Kelionės laikas: 2023 m. rugsėjo 4 d. – 11 d.
Šalis: Portugalija
Paprastai labai skeptiškai vertinu keleivių plojimus lėktuvui saugiai palietus nusileidimo taką, bet šįkart taip negalvojau. Buvau daug prisiklausiusi, kad kartais lėktuvams tenka valandą ir ilgiau sukti ratus virš Madeiros oro uosto, kol galės leistis, tad sklandi skrydžio pabaiga tikrai nudžiugino. Nusileidimo takas, kurio dalis nutiesta ant specialiai įrengtų polių, tad čia leistis gali tik patyrę pilotai, o pats oro uostas pažymėtas kaip vienas iš lankytinų objektų. Toks oro uostas saloje įrengtas ne iš gero gyvenimo – tiesiog čia labai mažai lygios vietos. Beje, tai vienintelis pasaulyje oro uostas, pavadintas dar gyvo žmogaus vardu. Kas nusipelnė tokios garbės? Futbolininkas Christiano Ronaldo, gimęs šioje saloje. Funšalyje galite rasti ir jo muziejų, ir jo skulptūrą. Pasakojama, kad ir jis pats dažnai atvyksta į salą aplankyti čia gyvenančios mamos.
Pirma diena: pirmoji pažintis su Funšaliu
Pasiėmę lagaminus išėjome iš oro uosto. Jį su miestu jungiantis autobusas turėjo pasirodyti daugiau nei po pusvalandžio, tad patikrinome galimybę važiuoti „Bolt‘u“ – vietoj 5 eurų, tektų mokėti po 9 eurus – na, tebūnie, gerokai greičiau pasieksime laikinuosius namus Funšalyje. Tiesa, vairuotojas iškart perspėjo, kad iki vietos mūsų neatveš, turėsime šiek tiek paėjėti. Kodėl – supratome išlipę – gatvė leidosi kokių 70 laipsnių statumu.
Paslaugi šeimininkė mūsų jau laukė. Įėję į apartamentus ir pažvelgę pro vieną iš balkonų (jų čia buvo net penki), žagtelėjome nuo atsivėrusio vaizdo: „Štai ten katedra, į tą pusę uostas, kai grįžinėsite atgal, kilkite tiesiai štai nuo tos bažnyčios“, – rodė į apačioje plytintį miestą ponia Dalila. Taip, iš balkono lyg nuo puikios apžvalgos aikštelės matėsi centrinė Funšalio dalis.
Žinoma, viskas turi savo kainą. Apžiūrėję po namu esantį parkingą, kuriame erdvi vieta laukė mūsų nuomojamo automobilio, šeimininkei turėjome tik vieną klausimą – o kur čia netoliese būtų galima nemokamai palikti automobilį. Nes supratome, kad važinėti tokiomis stačiomis ir siauromis gatvelėmis būtų kiek per didelis iššūkis. Ponia Dalila susodino mus į savo automobilį ir prasuko apžvalginį turą po kvartalą – artimiausia parkavimo vieta pasirodė esanti šalia tvirtovės, visai netoli – ir kelios maisto parduotuvės, ir didžiulis prekybos centras. Šeimininkė luktelėjo, kol nusipirkome maisto artimiausioms dienoms.
Gurkšnojant balkone Madeiros vyną ir žvelgiant į apačioje plytintį miestą, pagaliau supratome – atostogos prasidėjo.
Leidžiantis iki miesto centro praėjome net pro kelis lankomus objektus: Šv. Klaros vienuolynas, Frederico de Freitas dvaras, gamtos muziejus, miesto parkas. Miesto centras (Zona Velha) pasirodė jaukus, švarus. Užsukome į XVI amžiuje statytą katedrą – pagrindinę Madeiros šventovę, kaip patarė „Lonely Planet“ apžiūrėjome įspūdingas, medines drožinėtas lubas, karaliaus Manuelio I užsakymu sukurtą altorių. Toliau – miesto rotušė, bažnytinio meno muziejus, ir žinoma, dar vienas must see objektas – turgus (Mercado dos Lavradores). Taip tokia vieta, kurioje galima pamatyti, kiek vaisių saloje auga, bet pirkti, kaip jau minėjau ir rekomendacijose, geriau kur nors kitur, nes šis turgus – daugiau turistų lankomas objektas, o ne apsipirkimo vieta.
Valgymui susirandame nuošalesnę, daugiau vietinių lankomą vietą. Kaip ir pasiteisino – jūros gėrybės su ryžiais buvo išties skanios. Kažkaip smagiau (ir pigiau) valgyti tokioje vietoje, o ne, pavyzdžiui, turistų pamėgtoje Rua de Santa Maria. Ja įdomu praeiti ir pasidairyti į įspūdingas išpieštas duris, gėrintis šiuo meniniu projektu.
Pasivaikščioję po miesto centrą, pasukome atgal link savo laikinų namų. Po keliolikos minučių supratome, kad Google Maps nemelavo, rodydamas, kad iki miesto centro mums eiti – 15 min., o štai grįžti – jau 25 min. Taip, atstumas tas pats, bet leistis žemyn ar kopti į kalną – štai esminis skirtumas. Pasiekus buto duris supratau, kad Funšalyje galiu mėgautis tikrai sočia vakariene, nes visas kalorijas sudeginsiu kopdama link savo namų.
Grįžus gi negali dar kartą neišeiti į balkoną ir nepasigėrėti po kojomis plytinčiu, šviesomis pasidabinusiu miestu. 🙂
Antra diena: pirmoji pažintis su levadomis
Antra diena prasideda stypsant ant gatvių kampo netoli apartamentų. Mūsų gidas Anselmo pasiūlė mums šiek tiek paėjėti iki susitikimo vietos, nes privažiuoti iki mūsų laikinų namų, kaip jau supratome, nėra taip paprasta. Juo labiau, paskui tektų apsukti nemažą ratą, nes gatvės čia ne tik stačios, siauros, bet ir dažnai vienos krypties. Netrukus pasirodo ir Anselmo su savo džipu, mūsų nuostabai netgi visai neapdaužytais kampais. Kaip jis taip sugeba važinėti Madeiroje su tokio dydžio automobiliu – mums mįslė.
Atrodo, draugų rekomendacijos pasiteisino – Anselmo puikus gidas, pasirengęs aprodyti mums pietinę salos dalį. Neslėpsiu, nelabai mėgstu grupinių ekskursijų ir vaikščiojimų su minia paskui gidus, bet kartais jei tikrai pasiteisina, nes parodo dalykus, į kuriuos net neatkreiptum dėmesio, papasakoja įdomių istorijų. Štai ir dabar, prieš neriant į tunelį, Anselmo atkreipia dėmesį į virš jo ant šlaito pastatytus namus. Pasirodo, kaip kurie iš jų netgi neturi privažiavimo, pasiekti juos galima tik pėsčiomis. Dabar jau nebegalima taip statyti, nes visi namai turi būti pasiekiami automobiliu, bet anksčiau iškilę tebestovi. O automobiliniai tuneliai (lendame jau į antrą), pasirodo, gana nauji, dalis jų baigti įrengti tik apie 2000-uosius.
Taip besišnekučiuojant kylame aukštyn nuo Ponta do Sol ir pasiekiame pirmos mūsų levados – Nova – pradžią. Nova – jau pats pavadinimas sako, kad ji dar nauja. Iš tiesų einame palei vandens griovelį, iš šono – betoninis takelis. Levados – tai unikali Madeiros drėkinimo sistema, sukurta apie 1461-1966 metus. Šiais žmonių sukurtais betoniniais kanalais vanduo iš kalnų pasiekia ūkininkų laukus. Paprastai jie prasideda prie upės ar krioklio ir kalnų šlaitais (maždaug 700-900 metrų aukštyje) neša vandenį į laukus, vietomis jam pratekėti netgi įrengti tuneliai. Šalia tų kanalų galima praeiti, tad pastaraisiais metais tokie pasivaikščiojimai tapo pamėgta turistų atrakcija. Eiti išties patogu, tik kartkartėmis būtų sudėtinga prasilenkti su iš priekio ateinančiais žmonėmis.
Anselmo atkreipia dėmesį – vietomis kanalas užtvertas metaline plokštele ir užrakintas spynele. Pasirodo, vanduo čia teka ne bet kaip ir ne visada vienodai. Reikalui esant prižiūrėtojas gali atrakinti ir perkelti metalinę plokštelę taip, kad vanduo pasuks kitu kanalu ir nuskubės drėkinti kito lauko.
Eiti tikrai paprasta, toks malonus pasivaikščiojimas su karts nuo karto atsiveriančiais vaizdais į kalnus. Neriame į neilgą tunelį, už jo – nedidelis krioklys. Dar kiek paėję pasiekiame upę, iš kurios ir prasideda levada. Pasukame atgal ir kažkuriuo metu pereiname jau į kitą – Do Moinho(PR7) levadą. Grįžtame kitu keliu nei atėjome. Anselmo netoli finišo pasuka kitu keliu link automobilio ir susitinkame su juo sutartoje vietoje prie bažnyčios.
Keliaujame tolyn pietine pakrante. Netrukus pravažiuojame nuo uolų ant kelio krentantį krioklį – neblogas variantas ilgiau pastovėjus nuplauti automobilį. 🙂
Pietinėje pusėje daugiau saulės ir šiltų dienų nei kitose salos vietoje. Tai liudija ir miestelio – Ponta do Sol pavadinimas. Pasak gido, tai šilčiausia Madeiros vieta. Per pandemiją, kai iš turistų gyvenančiai salai užėjo tikrai sunkūs laikai, vietos valdžia (beje, jie turi ir savo prezidentą) nusprendė kviesti čia digital nomads, viliodama šiltu klimatu, galimybe vaikščioti nuošaliai gamtoje. Kvietimas buvo išgirstas, iki šiol saloje buriasi šių keliaujančių laisvadarbių (freelancer‘ių vertimas į lietuvių kalbą) bendruomenės.
Šalia kelio visi laukai sulaiptuoti terasomis, ant kurių vaisių kekes svarina banano žolė (taip, pasirodo bananai auga ant žolių, na, tokių gerokai aukštesnių už žmogų). Pasak gido, bananai vyrauja pietinėje salos pusėje, šiaurinėje – vynuogynai. Kaip kurių vaisių, daržovių derlius (pamiršau, kurių konkrečiai) nuimamas du kartus per metus, kitų užtenka vieno. Banano augalas, subrandinęs vaisius nunyksta, tačiau tuo pat metu šalia jo jau dygsta kitas, ir taip derlius nuimamas ištisus metus. Pakeliui trumpam stabtelime prie vietinio kooperatyvo, superkančio iš ūkininkų bananus.
Kitas ilgesnis mūsų sustojimas – smėlėtas Calheta paplūdimys. Nuo atšiaurių Atlanto vandenyno bangų paplūdimį saugo molas. Saugiau, bet vaizdą tai gadina. Pietų metas, tad prisėdame čia pat paplūdimio bare. Paklausome savo gido ir pietums užsisakome po tradicinį sumuštinį prego su vietine duona bolo do caco: su mėsa, kiaušiniu (pastarojo rašome nedėti) daržovėmis. Persivalgome. Tikrai būtų užtekę vieno sumuštinio dviem.
Toliausias šios mūsų dienos kelionės taškas – Ponta do Pargo, piečiausias salos taškas. Pasigėrime stačiomis pakrantės uolomis ir pasukame atgal link Funšalio, pakeliui aplankydami mažus pakrantės miestelius. Na, jei atvirai, nenorėčiau juose poilsiauti, tegul tai ir šilčiausia Madeiros dalis. Na, tokie jie truputį klaustrofobiniai – iš vienos pusės uolėta Atlanto pakrantė, iš kitos – stačios uolos. Sąlyginai lygus nedidelis pakrantės plotelis – ką ten veikti ištisomis dienomis. Atlanto vandenyno bangos gana smarkiai dūžta į krantą – matėme, vietiniai jaunuoliai smagiai šokinėja nuo molo į jas, man tai atrodo kraupokai.
Funšalyje atsisveikinę su Anselmo einame vakarieniauti į jo rekomenduotą restoraną. Užsisakoma dar vieną tipinį Madeiros patiekalą – populiariąją keptą žuvį espadą su bananu. Skonis geresnis nei gali pasirodyti.
Dieną baigiame vyno degustacijose. Pataikėme, kad kaip tik tuo laiku Madeiroje vyko tradicinis vyno festivalis. Tad kiekvieną vakarą aikštė Praça do Povo tapdavo vynų degustacijos vieta. Įėjimas – laisvas. Už penkių eurų užstatą gauni taurę ir pirmyn pas vyno gamintojus. Tiesa, niekas čia nepilsto vyno nemokamai – už jį tenka susimokėti. Bet toks formatas labai patiko: galima paragauti skirtingų rūšių vietinio vyno, palyginti jų skonius, pabendrauti su vyno gamintojais, šventės vietoje įrengtame paviljone daugiau sužinoti apie Madeiros vynuoges ir vyną. Malonus žmonių šurmulys, gyva muzika, skanus vynas, ir visa tai – šiltas vakaras ant Atlanto vandenyno kranto. Ko dar reikia gerai dienos pabaigai? 🙂
Trečia diena: pirmas bandymas vairuoti Madeiroje
Ne, aš tikrai nesiryžčiau sėsti už vairo šioje saloje. Visa laimė, mano bendrakeleivė daug drąsesnė. Automobilių nuomoje gauname nedidukę „Toyota Yaris“ ir patraukėme iki Ponta de São Lourenço, čia trekas – vereda PR 8. Beje, pavadinimą Ponta de São Lourenço davė salo atradėjas kapitonas Gonçalveso Zarco, pirmą kartą prie šios vietos priplaukęs 1419 metais.
Kai stebėjome šį iškyšulį iš lėktuvo, jis atrodė beviltiškai nykus, plikas, be jokių medžių, tačiau kažkodėl prie jo buvo pririkiuota labai daug automobilių. Kai mes čia atvažiavome, automobilių buvo kur kas mažiau, nors ir sunkiai, bet radome vietą parkinge, nereikėjo jo palikti kelyje. Gal tai nulėmė prastokas oras – apsiniaukę, o pradėjus eiti netgi bandė lietus pagąsdinti. Tako pradžioje pasitiko tokie vietiniai reindžeriai – pasirodo, už apsilankymą jau reikia mokėti. Kaina minimali, bet kad susimokėtum, turi prisiregistruoti interneto svetainėje, suvesti daugybę savo duomenų. Internetas – ypatingo lėtumo, prisijungti sudėtinga, lašnoja. Negaila tų kelių eurų, bet jau pati procedūra – vienas vargas. Visa laimė, matydami situaciją, išeitį pasiūlo patys supratingi reindžeriai: „Eikite, o susimokėsite prisijungę vėliau“.
Vereda da Ponta de São Lourenço – puikus pasirinkimas, norintiems pamatyti kiek kitokią Madeirą. Nors iškyšulys atrodo plikas ir nykus, uolų formos, spalvos kuria įspūdingus reginius. Pačios pakrantės irgi pribarstytos įvairiausių formų uolų, kylančių iš Atlanto vandenyno kaip skulptūros. Taip, čia nėra augalų, tačiau akį džiugina spalvingos uolos, nes pusiasalis yra vulkaninės kilmės, daugiausia sudarytas iš bazalto, tačiau yra ir kalkakmenio nuosėdų darinių.
Taigi idėja pasirinkti PR 8 – Vereda da Ponta de São Lourenço – buvo labai geras sprendimas. Šis takas yra apie 6,5 km ilgio ir mes užtrukome apie 2,5 val. Trekas vidutinio sudėtingumo, sunkiausia yra paskutinė dalis - staigus pakilimas į pusiasalio gale esančią viršūnę, o paskui – toks pats nusileidimas, kojoms slysčiojant ant birių uolienų. Tiesa, nėra būtina bruktis iki pat pusiasalio galo. Norintys ramiau pasivaikščioti, šią dalį gali praleisti ir, išgėrę puodelį kavos ar papietavę šalia informacijos centro įrengtoje kavinėje, grįžti atgal. Informacijos centras įsikūręs oazėje, 1905 metais iškilusiame pastate. Girdėjome ir gidas pasakojo, kad nuo iškyšulio pabaigos iki parkingo galima parplaukti laivu, tačiau mes jo nematėme, tad atgal grįžome taip pat pėsčiomis.
Mums labai pasisekė, kad einant vereda da Ponta de São Lourenço diena pasitaikė debesuota ir be saulės. Vaikščioti čia karštą ir saulėtą dieną gali būti labai sudėtinga, ir tik stiprus vėjas padėtų išgyventi. O jei negelbėtų ir jis, nelabai toli nuo parkingo yra paplūdimys, kurio mes taip ir nepatikrinome, nes apniukęs oras nebuvo patrauklus maudynėms.
Grįžtant atgal į Funšalį pakeliui dar užsukome į Machico miestą, antrą pagal dydį Madeiroje, buvusią sostinę. Dabar jis garsėja ir savo istorija, ir smėlėtais paplūdimiais, kuriems smėlis atvežtas iš Maroko. Pasimėgauti jais nepasisekė, nes užklupo lietus. Tad papietavome ir grįžome atgal į Funšalį. Prieš vakarienę galėjome eilinį kartą pasigėrėti vaizdais iš savo balkono – ir į tolį, kur po lietaus besisklaidantys debesys atveria vis naujus vaizdus, ir apačioje gatvėje stebėti kaimyną, savo automobiliu mėginantį beviltiškai pakilti po lietaus šlapia stačia gatve. Iš kažkeliolikto karto jam pagaliau pavyko tai padaryti. Ką gi, reginiai baigėsi, einame vakarieniauti 🙂
Tęsinys – kitame pasakojime.