai svajojate bent trumpam pasijusti milijonieriais, galiu pasiūlyti kryptį – Vietnamą.

Vietos valiuta vadinama Vietnamo dongu, o tuo metu, kai mes keliavome, vienas euras buvo vertas maždaug 30 tūkst. dongų. Taigi, sumos piniginėje įspūdingai ūgtelėjo. Žinoma, nuo to perkamoji galia labai neišaugo, bet pirmomis dienomis fotografavome įspūdingas sąskaitas su išrikiuotais nuliais – na, ne dažnai vakarienei su draugais išleidi pora milijonų ar ramiai svarstai – verta užsisakyti butelį vyno už milijoną ar pasitenkinti alumi už 30 tūkst. pinigų. 🙂

Pirmomis dienomis tas buvimas milijoniere, jei atvirai, vargino – reikia sumokėti, pasiimi banknotą ir vos ne pirštu sekdama skaičiuoji, kiek prie to vieneto ar penketo prirašyta nulių, ir kokia jo vertė – 50 ar 500 tūkstančių. Kai kava kainuoja dešimtis tūkstančių, o masažas – kelis šimtus, tenka iš naujo susidraugauti su matematika. Ir, beje, daugelyje vietų nebuvo galima atsiskaityti kortele, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, tad keliaujant po Vietnamą turėti kišenėje vieną kitą milijoną grynųjų – būtina.

Taip prasidėjo mūsų pažintis su Vietnamu. Kelionėje mūsų dar laukė ryžių terasos, kaimai, kalnai, įlanka ir salos, tačiau pirmasis šalies veidas buvo jos sostinė Hanojus. Triukšmingas, judrus, pilnas motorolerių ir visai nesistengiantis palaukti, kol po ilgo skrydžio susigaudysi, kur atsidūrei.

Įprastinis vakarinis Azijos miesto šurmulys

Įsikūrę viešbutyje išėjome vakarieniauti. Pirmoji vakarienė Vietname buvo gerame senosios miesto dalies restorane, ir kelionės pradžiai ji tiko puikiai: jauki aplinka, labai skanus maistas ir svarbiausia – švaru, tvarkinga. Pirmomis kelionės po Aziją dienomis visada būni šiek tiek įsitempusi – atidžiai renkiesi maistą, stropiai plauni bei dezinfekuoji rankas ir griežtai sakai „ne“ ledukams į gėrimus. Po kelių dienų pradedi atsipalaiduoti...

Vis dėlto pažintis su vietos valgymo kultūra prasidėjo dar pakeliui link restorano. Einant nuo viešbučio buvo matyti mažytės kavinukės, gatvėje susėdę žmonės, čia pat ruošiamas ir parduodamas maistas. Vietomis sunku suprasti, kur baigiasi šaligatvis ir prasideda kavinė. Keletas žemų kėdučių, staliukas, žmonės su dubenėliais – ir jau visas restoranas. Reikėjo laiko gatvės kavinukėms: apsiprasti su aplinka, pamatyti, kaip čia viskas vyksta. Juk viena yra skaityti apie Azijos gatvės maistą, o kita – atsidurti bendrame chaose tarp garuojančių puodų, pypsinčių motorolerių, valgytojų ir praeivių.

Hanojus pasitiko tuo pažįstamu didelio Azijos miesto jausmu, kai vienu metu aplink vyksta tiek daug, kad nežinai, į kurią pusę žiūrėti. Kažkas valgo, kažkas prekiauja, kažkas važiuoja, kažkas signalizuoja.

Ežeras, tapęs mūsų orientyru

Apsistojome keturių žvaigždučių „Hanoi Pearl Hotel“. Jo vieta tobula: visai šalia Hoan Kiem ežeras, senoji miesto dalis (Old Quater), aplink suvenyrų parduotuvėlės, kavinės, masažo salonai. Pažinčiai su Hanojumi tai labai tinka, nes vos ne visos svarbiausios lankytinos vietos pasiekiamos pėsčiomis.  

Hoan Kiem ežero pavadinimas siejamas su grąžinto kalavijo legenda. Pasakojama, kad imperatorius Ly Thai To iš milžiniško auksinio vėžlio, gyvenusio ežere, gavo stebuklingą kardą, padėjusį nugalėti Mingų dinastiją. Iškovojęs pergalę, Ly Thai To grąžino kardą vėžliui, o šis pasinėrė į gelmes, kad atiduotų jį dievams. Tad vėžliai čia kur kas svarbesni nei vien egzotiški gyvūnai.

Vienoje nedidelėje ežero saloje stovi Vėžlio bokštas (Thap Rua), kitoje, šiaurinėje ežero dalyje, – Ngoc Son, arba Nefrito kalno, šventykla. Į ją veda raudonas The Huc tiltas. Pirmą vakarą po vakarienės vaikščiojome aplink ežerą. Įvairiaspalviai apšvietimai, vandens atspindžiai, žmonės ir šviečiantis tiltas atrodė labai jaukiai.

Skirtingi miesto veidai

Pirmą vakarą nuo ežero pasukę į siauras senamiesčio gatveles, tuoj supratome – ramybė greitai baigiasi. 🙂 Viena mūsų aplankytų gatvių buvo tikras vakaro pramogų centras. Čia einama susitikti, pasėdėti, pavalgyti ir išgerti. Užsieniečių daug, ir visas šis šurmulys įsilieja į bendrą senamiesčio gyvenimą.

Visai kitokį įspūdį paliko žibintais šviečianti gatvė Hang Ma, kurioje prekiaujama šventinėmis dekoracijomis, žibintais ir žaislais. Ši miesto dalis ypač spalvinga: daugybė šviečiančių dekoracijų papuošimų, žinoma, šimtai motorolerių, ant jų – ištisos šeimos su vaikais. Žodžiu, patekome tiesiai į miesto gyvenimo sūkurį. Po skrydžio įspūdžių buvo su kaupu. Hanojus nesupažindino su savimi po truputį – pirmą vakarą tiesiog pasiūlė viską iš karto. 🙂

Rytą, ruošdamiesi išvažiuoti iš Hanojaus, pamatėme dar kitą jo ir ežero pakrantės vaizdą. Gatvėmis skubėjo į darbą važiuojantys žmonės, motorolerių srautas atrodė nenutrūkstamas. O pakrantė, kur vakare vaikščiojo porelės ir pramogavo žmonės, ryte buvo virtusi sporto erdve. Vieni mankštinosi savarankiškai, kiti judėjo grupėmis, dar kiti šoko. Ypač daug buvo vyresnio amžiaus žmonių – Tai či mankštos ir grupiniai šokiai tarp jų labai populiarūs. Beje, panašius vaizdus teko matyti ir kituose Vietnamo miestuose – atrodo, žmonės ten labai aktyviai juda. Net turgaus prekiautojos sugeba pasimankštinti tarp prekystalių.

O dar kitaip tos pačios ežero pakrantės atrodė, kai į Hanojų grįžome sekmadienį. Savaitgalio vakarais šalia jo įrengiama scena, vyksta koncertai, sutraukiantys minias žmonių, gatvės turgeliai. Tokios tarsi „Vilniaus dienos“, bet kiekvieną savaitgalį.

Skiriasi ir miesto rajonų architektūra, kurią apžvelgti netgi nereikia toli eiti. Vien tik žingsniuojant aplink Hoan Kiem ežerą ir kiek nutolstant nuo jo galima matyti jos pokyčius: nuo visiško senamiesčio chaoso iki erdvių aikščių, kolonijinių pastatų. Į dangų šauna net katedros smailė – taip, tikrų tikriausia katalikų bažnyčia.

Ėjimo per gatvę iššūkis

Apie Hanojų neįmanoma pasakoti nepaminėjus motorolerių. Vietname 2025 metais gyveno apie 102,3 mln. žmonių. Pagrindinė transporto priemonė šalyje – motoroleris. Sostinėje ir jos administracinėje teritorijoje – apie 8,7 mln. žmonių, ir žiūrint į eismą kartais atrodo, kad nemaža jų dalis kaip tik dabar važiuoja pro tave. Žinoma, motoroleriu.

Motoroleriai juda gatvėmis, sustatyti prie parduotuvių, kavinių ir namų, užima šaligatvius. Kartais pėsčiajam lieka tiek vietos, kiek pavyksta rasti tarp jų. Žiūrėdama į tas tankias eiles ne kartą  pagalvojau: kaip žmonės paskui atpažįsta savąjį ir, dar svarbiau, kaip jį ištraukia?

Iš pradžių eismas atrodo kaip visiškas chaosas. Tačiau miestui tai kasdienybė, kurioje vietiniai orientuojasi gerokai užtikrinčiau už atvykėlį. Mums belieka stebėti, mokytis ir neprarasti atidumo. Didžiausias iššūkis – pereiti gatvę, kai niekas nesiruošia sustoti ir tave praleisti. Pasirodo, tiesiog turi eiti laviruodama tarp automobilių, motorolerių ir tikėtis, kad šie laiku tave pastebės ir apvažiuos. Ant motorolerių važiuoja tėvai su vaikais, ištisos šeimos. Ir jei suaugusieji dažnai dėvi šalmus, iki vaikų jų mada dar neatėjo. Ne kartą teko žiūrėti ir stebėtis, kaip koks šešiametis išsilaiko nenukritęs, rankytėmis įsikirtęs į mamos nugarą.

Prekyba: nuo šaligatvio iki modernių parduotuvių

Hanojaus, kaip ir bet kurio Azijos didmiesčio, kontrastai labai ryškūs. Mes gyvenome senojoje miesto dalyje, o štai pavažiavus kelis kilometrus atsiverdavo jau kitoks vaizdas: modernūs biurų ir apartamentų pastatai, šešiasdešimt penkių aukštų dangoraižiai, nauji, švytintys prekybos centrai. Atrodė, kad vos per trumpą kelionę persikėlei į kitą aplinką.

Bet kontrastų buvo galima rasti ir gerokai arčiau. Kaip minėjau – mūsų viešbutis buvo modernus ir nepriekaištingai švarus, o paėjus gatve už kokio šimto metrų tetutė prekiauja žalia mėsa, pasidėjusi dėžę ar žemą stalelį ant šaligatvio ir rykštele baido muses nuo išdėliotų mėsos gabalų. Paėjus gal kilometrą – modernioje drabužių parduotuvėje prie savitarnos kasos net nereikia kiekvieno pirkinio atskirai skenuoti: padedi krepšelį su prekėmis į tam skirtą vietą, ir sistema jas atpažįsta, nuskaito visus kodus.

Tokie vaizdai geriausiai parodo, kodėl Hanojų sunku apibūdinti vienu sakiniu. Pažintis tik su senamiesčiu paliktų vienokį įspūdį. Išvažiavus į naujesnius rajonus jis gerokai pasipildo. Abu šie pasauliai priklauso tam pačiam miestui.

Ir man, beje, tikrai labai patiko gyventi senojoje miesto dalyje, nes šalia viskas, ko reikia turistui – ir lankytinų objektų, ir kavinių, ir suvenyrų, šilko parduotuvių, ir masažo vietų. Ir viskas tikrai pigu palyginus su Lietuvoje mokamomis kainomis. Pavyzdžiui, pėdų masažo kaina prasideda turbūt nuo kokių 5 eurų, už valandą trukusį viso kūno masažą mokėti galima 15-20 eurų. Žinoma, galima rasti ir brangesnių, bet ir už tokią kainą patekome į švarius, tvarkingus salonus, ir visos masažistės tikrai pasitaikė puikios.

Vienas seniausių Hanojaus statinių – Literatūros šventykla

Vienas seniausių mūsų aplankytų  Hanojaus statinių – Literatūros šventykla ( (Văn Miếu). Tai ir šventykla, ir pirmas Vietnamo universitetas.

Šventykla įkurta 1070 metais valdovo Ly Thanh Tong laikais ir skirta Konfucijui bei jo mokiniams pagerbti. Konfucijus buvo senovės Kinijos mąstytojas, kurio idėjos apie išsilavinimą, dorą, pagarbą ir atsakingą valdymą stipriai veikė ir Vietnamą.

1076 metais čia įsteigta imperatoriškoji akademija Quoc Tu Giam, laikoma pirmąja Vietnamo aukštąja mokykla. Joje rengti išsilavinę žmonės valstybės tarnybai. Mokslas rėmėsi Konfucijaus tekstais, klasikine kinų literatūra, poezija ir kaligrafija. Išlaikyti egzaminus reiškė galimybę patekti į šalies išsilavinusių pareigūnų sluoksnį, mokyklai daug dėmesio ir laiko skyrė pats valdovas.

Viena įdomiausių komplekso dalių – akmeninės stelos ant vėžlių nugarų. Jose įamžinti valstybinius egzaminus išlaikiusių absolventų vardai. Išlikusios 82 stelos saugo žinias apie 1442–1779 metų egzaminus; šis dokumentinis paveldas įtrauktas į UNESCO registrą.

Į šią šventyklą užsuka ne tik turistai, bet ir vietiniai studentai – prašyti sėkmės per egzaminus.

Kai traukinys tampa turistų laukiamu įvykiu

Dar viena garsi Hanojaus vieta – Traukinių gatvė („Train Street“), kurioje suplūsta minia turistų stebėti per miestą pravažiuojantį traukinį. Taip, gerai supratote – tiesiog stebėti ir nufotografuoti eilinį traukinį. Skamba labai keistai, bet faktas lieka faktu – vietiniai sugebėjo nepatogumą – per miesto centrą, vos per kelis metrus nuo namų važiuojantį traukinį paversti turistų mėgstama atrakcija.

Šalia bėgių prisikūrė kavinių, ir prieš atvažiuojant traukiniui jos užsipildo lankytojų, nors kainos geru trečdaliu aukštesnės nei gretimoje gatvėje. Bet turistai sėda ir perka, nes kitaip dėl galimybės pažvelgti į pravažiuojantį traukinį teks stumdytis prie uždarytos gatvės su dešimtimis kitų kolegų. Žinoma, kai čia tiek užsieniečių, ant bėgių vyksta intensyvi prekyba. Artėjant traukinio važiavimo laikui, erdvė atlaisvinama, ir tai, kas ką tik atrodė kaip neįprasta kavinės aplinka, vėl tampa geležinkeliu. Nuaidėjus švilpukui, drąsesnieji puola dėti ant bėgių tik ką nusipirkto alaus metalinius kamštelius – traukinio ratų suplokštinti jie iškart tampa geidžiamu suvenyru. Ir visi atsitraukia per keliolika centimetrų nuo bėgių, pasiruošia telefonus – reikia užfiksuoti tokį įvykį – pravažiuojantį traukinį. Asmuo, pasiūlęs šios atrakcijos idėją, tikrai turėtų būti įtraukas į marketingo istoriją. 🙂

Pho ir vietnamietiška kava su kiaušiniu

Kaip rašant apie Hanojų negalima nepaminėti motorolerių, taip dar labiau neatleistina būtų praleisti maistą. Vietname jis įvairus, skanus, o pažintis su juo prasideda gerokai anksčiau, nei atsiverti restorano meniu. Užtenka eiti gatve ir stebėti, ką žmonės gamina bei valgo.

Vienas žinomiausių patiekalų – pho, vietnamietiškai rašoma phở. Tai ryžių makaronų sriuba su sultiniu ir mėsa (arba be jos). Phở bò patiekiama su jautiena, phở gà – su vištiena. Svarbiausia čia sultinys: ilgai verdamas, aromatingas, dažnai kvepiantis žvaigždiniu anyžiumi, cinamonu, imbieru ir svogūnais.

Mums sriuba dažniau reiškia pietus, o Hanojuje pho dubenėlis visiškai įprastas ir pusryčiams. Valgiau šią sriubą ne vienoje vietoje. Skaniausia ji buvo viename brangiame restorane – didžiulis jos dubuo kainavo 2 eurus, ir įveikusi jį jaučiausi pasisotinusi.

Be pho, su sostine siejama bún chả – ant žarijų kepta kiauliena, patiekiama su ryžių makaronais, žalumynais ir padažu. Dar galima dairytis ryžių popieriaus suktinukų – jie populiarūs visur, gali būti ir su mėsa, ir tik su daržovėmis, virti aliejuje arba ne.

O vietnamietiška kava verta atskiro sustojimo. Tradiciškai ji ruošiama mažu metaliniu filtru phin, dedamu ant puodelio. Į jį suberiama malta kava, užpilama karštu vandeniu ir laukiama, kol gėrimas lėtai sulašės. Vietoje dažnai naudojama sodraus skonio robusta, o vienas populiarių derinių – kava su saldintu sutirštintu pienu. Gali būti ir šalta jos versija su ledu.

Hanojaus garsenybė – kava su kiaušiniu, cà phê trứng. Stebėjome, kaip ji gaminama. Iš pradžių pradedama ruošti kaip prieš tai minėta stipri kava. Tada labai gerai išplakami kiaušiniai su sutirštintu pienu ir ant tos masės užpilama kava, todėl visas derinys labiau primena desertą puodelyje. Kava apačioje, saldus kremas viršuje. Iš pradžių reikia paragauti kremo, o po to jau galima maišyti jį su kava ir mėgautis 🙂

Hanojus buvo mūsų kelionės pradžia ir vieta, į kurią vis sugrįždavome. Man tokie sugrįžimai patinka: miestas atrodo vis artimesnis, drąsiau pradedi jį atrasti ir vis geriau jame jautiesi. Ir jau matai ne tik motorolerių sumaištį, bet ir kolonijinius pastatus, ir švytintį ežero paviršių, ir jaukias kavines. O pirmąjį laimėjimą Hanojuje prisiminsiu ilgai – retai kur milijoniere tampi dar nespėjusi pavakarieniauti. 🙂

Daugiau apie mano kelionę po Vietnamą – kituose įrašuose.

P. S. Kelionę mums organizavo MAKALIUS

P. P. S. Keliaudama po Vietnamą naudojausi lietuviškos bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 9,99 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.  Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

P. P. S. Kelionėje man patikimai tarnavo lagaminas iš  ELAGAMINAI

Kelionės laikas – liepos 10-13 d.

Didžioji Britanija

Keliones paprastai mėgstu planuoti pati. Šį kartą viskas buvo kitaip. Skridau į Angliją aplankyti netoli Mančesterio gyvenančių draugų, todėl mielai pasinaudojau galimybe pamatyti šį kraštą vietinių akimis. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes draugų dėka per kelias dienas pamačiau viduramžius menantį Česterį (Chester), mažus Anglijos miestelius, įspūdingus Rievaulkso (Rievaulx) abatijos griuvėsius, istorija alsuojantį Jorką (York) ir labai skirtingus Mančesterio (Manchester) veidus.

Prie gerų įspūdžių prisidėjo ir orai – kai iš Vilniaus važiavau į Kauno oro uostą, automobilį kelis kartus skalbė lietus, o prietaisų skydelis rodė +13. Liverpulis pasitiko saule ir beveik triskart šiltesniu oru – +35. Visa laimė, kitomis dienomis oro temperatūra normalizavosi.

Taigi, jei keliausite į tuos kraštus aplankyti draugų ar giminaičių – kelios idėjos, ką galima aplankyti netoliese.

Pirmoji pažintis su Anglija – Česteris

Į Liverpulį (Liverpool) atskridau popietę ir iškart prasidėjo mano pažintis su Anglija. Tiesa, ne nuo Liverpulio, kaip galima buvo tikėtis, bet nuo Česterio.  

Jo istorija mena romėnų laikus: maždaug 79-ais mūsų eros metais čia buvo įkurta legionierių tvirtovė. Vėliau miestas augo, keitėsi, viduramžiais tapo svarbiu prekybos centru ir pasienio miestu prie Velso, tačiau iki šių dienų išsaugojo skirtingų epochų elementus.

Bene geriausias būdas apžiūrėti Česterį – apeiti miestą jo senosiomis sienomis. Česteris didžiuojasi seniausiomis išlikusiomis gynybinėmis sienomis, dalies jų istorija siekia beveik du tūkstančius metų, nors dabartinį jų vaizdą formavo ne tik romėnai, bet ir vėlesni amžiai.

Mes sienomis apėjome praktiškai visą senąją Česterio dalį, ir nuo viršaus miestas atsiveria vis kitaip: vienoje pusėje – senos gatvelės ir bažnyčių bokštai, kitoje – žaluma, upė ir net žirgų lenktynių trasa. Būtent ji – Chester Racecourse – man tapo viena iš netikėtų miesto detalių. Nors praėjome pro čia dar tik besiruošiant lenktynėms, buvo įdomu stebėti pasiruošimą renginiui, besirenkančius žmones.

Einant sienomis galima pamatyti ir vieną žinomiausių Česterio simbolių – Eastgate laikrodį, iškilusį virš buvusių rytinių miesto vartų. Senamiestyje taip pat išlikusios garsiosios Chester Rows – dviejų lygių galerijos su parduotuvėmis ir praėjimais. Mieste dar aplankėme išlikusį romėnų amfiteatrą, parką, praėjome pro pilį.

Visgi didžiausią įspūdį Česteryje paliko katedra – savo dydžiu, erdvėmis, spalvotais vitražais, pro kuriuos besiskverbiantys saulės spinduliai nuspalvina šventovės vidų. Nepaprastai didinga ir tuo pačiu jauki, stulbinanti ir kviečianti susikaupti.

Viduramžiais čia veikė benediktinų vienuolynas, o jį uždarius bažnyčia išliko ir 1541 metais tapo naujai įsteigtos Česterio vyskupijos katedra. Pastatas ne kartą keistas ir restauruotas, saugantis savyje skirtingų laikmečių žymes.

Labai mielas vidinis kiemelis su fontanėliu ir skulptūra, apsuptas žydinčių gėlių.

Dar vieną Česterio veidą pamatėme nusileidę prie Dee upės. Vos kelios minutės nuo viduramžiško senamiesčio – ir atmosfera visai kita. Žaluma, promenada, vanduo, laiveliai – tarsi būtume persikėlę į nedidelį kurortinį miestą.

Man apskritai Česteris paliko labai gerą  įspūdį. Miestas istorinis, bet ne užkonservuotas laike – jame gyvenama, pramogaujama, o už kelių žingsnių gali vaikščioti beveik dviejų tūkstančių metų istoriją menančiomis sienomis.

Rievaulkso abatija – kai griuvėsiai įspūdingesni už rūmus

Šeštadienį draugai suplanavo ilgesnę išvyką, kurios centre – man didžiausias šios kelionės netikėtumas –  Rievaulkso abatija (Rievaulx Abbey). Iki kelionės apie šią vietą nieko nežinojau. Gal todėl įspūdis buvo dar stipresnis.

Šiaurės Jorkšyro slėnyje dunksantys vienuolyno griuvėsiai iš tolo primena istorinio filmo dekoraciją. Ir tai, kas išlikę, tėra dalis vieno svarbiausių viduramžių Anglijos vienuolynų.

Rievaulkso abatija buvo įkurta 1132 metais ir tapo pirmuoju cistersų vienuolynu Šiaurės Anglijoje. XII amžiuje, ypač garsaus abato Aelredo laikais, čia gyveno ir dirbo maždaug 650 žmonių – vienuolių ir pasauliečių brolių. Vienuolynas buvo ne tik religinis, bet ir svarbus ekonominis centras, valdęs didelius žemės plotus, ūkius ir kitą turtą.

Cistersai siekė paprastesnio, nuo pasaulietinio gyvenimo atskirto gyvenimo, todėl vienuolynams rinkdavosi nuošalias vietas. Rievaulkso  slėnis tam tiko idealiai – aplink miškai ir kalvos, šalia teka Rye upė.

Tačiau XVI amžiuje vienuolyno gyvenimas baigėsi. Anglijos karaliui Henrikui VIII nutraukus ryšius su Roma, pradėta uždarinėti vienuolynus. 1538 metais Rievaulkso abatija buvo panaikinta, o pastatai ilgainiui pradėti ardyti ir naudoti kaip statybinių medžiagų šaltinis.

Paradoksalu, tačiau būtent griuvėsiai vėliau suteikė abatijai antrą gyvenimą. XVIII–XIX amžiais romantizmo epochos dailininkams ir keliautojams tokios vietos tapo grožio, praeinančio laiko ir prarastos didybės simboliu. Rievaulkso abatijos griuvėsiai buvo tapomi, piešiami ir lankomi būtent dėl tokio dramatiško vaizdo.

Vaikštinėdama labai gerai supratau tokį šios vietos populiarumą. Iš tiesų, kartais griuvėsiai gali būti įspūdingesni už puikiai išlikusį pastatą, nes jie palieka daug vietos fantazijai. Žiūrėdama į milžiniškas bažnyčios sienas, langų angas ir kolonų likučius gali bandyti įsivaizduoti, kokio dydžio buvo visas kompleksas, kaip čia prieš aštuonis ar devynis šimtus metų vaikščiojo vienuoliai, kur buvo jų gyvenamosios patalpos, valgykla, kapitulos salė, kaip aidėjo bažnyčioje giedamos giesmės. Ir dar – visi tie griuvėsiai bent jau man labai gražūs vizualiai. Žinoma, prie tokio įspūdžio prisidėjo ir puikus, saulėtas oras.

Jorkas – du tūkstančiai metų istorijos ir šeštadienio šurmulys

Šeštadienį dar spėjome apslankyti Jorke (York). Jeigu Česteris pirmąją dieną pasirodė jaukus ir gana ramus, tai Jorkas šeštadienio popietę mus pasitiko pilnomis gatvėmis žmonių ir smagiu savaitgalio šurmuliu.

Tačiau už to šurmulio slypi beveik dviejų tūkstančių metų istorija. Romėnai miestą, tuomet vadintą Eboracum, įkūrė 71 metais. Vėliau jis tapo svarbiu anglosaksų centru, o IX amžiuje miestą užėmę vikingai vadino jį Jorvik. Viduramžiais Jorkas išaugo į vieną svarbiausių Anglijos miestų ir religinį Šiaurės Anglijos centrą. Šiuos skirtingus istorijos sluoksnius mieste galima matyti iki šiol.

Vienas žinomiausių Jorko vaizdų – The Shambles, siaura viduramžius menanti gatvė su senais mediniais namais, kurių viršutiniai aukštai tarsi svyra vienas į kitą. Mieste taip pat išlikusi ilga viduramžių sienų sistema. Virš visko dominuoja milžiniška York Minster katedra. Dabartinės gotikinės katedros statybos prasidėjo XIII amžiuje ir tęsėsi kelis šimtmečius. Ypač garsūs jos viduramžių vitražai – katedra turi išskirtinę jų kolekciją. Deja, į vidų šį kartą patekti nespėjome, ir net iš išorės negalėjome jos gerai apžiūrėti, nes dalį fasado slėpė statybiniai tentai.

Tačiau ir be apsilankymo katedroje miestas paliko gerą įspūdį – mėgavomės ne muziejais ar atskirais pastatais, o pačiu miestu. Pasivaikščiojome po jo centrą, stebėjome šeštadienio šurmulį, o vakarą užbaigėme malonia vakariene.

Tiksliau, vakaras tuo nesibaigė. Grįžę dar nuvažiavome į Ročdeilio (Rochdale), miesto, kuriame gyvena mano draugai, centrą pasigėrėti tamsoje įspūdingai apšviesta rotuše (Rochdale Town Hall) – įspūdingu XIX amžiaus neogotikinės architektūros šedevru.

Dar viena įdomi patirtis – vietinių futbolo sirgalių emocijos pub‘e (kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas). 🙂

Sekmadienis – pagaliau Mančesteris

Nors skridau aplankyti netoli Mančesterio (Manchester) gyvenančių draugų, pačiam Mančesteriui skyrėme tik trečią kelionės dieną – sekmadienį. Ir gal net gerai, nes po Česterio ir Jorko jau buvau pamačiusi kelis labai skirtingus Anglijos veidus. Mančesteris buvo dar kitoks.

Tai didelis miestas, kurio turbūt neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu. Vienoje vietoje – viduramžių katedra, kitoje – raudonų plytų fabrikai ir sandėliai, primenantys pramonės revoliuciją. Dar kitur – modernūs pastatai, restoranai ir gyvybingi šiuolaikiniai rajonai.

Mančesteris laikomas vienu svarbiausių pramonės revoliucijos miestų ir dažnai vadinamas pirmuoju pasaulio industriniu miestu. XVIII–XIX amžiais tekstilės, ypač medvilnės, pramonė jį pavertė milžinišku gamybos centru. Fabrikų, sandėlių, kanalų ir geležinkelių sistema pakeitė ne tik patį Mančesterį. Oficialus miesto turizmo gidas Mančesterio raidą pristato kaip pirmojo pasaulio industrinio miesto istoriją. Todėl vaikštant po buvusius industrinius rajonus verta žiūrėti ne tik į atskirus pastatus. Raudonų plytų sandėliai, kanalai ir buvę fabrikai yra didžiulės ekonominės ir socialinės transformacijos palikimas.

Visai kitoks Mančesteris atsiveria prie Mančesterio katedros (Manchester Cathedral). Dabartinio pastato istorija daugiausiai siejama su XV amžiumi. Antrojo pasaulinio karo metais, per 1940-ųjų Mančesterio bombardavimą, katedra smarkiai nukentėjo – buvo sunaikintos koplyčios, vargonai, išdaužyti langai, o restauracija užtruko iki 1957 metų.

O pasisukus nuo katedros į kitą pusę – aukštyn kyla šiuolaikinio miesto daugiaaukščiai.

Mančesterio Gay Village ir Alanas Turingas

Dar vienas visiškai kitoks miesto veidas – Gay Village, susitelkęs aplink Kanalo gatvę (Canal Street). Tai vienas žinomiausių LGBTQ+ rajonų Didžiojoje Britanijoje, šiandien pilnas barų, klubų, restoranų. Tačiau čia yra ir vieta, primenanti gana skaudžią XX amžiaus Britanijos istoriją – šalia esančiame parke (Sackville Gardens) stovi paminklas matematikui ir kompiuterių mokslo pradininkui Alanui Turingui.

A. Turingas Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Bletchley Park ir atliko vieną svarbiausių vaidmenų britams mėginant iššifruoti nacistinės Vokietijos „Enigma“ kodus. Vėliau jis dirbo ir Mančesteryje, kur prisidėjo prie ankstyvųjų kompiuterių kūrimo. Tačiau jo paties gyvenimas baigėsi tragiškai. 1952 metais A. Turingas buvo nuteistas už homoseksualius santykius. 1954 metais jis mirė, oficiali mirties priežastis – savižudybė. Jo paminklas Gay Village pašonėje gerai iliustruoja, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė visuomenė.

Šiandien Mančesteris – miestas, nebandantis paslėpti savo skirtingų sluoksnių. Viduramžiai, pramonės revoliucija, darbininkų istorija, muzika, universitetai, LGBTQ+ kultūra, futbolas, nauji dangoraižiai – jame sutelpa visa tai. Man jis pasirodė įdomus būtent savo nevienodumu.

Pirmadienį reikėjo grįžti į Liverpulio oro uostą. Tačiau ir paskutinę dieną nevažiavome tiesiai į tikslą – dar pasukome per mažesnius miestelius, pasigėrėjome Anglijos peizažais.

P. S. Kaip žinote, Anglija nėra Europos Sąjungos narė, keliaudama naudojausi lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. 5 GB duomenų 30 dienų kaina – 11,49 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą. Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės data: 2026 m. liepos 25-26 d.

Dzūkija

Susirašinėjimas penktadienio popietę:

• Turi planų savaitgaliui?
• Negalvojau dar apie jį, dirbu.
• Varom į Druskininkus?
• Gerai.
• Čia keli nakvynės variantai (pridėta booking.com nuoroda)
• O, kaip įdomu, Liškiava! Gal šitą renkamės?

Kartais maždaug taip pasiseka suplanuoti puikų savaitgalį. Tiksliau, ne suplanuoti visą savaitgalį, o tik aptarti pagrindinius punktus: važiuojame link Druskininkų, užsisakome 2,5 val. trukmės procedūras Druskininkų gydykloje, nakvojame Liškiavos vienuolyno ansamblyje, o dar norime: pasivaikščioti, pauogauti ar pagrybauti, išsimaudyti ežere.

Dabar galiu drąsiai pasakyti – tai buvo vienas tų savaitgalių, kai viskas susiklosto tiesiog savaime.

Pirma stotelė – miškas

Neįmanoma važiuoti į Dzūkiją ir neužsukti į mišką. Tad pirmas sustojimas nutiko visai spontaniškai – pamatėme gražų pušyną ir nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti. Aišku, kartu pasiėmėme ir maišelį grybams, ir indelį uogoms. Na, maža ką. Grybautojai turbūt supras – net jeigu važiuoji visai kitais tikslais, miškas vis tiek vilioja pasižvalgyti.

Voveraičių radome tik keliolika, panašu, kad kažkas jau spėjo prieš mus jas surinkti. Tačiau užklydome į avietyną, ir čia jau šiek tiek užtrukome – trintos miško avietės žiemą labai tiks prie blynų. Tik neverta slėpti – maloniausia buvo ne uogauti, o pasivaikščioti po gražų mišką –  tyla, pušimis kvepiantis oras. Įžanga į atokvėpį po darbo savaitės.

Nusikratę voratinklius ir šapus, persirengiame ir persiauname – dabar jau važiuosime tiesiai į miestą – Druskininkus.

Kelios valandos Druskininkuose

Turėjau šiek tiek abejonių, ar pirtis, mankšta baseine, gydomieji dušai ir kūno šveitimas – pats tinkamiausias pasirinkimas vasarai, kai plaukioti kviečia ežerai, bet paaiškėjo, kad ir šis, kaip ir visi kiti savaitgalio sprendimai, buvo tikrai geras.

Vakarieniaujant sulaukiame žinutės – atvykstantys Liškiavos vienuolyno svečiai kviečiami į nemokamą ekskursiją po visą Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį. Gaila, bet jau nespėsime laiku atvykti, nes norisi baigti vakarieniauti. Ir ekskursijoje po šį ansamblį, tiesą sakant, jau esu buvusi.

Nakvynė buvusiame vienuolyne

Vakare atvykome į Liškiavą. Neslėpsiu – tai ir buvo šios kelionės vyšnia ant torto. Netikėtumas buvo ne įspūdinga bažnyčia ir net ne Nemuno panorama, o tai, kad nakvojome buvusiame dominikonų vienuolyne. Ir gavome ne pagalbiniame ansamblio pastate užsakytą kambarį, o už nedidelę priemoką turėjome progą nakvoti pagrindiniame vienuolyno pastate. Na, tikrai ne kasdien tenka apsistoti vietoje, kuriai beveik trys šimtai metų.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis buvo pradėtas statyti XVIII amžiaus pradžioje. Tai vienas ryškiausių vėlyvojo baroko sakralinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Dominikonai čia gyveno daugiau kaip šimtmetį, kol XIX amžiuje, carinės valdžios sprendimu, vienuolynas buvo uždarytas. Vėliau pastatai buvo naudojami įvairioms reikmėms, o nepriklausomoje Lietuvoje restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui.

Šiandien čia galima ne tik apžiūrėti bažnyčią, bet ir apsistoti nakvynei. Kai mes viešėjome, vienoje iš konferencijų salių vyko krikštynos. Buvo smagu matyti, kad šis istorinis kompleksas nėra tik muziejus – jis ir šiandien gyvas, vakare įsižiebia beveik visi pastatų langai.

Vaikščiojant senais vienuolyno koridoriais vis užklysdavo mintis, kiek žmonių per kelis šimtmečius čia gyveno, meldėsi, ieškojo ramybės ar... atliko bausmę. Taip, vienu metu čia buvo prasikaltusių kunigų pataisos namai.

Pastatas puikiai restauruotas, bet išsaugojęs savo dvasią. Prieš apsistodamos, malonios administratorės pasiteiravome, ar vienuolyne nesivaidena – tokiose vietose praeitis neatrodo tolima – ji tiesiog yra šalia. Sulaukėme patikinimo, kad tikrai ne. Ir tai buvo tiesa – na, bent jau mūsų ramybės niekas nedrumstė ir puikiai išmiegojome. Prabudau vieną kartą, paryčiais, ir turbūt tik tam, kad pakėlusi galvą pro langą pamatyčiau, kaip mistiškai atrodo virš Nemuno kylantis rūkas.

Beje, ir kambarys mus nudžiugino – erdvus, su vaizdu į Nemuną, kaip taikliai apibūdino feisbuke nuotraukas pamačiusi kolegė: „prabangi askezė“. 🙂

Saulėlydis virš Nemuno

Į Liškiavą pataikėme atvykti pačiu laiku – saulei leidžiantis. Bažnyčios bokštai, vienuolyno pastatai besileidžiančios saulės nurausvinto dangaus fone atrodė išties įspūdingai.

Vaizdai tokie fantastiški, kad besižvalgant net nepastebėjome, kaip atsidūrėme visiškai šalia Liškiavos piliakalnio, dar vadinamo Pilies kalnu. Nuo jo atsiveria nuostabi Nemuno panorama. Upės vingiai, bažnyčios bokštai ir aplinkiniai miškai vakarėjant atrodė vis kitaip, mainantis juos užliejančiai saulės šviesai.

Tačiau šis kalnas garsus ne tik dėl vaizdų. Manoma, kad XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia pradėjo statyti mūrinę pilį, kuri turėjo saugoti Nemuno kelią nuo kryžiuočių. Po Žalgirio mūšio gynybinė situacija pasikeitė, todėl pilis taip ir liko nebaigta. Iki šių dienų išlikusios tik bokšto ir gynybinių sienų liekanos – vienos seniausių mūrinės gynybinės architektūros liekanų Lietuvoje.

Netoli piliakalnio yra ir Alkakalnis. Istorikai mano, kad dar iki krikščionybės čia galėjo būti senovės baltų šventvietė. O vietiniai iki šiol pasakoja legendą apie požeminius tunelius, neva jungusius pilį su vienuolynu. Nors jokių įrodymų tam nėra rasta, tokios istorijos šiai vietai suteikia dar daugiau paslaptingumo.

Grybų mažiau, mėlynių – daugiau

Ryte mūsų laukė puikus pusryčiai lauke su vaizdu į bažnyčią. Gėris!

Atsisveikiname su svetinga ir įspūdinga nakvynės vieta ir pradedame planuoti naują dieną. Punktas numeris vienas – grybavimas, realybėje vėl virtęs uogavimu. Nuskynusi pirmą mėlynių saują ir subėrusi į kibirėlį pagalvojau – pilno tikrai nerinksiu, uogų nedaug, tačiau netrukus užėjome vietą, kur krūmeliai tiesiog apkibę sultingomis mėlynomis uogomis. Įsijungė gobšumas – na ne, taip jų nepaliksime. Kibirėlis prisipildė visai sparčiai.

Bet jau gal gana, nusipelnėme poilsio. Jam pasirinkome Avirio ežero paplūdimį – tiesiog jį kaip artimiausią radome per Google Maps. Geras privažiavimas, lėtai gilėjantis įbridimas – viskas kaip ir gerai, tik minusas tas, kad taip galvojome ne tik mes, bet ir dar daugybė žmonių. Tai paplūdimys buvo gana triukšmingas.

Po maudynių jau buvo laikas pietums. Vėl benaršant Google Maps mums patinkančią vietą pietums randame Merkinėje. Ką gi, kita stotelė aiški. Bet pakeliui dar pasipainiojo rodyklė, vedanti į Leipalingio dvarą. Žinome, pasukome ir į jį.

Dabartiniai klasicistiniai Leipalingio dvaro rūmai pastatyti XIX amžiaus pradžioje ir laikomi vienais gražiausių tokio stiliaus dvarų Dzūkijoje. Per savo istoriją dvaras priklausė kelioms didikų giminėms, o šiandien restauruoti rūmai vėl puošia miestelį.

Merkinė – vieta, į kurią norisi sugrįžti

Po trumpo pasivaikščiojimo po Leipalingį tęsėme savo kelionę link Merkinės be sustojimų – alkis jau labai ragino paskubėti. Po vėlyvų pietų ar ankstyvos vakarienės dar pasivaikščiojome po Merkinę.

Punktas, kurio čia niekada nepraleidžiu – Merkinės piliakalnis, iškylantis apie 30 metrų virš Nemuno ir Merkio santakos. XIV–XV amžiais čia stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių, saugojusių pietinę valstybės sieną.

Pilis ne kartą buvo puolama kryžiuočių, deginta ir atstatoma, tačiau ilgainiui sunyko. Šiandien jos vietą žymi piliakalnis. Man vaizdas nuo jo gražesnis nei žvalgantis nuo netoliese esančio Merkinės apžvalgos bokšto.

Iš Merkinės jau be jokių stabtelėjimų važiuojame tiesiai į Vilnių.

Ši poros dienų išvyka man dar kartą priminė, kad kartais geram savaitgaliui nebūtina ieškoti pigių skrydžių ar važiuoti šimtus kilometrų. Per dvi dienas spėjome pasivaikščioti Dzūkijos miškuose, pailsėti Druskininkuose, nakvoti buvusiame vienuolyne, pasigrožėti Nemuno panorama nuo Liškiavos piliakalnio, aplankyti Leipalingio dvarą, pasimaudyti Avirio ežere ir dieną užbaigti ant Merkinės piliakalnio. Visa tai – vos pora valandų kelio nuo Vilniaus.

Mums toks maršrutas gavosi ekspromtu. Gal jis nelabai logiškas logistine prasme, bet mes ir neieškojome logikos, o vaizdų ir įspūdžių 🙂

Ir faktas, kad kartais geriausios kelionės prasideda nuo vienos žinutės 🙂  

Kelionės laikas: 2026 m. birželio 8 - 11 d.

Šalis: Ispanija

„Kas gi čia dabar?“ – su nuostaba žvelgiau pro automobilio langą į staiga jūros pakrantėje tarsi iš niekur iškilusius dangoraižius, ypač gerai matomus negausios, žemaūgės augalijos fone.

Tokia prieš pora metų buvo mano pirmoji pažintis su Benidormu, Ispanijos miestu, įsikūrusiu Viduržemio jūros pakrantėje. Iš tiesų buvo labai netikėta važiuojant iš Alikantės link Valensijos pakeliui išvysti dangoraižių miestą.

Tad dabar, pakviesta Visit Benidorm su kolegomis žurnalistais / tinklaraštininkais iš Latvijos ir Estijos atvykti į Benidormą, jau žinojau ko tikėtis. Tiksliau – buvo smalsu susipažinti su šiuo keistokai atrodžiusiu miestu.

Nuo jūros ir dangoraižio terasos prasidėjusi pažintis

Artimiausias iki šio miesto – Alikantės oro uostas. Iš jo 45 min. automobiliu ir mes jau Benidorme. Prisipažinsiu – pirmasis įspūdis atvykus į Benidormą buvo kiek netikėtas. Jausmas toks, lyg būčiau ne Ispanijos pakrantėje, o kokiame nors Amerikos didmiestyje prie vandenyno. Vienoje pusėje – aukšti viešbučių ir apartamentų bokštai, kitoje – Viduržemio jūra, o promenada pilna žmonių, besimėgaujančių šilta birželio popiete.

Pasisekė – mūsų viešbutis „Barceló Benidorm Beach“ įsikūręs pačiame miesto centre, vos keli žingsniai nuo Levante paplūdimio, bet kiek nuošaliau nuo judriausių vietų. Iš balkono atsiveria puikus vaizdas į Viduržemio jūros platybes. Bet negi tik žiūrėsiu į ją? Rengiuosi maudymosi kostiumėlį, imu rankšluostį ir leidžiuosi žemyn. Paplūdimys smėlėtas, jūros vanduo – skaidrus ir šiltas, temperatūra pirmomis birželio dienomis – +21 laipsnis. Pats laikas atidaryti maudymosi sezoną, nes Lietuvoje iki šiol buvo ganėtinai vėsu, ežerų ir jūros vanduo maudynėms dar gerokai per šaltas.

Pirmoji pažintis su Benidormo paplūdimiais ir jūra įvyko. Antroji dalis – pažintis su jo dangoraižiais. Mūsų kelionės organizatoriai tam pasirinko puikų laiką – saulėlydį. Su kolegomis ir mūsų šauniuoju palydovu Jorge susitinkame viešbučio fojė ir patraukiame į visai šalia esančią „La Terrasse“. Esame vieni pirmųjų svečių, tad galime stebėti visą saulėlydžio programą: kaip skirtingai atrodo pakrantė ir dangoraižiai keičiantis šviesai – nušviesti saulės, vėliau – jos besileidžiančios spindulių, dar vėliau – nuauksinto vakarinio dangaus fone.

Terasoje ir vakarieniaujame, o vakarienę baigiame desertu. Vieno garsiausių savo kartos Ispanijos šefų Fran Segura firminis saldus akcentas restorano „La Terrasse“ desertų meniu – šokoladinis tortas „20° Šiaurės, 2° Pietų“, pelnęs geriausio pasaulyje šokoladinio torto apdovanojimą. Beje, skoniu jam nenusileido ir kiti ragauti desertai.

Žvejų kaimas, tapęs dangoraižių miestu

Dar prieš mažiau nei šimtmetį Benidormas buvo nedidelis žvejų kaimelis. Vietiniai vertėsi žvejyba, migdolų ir alyvuogių auginimu, o apie milijonus turistų niekas net nesvajojo.

Viskas pasikeitė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai miesto meru tapo Pedro Zaragoza Orts, šias pareigas ėjęs 1950-1967 metais. Šiandien jis laikomas žmogumi, sukūrusiu šiuolaikinį Benidormą.

Jo vizija tiems laikams buvo itin drąsi. Tuo metu, kai dauguma Ispanijos kurortų plėtėsi į plotį, užimdami vis didesniu pakrančių plotus, Pedro Zaragoza pasiūlė priešingą modelį – statyti miestą aukštyn. Taip atsirado garsusis Benidormo vertikalusis modelis, dėl kurio miestas šiandien primena mažąjį Manhataną prie Viduržemio jūros.

Meras, važiavę pas Franką dėl bikinių

Tačiau bene garsiausia istorija apie šį merą susijusi ne su dangoraižiais.

Šeštajame dešimtmetyje Franko valdomoje Ispanijoje buvo nepadoru moterims paplūdimiuose dėvėti bikinius. Tuo metu užsienio turistės jau buvo pripratusios prie laisvesnių paplūdimio taisyklių, todėl meras suprato, kad draudimai gali pakenkti miesto ateičiai. Pasakojama, kad Pedro Zaragoza sėdo ant savo motorolerio „Vespa“ ir nuvažiavo daugiau nei 400 kilometrų į Madridą prašyti generolo Francisco Franco leisti moterims paplūdimiuose dėvėti bikinius. Legenda sako, kad jam pavyko.

Tiesa, šis sprendimas buvo priimtinas ne visiems miestelėnams. Kiti, melsdamiesi už šį miestą, 1961-aisiais ant šalimais esančio kalno šlaito atnešė ir pastatė kryžių, tapusį populiariu turistų lankomu objektu, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas į miestą.

Istorija apie bikinius tapo Benidormo identiteto dalimi, o pats Pedro Zaragoza laikomas žmogumi, kuris ne tik pakeitė miesto veidą, bet ir padėjo pagrindus Ispanijos masinio turizmo sėkmei.

3 mln. turistų per metus  

Šiandien Benidorme nuolat gyvena apie 77 tūkst. žmonių, tačiau realus žmonių skaičius mieste nuolat svyruoja nuo 150 iki 400 tūkstančių. Vidutiniškai mieste vienu metu būna daugiau nei 250 tūkst. žmonių.

Per metus Benidormą aplanko daugiau kaip 3 mln. turistų, kurie sugeneruoja daugiau nei 16 mln. nakvynių. Pagal šį rodiklį jis nusileidžia tik Madridui ir Barselonai. Mieste yra daugiau nei 90 tūkst. turistams skirtų apgyvendinimo vietų.

Įspūdinga tai, kad visa ši turistų masė telpa vos 38 kv. km teritorijoje. Būtent dėl to miestas laikomas vienu efektyviausių turizmo valdymo pavyzdžių Europoje. Vidutinis turistų pasitenkinimo rodiklis – beveik 79 balai iš 100.

Argumentas, raukantiems nosį dėl dangoraižių – paradoksalu, tačiau būtent aukštybinė statyba padėjo išsaugoti didelę dalį aplinkinių gamtinių teritorijų nuo užstatymo.

Beje, skirtingai nuo čia paminėtos Barselonos ar kitų Ispanijos miestų, Benidormo gyventojai džiaugiasi atvykstančiais turistais – pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Ypač po Covid pandemijos, kai turėjo progos pamatyti savo miestą, apleistą turistų. Kurortas labai populiarus tarp britų turistų, kurie, atrodo, ne tik džiugina, bet ir sukelia rūpesčių turizmo atstovams.

Paplūdimiai, dėl kurių čia važiuoja milijonai

„Tai ideali vieta gyventi: puikus klimatas, grynas oras, nes šalia nėra jokių įmonių, puikus ir šviežias maistas iš šalia esančių daržų ir šiltnamių, skaidrus jūros vanduo“, – negailėjo liaupsių savo miestui mus džipu po Benidormo apylinkes vežiojęs vairuotojas.

Visgi labiausiai tarp turistų miestą garsina du pagrindiniai smėlio paplūdimiai – Levante ir Poniente. Juos skiria senamiestį vainikuojanti uola, ant kurios įsikūręs garsusis Viduržemio jūros balkonas – Balcón del Mediterráneo.

Levante paplūdimys yra apie 2 kilometrų ilgio. Tai gyviausia miesto dalis, kurioje verda kurortinis gyvenimas. Čia gausu kavinių, restoranų, vandens pramogų ir žmonių bet kuriuo paros metu.

Poniente paplūdimys driekiasi beveik 3 kilometrus. Jis atrodo ramesnis, erdvesnis ir labiau mėgstamas šeimų, vyresnio amžiaus poilsiautojų ir vietinių.

Dar viena įdomi vieta – mažytis Mal Pas paplūdimys tarp abiejų didžiųjų pakrančių. Nors jis gerokai mažesnis, daugelis vietinių jį laiko jaukiausiu visame mieste.

Beje, jei paplūdimyje pasiilgsite intelektualesnės veiklos, prašom – užsukite į šalia jūros įrengtą biblioteką ir paskaitykite knygą, pažaiskite šachmatais. Yra paplūdimys ir neįgaliesiems – čia jiems įrengtas patogus privažiavimas, o taip pat jų čia laukia specialūs vežimėliai, kuriais galima patogiai važiuoti per smėlį, įvažiuoti į jūrą.

Vaikštant promenada į akis krito keisti meno kūriniai – ant laibo stovo pritvirtintos vaikiškos žaislų ar čiulpinukų „skulptūrėlės“. Pasirodo, tai orientyras pasimetusiems vaikams – jie tikrai atkreips dėmesį, kad su mama ir tėčiu buvo prie  traktoriaus ar „čiupa čiups“.

Senamiestis ir Viduržemio jūros balkonas

Šiaip pačiame Benidorme lankytinų vietų nėra daug. Įdomesnė yra senoji miesto dalis. Būtent čia prasidėjo Benidormo istorija, kai jis dar buvo nedidelis žvejų kaimelis. Siauros gatvelės, baltai dažyti namai, mažos aikštės ir jaukios kavinės leidžia bent trumpam pamiršti, kad vos už kelių šimtų metrų stūkso dešimtys aukštų pastatų.

Vienas gražiausių senamiesčio kampelių – jau minėtas Viduržemio jūros balkonas. Kadaise čia stovėjo tvirtovė, saugojusi miestą nuo piratų antpuolių, o šiandien tai viena labiausiai fotografuojamų vietų visame Benidorme. Nuo balkono atsiveria vaizdas į abu pagrindinius miesto paplūdimius, uostą, o apačioje ošia bangos, daužydamos baltas uolas. Balkonas ir šalia esanti aikštelė – populiari miesto svečių vakaro vieta.

Poilsis ištisus metus

Nors daugeliui Benidormas asocijuojasi su vasaros atostogomis, poilsiautojų jis laukia ištisus metus, nes saulės ir šilumos čia užtenka ir žiemos mėnesiais. Jūroje maudytis jau bus per šalta, bet galima rinktis kitas veiklas.

Pavyzdžiui, vieną jų išbandėme ir mes – pasivažinėjome elektriniais dviračiais po Sierra Helada parką (Parque Natural Sierra Helada). Šiaip nesu didelė dviračių gerbėja, bet ši išvyka tikrai patiko, nes miesto infrastruktūra puikiai pritaikyta dviratininkams, įrengta apie 120 km dviračių patogių takų. Vos keli kilometrai nuo dangoraižių ir triukšmingų promenadų – ir jau važiuoji tarp pušų, uolų bei Viduržemio jūros panoramų. Ir minti, kai dviratis elektrinis, nėra labai sunku 🙂

Sierra Helada garsėja įspūdingomis pakrantės uolomis, pėsčiųjų bei dviračių maršrutais. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria vieni gražiausių vaizdų visoje Kosta Blankoje.

Įdomi atrakcija – išvyka džipais po miesto apylinkes. Vos už keliolikos minučių kelio prasideda kalnai, migdolų sodai, alyvmedžių giraitės ir nedideli kaimai. Sustoję apžvalgos aikštelėse apžvelgėme visą Benidormą iš viršaus. Iš čia ypač gerai matyti garsusis vertikalusis modelis. Dangoraižiai užima santykinai nedidelę teritoriją, o aplinkinė gamta išlieka beveik nepaliesta.

Man kaip vienas iš lankytinų objektų pasirodė ir  garsusis „Asia Gardens Hotel“. Jeigu kas nors man būtų pasakęs, kad netoli Benidormo pasijusiu lyg Tailande ar Balyje, būčiau vargiai tuo patikėjusi. Tropiniai sodai, palmės, bambukai, vandens telkiniai ir egzotiška augmenija sukuria visai kitokią atmosferą nei įprasti Viduržemio jūros kurortai. Viešbutis priklauso ispanų šeimai iš Madrido ir tikrai nėra pigus. Viešnage jame džiaugėsi aktoriai Penelope Cruz, Joan Collins, Bruce Willis, futbolininkas Zinedine Zidane, tenisininkas Novak Djokovic ir kiti.

Besidomintiems vynais, gali būti įdomu apsilankyti ir šalia Benidormo esančioje Enrique Mendoza vyninėje. 1989 metais įkurta vyninė šiandien laikoma viena svarbiausių Alikantės regione. Jos įkūrėjas E. Mendoza buvo vienas pirmųjų, nusprendusių įrodyti, kad šiame krašte galima gaminti aukščiausios kokybės vynus.

Na o mėgstantys aktyvų poilsį, gali išsinuomoti automobilį ir pakeliauti po apylinkes. Mes prieš pora metų keliavome po jas lapkričio mėnesį ir radome daug puikių žygių po apylinkes variantų, plačiau – čia.

Benidormas per skonio receptorius

Per kelias dienas Benidorme ne kartą įsitikinau, kad šis miestas gali pasiūlyti ne tik saulę ir jūrą.

Pirmąjį vakarą mūsų laukė pažintis su ispaniška tapų kultūra. Mažos užkandžių porcijos čia nėra vien maistas – tai bendravimo būdas.

Kitą dieną Poniente paplūdimyje ragavome bene garsiausią Valensijos regiono patiekalą – paeliją. Nors pasaulyje ji dažnai laikoma tiesiog ryžių patiekalu, vietiniai į jos gamybą žiūri beveik pagarbiai. Kiekvienas restoranas turi savo receptą, o diskusijos, kokia paelija yra „tikra“, Ispanijoje gali tęstis labai ilgai.

Malonia staigmena tapo ir paskutinio vakaro vakarienė. Benidormo virtuvėje susitinka tradiciniai Viduržemio jūros produktai ir šiuolaikinės gastronomijos idėjos. Čia netrūksta šviežios žuvies, jūros gėrybių, ryžių patiekalų, vietinių vynų ir kūrybiškai interpretuojamų regioninių receptų.

Turistinio miesto užkulisiai

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip, Benidormas man pasirodė esantis miestas, kuris nuo pat pradžių buvo kuriamas galvojant apie turistus. Ne atsitiktinai išaugęs kurortas, o nuosekliai suplanuotas projektas, kuriame viskas – nuo gatvių ir paplūdimių iki viešojo transporto, prieinamumo žmonėms su negalia ir išmaniųjų technologijų – tarnauja tam, kad čia būtų patogu gyventi ir ilsėtis.

Visi pagrindiniai paplūdimiai pritaikyti žmonėms su negalia. Įrengti specialūs takai, pandusai, poilsio zonos ir kita infrastruktūra, leidžianti mėgautis jūra visiems. Vaikščiodami atkreipėme dėmesį, kad centrinėje miesto dalyje praktiškai niekur nėra šaligatvių bortelių, o dalis Viduržemio jūros balkono atitvaro – iš stiklo. Tam, kad atsiveriančiu vaizdu galėtų gėrėtis ir atvažiuojantys neįgaliojo vežimėliu.

Kai dangoraižiai tampa tvarumo simboliu

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti priešingai, Benidormas laikomas vienu tvariausių Europos turistinių miestų.

Net 61 proc. savivaldybės teritorijos yra saugoma. Miestas sąmoningai pasirinko augti aukštyn, o ne plėstis į aplinkines teritorijas. Dėl to buvo išsaugotos gamtinės zonos ir sumažintas infrastruktūros poreikis. Čia net 75 proc. kelionių vyksta pėsčiomis. Miestas turi apie 120 kilometrų dviračių takų ir daugiau kaip 13 kilometrų pėsčiųjų zonų.

Dar labiau nustebino faktas, kad nors turistų skaičius per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugiau nei 40 proc., bendras atliekų kiekis sumažėjo daugiau nei 8 proc. Miestas išvalo visas nuotekas, o daugiau nei trečdalis vandens panaudojama pakartotinai.

Neatsitiktinai Benidormas pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už tvarumą, prieinamumą ir išmanųjį valdymą. Jis laikomas vienu pažangiausių Europos išmaniųjų turistinių miestų ir 2025 metais buvo pripažintas Europos žaliojo išmaniojo turizmo pionieriumi.

Vienas įdomių mūsų programos punktų buvo apsilankymas Benidorm Smart Office centre.

Čia supratau, kad miestas gyvena ne tik paplūdimių ritmu. Specialios sistemos realiu laiku stebi paplūdimių užimtumą, automobilių srautus, oro kokybę, vandens būklę, parkavimo vietas ir daugybę kitų rodiklių. Šie duomenys naudojami ne turistams privilioti, o turizmui valdyti. Tikslas – užtikrinti, kad vietiniams būtų patogu gyventi, o aplinka nepatirtų perteklinio krūvio. Stebint, kaip veikia ši sistema, tapo aišku, kad Benidormas šiandien konkuruoja ne vien saulėtais orais ar paplūdimiais, bet ir gebėjimu protingai valdyti miestą.

Keli praktiniai patarimai:

☀️ Geriausias laikas pažinti Benidormą – pavasaris ir ruduo. Tuomet maloniausia tyrinėti Sierra Helada parką, senamiestį ir apylinkes, o paplūdimiuose nėra vasarai būdingų minių.

☀️Atidžiai rinkitės, kur apsistoti – Levante paplūdimys triukšmingesnis, jo pabaiga ypač mėgiama britų turistų, Poniente – ramesnis. Mes buvom apsistoję viešbutyje „Barceló Benidorm Beach“, Levante paplūdimio pakraštyje, su terasa ir baseinu ant stogo. Patiko.

☀️Terasos saulėlydžiui ir vakaro kokteiliui:

• La Terrasse Benidorm;
• Selvático Benidorm.

☀️Vietos, kur skaniai valgėme:

• Restaurante Ulía (valgėme tradicinę paeliją);
• Exótico Benidorm (moderni virtuvė, originaliai patiekiamas tradicinis maistas);
• La Tapería (tapų restoranas);
• La Fava (Fusion – tradicinė virtuvė).

Kelionės laikas: 2026 m. balandžio 15 – 22 d.

Šalis: Portugalija

Jei nuoširdžiai, keliauti į Azorus paskatino žalia spalva. Taip, po gražios baltos žiemos kovą Lietuvoje galėjai tik kur ne kur pastebėti taip pasiilgtą žalią lopinėlį, o Azorų salų nuotraukos vėrė akis penkiasdešimčia vienas už kitą sodresnių žalių atspalvių.

Ir ką – balandžio viduryje aš jau toje žalumoje – žaliausioje iš žalių San Migelio (São Miguel) saloje.

1 diena. Ilgas kelias iki Atlanto vidurio

Skrydis iš Vilniaus į Ponta Delgadą nebuvo iš tų „greitai nuskridom ir jau geriam sangriją“. Azorai yra gana toli nuo Europos žemyninės dalies, tad ir kelionė maršrutu Vilnius – Oslas – Lisabona – Ponta Delgada truko visą dieną. Ir dar su šiokiu tokiu stresu Lisabonos oro uoste, kai galimybė spėti į kitą lėktuvą buvo pakibusi ant plauko. Laimė, viskas baigėsi gerai ir vėlų vakarą sėkmingai pasiekiau mūsų laikinus namus San Migelio saloje, mažame Remedios kaimelyje, kur mūsų jau laukė Aleksandras ir vakarienė.

2 diena. Vulkano kraterio ežerai, apleistas viešbutis ir maudynės Atlante

Ryte pro langus plieskia saulė. Mūsų namas kažkaip keistai įsikomponavęs ant šlaito ir turi kažkiek (taip ir nesukaičiavau) terasų, tad kurioje gerti rytinę kavą – sunku apsipręsti 🙂 Kadangi orų prognozės žada mums itin lietingą savaitę, šiandien – vienintelė saulėta diena, mūsų vadas – gidas Ignas keičia išankstinius planus ir renkamės žygį aplink garsųjį Sete Cidades (Septynių miestų) ežerą – vieną įspūdingiausių vietų visame Azorų salyne.

Sete Cidades yra milžiniškas vulkaninis krateris su dviem ežerais – vienas atrodo mėlynas, kitas žalias. Vietiniai pasakoja legendą apie įsimylėjėlius, kurių ašaros ir sukūrė skirtingų spalvų ežerus. Mokslininkai turi mažiau romantišką paaiškinimą – spalvų skirtumą lemia šviesos atspindžiai ir skirtingas ežerų gylis. Bet legenda skamba geriau.

Savo laikinų namų terasoje džiaugėmės saule, o pavažiavus keliolika kilometrų automobilių stovėjimo aikštelėje mus pasitiko iš kojų verčiantis vėjas. Iš pradžių, kol ėjome per mišką, jis nelabai trukdė, bet pakilus aukštyn, kai jau turėjome pradėti gėrėtis vaizdais, vėjas taip įsismarkavo, kad tiesiogine to žodžio prasme vertė iš kojų ir kėsinosi nublokšti žemy. Visa laimė, gerai nesimatė, kur – siautėjantis vėjas nesugebėjo išsklaidyti debesų, tad vietoj įspūdingų apačioje plytinčių ežerų matėme tik debesis. Ir čia jau galėjome pasidžiaugti sprendimu neiti 20 km aplink kraterį, o trumpinti maršrutą iki 14 km ir išskaidyti jį į dalis.

Tad kiek pavažiavus ir paėjus, atsivėrę vaizdai jau džiugino akis. Visą gerą pusdienį važinėjome ir vaikštinėjome aplink ežerus, besigrožėdami jų vaizdais iš įvairių pusių, net nusileidome žemyn ir pravažiavome juos skiriančiu keliu, aplankėme ir mažą Sete Cidades miestelį.

Visgi nusprendėme, kad gražiausiai ežerai atrodo nuo apžvalgos aikštelės  Miradouro Candelaria.  

Šalia jo dar nuklydome į apleisto „Monte Palace“ viešbučio griuvėsius. Šis prabangus viešbutis buvo atidarytas 1989-aisiais, tačiau veikė vos pusantrų metų – turistų buvo per mažai, o vieta per daug nutolusi. Dabar jis atrodo kaip dekoracija postapokaliptiniam filmui: išdaužyti langai, grafičiai ir vieni gražiausių vaizdų į Sete Cidades ežerus.

Pakeliui matėme seną romėnišku stiliumi statytą akveduką, visą apaugusį samanomis ir žolėmis – kaip iliustraciją, kad Azoruose augalai veši visur – tik palik ką nors be priežiūros, ir jis tuoj bus užgrobtas augmenijos.

Vėliau keliavome prie Lagoa de Santiago – dar vieno vulkaninio ežero, apsupto tankios žalumos.

Na o po visų žygių dar laukė Ponta da Ferraria terminiai baseinai Atlanto vandenyne. Tiesa, kai mes čia lankėmės, buvo potvynis, tad vandens šiluma nelabai galėjome pasimėgauti, o bangos plakėsi taip, kad jaučiausi ne kaip SPA centre, o kaip skalbimo mašinoje. Visa laimė, kad įrengtas patogus įlipimas ir prie uolų pritvirtintos virvės, padedančios išsilaikyti vandenyje ir nebūti tėkštelėtai į uolas.

Kelias iki šių maudyklų nėra lengvas – dėl praėjusios lavinos automobilius reikia palikti gerokai aukščiau ir žemyn leistis (o išsimaudžius – kopti aukštyn) pėsčiomis gana stačiu keliu.

3 diena. Nordeste – kontrastų diena

Trečią dieną keliavome į rytinę salos dalį – Nordeste regioną, garsėjantį žaliomis kalvomis, stačiomis pakrantėmis ir apžvalgos aikštelėmis, iš kurių atsiveria vaizdas į uolėtas Atlanto pakrantes.

Rytas nieko gero nežadėjo – nuobodžiai įkyriai lijo. Visa laimė, iš pradžių teko eiti asfaltuotu keliu. Geru oru tai nedžiugintų, bet dabar – visai malonu. Ir gerai, kad pakelėje daug apžvalgos aikštelių su visa infrastruktūra ir pastogėmis, po viena kurių galime sausai suvalgyti savo pietus.

Po jų lietus rimsta, o mes stačiais ir nelabai stačiais takais pradedame leistis prie vandenyno. Čia jau visai praverčia vietos „Decatlon‘e“ nusipirkta treko lazda, padedanti nepaslysti šlapiame takelyje.

Kai pasiekiame Atlanto pakrantę, dangus visai išsigiedrija. Pozuoju įsibridusi į vandenyną ir nepastebiu, kaip pasalūnė banga įsibėgėjusi tvoja man per užpakalį. Ups... Visa laimė, kad kelnių spalva ir forma tokia, kad net nesimato, sausos jos ar šlapios. 🙂

Kurį laiką žingsniuojame Atlanto pakrante – vienur per akmenis, kitur – takeliu per invazinių bambukų sąžalynas. Svarstėme, ten bambukai ar cukrašvendrės. ChatGPT įtikino, kad visgi tai bambukai 🙂

Gavosi visai įdomus pasivaikščiojimas. Toks natūralus ir tikras. Kaip kontrastas vėliau aplankytam Ribeira dos Caldeiros parkui – išpuoselėtam ir išdailintam, su gražiais kriokliais, tropiniais augalais. Parkas įkurtas XIX amžiuje ir dabar laikomas vienu gražiausių San Migelio saloje. Smagu pasivaikščioti po jį šiltą, saulėtą dieną. Taip, praėjo kelios valandos, ir oras kardinaliai pasikeitė.

Ir jei žygio pradžioje žvelgėme nuo apžvalgos aikštelės ir nelabai ką matėme, tai nuo Miradouro da Pedra dos Estorninhos jau galėjome gėrėtis uolėtomis Atlanto pakrantėmis.

Dienos pabaigai – dar vienas kontrastas. Paskutinio mūsų aplankyto Rabo de Peixe miestelio atmosfera visai kitokia nei kitų Azoruose, nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visais simpatiškas su savo spalvotais namais. Miestelis šiek tiek garsėja žvejyba, bet kur kas labiau – socialinėmis problemomis ir savo istorija, kuri įkvėpė „Netflix“ serialą „Turn of the Tide“. Ramaus, nuošalaus miestelio gyvenimas kardinaliai pasikeitė 2001 metais, kai bangos į jo pakrantę išplovė kelis šimtus kilogramų kokaino, laivu kažkur gabento iš Kolumbijos. Serialas pasakoja kelių draugų istoriją, o jų čia buvo daug ir įvairių. Pavažinėjome miestelio gatvėmis, bet išlipti ir pasivaikščioti po jį – tokio noro neatsirado. Ir gatvėse matyti jo gyventojai pasirodė tokie, na, sakykime, keistoki.

4 diena. Azorų egzotika – arbata ir ananasai

Azorai yra vienintelė vieta Europoje, kur vis dar komerciškai auginama arbata. Gorreana arbatos plantacija klesti nuo 1883 metų ir laikoma seniausia Europoje. Dieną pradėjome nedideliu žygiu arbatos plantacijoje. Vaizdas į žalias arbatos terasas ir Atlanto vandenyną primena kažką tarp Japonijos ir Airijos.

Po žygio užsukame į arbatos apdorojimo įmonėlę-parduotuvę-kavinę. Čia iki šiol naudojama dalis senųjų mechanizmų, o arbata gaminama be pesticidų – įrenginius galime pamatyti čia vietoje veikiančius, o istoriją pasakoja filmuota medžiaga. Išgėrę arbatos ir nusipirkę arbatžolių keliaujame toliau. Kol mes čia lankomės, oras lauke pasikeičia turbūt kokius tris kartus 🙂

Sustojame Miradouro de Santa Iria apžvalgos aikštelėje, iš kurios atsiveria vienas garsiausių San Migelio pakrantės vaizdų.

O toliau – Ribeira Grande miestas kurtas XVI amžiuje ir ilgą laiką buvo svarbus šiaurinės salos dalies prekybos centras. Tačiau mus labiau sudomino ne pats miestas, o Atlanto vandenyno pakrantės, įspūdingos uolos.

Vėliau aplankėme dar vieną tik Azorams būdingą vietą – Santo António ananasų plantaciją, kurioje šie Europai neįprasti vaisiai auginami nuo 1911 metų. Azorų ananasai auga šiltnamiuose, o visas procesas trunka beveik dvejus metus. Kai išgirdomi, kiek kartų jie persodinami, kaip prižiūrimi – kaina atrodė labai nedidelė. Prekybos centruose vietiniai ananasai mažesni nei mums įprasti, bet gerokai saldesni.

5 diena. Miškas kaip iš fantastinio filmo ir banginiai Atlante

Naktį vėl palijo, tad atsigavo pro mūsų namą bėgantis upeliūkštis. Ryte jis taip šniokštė, kad iki pramerkdama akis įsivaizdavau, kad už lango pliaupia lietus. Visa laimė, tai buvo netiesa, nes mūsų laukė labai užimta diena.

Pirmas punktas – pasivaikščiojimas iki Lagoa do Congro. Įspūdį paliko iki šio ežero vedantis takas, tiksliau, net ne takas, o miškas, kuris atrodė lyg iš fantastinio filmo: didžiuliai medžiai, apsamanoję akmenys, rasotais žiedais apsipylę krūmokšniai. Ir viskas skendi švelniame rūke. Tai man priminė kopimą iki Tigro lizdo vienuolyno Butane – vienas tako link jo etapas vedė per panašų mišką.

Pats Lagoa do Congro – nedidelis vulkaninis ežeras, apsuptas tankios augmenijos. Dėl drėgmės ir rūko vieta atrodo beveik mistiškai, ir tokia kerinti ramybe – nesinori net kalbėti. Atrodo, galėčiau pusę dienos prasėdėti žiūrėdama į žalsvame jo vandenyje žaidžiančius atspindžius.

Bet reikia jau eiti, mūsų laukia Vila Franca do Campo. Kadaise ji buvo pirmoji San Migelio sostinė, tačiau XVI amžiuje didžiąją miesto dalį sunaikino žemės drebėjimas ir nuošliaužos. Dabar miestelis garsėja ne tik istorija, bet ir mažais pyragėliais Queijadas de Vila Franca do Campo, įspūdingabažnyčia, nuo kurios atsiveria vaizdas į Ponta Delgada. Miestelis pasitiko mus iškilmingai – kelios gatvės buvo nuklotos savotiškais kilimais, padarytais iš medžių žievės, kažkokių spalvotų detalių. Akivaizdu, laukiama iškilmingos procesijos.

Mes jos nelaukėme, nes jau spaudė laikas – turėjome skubėti į Ponta Delgada uostą, iš kur plaukėme stebėti banginių ir delfinų. Azorai laikomi viena geriausių vietų Europoje banginiams stebėti – aplink salas galima pamatyti daugiau nei 20 rūšių banginių ir delfinų. Plaukėme su mokslininkais biologais, Futurisimo. Po trumpo instruktažo gavome tokias gumines striukes, kelnes ir sėdome į nedidelį katamaraną.

Nors vandenynas atrodė palyginti ramus, dideliu greičiu skrodžiant bangas jausmas toks, lyg sėdėtum ant šuoliuojančio žirgo. Stipriai kojomis įsiremiu į laivelio dugną, kad kojomis amortizuočiau smūgius ir mažiau atsitrankyčiau sėdimąją.

Gerokai nutolę nuo kranto pagaliau sustojame. Mus lydinti biologė pranešė, kad jų kolegos nuo kranto įspėjo – kažkur čia netoliese po vandeniu yra didelis gyvūnas. Žvalgomės aplink tikėdamiesi pamatyti vandens fontaną, nes tai – pirmas ženklas, kad banginis tuoj išnirs įkvėpti. Ėhė, štai jis! Ir po kelių akimirkų tarp bangų pasirodo tamsi nugara. Mums pasisekė! Apima entuziazmas, nes turiu prisipažinti, kad išplaukiant mažai tikėjausi pamatyti šiuos milžinus.

Gerai, kad oras mus šiandien lepina – šviečia saulė, o supantis ant bangų ir greitai neplaukiant, net vėjo nesijaučia, tad su gumine apranga jau darosi per karšta, tenka atsisegioti.

Ir taip, tai vienur, tai kitur pasirodo fontanas, o po jo – ir banginio nugara. Bandau telefonu filmuoti aplinką, bet vis nesiseka užfiksuoti pasirodančio gyvūno – tai pamirštu įjungti filmavimą, tai pasukti telefoną į fontano pusę. Na ir nereikia, fiksuosiu šias akimirkas akimis ir saugosiu atmintyje 🙂

Grįžtant atgal netikėtai vėl sustojome. Oho! Mūsų katamaraną tiesiog apsupo delfinai! Ir atrodo, jie nori pasirodyti mums, kokie yra gražūs ir vikrūs. Na, kaip kitaip paaiškinti, ko jie nardo ir net iššoka iš vandens visai šalia katamarano borto? Nepaprastai įspūdinga! Plaukimas tikrai pranoko lūkesčius.

Pasiplaukioję grįžome į Ponta Delgadą. Tai didžiausias Azorų miestas (realiai neskubant galima jį pereiti per pusvalandį) ir pagrindinis San Migelio salos centras. Jis pradėjo augti XVI amžiuje, kai tapo svarbiu prekybos tašku Atlante. Dabar mietas garsėja baltai juodais portugališkais pastatais, mažomis jaukiomis aikštėmis ir labai ramiu gyvenimo tempu. Vaikštinėjome čia sekmadienio popietę, gal dėl to miestas atrodė tarsi apsnūdęs, daugiau gyvenimo jautėsi tik pakrantėje, uosto zonoje.

6 diena. Lagoa do Fogo ir geoterminė Azorų pusė

Šeštą dieną mūsų laukė žygis aplink Lagoa do Fogo – garsiausią Azorų ežerą. Lagoa do Fogo reiškia „Ugnies ežeras“. Jis irgi susiformavo vulkano krateryje ir dabar yra saugoma gamtos teritorija. Vanduo čia atrodo beveik neoninis, o jį supa žali šlaitai.

Priėjimas iki ežero – per mišką, šalia Madeirą primenančios levados, sklidinos vandens. Miškas vėlgi įspūdingas, o takas platus, toks civilizuotas. Saulė, bet ir vėjas galingas. Atviresnėje vietoje vėjo gūsis nulupa nuo mano galvos kepurę ir bloškia tolyn į žemiau tekančią levadą. Belieka jai tik pamojuoti – ištikimai tarnavo ne vienerius metus. Atrodo, aukoti vėjui kepures jau darosi tradicija – viena gal dar kažkur plaikstosi Patagonijos šlaituose.

Pirmas vaizdas į ežerą priverčia aiktelėti. Bet įnirtingas vėjas atgraso nuo minties čia sustoti pietauti. Einame tolyn taku palei ežerą, mėgaudamiesi saule, ir karts nuo karto išeidami į atviresnes apžvalgos aikšteles dar ir dar kartą pasigrožėti ežeru. Žinoma, ir padaryti n-tąją nuotrauką 🙂

Po žygio jautėmės nusipelnę paragauti garsiųjų Queijadas de Vila Franca do Campo pyragėlių Igno užrodytoje vietos kepyklėlėje. Pyragėliai tikrai skanūs, ir netgi gali matyti, kaip kruopščiai moterys juos gamina. Po gražaus žygio skanūs pyragėliai saulėtoje terasoje – labai gerai 🙂

Po to – dar vienas žvilgsnis, jau iš aukštai į Lagoa do Fogo.

Bet jei jau ilsėtis, tai ilsėtis 🙂 Pavakare keliavome į Furnas regioną, garsėjantį geizeriais ir karštosiomis versmėmis. Iš žemės besiveržiantys balti garai, gurguliuojančios karšto vandens versmės – Furnas vietovė yra vienas aktyviausių geoterminių regionų Azoruose. Daugiau Europoje tai galima pamatyti turbūt tik Islandijoje.

Poca da Dona Beija terminiai baseinai  pasirodė visai jaukūs – šiltas rusvas vanduo, tropiniai augalai – tokia labai teisinga natūralios gamtos ir civilizacijos patogumų dermė.

7 diena. Kriokliai ir paskutinis žygis

Paskutinė aktyvi diena buvo skirta žygiui iki Salto do Prego ir Salto do Cagarrão krioklių. Takas prasidėjo Povoação – mažame, labai žaliame kaime, kuris iš viršaus atrodė kaip miniatiūrinis modelis.

Maršrutas vedė per miškus, mažus tiltelius ir siaurus takus. Toks visai smagus pasivaikščiojimas su daugybe pakilimų aukštyn ir žemyn, ir čia vėl pravertė treko lazda, nes vietomis buvo gana slidu. Tik takas ganėtinai šlapias po lietaus, tad nemažą maršruto dalį žingsniavome per purvynėlį. O kriokliai, žinoma, žavūs. Viename jų galima net išsimaudyti, bet niekas iš mūsų to nepanoro.

Bendras prisiminimas iš šios dienos – tas purvinas takelis. Žinoma, buvo ir gražių vaizdų: miškas, milžiniški paparčiai–palmės, kriokliai. Bet takelio buvo kur kas daugiau nei tų įspūdingų vaizdų 🙂

8 diena. Atsisveikinimas su Azorais

Paskutinė diena – net ne diena, o tik kelios ryto valandos, po kurių laukė skrydis į Lisaboną. Čia dar praleisiu pora dienų.

Azorai paliko jausmą – atrodo, savaitę praleidau vietoje, kur viskas vyksta lėčiau, tyliau ir kažkaip tikriau. Čia nėra didelių miestų, triukšmingų kurortų, bet yra vulkanai, Atlantas, karštos versmės, arbatos plantacijos ir tokia tikra, sakyčiau, dramatiška gamta. Kai rašau, praėjus kelioms savaitėms po kelionės, jau pastebiu, kai atmintyje vis labiau trinasi purvinų takelių ar lietingo ryto prisiminimai, ir vis aiškiau iškyla įspūdingi gamtos vaizdai :).

Keli patarimai besiruošiantiems į Azorus:

• birželis, liepa – gražiausi vaizdai, geriausi orai, bet ir daug turistų, sudėtinga su automobilių stovėjimo aikštelėmis;
• visas gražiausias vietas galima pamatyti tiesiog apvažiuojant salą automobiliu, jei norite ją geriau pajausti – derėtų pasivaikščioti;
• susitaikykite su besikeičiančiais orais, ir išvažiuodami ryte būkite pasiruošę praktiškai visiems sezonams, nesvarbu, ką žada prognozės;
• sala nėra didelė ( ilgis 64 km, plotis 8−14 km), tad patogiausia apsistoti vienoje vietoje ir keliauti po salą, rinkčiausi įsikurti kažkur netoli Ponta Delgados, per vidurį;
• keliai geri, vietomis siauri ar statūs, serpantinai mažiau patyrusiems vairuotojams gali būti šioks toks iššūkis.

Keliavome su  „EDS Tours“.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Į Tashichho dzongą – festivalio vietą atvažiavome labai anksti, bet prie įėjimo jau driekėsi eilė. Tiksliau – dvi eilės: viena vyrų, kita – moterų. Pastaroji, žinoma, kur kas ilgesnė. Turbūt todėl, kad praėjimo į festivalį patikra – tokia kaip oro uosto, o moterys paprastai turi daugiau daiktų, ir jų drabužiai kur kas įvairesni. Juo labiau, kai eidamos į festivalį jos stengiasi kuo labiau pasipuošti.

Bet eilės juda pakankamai greitai, ir štai netrukus mes jau festivalio vietoje. Didžioji aikštė – festivalio scena, kol kas dar tuščia, tribūnose taip pat yra laisvų vietų, bet jos sparčiai pildosi.  Žmonės renkasi apsirengę geriausiais savo drabužiais – moterys su ryškiomis kira, vyrai su gho. Ore tvyro švelnus naftalino kvapas – iš spintų ir skrynių festivaliui ištraukiami stropiai saugomi patys geriausi, šilkiniai moterų drabužiai. Tokio kostiumo kaina gali siekti 3 tūkst. JAV dolerių, beveik metų darbo užmokestį.

Festivalis skirtas pagerbti Guru Rinpočę

Sostinėje Timpu (Thimphu) kasmet rengiamas Tshechu festivalis – buvo vienas tų įvykių, prie kurio derinome savo kelionės datą. Nes Butano festivaliai – ne spalvingas folkloro pasirodymas turistams, o gyva, kasdienė tikėjimo praktika. Jie rengiami ne tam, kad turistai galėtų pasigirti įspūdingomis nuotraukomis, bet skirti vietiniams žmonėms, jų bendruomenei ir jų dvasiniam gyvenimui. Būtent dėl to jie tokie  ypatingi.

Timpu Tshechu festivalio ištakos siekia XVII amžių. Žodis tshechu pažodžiui reiškia „dešimtoji diena“ – ši šventė rengiama mėnulio kalendoriaus dešimtą dieną ir skirta pagerbti Guru Rinpočės (Padmasambhavos) – didžiojo budistų šventojo – darbus ir mokymus. Būtent jis įveikė vietines dievybes ir įtvirtino Butane budizmą. Jo mokymai sudaro dvasinį Tshechu festivalio pagrindą, o vienuoliai ir religiniai lyderiai atlieka ritualus, kuriais siekiama iškviesti dievišką apsaugą ir palaiminimą karalystei bei jos žmonėms. Eiliniams lankytojams festivalis, panašiai kaip lietuviškieji atlaidai, yra gera proga gauti palaiminimą ir apsivalyti.

Įdomiausias festivalio reginys – spalvingi kaukių šokiai

Atvykusius užsieniečius, nesuprantančius festivalio esmės, labiausiai žavi ir vilioja įspūdingieji Cham (kaukių) šokiai, kuriuos atlieka vienuoliai ir pasauliečiai, pasipuošę ryškiaspalviais kostiumais ir dėvintys egzotiškas kaukes.  Šokiai nėra improvizacija – jų choreografijos perduodamos iš kartos į kartą, turi aiškią simboliką ir ritualinę struktūrą. Kiekvienas šokis vaizduoja budistinės mitologijos epizodus, dažnai susijusius su Guru Rinpočės gyvenimu ir darbais.

Pavyzdžiui, vienas iš populiariausių šokių vaizduoja aštuonias Guru Rinpočės formas, simbolizuojančias skirtingus jo dvasinius pasiekimus, kito tikslas – iškviesti apsaugines dievybes ir išsklaidyti piktąsias dvasias ir pan. Kiek supratau, visų šių šokių struktūra panaši: blogio jėgų atpažinimas, jų sutramdymas ar transformacija, dvasinis išlaisvinimas. Jie atliekami itin preciziškai, skambant gyvai muzikai: skardiems cimbolų, ragų ir būgnų garsams.

Vaizdas aikštėje iš tiesų įspūdingas. Kažkada keliaudama po šiaurinę Indiją buvau neplanuotai pakliuvusi į nuošaliame kalnų miestelyje vykusią šventę, ir ten patyriau, ką reiškia patekti į tokį autentišką renginį. Čia lydėjo panašus jausmas – atrodo, kad patekai į kažkokį filmą ar laiko mašina buvai nublokšta šimtmečiu atgal. Visai šalia tavęs vyksta tarsi kažkoks paralelinis gyvenimas, o tu jame – tik stebėtoja.

Butaniečiams dalyvavimas Timpu Tshechu ne tik religinė pareiga, bet ir šventė, puiki proga susitikti su draugais ir giminaičiais. Žmonės rinkosi nešini patiesalais, užkandžiais – su šeimomis, vaikais, senoliais. Visą tvarką stropiai prižiūrėjo pareigūnai ir gausus savanorių būrys.

Stebėti vyksmą tribūnose buvo taip pat įdomu, kaip ir šokius aikštėje. Regėti, kaip bendrauja seniai nesimatę giminaičiai ar draugai, apžiūrėti labai egzotiškus kažkokios kalnų genties moterų drabužius (apskritai, didžiumos dalyvių drabužiai spalvomis nenusileido šokėjų aprangai) – jausmas toks, lyg žiūrėtum 3D filmą :). Jaunimui tai ir puikus būdas susipažinti, gal net sutikti būsimą vyrą ar žmoną. Smalsu buvo stebėti, kaip takais tarp tribūnų vaikštinėja vyručiai, akivaizdu, daug akyliau nužvelgdami ne šokius aikštėje, o ant suolų susėdusias pasipuošusias bendraamžes.

Ir visi žmonės labai geranoriški, mielai pozuoja fotografuojantiems turistams. Gal todėl, kad pastarųjų čia tik keletas. Iš tiesų mums, keliautojams tai reta ir autentiška galimybė iš arti pažinti butaniečių gyvenimo būdą bei vertybes. Stebėdama Timpu Tshechu supratau: Butano festivaliai išliko gyvi todėl, kad netapo „produktais“, performansais turistų lūkesčiams patenkinti. Taip, mes galime juos fotografuoti. Taip, galime žavėtis spalvomis. Bet šventė vyksta nepriklausomai nuo mūsų.

Mieste – minios žmonių ir nuolaidos

Timpu Tshechu – Timpu regiono šventė, oficiali nedarbo diena. Gatvėse pilna žmonių, parduotuvės vilioja festivaliui skirtomis nuolaidomis. Akivaizdu, kad ta proga į sostinę susirinko aplinkinių kaimų gyventojai, nusiteikę sudalyvauti šventėje, pasivaikščioti per parduotuves, ir, matyt, susitikti su giminėmis, draugais. Smagus šventinis šurmulys mieste.

Autentiškas vienuolynų gyvenimas

Dar vienas Butano festivalių žavesys – jie vyksta autentiškoje aplinkoje–dzonguose – tvirtovėse-vienuolynuose, kurie iki šiol dar yra religinio ir administracinio gyvenimo centrai. Ir lankantis juose galima matyti tikrą, realų gyvenimą. Štai viename vienuolyne netikėtai pakliuvome į kažkokią šventę – vyksta apeigos, giedamos giesmės, skamba muzika. Gaila, Butano šventyklų viduje negalima fotografuoti, tad neperteiksiu tos autentiškos atmosferos. Mes ten buvome tokie truputį svetimkūniai, bet priimti labai maloniai. Užuot apibambėjusios, kad trukdome ceremoniją, vietinės moteriškės draugiškai pasispaudė, pakviesdamos prisėsti šalia, prisidėti prie bendrų apeigų.

Kitame vienuolyne šventei dar tik buvo ruošiamasi. Vienoje patalpoje jauni vienuoliai iš tešlos lipdė jai nedideles skulptūrėles. Iš gido pasakojimo suprantame, kad atlikdami šį darbą vienuoliai turėtų melstis. Na, kiek matau, ne vieno jų rankos dirba, o akys nukreiptos į šalia padėtą mobilųjį 🙂 Niekas čia nieko nepozuoja ir nesistengia pasirodyti prieš turistus.

Į Gangtey Goenpa vienuolyną pataikėme atvykti šventei jau artėjant prie pabaigos. Tad ne mažiau nei vienuolyno architektūra ar atsiveriantys nuostabūs vaizdai į slėnį ir kalnus sužavėjo vietiniai žmonės – šįkart vaikai.

Kaip supratau iš kitų keliautojų, tokios šventės vienuolynuose nėra retenybė, ir daug šansų, kad keliaudami po šią šalį į vieną ar kitą pateksite. Nesvarbu, net jei jūsų planuose nebus garsiųjų festivalių pavadinimų.

Ką duoda tokios šventės? Na, jos kaip prieskoniai maistui – gali pasimėgauti dar ryškesniu, o kas svarbiausia – autentišku jo skoniu. Tai geras būdas geriau pažinti Butano kultūrą, sakyčiau – jo dvasią. Tad jei ruošiatės į Butaną, paderinkite kelionės laiką prie festivalių – pamatysite  šią šalį dar spalvingesnę – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Pagrindiniai Butano festivaliai

Butane kasmet vyksta dešimtys religinių švenčių.

Didžiausi Tshechu:

• Paro Tshechu – vienas įspūdingiausių ir labiausiai lankomų;
• Timpu Tshechu – mano aprašyta sostinėje vykstanti nacionalinė šventė;
• Wangdue Phodrang Tshechu – garsėja spalvingais šokiais.

Be tshechu, Butane vyksta ir drup tipo šventės – intensyvūs kelių dienų ritualų ciklai vienuolynuose. Vienas žymiausių pavyzdžių – Punakha Drubchen.

Informacija apie festivalius – čia.

Mano pirmuosius įspūdžius iš Butano rasite čia. O apie kopimą iki Tigro lizdo prašome skaityti čia.

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

Baigęs valgyti bananą Ritchie lėtai apsižvalgo aplink, atrodo, atsidūsta, ir pradeda neskubėdamas lupti kitą vaisių. Stebiu jį iš kelių metrų atstumo, ir toks keistas jausmas, kai gali iš taip arti žvelgti jam į akis, bandyti pagauti žvilgsnį, atspėti, ką jis mąsto. Ar apskritai mąsto?

Mano mintis nutraukia reindžeriai: „Neatsipalaiduokite ir nepamirškite – prieš jus – alfa patinas. Jo jėga – kaip kelių vyrų“. Taip, Ritchie – didžiulis orangutanas, vienas iš Semengono laukinės gamtos centro (Semenggoh Wildlife Centre) gyventojų.

Orangutanų gyvenimo dramos iš arti

Semengono laukinės gamtos centras įkurtas Malaizijoje, Borneo saloje, apie 30 km nuo Kučingo (Kuching). Nuo 1975 metų parke globojami ir prižiūrimi laukiniai bei pusiau laukiniai orangutanai, kurie tapo našlaičiais arba buvo išgelbėti iš nelaisvės, yra reabilituojami ir mokomi išgyventi laukinėje gamtoje. Jie čia gyvena atvirose džiunglėse, laisvai vaikštinėja po jas, ir jei nori, gali ateiti pasimaitinti prie specialiai įrengtų platformų.

Pasak informacinio parko lankstinuko, tai viena geriausių pasaulyje vietų stebėti orangutanus jų natūralioje buveinėje, tačiau susitikimai nėra garantuoti – gyvūnai patys sprendžia, ar ateiti į maitinimosi aikštelę. Mes į parką atvažiuojame prieš 9 val. ryto – tokiu laiku didesnė tikimybė, kad jie ateis pusryčių. Iš kitos pusės – nesėkmės atveju, dar turėtume šansą atvažiuoti čia ir 15 val.

Parke mūsų, lankytojų, susirenka nedidelė – gal dešimties žmonių – grupelė. Iš atsargių reindžerių išvedžiojimų suprantame, kad džiunglėse šiuo laiku vaisių netrūksta, oras apniukęs, bando lynoti, tad mūsų galimybės išvysti miško žmones nėra labai didelės. Bet kol jų visgi laukiame, reindžeriai turi ką papasakoti apie parką, lankymosi taisykles ir jo gyventojus. Dabar čia sukiojasi 28 orangutanai – keturiolika vyrų, dešimt moterų, o keturių mažylių lytis dar nežinoma. Vadovauja „Big Boss“ – mano pradžioje minėtas patinas Ritchie (43 metai). Vyriausia gyventoja – 53 metų patelė Seduku, jau ilgaamžė, matyt, parke jai sudarytos geros sąlygos. Gyvenimas čia verda, aistros kunkuliuoja ne mažiau nei kokiame romantiškame seriale. Viena orangutanė, pravarde „Karšta mamytė“, buvo net nužudyta. Įtariamas vienas iš jos gerbėjų, matyt, neišlaikęs meilės trikampio įtampos. Kol kas parke karaliauja Ritchie, bet senasis patinas jau pasidarė tingus, labai mėgsta ramiai ir sočiai pavalgyti, tad panašu, netrukus jį pakeis kažkuris iš jaunesnių.

Besiklausant reindžerio pasakojimų, sulaukiame žinutės – prie maitinimosi platformos artinasi jauni orangutanai. Nuskubame jos link. Taip, virvėmis vikriai leidžiasi vienas iš jaunuolių. Pasiekęs ant pakylos sudėtus bananus nesikuklina – prisigriebia jų pilnas rankas ir pėdina atgal prie virvių. Hmm, ir kaip jis kabarosis, kai rankos užimtos? Jokių problemų! Pasirodo, bananus galima neštis ir kojomis bei dantimis, o rankos lieka laisvos čiupti už virvių. Šiam pasitraukus, pradeda artintis kitas valgytojas. Pusiaukelėje susitikę jie, atrodo, aptaria reikalus. Kažkas tokio! Stebėti orangutanus jų natūralioje aplinkoje, matyti, kaip jie laipioja, bendrauja tarpusavyje! Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad tai gali būti taip įdomu!

Ir stebėtina, kaip jie nenukrenta. Na, anot reindžerių, būna, kad ir nukrenta. Ir jei nudrimba šešiolikmetis Ganya, jauniausias Seduku sūnus (o jam tai neretai nutinka), netoliese kažką veikiantys reindžeriai „gauna malkų“. Tiesiogine prasme – būna apmėtomi šakomis. „Bet mes tikrai iš jo nesijuokiame“, – prisiekinėjo reindžeriai. Ką gi, matyt, ne tik žmonės būna įsitikinę – čia ne aš kaltas, čia aplinka kalta. Tai tie kalti ir baudžiami.

Kai jau atsižiūrime į prie platformos besimaitinančius jaunuolius orangutanus, reindžeriai per racijas sulaukia žinutės iš kolegų – link keliuko atpėdina pats „Big Boss“. Skubame į tą pusę. Sušlamsi džiunglių krūmai ir iš jų pasirodo didžiulis, daugiau kaip 100 kg sveriantis orangutanas – Ritchie. Įtariai nužvelgia per saugų atstumą susibūrusią mūsų grupelę, atsidūsta ir prisėdęs prie paslaugiai reindžerių pamėtėtos bananų krūvos, pradeda vieną lupti. 

O mums sėkmė nusišypso dar kartą – netikėtai susipažįstame ir su Seduku. Ponia irgi teikiasi nusileisti iš medyje įrengto guolio užkąsti, tuo labai nustebindama reindžerius. Pasirodo, visai neseniai ji aptiko nesaugiai paliktus bananus ir nusprendė jais pasirūpinti, apie ką liudijo didžiulis jos pilvas. „Ir kaip jai dar telpa“, – kraipė galvas reindžeriai.

Mūsų apsilankymas parke pranoko lūkesčius. Grįžus į miestą nuotaikos nesugadino ir prapliupęs lietus – tai, kas šiame regione įdomiausia, jau pamatėme. Juo labiau, miestą buvome apžiūrėję ankstesnėmis dienomis, dabar teliko pamatyti kelias šventyklas, ir lietus tam netrukdo.

Kačių miestas Kučingas

Į Kučingą atskridome tiesiai iš Mulu. Iš ramių tylių džiunglių atsidūrėmė praktiškai didmiestyje – Kučinge (Kuching) ir jo apylinkėse gyvena apie 700 tūkst. žmonių, tai ketvirtas pagal dydį Malaizijos ir didžiausias Saravako (Sarawak) valstijos miestas, jos sostinė ir svarbiausias administracinis bei kultūrinis centras. Kučingo pavadinimas dažniausiai siejamas su malajų žodžiu kucing (katė). Turbūt siekiant pateisinti pavadinimo kilmę, visas miestas pilnas kačių statulų.

Kučinge gyvena daug kinų, malajų, yra ir indų. Vietomis miestas gerokai primena Kiniją, o Indijos turgaus gatvė – Indijos turgų. Pats miestas, kaip ir kiti jo kolegos Azijoje – kontrastingas: netrūksta ir modernių dangoraižių, ir senovinių šventyklų, ir toli gražu neprabangių kvartalų.

Tik atskridę ir užkandę artimiausioje kavinėje išeiname į miestą. Pagrindinė miestiečių pasivaikščiojimų vieta – Saravako (Sarawak) upės krantinė – pasirodo, yra visai netoli nuo mūsų viešbučio. Vienas įspūdingiausių pakrantės pastatų – Saravako valstijos rūmų pastatas, į kurį veda modernus tiltas. Apžiūrime jį, kitus pakrantėje išsirikiavusius garsius pastatus, nueiname iki Google Maps surasto orchidėjų parko, kuris tądien nedirbo, tad apžiūrime tik prie jo augančias gėles.

Žymiausią kinų šventyklą Tua PekKong, garsėjančią savo mistine gale pildyti širdies troškimus, aplankome kitą dieną, jau su gidu.

Pasivaikščioję pakrante skubame vakarieniauti į rekomenduotą savotišką maisto turgų, esantį daugiaaukščiame pastate. Didžiulėje salėje įsikūrę daugybė restoranų, siūlančių įvairiausio maisto. Susikalbėti ir išsiaiškinti, kas yra kas, nėra paprasta, tad užsisakome to, kas aiškiausia – gražiausiai atrodančių žuvų, daržovių.

Po skanios, sočios ir nebrangios vakarienės sugrįžtame į promenadą. Kiekvieną vakarą priešais įspūdingus Saravako valstijos rūmus rengiamas lazerių šou sužavi ir mus.

Nusprendėme, kad Kučingas – visai įdomus miestas, nors turistai į jį dažniausiai užsuka dėl šalia esančio Bako nacionalinio parko (Bako National Park) ir jau minėto Semengono laukinės gamtos centro.

Pažintis su didnosėmis beždžionėmis Bako nacionaliniame parke

Bako nacionalinis parkas yra maždaug 40 km nuo Kučingo miesto. Pasiekti jį nėra paprasta: pirmiausia važiuojame automobiliu iki Kampung Bako kaimo, o iš ten į parką plaukiame valtimi. Nuotykiai prasidėjo tik išplaukus. Po keliolikos minučių mūsų kapitonas kažkodėl nusprendė prisišvartuoti prie nykokos mangrovių salos, į kurią net neįmanoma išlipti pasivaikščioti. Pasirodo, vanduo gerokai nusekęs, tad reikia luktelti, kol jis pakils ir bus galima plaukti toliau. Šalia salos švartuojasi ir daugiau valčių.

Kas keliolika minučių vienas valtininkas ryžtasi palikti salą ir išbandyti vandens lygį, bet nedaug tenuplaukęs vėl užstringa. Kai pagaliau kitam pavyksta sėkmingai praplaukti sekliausią vietą, ir mes tęsiame kelionę. Pasiekus tikslą valtis negali priplaukti iki pat kranto, tad tenka nusiauti batus ir tiesiog nubristi iki jo. Beje, kitoje parko vietoje gidas neleido mums net priartėti prie vandens, nes kažkur gali tūnoti krokodilai...

Bako nacionalinis parkas įkurtas 1957 metais ir yra seniausias Saravako nacionalinis parkas. Jo plotas palyginti nedidelis – tik apie 27 kv. km, tačiau parke sutelktos net kelios skirtingos ekosistemos – mangrovės, atogrąžų miškai, pakrančių uolos ir paplūdimiai. Garsiausi parko gyventojai – didnosės beždžionės, taip pat makakos, driežai, įvairūs paukščiai ir vabzdžiai. Parke įrengta 16 pažymėtų skirtingo sudėtingumo takų. Galima čia atvykti vienai dienai, galima kelioms ir apsistoti nameliuose. Mums užteks vienos dienos.

Drauge su gidu leidžiamės į džiungles, ir netrukus mūsų palydovo dėmesį patraukia kažkoks šnarėjimas medžiuose (mes to tikrai nebūtume išgirdę). Čia jos – didnosės beždžionės! Pamačius jas iš arčiau nekyla klausimų, kodėl vietiniai vadino jas „olandais“ – savo didelėmis nosimis ir atsikišusiais pilvais beždžionės tikrai kažkiek primena stambius, alaus pilvus užsiauginusius olandų (atsiprašau, nieko nenoriu įžeisti) ar kitų Europos šalių pirklius.

Atsižiūrėję didnosių beždžionių, patraukiame toliau į džiungles. Pasak gido, makakų geriau nesutikti – jos tikros akiplėšos ir vagišės. Tai ir gerai, kad čia jų nesutinkame. Užtat prie džiunglių įpratusi gido akis netrunka pastebėti prie medžio kamieno prigludusį, matyt, kietai įmigusį tinginį.

Apskritai labai džiaugėmės, kad šioje išvykoje turėjome gidą, nes be jo tikrai nebūtume atkreipę dėmesį į tarp šakų įsitaisiusią žalią gyvatę, nežinoję, ką daryti, kai priekyje taką užtvėrė šernas, neišgirdę įdomių pasakojimų apie augalus.

Vienas toks nekaltai atrodantis vaisius, pasirodo, itin nuodingas – jo paragavus gali sustoti širdis. Sako, jie itin pavojingi savo žmonas skriaudžiantiems vyrams, po kurių mirties paprastai neįmanoma nustatyti, kodėl ta širdis staiga sustojo...

Pasivaikščiojimas po parką – dar viena puiki diena Malaizijoje. Dvi nakvynės Kučinge ir trečios dienos pavakarę mūsų laukė skrydis į kitą Borneo salos miestą – Kota Kinabalu.

Pasakojimą apie Kvala Lumpūrą galite rasti čia, o daugiau patarimų ir rekomendacijų dėl kelionės į Malaiziją ieškokite šiame straipsnyje.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Jei man reikėtų sukurti filmą apie svajonės siekimą, dabar jau turėčiau aiškią metaforą – palyginčiau tai su kopimu iki Tigro lizdo vienuolyno (Taktsang Palphug  / the Tiger's Nest Monastery). Kodėl? Nes kelias iki jo gana sudėtingas, o siekiama svajonė – ant uolų tarsi pakibęs vienuolynas tai viliojančiai pasirodo, tai vėl pasislepia tarp debesų. Na, bent jau mums taip buvo. Ir pakeliui netrūksta pagundų apsisukti ir grįžti atgal, arba tiesiog sustoti pusiaukelėje įsikūrusioje kavinėje ir mėgautis vienuolyno vaizdu per atstumą, patogiai geriant kavą ar gurkšnojant alų. 🙂

Guru Rinpoche meditacijos vieta

Vienuolynas Tigro lizdas, oficialiai vadinamas Taktsang Palphug, yra įsikūręs vakarų Butane, Paro slėnyje, ant stačios uolos, tarsi pakibęs maždaug 900 metrų aukštyje virš slėnio. Tai ne tik garsiausias šalies simbolis, bet ir viena svarbiausių Butano budistinių šventovių.

Pavadinimas „Taktsang“ dzongkha kalba reiškia „Tigro lizdas“ ir yra tiesiogiai susijęs su viena svarbiausių Butano legendų. Pasak budistinės tradicijos, VIII amžiuje į Paro slėnį atvyko Guru Rinpoche (Padmasambhava) – Tibeto budizmo skleidėjas. Manoma, kad jis atskrido ant tigre virtusios savo dvasinės partnerės Tashi Kheudren ir apsistojo oloje, kabančioje uoloje virš slėnio. Čia jis meditavo ir pasireiškė savo rūstinguoju Dorji Drolöd pavidalu, siekdamas sutramdyti piktąsias Himalajų jėgas ir paruošti kraštą priimti Budos mokymą.

Guru Rinpoche šioje vietoje meditavo VIII amžiuje. Gerokai vėliau, 1692 metais, aplink šią meditacijos grotą iškilo vienuolynas, tapęs viena svarbiausių piligrimystės vietų Himalajuose.

Šiandien Tigro lizdas yra aktyvus budistinio vienuolyno kompleksas, kurį sudaro kelios šventyklos, meditacijos urvai ir pagrindinė ola, siejama su Guru Rinpoche. Lankytojai čia gali pamatyti Guru atvaizdus, ritualinius altorius, freskas ir nuo uolos atsiveriantį įspūdingą Paro slėnio vaizdą. Daugelyje vidinių erdvių fotografuoti draudžiama, siekiant išsaugoti vietos sakralumą.

Taktsang yra lankomiausias objektas Butane. Nepaisant, kad kaip jau minėjau, šalis laikosi „aukštos vertės, mažo poveikio“ turizmo politikos, Tigro lizdą kasmet aplanko dešimtys tūkstančių piligrimų ir keliautojų iš viso pasaulio, jis tradiciškai priskiriamas prie „must-see“ vietų užsienio turistams.

Statūs šlaitai ir paslaptingas miškas

Pasiekti vienuolyną galima tik pėsčiomis – žygis prasideda Paro slėnyje ir veda per pušynus bei kalnų takus. Į vieną pusę tenka kopti apie 2–3 valandas, o visas apsilankymas dažniausiai užtrunka 4–6 valandas. Dalį kelio galima joti arkliu, tačiau paskutinė atkarpa iki vienuolyno įveikiama tik pėsčiomis.

Minios iki vienuolyno kopiančių turistų – pragyvenimo šaltinis vietinio kaimo gyventojams. Pasikeisdami jie darbuojasi prie automobilių stovėjimo aikštelės nuomodami turistams tvirtas lazdas, padedančias kopti link tikslo.

Mes savo kelionę pradėjome gana apniukusį rytą. Tik pradėjus kilti sutinkame besileidžiančius keliautojus. „Neverta vargti, vistiek nieko nesimato“, – piktinosi jie. Na, prieš akis dar mažiausiai dvi valandos kopimo, tad per tą laiką oras gali labai pasikeisti. Nemesime savo tikslo net nepradėję artėti prie jo 🙂

Iš pradžių kilti tikrai nelengva, pakilimai vietomis statūs, nors takas visai patogus. Pirmasis apdovanojimas – atsiveriantys įspūdingi vaizdai į apačioje plytintį slėnį.

Pusiaukelę žymi kavinė, į kurią kavos ar maisto užsuka turbūt kiekvienas, kylantis ar besileidžiantis iš vienuolyno. Stabtelėjome ir mes. Iš terasos galima matyti Tigro lizdo vienuolyną – debesys tai paslepia jį, tai prasisklaido, parodydami visu gražumu. Didžiulė pagunda mesti tokią neaiškią svajonę ir grįžti arba likti kavinės terasoje, kol kiti nusileis – viskas ir iš čia gerai matosi 🙂 Visa laimė, kad drauge keliavusi ir jau ne kartą iki šio vienuolyno kopusi Ieva Rutė motyvuoja – toliau kopti bus paprasčiau. Čia kaip ir su tomis svajonėmis – gerai, kai kas nors paskatina ar pastumia jų siekti. 🙂

Na, bet kylame tolyn. Antroji kopimo dalis tikrai lengvesnė. Pakeliui dar stabtelėjame pakabinti maldos vėliavėles. Pasirodo, kiekviena jų spalva kažką simbolizuoja ir siejama su gimimo data. Gidas Pupas pasirūpino nupirkti mums tų maldos vėliavėlių, parinkdamas spalvą pagal kiekvieno gimimo datą. Palikę maldų vėliavėles pleventi vėjyje, traukiame tolyn.

Kitas etapas – magiškas miškas, paskendęs rūke. Reikėtų kurti siaubo filmą, tokia aplinka labai pasitarnautų – didžiuliai medžiai, apaugę kybančiomis samanomis, ir visas šis vaizdas – gana tiršto rūko fone. Įspūdinga!

Artėjant prie vienuolyno kopimas statėja, žmonių daugėja, nes vietomis tenka lipti stačiais laiptais, tad tempas lėtėja. Užtat vaizdai – ir į vienuolyną, ir į slėnį – fantastiški. Žinoma, netrūksta ir norinčių įsiamžinti prie jų. Tik ne visiems pavyksta – štai atsistoja kažkas, vaizdas puikus, po akimirkos – užplaukė debesis ir turi nuotrauką su vaizdu į pilką debesį, o ne į vienuolyną.

Pasiekus tikslą specialiose spintelėse paliekame praktiškai visus daiktus ir patenkame į komplekso vidų. Pirmiausia įeiname į vieną šventyklą, bandome ramiai pamedituoti. Žmonių daug, visi stengiasi elgtis tyliai, bet šurmulio neišvengsi. Pažvelgiame ir į tą meditacijos grotą, nors paties jos dugno nepasiekiu – kažkaip neįkvepia leistis siauromis medinėmis kopėčiomis. Vienoje iš šventyklų uždegame žvakutes – atrodo, čia pagaliau pajuntu šios vietos sakralumą. Apvaikščioję visą kompleksą, vėl susitinkame kieme, užkandžiaujame, žvelgiame į apylinkes.

Svajonė pasiekta! Ar ji buvo verta tų pastangų? Taip! Tikrai verta pamatyti – ir komplekso vidų, ir nuo jo atsiveriančius vaizdus. Jau pats kelias iki tos svajonės – t. y. kopimas – buvo įspūdingas. Ir dar smagiau, kad sėkmingai jį įveikėme. Ir džiugu, kad taip sėkmingai nusileidome žemyn. Būtų liūdna, jei šio kopimo būčiau atsisakiusi ir gailėčiausi, kad net nepabandžiau. Kaip nutinka atsisakius svajonės.

Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 25 - spalio 6 d.

Šalis: Butanas

Neatsimenu skrydžio, per kurį būčiau taip prilipusi prie iliuminatoriaus. Ir kaip gali atitraukti akis, kai už jo – ištisinė debesų danga, o pro ją tai šen, tai ten prasikala kalnų viršūnės, tarp jų ir aukščiausioji mūsų planetoje – Everestas. Tikrai neturiu iliuzijų pasiekti ją savomis kojomis, tad mėgaujuosi vaizdu iš lėktuvo. Buvau girdėjusi, koks įspūdingas gali būti skrydis iš Katmandu (Nepalas) į Paro (Butanas), bet kad TOKS įspūdingas – šito nesitikėjau.

Tik netrukus vaizdas pro iliuminatorių pasikeičia, ir dabar jau atrodo, kad besileisdamas lėktuvas sparnų galais švelniai braukia medžiais apaugusius kalnų šlaitus. Šitas vaizdas jau nebeatrodo toks žavus. Laimė, lėktuvas ratais sklandžiai paliečia nusileidimo taką ir netrukus sustoja. Sveiki atvykę į Griaustinio drakono žemę! Šitaip dar vadinama viena paslaptingiausių Himalajuose – Butano – karalystė.

Šalis, vertinanti ne BVP, o gyventojų laimę

Butanas – nedidelė, tarp Indijos ir Kinijos (Tibeto) įsikūrusi karalystė, kurioje gyvena apie 780 tūkst. žmonių. Tai viena rečiausiai apgyvendintų Azijos šalių, kur daugiau nei du trečdalius teritorijos dengia miškai. Šalies ekonomika remiasi hidroenergetika, žemės ūkiu ir turizmu, tačiau pastarasis čia griežtai reguliuojamas – Butanas pasirinko vadinamą „aukštos vertės, mažo poveikio“ kryptį. Turistai už kiekvieną viešnagės šioje šalyje dieną turi sumokėti po 100 JAV dolerių. Iš šių pinigų finansuojama sveikatos apsauga, švietimas, gyventojams valstybinėse gydymo įstaigose ir mokyklose nei už mokslą, nei už gydymą mokėti nereikia.

Butanas ypatingas dar ir tuo, kad be didelių direktyvų ir galybės kitų dokumentų realizavo ES kažkurių ateities metų siekį – jo anglies dvideginio emisijos yra neigiamos, t. y. iš atmosferos sugeria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jų išmeta. Tai lemia konstituciškai saugomi miškai, griežta aplinkosaugos politika ir sąmoningai ribojama industrializacija. Taip pat – nuolat sodinami medžiai. Mes, beje, prie to irgi prisidėjome. Jei šalia besiganančios karvės nenugrauš, kalno šlaite netoli Timpu (Thimphu) žaliuos ir mano sodinta pušis 🙂

Istoriškai Butanas ilgą laiką buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Dabartinės valstybės pamatus XVII a. padėjo dvasinis ir politinis lyderis Zhabdrung Ngawang Namgyal, suvienijęs skirtingus regionus į vieningą budistinę valstybę. 1907 metais Butanas tapo paveldima monarchija, o šiandien tai konstitucinė monarchija, kuriai vadovauja penktasis Wangchuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck. Jis dažnai minimas kaip itin artimas žmonėms valdovas – ne simbolis, o realiai kasdienybėje matomas karalius.

Dominuojanti religija šalyje – vadžrajanos budizmas. Jis čia nėra tik tikėjimas – tai gyvenimo būdas, persmelkiantis architektūrą, švietimą, šventes ir net valstybės valdymo filosofiją. Suprasti jį nėra paprasta, visa laimė, drauge keliavusi Ieva Rutė padėjo geriau suvokti kontekstą.

Dar vienas Butano išskirtinumas – pasaulyje plačiai nuskambėjęs 1970 metais įvestas Bendrosios nacionalinės laimės (Gross National Happiness) indeksas, vertinantis ne tik šalies ekonominius rodiklius, bet ir emocinę gyventojų gerovę, kultūros išsaugojimą, aplinkosaugą bei gerą valdymą.

Pirmieji įspūdžiai – visiškai kitokia šalis

Neslėpsiu – pašaipiai žvelgdavau į keleivius, kurie dar tik lipdami lėktuvo trapu spėja nufilmuoti krūvą vaizdo įrašų ir nuotraukų. Šį kartą panašiai elgiausi ir aš. Nes vos išlipus iš lėktuvo jau buvo aišku – Butanas visiškai kitoks nei mano anksčiau lankytos Azijos šalys, net ir jo kaimynės Nepalas ar Indija.

Oro uosto pastatas – tradicinio butanietiško stiliaus, gausiai dekoruotas, o visi darbuotojai vilki tautinius drabužius. Vyrai dėvi gho – trumpą, iki kelių siekiantį chalatą, sujuosiamą diržu, kuris suformuoja savotišką priekinę kišenę. Moterys vilki kira – ilgą, iki žemės siekiančią suknelę, derinamą su trumpu švarkeliu tego.

Moterų drabužiai nestebino, tačiau vyrai su savo trumpais chalatais ir kelius siekiančiomis kojinėmis atrodo gerokai neįprasčiau, bet turiu pripažinti – gražiai. Taip, tikrai. Viskas vyksta tvarkingai, visur švaru, darbuotojai supermandagūs ir paslaugūs – gerokas kontrastas su mūsų neseniai paliktu Nepalu.

Paro – vartai į Butaną

Išeiname iš oro uosto su lagaminais ir mus pasitinka mūsų gidas Pupas (taip, toks jo vardas) ir besišypsantis vairuotojas. Kaip vėliau supratome, su šia komanda mums labai pasisekė – gidas rūpestingas, įdomiai pasakojantis,  draugiškas ir nuoširdus, o vairuotojas toks profesionalas, kad net manęs nepykino serpantinuose.

Pakuojamės į gyvenimo jau mačiusį „Toyota“ autobusėlį ir judame link pirmo viešbučio. Paro nėra labai didelis miestas – čia gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Tai vienas svarbiausių Butano centrų, nes būtent čia įsikūręs vienintelis tarptautinis oro uostas. Paro slėnis nuo seno buvo svarbi prekybos ir kultūros sankirta tarp Tibeto ir Indijos, o šiandien dauguma vietinių verčiasi žemės ūkiu, turizmu ar dirba valstybės tarnyboje.

Akį traukia to paties vienodo butanietiško stiliaus namai. Centre matyti nemažai parduotuvių, kavinių.

Kiek pavažiavus vaizdas toks, kad miestas jau baigėsi – kelias nebe asfaltuotas, pakelėje – ryžių laukai. Netrukus posūkis ir pradedame kilti į kalną stačiu, vos ne 90 laipsnių kampu, ir kelias nėra labai platus. Sėdėčiau už vairo, jau turbūt apsiverkčiau. Užtai koks vaizdas atsiveria iš viešbučio terasos – metame lagaminus ir puolame filmuoti, fotografuoti. Tuos mūsų lagaminus tuoj išgraibsto miniatiūrinės viešbučio darbuotojos – smulkaus sudėjimo butanietės, ir aš pirmą kartą nuoširdžiai kremtuosi prisiėmusi tiek daiktų, matydama kaip viena jų neša mano lagaminą laiptais iki kambario. Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad tas pats kartojosi ir kituose viešbučiuose.

Ateiname į savo kambarį – jis erdvus, šiaip jau kaip tradicinis viešbučio kambarys, turime ir nuosavą terasą. Bet didžiausias privalumas – vaizdas į prieš akis besidriekiantį slėnį. Galėčiau valandų valandas sėdėti terasoje, stebėdama plaukiančius debesis ar keičiantis saulės apšvietimui besikeičiančias slėnio spalvas. Arba stebėti sėdėdama vonioje – taip, vonios kambarį gavome irgi su langu, su vaizdu į slėnį 🙂

Bet ilgai mėgautis vaizdais iš terasos nėra kada, nes jau pirmą dieną prasideda pažintis su Butanu. Čia pat, Paro slėnyje, aplankome ir svarbius istorinius objektus. Pirmoji – 1421 metais pastatyta šventykla Dumstang Lhakhang. Ją čia pastatė šventasis Thang Tong Gyalpo. Pasak legendos, jis buvo ne tik dvasinis mokytojas, bet ir klajojantis vizionierius, gebėjęs sujungti krantus ten, kur atrodė neįmanoma – sakoma, kad jo statyti geležiniai tiltai jungė ne tik slėnius, bet ir žmones su jų tikėjimu.

Beje, vieną iš pirmųjų, 600 metų amžiaus geležinį Butano tiltą mums pavyko kitą dieną pamatyti.

Netoliese šventyklos stūkso Ta Dzong – buvęs sargybos bokštas (Watch Tower), XVII a. statytas gynybai, o šiandien paverstas Nacionaliniu muziejumi.

Jo masyvios sienos saugo ne ginklus, o Butano istoriją: religinius artefaktus, kaukes, tankas ir kitokius eksponatus, liudijančius apie vietos gyventojų tradicijas, kasdienį gyvenimą.

Pirmoji pažintis su Butano skoniais

Pietaujame ir pradedame pažintį su Butano virtuve. Ji paprasta, soti ir dažnai aštri. Daugelio patiekalų pagrindą sudaro ryžiai, daržovės, jako ar karvės pieno sūris ir mėsa. Pirmą dieną per pietus viešbutyje gavome tokį vakariečiams adaptuotą maistą: vištienos troškinio, daržovių, ryžių.

Vakarieniaujame jau mieste. Gido rekomenduotoje kavinėje, kurią dažniau renkasi vietiniai, ne turistai. Užsisakome momo – tai tradicinis patiekalas, šiek tiek primenantis mūsiškius koldūnus. Kas renkamės su vištiena, kas su mėsa ar daržovėmis, su aštresniu padažu ar be jo. Visi skanūs. Porcijos kaina mūsų pinigais – 0,8–1 euras. Man užtenka porcijos, kažkas užsisako dar vieną dviem. Pasistiprinę pereiname į kitoje gatvės pusėje esantį alaus barą. Čia jau atrodo, kad grįžome į šiuos laikus ir pataikėme beveik į Europą. Geriame alų, groja gyva muzika, vietinis jaunimėlis šoka. Aktyviausią šokėją vėliau dar kartą sutiksime lėktuve, skrendančiame į Katmandu. Jis ten, žinoma, nebešoks, o dirbs stiuardu.

Miegu puikiai, o ryte norisi kuo anksčiau atsikelti ir prieš pusryčius spėti pasigėrėti vaizdais iš terasos. Po pusryčių pakuojamės ir traukiame tolyn – laukia išsami pažintis su Butanu. Teks dar kopti ir į Tigro lizdą, ir dayvauti festivalyje, ir patirti kitų nuotykių.

Ką verta žinoti planuojant kelionę į Butaną

1. Į Butaną galima atskristi tik į Paro tarptautinį oro uostą – vieną sudėtingiausių pasaulyje dėl kalnuoto reljefo. Tiesioginiai skrydžiai yra iš Indijos (Delis, Mumbajus ir kt.), Nepalo (Katmandu), Tailando (Bankokas), Bangladešo (Daka) ir Singapūro. Skrydžius vykdo dvi šalies oro linijos – Drukair (Royal Bhutan Airlines) ir Bhutan Airlines.

2. Visiems užsienio turistams, išskyrus Indijos piliečius, reikalinga Butano e-viza. Ji tvarkoma internetu arba per licencijuotą vietinį turizmo operatorių.

3. Planuojant kelionę būtina įsivertinti Sustainable Development Fee (SDF) – kasdienį mano minėtą mokestį, tarsi bilietą į šią šalį.

4. Butane turistai keliauja per licencijuotus turizmo operatorius, kurie pasirūpina maršrutais, leidimais, apgyvendinimu, transportu ir gidu. Butane negalima savarankiškai išsinuomoti automobilio. Šalyje galima keliauti tik su vietiniu vairuotoju (dažniausiai kartu su gidu).

Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.

Šalis: Turkija

Abiejose kelio pusėse – stepės, vietomis apaugusio krūmokšniais. Pasak gido, dešinėje pusėje, už kelių šimtų metrų – jau Sirijos siena. Taigi, esame pačiame Turkijos – Sirijos pasienyje, kurį esant šalia kelis kartus išdavė tik mūsų automobilį sustabdę pareigūnai, kažko pasiteiravę gido ir vairuotojo. Smalsiai žvelgiame pro langus į prabėgančius Pietryčių Turkijos pakelės vaizdus.

Vienu metu vairuotojas priverstas stabtelėti – kelią kerta ožkų banda. Prašome vairuotojo sustoti, išlipę trise – aš ir kolegos žurnalistai iš Lenkijos ir Estijos filmuojame, fotografuojame raguotųjų bandą ir ją genantį piemenį. Užsižiūrėję į stepėje tolstančią bandą,  atkreipiame dėmesį į piemenį, kuris kažko sunerimęs mostaguoja rankomis rodydamas mums už nugarų. Atsisukame ir matome tolstantį mūsų automobilį. Aha, gidas su vairuotoju nutarė pajuokauti. Kvatojamės – neseniai mačiau rodyklę, kad iki mūsų tikslo likę tik 5 km. Taigi, netruksime nužygiuoti. 🙂 Pėdinti ilgai netenka. Apsisukęs automobilis grįžta mūsų paimti. Pasirodo, tai nebuvo pokštas – ožkoms perbėgus kelią vairuotojas ramiai pradėjo važiuoti, pamiršęs, kad dalis jo keleivių liko stepėje. Gerai, kad  gidas greitai mūsų pasigedo. 🙂

Taigi, su tokiais smagiais nuotykiais leidomės apžiūrėti Pietryčių Turkijos įdomybių, esančių netoli nuo Mardino – miesto, kuriame mes kelioms dienoms apsistojome viešėdami čia Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board) kvietimu. Per tas dienas spėjome aplankyti kelis  įdomius objektus, kurie padėjo daug geriau suprasti šio regiono kultūrinį žemėlapį. Skaitantiems šį pasakojimą, tikiuosi, nebus naujiena, kad Turkija – tai ne tik Stambulas ar Alanija, Antalija, ne tik paplūdimiai, bet ir daugybė istorinių, svarbių civilizacijos istorijai vietų.

Deyrulzafaran vienuolynas – saulės spalvos šventovė

Vos keli kilometrai nuo Mardino – Deyrulzafaran vienuolynas. Pavadinimas Deyrulzafaran kilęs iš arabų kalbos žodžių „deyr“ ir „zafaran“, reiškiančių atitinkamai „vienuolynas“ ir „šafranas“, – taip jis pavadintas dėl aplinkinėse teritorijose auginto šafrano. Deyrulzafarano vienuolynas pastatytas V amžiuje ankstesnės Saulės šventyklos vietoje, taip pat teritorijoje, kurią romėnai naudojo kaip citadelę.

Vienuolynas 640 metų buvo Sirijos ortodoksų patriarchato rezidencija ir iki šiol išlieka svarbiu Sirijos bažnyčios centru bei Mardino metropolito vyskupo rezidencija.

Vienuolyno pastatai – puikus architektūros pavyzdys su kupolais, arkinėmis kolonomis, medžio drožiniais bei vidine ir išorine mūro apdaila; iki šių dienų čia išlikę ir to laikotarpio mozaikų fragmentai.

Dviejų kiemų vienuolyno kompleksą sudaro Saulės šventykla, Mor Hananyo kupolinė bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir Šventųjų namai.

Įspūdingas kompleksas, kaip ir nuo jo terasos atsiveriantys vaizdai.

Kasımiye medresė –  gyvenimo metafora architektūroje

Kita mūsų tos dienos stotelė – Kasımiye medresė. Telefonus ir forotoaparatus teko skubiai traukti tik privažiavus prie medresės pastato. Priežastis – pro jos duris lydima svitos žengianti impozantiška pora: moteris, pasidabinusi prabangia tamsiai žalia suknele ir vyriškis. Jei ne suknelės spalva, sakytum, vestuvių ceremonija. Keblų klausimą išsprendė gidas – pasirodo, tai pora po sužadėtuvių ceremonijos. Turtingų šeimų atžalos leidžia sau taip iškilmingai švęsti sužadėtuves.

Ir vieta fotosesijai pasirinkta įspūdinga. Kasımiye medresės statyba pradėta Artukidų laikotarpiu, o 1487–1502 metais ją tęsė Ak Kojunlu laikotarpio valdovas sultonas Kasımas. Laikoma didžiausiu statiniu Mardine, ši dviejų lygių, atviro kiemo plano medresė atsiveria į beribį Mesopotamijos slėnį.

Iki mūsų dienų išlikusi medresė buvo naudojama įvairioms funkcijoms. Ant jos sienų galima išvysti astronomijos ir medicinos mokslų simbolių. Medresės kieme su kolonada yra ir didelis baseinas. Vanduo, tekantis iš už kelių metrų esančio fontano, lataku pasiekia baseiną. Šis baseinas simbolizuoja žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties: fontanas reiškia gimimą, vingiuojantis vandens tekėjimas – jaunystės laikotarpį, baseinas simbolizuoja senatvę, o ramus, nejudantis vanduo – mirtį. Taip pat žinoma, kad baseinas kadaise buvo naudojamas astronomijos mokymui, stebint žvaigždžių atspindžius ramiame jo vandenyje.

Pasak 600 metų senumo legendos, Tamerlanas šioje medresėje nukirsdino sultonui Kasımui galvą. Kasimo sesuo skarele, kuria valė kraują nuo žemės, jį ištaškė po skliautuoto kambario sienas. Tikima, kad ant šio skliautuoto kambario sienų iki šiol galima įžvelgti kraujo lašų.

Bet – iš gilios senovės atgal į šias dienas. Pietaujame jau naujoje Mardino dalyje, tad turme progos įsitikinti, kad jis – ne tik istorinis, bet ir modernus miestas. O vakare tuo galime įsitikinti dar kartą, nes šioje miesto dalyje lankomės populiarios Turkijos daininkės Bengü koncerte. Šis renginys – viena iš Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals) sudedamųjų dalių.

Dara – Mesopotamijos Efesas

Kitą dieną vėl neriame giliai į praeitį. Pirmas mūsų aplankytas objektas – maždaug 30 km į pietryčius nuo Mardino įsikūręs Oğuz kaimas, tiksliau – šalia jo esanti Dara, laikoma vienu didingiausių senovės Mesopotamijos archeologinių vietų. Žinoma, dabar iš jos išlikę tik griuvėsiai, bet galima įsivaizduoti, koks įspūdingas miestas tai buvo.

2008 metais pradėti archeologiniai kasinėjimai atskleidžia daug faktų apie laikotarpius nuo senovės iki mūsų dienų – net ir išlikus nedidelei miesto daliai. Archeologai čia dirba iki šių dienų – patys galėjome tuo įstikinti, ir jiems vis  dar nestinga įspūdingų atradimų.

Dara pastatyta 506 metais imperatoriaus Anastasijaus įsakymu kaip karinė tvirtovė. Miestas buvo svarbi Rytų Romos imperijos rytinės sienos gynybinės sistemos grandis. Be karinės paskirties statinių, miestas buvo pritaikytas ir civilių gyventojų reikmėms. Tvirti miesto gynybiniai mūrai, akvedukai, tiltai, akmens karjerai ir namai užtikrino visas miesto gyventojų reikmes. Miesto klestėjimas tęsėsi iki ankstyvųjų viduramžių, vėliau jis pamažu sunyko. Labai įspūdingos ir iki šiol gana gerai išsilaikiusios miesto požeminės vandens saugyklos – cisternos.

Vaikščiodama šiose vietose pajunti, kad civilizacijų kaita čia nesibaigė – tiesiog liko pėdsakai žemėje.

Kafro arba picų kaimas

Rašydama apie kelionę po šį Turkijos kraštą suprantu, kad pasakojimas tarsi šokinėja tarp dabarties ir gilios praeites. Kitas šuolis vėl į dabartį – pietūs picerijoje. Kai gidas apie tai mums pasakė, pirma mintis buvo – juokauja. Kokia dar picerija gana nuošaliame Turkijos pakraštyje, prie Sirijos sienos? Pasirodo, visa tai buvo tiesa. Tikrai toje nuošalioje vietoje valgėme labai skanių picų. Ir nuošali picerija buvo pilna lankytojų.

Pasirodo, istoriškai Kafro buvo sirų gyvenamas kaimas. Pastaraisiais metais į gimtąją vietą pradėjo grįžti kaimo gyventojai, anksčiau emigravę į Europos šalis. Pargrįžę emigrantai senus ir apleistus namus pakeitė patogiomis vilomis bei atidarė piceriją. Ši picerija tapo labai populiari, o vietiniai kaimą praminė „Picų kaimu“.

Mor Gabriel — vienas seniausių vienuolynų pasaulyje

Pasidžiaugėme dabartimi, ir vėl – į praeitį. Teiginį „vienas seniausių“ per šią kelionę išgirsdavome ne taip jau retai. Išgirdome jį ir pasakojime apie Mor Gabriel vienuolyną. Jis dar žinomas kaip Deyrulumur – „Kunigų namai“ ir yra seniausias iki šių dienų išlikęs Sirų ortodoksų vienuolynas pasaulyje, skaičiuojantis apie 1600 metų istoriją.  

Vienuolyną 397 metais įkūrė du vienuoliai: Mor Šmuel ir Mor Šemun. Šis išskirtinis vienuolynas pastatytas iš Midyato akmens blokų ir laba vertingas istorine prasme – čia išlikę V–VI amžių statiniai, Rytų Romos mozaikos, kupolai ir portalai. Kompleksas tikrai įspūdingas, puikiai restauruotas – pasivaikščioti po jį ne tik įdomu, bet ir labai gražu. 

Vienuolynas, laikomas antrąja Jeruzale, per savo istoriją turėjo įvairius pavadinimus. Šiandien vartojamas pavadinimas Mor Gabriel kilęs nuo Tur Abdin metropolito vyskupo Mor Gabrielio vardo – jis gyveno VII amžiuje, daug prisidėjo prie vienuolyno plėtros ir vėliau buvo paskelbtas šventuoju.

Midyatas – sidabro nėrinių sostinė

Mardinas nėra vienintelis didesnis šio Turkijos regiono mietas. Maždaug valandos kelio atstumu nuo jo centro esantis Midyatas, kaip ir Mardinas, vadinamas muzejumi po atviru dangumi.  

Šio miesto istorija glaudžiai susijusi su sirų bendruomene. Jis laikomas Tur Abdin regiono centru – šį regioną iš šiaurės ir rytų riboja Tigro upė, iš pietų – Mesopotamijos lyguma, o iš vakarų – Mardino miestas. Kalkakmenio plynaukštėje įsikūręs Tur Abdin nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų buvo intensyvių statybų vieta ir šiandien gali pasigirti vienais seniausių vienuolynų.

Midyate darniai gyvena musulmonai, krikščionys ir jezidai. Dar miestas garsėja sidabro dirbiniais, tekstile. Jo turguose ir parduotuvėse galima rasti telkari – subtilių sidabro dirbinių, kuriuos gamina sirų meistrai, taip pat Midyat işi – sudėtingais raštais siuvinėtų audinių. Midyatas žinomas ir dėl vynuogynų, kuriuose auginamos aukštos kokybės vynuogės, todėl vietos turguose galima įsigyti ir sirų vynų. Šiais laikais miestas išpopuliarėjo  ir turkiškų filmų dėka. Nesu jų žinovė, bet mačiau gatvelėje prie namo pritvirtintą visą sąrašą, o centre esantys senieji pastatai, akivaizdu, tikrai gali būti tobula filmavimo aikštele.

Taigi visas šis Turkijos regionas – tarsi tiltas tarp daugybės istorijos sluoksnių. Tai vietos, kur tikėjimai, kalbos ir kultūros ne tik susitiko, bet ir paliko aiškius, gyvus ženklus.

Man ši kelionė atvėrė daug platesnį vaizdą apie Turkiją. Ji nėra vien kurortai, o ir tokie  miestai kaip Mardinas, Midytas bei jo apylinkės turtingi paveldu ir savita gyvenimo tėkme.