Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.
Šalis: Ispanija
„Prie ko čia tokia eilė? O, kažkokie rūmai, būtinai norėsiu į juos ateiti, kaip jie vadinasi? Kokia milžiniška katedra! Taip, jai reikės skirti kelias valandas. Šitas baras tikrai gerai atrodo, ir tapos čia skanios, būtinai dar ateisime“, – Google Maps pildėsi vis naujais ženkliukais, žyminčiais vietas, kurias noriu aplankyti, ar barus, į kuriuos verta užsukti.
Malonus faktas, kad niekur nereikia skubėti – mums prieš akis visas mėnuo darbostogų Sevilijoje (Sevilla). Šeštadienis realiai buvo pirmoji pažinties su šiuo miestu diena, nes atskridus vėlų penktadienio vakarą pamatėme tik kelis šimtus metrų kelio nuo autobusų stotelės iki mūsų naujų, per Airbnb surastų namų. Na, tiesą sakant, nelabai ką ir pamatėme, nes buvo jau tamsu. Galėjome tik pasidžiaugti šiltu vakaru, nes net ir artėjant vidurnakčiui temperatūra buvo netoli 20-ies laipsnių šilumos. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi lapkritį Lietuvoje pakeisti lapkričiu Sevilijoje. Pernai džiugino darbostogos Sicilijoje, gal šiemet nenuvils Sevilija.
Šilčiausias miestas žemyninėje Europoje
Kodėl Sevilija? Pirmoji priežastis – tai šilčiausias miestas žemyninėje Europoje. Kitos: miestas labai gražus, didelis, jame yra ir ką veikti, ir ką pamatyti. Sevilijoje lankęsi draugai žavėjosi ja, tad buvau tikra – patiks čia ir man. Apskritai, visa Andalūzija man atrodė ypatingas kraštas – na, kažkas tokio, sudėlioto iš baltų, saulės įkaitintų miestelių, Pedro Almodovaro filmų scenų ir flamenko. Net pats žodis – Andalūzija – skambėjo kažkaip ypatingai, viliojančiai ir daug žadančiai.
Kokia pasirodė realybė? Pirmas įspūdis – miestas kaip miestas. Rajonas, kuriame apsistojome, puikus – apie kilometras iki katedros, kiek arčiau – moderni miesto dalis Nervion – su šiuolaikiškais gyvenamaisiais namais, biurų pastatais ir prekybos centrais. O mes gyvenome tokioje tarpinėje dalyje – tarp šiuolaikiško miesto ir senosios jo dalies. Tiesą sakant, ta Sevilijos dalis iš tiesų turėtų būti labai sena, nes visiškai šalia mūsų laikinų namų didžiojoje Luis Montoto gatvėje buvo išlikusi dalis senovinio romėnų akveduko, o ją supo šimtmečiais vėliau iškilę pastatai.
Kelionių patirtis pamokė, kad labai patogu apsistoti ne senamiestyje, o šalia jo, vietinių gyvenamame rajone. Kodėl? Na, neretai senuose senamiesčio namuose būna prastas interneto ryšys. Gatvelės tokio siaurumo, kad priešais gyvenantis kaimynas galėtų per langą paduoti druskos, bet saulė tų langų niekaip nepasiekia, o rudenį jau jos norisi. Na ir smagiau nors dalį laiko praleisti ne tarp turistų, o tarp vietinių gyventojų, lankytis jiems skirtose parduotuvėse ir baruose. Kuo jie skiriasi? Elementarus pavyzdys – vietiniame, šalia mūsų laikinų namų prekybos centre „Dia“ tradiciniai ispaniški kalėdiniai saldumynai iš riešutų ir medaus – turonai – kainavo maždaug 30 proc. pigiau nei jų kolegos tarp turistų populiariuose rajonuose, ir jų sudėtis buvo kur kas geresnė nei tų prabangiųjų. Panaši situacija ir su kitais pirkiniais – tiek parduotuvėse, tiek restoranuose, baruose.
Pirmoji pažintis su Sevilija
Taigi, ir pusryčių išėjome ieškoti kažkur netoliese, vietinėse kavinėse. Ir ką radome? Balinta kava nedidelėse stiklinaitėse ir baltos duonos skrebutis su sūriu, kumpiu ar kažkokiais pomidorais. Meluočiau, jei sakyčiau, jog toks meniu mane sužavėjo. Vietinėse kavinėse net neverta ieškoti kapučino, kruasanų. Pusrytinių saldėsių gerbėjams – čiūros (aliejuje virtos lazdelės, šiek tiek primenančios lietuviškas spurgas) su karštu šokoladu ir kava. Na, ir šiaip, mano asmenine nuomone, ispanų maistas nėra pats skaniausias. Per visą mėnesį ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti kartus, kai tikrai skaniai valgėme tapų baruose, restoranuose gamintą maistą. Bet maistas tikrai nėra brangus, o gėrimai - ir geri, ir tikrai pigūs palyginus su lietuviškomis kainomis. Pavyzdžiui, vyno taurė terasoje su vaizdu į Sevilijos katedrą už 4 eurus jau atrodė brangi 🙂
Beje, kavinę ar tapų barą Ispanijoje surasti nėra sunku, tereikia tik klausytis. Taip, klausytis, nes tikrai atrodo, kad į restoranus, kavines, barus ispanai eina ne valgyti ar gerti, bet pasikalbėti. Ne kartą teko stebėti vaizdą – mes spėjame pavakarieniauti, o prie gretimo stalelio kompanija vos palietė savo maistą ir gėrimų taures. Nes gi reikia pirma pakalbėti. Visiems, vienu metu. Ir garsiai. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus kompanija susirinkusi – jaunimo ar garbaus amžiaus senjorų.
Išgėrus kavos ir vis labiau šviečiant saulei, jau ir miestas atrodė gražiau. Na, atrodo, mūsų laukia tikrai malonus lapkritis. Kadangi šis tinklapis vadinasi pokeliones.lt , ir tekstai bei nuotraukos į jį sugula kelionei jau pasibaigus, tad užbėgant už akių galiu pasakyti – jis toks ir buvo.
Darbostogos Sevilijoje? Taip!
Tiek po darbostogų Sicilijoje, tiek ir grįžus iš Sevilijos dažnai sulaukiu klausimų / komentarų: „Bet tai kaip dirbti, kai esi kitoje šalyje ir nori tiek daug visko pamatyti?“ Pasikartosiu, ką rašiau pasakodama apie darbostogas Sicilijoje – jei darbas toks, kad iš tiesų turite nuo 8 iki 17 val. sėdėti prie kompiuterio, tad tikrai reikėtų gerai pagalvoti, ar darbostogos Jus džiugins. Bet jei darbo grafikas laisvesnis, jei svarbiausia, kad darbai būtų padaryti laiku, ir juos galima atlikti atsikėlus anksčiau ar jau po darbo valandų, tada užtenka laiko ir darbams, ir pažinčiai su miestu, ir savaitgalio išvykoms po apylinkes. Žinoma, vien tik atostogauti maloniau, bet nesu iš tų žmonių, kurie gali sau leisti nedirbti visą mėnesį. Sutrumpinti kelionę iki dešimties dienų ar dviejų savaičių? Taip, galima, bet tada trumpiau teks pasimėgauti saule 🙂
Ar yra ką veikti visą mėnesį Sevilijoje? Tikrai taip. Jei gerai neparuošėte namų darbų, atvykę į Seviliją užsukite į šalia katedros esantį turizmo informacijos centrą. Čia gavau visą sąrašą lankytinų objektų, su darbo valandomis, kainomis, ir nurodytu laiku, kada tų muziejų ar rūmų lankymas nemokamas. Taip, Ispanijoje yra tokia tradicija – netgi dalį populiariausių objektų kažkurią savaitės dieną galima aplankyti nemokamai. Į kaip kuriuos (pvz., Sevilijos katedra ar Alkazaras) reikia registruotis iš anksto, į kitus – šiek tiek palaukti eilėje, į trečius galima patekti ir be jokių eilių, o į ketvirtus nemokamai tam tikromis valandomis įleidžiami tik Europos Sąjungos piliečiai. Žinoma, sezono metu eilės gali būti ilgesnės, o viešint mieste tik kelias dienas prisitaikyti prie nemokamo lankymo grafiko gali būti sunku, bet gyvendama Sevilijoje ne sezono metu ir visą mėnesį bilietus pirkau tik į katedrą (artimiausiam nemokamam laikui galėjau registruotis gruodžio 22 d.) ir į rūmus ar į muziejus, kurie nemokamai lankytojų nepriima. Tad planuojant kelionę į Ispaniją, tikrai verta pasidomėti tokia galimybe.
Taigi, susidariusi tokį grafiką, vos ne kasdien vaikščiojau po rūmus, muziejus.
Nors iš tiesų Sevilija yra toks miestas, kuriame ir šiaip yra ką veikti. Pavyzdžiui: pasišildyti saulėje sėdint prie Gvadalkivyro (Guadalquivir) upės, pasivaikščioti po parkus ar siauromis senamiesčio gatvelėmis, išgerti aperityvo viename iš daugelio barų, pasigrožėti Ispanijos aikšte, o vakare nueiti pasižiūrėti flamenko. Taip, čia toks aprašymas skamba kaip ištrauka iš reklaminio kelioninio lankstinuko, betgi viskas taip ir buvo. 🙂
O savaitgaliais nuomojome automobilį ir važinėjome po aplinkinius miestus ar miestelius. Apvažiavome Kadizą (Cadiz), Marbelją (Marbella), Kordobą (Cordoba), baltuosius miestelius, Rondą, Cherezą (Jerez). Apie juos – kituose pasakojimuose.
Baigdama tekstą susimąsčiau, o kokia nauda iš jo gali būti skaitytojams. Tai bandau apibendrinti:
Pirmoji rekomendacija būtų – nustokite svajoti ir imkitės veikti: pradėkite ieškoti bilietų ar bendrakeleivių, taupyti pinigus. 🙂 Kol kas yra (tikėkimės, kad ir toliau bus) tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Trevizo oro uostą, o iš ten Venecija jau lengvai pasiekiama – iki jos tik apie 31 km.
Transportas iš oro uosto ir į jį
Pasiekti Veneciją iš oro uosto ir atvirkščiai nėra sudėtinga – važiuoja tiesioginiai oro uosto ekspresai ATVO (jų grafiką rasite čia), bilieto kaina 12 eurų žmogui, arba BARZI (jų grafikas štai čia), važiavimas juo kainuoja 10 eurų žmogui – rinkitės, kurių laikas labiau dera prie Jūsų skrydžio. Skaičiau, bilietus galima pirkti iš anksto internetu arba autobuse, mes juos įsigijome išlipę iš lėktuvo oro uosto informaciniame kioskelyje. Dar viena pigesnė galimybė pasiekti Veneciją – važiuoti maršrutiniu autobusu iki Trevizo miesto ir čia geležinkelio stotyje sėsti į traukinį.
Pasiteisinęs pasirinkimas – Mestre
Pirmiausias klausimas susiruošus į kelionę būna – kur apsistoti. Kai mes pradėjome planuoti kelionę daugiau kaip pora mėnesių prieš norimą datą, pastebėjome, kad vietų viešbučiuose Venecijoje tikrai nėra daug, ir kainos gerokai aukštesnės nei kituose Italijos miestuose, nors sezonas jau turėjo artėti prie pabaigos (keliavome spalio 5-9 dienomis). Pasiskaičiusi atsiliepimų ir rekomendacijų, pradėjau ieškoti nakvynės vietų ne saloje, o mainland‘e – žemyne, šalia Venecijos esančiame miestelyje Mestre (lietuviškai turėčiau versti – Mestrinas, bet man toks pavadinimas labai jau toli nuo itališkos versijos). Paprastai pirmiausia žvalgomės apartamentų per Airnbnb, bet čia jų pasiūla buvo labai kukli, tad susiradome viešbutį.
Mūsų nuomone, toks pasirinkimas labai pasiteisino. Na, pirmiausia dėl to, kad tokio lygio viešbučio už tokią kainą Venecijos saloje tikrai nebūtume radę, bent jau likus keliems mėnesiams iki planuojamos kelionės. Susisiekimas su Venecija – itin patogus: ją galima pasiekti autobusu (važiuoja ir naktiniai), tramvajumi arba traukiniu. Traukiniai iš Mestre geležinkelio stoties važiuoja dieną maždaug kas penkios minutės, apie 23 val. nakties teko laukti gal penkiolika minučių. Kelionės laikas traukiniu – 11 min., bilieto kaina – 1,4 euro. Mūsų viešbutis buvo apie 5 min. pėsčiomis iki geležinkelio stoties, tad susisiekimas buvo tikrai greitas ir paprastas. Bilietus reikia pirkti iš automato, prieš lipant į traukinį nepamiršti atsižymėti. 🙂
Kaip supratome išlipdamos vakarais iš traukinio su minia žmonių, tikrai daugelis Veneciją lankančių turistų nakvynei renkasi Mestre. Visai šalia, kitoje geležinkelio pusėje įsikūrusi Marghera, keliolika iš traukinio išlipusių žmonių patraukdavo jos kryptimi, bet neteko joje apsilankyti, tad nelabai ką galėčiau papasakoti.
O Mestre tikrai patiko – jaukus vietinių italų apgyvendintas miestelis. Yra jame ir nedidukas, bet visai simpatiškas senamiestis, kurio pagrindinėje aikštėje įsikūrusioje kavinėje sekmadienį ramiai pusryčiavome, stebėdamos vietinių gyventojų eiseną su dūdų orkestru kažkokios šventės proga. Miestelyje, beje, netoli geležinkelio stoties, atradome net kelias jaukias osterijas ir picerijas, kur pora kartų tikrai skaniai pavalgėme – lankytojų čia gerokai mažiau, o dėmesio jiems – kur kas daugiau nei Venecijoje. Jau ir viešėdama Atėnuose įsitikinau, kad valgyti vietinių gyventojų rajonuose paprastai būna geras pasirinkimas.
Iš traukinio – į laivą
Bet gi kelionės tikslas visgi – Venecija. Daugiau įspūdžių apie šį miestą galite rasti ankstesniame mano pasakojime, čia daugiau apsiribosiu praktiniais patarimais. Taigi, atvykę iš Mestre, Trevizo ar kitur išlipate iš traukinio Venecijos Santa Lucia geležinkelio stotyje (Stazione di Venezia Santa Lucia) arba šalia esančioje autobusų stotyje ir prieš Jūsų akis – Didysis kanalas. Atvykote! Ir dabar jau vandens transportu, dviračiu ar pėsčiomis leiskitės į pažintį su miestu.
Venecija žavi ir išsiskiria iš kitų miestų savo kanalais, atstojančiais miesto gatves, tad autobusus, troleibusus, taksi ir net šiukšliavežes bei „greitosios pagalbos“ automobilius čia atstoja vandens transportas. Tad jei nenorite eiti pėsčiomis, galite rinktis vaporetto – vandens autobusą. Jų stotelių tikrai daug. Jei keliaujate iš Mestre, bilietą galite nusipirkti šalia geležinkelio stoties esančiose transporto kasose. 9,5 euro kainuojantis bilietas galioja 75 min. ir tinka autobusui bei vaporetto. Jei plauksite per miestą, įvertinkite, kad kelionė tikrai užtruks – kol laivas prisišvartuos stotelėje, kol sulips žmonės, kol vėl atsišvartuos. Kai rinkdavomės per Google Maps tinkamą maršrutą, pastebėjome, kad eiti pėsčiomis ar plaukti laivu užtrunka daugmaž tiek pat laiko. Priežastis rinktis vaporetto – atrakcija, kojų pataupymas (tuo atveju, jei pasiseks atsisėsti).
Jei planuojate daugiau plaukioti, aplankyti Murano, Burano ar kitas salas, tikrai verta įsigyti dienos transporto bilietą, tinkantį autobusams, tramvajui, vaporetto, daugeliui traukinių. Kaina parai – 25 eurai, dviem – 35 eurai, trims – 45 eurai, septynioms – 65 eurai. Tai apie transportą turbūt tiek 🙂
Ką pamatyti – čia jau priklauso nuo kiekvieno noro ir skonių, pasirinkimas labai platus – nuo tiesiog vaikščiojimo po miestą, iki muziejų, parodų, renginių, plaukimo į kitas salas. Mūsų kelionės tikslas buvo „Venecijos bienalė“. Taip pat dažname mieste įpratau paieškoti nemokamų ekskursijų, už kurias atsiskaitoma arbatpinigiais. Kol kas visos jos pasiteisino – Santjage, Atėnuose, ir dabar – Venecijoje. Čia vaikščiojome su „GuruWalk“. Patiko.
Skanaus!
Kur verta valgyti – informacijos ieškojome per Google Maps, rinkomės vietas, kurių vertinimas ne mažesnis nei 4,5 balo ir visur pavalgėme tikrai skaniai. Nesirinkome brangių restoranų, mūsų išbandytuose picų kainos prasidėjo nuo 9 eurų, pirmieji makaronų patiekalai – nuo 10 eurų, antrieji žuvies – nuo 15 eurų, privalomas aperityvas Aperol spritz – nuo 3,5 eurų, kapučino kava – 2,5-3,5 euro. Jei skubate, galite pasigriebti gabalą picos išsinešti – jis gali atsieiti apie 4 eurus ir būti pašildytas. Na, Šv. Morkaus aikštėje Jums pasiūlys pasimėgauti kava už 6 eurus, paragauti picos už 20 eurų. Nežinau, ar ji tikrai du kartus skanesnė už savo kolegę, iškeptą 500 metrų atstumu nuo aikštės :). Jei gerai pamenu, visose mūsų pasirinktose valgymo vietose buvo ir 2 eurų coperto mokestis.
Tai turbūt tiek praktinių patarimų. Gerų įspūdžių Venecijoje! 🙂
P. S. Keliavome 2022 metų spalio pradžioje.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Kelionės laikas: 2022 m. spalio 5-9 d.
Šalis: Italija
Prie įspūdingo senovinio pastato, greičiausiai viešbučio, prisišvartavusi prabangi motorinė valtis. Pro duris pasirodo ilga žalsva vakarine suknele vilkinti moteris, ir grakščiai žengusi kelis žingsnius raudonu kilimu, prilaikoma ištiestos vairuotojo rankos lipa į valtį. Penktadienio vakaras, matyt, kažkuriuose vandens skalaujamuose rūmuose jos laukia vakarienė. Plaukiant kanalais laivu buvo matyti, kad ne vienoje krištolo šviestuvais nušviestoje salėje ruošiamasi pobūviui. Žalia suknele vilkinti ponia tikriausiai laukiama kažkurioje iš jų.
Šv. Morkaus aikštė – turistų traukos vieta
Kažkada labai prabangūs, dabar jau sūraus vandens gerokai apgadinti įspūdingi pastatai, į juos atsimušančios kanalu praplaukusios valties sukeltos bangos, vandenyje atsispindinčios aplinkinių namų langų šviesos – puikus fonas paleisti fantaziją ir kurti istoriją, kur gali keliauti į šį dekadentišką miestą atvykusi ponia. Venecija įspūdinga, bet pamažu eižėjanti ir grimztanti – lėtai, centimetras po centimetro. Iš vienos pusės tai atrodo labai romantiškai, iš kitos – nostalgiškai liūdnai.
Su savo kerinčia praeitimi ir trapia dabartimi miestas susikūrė įspūdingą legendą, ir dabar jos paviliotos traukia minios turistų. Ir tada turime, ką turime – minios visiškai sugadina miesto įspūdį, jį pajusti galima tik kažkurioje atokesnėje Venecijos vietoje. Visa laimė, kad minios paprastai susibruka keliose pagrindinėse aikštėse ir grumdosi čia alkūnėmis, o nutolus nuo jų per saugų atstumą, galima šiek tiek atsipūsti, nors Venecija ir nėra iš tų miestų, kur gali visiškai pailsėti nuo kolegų turistų.
Tokia pati masiškiausia vieta Venecijoje – Šv. Morkaus aikštė (Piazza San Marco). Prabanga, matyt, turėtų alsuoti joje įsikūrę restoranai, prie kurių klasikinės muzikos kūrinius vakarais groja gyvi muzikantai. Tačiau prie staliukų susėdę svečiai kažkaip neatrodo panašūs į rinktinę publiką. Tai, kaip atidžiai jie gaudo praeivių žvilgsnius, išdavikiškai liudija – jie čia labiau dėl to, kad pasirodytų aplinkiniams. Kiti apskritai abejingai žvelgė į meniu ar aplink šurmuliuojančią minią – nedžiugino jų nei muzika, nei kava, kurios puodelis kainuojanti šešis eurus.
Nieko keisto – aikštėje šurmuliavo minia bet ką nuvargintų: driekiasi ilgiausios eilės norinčių patekti į svarbiausius Venecijos objektus: Šv. Morkaus katedrą, Kampanilę, Dožų rūmus. O pati katedra net negali toms minioms pasirodyti visu grožiu – vyksta statybos, prieš ją statoma užtvara, turėsianti apsaugoti ją nuo vandens. Tad ir stovi tokia apkuista užtvaromis ir statybinėmis medžiagomis, tačiau nepaisant to, vinguriuoja ilgos turistų eilės.
Vanduo – Venecijos išskirtinumas ir grėsmė
Vienur radau informacijos, kad Veneciją sudaro 114 salų, kitus – kad 125. Nežinau, kuris skaičius tikslesnis, bet faktas, kad jų tikrai labai daug. Prieš daug daug metų jos tapo prieglobsčiu nuo barbarų besislepiantiems venetams.
Miestas įkurtas 421 metais, netrukus atsirado dožo vadovaujama kunigaikštystė. Sunkiomis sąlygomis, kalant į žemę medinius pastolius, ant jų kilo įspūdingi pastatai. Kad jie nebūtų itin sunkūs, statybai naudotos plytos, kurios buvo kur kas mažiau atsparios vandeniui ir laikui nei akmuo. Daugėjant gyventojų per kanalus pradėti tiesti tiltai, nes susisiekti valtimis jau nebuvo labai patogu. Tiesa, jie ilgą laiką buvo tokie paprasti, be apsauginių užtvarų. Pastatyti jas teko palyginti neseniai, kai į miestą pradėjo plūsti turistai ir kritinėti į kanalus.
Bet grįžkime kiek atgal. IX amžiuje Venecija tapo Venecijos respublikos centru, iki XVI amžiaus klestėjo kontroliuodama prekybą tarp Europos ir rytų, turėjo didelį laivyną. Jos klestėjimo laikas baigėsi XVIII amžiuje. Kurį laiką Venecija priklausė Austrijai, XIX amžiuje tapo Italijos dalimi.
Pirmuosius gyventojus nuo barbarų saugojęs kanalų vanduo miestui pridaro daug problemų, gadindamas ir ardydamas senuosius statinius. „Acqua alta“ – potvynių vanduo, kamuoja miestą nuo spalio iki kovo, kai pakilę jūros vandenys, padedami vėjo široko, gena tą sūrų vandenį atgal į miestą. Jam apsaugoti neseniai pastatyta įspūdinga apsaugos sistema MOSE – 78 jūroje esantys potvynio barjerai. Sprendimas iš dalies pasiteisino, miestas nuo vandens saugomas, bet jis vis dar užlieja žemiausią renesansinio miesto vietą – Šv. Morkaus aikštę. Tai štai dabar prieš katedrą statomas apsauga turėtų gelbėti ją nuo vandens.
Pasiklyskite gatvelių ir kanalų labirinte
Venecijos trauką turistams suprasti nesunku – tai iš tiesų išskirtinis miestas. Kitoks, nei kiti Europoje. Jį gerai atspindi banalus apibūdinimas – muziejus po atviru dangumi, ir veikti čia tikrai yra ką. Viena populiariausių žinomų Venecijos pramogų – išsinuomoti gondolą. Beje, kiek mačiau, jomis daugiausiai plaukia turistai iš Azijos šalių – Japonijos, Kinijos. Nedomina gondolos? Tada eikite į muziejus, grožėkitės bažnyčiomis – tikrai rasite, ką pamatyti. Nepaisant šitų nuolatinių traukos objektų, čia dar nuolat vyksta įvairiausi renginiai: kino festivalis, Venecijos bienalė ir pan. Kai išgirsti Venecijos gyventojus besiskundžiančius turistų gausa, kyla natūralus klausimas – tai kam juos taip viliojate dar ir renginiais?
Mūsų kelionės į Veneciją pagrindinis tikslas buvo Venecijos bienalė, bet oras pasitaikė labai puikus, tai pirminį planą šiek tiek pakoregavome. Pirmą dieną, tik išlipusios iš traukinio Venecijos stotyje, apsižvalgę aplink, traukėme žemėlapius, Google Maps ir pradėjome pažintį su miestu. Pirmu lankytinu objektu pasirinkome Santa Maria Gloriosa dei Frari baziliką su įspūdingais Ticiano darbais, neseniai restauruotu Dievo Motinos paveikslu, puošiančiu pagrindinį bazilikos altorių. Bazilika tikrai įspūdinga, būsite – užsukite.
Bet taip pat supratome, kad toks ėjimas į tikslą sutrukdo pamatyti tai, kas yra šalia, pro ką praeini net nepakeliant akių. Tad visai smagu tiesiog maždaug pasižiūrėti kryptį, ir leistis į tą siauručių calle (gatvelių) ir taip, ne via, kaip kituose Italijos miestuose, labirintą. Kai kurios jų tokio siaurumo, kad ištiesti abi rankas į šonus tikrai nepavyktų. Todėl Venecijos gyventojai labai nemėgsta turistų, kurie nesilaiko eismo tvarkos ir neina dešiniąja tokios gatvės puse. O jei einant tamsia gatvele ausis pasiekia šurmulys, būkite tikri – netrukus prieisite campo (skverą) ar corte (buvusį privatų kiemą), ir nuo čia staliukus išsidėsčiusios osteria ar ristorante ir sklinda Jūsų ausis pasiekęs triukšmas. Beje, aikštė šiame mieste tik viena - Piazza San Marco. Tik taip vaikščiodami nusiteikite, kad kažkurioje vietoje gatvelė gali atsiremti į kanalą, ir ieškant tilto teks apsukti nemažą ratą.
O jei jau labai pavargote, lipkite į vandens autobusą – vaporetto. Tobula, jei Jums kartais pasitaikytų laivas, kurio priekis atviras, jei Jums netkėtai pasisektų rasti ten laisvą vietą. Tada galėsite stebėti lėtai praplaukiamus namus, spėlioti, kas vyksta už jų langų, svarstyti, į kuriame jų surengtą prabangią vakarienę galėjo skubėti žalia suknele vilkinti ponia...
Nuo vandens atsiveria šiek tiek kitokia Venecija, leidžianti pasimėgauti įspūdingais pastatų fasadais. Tiesa, negalima nepastebėti, kad nemaža dalis langų tamsūs – apie 20 proc. Venecijos butų tušti.
Kainos ir praktiniai patarimai – kitame straipsnyje.
Kelionės laikas: 2022 m. rugsėjo 17 d.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas
Ieškant per Google rekomendacijų, kokie dar nežinomi pažintiniai takai yra šalia Vilniaus, atstumą tenka vis labiau ilginti. Taip šįkart akis užkliuvo už Dieveniškių apendikso – palyginti netoli nuo Vilniaus, bet toks mažai lankytas kraštas.
Taip esu kelis kartus buvusi Norviliškių pilyje, bet plačiau po apylinkes vaikštinėti neteko. Tiesa, kažkada seniai seniai, dar studijų metais su „Ramuva“ kažkur tuose kraštuose šventėme Rasas, tačiau iš tos išvykos ryškiausiai atmintin įsirėžęs toks šiek tiek absurdiškas epizodas. Žodžiu, po šventės ruošdamiesi miegoti nusprendėme nestatyti palapinių, o tiesiog ištempėme tarp medžių tentus nuo lietaus, ir tiesiog ant žolės klojome kilimėlius ir miegmaišius – juk vasara, šilta... Ryte prabundu nuo įdėmaus žvilgsnio, kurį juntu net neatmerkusi akių. Truputį nejauku, juo labiau bendrakeleiviai, atrodo, miega, nes tylu. Atsimerkiu. Per kelis metrus mane iš tiesų atidžiai stebi dvi didelės nustebusios akys. Karvė. „Kas čia per nesąmonė mano ganykloje“, – švietė klausimas juodmargės akyse.
Taigi, jei trumpai, prisiminimų apie tuos kraštus nelabai daug išlikę, pats laikas kurti naujus. Suradome informacijos, kad tame apendikse yra net keli pažintiniai takai, tad nutarėme juos išmėginti. Tiesa, važiuojant čia reikia turėti asmens dokumentą, nes pateksite į pasienio zoną. Mums jų parodyti taip ir neteko, tačiau iš tiesų pasienio poste budi pareigūnas, ir grįžtant atgal mūsų automobilis buvo sustabdytas, turėjome parodyti, ką vežame bagažinėje, ar nieko neslepiame po galine sėdyne.
Iš Poškonių du takai – P1 ir P2
Poškonyse, buvusio senosios mokyklos pastate veikia Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centras. Čia įkurtas ir nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami seni namų apyvokos daiktai iš šių apylinkių. Dirba ir labai malonūs darbuotojai, kurie tikrai nuoširdžiai patars, ką jų kraštuose pamatyti, taip pat čia galima gauti parko turistinį žemėlapį.
Kaip teigiama tame mūsų gautame žemėlapyje, Dieveniškių istorinis regioninis parkas įkurtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Dieveniškių kraštovaizdį, etnokultūrą, gamtines ekosistemas ir augaliją. Norinčių pasivaikščioti laukia du pažintiniai takai – P1 ir P2. Abu jie prasideda šalia regioninio parko informacinio centro ir pro Poškonių tvenkinį veda iki Grybiškių ąžuolo. P1 trumpesnis, 6 km ilgio, tad grįžtant atgal vėl pasuka pro kitą tvenkinio krantą ir atveda atgal iki Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro. P2 ilgesnis, 10 km. Pasirinkome pastarąjį, nes norėjome daugiau pasivaikščioti.
Takas puikiai sužymėtas, pradėję juo eiti per kaimą netrukus pasiekėme Poškonių tvenkinį. Čia yra net kelios poilsiavietės su pavėsinėmis, persirengimo kabinomis, tad vasarą tikrai galima išsimaudyti. Žinoma, smagiau tai būtų padaryti žygio pabaigoje, tad jei aš jį būčiau žymėjusi, siūlyčiau eiti priešinga kryptimi. Juo labiau, tada ir žygio pabaigai liktų gražesnioji maršruto dalis.
Toliau miško keliuku priėjome Poškonių pilkapyną – 1,9 ha plote atrasti 24 pilkapiai. Kaip rašoma prie pilkapyno įrengtame informaciniame stende, sampilų skersmuo yra nuo 5-6 iki 12 m skersmens, o aukštis – 0,7-1,2 m. Didžiausias jų yra 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Manoma, kad šie pilkapiai supilti V-VI amžiuje.
Šita tako dalis – malonus pasivaikščiojimas per seną, gražų mišką. Kiek patrypčioti ir išsitraukti žemėlapį prireikė sankryžoje, kurioje viena rodyklė siūlė eiti tiesiai, kita – sukti dešinėn. Patraukus iš karto dešinėn, netektų pamatyti turbūt didžiausių šio tako įžymybių – Grybiškių pušies ir Grybiškių ąžuolo. Pušis – įdomi, išsišakojusi, o ąžuolas (jo nuotrauka - pirmoji prie šio straipsnio) – tikrai įspūdingas, didžiulis, plačiai iškleidęs šakas. Tikras šio miško karalius – jo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo – apie 1,6 m., aukštis – apie 26 m. Po Grybiškių ąžuolu surastas Lietuvos rekordų knygoje įregistruotas baravykas, kurio svoris buvo 3,5 kg, kepurės skersmuo – 49 cm, o koto – 28 cm.
Pasigėrėjus ąžuolu teko grįžti tuo pačiu keliu atgal ir sukti link Rimašių akmenyno. Na, tiesiog apsamanoję akmenys, daug jų. Dar kiek praėjus pamiške pasiekėme Rimašių gatvinį rėžinį kaimą, įsikūrusį kairiajame Gaujos krante. Kaimas minėtas jau 1744 metais, iki baudžiavos panaikinimo priklausė Daubutiškių dvarui. Toks užkonservuotas laike gyvenimas – išvaryk iš kiemų automobilius ir štai tau paruošta XX amžiaus pradžios aplinka. Junk kamerą ir filmuok.
Tolesnė tako dalis pasirodė kiek nuobodoka – netrukus už kaimo kirtome asfaltuotą kelią ir toliau jau ėjome laukų keliuku. Jei seksite žemėlapį, jis primins, kad ir čia dar yra lankytinų objektų: Verpetakalnis, akmenys Jankelis ir Jankeliukas. Tiesą sakant, ši maršruto dalis pasirodė mažiau įdomi, nes man asmeniška visada įdomiau eiti per mišką nei laukais. Tačiau akivaizdu, kad tako kūrėjai nuoširdžiai stengėsi sudominti keliautojus jų krašte esančiais gamtos ir istorijos objektais. Praeiti kartą verta, bet sakyti, kad įrašysiu šį taką į savo mėgstamiausių dešimtuką, nebūtų tiesa.
Kiek greičiau nei po trijų valandų grįžome prie Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro teritorijoje palikto automobilio. Dar buvo tik popietė, tad nusprendėme patikrinti ir kitą netoliese esantį Gaujos mokomąjį taką.
Gaujos mokomasis takas
Šis takas kiek toliau už Dieveniškių kaimo, Gaujos kraštovaizdžio draustinyje ir yra neilgas – tik 1,7 km. Prasideda jis prie Gaujos upės, jei atvykę nuspręsite, kad eiti niekur nesinori, ar kompanijoje bus vyresnių žmonių, galima prisėsti pailsėti vienoje iš čia įrengtų pavėsinių.
Takas žiedinis, iš pradžių vingiuoja palei Gaujos upę, paskui nutolsta nuo jos, tenka eiti per pievą ir pabaigoje vėl sugrįžta prie upės. Tako esmė – informaciniai stendai, pasakojantys apie Gaujos kraštovaizdžio draustinio (ir ne tik jo) augalus ir gyvūnus. Besidomintiems gamta ar keliaujantiems su vaikais tai galėtų būti įdomu.
Jei atvažiuosite į šį apendiksą visai dienai, galite dar apžiūrėti ir kitus lankytinus objektus: kaimus, Norviliškių pilį. Mes šįkart iš Vilniaus išvykome jau vėlokai ir mūsų tikslas buvo – pasivaikščioti gamtoje. Tai ir pasivaikščiojome.
Šiaip kraštas kažkoks kitoks. Atrodo, ir netoli Vilniaus, ir ta pati Lietuva gi, bet kažkuo skiriasi nuo kitų Lietuvos vietų. Tad jei dar nebuvote – apsilankykite.
Kaip rasti šiuos pažintinius takus?
Dėl pirmųjų P1 ir P2 važiuoti reikia iki Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos, kuri įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir lankytojų centras. Važiavimas visą laiką asfaltuotu keliu, navigacija kelią žino. Adresas: Centrinė g. 2., Poškonys.
Jis yra apie 60 km nuo Vilniaus, apie 150 km nuo Kauno.
Į Gaujos pažintinį taką taip pat gali atvesti navigacija. Koordinatės: 54.179178, 25.660825
Kelionės laikas: 2022 m. rugsėjo 2-5 d.
Šalis: Norvegija
Tikrai neironizuoju – Alesundas (Ålesund) kelias dienas mus lepino saulėtu ir palyginti šiltu (įdienojus – +17-18 laipsnių) oru. Tiesa, už tai mums teko susimokėti – nepirkome lėktuvo bilietų, kol nepaaiškėjo, kokie orai mūsų laukia, tad prisiėjo už juos atseikėti beveik dvigubai daugiau palyginus su kaina, kurią pamačius ir kilo mintis skristi į šį Norvegijos pakrantės miestą.
Smailiastogių Art Nouveau namų miestas
Esu tikra, kad daugeliui lietuvių Alesundas – puikiai pažįstamas, nes jame gyvena ir dirba daug mūsų tautiečių. Atvykus oro uoste laukimo salė buvo pilna – kas laukė sugrįžusių artimųjų, kas užsukusių aplankyti giminaičių ar draugų. Skrydis tam labai patogus – lėktuvas iš Kauno atskrenda vėlai penktadienį, atgal į Kauną grįžta pirmadienio vakarą. Per dvi su puse dienos galima ne tik apžiūrėti miestą, bet ir pakeliauti po apylinkes. Nors, jei jau visai atvirai, laiko šiek tiek pritrūko, dar viena diena būtų labai pravertusi.
Taigi, oro uoste mūsų niekas nepasitiko, tad teko sėsti į autobusą ir juo važiuoti į pačiame miesto centre mūsų laukiančius apartamentus. Kelias nuo oro uosto iki miesto centro tik kiek daugiau nei 17 km, tačiau autobusas net kelis kartus nėrė į tunelį – pakeliui turėjome kirsti vandens ruožus, skiriančius salas, kuriose įsikūręs oro uostas ir Alesundas, glaudžiantis 23 tūkst. gyventojų.
Turbūt didžiausias šio miesto išskirtinumas – beveik visi jo namai pastatyti vienu metu, tuo pačiu Art Nouveau stiliumi. Priežastis – 1904 metais kilęs gaisras pavertė miestą pelenais. Per trejus metus jis buvo atstatytas, ir dabar vaikštant jaukiomis gatvėmis negali nesižavėti spalvotais, smailiastogiais pastatais. Visu grožiu miestas pasirodo užkopus į Aksla kalną, į kurį veda 418 laiptelių. Įveikėme tuos laiptelius prieš pat saulėlydį. Kaip Palangoje prie tilto, taip čia kalno viršūnėje susėdę žmonės atidžiai stebi niekada nepabostantį serialą – vandenyje pasislepiančią saulę, kuri besileisdama nuauksina po kojomis plytintį miestą.
Saulėlydis – tikrai toli gražu ne vienintelė Alesundo pramoga. Mieste įsikūręs Art Nouveau ir dar keli muziejai, mūsiškes Rumšiškes primena Sunnmøre muziejus po atviru dangumi, tačiau apie juos nelabai ką galėčiau papasakoti, nes neužteko laiko juose apsilankyti. Tiksliau – oras buvo toks puikus, kad norėjosi daugiau laiko praleisti gamtoje.
Pasivaikščiojimas Dievų saloje
Kur kalnai ir fiordai pasitinka vandenyną – taip apibūdinamas Alesundas norvegiškuose kelionių puslapiuose, ir vietų pasivaikščioti po apylinkes tikrai netrūksta. Kadangi nusprendėme šįkart nenuomoti automobilio, o naudotis visuomeniniu transportu, apsiribojome trekais artimose salose.
Šeštadieniui pasirinkome vieną populiariausių pasivaikščiojimo vietų – Godøya salą. Bedėliojant per Google Maps patogų nuvažiavimo iki jos visuomeniniu transportu maršrutą, pasidomėjome, kiek ta kelionė kainuotų taksi. „500 kronų“ – išgirdome šalia stovėjusio taksi vairuotojo atsakymą. Mintyse greitai nubraukėme vieną nulį, padalinome iš trijų – prisiminus kelionę autobusu iš oro uosto už 15 eurų, kaina nepasirodė labai šokiruojanti. Ir maloni staigmena – taksi vairuotojas pasirodė esąs lietuvis, tad už tą pačią kainą gavome ne tik kelionę, bet ir mini ekskursiją, pasakojimą apie miesto istoriją ir čia gyvenančius lietuvius bei rekomendacijas, kur pradėti ir baigti treką. Paklausę patarimų nevažiavome iki Alnes švyturio, bet išlipome arčiau starto vietos ir statoku šlaitu pradėjome kilti aukštyn. Godøyfjellet kalnas toks keistas – užsikabaroji viršun, o čia visa plynaukštė su tyvuliuojančiais ežerais – daug erdvės pasivaikščioti. Labai seniai, tik prieš pandemiją, teko kopti aukščiau nei mūsų gimtosios šalies kalvos, tad maloniai atgijo pasivaikščiojimo po kalnus (tegul šįkart ir labai neaukštus) pojūčiai – neskubrus kilimas aukštyn, švelnus nuovargis, atsiveriantys vaizdai.
Įveikus pirmą pakilimą pasijaučiau atlikusi nemenką darbą. Nusibraukus nuo kaktos prakaitą, apsižvalgiau aplink ir pirmiausia mane pasveikino bedantė kokių šešių mėnesių kūdikio šypsena – mažylis laimingas tabalavo kojomis pakabintas nešyklėje ant tėčio krūtinės. Šalia stoviniavo jo mama su maždaug penkiamečiu mažiaus broliu. Pasididžiavimas savimi gerokai priblėso – man šis kopimas kaip ir iššūkis, o šiai šeimai – šeštadienio ryto pasivaikščiojimas su kūdikiais. 🙂
Dar vienas pakilimas, vietomis gana statokas, ir mes jau ant Storhornet viršūnės (kūdikių čia jau nesutikome). Jos aukštis tik 497 metrų, bet atsiveria fantastiška panorama į Alesundą, Atlanto vandenyną, aplinkines salas. Žvelgi į apačioje, kitoje saloje plytintį miestą ir net sunku įsivaizduoti, kad po salas skiriančio vandens paviršiumi driekiasi jas jungiantys tuneliai. Visam šiam peizažui žavesio dar suteikė pradėję kilti debesys – iš pradžių paslėpė visas apylinkes, paskui vėl pradėjo sklaidytis, po truputėlį atverdami uždengtus vaizdus.
Nusileidimas buvo jau paprastesnis, bet keliose vietose taip pat gana status, reikėjo atidžiai žiūrėti, kur dedi koją. Visa laimė, kad ir šis, ir kiti aplink Alesundą išmėginti treko takai tvarkingi – drėgnesnėse vietose padėti plokšti akmenys, kitur netgi pakloti mediniai takeliai. Kryptį rodo rodyklės, o ir šiaip išklysti iš gerai išminto tako būtų sudėtinga.
Godøyfjellet kalno maršrutas, atrodo, labai populiarus, juo labiau, kaip sužinojome, po lietingos liepos ir rugpjūčio tik prieš kelias dienas pasirodė saulė. Tad vietiniai taip pat skubėjo pasinaudoti šia malone.
Nusileidę dar pasivaikščiojome po kaimelį, tyliai pavydėdamos vietiniams gyventojams, įsikūrusiems erdviuose tvarkinguose namuose, kurių terasos žvelgė į vandenyną, į saulės nutviekstas gretimas salas. Pavydą šiek tiek išsklaidė prie savo namų sutiktas lietuvis, priminęs, kad tokių gražių ir saulėtų dienų čia pasitaiko ne taip ir dažnai.
Atgal į Alesundą grįžome jau autobusu, nes maršrutas dėliojosi labai patogiai su persėdimu gretimoje saloje. Įlipus į jį, maloni staigmena – pasirodo, pastaruosius du mėnesius, iki spalio 22 d. miesto autobusais galima važinėti nemokamai, išimtis – tik oro uosto autobusas.
Ir dar vienas malonus šios dienos atradimas – finale visgi paaiškėjo, kad viskas tądien mums susiklostė geriausiai, kaip tik galėjo. Jei iš pradžių atrodė, kad kažkas nepasisekė, dienos pabaigoje pasirodė, kad ta nesėkmė kaip tik perkeitė situaciją į daug palankesnį scenarijų. O variantų, kur važiuoti, kur eiti ir ką pamatyti – tos dienos rytą buvo ne vienas.
Dvi viršūnės per vieną dieną
Kitą kelionės dieną, sekmadienį, vėl leidomės į kelią. Tik jau į kitą, į Moa pusę, nes norėjosi pamatyti kiek kitokių vaizdų nei vakar. Kelionė dviem autobusais truko apie valandą. Tiksliau, vienu autobusu, nes pusiaukelėje, stotyje, jis pakeitė savo numerį iš pirmo į antrą.
Išlipus paaiškėjo, kad galėjome dar šiek pavažiuoti, nes variantų, iš kur pradėti kopti iki Geitnausa viršūnės – net keli. Tiesa, pirminis planas buvo nekilti iki jos, o nusukti anksčiau link ežerų, bet užlipę vėl apsidžiaugėme: fiordas, Alesundas, Sunnmøre alpės – vaizdai verti kiekvieno žingsnio. Ir vėl suprantame, kad netikėtai pasikoregavęs maršrutas – labai geras sprendimas, nes vakare mintyse persukus matytus peizažus ir peržiūrėjus nuotraukas, paaiškėjo, kad gražiausia, ką matėme per dieną – tai vaizdai nuo Geitnausa viršūnės.
Ir pats pasivaikščiojimas džiugino – įvairus kraštovaizdis (pušynas, pelkė, ežerai), puikus takas, smagus ėjimas. Tad taip maloniai bevaikštant pasiekėme dar ir Høgkubben viršūnę. Na, kaip viršūnei aukštis gal ir nėra įspūdingas, bet kaip vieta papietauti ir apsižvalgyti aplink – ji mums labai tiko 🙂
Desertui – Cukraus viršūnė
Pirmadienis – paskutinė mūsų norvegiškų atostogų diena, 17 val. laukia skrydis į Lietuvą. Bet atidžiai įvertinę laiką, visgi nusprendėme, kad kelionės pabaigai dar suvaikščiosime į daugelio vietinių rekomenduotą Sukkertoppen (lietuviškai – Cukraus viršūnę, 314 m). Kad spėtume įgyvendinti visus pirmadieniui numatytus planus, į žygį išsiruošėme anksti. Hessos krypties autobuso keleiviai buvo mokiniai, važiuojantys į pamokas, ir mes.
Kopimas į Sukkertoppen tikrai nesudėtingas, visas kelias aukštyn ir žemyn užtruko mažiau nei dvi valandas, įskaičiavus poilsį, fotosesiją ir saldainių valgymą viršūnėje. Pati viršūnė akmenuota, gana nedidelė, todėl atsiveria 360°panorama – puikiausiai matosi ir šeštadienį išvaikščiotas Godøyfjellet kalnas, ir Alesundas, ir kitos salos. Tiesa, šįkart aikčiojimų ir nuotraukų gerokai mažiau nei užkopus į Storhornet viršūnę – akys netrunka priprasti ir prie gražiausių peizažų.
Nulipus žemyn – pelnytas poilsis ir laisvas laikas mieste 🙂
Trys su puse dienos – puikios atostogos
Lėktuvui nusileidus Kauno oro uoste supratau, kad nors jį palikome tik prieš keturias dienas, jausmas toks, lyg grįžus po normalių savaitės atostogų. Smagūs pasivaikščiojimai, puikūs vaizdai, žydras dangus ir gera kompanija – praktiškai visi geram poilsiui reikalingi ingredientai. Žinoma, itin svarbus to gero poilsio elementas – šiltas, saulėtas oras. Lietus ir jo rezultatai: pilkas dangus, šlapi ir slidūs takai, šaltis, drėgmė – gerokai pablogintų tokių atostogų vertinimus.
Beje, spėju, daugeliui įdomus klausimas – tokių atostogų kaina. Na, Wizz Air skrydis pirmyn/atgal gali kainuoti nuo 55 (tik su rankiniu bagažu) iki 130 eurų, o gal ir daugiau. Apartamentai per Airbnb miesto centre, su dviem miegamaisiais, virtuve – para 185 eurai trims žmonėms. Kelionė iš oro uosto į centrą autobusu – 46 eurai trims žmonėms, iš centro į oro uostą – 40 eurų (lietuvis taksistas Mamertas, tel. +47 968 11 571 – gausite ir taksistą, ir gidą viename). Maistas supermarkete nedaug brangesnis nei Lietuvoje. Kavinėse, restoranuose kainos aukštesnės nei pas mus: už picą gali tekti sumokėti 20 eurų, žuvies patiekalai pasieks ir 50 eurų, vyno taurė – 10-14 eurų ir daugiau.
Kelionės laikas: 2022 m. rugpjūčio 11 d.
Pasvalio r.
Pasirodo, gali būti ir tokių, sakykim, įmonių – vandens malūnas-vilnų karšykla–verpykla – viskas viename. Tokia yra Pasvalio rajone ir pilnas jos pavadinimas – Raubonių vandens malūnas-vilnų karšykla–verpykla. Entuziasto Vaidoto Gikio ir vietinės bendruomenės iniciatyva apgriuvęs, apleistas pastatas vėl prikeltas naujam gyvenimui ir tampa įdomiu, turistų lankomu objektu. Vienas iš nedaugelio inžinerinės technikos objektų Lietuvoje gali drąsiai garsinti Pasvalio kraštą.
Norite pamatyti, kaip karšiama, verpiama vilna? Užsukite į Raubonis
„Vis tikiuosi, kad sustoję keliautojai pagirs, koks gražus čia pastatas, panorės užeiti į vidų, bet ne, jie klausia, kaip pasiekti batutų parką“, – juokauja V. Gikys, rodydamas į kaimynystėje įsikūrusių batutų parką.
Na, tie, kurių kelionės tikslas – pašokinėti ant batutų, vargu ar susidomės senuoju malūno pastatu, tegul ir labai gražiai atrodančiu po remontavimo, restauravimo. O man jis tikrai patiko ir pasirodė labai įdomus. Tiesa, atvykau čia darbo reikalais – esu atsakinga už Kultūros infrastruktūros centro (KIC) komunikaciją, o Raubonių malūnas – vienas iš KIC užsakymu tvarkytų statinių. Tai čia tas gerasis atvejis, kai darbas nelabai skiriasi nuo atostogų, nes paprastai keliauti po Lietuvą, žingsniuoti pažintiniais takais – mėgstamas mano laisvalaikio užsiėmimas, o štai kartais taip tenka darbus dirbti 🙂
Taigi, ne tik turėjau progą apžiūrėti naujai atgimusį senąjį malūną, bet ir padaryti tai su puikiu gidu – jo atgimimo organizatoriumi Vaidotu. Jau sutvarkyti ne tik malūno fasadai, bet ir vidus, sumontuota įranga. Viena pastato dalis skirta malūnui, kita – vilnos karšimui ir verpimui. Vaidotas gali daug ir ilgai pasakoti, iš kur gauta įranga, kaip sekėsi ją taisyti tvarkyti, o taip pat - pademonstruoti, kaip ji veikia.
Malūne Vaidoto ir jo žmonos Gintarės iniciatyva atgaivinami senieji tradiciniai vilnos amatai. Beieškant naujų idėjų, susietų su vilnos pluoštu, atsirado net vilnonė pirtis. Malūno kieme paskutinį vasaros ar pirmą rugsėjo savaitgalį vyksta tarptautinis amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“, į kurį susirenka vilnos amato ir kiti tautinio paveldo puoselėtojai.
Malūnas pastatytas ant Tatulos upės kranto
Kadangi teko rašyti apie Raubonių malūną pranešimą žiniasklaidai, tad pasinaudosiu tarnybine padėtimi ir čia papasakosiu jo istoriją, kurią aprašiau pranešime.
Raubonių malūnas skaičiuoja jau ne pirmą savo istorijos šimtmetį. Pirmasis malūnas ant Tatulos upės kranto stovėjo jau XVIII amžiuje. Kada jis buvo pastatytas – nežinoma, tačiau 1777 metų vandens ir vėjo malūnų iliustracijoje – surašyme paminėtas Ulricho Sakeno Pamūšės dvare stovėjęs vandens malūnas, kuris buvęs vienintelis Krinčino parapijoje. Manoma, kad malūnas pradėjo veikti, kai Raudonpamūšės dvarą nusipirko Žadeikonių karališkojo dvaro seniūnas Adomas fon Ropas. Malūnas netrukus tapo dvaro pramonės centru, šalia jo veikė karčiama ir bravoras. Iš pradžių malūno ratą suko Tatulos upės vanduo, vėliau įrengta užtvanka. XIX amžiaus pabaigoje malūnas jau priklausė Geltonpamūšio dvarui. Manoma, kad mūrinį malūną po 1860 metų pastatė kelis dvarus ir Raubonių kaimą valdęs Lui fon Ropas.
1907 metais malūnas jau turėjo naują savininką – Joną Ribę, kuris įsteigė vandens turbinų malūną, vilnų karšyklą ir verpyklą. Išlikę 1924 metų archyviniai dokumentai liudija, kad tuo metu pastatas atrodė taip pat, kaip ir mūsų dienomis, tik nebuvo pietinio priestato, kuris pristatytas vėliau.
Malūnas kažkodėl ilgai neužsibūdavo vieno šeimininko rankose. 1936–1938 metais jį įsigijo Chachelis Zivas, gerokai atnaujinęs malūną. Deja, naujojo savininko laukė liūdnas likimas – 1941 metais rugpjūčio-rugsėjo mėnesį Ch. Zivas, kaip ir daugelis jo tautiečių, sušaudytas Biržuose. Karo metais į Medomiškio dvarą grįžo ir nauju malūno šeimininku tapo Henrikas fon Branderburgas. Jis vadovauti malūnui paskyrė Petrą Zalensą.
Malūnas veikė ir vėliau. Sovietiniais metais energiją jam jau teikė dyzelinis, vėliau – elektrinis varikliai, tad tvenkinys buvo nusausintas, užtvanka išardyta, kanalas užpiltas, turbinų duobės užmūryta. 1991–1993 metais verpykla ir karšykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei, nuo 1995 metų – Pasvalio rajono savivaldybei.
1997 metais verpykla uždaryta, statinys paskelbtas valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu.
Kaip rasti Raubonių malūną?
Adresas: Taikos g. 5, Raubonys. Malūno vietą navigacija žino, jo koordinatės: 56.123415, 24.477291. Privažiavimas asfaltuotu keliu.
Atstumas nuo Vilniaus – apie 190 km, nuo Kauno – apie 170 km. Važiuoti tik dėl jo tokį atstumą vargu ar susiruošite, bet keliaujant po tuos kraštus tikrai rekomenduočiau aplankyti.
Kelionės data: kiekvieną vasarą
Aukštadvario regioninis parkas
Taip, tai takas, kurio vieną ar kitą šiek tek pakoreguotą versiją praeiname kiekvieną vasarą. Strėvos įgriuva, sengirė, Drabužininkų pilkapynas, smaragdinis Spindžiaus ežeras, Strėvos upė – čia tai, ką galima pamatyti einant Strėvos žaliuoju taku Aukštadvaryje. Smagus, maždaug 9,5 km pasivaikščiojimas.
Kodėl jis man taip patinka? Takas įvairus: eina ir per sengirę, ir ežero pakrante, galima pamatyti įdomių objektų, galima pasimaudyti – yra keli patogūs priėjimai prie vandens.
Vienas iš įdomiausių tako objektų – 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi. Legenda byloja, kad čia kažkada stovėjo prakeikta karčema, kurioje uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną jie kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčema su visais velniais prasmego. Iki šių dienų duobėje išlikęs tik prasmegusios karčemos stogo kampas. Vietiniai pasakoja, kartais ten ir kažkoks triukšmas girdėti...
Tako pradžia ir pabaiga – prie Stankos ežero
Bet aš jau čia peršokau truputį į priekį, grįžkime į tako pradžią. Palikę automobilį nedidelėje asfaltuotoje aikštelėje prie Stankos ežero, pamatysite informacinius stendus ir galite pradėti ieškoti tako pradžios – paėję kelis šimtus metrų keliuku rasite nuorodas. Mes taku ėjome priešinga kryptimi – iš pradžių link Strėvos įgriuvos, per mišką, o antrai daliai palikome ežerą ir maudyne jame, ėjimą palei Strėvos upę, sengirę, Šaltinių kalnelį. Todėl, kad ryte vėsiau, o jau įšilus, pavargus bus malonu pasinerti į vėsų ežero vandenį.
Taigi, pasukome keliu per mišką, netrukus jau apžiūrėjome įgriuvusią velnių karčemą, pakeliui pasirinkome mėlynių. Po kiek laiko pasiekėme asfaltuotą kelią, vedantį tarp dviejų ežerų – Spindžiaus ir Spindžiuko. Kas nori, gali pasukti apžiūrėti Drabužininkų pilkapius, kas taupo laiką ar kojas – pasukti link ežero. Jo pakrantės šioje pusėje – gana statūs šlaitai, išraižyti į juos įsikibusių medžių šaknų. Tad norintiems pasitiesti pledukus ir pagulėti, tinkamą vietą bus nelengva rasti. Bet vietų maudytis tikrai prieisite.
Išvydę Spindžiaus ežerą, ypač – nušviestą saulės, veikiai suprasite – jis tikrai žavus. Labiausiai – tokia reta, Lietuvos ežerams nebūdinga smaragdine spalva, geriausiai matoma saulės šviesoje. Kaip rašoma prie ežero įrengtame informaciniame stende, jo dugną dengia menturdumblių sąžalynai, nuo jų vanduo ir yra smaragdinės spalvos, spindintis. Teigiama, kad Spindžius – vienas gražiausių ledyninės kilmės ežerų, jo plotas 110 ha, giliausia vieta – 24,5 m.
Objektai pakeliui: Strėva, Šaltinių kalnelis, sengirė
Už ežero takas vingiuoja palei Strėvą. Vėlgi tie patys informaciniai stendai primena, kad ji – toli gražu ne eilinė upė. Teigiama, kad jos pavadinimas kilęs iš sanskrito kalbos žodžio „sravati“ – tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Strėva sujungia net dvidešimt Aukštadvario regioninio parko ežerų, o keturių jų pavadinimai susiję su upe: Strėvys, Strėvaitis, Strėvytė ir Nestrėvaitis. Upė inicijavo ir keturių gyvenviečių pavadinimą – šis faktas dar kartą paliudija Strėvos archajiškumą ir unikalumą.
Artėdami prie finišo prieisite sengirę, su išvirtusiais medžiais, ir, bent jau mūsų ėjimo metu (liepos viduryje), – su daugybe uodų. Tai daugiau laiko teko skirti uodams baidyti, nei gėrėtis senaisiais medžiais.
Paskutinis lankytinas tako objektas – Šaltinių kalnelis. Jo aprašymas stenduose, labai įspūdingas. Teigiamas, kad šis kalnelis – retas gamtos fenomenas, vertingas ir kultūriniu, ir gamtiniu požiūriu. Iš pelkėtos kalvelės visomis kryptimis čiurlena versmės, maitinančios Strėvos upę. Paslaptinga ir žiemą neužšąlanti vieta buvo pastebėta senovėje, nes dalis versmių teka rytų ir pietų kryptimi. Liaudies tradicijoje toks neužšąlantis šaltinių vanduo yra sakralus. Senovėje susirgę Strėvos apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, piemenukai plovė suskirdusias kojas. Istorija, tiesą sakant, atrodo geriau, nei vaizdas, kurį pamatėme.
Ir nuo čia jau visai nebetoli iki Stankos ežero, prie kur aikštelėje palikome automobilį. Čia galima dar kartą išsimaudyti, užkąsti prie įrengto stalelio. Ir tada suprasite, kad puikiai leidžiate dar vieną vasaros dieną 🙂
Kaip rasti Žaliąjį pažintinį taką? Jis takas yra maždaug 50 km nuo Vilniaus, važiuoti reikia Trakų link, o paskui A16 plentu pasukti Aukštadvario link, ir pamačius rodyklę „Strėvos įgriuva“ sukti kairėn. Tako vietą navigacija žino , tik ji veda iškart į tako pradžią, ne į automobilių stovėjimo aikštelę. Koordinatės: 54.588006, 24.70162
Kelionės data: 2021 m. liepos 17 d.
Labanoro regioninis parkas
Labanoro regioniniame parke, netoli Inturkės, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų, praėjusią vasarą atidarytas Ščiūrio rago pažintinis takas. 8 km su trupučiu pasivaikščiojimas labai tinka karštą vasaros dieną, nes maudytis vietų tikrai daug.
Karšta, bet nesinori tiesiog važiuoti kur nors prie ežero ir tiesiog gulėti? Norėtųsi ir pasivaikščioti, ir pasimaudyti. Tokie norai mums pernai padėjo surasti tuomet dar visiškai naują Ščiūrio rago pažintinį taką. Šiaip jis nėra kažkuo labai ypatingas – tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką. Visas jo žavesys – ežerai, o ypač maudynės juose. Mes maudėmės tikrai ne kartą, ir ne du – tikrai yra nemažai patogių priėjimų prie vandens.
Tako vieta išskirtinė – jis driekiasi pusiasalyje, skiriančiame du ežerus: Baltųjų Lakajų vandenys skalauja jo šiaurinius krantus, o pietinius – Juodieji Lakajai. Beje, šis pusiasalis turi dar vieną mažą pusiasalį, vadinamą Cibaragiu (Ožkos ragu). Jame įrengtas stendas pasakoja, kad čia kadaise galėjo gyventi laumių laumė Lakaja. Garsi žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad nuo jos ir kilo Lakajų pavadinimas. Anot E. Šimkūnaitės, ta laumė turėjo storas kojas ir didžiulę burną. Ji lakdavo ežerų vandenį ir pildavo jį į pelkę, o iš čia velniukai vandenį į upelius paskirstydavo. Tokių ir panašių istorijų galima paskaityti take įrengtuose stenduose.
Mintis apie laumes dar sustiprina faktas, kad čia kaip niekur kitur gausu nuodingųjų šunobelių ir raganų šluotų – taip vadinami dėl augalų ligos atsiradę medžių šakų sutankėjimai.
Įdomus ir stendas su nuotraukomis akių, kurios gali stebėti einant taku. Į kai kurias jų, tiesą sakant, nesinorėtų pažvelgti. Ir visai nesinorėtų jų savininkų gyvai sutikti. 🙂
Pasivaikščiojimas šiuo taku – tikrai bus malonus poilsis, padėsiantis užsitikrinti rekomenduojamą vaikščiojimo po mišką savaitės dozę. Tik jei aš įrenginėčiau taką, planuočiau ėjimą priešinga kryptimi, nes man patiktų antrai ėjimo pusei palikti gražesnę dalį, o šiuo atveju toks yra ėjimas palei Juoduosius Lakajus – ir miškas gražesnis, šviesesnis, ir maudynės vietos geresnės, ir jų daugiau.
Kaip eiti – ir pažymėta, ir šiaip aišku – iškyšulys gi, toli nenuklysi. 🙂 Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, įrengta nemažai suolelių poilsiui. Ir šiaip matyti, kad prie tako įrengimo tikrai padirbėta: istorijas ir legendas pasakoja pažintiniai stendai, kelią aiškiai žymi nuorodos, per drėgnesnę tako vietą veda tiltelis. Yra ir nedidukė automobilių parkavimo aikštelė.
Tako vietą navigacija jau žino, mus patikimai atvedė į vietą, automobilių stovėjimo aikštelės koordinatės: 55.209673 25.605179. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku, kuris vietomis gana siaurokas. Mums grįžinėjant prasidėjo liūtis, vėjas smarkiai lankstė medžius, tai vietomis važiuoti jau buvo nelabai jauku.
Kelionės laikas: 2021 m. birželio 14 d. – 21 d.
Šalis: Graikija
Turiu prisipažinti – Korfu salos mano kelionių planuose nebuvo. Ji atsirado labai netikėtai ir padovanojo puikias savaitės atostogas, maloniai nustebindama žaliomis alyvmedžių giraitėmis, smėlio paplūdimiais (taip, šalia mano gyvenamosios vietos jie buvo tokie), Italiją primenančiais kaimeliais (ir miestu – sostine).
Planas keliauti į Korfu kilo labai spontaniškai, pamačius internete kelionės kainą – 179 eurai žmogui už skrydį ir septynias nakvynes trijų žvaigždučių šeimos valdomame viešbutuke. Pasiūlymas ypač krito į akis dėl to, kad ir kelionės į Graikiją sąlygos tuo pokarantininiu laikotarpiu buvo labai aiškios ir palankios dviem vakcinomis pažymėtiems keliautojams. Priimti sprendimą buvo nelengva tik dėl to, kad taip operatyviai nepavyko rasti bendrakeleivių, tad atsirado du minusai: keliausiu viena ir už kelionę teks mokėti beveik dvigubai daugiau. Na, nemyli agentūros vienišų keliautojų, bet įvertinus kelionės kainą, buvo akivaizdu, kad pasinaudoti šiuo pasiūlymu tikrai verta.
Ir netrukus paaiškėjo, kad tai buvo labai teisingas sprendimas. Nežinau, esate pastebėję ar ne, bet jau man dažnai nutinka, kad ilgai dvejojus ir dėl kažko apsisprendus, pasipila įrodymai, kad pasielgta teisingai. Taip nutiko ir šįkart: staiga sužinojau, kad Korfu šiuo metu vieši buvusi bendramokslė, kad jos draugė – saloje jau šešerius metus gyvenanti lietuvė Aušra Vadopalienė, kuri organizuoja įdomias keliones. Jos dėka pažintis su sala tapo išskirtine, gerokai persmelkta vietinės autentikos.
„Sigha, sigha“
Korfu, viena iš septynių Jonijos jūros salų, vietinių dar vadinama Kerkyra ir šį savo vardą gavo nuo deivės Kerkyros, jūrų dievo Poseidono mylimosios. Jos grožio sužavėtas Poseidonas pagrobė ją ir paslėpė saloje, kurią ir pavadino gražuolės vardu – Korkyra arba Kerkyra.
Sala palyginti maža – tik 64 km ilgio, o plačiausia vieta tesiekia 32 km. Šiaurinė dalis kalnuotesnė ir populiaresnė tarp turistų, o pietinėje galima mėgautis smėlėtais paplūdimiais, lankyti jaukius kalnų kaimelius. Renkantis atostogų vietą reikia įvertinti šiuos niuansus, o taip pat prisiminti, kad pagrindinius lankytinus objektus galima apvažiuoti per porą dienų. Tiesa, tuomet nepavyktų paisyti vieno pagrindinių vietinių graikų gyvenimo būdo principų – „sigha, sigha“ (lėtai, lėtai) – neskubėti, mėgautis vaizdais ir skoniais, bendrauti su vietiniais žmonėmis.
Itališki miesteliai ir panoraminiai vaizdai
Nedidelėje saloje galima rasti visko, ko reikia atostogoms: puikų orą, smėlėtų (kartais – net laukinių) paplūdimių, istorijomis apipintų senovės objektų, skanaus maisto ir vyno. Keliauti po ją galima išnuomotu automobiliu ar prisijungti prie organizuojamų ekskursijų. Važiuoja čia ir vietinis transportas, bet jo neteko išbandyti.
Žinoma, vienas populiariausių traukos objektų – salos sostinė Korfu. Vaikštant po jos senamiestį neapleidžia jausmas, kad esi Italijoje. Ir tai nieko keisto, nes daugiau kaip keturis šimtmečius salą valdę venecijiečiai paliko labai ryškų pėdsaką jos istorijoje, architektūroje. Patogiausia šį UNESCO saugomą senamiestį apžvelgti iš senosios tvirtovės švyturio, tik reikia aukštokai palypėti. Bet labai malonu pasivaikščioti ir siauromis jo gatvelėmis.
Jei mėgstate panoraminius vaizdus, neapsiribokite tik sostine, bet raskite ir kitas apžvalgos vietas. Apžiūrėję Paleokastritsos vienuolyną kilkite aukštyn į Lakones kaimą ir būtinai stabtelėkite pakelėje įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje „Bella Vista“ – nuo čia atsiveria išties įspūdingas vaizdas į Paleokastritsos įlanką. Vietiniai tikina, kad tai vienas iš dešimties gražiausių vaizdų Europoje. Tokių vietų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Kaizerio sostas – kalnas pietinėje salos dalyje, prie Peleko miestelio; Pantokratoro kalnas, nuo kurio matyti netgi kaimyninė Albanija; Korfu balkonas Chlomos kaimelyje, nuo kurio galima apžvelgti beveik pusę salos. Tiesą sakant, užsukti čia verta ne tik dėl šio vaizdo, bet ir dėl paties Chlomos – vieno seniausių ir vieno gražiausių tradicinių Korfu kaimelių su XIII amžiuje statytais venecijiečių stiliaus pastatais.
Seniausiam alyvmedžiui – 1200 metų
Na, o mūsų pažintis su sala, Aušros dėka prasidėjo nuo alyvmedžių ir alyvuogių, nes nuo ko gi jai dar prasidėti saloje, kur pagrindinis augalas – alyvmedis.
Korfu saloje - apie 4,5 mln. alyvmedžių, vietomis atrodo, kad tik jie čia ir auga. Sodinti alyvmedžius labai paskatino kelis šimtmečius salą valdę venecijiečiai, žadėję vietiniams gyventojams solidžiai sumokėti už kiekvieną pasodintą alyvmedį. Pažadas nebuvo ištesėtas, o alyvmedžiai liko. Netgi šeimos turtas dabar vertinamas pagal tai, kiek ji turi alyvmedžių. Tiesa, saloje alyvmedžiai augo ir prieš minėtą venecijiečių projektą – seniausiam salos alyvmedžiui Evdokija – 1200 metų! Ji turi tai patvirtinančius dokumentus ir iki šiol veda vaisius.
Labai daug ir labai įdomiai apie alyvmedžius, alyvuoges ir alyvuogių aliejų gali pasakoti Spyros, šeštos kartos aliejaus gamintojas. Trisdešimtmetis vyriškis su broliu valdo modernią aliejaus gamyklėlę, kurioje spaudžia itin kokybišką, gausybe diplomų ir sertifikatų įvertintą aliejų, o kol derlius dar noksta – pasakoja aliejaus gamybos istorijas ir rengia degustacijas.
Angelų ponios vienuolynas
Keliaujant po Korfu verta užsukti ir į vienuolynus – saloje yra 36 vienuolynai, 14 iš jų veikiantys. Vienas iš turbūt labiausiai lankomų – Paleokastritsos vienuolynas. Man labai patiko ir Lefkimi esantis „Kyra ton Angelon“ (Angelų ponios) vienuolynas bei jo istorija. O gal labiausiai sužavėjo tai, kad buvome vieninteliai jo lankytojai ir galėjome pasimėgauti ramybe bei tyla. Vienuolyną atkūrė motina Anastasija: ji subūrė bendruomenę, atstatė Švč. Mergelės Marijos cerkvę. Dabar vienuolyne mus sutiko tėvas Jakobas. Iš Vladivostoko kilęs vienuolis dešimt metų gyveno Šventajame Atono kalne esančiuose vienuolynuose, o dabar jau dveji metai rūpinasi „Angelų ponios“ vienuolynu Korfu, priima lankytojus ir mielai su jais bendrauja. Lankantis vienuolyne galima apžiūrėti motinos Anastasijos celę, o šalia vienuolyno dar auga senas alyvmedis, kurio drevėje trejus metus glaudėsi ir meldėsi iš vienuolyno išvaryta Anastasija.
Pažintys su kepėjais ir vyndariais
Vis dėlto keliaujant po Korfu labiausiai patiko susitikimai su vietiniais žmonėmis, nutikę jau minėtos Aušros dėka. Net elementarūs pusryčiai kaimelio kepyklėlėje virsdavo smagiu pabendravimu su jos savininkais – jauna šeima, perėmusia šį verslą iš tėvų. Nors ir nelengva keltis paryčiais, kad spėtum dar prieš pabundant klientams pristatyti jiems į namus tik ką iš krosnies ištrauktą duoną, pyragą ar bandeles, savininkai, atrodo, savo darbu tikrai patenkinti. Panašu, kad verslas ir toliau liks šeimos rankose – tokios mintys kyla matant, kaip noriai ir išdidžiai neša svečiams užsakytą pyragą šeimininkų vaikai – kokių aštuonerių metų mergaitė ir metais ar dviem vyresnis jos brolis. O pyragai ir sausainiai čia tikrai skanūs 🙂
Iš kartos į kartą perduodamas verslas Korfu – dažnas reiškinys. Tuo įsitikinome ir per vyno degustaciją jaukioje „Pontiglio“ vyno darykloje. Ekskursija ir degustacija daugiau priminė pasisvečiavimą pas draugus, su įdomiais pokalbiais ir tradicinėmis vaišėmis. Kaip pasakojo šeimininkų dukra Konstantina, 40 akrų plote auginamos vietinės vynuogės, „Kokotrigi“ ir „Skopelitiko“, per metus išpilstoma 30 tūkst. vyno butelių. Iki šiol jo buvo galima paragauti tik Graikijoje, bet praėjusiais metais šeima pradėjo jį eksportuoti ir į JAV. Pasak šeimininkų, anksčiau Korfu buvo daug vyno gamintojų, tačiau salą atradus turistams, daugelis jų kirto vynuogynus, ruošė apartamentus svečiams priimti – toks verslas atrodė lengvesnis ir pelningesnis.
Tokie būtų pabiri įspūdžiai iš savaitės Korfu saloje: šilti, saulėti, skanūs. Kai dabar kam nors pasakoju apie kelionę, vis pradedu nuo sutiktų žmonių, paskui – apie vakarienę Prasoudi palūdimyje ir čia matytą saulėlydį, apie mažus kalnų kaimelius, skanų maistą, smėlėtus paplūdimius.
Kaip atrodo Korfu lyginant su kitomis Graikijos salomis? Buvau Kretoje, Rode, Santorinyje, tai tik su jomis ir galėčiau lyginti. Visos šios salo gerokai skiriasi, bet Korfu man pasirodė paprastesnė, tokia daugiau kaimiškesnė.
Kelionės data: 2022 m. birželio 12 d.
Kaunas
Tiesą sakant, pavadinimas toks šiek tiek pritemptas, nes Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo valdovais birželio pradžioje galima būtų pavadinti ir vilkdalgius, ir savo žydėjimo sezoną pradedančias erškėtrožes. Pastarųjų tiek daug, jos tokios įvairios, kad senoji istorinė pergolė joms žydint darosi panaši į apleistą miegančios gražuolės pilį.
Kauno botanikos sodas – geras pasirinkimas, jei pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudesnį esate mieste, o norisi pasivaikščioti gamtoje. Be to, augalų įvairovė čia didžiulė, tad visada kas nors vis tiek žydės. Kai mes ten buvome, jau baigė žydėti rododendrai, alyvos, bet pradėjo skleistis bijūnai, savo žiedais džiugino vilkdalgiai.
99 devyneri žydėjimo metai
Kauno botanikos sodas kitais metais švęs savo šimtmetį – jis įkurtas 1923 metais buvusio Aukštosios Fredos dvaro sodybos teritorijoje. Kaip teigiama jo svetainėje, oficialiai sodas atidarytas liepos 8 d., renginio metu tuometinis Prezidentas Aleksandras Stulginskis padėjo kertinį akmenį oranžerijos statyboms.
Iš tos pačios svetainės galima sužinoti, kad 1923–1925 m. Botanikos sode buvo pastatyti pirmieji šiltnamiai-oranžerija, kurioje augo 1 770 įvairių rūšių augalų. Šiuo metu VDU Botanikos sodo oranžerija – didžiausia Lietuvoje (plotas sudaro 736 kv. m.), joje auginama per 1,5 tūkst. rūšių augalų. Atskiruose skyriuose eksponuojami vėsiųjų paatogrąžių, šiltųjų paatogrąžių, atogrąžų miškų, atogrąžų, drėgnųjų atogrąžų, dykumų ir pusdykumių augalai.
Universiteto botanikos sodas buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslų centras. Tad ir dabar jis toli gražu nėra tik maloni pasivaikščiojimo vieta, bet ir mokslinis centras, kuriame atliekami įvairūs moksliniai tyrimai: tiriama sodo augalų genetinė įvairovė, vaisių cheminė sudėtis, poveikis sveikatai, panaudojimo maisto ir farmacijos pramonėje galimybės, kuriamos naujos sodo augalų veislės ir pan. Čia yra ir senasis vaismedžių sodas, uoginių, vaistinių bei prieskoninių augalų ekspozicijos.
Pasodinta čia dėl grožio 1500 rožių
Kas nori, gali eiti tiesiog pasigrožėti tuo metu žydinčiais augalais, o kam norisi ne tik akis paganyti, bet ir kažką naujo sužinoti, gali apsilankyti seniausiame Lietuvos arboratoriume, susipažinti su saugomais Lietuvos augalais – rinkitės, kas patinka ir domina, sodo planą rasite čia. Beje, jei kam egzotika lietuviškas daržas paprastasis – prašome, čia irgi yra edukacinis daržas.
Mes tiesą sakant norėjome tiesiog pasivaikščioti, pasigėrėti žydinčiomis gėlėmis ir tam Botanikos sodas puikiai tiko. Fotografavomės tarp rododendrų ir bijūnų, gerėjomės žydinčiais erškėčių krūmais. Reikėtų apsilankyti ir po kokio mėnesio, kai sužydės rožės – kažkur skaičiau, kad sodo rožyne yra daugiau kaip 1 500 rožių veislių, tarp kurių yra ir senųjų, žydėjusių dvaruose.
Nežinantiems Google maps parodys kelią į Botanikos sodą, o jo adresas: Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas. Daugiau informacijos kaip jį pasiekti galite rasti čia.
