Keliaujant po Europos Sąjungą dabar jau nekyla jokių klausimų dėl interneto – šiuo aspektu kelionė į Madridą niekuo nesiskiria nuo išvykos į Marijampolę. Paliekant ES teritoriją, situacija komplikuojasi, ir tenka spręsti klausimą – užsisakyti papildomai duomenis iš savo operatoriaus arba pirkti vietinę kortelę. Pastarasis variantas paprastai pigesnis, bet tada vėl susimąstai – dėti vietinę kortelę į savo telefoną? Vežtis kitą aparatą? Tada tenka ieškoti oro uoste vietinės kortelės, nes neretai jos prireikia, jei nori išsikviesti taksi. Žodžiu, dar vienas papildomas rūpestis tik išlipus iš lėktuvo svetimoje šalyje, kai ir taip streso užtenka. Yra ir kitas variantas - apskritai nesukti dėl to galvos ir pasitenkinti tik viešbučių ir kavinių ryšiu. Na, man to neužtenka, nes reikia ir Google Maps‘o ieškant kelio, ir patikrinti paštą esant toliau nuo civilizacijos, pavyzdžiui, vaikštant kalnuose.
Todėl pernai keliaudama į Juodkalniją išbandžiau Saily eSIM – virtualią SIM kortelę. Ji pasiteisino ne tik keliaujant po Juodkalniją, bet ir Turkijoje (Stambule ir Mardine), Nepale.
Kodėl Saily? Mano asmeninis apsisprendimas buvo labai paprastas – kadangi man praktiškai visada su visomis technologijomis kyla problemų, nusprendžiau, kad saugiau bus turėti lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės NordVPN produktą.
O dabar – trumpa Saily apžvalga. Beje, Saily galima naudoti visuose mobiliuosiuose telefonuose, kurie palaiko eSIM technologiją.
Kaip užsisakyti Saily:
Geriau visa tai padaryti namuose, nes tam reikia interneto ryšio. Jei viską teisingai atlikote, planas bus automatiškai aktyvuotas pasiekus kelionės vietą arba praėjus 30 dienų nuo jo įsigijimo. Naudojant Saily, eSIM užtenka įdiegti tik vieną kartą – nereikia naujos eSIM kiekvienai šaliai, į kurią keliaujate. Pakaks tik užsisakyti atitinkamą planą.
Saily veikia daugiau nei 200 pasaulio šalių ir regionų. Galima rinktis konkretų šalies planą, regioninį arba globalų variantą. Planų trukmė – 7; 30, net iki 180 dienų. Kainos draugiškos: 1 GB / 7 dienos dažnai kainuoja apie 3,99 USD, didesni planai – 6–12 USD, priklausomai nuo šalies.
Mačiau, kad dabar yra dar ir naujas planas – Saily Ultra. Tai premium lygio planas, skirtas daug keliaujantiems žmonėms. Jis suteikia plačią aprėptį, prioritetinį ryšį ir papildomas paslaugas. Kol kas jo dar neišbandžiau. 🙂
Kviečiu užsisakant Saily eSIM gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.
#reklama #sailyapžvalga
Kelionės laikas: 2025 m. spalio 17 - 22 d.
Šalis: Turkija
„Ar turi kokių planų šiam savaitgaliui? Gal nori apsilankyti Turkijoje?“, – atsakiusi teigiamai į antradienį gautą tokį elektroninį laišką, penktadienį po pietų jau buvau lėktuve, besileidžiančiame Mardino oro uoste.
Negirdėjote tokio Turkijos miesto? Nesistebiu, nes ir aš sulaukusi Turkijos turizmo valdybos (Turkish Tourism Board) kvietimo apsilankyti jame, pirmiausia puoliau prie Google maps‘o patikrinti, kokia kryptimi turėčiau keliauti.
Su mūsų puikiuoju (tai sužinojau tik vėliau 🙂 ) gidu Alim Kocabiyik susitikome Stambulo oro uoste. O Mardino oro uoste prie mūsų prisijungė bendrakeleiviai – du žurnalistai iš Lenkijos ir kolegė estė. Kelionė prasidėjo. Palikome daiktus viešbutyje, šiek tiek atsikvėpėme ir iškeliavome vakarienės. Po lietingo Vilniaus niekaip neišdrįsau išeiti vakarieniauti nepasiėmusi švarko, nors kai 20 val. oro temperatūra +20 °C, jis nėra labai reikalingas, net ir sėdint lauke. Atėjus į restoraną pirma mintis – netyčia patekome į itin gausų, bet uždarą vakarą, nes dainos ir šokiai vyko pilnu tempu. Pasirodo, nieko panašaus, nes šiame restorane tokios vakarienės – dažnas reiškinys. Be to Mardine vyksta Turkijos kultūros kelio festivalis (Türkiye Culture Route Festivals), prikvietęs į miestą dar daugiau svečių. Žodžiu, kelionė prasidėjo linksmai ir skaniai. Perfrazuojant žinomą posakį, iš lėktuvo patekome tiesiai į balių
UNESCO saugomas senamiestis
Kitą rytą išėjusi iš viešbučio kambario į terasą apstulbau – tamsoje matytas vaizdas su daug švieselių virto fantastiška panorama su senaisiais miesto pastatais ir prieš akis atsiveriančiu neįtikėtinai plačiu Mesopotamijos slėniu.
„Kur tu čia? Marokas? Tunisas? Tik nesakyk, kad išdrįsai keliauti į Siriją“, – spėliojo bičiuliai, kai pasidalijau feisbuke pirmaisiais vaizdais iš Mardino. Iš tiesų, gerus 20 km nuo Sirijos sienos tenutolęs Mardinas, spėju, daug panašesnis į Siriją (pastarojoje nebuvau), nei į kitus mano matytus Turkijos miestus. Visas jo iš geltono kalkakmenio pastatytas senamiestis išsidėstęs ant 1300 metrų aukščio kalvos, nuo kurios atsiveria mane ryte pakerėję platūs Mesopotamijos slėnio vaizdai.
Mardino istorija siekia tolimą praeitį – teigiama, kad jo pradžia 4500–3500 m. pr. Kr., kai šioje vietovėje gyveno Subarų gentys. Vėliau miestas priklausė romėnams, osmanams, o jo pavadinimai laikui bėgant keitėsi: „Marida“, „Marde“ ir dabartinis „Mardin“.
Prie istorinio Šilko kelio įsikūrusiame Mardine yra daug viešbučių, mečečių, šventyklų, bažnyčių ir vienuolynų, kurie egzistuoja jau šimtmečius. Mardinas su šiais istoriniais statiniais iš tiesų primena muziejų po atviru dangumi. Ne be pagrindo Mardino senamiestis saugomas UNESCO. Vaikščiojant čia, besižvalgant į ornamentuotus fasadus, įspūdingas raižytas duris, momentais tikrai atrodo, kad patekai į kokios Rytų pasakos filmavimo aikštelę.
Mardine šimtmečius taikiai sugyveno įvairios tautos (turkai, sirai, kurdai), įvairios religinės bendruomenės. Tą pajauti labai greitai – už kelių šimtų metrų nuo Didžiosios mečetės stovi Mor Behnamo (Keturiasdešimties kankinių) bažnyčia.
Senamiestis statytas terasomis ir laiptuotai – kai kur pastatų stogai yra kitų namų kiemai arba terasos. Gatvelės siauros, vingiuojančios, vietomis tokios stačios, kad kopiant aukštyn tenka net sustoti atsikvėpti. Svarbiausia gatvė – Pirmoji aveniu (Birinci Cadde) – driekiasi per visą senamiestį, o nuo jos kylant aukštyn arba leidžiantis žemyn rasite svarbiausius miesto objektus: bažnyčias, mečetes, muziejus, turgų, kuriuos galima pasiekti siauromis, vingiuojančiomis gatvelėmis.
Labai įdomūs Mardino architektūriniai elementai – abaros – arkiniai perėjimai tarp / po namais. Tai tarytum gatvių tuneliai, kurie jungia namus tarpusavyje. Teko skaityti, kad anksčiau čia jų buvo apie šimtą, dabar išlikę apie 50–60. Abarose vasarą vėsu, o žiemą – šilčiau, tad jos pasiteisino visais metų laikais. Visai smagu paklaidžioti tomis siauromis gatvelėmis.
Pačioje pagrindinėje gatvėje pirmų aukštų namuose veikia daugybė parduotuvių parduotuvėlių. Populiariausios prekės: saldumynai, tarp kurių išsiskiria ryškiai mėlyni cukruoti saldainiai su migdolu viduryje; natūralūs muilai; auksu ir sidabru švyti juvelyrinių dirbinių parduotuvės.
Beje, visas šitas mano pasakojimas – apie Mardino senamiestį. Yra ir jo naujamiestis – nauja miesto dalis, su mūsų akiai įprastais daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais, plačiomis gatvėmis, šaligatviais, parkais, šiuolaikiškomis kavinėmis ir parduotuvėmis. Kaip pasakojo gidas, daugelis vietinių gyventojų mieliau persikelia gyventi į naują miesto dalį – tiesiog čia viskas patogiau. Turistams, aišku, kur kas įdomesnė senoji dalis.
Jausmas – lyg nukeliavus į praeitį
Mūsų pažintis su senuoju Mardinu prasidėjo nuo turgaus. Šeštadienio rytą jis šurmuliavo lankytojais, ir įsigyti čia buvo galima visko – pradedant vaisiais ir daržovėmis, baigiant papuošalais, antikvariniais dirbiniais. Beje, vietos turgūs – dažnai ne tik proga kažką nusipirkti, bet ir pamatyti, kaip kas gaminama, kokie tradiciniai amatai populiarūs, išgirsti vietos istorijų, legendų.
Stabtelime prie pardavinėjamų moters gyvatės portretų. Tai Šachmeran (Şahmeran) – mitinė būtybė, simbolizuojanti išmintį, meilę ir paslaptį. Legenda pasakoja, kad ji gyveno požemio karalystėje ir pažino visas gamtos bei gydymo paslaptis, tačiau buvo išduota žmogaus, kurį mylėjo. Šiandien Šachmeran įvaizdis plačiai paplitęs Mardine ir kituose pietų Turkijos miestuose – jis vaizduojamas ant sienų, tekstilėje ir papuošaluose kaip moteriškos išminties bei stiprybės simbolis.
Kitas sustojimas – juvelyrinių dirbinių parduotuvėlė: pakabukai, karoliai, žiedai, auskarai – lentynose, ant prekystalių, pakabinti ant sienų, lubų. Nuoširdžiai abejoju, ar pats savininkas žino, kiek ir ko jis čia turi, ir negaliu įsivaizduoti, kaip jis čia ką nors randa.
Dėmesį patraukia arbatžolių ir prieskonių parduotuvė. Teiraujuosi savininko, ar galima jį nufotografuoti. Linktelėjęs jis tuoj pat kviečia mus į vidų, iš lentynų traukia senovines knygas apie gydomąsias žoles, verčia pageltusius lapus. „Perbrauk pirštu per puslapį“, – pasiūlo. Darau, kas liepta ir jaučiu, kad raidės labai giliai išspaustos puslapyje. „Knyga atspausdinta maždaug prie 300 metų“, – aiškina parduotuvėlės savininkas žolininkas, o aš besižvalgydama tarp visų žolelių ir prieskonių jau pradedu abejoti, ar netyčia kokia laiko mašina nenubloškė mūsų keliais šimtmečiais atgal.
Kaimynystėje – ir mečetė, ir bažnyčia
Siauromis turgaus gatvelėmis pasiekiame Didžiąją mečetę (Ulu Kami) – seniausią ir svarbiausią Mardino šventovę, kurios minaretas matomas iš daugelio miesto vietų. Kieme būriuojasi žmonės – kas prausiasi prie šaltinio /fontano, kas fotografuojasi, kas šiaip stoviniuoja kalbėdamas su draugais ar artimaisiais.
Mūsų gidas užkalbina berniuką iš čia besisukiojančios paauglių grupelės. Po trumpo pokalbio sužinome, kad būtent jis mums papasakos apie mečetę, o gidas pabus vertėju. Nežinau, ar gidas versdamas pridėjo kažką ir nuo savęs, bet berniuko papasakota istorija tikrai buvo įdomi. Didžioji mečetė buvo pastatyta 1176 metais, Artukidų sultono Kutbettino Ilgazi laikais ir su savo segmentuotu kupolu bei minaretu greitai tapo Mardino simboliu. Istorija liudija, iš pradžių buvo du minaretai, bet šiol išliko tik vienas. Dabartinis puošnus cilindrinio pavidalo minaretas buvo pastatytas XIX amžiuje ir, anot berniuko, architektas jį kūrė žiūrėdamas į savo pirštą.
Baigęs pasakoti berniukas dar pasisiūlo mus nufotografuoti taip, jog atrodytų – ranka remiame minaretą. Dirba profesionaliai, o atiduodamas telefoną dar pašnibžda: „Atrodote kaip tikras modelis“. 🙂
Gidas atskaičiuoja arbatpinigių savo jaunajam kolegai / konkurentui, o mes nusiauname batus, gobiamės galvas skaromis ir žengiame į mečetės vidų.
Iš mečetės išeiname į pagrindinę Mardino Respublikos aikštę, kurioje groja muzika, šurmuliuoja žmonės – atrodo, čia pats Turkijos kultūros kelio festivalio epicentras. Kopiame laiptais aukštyn, iš terasos apžvelgiame apačioje plytinčią aikštę. Kitas mūsų aplankytas objektas – Mardino muziejus, saugantis apie 45 tūkst. eksponatų, nuo paleolito iki Osmanų laikų. Labai įdomi jo dalis – vadinamasis „Keturiasdešimties plėšikų lobis“, rastas 2009 metais netoli Mardino: didžiuliai moliniai indai su sidabro ir aukso monetomis bei papuošalais. Šalia esančioje galerijoje dar užsukame į Pablo Picasso parodą – tai irgi viena iš festivalio dalių.
Po itin sočių ir skanių pietų dar aplankome Mor Behnam (Kırklar / Keturiasdešimties kankinių) bažnyčią. Ji VI amžiaus viduryje pastatyta sirų šventojo Mor Behnam ir jo sesers Saro garbei. 1170 metais čia buvo atgabentos Sebastės keturiasdešimties kankinių relikvijos, todėl šventovė įgijo dabartinį pavadinimą. Bažnyčios lubos, kurias laiko ant dvylikos masyvių kolonų besiremiantys skliautai, pastatytos iš kruopščiai tašytų akmenų. Įspūdį palieka ir 400 metų senumo medinės durys, rankomis margintos užuolaidos, dažytos natūraliais pigmentais, varpinė bei meistriškai išskaptuotos akmeninės detalės, primenančios nėrinius.
Netikėtas kvietimas pasisvečiuoti
Šios dienos programa baigta, liko tik paskutinis punktas – vakarienė. O kol kas laisvas laikas arba poilsis. Išsiskiriame netoli viešbučio, bet eiti ilsėtis, kas būtų labai logiška, visai nesinori, kai miestas visas tarsi vibruoja nuo veiksmo. Eini pro vieną parduotuvę, o ten keli vyrai susikibę jau šoka. Jausmas toks, kad užtenka tik kelių muzikos akordų, ir tuoj prasideda šokiai. Tuo netrunku įsitikinti tik žengusi kelis žingsnius nuo viešbučio – prie senojo pašto pradeda groti festivalio muzikantai ir, žinoma, tuoj pat prasideda šokiai.
O aš dar užsuku apžiūrėti senojo pašto pastato. Jį 1890 metais pastatė armėnų architektas Sarkis Lole. Iš akmens puošybos matyti, kad tai buvo labai svarbus objektas. Dabar pastatas perduotas universitetui ir ateityje čia žadama įkurti turizmo praktikų viešbutį.
Už senojo pašto pastato aukštyn veda siaura gatvelė, viliojanti ryškiomis kavinių iškabomis. Patraukiu ja, stebėdamasi atsiveriančiu apačioje miesto vaizdu. Vienoje terasoje, matyti, vyksta kažkokia šventė, apačioje įėjimo durys išpuoštos balionais. Šalia jų stovintis vyriškis, supratęs, kad kalbu tik angliškai, tuoj pat telefonu išverčia kelis sakinius – kviečia užeiti į šventišką terasą. Nepasididžiuoju, užsuku. Tarp puošnių svečių niekas angliškai nekalba, bet tuoj pat į pagalbą ateina tokie pat iš gatvės pakviesti praeiviai. Pasirodo, tai naujo viešbučio atidarymo šventė. Vaišinamės saldumynais, arbata. Ilgai čia neužsibūnu – nuo įspūdžių, spalvų, vaizdų jau norisi kiek atsikvėpti prieš vakarienę 🙂
Juo labiau, dar tik antra kelionės diena, ir žinau, kad dar turėsiu laiko pasivaikščioti po šį miestą, paklaidžioti siauromis gatvelėmis ir savarankiškai atrasti, apžiūrėti kalvos šlaituose prisiglaudusias mečetes, bažnyčias, karavansarajų.
Anatolijos skonių mozaika
Mardinas įdomus ne tik savo architektūra, bet ir skaniu maistu, kuris privilioja net Stambulo gyventojus į kelių dienų gurmaniškas keliones. Šalia senojo Šilko kelio įsikūrusio miesto virtuvė tapo visų čia gyvenusių tautų (arabų, kurdų, sirų, armėnų ir turkų) paveldo atspindžiu ir neretai vadinama Anatolijos skonių mozaika. Joje panaudojama viskas, ką dovanoja regiono gamta – nuo kvapių žolelių iki vaisių ir mėsos.
Kaip ir kituose Pietryčių Turkijos miestuose, Mardino virtuvėje labai daug mėsos patiekalų, vegetarams tikrai labai atidžiai reikia studijuoti meniu prieš renkantis, ką užsisakyti. Mėsos patiekalai – ne tik kepsniai, bet ir įvairūs jos deriniai su kruopomis, daržovėmis, vaisiais. Populiariausi prieskoniai: cinamonas, kalendra, kardamonas, imbieras ar kvapieji pipirai čia naudojami visur – nuo troškinių iki desertų.
Ant turkiškų pusryčių svarbiausia sūriai, prie jų patiekiama alyvuogės, kiti gardėsiai. Per pietus ar vakarienę visada pirmiausia ant stalo atkeliaus užkandžių, t. y. įvairių užtepėlių rinkinys (mezze), vėliau – viena ar dvi sriubos, po jų karšti patiekalai, desertas, kava arba arbata.
Mardino virtuvės vizitinė kortelė – içli köfte, bulguro kukuliai su mėsos įdaru. Dar vienas išskirtinis patiekalas – kaburga dolması, įdarytos avies arba ožkos šonkauliai. Tradicinių patiekalų aprašymas galėtų užimti ne vieną puslapį. Jų kaina vietiniame restorane – 8-14 eurų, salotos – 5-7 eurai, kava – 2-3 eurai, desertai – 5-7 eurai. Labai populiarus desertas – harire, primenantis pudingą, gaminamas iš vynuogių arba datulių melasos, miltų ir vandens, o kartais – su trupučiu cinamono, gvazdikėlių ir riešutų.
Po sočių pietų čia dera paragauti mırra – vienos stipriausių kavų pasaulyje.
Beje, kas buvo netikėta – Mardino apylinkės garsėja savo vynuogynais, ir svarbi vietinės kultūros dalis – sirų vynas, kurio šiandien galima rasti tiek turguose, tiek vietinėse vyninėse.
Malonus kelionės ingredientas – kultūros festivalis
Dar vienu mūsų kelionės akcentu tapo jau minėtas Turkijos kultūros kelio festivalis, kurį organizuoja Kultūros ir turizmo ministerija. Pirmą kartą surengtas 2021-aisiais jis skirtas pristatyti turtingą Anatolijos istoriją, kultūrą, meną. Šiemet festivalis jau aprėpia 20 miestų, tarp jų – ir Mardiną.
Jame suplanuota šimtai renginių: koncertai, parodos, teatro, operos ir baleto pasirodymai, pokalbiai. Miestui tai suteikia daug gyvybės ir netikėtų akcentų: tradicinės muzikos koncertai gatvėse ir visoje Turkijoje garsių popmuzikos žvaigždžių pasirodymai naujojo miesto aikštėje, šiuolaikinio meno parodos senųjų pastatų erdvėse ir pan.
P. S. Keliaudama po Turkiją naudojausi virtualia eSIM kortelė. Ji patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Su ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 8,6 euro. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.
Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 15 - 18 d.
Šalis: Čekija
Apie daugelį miestų turime labai aiškią išankstinę nuomonę, ir vos paminėjus jo pavadinimą, netrunkame susieti jį su kažkokiu statiniu, įvykiu, emocija. Karlovi Varai (Karlovy Vary) garsus dviem pagrindiniais dalykais: savo gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir tarptautiniu kino festivaliu.
Pirmaisiais galima mėgautis ištisus metus ir nemokamai – tereikia įsigyti čia tokį populiarų mini puodelį / ąsotėlį su snapeliu ir vaikščiok po miestą nuo vieno kolonados iki kitos, tikėdamas, kad šiltas, gal ne paties maloniausio skonio mineralinis vanduo bus labai naudingas tavo sveikatai.
O štai dėl antrojo – garsiojo kino festivalio – į Karlovi Varus reikėtų atvykti liepos mėnesį, bet viešbutį derėtų rezervuoti labai iš anksto, nes garsusis renginys sukviečia ne tik būrį garsių kino žvaigždžių, bet ir daugybę jų gerbėjų – ne veltui tai pats svarbiausias viso regiono įvykis.
Elnias, parodęs karaliui miesto vietą
Karlovi Varų istorija prasidėjo maždaug 1350 metais. Pasak legendos, miesto įkūrėjas Čekijos karalius ir Romos imperatorius Karolis IV medžiodamas vijosi elnią ir taip atrado slėnį, su iš gelmių trykštančiais karštais mineralinio vandens šaltiniais. Čia vėliau ir buvo įkurtas SPA kurortas, garsas apie kurį pasklido plačiai už Čekijos sienų. Mieste lankėsi tokios įžymybės kaip Johanas Volfgangas Gėtė, Liudvikas van Bethovenas, Nikolo Paganinis, Zigmundas Froidas, sulaukta apie 60-ies karališkų šeimų atstovų vizitų, valstybių vadovų.
Mineraliniai vandenys, kurių temperatūra siekia nuo 9 iki 73.4 laipsnių Celsijaus, ir geriami, ir naudojami vonioms. Be visų kitų gydomųjų savybių, dabar dar teigiama, kad jie turi atjauninantį efektą ir labai naudingi ilgaamžiškumui.
Nieko keisto, kad aplink tokius nepaprastus šaltinius netruko išaugti miestas. Didžioji dalis dabartinių jo pastatų iškilo XIX amžiuje, pastatyti Art Nouveau stiliumi ir primena įspūdingas smailiastoges pilaites. Viešbučiuose, apartamentuose vienu metu dabar gali apsistoti apie 9 tūkst. svečių.
SPA ir mineraliniai vandenys
Mūsų pažintis su miestu prasidėjo nuo Imperatoriaus SPA (Císařské lázně). Prabangūs SPA rūmai buvo pastatyti Karlovi Varų gydytojų iniciatyva, miesto lėšomis. Statybos darbai patikėti žinomai architektų firmai „Fellner and Helmer“, ir tuo metu tai buvo moderniausias SPA pastatas pasaulyje. Jis iškilmingai atidarytas 1895 metais. Šiuose SPA rūmuose buvo daugiau nei šimtas vonių, per vieną dieną įvairiomis procedūromis galėjo pasinaudoti beveik du tūkstančius žmonių.
Beje, SPA taip buvo pavadintas Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I garbei. Monarchas savo vardo SPA aplankė tik vieną kartą, bet niekada nesimaudė jo vardu pavadintame vonios kambaryje. Po Čekoslovakijos įkūrimo buvo uždrausta minėti Habsburgų monarchus, todėl Imperatoriaus SPA tapo tiesiog SPA 1 (Lázně 1).
Dabar pastate rengiamos ekskursijos, primenančios laikus, kai į gydyklas atvažiuodavo karališkieji svečiai. Maršrutas prasideda nuo imperatoriui skirto prabangaus vonios kambario, veda per koridorius, laukimo sales, procedūrų patalpas, kur sužinai, kaip čia viskas vyko, kokios buvo technologijos ir mados. Pats pastatas – nacionalinės reikšmės paminklas, pasakojantis apie XIX–XX amžių sandūros kurortų „aukso amžių“. Pagal tiesioginę paskirtį šis SPA pastatas nebenaudojamas, dabar čia vyksta koncertai, renginiai.
Visiškai šalia – pats žymiausias Karlovi Varų viešbutis – „Grandhotel Pupp“, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1701 metų.
Na o mes pažintį su Karlovi Varais tęsiame jau visiškai pasinerdamos į kurorto gyvenimą – lėtai žingsniuojame per istorinį miesto centrą palei Teplos (Teplá) upę. Užsukame pasisemti vandens iš gydomųjų šaltinių į Malūno (Mlýnská), Turgaus (Tržní) kolonadas. Žinoma, nepraleidžiame ir svarbiausio Karlovi Varų šaltinio Vřídlo (liet. karštoji versmė), kuris kartu yra ir miesto simbolis. Viso Karlovi Varuose yra penkios kolonados, be minėtų – Parko (Sadová) ir naujausia, Pilies (Zámecká).
Pakeliui užsukame į vadinamąjį Pilies bokštą , kuriame įrengta ekspozicija, supažindinanti su garsiausiais Europos SPA kurortais. Kylame liftu ir jau tikiuosi, kad iš viršaus apžvelgsiu namų stogus, bet ne, mano nuostabai – prieš mus gatvė. Karlovi Varai įsikūrę ant tokių šlaitų, kad vietomis tiesiog eidamas gatve gali žvelgti į namų stogus. Taip nutiko ir čia – užkilus į vieną pusę gatvė, o į kitą – grožimės namų stogais.
Taip bežingsniuodamos per kurortinę mieto dalį pasiekiame ir Elžbietos SPA (Alžbětiny Lázně) arba SPA 5. Ši 1906 metais atidaryta SPA buvo pavadinta imperatorienės Elžbietos (Sisi) garbei.
Dabar ji priklauso valstybei, veikia iki šiol ir yra didžiausia SPA Karlovi Varuose. Čia galima apsilankyti baseine, druskų kambaryje, išbandyti mineralinio vandens ir purvo vonias, pasimėgauti masažu. Išmėginau viso kūno masažą ir galiu drąsiai jį rekomenduoti 🙂 . 50 min. trukmės masažo kaina – apie 36 eurai.
Vietiniams, jei jie turi gydytojų siuntimus, gydymo paslaugos nekainuoja. Norintiems sveikatintis vietiniams ar užsieniečiams už paslaugas tenka susimokėti.
Vieta, kur vyksta tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis
Visas Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis sukasi aplink garsųjį Hotel Thermal – šis pilkas, kampuotas, brutalizmo stiliaus statinys gerokai iškrenta iš viso grakštaus, pastelinių miesto pastatų peizažo. Pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1977-aisiais. Jo autoriai – architektų pora Věra ir Vladimír Machoninai – suprojektavo ne tik didžiausią Čekijoje kino salę, viešbučio pastatą, bet net ir jo baldus. Pastatas iki šiol kelia diskusijas: vieniems jis „per daug betono“, kitiems – modernizmo ikona.
Apsistoti viešbutyje gali ne tik kino žvaigždės, bet ir paprasti mirtingieji. Pats brangiausias 15- aukšto numeris, su fantastišku panoraminiu vaizdu į miestą kainuoja apie 400 eurų, jame gali apsigyventi keturi asmenys. Viešnagės metu jie neribotai gali naudoti viešbučiui priklausančiu baseinu ir saunomis.
Beje, mes taip pat galėjome išbandyti viešbučio terasoje įsikūrusį baseiną ir pirčių zoną. Nors baseinas lauke, bet 32 laipsnių vandens temperatūra užtikrina komfortiškas maudynes ištisus metus. Dar šiltesnis šalia esantis mineralinio vandens baseinas, kuriame plūduriuojant galima ramiai apžvelgti apačioje plytinčio miesto stogus. Apsilankyti čia gali bet kas, ne tik viešbučio gyventojai. Trijų valandų apsilankymo kaina – apie 33 eurai.
Netikėtas atradimas – stiklo fabrikas
Apie Karlovi Varų mineralinius vandenis ir kino festivalį žinojau jau ir anksčiau. Bet kad jis garsėja dar ir savo stiklo gaminiais – man tai buvo naujiena.
Moser stiklo manufaktūra savo istoriją skaičiuoja nuo 1857 metų, kai talentingas graviruotojas Ludwigas Moseris įkūrė čia savo stiklo dirbtuvę. Metams bėgant jo gaminiai tapo vienais iš labiausiai kolekcionuojamų. Gamybos technologijos per daugiau kaip pusantro šimto metų nelabai pasikeitė – iki šiol viskas daroma rankomis: iš pradžių sukuriamas piešinys, po to – medinė forma, ir pagal ją liejami gaminiai. Pasak gidės, šiuo metu naudojama apie 10 tūkst. formų.
Gamybos cechai dabar – tarsi veikiantis muziejus, kuriame lankydamasis matai, kaip realiai vyksta darbas. Stebėti stiklų pūtimą – hipnotizuojantis reikalas: forma gimsta per kelias minutes, bet už jos stovi daugybė metų patirties. Vaikštai po cechus it po kokį magų pasirodymą 🙂 Ir labai žiauru matyti, kaip kokybės skyriuje moteris negailestingai atrenka ir išmeta gaminius į stiklo konteinerius – akivaizdu, įžvelgė kažkokius eilinio akimis nematomus defektus.
O graviravimo ceche net nedrąsu kvėpuoti, stebint, kaip plona adatėle stiklo paviršiuje raižomo įmantriausi raštai. Beje, čia vyksta edukacijos, tad tokį darbą galima ir patiems išbandyti.
UNESCO saugomas SPA trikampis
Karlovi Varai – ne vienintelis šiuose kraštuose garsėja savo mineraliniais vandenimis. Iš tiesų UNESCO saugo visą Vakarų Čekijos SPA kurortų trikampį – be Karlovi Varų jam dar priklauso Marianske Laznės (Mariánské Lázně) ir Františkovi Laznės (Františkovy Lázně ).
Čekijoje šįkart viešėjau Karlovi Varų turizmo agentūros kvietimu (Živý kraj – Destinační agentura pro Karlovarský kraj, z.s.), ir turėjau galimybę aplankyti ne tik Karlovi Varus, bet ir Marianske Laznes.
Nuo Karlovi Varų iki šio miesto – apie 50 min. kelio. Pirmas sustojimas – mažas Loketo (Loket) miestelis, besididžiuojantis nuostabiu istoriniu centru ir gotikine pilimi.
Pilis stovi ant granito uolos, o Ohře upė ją apjuosia lanku, todėl miestelio pavadinimas (liet. „alkūnė“) visiškai suprantamas. Loketas minimas nuo XIII amžiaus pradžios, jis buvo karališkoji tvirtovė ir net vadintas „Čekijos karalystės raktu“.
Kita stotelė – kojų pamankštinimas – pažintinis takas aplink Kladskos (Kladská) ežerą. Mediniai takai veda per pelkes, pro ežerėlį, aplink – Slavkovo miško eglės. Maršrutas trumpas ir lengvas, bet vaizdai tokie, kad sustoji kas kelis žingsnius. Čia yra ir stendai su įvairia informacija, takas pritaikytas ir vežimėliams. Jei norisi tylaus pasivaikščiojimo be minios – ši vieta tobula.
Marianske Laznės – vienuolyno abato įkurtas miestas
Po pietų pasiekiame Marianske Laznes. Miestas toks – tarsi sumažintas Karlovi Varų variantas, įsikūręs 600 metrų aukštyje ir galintis pasigirti puikiu, nors ir vėsesniu kalnų oru. Miestas palyginti naujas – XVIII amžiaus pabaigoje jo vietoje dar buvo pelkėtas, miškingas slėnis. Sunku patikėti, bet įkurti čia SPA miestą nusprendė netoliese esančio Teplos vienuolyno abatas Kašparas Prokopas Reitenbergeris. Tiksliau, jam kilo mintis panaudoti mineralinį vietinio šaltinio vandenį. Miestą pavadino Mergelės Marijos, vienuolyno bažnyčios globėjos, garbei – Marianske Laznėmis.
Miestas iškilo apie 1808 metus, po dešimtmečio pradėjo garsėti kaip terminių vonių kurortas. Šalia gydomųjų mineralinių šaltinių atsirado sanatorijų, promenadų, parkų. Mieste dažni svečiai buvo Johanas Volfgangas Gėtė, Tomas Alva Edisonas, Richardas Vagneris bei daug kitų. Penkių žvaigždučių viešbutį „Nové Lázně“ su Romos pirtimis ypač pamėgo Anglijos karalius Eduardas VII.
Miesto statiniai daugiausia taip pat puošnūs, pastelinių spalvų, Art Nouveau stiliaus. Centre – parkas, daili, tarsi iš metalinių nėrinių nuausta kolonada – ilgiausia Čekijoje. SPA sezono metu joje vyksta klasikinės muzikos koncertai, ypatingomis progomis koncertuoja vietos simfoninis orkestras.
Kolonada baigiasi aikštėje su dainuojančiu fontanu – nelyginėmis valandomis galima pasigėrėti vandens čiurkšlėmis, „šokančiomis“ pagal žinomų kompozitorių melodijas.
Tačiau didžiausias miesto turtas – daugiau kaip keturiasdešimt (kitur radau informaciją – penkiasdešimt) mineralinio vandens šaltinių, gydančių inkstų ir šlapimo takų, nervų ir virškinimo sistemos sutrikimus, odos problemas. Galima čia apsilankyti ir jei tiesiog norite atsipalaiduoti, pailsėti.
Žalias, jaukus miestas su parkais ramiam poilsiui – taip trumpai galėčiau apibūdinti Marianske Laznes.
Kuris patiko labiau – Karlovi Varai ar Marianske Laznės? Karlovi Varai – kiek teatrališkas, su dideliais fasadais ir kino festivalio aura; Marianske Laznės – ramesnis, su ilgomis alėjomis ir fontano muzika.
Keli praktiniai patarimai:
Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti
Rinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:
Karlovi Varuose:
U Šimla – ši valgymo vieta vadinama alude, labai jauki, turi savo stilių
La Hospoda – modernus restoranas, tradiciniai ingredientai ir naujos idėjos, labai skanu 🙂
Kladska, Marianske Laznės:
U Tetřeva – kaimo stiliaus restoranas, galima paragauti ir patiekalų iš žvėrienos.
Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti
Villa Smetana (Karlovi Varuose) – jaukus viešbutis-pilaitė visai netoli kurortinio miesto centro, jaukūs kambariai, nedidelis SPA centras, skanus maistas.
OREA Spa Hotel Palace Zvon (Marianske Laznės) – prabangus, stilingas viešbutis pačiame miesto centre, su SPA, skanūs pusryčiai ir vakarienė.
Šalis: Turkija
Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.
Iš pirmo žvilgsnio nuotraukos primena abstraktaus meno paveikslus – ryškiomis spalvomis nutapyti kvadratai, kažkokie neįprasti ornamentai. O iš tiesų – tai akimirkos iš pavasarį nutikusios kelionės į Stambulą, konkrečiai – iš mūsų apsilankymo Prieskonių turguje (Spice Bazaar). Net dabar, po kelių mėnesių žiūrinėdama šias nuotraukas, atrodo, jaučiu visų tų prieskonių, arbatų, saldumynų aromatus 🙂
Prieskonių turgus – vieta, primenanti muziejų ir teatrą
Prieskonių turgų tikrai įrašyčiau į muziejų ir lankytinų Stambulo vietų sąrašą, nes tai daugiau nei maisto produktų ar kitokių pirkinių vieta. Šitas vienas iš dengtų Stambulo turgų yra mėgstama kulinarinių (ir ne tik) ekskursijų vieta, o besižvalgančių, fotografuojančių turistų čia turbūt daugiau nei pirkėjų.
Pastarųjų laukia 110 parduotuvių, siūlančių prieskonių, vaistinių žolelių, džiovintų augalų, turkiškų skanėstų, riešutų, delikatesų ir net suvenyrų, aukso gaminių. Kodėl čia pastarieji? Na, jei gerai supratau gido komentarą, tai gali būti tinkama dovana sužadėtinei. Mano teorija – jei eini pas pastarąją į svečius ir supranti, kad neprasisuksi su saldumynų dėžute, gali čia pat išsirinkti kur kas prabangesnę dovaną. 🙂
Didingas ir pats turgaus pastatas. 1597 metais jį pradėjo statyti Safiye Sultan, Murado III žmona ir Mehmedo III motina. Darbai truko 67 metus, statinys baigtas tik 1664 metais. Ir jis tikrai įspūdingas. Galva čia sukasi ne tik nuo jo grožio, bet ir nuo parduodamų prekių kvapų, spalvų, skonių, apskritai, nuo viso bendro šurmulio. Taip, siūloma visko paragauti. Ir visiškai pamiršti visus perspėjimus prieš valgį plauti rankas, kelionėje nečiupti ir neragauti neaiškių produktų ir pan. Taisyklės atidedamos į šalį, ragauji riešutus, dedi į burną pasiūlytus spalvotus saldumynų gabalėlius, uostinėji arbatas.
„Perka, nes jiems čia malonu – viską paaiškini, parodai, duodi paragauti. Toks kaip žaidimas ar net teatras. Aišku, jei nori, kad pas tave pirktų, turi būti gera kokybė ir gera kaina. O kiti tik apsižvalgyti čia ateina“, – dalijasi pastebėjimais arbatžolėmis, prieskoniais, riešutais, saldumynais ir dar kažkuo prekiaujantis Emin.
Įsitraukiame į šį spektaklį ir mes: išklausome, kokia stebuklinga jo siūloma arbata, nuoširdžiai patikime, kad skanesnių riešutų niekur daugiau nerasime, ir netikėtai išeiname iš jo parduotuvėlės apsikrovę riešutų, arbatų, prieskonių maišeliais, saldumynų dėžutėmis. O pažintis su turgumi tik prasidėjo 🙂
Mes – tai keturi kelionių tinklaraštininkai / žurnalistai iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos, pakviesti į Stambulą Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Mūsų tikslas buvo – susipažinti su Turkijos virtuve. Pirmą pasakojimą galite rasti čia. Žinoma labai patiko ragauti tradicinių patiekalų – ir gatvės maisto, ir Michelin žvaigždutėmis įvertintame restorane, bet ne mažiau įdomu sužinoti, kas suteikia turkiškiems patiekalams įspūdingų skonių. Prieskonių turgus tokiai pažinčiai – labai tinkama vieta. 🙂
Ne mažiau įdomi ir pažintis su Turkijos virtuvės istorija. O tam geriausia vieta – Topkapi rūmai.
Topkapı rūmai - Osmanų sultonų rezidencija
Topkapi rūmuose lankausi antrą kartą. Matyt, tokia jau mano karma, kad ir šį kartą vaikščiojant po juos tenka ieškoti prieglobsčio nuo lietaus. Apniukęs dangus ir balos tikrai neprideda žavesio šiam įspūdingam statinių kompleksui, bet užtat stropiai apžiūrime po stogu esančias patalpas, ypač – virtuvės dalį, kurioje mums surengta ekskursija.
Topkapı rūmai beveik 400 metų buvo Osmanų sultonų rezidencija ir valstybės administracijos centras. Sultono Mehmedo II, dar vadinamo Užkariautoju, įsakymu rūmai pradėti statyti apie 1453 metus. Per kelis šimtmečius formuotas ir plėstas Topkapı rūmų planas iš esmės buvo nulemtas Osmanų valstybės filosofijos. Jų išdėstymą sudaro keli tarpusavyje sujungti kiemai ir sodai: zonos valstybės reikalams, sultono rezidencijai, paviljonams ir pareigūnų pastatams.
Rūmams žavesio suteikia ne tik saviti statiniai, įstabios spalvotų plytelių mozaikos, bet ir vieta Sarayburnu (Seralio) kyšulyje, iš kur atsiveria įspūdingi vaizdai į Bosforo sąsiaurį.
Šiandien rūmuose įkurtas muziejus, kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų, kuriuos privilioja tikros rūmų istorijos ir legendos. Vienus domina haremo paslaptys, kitus – istoriniai faktai, o mūsų dėmesio centre šįkart buvo... virtuvė.
Virėjų darbo dienos pradžia – hamame
Topkapı rūmai – tai iš daugelio pastatų sudarytas kompleksas, išdėstytas apie keturis kiemus. Rūmų virtuvės įsikūrusios Antrajame kieme, dar vadinamame Divanu arba Teisingumo kiemu. Jei įsivaizduojate, kad rūmų virtuvių dalis – tai keli tamsūs kambariukai, žiauriai klystate. Iš tiesų virtuvių dalis – viena didingiausių rūmuose. Jos buvo vadinamos Matbah-ı Âmire (imperatoriškąja virtuve), nes matbah reiškia „vietą, kur gaminamas maistas“, o âmire – „valstybinis“.
Pirmosios virtuvės pastatytos sultono Mehmedo Užkariautojo valdymo laikais. Dabartinės virtuvės buvo atstatytos ir išplėstos XVI amžiuje garsiojo Osmanų architekto Mimaro Sinano po 1574 metų gaisro, sunaikinusio XV amžiaus statinius. Kompleksą sudarė atskiros virtuvės sultonui, sultono motinai, Imperatoriškojo haremo vyriausiajam eunuchui (kızlarağası), sultono sutuoktinei / mylimajai (haseki) ir kitiems rūmų tarnautojams – pagal skirtingus jų maitinimo planus. Šiose virtuvėse per dieną buvo paruošiamas maistas vidutiniškai 3 000 žmonių, o per iškilmes galėdavo pamaitinti iki 10 000. Tik pastačius rūmus, valdant sultonui Mehmedui II, virtuvėje dirbo tik apie 100 virėjų ir padėjėjų, XVII amžiaus viduryje jų skaičius pasiekė 1300. Virtuvėje buvo ne tik ruošiamas maistas, gaminami visi produktai, pradedant duona, sūriais, baigiant saldumynais, bet ir medikamentai.
Apie čia vyravusią švarą ir tvarką liudija iškalbingas gido paminėtas faktas – prieš stodami prie katilų, virėjai pirmiausia eidavo į pirtį – hamamą, virtuvės dalis rūmuose prasideda būtent nuo jo.
Dėl savo „pramoninio“ masto ir svarbios vietos architektūros istorijoje Topkapı rūmų virtuvės suteikia itin vertingų žinių apie rūmų kulinarinę kultūrą. Aplink uždarą kiemą išdėstytos virtuvės tarsi sukuria „muziejų muziejuje“, kuris pasakoja, kaip laikui bėgant keitėsi virtuvė – ne tik indai, įrankiai, bet net ir padavėjų apranga.
Įspūdinga ir indų ekspozicija. Vienoje salėje – varinių katilų armijos, milžiniškos keptuvės, šimtai skirtingų šaukštų formų: nuo sunkiasvorių, skiriamų sriuboms maišyti, iki mažyčių degustacinių, kuriais patiekalai ragauti prieš keliaujant ant sultono stalo.
Stiklo vitrinose švyti porceliano indai iš Kinijos – trapūs, šviesūs, o kiti, nesuslėpti vitrinose, jau primena ir Lietuvoje naudotus čekiškus servizus. Visi šie eksponatai – tai pasakojimas ne tik apie indus, bet ir apie besikeičiančius valgymo papročius, tradicijas.
Neslėpsiu, išgirdusi, kad Topkapi rūmuose daugiausia dėmesio skirsime virtuvei, buvau nusivylusi. Po ekskursijos likau maloniai nustebusi, nes sužinojau, kokia išvystyta buvo kulinarinė kultūra, kiek daug reikšmės ji turėjo imperijos gyvenime. Tai kur kas geriau padėjo suprasti, kodėl šiandieninėje Turkijoje maistas toks svarbus. Ir kodėl toks gyvenimas verda Prieskonių turguje, siūlančiame ingredientus tai kelis šimtmečius skaičiuojančiai virtuvės istorijai.
Kelionės data: 2025 m. liepos 5-6 d.
Zarasai
Paplūdimiai, parodos, pažintiniai takai, maudynės ežeruose – spėkite, kur radome visa tai kelių kilometrų atstumu? Teisingas atsakymas – Zarasuose.
Kodėl nusprendėme važiuoti taip toli nuo Vilniaus? Šios vasaros orai tokie, kad planuojant savaitgalį prie ežero reikėjo turėti planą B tam atvejui, jei vietoj prognozuoto saulėto oro staiga pradės lyti. Žinoma, viena iš alternatyvų tokiam atvejui – sėdėti kur po pastoge ir skaityti knygą. Bet jei jau taip pradėsi leisti vasaros dienas, tai ką tada reikės daryti lapkritį? Žodžiu, kadangi buvo abejonių dėl oro, sugalvojome savaitgalio variantą – važiuoti į Zarasus ir pakeliauti po jų apylinkes.
Ką jame veikti – su šiuo klausimu užsukome ir į Turizmo informacijos centrą, kuriame iš malonaus darbuotojo gavome ne tik bukletų su žemėlapiais, bet ir vertingų patarimų bei rekomendacijų.
Pirma diena: nuo malūno iki apžvalgos rato
Pirma stotelė buvo labai aiški, ir ją rekomendavo ne kas kitas, o alkis. Dėl jo kelionę po Zarasų apylinkes pradėjome 5 km atstumu nuo miesto esančiame Šlyninkos vandens malūne. Malūnas dirba (taip, jis naudojamas pagal paskirtį iki šiol) jau beveik tris šimtus metus. Šalia jo veikia restoranas, kuriame užsisakėme ypatingų, tik čia kepamų razavų miltų blynų – jie paprasti ir sotūs, su traškesne plutele, patiekiami su grietine. Kol laukėme blynų, dar pasivaikščiojau aplinkui, užėjau į patį malūną, apžiūrėjau įrenginius – jie čia ne dekoracijos, o veikiantys darbo įrankiai.
Restorane yra parduotuvėlė, kurioje galima nusipirkti vietoje kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, čia sumaltų įvairių miltų. Beje, valgyti užsukome labai tinkamu laiku ne tik dėl alkio – kol ragavome vietos patiekalus, nulijo lengvas lietus, kuris mums po pastoge buvo visai nebaisus.
Kitas mūsų aplankytas objektas – Antazavės dvaras. Dabartinius mūrinius klasicistinius rūmus (pagal Antano Naglovskio projektą) XVIII amžiaus pabaigoje pastatė Liudvikas ir Kunigunda Pliateriai, garsiosios Emilijos Pliaterytės seneliai (rūmuose yra jai skirta salė).
Vėliau dvarą valdė Ledochovskiai, Ropai. Paskutinis savininkas Mikalojus Voinarovskis su žmona 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Sovietmečiu dvare veikė vaikų namai. 2012-2022 metais rūmai buvo renovuoti, pastatas pritaikytas kultūrinei veiklai (parodoms, koncertams), veikia Amatų centras. Rūmuose nustebino du dalykai: įdomios parodos, kokių nesitikėjau nuošaliame dvare, ir itin malonus personalas. Sulaukėme ir ekskursijos, ir netgi koncerto (na, tiksliau jo repeticijos).
Mane nuoširdumu užbūrė Eglės Skardžiūtės keramikos darbų paroda „Šypsotis akimis“. Mielų, šelmiškų močiučių skulptūros – šilti, su humoru ir prisiminimų skoniais sukurti darbai. Atgyja ir atmintis apie savo močiutes, ir optimizmas, kad senatvė gali būti ir tokia, anot autorės, „sparnuota gerumu, išmintimi, polėkiu".
Išėję iš dvaro traukiame Turizmo informacijos centre gautą lankstinuką ir žvalgomės, kur keliauti toliau. Ką gi, pakeliui – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero. Čia įrengta lentelė pasakoja šios vietos istoriją. 1968 metais birželio 30 d. vakarą du jaunuoliai pamatė prie Ilgio ežero šviesą, o privažiavę arčiau išvydo nepaprasto grožio merginą baltais drabužiais. Dabar į ežerą įbridusios net kelios Švč. Mergelės Marijos statulos, šalia ant kalnelio iškilusi koplyčia. Kai atvažiavome, prie liepto meldėsi maldininkai, bet netrukus žmonės išsiskirstė ir visa apgaubė tokia keistai rami tyla...
Kitas punktas mūsų ekspromtu sudarytame kelionės plane – Stelmužės ąžuolas. Seniausias ąžuolas Lietuvoje, o gal net ir visoje Europoje. Manoma, kad jo amžius – 1500, o gal net 2000 metų. Informacinis stendas priverčia susimąstyti – kiek tas ąžuolas visko matė. Tikėtina, prie jo užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, pražygiavo kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, žengė kaizerio ir Hitlerio kariuomenės, o dabar ramybę drumsčia dronai ir smalsūs turistai, bandantys aprėpti savo mobiliaisiais visą medžio mastelį.
Šalia senojo ąžuolo – taip pat senutėlė Viešpaties Kryžiaus bažnyčia, minima jau 1596 metais. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši klasicistinio stiliaus bažnyčia pastatyta Latvijos drožybos meistrų, panašu, naudojant tik kirvį ir kaltą, o metalinių vinių prireikė tik durims sutvirtinti.
Kiek toliau už bažnyčios išvystame Stelmužės dvaro liudininkus: keturkampį bokštą, arklidžių liekanas ir kumetyną.
Prie automobilių stovėjimo aikštelės – kioskelis, kurio visas meniu sukasi aplink giles. Ragaujame gilių kavos, perkame sausainių ir pyrago, maloniai pabendraujame su pardavėja–šių gardumynų gamintoja. Atrodo, jau vėl praalkome, pats laikas grįžti į Zarasus.
Po vakarienės dar išeiname į miestą. Jame ganėtinai tuščia, tad patraukiame, kur matyti kažkoks judesys. Pataikėme labai gerai – „Prasmių galerijoje“ tik ką atidaryta jaunosios kartos menininkės Andrėjos Maiburovaitės paroda „Iš žemės“.
Ir vėl sulaukiame asmeninės ekskursijos, pasikalbame su paveikslų autore. Ar mums taip sekasi, ar tikrai visi žmonės šiame krašte tokie malonūs ir draugiški?
„Čia daugelis žmonių suvažiavę iš kitų miestų, atvykę dirba tai, ką nori, kas jiems patinka. O kai patys daro tai, ką mėgsta, ir kitus svetingai sutinka, mielai apie savo darbus pasakoja“, – aiškina mums galerijos įkūrėja Gerda Šeirė, su kuria įsitraukiame į ilgą pokalbį.
Vasarą saulė leidžiasi vėlai, tad išėję iš galerijos nusprendėme pasivaikščioti apžvalgos ratu virš Zaraso ežero. Nuo 17 m aukščio tako atsiveria įspūdinga ežero panorama, kuri per saulėlydį atrodo dar įstabiau.
Antra diena: žygis, muziejai ir sala
Daug pasivaikščiojimų laukia ir antrą mūsų mini kelionės dieną. Rytą pradėjome žygiu Laukesos (Nikajaus) upės pakrantės taku. Pradžia – visiškai šalia mūsų laikinų namų Zarasuose, tad išėjome anksti ryte. Maršrutas aiškus, su laiptais, tilteliais, gražiais nusileidimais prie vandens.
Pro medžių šakas prasiskverbę saulės spinduliai kuria vandenyje paveikslus, savo grožiu nenusileidžiančius vakar matytiems paveikslams, o juos įrėmina ryški pakrančių žaluma. Džiaugsmas ne tik akims, bet ir uoslei, ausims – sodrios gamtos spalvos, gaivus vandens kvapas, paukščių čiulbėjimas.
Po gamtos – trumpas pusryčių atokvėpis ir dar šiek tiek kultūros: užsukome į Zarasų kraštiečių muziejų, įsikūrusį viename seniausių mūrinių pastatų Zarasuose (pastatytame 1855 m.). Pirmame aukšte eksponuojami garsių Zarasų krašto žydų kūrybos darbai: tarpukario fotografo, Nepriklausomybės kovų dalyvio Moisiejaus Botviniko fotografijos, dailininko ir pedagogo Yjegudos Peno (tapytojo Marko Šagalo pirmojo mokytojo) tapybos darbų reprodukcijos, žymaus JAV karikatūristo Al Jaffe iliustracijų „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“ paroda. Antrame pastato aukšte įkurta Zarasų krašto garbės piliečių menininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija.
Po pietų nusprendėme – viskas, dabar jau – laisvas laikas mieste. Tiksliau – prie ežero, tad patraukėme į Zaraso ežero salą.
Zaraso saloje – net keli paplūdimiai, pasivaikščiojimo takai, suoleliai, vietos piknikams. Labai įdomi vieta (ar statinys?) – Kupolė. Net sunku apibūdinti, kas tai 🙂
Maudynėms pasirinkome ne patį pagrindinį, o nuošalesnį paplūdimį su sūpynėmis vandenyje. Tiems, kam labiau prie širdies aktyvesnis poilsis, žinoma, liks pirmame paplūdimyje, su vandenlenčių parku, kavine ir kita privaloma paplūdimių infrastruktūra.
Savaitgalis praėjo puikiai, iš tiesų, po jo toks jausmas – tarsi sugrįžus po neilgų atostogų. Apsilankytume čia dažniau, tik atstumas nuo Vilniaus ne toks ir mažas. O lankytojų (beje, pasirodė, kas nemaža jų dalis – kaimynai latviai) mieste net vasarą negausu. Priežastis turbūt paprasta – atstumas iki didesnių miestų ilgokas, o vasarą besilankantys tuose kraštuose nusėda kaimo sodybose, prie ežerų, ir į miestą, matyt, išsiruošia (jei apskritai išsiruošia) tik prastu oru. O veikti Zarasuose ir jų apylinkėse, pasirodo, tikrai yra ką. Bent jau vasarą. Kas buvo labiausiai netikėta? Galerijų / parodų gausa ir labai malonūs žmonės 🙂
Kelionės laikas: 2025 m. rugpjūtis
Šalis: Latvija
„Kur tu čia – Jordanijoje“, – nustemba draugė, kai rodau jai nuotraukas, kuriose aš įsikomponavusi tarp geltonai rausvo smiltainių uolų.
„Na, kaip ir ne“, – mykiu, nes atsakymas nėra labai įspūdingas. Na, iš tiesų, aš čia ne kokioje Petroje, bet kaimyninėje Latvijoje, prie spalvingųjų Veczemių uolų. Anot informacijos Latvijos turizmo svetainėje, tai – įspūdingiausia ir spalvingiausia smiltainio uolų grupė Vidžemės pajūryje. Realiai tai maždaug 6 metrų aukščio skardis, kur kelių šimtų metrų atkarpoje atsidengia raudono smiltainio uolos su olomis, nišomis, grotomis ir kitais dariniais. Pagal tai, kokiu rakursu jas nufotografuosi ar pati nusifotografuosi tarp jų, uolos ir olos gali atrodyti ir labai įspūdingai, tarsi kokioje Jordanijoje, o gali be jokios paslapties atskleisti, kad čia tiesiog tokia originalesnė gimtosios Baltijos paplūdimio atkarpa.
Trys priežastys, paskatinusios atvažiuoti į Saulkrastus
Įspūdingos pakrantės uolos, pustuščiai paplūdimiai, per jaukius miškelius besiriekiantys takai – tokie buvo pagrindiniai šiemetinės kelionės į Latvijos pajūrį akcentai.
Atrodo, kelionės į Latviją jau tampa tradicija – kelis kartus lietuvišką pajūrį iškeitėme į Liepoją, pernai žvalgėmės aplink Kolkos ragą, šiemet patraukėme į Saulkrastus (Saulkrasti). Pasirinkimo priežastys: čia dar nebuvau, mačiau gražių nuotraukų iš šių kraštų, pagal kilometražą atstumas panašus kaip iki Palangos, tik, žinoma, važiuoti tenka kiek ilgiau. Tą kelionę dar pailgina už Rygos nutikusi kažkokia avarija ir dėl to susidariusi automobilių grūstis, kurios dalį apvažiuojame nuošalesniais keliukais.
Saulkrastai 50 km atstumu nutolę nuo Rygos, tad kamščiai važiuojant link čia nėra retenybė. Pats miestelis nėra kažkuo ypatingas, nors savo istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus pradžios, kai čia iškilo pirmieji vasarnamiai, įrengta nauja maudymosi vieta, pavadinta Neubad (Neibadė) ir XIX amažiaus viduryje kurortas labai suklestėjo.
Dabar tai tiesiog nedidelis, jaukus pakrantės miestelis, kuris pastaruoju laiku sparčiai atsinaujina. Apie tai liudija naujos parduotuvės, poilsio apartamentų kompleksai. Apsistojome viename jų, visai pakrantėje – arčiausiai jūros esančio pastato gyventojai saulėlydį gali stebėti iš savo balkonų. Vaizdas iš mūsiškio – į miestą, į šalia esančią estradą, tad iki saulėlydžio teks paėjėti.
Bet pirma – paplūdimys ir maudynės, nes į Latviją pataikėme atvykti vieną iš nedaugelio šiltų šios vasaros dienų. Einame į paplūdimį šalia Kišupės upelio, kuris įteka į jūrą netoli mūsų apartamentų. Paplūdimys didžiulis, žmonės tradiciškai susibūrę prie pagrindinių įėjimų. Paplūdimyje – tvarkingos persirengimo kabinos, kiek paėjus randame ir kavinę.
Buvau girdėjusi, ir lankantis prie Kolkos rago, Jūrmaloje pačiai teko įsitikinti, kad Rygos įlankoje Baltija sekli, tad norint paplaukioti, teks ilgokai bristi. Saulkrastų paplūdimys sugriauna šį mitą – žengus kelis žingsnius jau galima plaukti. Tik jūros vanduo čia kažkodėl mums neįprastos rusvos spalvos. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar čia dėl šalia įtekančios upės, ar dėl kitų priežasčių. Bet pirmas įspūdis nenuteikia maloniai, o jį dar sustiprina pakrantėje bangų išmestos medienos atplaišos, panašu, jau ilgai gludintos vandens. Bet kiti žmonės, net ir vaikai maudosi, diena karšta, tad neriame į tas rusvas Baltijos bangas ir mes. Ir nieko, kaip ir viskas gerai.
Pirmos dienos paplūdimio laikas, vakarienė ir fantastiškas saulėlydis nuteikia labai maloniai. Gal ir tiesa, kad čia gražiausi saulėlydžiai visoje Latvijoje. 🙂
Vidžemė – ne tik jūros pakrantė
Kitos dienos rytas išaušo apniukęs, tad planą A keičia planas B – vietoj numatyto pasivaikščiojimo pakrante pasižvalgysime po artimiausius miestelius.
Vidžemėje iš tiesų yra ką pamatyti – tai ir žavūs miesteliai: Sigulda, Cėsys, Valmiera, ir Turaidos pilis, ir dar daug kitų lankytinų vietų. Gamta taip pat šį regioną gausiai apdovanojo: čia ir jūros pakrantė, ir ežerai, ir vingiuojanti upė Gauja – vietų poilsiui ar aktyviai veiklai tikrai platus asortimentas. Bet mes atvažiavome tiesiog pailsėti, o ne leisti laiką automobilyje lankant įvairius objektus, tad randame žemėlapyje artimiausius miestelius ir brėžiame maršrutą.
Pirma lankytina vieta – už maždaug 18 km esantis Birini miestelis (lietuviškai turbūt Byrinis). Miestelyje verta aplankyti 1860 metais pastatytus Byrinių rūmus (Birinu Pils), priklausiusius fon Pistolkorsų šeimai.
Įspūdingi rožinės spalvos pastatai, parkas ir du ežerai, vandens bokštas, iš kurio galima apžvelgti beveik visą rūmų teritoriją, senų medžių alėjos, arklidės, restoranas – visa tai apvaikščioti užtruks mažiausiai valandą.
Beje, jei norite, rūmuose galite ir apsistoti – čia įrengtas viešbutis, vyksta konferencijos, seminarai. Rūmai ir parkas – tokia maloni stotelė tarp pajūrio pasivaikščiojimų ir galimybė įsitikinti, kad Vidžemė – tai ne tik jūros pakrantė.
Kitas sustojimas – senas Hanzos sąjungos miestas Limbažiai (Limbaži). Nuo 1223 metų žinomame miestelyje pasivaikščiojome po nediduką senamiestį, aplankėme įdomų Sidabro muziejų, apžiūrėjome XIII amžiuje statytos pilies, Rygos arkivyskupo vasaros rezidencijos, griuvėsius.
Čia ir papietavome. Ilgai nesigilinę į meniu užsisakėme silkės, salotų. Didelei mūsų nuostabai, silkę gavome keptą – Lietuvoje tokios nebuvau ragavusi.
Papietavus prašviesėjo ir akyse, ir lauke – pasirodė saulė. Tad vėl pasukome link pajūrio, o iš čia jau visai netoli iki Veczemių uolų. Objektas šiuose kraštuose labai populiarus, bet paskutinius penkis kilometrus iki jo tenka dardėti ne pačios geriausios kokybės žvyrkeliu. Pamačius jo pakraščiuose kelio ženklus, draudžiančius sustoti, pasidaro aišku, kad automobilių stovėjimo aikštelė bus mokama. Bingo! Sumokame 3,5 euro ir einame apžiūrėti tų stebuklingų uolų.
Žingsniuojame per kempingo teritoriją. Matome, kad čia galima apsistoti ir nameliuose, ir palapinėse. Statyti jas galima ir ant šlaito su vaizdu į jūrą. Geru oru tai puiki milijono žvaigždučių nakvynės vieta su tikrai pavydą keliančiu vaizdu.
Leidžiamės prie uolų. Daugiausia įspūdžių prie pirmųjų, nes čia galima užeiti į vidų, nusifotografuoti įvairiais rakursais. Vėliau akis jau pripranta prie šios kitokios pakrantės vaizdų, vis mažiau randame ką įamžinti nuotraukose. Uolos pakrante driekiasi kelis šimtus metrų, toliau paplūdimys darosi vis labiau akmenuotas.
Kiek girdime, ne mažiau kaip trečdalis uolų apžiūrinėtojų kalba lietuviškai.
Atgal nuo uolų grįžtame per pakrantės miškelį. Kas keliasdešimt metrų ilgesiam ar trumpesniam laikui prisėsti kviečia poilsiavietės, laužavietės. Braliukai latviai pasirūpina, kad jūros pakrantėje būtų patogu ir vaikščioti, ir ilsėtis.
Pakrante link Baltosios kopos
Kitą dieną šviečia saulė, tad realizuojame vakarykštį planą A – keliausime pakrantėmis iki Baltosios kopos (Balta kapa). Nuo mūsų apartamentų iki kopos – kiek daugiau nei 5 km. Ėjimas pakrantės miškeliu labai malonus – eini miško pakraščiu, klausaisi jūros ošimo, o pro pušų viršūnes vis atsiveria smėlio kalvos ir upelio vingiai. Pačioje Baltosios kopos viršūnėje, 18 m aukštyje įrengta aikštelė – puiki apžvalgos vieta, iš kurios matyti Rygos įlanka ir Inčupės žiotys. Įspūdingas vaizdas!
Pakeliui praėjome ir patogiais mediniais takais tarp statesnių kopų, įrengtas ne vienas patogus privažiavimas prie paplūdimio – tėvams su vaikų vežimėliais, neįgaliesiems tikrai nebūtų sudėtinga pasiekti jūrą.
Palyginti neilgoje atkarpoje aptikome net kelias kavines. Vienoje jų leidome sau pasimėgauti desertu, kitoje, netoli Baltosios kopos, papietavome prieš grįžtant atgal.
Kitomis dienomis aplankėme ir įvertinome dar kelis paplūdimius. Jei Lietuvoje iš bendro konteksto iškrinta tik jūros pakrantė ties Olando kepure, kur smėlėtus paplūdimius pakeičia akmenuoti, o kopas – skardis, tai Latvijoje įvairovė kur kas didesnė. Saulkrastų paplūdimių teritorija driekiasi apie 17 km, ir pakrantė labai nevienoda. Pavyzdžiui, Lilastėje ji smėlėta, o gerokai toliau, ties Zvejniekcieme akmenuota. O kur dar prieš tai aprašytos spalvoto smiltainio uolos.
Labiausiai lietuviškuosius paplūdimius man priminė Lilastės paplūdimiai, šalia yra ir gerai vertinama kavinė. Tik kas čia nepatiko – automobilio aikštelės kaina – 2,5 euro/val.
Carnikavoje jau elgėmės apdairiau, bet čia abi stovėjimo aikštelės buvo nemokamos. Viena jų – šalia naujai įrengtos, plytelėmis išklotos promenados, kuri vingiuoja per labai žavų pušyną. Pasivaikščiojimas juo – tikras malonumas, nors tenka eiti beveik 2 km. Kitą kartą, jau prieš grįžtant į Lietuvą, Carnikavoje suradome kur kas arčiau jūros esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Ji buvo pakankamai erdvi ir taip pat nemokama. Paplūdimiai – platūs, smėlėti. Vienoje dalyje stebime įdomų vaizdą – medžiai tarsi nuslinkę žemyn iš miško, bet taip ir liko stovėti atsirėmę į smėlėtą šlaitą. Tik vaikščiojant atkreipėme dėmesį, kad jūra keliose vietose atrodė nelabai maloniai – prie kranto bangų suneštos juodos jūržolės pavertė vandenį marmalu, į kurį nesinori bristi.
Kas tikrai patiko ir maloniai nustebino Latvijoje – tai patogūs takai ir priėjimai prie jūros. Čia keliukais, mediniais takais ar promenadomis nueisi ten, kur akys veda, ir visur rasi suolelių, informacinių stendų, šiukšliadėžių, tualetų. Labai patogu šeimoms, dviratininkams, bėgikams – pajūris subalansuotas ir ramiam pasivaikščiojimui, ir aktyvesniam rytui.
Latvijos pajūris pasirodė tikrai draugiškas mėgstantiems vaikščioti: gali skaičiuoti kilometrus promenadomis, mediniais takais ar pakrantės smėliu; gali rinktis akmenis ir uolas ar švelnų smėlį; gali slėptis pušynų pavėsyje ar laukti saulėlydžio ant kopos.
Latvijos ir Lietuvos pajūris: keli pastebėjimai iš kelionės
Kelionėje natūraliai ėmiau lyginti du Baltijos krantus – lietuvišką ir latvišką. Latvijoje Vidžemės pakrantėje randi akmenuotus ruožus ir rausvo smiltainio atodangas, o Lietuvoje akį dažniau džiugina ištisinis balto smėlio kilimas ir Kuršių nerijos kopos. Tas pats Baltijos jūros horizontas, bet du visai skirtingi „rėmai“.
Kurortinis ritmas irgi kitoks. Latvijoje Saulkrastai siūlo ramesnį tempą: Baltosios kopos panorama, pušynai, pasivaikščiojimas palei jūrą be skubos, o lietuviški kurortai kur kas šurmulingesni, išskyrus nebent Pervalką ir Preilą.
Pajūrio takai – abiejų stiprybė. Latvijoje smagu eiti aiškiai sužymėtais pajūrio maršrutais – nuo Saulėlydžio tako Saulkrastuose iki promenados Carnikavoje. Lietuvoje taip pat netrūksta gerai prižiūrimų priėjimų prie jūros, pavyzdžiui, pažintiniai takai Kuršių nerijoje.
Kelionės laikas: 2025 m. balandžio 5 - 12 d.
Šalis: Italija
Pastaruoju laiku kilo mintis palyginti aplankytus miestus su žmonėmis. Štai Prahą įsivaizduočiau kaip moterį. O Neapolis turėtų būti vyras – nenuspėjamas, šiek tiek nutrūktgalvis italas su žavinga šypsena, spinduliuojantis neblėstančia energija. Šiek tiek išsitaršęs, šiek tiek pasiglamžęs, nuolat vėluojantis, bet atėjęs ir vos spėjęs pasisveikinti tuoj pat įtraukia į įvykių sūkurį. Jis triukšmingas, chaotiškas, bet tuo pačiu nuoširdus ir svetingas. Visiškai nesistengia įtikti ir patikti, o tiesiog gyvena savo gyvenimą ir mėgaujasi juo. Ir jau tavo reikalas – priimti jį tokį, koks yra, ir tiesiog nerti į nuotykį, ar piktintis, lyginti su kitais miestais ir kažko reikalauti. Pasirinkau pirmą variantą.
Pirmoji pažintis – taip, jis man labai patinka
Prieš atvykdama į Neapolį, daug skaičiau apie jį ir buvau pasiruošusi pačiam blogiausiam – chaotiškam, šiukšlinam, piktam miestui. Guodžiau save tik tuo, kad išlikau Indijoje (tiesą sakant, ji man net patiko), tai gal kažkaip ištversiu ir Neapolį. Tiesa, šį kartą situaciją dar komplikavo sulaužyta mano dešinė ranka. Ilgai svarsčiau – gal vertėtų atidėti kelionę, bet po traumos turinti prasidėti reabilitacija būtų nutolinusi ją iki birželio, o tada jau karšta, bus kitų planų bei reikalų. Taigi, ryžausi rizikuoti, juo labiau, kad su gipsu būčiau turėjusi atsisveikinti kelionės viduryje, taigi, ranka jau turėtų būti beveik sveika.
Įsivaizdavau, kad pirmas šokas turėjo nutikti tik išlipus iš autobuso Garibaldžio aikštėje (Piazza Garibaldi) prie centrinės geležinkelio, metro stočių. Aikštėje, kurią vienas amerikiečių autorius apibūdino kaip „asfaltuota pragaro aikštė“, ir kurioje turėjome labai labai saugotis vagių. Aikštė tikrai šokiravo. Ji buvo praktiškai tuščia. Jokio chaoso, jokių kišenvagių. Apskritai – tik vienas kitas praeivis. Visai ramiai nupėdinome iki metro ir pavažiavę porą stotelių susiradome savo apartamentus šalia Piazza del Gesu. Tobula vieta! Viskas (geležinkelio stotis, uostas, metro stotelė, populiarioji Toledo gatvė) visai šalia, pasiekiama pėsčiomis, pro langą matosi ne kaimyniniai langai, o aikštė, tolumoje – Vezuvijus. Nuotaika gerėjo ne valandomis, o minutėmis.
Pasilikę lagaminus ir kiek atsikvėpę, vėl išėjome į miestą. Planas buvo prisėsti kažkur prie vandens ir išgerti aperityvo. Kai ieškai tobulos vietos, tai nėra taip paprasta. Tad gerokai paklaidžiojome po miestą, nes labiau vadovavomės ne Google Maps’u, o intuicija. Bet jau iš to pirmo pasivaikščiojimo supratau, kad Neapolis man labai patinka. Taip, jis nėra tobulai švarus ir tvarkingas, taip, ne vieno pastato sienos išmargintos grafičiais, gatvėmis vis prazvimbia motoroleriai, bet tai gyvas, nenuobodus, spalvingas miestas.
Intuicija mūsų neapgavo – susiradome tobulą vietą krantinėje netoli Kiaušinio pilies (Castel dell‘Ovo) su vaizdu į jachtas, Vezuvijų, o peizažą vis pagyvindavo pražygiuojančios kažkokios procesijos. Gavome ne tik Limoncello Spritz, bet dar ir visokių užkandukų, riešutukų (į kainą įskaičiuota, visas tas gėris – 10 eurų), tad galėjome ramiai pastumti vakarienės laiką tolyn ir mėgautis gėrimu bei vaizdais. Judėti niekur nesinorėjo, nes prie laidos artėjanti saulė tarsi išmanus dailininkas keitė vaizdus, perspalvindama jachtas ir Vezuvijų vis kitomis spalvomis. Pagaliau aiškiai supratome – atostogos prasidėjo :).
Neapolio kontrastai – nuo Ispaniškų kvartalų iki prabangių rajonų
Kitą rytą mūsų laukė išsami pažintis su Neapoliu – ekskursija su lietuve gide Vitalija (https://www.prisijaukintineapoli.lt/). Kelionė, prasidėjusi senamiesčio (Centro Antico) centre, vedė per skirtingas Neapolio gatveles ir rajonus iki pat didingos pagrindinės miesto aikštės Piazza del Plebiscito. Iš tiesų tai buvo ne tik įdomus pasivaikščiojimas per skirtingus miesto rajonus, bet ir pažintis su tikrai spalvinga Neapolio istorija, prasidėjusia 470 metų pr. Kr.. Toje istorijoje pynėsi žiaurūs ir absurdiškai juokingi įvykiai, tragedijos ir komedijos, tarsi viso to atspindys, visai šalia – ir besišaipanti Pulcinela kaukė, ir katakombos, papuoštos kaukolėmis, primenančiomis apie visų laukiančią lemtį. Juokas ir ašaros, džiaugsmas ir netektys, gyvenimas ir mirtis – viskas šalia, viskas persipynę ir šio miesto istorijoje, ir ją liudijančiuose pastatuose.
Įspūdingos barokinės bažnyčios, siaurutė Kalėdų gatvė (Via San Gregorio Armeno), kur visus metus veikia dirbtuvėlės, gaminančios miniatiūrines Betliejaus figūrėles prakartėlėms.
Katalikiškas, giliai tikinčių žmonių miestas? Gal, bet visai šalia sutinkame burtininką (?) Scartelado, palaiminusį mus gausiai pabarstant druska. Prietarai čia dar labai gyvi. Tą liudiją ir visur parduodami talismanai – pavadinkime juos paprikomis 🙂 Šventųjų paveikslai ir tokie pat dažni futbolininko Diego Maradonos portretai, kartais tiesiog susiliejantys į vieną...
Kontrastai akivaizdūs ir miesto architektūroje. Triukšmingieji Ispaniškieji kvartalai (Quartieri Spagnoli) – garsūs savo chaosu, virš galvų kabančiais skalbiniais ir motociklininkais, pralekiančiais vos per plauką nuo pėsčiųjų. Ir visai netoli jų – jau minėta Piazza del Plebiscito, rami ir išdidi aikštė, su Karalių rūmais, kiek toliau – pakrantėje išsirikiavę didingi pastatai – jausmas toks, kad patekai į kitą miestą. Per visą šią ekskursiją supratau – labai gerai, kad pasirinkome bent tris valandas pasivaikščioti po Neapolį su gide, nes po jos pasakojimų jaučiamės kur kas geriau susipažinę su miestu.
Ir mums dar pasisekė, kad Neapolyje viešėjome pirmą mėnesio sekmadienį, kai lankymas valstybiniuose muziejuose nemokamas. Ekskursiją su gide baigėme visai šalia Karališkųjų rūmų, buvusios karalių rezidencijos, tad pirmiausia patraukėme link jų. Eilė buvo, bet tikra neilga, palaukti teko gal 10-15 min. Apsilankyti vertėjo – stulbinanti salių prabanga, freskos, paveikslai.
Energijos dar užteko ir Archeologijos muziejui, kuriame saugomi radiniai iš Pompėjų, Herkulanėjaus (Herculaneum) ir kitų vietovių. Planavome čia tik trumpai apsižvalgyti, bet užklupęs lietus ir tikrai įdomūs eksponatai šį planą pakoregavo – muziejų apžiūrėjome labai atidžiai. Jausmas jame – tarsi žvilgsnis į Antikos kasdienybę.
Trys miesto sluoksniai
Pasakodama apie Neapolį gidė paminėjo, kad miestą galima atrasti per skirtingus jo sluoksnius ir palygino jį su lazanija. Kad tai tikra tiesa – netrukome įsitikinti. Kitą dieną pažinome Neapolį dar giliau – tiesiogine prasme, nes ryte leidomės į Neapolio katakombas. Ekskursijų po požemius net keli variantai. Mes rinkomės Napoli Sitterranea.
Neapolio požemių pradžia – priešistoriniai laikai. Jau III a. pr. Kr. graikai čia iškirto tufą, naudotą miesto sienoms ir šventykloms statyti, o vėliau romėnai sukūrė ištisą akvedukų tinklą. Šie siauri tuneliai aprūpindavo vandeniu fontanus ir gyvenamuosius namus. 20-ame amžiuje, kai požeminė vandentiekio sistema buvo apleista, šie tuneliai Antrojo pasaulinio karo metu virto slėptuvėmis nuo bombų. Dabar tai – įdomi patirtis turistams ir originali pažintis su dar viena Neapolio dalimi.
Iš tamsių katakombų išlendame į dienos šviesą ir jaučiamės nusipelnę puodelio kavos ir babos (romu gausiai sulaistyto pyragėlio) saulėtoje aikštėje.
Toliau mūsų plane – Santa Chiara kompleksas – įspūdingas ansamblis, jungiantis baziliką, vienuolyną, kapavietes ir archeologijos muziejų. Įdomi komplekso istorija (jis pradėtas statyti 14-ame amžiuje), bet drįstu manyti, kad didžioji dalis turistų užsuka, nes čia tiesiog labai gražus kiemas: sodas su apelsinmedžiais, jo viduryje – aštuoniakampės kolonos ir suoleliai, puošti spalvingomis majolikos plokštėmis, kiemą juosia arkados, ištapytos laiko jau gerokai paliestomis freskomis. Tokia unikali tylos, ramybės, grožio oazė chaotiškame Neapolio senamiestyje.
Atsikvėpę čia galime toliau žingsniuoti per miestą link Vomero kalvos. Mūsų tikslas – Sant'Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo). Pati pilis gal ir nėra labai įspūdinga, bet nuo jos terasos atsiveria nuostabi Neapolio panorama – visas miestas, uostas, Vezuvijus ir jūra susilieja į nepakartojamą peizažą.
Pompėjai - laiko sustabdytas miestas
Kelias dienas stebėję Vezuvijų per atstumą, kas rytą sveikinęsi su juo pro savo kambario langą, vieną dieną suplanavome jį aplankyti. Tiksliau, net tik jį, bet ir šalia esantį miestą Pompėjus. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje, dažnai vadinamas „miestu, kurį sustabdė laikas“. Kadaise tai buvo klestintis romėnų miestas, įkurtas VI a. pr. Kr., žinomas dėl savo turtingų vilų, spalvingų freskų, teatrų, pirčių.
79 m. rugpjūčio 24 d. miesto gyvenimą sustabdė staiga išsiveržęs Vezuvijus. Pelenų ir uolienų sluoksnis užkonservavo miestą beveik 1700 metų. Dėl to šiandien galime pamatyti senovės romėnų kasdienybę beveik tokią, kokia ji buvo prieš daugiau kaip tūkstantį metų.
Labai įspūdingas yra Pompėjų amfiteatras – seniausias išlikęs mūrinis amfiteatras pasaulyje, pastatytas 70 m. pr. Kr. Jame tilpdavo apie 20 tūkst. žiūrovų, atėjusių stebėti gladiatorių kovų. Taip pat galima aplankyti pirtį, prabangias vilas su mozaikomis ir freskomis, kurios iki šiol žavi intensyviomis spalvomis, netgi viešnamį. Vienas labiausiai sukrečiančių įspūdžių – tai gipsiniai žmonių atspaudai, liudijantys tragišką jų paskutinių akimirkų dramą. Lankytis Pompėjuose labai rekomenduočiau su gidu – ir sutaupysite laiko, nes nereikės klaidžioti su žemėlapiu, ir matysite ne tik apgriuvusių pastatų liekanas, bet suprasite visą miesto istorijos tragizmą.
Po Pompėjų kitas objektas – tragedijos kaltininkas Vezuvijus. Šis ugnikalnis stūkso apie 9 km nuo Neapolio, jo aukštis – apie 1 281 m. Tai vienintelis aktyvus žemyninės Europos ugnikalnis. Jo krateris yra maždaug 650 metrų pločio ir apie 230 metrų gylio. Jei ką, Vezuvijus vis dar aktyvus.
Nors pasirūpinome bilietais iš anksto (vietoje jų nenusipirksite, nėra jokių kasų), visgi jau teko pirkti juos su pavežėjimo paslauga, nes kitų bilietų jau nebuvo likę. Tad iš Pompėjų traukiniu (tiksliau, dviem traukiniais, nes ne visi stoja mums reikalingoje stotelėje), pasiekėme Ercolaną, o iš jo autobusu mus atvežė iki Vezuvijaus. Autobusas išleido nedideliame parkinge, esančiame apie 1000 metrų aukštyje, o iš čia jau toliau – nuosavomis kojomis. Iki kraterio viršūnės ėjome apie pusvalandį. Ėjimas lengvai kylančiu taku nebuvo sunkus net man, tik su viena sveika ranka. Didžiausias iššūkis buvo labai smarkus vėjas. Atsiveriantys vaizdai verti šio kopimo: Neapolio įlanka, jūra, Pompėjų griuvėsiai ir tolumoje plytintys miesteliai.
Pats vulkanas ir krateris nepasirodė kažkuo įspūdingi. Pusantros valandos kopimui pirmyn, leidimuisi atgal ir apsižvalgymui užteko su kaupu.
Kontrastų miestas
Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e sužymėtų lankytinų vietų. Ne, norėjosi ir tiesiog ramiai paklaidžioti po miestą, pasimėgauti maistu ir vynu, nueiti į neapolietiškos muzikos koncertą.
Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Taip, Neapolio senamiestis, o ypač Ispaniškasis kvartalas, garsėja savo chaosu, siauromis, triukšmingomis gatvėmis.
Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais. Šis kontrastų miestas sugeba nustebinti kiekviename žingsnyje.
Picos gimtinė
Pasakoti apie Neapolį ir nepaminėti maisto būtų tikrai neatleistina. Kas ką žino apie Neapolį – galima diskutuoti, bet kad šis miestas – picos gimtinė, manau, tai prisimena kiekvienas. Taip, būtent čia sukurta garsioji Margherita pica – pagaminta 1889 metais ir taip pavadinta Italijos karalienės Margheritos garbei. Jos ingredientai: pomidorai, mocarela, bazilikas – simbolizuoja Italijos vėliavos spalvas.
Valgėme picą populiariausiose ir garsiausiose Neapolio picerijose, taip pat ir „Sorbillo“, „L'Antica Pizzeria da Michele“, ypač išgarsėjusioje filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts. Beje, iš visų valgytų picų, pastarojoje ji buvo prasčiausia. Nedrįsčiau sakyti, kad ji buvo neskani, tikrai ne, tiesiog kitose picerijose picos buvo dar skanesnės. 🙂 Picos kaina visose tose ikoninėse picerijose: Margherita – 6-7,5 eurai (brangesnė – su papildomais priedais), Marinara – 5-6 eurai. Vienos picos mums dviem pilnai užtekdavo.
Dar viena gidės Vitalijos rekomenduota įdomi vieta – „Pesceria Azzurra“. Turguje esanti valgymo vieta, kurios staliukai sustatyti tiesiog gatvėje ir prie kurių nusidriekia eilės. Jei ieškote, kur maloniai pasėdėti ir skaniai pavalgyti – šitą vietą aplenkite, bet jei norite šviežio, skanaus ir nebrangaus maisto – užsukite: vienkartiniai indai, pusė litro balto vyno už 4 eurus, švieži žuvies ir jūros gėrybių patiekalai už labai draugiškas kainas.
O jei jau ieškote labai išskirtinės vietos, užeikite į „Gran Caffè Gambrinus“. Čia jus pasitiks uniformuoti barmenai, nuostabiai dekoruotos salės ir, žinoma, viliojantis kavos aromatas. Kad jau neabejotumėte, jog patekote į išskirtinę vietą, apžiūrėkite kairėje esančią vitriną, kur iki šiol saugomi neplauti kavos puodeliai, iš kurių gėrė popiežius, garsūs politikai, pramogų pasaulio žvaigždės. Už puodelį espresso čia sumokėsite 1,8 euro, už cappuccino – 2,8 euro. Kaip Neapolyje, tai labai brangu 🙂
Anot mūsų gidės Vitalijos, skaniausi kepiniai mieste – „Scaturchio“ kepyklėlėje, kur galima nusipirkti ir tradicinę babą (2,2 euro, man vienai ji kiek per didelė), ir sicilietiškų kanolių, ir kitų gardumynų. Brangiausio pyrago gabalėlio kaina – 5 eurai, ir ji čia išskirtinė, nes didžiosios dalies kepinių kainos svyruoja tarp 2,2-3,5 eurų.
Neapsivalgyti ir nesustorėti – sudėtinga. Turistus aišku gelbsti nueiti atstumai ir taip sudegintos kalorijos, kaip apsisaugoti vietiniams – nežinau 🙂
Ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Be jokios abejonės. Nes Neapolis – tai nuotykis, į kurį norisi pasinerti dar ir dar kartą. Nes tai jaukus ir gyvas miestas, šiek tiek chaotiškas, šiek tiek apšepęs, bet kartu ir žavus.
Mūsų kelionės planas:
Kaip man sekėsi su sulaužyta ranka?
Gerai. Žmonės malonūs ir paslaugūs, praleidžia, padeda. Net picerijoje „L'Antica Pizzeria da Michele“ picą išsinešti gavau be eilės, spėju, būtent dėl sutvarstytos rankos.
Žinoma, kelionei su tokia ranka reikia pasiruošti, pavyzdžiui:
Ir tikrai nesiryžčiau keliauti praėjus savaitei ar dviem po traumos, kai dar skauda, kai dar nesi apsipratusi gyventi su viena normaliai funkcionuojančia ranka.
P. S. Didžiąją dalį šios kelionės agentūrai apmokėjau jos dovanų kuponu, kurį laimėjau apsipirkinėdama UAB „Eurovaistinė“ internetinėje parduotuvėje.
Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.
Šalis: Čekija
Jei Prahą įsivaizduočiau kaip moterį, ji būtų elegantiška dama, vilkinti ilga, puošnia suknele, savo siūlėse slepiančia šimtmečių istorijas. Jos šelmiškos šypsenos prasmę pavyktų perprasti tik artimiau ją pažinus. Kartais ji atrodytų rami ir santūri kaip gotikinė katedra, o kitą akimirką – lengvabūdiška, kviečianti prisėsti gatvės kavinėje ir gurkšnoti vyną žvelgiant į srūvančius Vltavos vandenis. O gal ne, gal ji kvepėtų kava ir šviežiai keptais tradiciniais kolache pyragėliais, kalbėtų lėtai, su lengva ironija ir žvilgsniu kviestų sekti ją siauromis senamiesčio gatvelėmis. Bet kuriuo atveju, tai būtų įdomi, žavi pašnekovė, įtraukianti į intriguojantį pokalbį, žingsnis po žingsnio atskleidžianti vis naujus savo istorijos vingius.
Prahoje lankiausi trečią kartą, bet pirmieji du buvo ganėtinai seniai, tad nusprendžiau dar kartą pasižvalgyti po populiariausias lankytinas jos vietas. Juo labiau, į šią kelionę pakvietę „CzechTourism“ pasiūlė savarankiškai atrasti šį miestą, o kaip gidą pasitelkti Prahos svečio kortelę (Prague Visitor Pass), įvardijančią svarbiausius objektus ir leidžiančią kortelės turėtojui didžiąją jų dalį aplankyti nemokamai. Taigi, susipažinkime dar kartą, ponia Praha! 🙂
Vaizdai iš trijų Prahos bokštų
Neslėpsiu – mėgstu pasižvalgyti po miestus iš aukščiausių bokštų. Ypač patinka pirma tokia pažintis – apžvelgi miestą iš viršaus, daugmaž įvertini jo dydį, susidarai bendrą vaizdą, o paskui jau leidiesi žemyn ir vaikštinėdama aikštėmis, gatvėmis, susipažįsti artimiau.
Pažintis su Praha prasidėjo nuo Senosios rotušės bokšto, siekiančio net 69,5 metrus. Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama – raudoni senamiesčio stogai, daugybė bokštų, dėl kurių Praha kartais vadinama „šimto bokštų miestu“, vingiuojanti Vltava, vaizdas į pilies kalvą. Beje, kas maloniai nustebino – didžiąją dalį pakilimo iki bokšto apžvalgos aikštelės galima įveikti liftu, o tai tikrai itin retas atvejis tokiuose senuose pastatuose.
Bokštas garsus ne tik aukščiu, bet ir garsiuoju astronominiu laikrodžiu Orloj, skaičiuojančiu laiką jau nuo 1410 metų. Kiekvieną valandą čia susirenka minios stebėti, kaip atsidaro du langai ir juose pasirodo 12 miestą sveikinančių apaštalų. Laikrodžio šonuose galima pamatyti skeletą, skambinantį varpeliu, turką, purtantį galvą, šykštuolį su pinigine, pilna pinigų, ir Tuštybę, žiūrinčią į veidrodį. Visas spektaklis baigiasi auksinio gaidžio giedojimu ir bokšto varpo skambėjimu. Sakoma, kad ryte pirmą kartą užgiedojus gaidžiams iš Prahos pabėga vaiduokliai ir velniai.
Visa Senamiesčio aikštė, su jos centre stovinčiu paminklu Janui Husui, – tarp turistų itin populiari vieta, kaip įprasta apie tokias sakyti „senamiesčio širdis“.
Visai netoli jos – Klementinum – antras po Prahos pilies pagal dydį istorinių pastatų kompleksas, mokslo ir kultūros centras. Jau daugiau kaip 200 metų čia įsikūrusi Čekijos nacionalinė biblioteka, kurios fonduose saugomi vertingiausi rankraščiai. Jos archyvuose galima rasti visas per pastaruosius du šimtus metų išleistas knygas, žurnalus ir laikraščius.
Įdomiausia Klementinum vieta – įspūdinga Barokinė salė, sakoma, viena gražiausių pasaulio bibliotekų, kur kiekviena knygų lentyna atrodo tarsi meno kūrinys. Gaila, kad ją galima apžiūrėti tik žvelgiant pro įėjimą, užeiti vidun nepavyks. Beje, čia taip pat yra 68 m aukščio Astronomijos bokštas, iš kurio dar kartą pasigrožime Prahos panorama. Antras apžvalgos bokštas įveiktas :).
O toliau – laisvas laikas mieste 🙂 Planuose – dar vienas Prahos „must“ objektas – Karolio tiltas, populiarus ir tarp turistų, ir tarp sekmadienio popietę išėjusių pasivaikščioti vietinių gyventojų. Fotografuojame tiltą, juo lėtai vaikštinėjančius žmones. Tada kyla mintis apžvelgti jį iš Senamiesčio tilto bokšto. Grįžtame atgal iki tilto pradžios ir kopiame laiptais aukštyn. Čia jau jokio lifto nėra, tenka pasikliauti nuosavomis kojomis. Na, dėl vaizdo – tiltas matosi puikiai, tik nuo Senosios rotušės vaizdas į miestą kur kas įspūdingesnis, tad taupydama laiką bei pinigus rinkčiausi pirmąjį. Kadangi turime Prahos turizmo pasą, mums šis pasižvalgymas papildomai nekainuoja.
Karolio tiltas ir Prahos pilis
Viena iš legendų pasakoja, kad imperatorius Karolis pradėjo statyti tiltą tiksliai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. Pasirinktas laikas esą buvo palankus dėl saulės ir Saturno išsidėstymo, o taip pat dėl simbolinės nelyginių skaičių sekos (1-3-5-7-9-7-5-3-1). Kita legenda tikina: statant tiltą į skiedinį buvo dedama kiaušinių, vyno ir pieno, kad tiltas išliktų stabilus daugybę amžių. Nežinia, ar šios legendos sako tiesą, bet rezultatas pasiteisino – šis 516 m ilgio tiltas tvirtai stovi iki šiol ir žavi milijonus turistų.
Tiltas – tikra trisdešimties barokinių skulptūrų galerija. Tarp jų labiausiai išsiskiria šv. Jono Nepomuko statula. Nepanoręs atskleisti karaliui karalienės paslapties šis šventasis nuo Karolio tilto buvo įmestas į Vltavos upę, o dabar žada sėkmę kiekvienam, kuris paliečia jo skulptūrą.
Taigi, Karolio tiltu išSenamiesčio žingsniuojame į Prahos dalį, vadinamą Mažuoju miestu (Mala Strana). Mūsų tikslas – ant kalvos stūksant Prahos pilis, bet pakeliui dar nusukame Vrtba sodus. Matėme jų nuotraukas, tad įsivaizdavome erdvią teritoriją tarp namų, ir pirmą kartą tiesiog praeiname nepastabėdamos įėjimo. Pasirodo, sodai visiškai pasislėpę tarp namų, tad buvo labai keista ir netikėta vidury miesto atrasti tokią tylos oazę.
Toliau žingsniuojame, tiksliau – lipame aukštyn link Prahos pilies, kuri tūkstantį metų buvo Čekijos karalių, paskui – ir prezidentų rezidencija. Teigiama, kad Prahos pilies teritorija – didžiausias senovinis pilies kompleksas pasaulyje. Dėl dydžio – na, nežinau, bet nors lankausi ne pirmą kartą, pilies kiemai ir Šv. Vito katedra, kiti pastatai pribloškia savo didybe. Ypač – Šv. Vito katedra su įspūdingais viduramžių interjerais, kuriuos saulėtą dieną nuostabiai apšviečia saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro spalvotus vitražus. Katedroje ilsisi ir šventųjų, taip pat – Čekijos valdovų palaikai.
Įspūdingi ir Prahos pilies Senieji karališkieji rūmai, beje, turintys sąsajų su Lietuvos istorija: vadinamoji Vladislovo salė, pavadinta Vladislovo Jogailaičio vardu ir sukurta šio valdovo iniciatyva. Prahos pilies Senuosiuose karališkuosiuose rūmuose taip pat rezidavo ir Vladislovo Jogailaičio duktė Ona, ištekėjusi už būsimo imperatoriaus Ferdinando Habsburgo.
Taip pat teigiama, kad negalima palikti Prahos pilies neaplankius Auksinės gatvelės. Siaurutė gatvelė su spalvotais nameliais masina lankytojus pasižvalgyti po ekspozicijas, įsigyti suvenyrų. Legenda pasakoja, kad nameliuose gyveno alchemikai, ieškoję legendinio jaunystės eliksyro ir filosofinio akmens. Na, ir jau tikras faktas – 22-uoju numeriu pažymėtame namelyje dirbo garsus rašytojas Franzas Kafka.
Pietus pavalgome pilies teritorijoje, o po jų prisėdame jau už pilies teritorijos įsikūrusioje vyninėje. Staliukai sustatyti visiškai prie šlaito, apaugusio vynuogynais – net keista, kad sėdime pačiame Prahos centre. Bet tuo įtikina vaizdai į šį miestą.
Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.
Plaukimas Vltavos upe
Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.
Tiesą sakant, nuovargis jau pradeda jaustis, tad sėdame į laivą (jo bilietas taip pat įskaičiuotas į Prahos svečio kortelę) ir 45 minutes žvalgomės po miestą iš vandens. Jei atvirai, pagrindinė priežastis plaukti laivu man buvo nuovargis, nes atrodė, kad ši atrakcija gali būti nuobodoka. Pasirodo, klydau, nes mažutis mūsų laivelis išsuko iš pagrindinės Vltavos vagos ir praplaukė kur kas siauresnėmis jos atšakomis, kurių net neįtariau esant.
Ir plaukiant, iš vandens elegantiškoji ponia Praha vėl pasirodė visai kitaip – upės paviršiuje atsispindintys pastatai atrodė dar didingesni. Taigi, susipažinome su Praha iš visų pusių – žvelgėme į ją iš bokštų, klaidžiojome jos gatvelėmis, gėrėjomės pastatais iš vandens.
Pakeliui link vakarienės vietos dar užsukame į Žydiškąjį kvartalą – kelios sinagogos, senos kapinaitės.
Dienos pabaigai – vakarienė tradicinius čekiškus patiekalus siūlančiame restorane „Kolkovna“.
Į viešbutį grįžome metro, nes kojos labai aiškiai sakė: „mums jau gana“. 🙂
Mūsų planas – ką nuveikėme Prahoje per vieną dieną – rekomenduočiau aktyviems ir norintiems daug pamatyti:
Skaičius mėgstanti mano kolegė Laura iš https://aplinkpasauli.eu/ suskaičiavo, kad ekskursijos, bilietai į aplankytus objektus, plaukimas upe mums būtų kainavę apie 137 eurus, Prahos svečio kortelės kaina – 105 eurai. Ji galioja 48 val., mes naudojomės tik 12 val., taigi, būtume galėję aplankyti dar gerokai daugiau vietų. Ir plius – kelionės viešuoju miesto transportu. Tad jei norite tikrai gerai susipažinti su Praha, Prahos svečio kortelę verta įsigyti.
Beje, pasiekti Prahą dabar labai parasta, nes ketvirtadieniais ir šeštadieniais yra tiesioginiai airBaltic skrydžiai iš Vilniaus į Čekijos sostinę.
O atskridus galima leisti laiką Prahoje, galima pakeliauti po jos apylinkes, plačiau apie tai – čia.
Iki kitų susitikimų, gražioji ponia Praha!
