Venecija - miestas, kuris nustebina

Autorius: Vaida Samuolytė
2022-10-13

Kelionės laikas: 2022 m. spalio 5-9 d.

Šalis: Italija

Prie įspūdingo senovinio pastato, greičiausiai viešbučio, prisišvartavusi prabangi motorinė valtis. Pro duris pasirodo ilga žalsva vakarine suknele vilkinti moteris, ir grakščiai žengusi kelis žingsnius raudonu kilimu, prilaikoma ištiestos vairuotojo rankos lipa į valtį. Penktadienio vakaras, matyt, kažkuriuose vandens skalaujamuose rūmuose jos laukia vakarienė. Plaukiant kanalais laivu buvo matyti, kad ne vienoje krištolo šviestuvais nušviestoje salėje ruošiamasi pobūviui. Žalia suknele vilkinti ponia tikriausiai laukiama kažkurioje iš jų.

Vakarinė Venecija

Šv. Morkaus aikštė – turistų traukos vieta

Kažkada labai prabangūs, dabar jau sūraus vandens gerokai apgadinti įspūdingi pastatai, į juos atsimušančios kanalu praplaukusios valties sukeltos bangos, vandenyje atsispindinčios aplinkinių namų langų šviesos – puikus fonas paleisti fantaziją ir kurti istoriją, kur gali keliauti į šį dekadentišką miestą atvykusi ponia. Venecija įspūdinga, bet pamažu eižėjanti ir grimztanti – lėtai, centimetras po centimetro. Iš vienos pusės tai atrodo labai romantiškai, iš kitos – nostalgiškai liūdnai.

Su savo kerinčia praeitimi ir trapia dabartimi miestas susikūrė įspūdingą legendą, ir dabar jos paviliotos traukia minios turistų. Ir tada turime, ką turime – minios visiškai sugadina miesto įspūdį, jį pajusti galima tik kažkurioje atokesnėje Venecijos vietoje. Visa laimė, kad minios paprastai susibruka keliose pagrindinėse aikštėse ir grumdosi čia alkūnėmis, o nutolus nuo jų per saugų atstumą, galima šiek tiek atsipūsti, nors Venecija ir nėra iš tų miestų, kur gali visiškai pailsėti nuo kolegų turistų.

Venecijoje turistų netrūksta nei gatvėse, nei kanaluose

Tokia pati masiškiausia vieta Venecijoje – Šv. Morkaus aikštė (Piazza San Marco). Prabanga, matyt, turėtų alsuoti joje įsikūrę restoranai, prie kurių klasikinės muzikos kūrinius vakarais groja gyvi muzikantai. Tačiau prie staliukų susėdę svečiai kažkaip neatrodo panašūs į rinktinę publiką. Tai, kaip atidžiai jie gaudo praeivių žvilgsnius, išdavikiškai liudija – jie čia labiau dėl to, kad pasirodytų aplinkiniams. Kiti apskritai abejingai žvelgė į meniu ar aplink šurmuliuojančią minią – nedžiugino jų nei muzika, nei kava, kurios puodelis kainuojanti šešis eurus.

Nieko keisto – aikštėje šurmuliavo minia bet ką nuvargintų: driekiasi ilgiausios eilės norinčių patekti į svarbiausius Venecijos objektus: Šv. Morkaus katedrą, Kampanilę, Dožų rūmus. O pati katedra net negali toms minioms pasirodyti visu grožiu – vyksta statybos, prieš ją statoma užtvara, turėsianti apsaugoti ją nuo vandens. Tad ir stovi tokia apkuista užtvaromis ir statybinėmis medžiagomis, tačiau nepaisant to, vinguriuoja ilgos turistų eilės.

Realusis, ne reklaminis Šv. Morkaus aikštės vaizdas

Vanduo – Venecijos išskirtinumas ir grėsmė

Vienur radau informacijos, kad Veneciją sudaro 114 salų, kitus – kad 125. Nežinau, kuris skaičius tikslesnis, bet faktas, kad jų tikrai labai daug. Prieš daug daug metų jos tapo prieglobsčiu nuo barbarų besislepiantiems venetams.

Miestas įkurtas 421 metais, netrukus atsirado dožo vadovaujama kunigaikštystė. Sunkiomis sąlygomis, kalant į žemę medinius pastolius, ant jų kilo įspūdingi pastatai. Kad jie nebūtų itin sunkūs, statybai naudotos plytos, kurios buvo kur kas mažiau atsparios vandeniui ir laikui nei akmuo. Daugėjant gyventojų per kanalus pradėti tiesti tiltai, nes susisiekti valtimis jau nebuvo labai patogu. Tiesa, jie ilgą laiką buvo tokie paprasti, be apsauginių užtvarų. Pastatyti jas teko palyginti neseniai, kai į miestą pradėjo plūsti turistai ir kritinėti į kanalus.

Senasis tiltas be užtvarų - pereiti juo ne visiems turistams pavykdavo

Bet grįžkime kiek atgal. IX amžiuje Venecija tapo Venecijos respublikos centru, iki XVI amžiaus klestėjo kontroliuodama prekybą tarp Europos ir rytų, turėjo didelį laivyną. Jos klestėjimo laikas baigėsi XVIII amžiuje. Kurį laiką Venecija priklausė Austrijai, XIX amžiuje tapo Italijos dalimi.

Pirmuosius gyventojus nuo barbarų saugojęs kanalų vanduo miestui pridaro daug problemų, gadindamas ir ardydamas senuosius statinius. „Acqua alta“ – potvynių vanduo, kamuoja miestą nuo spalio iki kovo, kai pakilę jūros vandenys, padedami vėjo široko, gena tą sūrų vandenį atgal į miestą. Jam apsaugoti neseniai pastatyta įspūdinga apsaugos sistema MOSE – 78 jūroje esantys potvynio barjerai. Sprendimas iš dalies pasiteisino, miestas nuo vandens saugomas, bet jis vis dar užlieja žemiausią renesansinio miesto vietą – Šv. Morkaus aikštę. Tai štai dabar prieš katedrą statomas apsauga turėtų gelbėti ją nuo vandens.

Dar vienas būdas pažinti Veneciją- pasinaudoti vaporetto (vandens autobusu)

Pasiklyskite gatvelių ir kanalų labirinte

Venecijos trauką turistams suprasti nesunku – tai iš tiesų išskirtinis miestas. Kitoks, nei kiti Europoje. Jį gerai atspindi banalus apibūdinimas – muziejus po atviru dangumi, ir veikti čia tikrai yra ką. Viena populiariausių žinomų Venecijos pramogų – išsinuomoti gondolą. Beje, kiek mačiau, jomis daugiausiai plaukia turistai iš Azijos šalių – Japonijos, Kinijos. Nedomina gondolos? Tada eikite į muziejus, grožėkitės bažnyčiomis – tikrai rasite, ką pamatyti. Nepaisant šitų nuolatinių traukos objektų, čia dar nuolat vyksta įvairiausi renginiai: kino festivalis, Venecijos bienalė ir pan. Kai išgirsti Venecijos gyventojus besiskundžiančius turistų gausa, kyla natūralus klausimas – tai kam juos taip viliojate dar ir renginiais?

Venecijos bienalės ženklai mieste

Mūsų kelionės į Veneciją pagrindinis tikslas buvo Venecijos bienalė, bet oras pasitaikė labai puikus, tai pirminį planą šiek tiek pakoregavome. Pirmą  dieną, tik išlipusios iš traukinio Venecijos stotyje, apsižvalgę aplink, traukėme žemėlapius, Google Maps ir pradėjome pažintį su miestu. Pirmu lankytinu objektu pasirinkome Santa Maria Gloriosa dei Frari baziliką su įspūdingais Ticiano darbais, neseniai restauruotu Dievo Motinos paveikslu, puošiančiu pagrindinį bazilikos altorių. Bazilika tikrai įspūdinga, būsite – užsukite.

Bet taip pat supratome, kad toks ėjimas į tikslą sutrukdo pamatyti tai, kas yra šalia, pro ką praeini net nepakeliant akių. Tad visai smagu tiesiog maždaug pasižiūrėti kryptį, ir leistis į tą siauručių calle (gatvelių) ir taip, ne via, kaip kituose Italijos miestuose, labirintą. Kai kurios jų tokio siaurumo, kad ištiesti abi rankas į šonus tikrai nepavyktų. Todėl Venecijos gyventojai labai nemėgsta turistų, kurie nesilaiko eismo tvarkos ir neina dešiniąja tokios gatvės puse. O jei einant tamsia gatvele ausis pasiekia šurmulys, būkite tikri – netrukus prieisite campo (skverą) ar corte (buvusį privatų kiemą), ir nuo čia staliukus išsidėsčiusios osteria ar ristorante ir sklinda Jūsų ausis pasiekęs triukšmas. Beje, aikštė šiame mieste tik viena - Piazza San Marco. Tik taip vaikščiodami nusiteikite, kad kažkurioje vietoje gatvelė gali atsiremti į kanalą, ir ieškant tilto teks apsukti nemažą ratą.

O jei jau labai pavargote, lipkite į vandens autobusą – vaporetto. Tobula, jei Jums kartais pasitaikytų laivas, kurio priekis atviras, jei Jums netkėtai pasisektų rasti ten laisvą vietą. Tada galėsite stebėti lėtai praplaukiamus namus, spėlioti, kas vyksta už jų langų, svarstyti, į kuriame jų surengtą prabangią vakarienę galėjo skubėti žalia suknele vilkinti ponia...

Kai kurių pastatų žavesys atsiveria tik žvelgiant iš vandens

Nuo vandens atsiveria šiek tiek kitokia Venecija, leidžianti pasimėgauti įspūdingais pastatų fasadais. Tiesa, negalima nepastebėti, kad nemaža dalis langų tamsūs – apie 20 proc. Venecijos butų tušti.

Kainos ir praktiniai patarimai – kitame straipsnyje.

INSTAGRAM
© Vaida Samuolytė