Kelionės data: 2022 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Būna taip – norisi kažkur išeiti pasivaikščioti į gamtą bet, bet niekaip nesugalvoji, kur – vienur jau daug kartų būta, toli važiuoti nesinori. Idėja pasukti link Naujosios Vilnios kilo besižvalgant po portalo neakivaizdinisvilnius.lt siūlomus maršrutus – rinkomės tokį, kuriame galėtų būti daugiau žalumos, nes laukė tikrai graži žydinčios gegužės diena.
Popieriaus fabrikas ir Naujosios Vilnios pilkapynas
Pirmas objektas, pasiūlytas maršrute, turėjo būti Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Apžiūrėjome per tvorą (į vidų patekti neįmanoma) gerokai apgriuvusį administracinį pastatą su kolonomis, pamatėme maršruto aprašyme minimą gamybinį pastatą su aukštu kaminu. Tiesą sakant, jei ne maršruto aprašymas, pro šią vietą turbūt praeičiau labai nesižvalgydama, o dabar sužinojome, kad čia 1823 metais įkurta įmonė vadinama seniausiu fabriku Lietuvoje. Daug labiau nei pati įmonė mus sudomino šalia jos esantis užtvankos suformuotas tvenkinys, tad nusprendėme nepaisyti maršruto ir apžiūrėti mus labiau dominančias vietas. Perėjus užtvanką kitoje gatvės pusėje akis patraukė pienėmis ir dar kažkokiomis nepažįstamomis gėlėmis žydinti kalva. Google maps paaiškino kad, kad tai – Naujosios Vilnios pilkapynas, jo vietą rasite čia.
Kaip teigiama įrengtame stende, šiame pilkapyne iki mūsų dienų išliko keturi pilkapiai, prieš tūkstantį metų žmogaus rankomis supilti.
Užlipus į viršų atkreipėme dėmesį į įdomius akmenis su ženklais. Kitas stendas paaiškino, kad čia pabertuose akmenyse iškalti įrašai, rasti įvairiuose Lietuvos vietose esančiuose akmenyse. Tikrieji paslaptingi akmenys išlikę savo vietose, o jų įrašus galima pamatyti šiuose. Ką tie ženklai reiškė, dabar sunku pasakyti. Yra įvairių versijų – gal tai buvusio rašto liekanos, riboženkliai ir panašiai.
Rokantiškių pilies istorija
Pagal pirminį neakivaizdinisvilnius.lt pasiūlytą kelionės po Naująją Vilnią maršrutą toliau turėjome traukti link senųjų kapinių, bet gegužės žiedai ir žaluma paragino pasukti link Rokantiškių piliavietės, kurią jau buvome pastebėję važiuojant pro šalį. Pasirodo, čia ne šiaip sau žavus piliakalnis, jis dar gali pasigirti ilga ir įdomia istorija, kurią pasakoja prie jo įrengtas stendas. Lietuvos metraštyje pateikiama legenda, kad pilį šioje vietoje pastatė ir ją Alšia pavadino Lietuvos kunigaikščio Romunto sūnus, kunigaikščių Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis Alšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Alšėniškių giminės protėvis. XIX a. istorikas Mykolas Balinskis spėjo, kad pirmoji medinė pilis Rokantiškėse galėjo būti pastatyta XII a. Atliekant archeologinius tyrimus rasta stulpavietė ir šukė leidžia manyti, kad pilis čia galėjo stovėti ir anksčiau.
1533 metas Rokantiškių pilis buvo kunigaikščių Alšėniškių tėvonijos pilis. Vėliau Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pardavė ją karaliaus Žygimanto Senojo žmonai Bonai Sforcai. Suintrigavau? Tada tolimesnę pilies istoriją paskaitysite patys šalia piliavietės įrengtame stende. Dabar tik žvelgiant į informacinius stendus ir buvusios pilies planus kiekvienas gali vaizduotėje pasistatyti savo pilį 🙂
Pilies prieigose ir dabar išlikę buvusio Strielčiukų kaimo, kuriame, manoma, gyveno pilies gynėjai, pastatai. O norintys ne tik pasižvalgyti po apylinkes nuo piliavietės viršaus, bet ir daugiau pajudėti, gali prasieiti Strielčiukų žygtakiu – jo planą rasite prie piliavietės. Galima rinktis 2,4 arba 3,5 km. Mes pasirinkome ilgesnįjį variantą ir labai smagiai pasivaikščiojome. Toks trumpas takas tikrai visai geras sprendimas, kai esi mieste ir tarp darbų ar po darbų norisi šiek tiek prasieiti.
Kiti lankytini Naujosios Vilnios objektai
Sugrįžus po pasivaikščiojimo Strielčiukų žygtakiu, prisiminėme savo pirminį planą – geriau susipažinti su Naująja Vilnia ir apžiūrėti kitus neakivaizdinisvilnius.lt siūlytus objektus. Taigi, šiek tiek automobiliu, šiek tiek pėsčiomis Naujojoje Vilnioje dar apžiūrėjome medinę Šv. Petro ir Povilo cerkvę. Novovileiske XIX a. pabaigoje gyveno daug stačiatikių, todėl 1903 metai pradėta statyti cerkvę. Kadangi čia gyvenę darbininkai buvę neturtingi, statybos užtruko ilgai – cerkvė pašventinta 1908 metais. Vėliau gavus pinigų iš Peterburgo buvo pradėta statyti mūrinė cerkvė, bet per karą ji buvo nugriauta. Taigi, iki šiol Naujojoje Vilnioje stačiatikiai renkasi į tą pačia nedidukę medinę cerkvę, vienintelę tokią išlikusią Vilniuje.
Na o tame pačiame Novovileiske tokie patys neturtingi katalikai, gavę 1906 metais Vilniaus generalgubernatorius leidimą pasistatė tikrai įspūdingo dydžio neogotikinę geltonų plytų Šv. Kazimiero bažnyčią. Teko skaityti, esą dėl taupumo inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektas buvo supaprastintas. Gal ir gerai, nes ir supaprastinta bažnyčia matoma nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų.
Apžiūrėjome dar ir kitą – Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, pradėta statyti 1938 metais, bet dėl sovietų okupacijos pagal paskirtį pradėtą naudoti tik 2005 metais, pastatytą Brolių Mozerių fabriko pastatą, geležinkelio stotį, šalia kurios tremtinių atminimui 1991 metais pastatytas paminklas „Prarastoji karta“, stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, kokiais buvo vežami žmonės. Dėmesį dar atkreipė buvęs „Draugystės“ kino teatro pastatas, dabar turintis „ant kaktos“ „Maximos“ iškabą.
Žodžiu, pabuvome turistais Naujojoje Vilnioje. Ir ką – visai įdomiai praleidome gerą pusdienį.
P.S. Aprašymai apie objektus parengti pagal stenduose prie jų pateiktą informaciją, pasinaudota ir portalu neakivaizdinisvilnius.lt
Iš Vilniaus atsirado gana daug skrydžių į Atėnus ir socialiniuose tinkluose vis kartojasi klausimai: „kur apsistoti Atėnuose“, „kaip nuvažiuoti iš oro uosto iki ...?“, „ar brangu valgyti Atėnuose...?“
Praleidau 2022 metų balandį Atėnuose tik septynias dienas, todėl nesijaučiu eksperte, bet galiu pasidalinti keliais pastebėjimai – gal kam bus naudinga. Tuo pačiu tarsi atiduosiu skolą tiems, kas nepagailėjo savo laiko ir dalijosi patarimais bei rekomendacijomis su manimi prieš mano kelionę.
Kur apsistoti Atėnuose?
Pirmas klausimas, kilęs ir man – kurioje Atėnų vietoje geriausiai apsistoti? Mūsų laikinais namais Atėnuose tapo Koukaki rajone esantys apartamentai ir mes tikrai šiuo pasirinkimu labai džiaugėmės. Kodėl? Pirmiausia, patogus susisiekimas su oro uostu – atvažiuoji metro iki Syntagmos stoties, čia persėdi į raudoną liniją, dar dvi stotelės, ir jau esi beveik vietoje. Antra – tai vietinių gyvenamas rajonas, gana ramus, šalia kepyklėlė, kurioje rytais su senjoromis iš kaimyninių namų pirkdavome bandeles, kitos parduotuvėlės – yra šiokių tokių šansų pajusti vietinių kasdienybę. Trečia – visi svarbiausi lankytini objektai: Akropolio kalva, Agora, Syntagmos aikštė ir pan. – pasiekiami pėsčiomis, iki Akropolio – apie 1-1,5 km (priklauso, kurioje Koukaki vietoje įsikursite), visai greta – Filopappou kalva. Šalia netrūksta vietų pavakarieniauti ar papietauti, daugiausiai tavernų – Drakou gatvėje. Kainos malonesnės nei Plakoje ar Akropolio papėdėje, ir man būna maloniau valgyti tarp vietinių, o ne tarp turistų. Beje, grįžusios vėlų penktadienio vakarą savo rajoną vos pažinome – pilnos tavernos žmonių. Vietinių. Ir jaunų, ir vyresnių, vakarojančių visomis šeimomis.
Aišku, apžiūrėjome ir kitus centre esančius rajonus. Makrigianni – labai panašus į Koukaki, tik dar arčiau Akropolio, Filopappou – kiek toliau. Plaka – visai šalia Akropolio, labai turistinis, gatvelės pilnos suvenyrų parduotuvių ir turistams skirtų valgymo vietų. Syntagma – šiuolaikinio miesto širdis, šalia Parlamento rūmai, parkas – kaip ir nieko, bet truputį brangesnis ir mažiau jaukus. Kolonaki – prabangesnis rajonas su ambasadomis, garsių prekės ženklų parduotuvėmis. Exarchia – anarchistų rajonėlis, nelabai tvarkingas, su alternatyviomis parduotuvėlėmis, prieš kažką protestuojančiais plakatais, apterliotais paminklais – pasivaikščioti įdomu, gyvendama jame vakarais nesijausčiau saugiai. Omonia pasirodė nejaukus, nors tvarkingas, teko girdėti, kad jis nėra saugus dėl vagių ir narkomanų. Psyri – tavernų, barų rajonas, vienas iš seniausių Atėnuose (žinoma, po Akropolio, Agoros), įdomu pasivaikščioti dieną, smagu vakare. Tik kiek toliau nuo pagrindinių gatvių sutemus nebūtų malonu vaikštinėti, o ir tvarkos bei švaros galėtų būti daugiau. Thissia – man pasirodė toks tarpinis variantas tarp vietinių Koukaki rajono ir turistinės Plakos.
Kaip keliauti po Atėnus?
Kitas dažnas klausimas – kaip nuvažiuoti iš oro uosto į...? Patogiausiai iš oro uosto į centrą važiuoti metro arba autobusu. Mes važiavome metro, kaina – 9 eurai, autobusu – 5 eurai. Plačiau apie keliones iš oro uosto skaitykite čia.
Atėnuose transporto sistema man pasirodė labai patogi – aiški metro schema, stotys naujos, tvarkingos. Jei susiruošite važiuoti į pajūrį, į paplūdimius – ten pakrante kursuoja labai patogus tramvajus (T7) – galima važinėti iš vieno paplūdimio į kitą. Žinoma, yra ir autobusų. Vienas jų minusas – sustoja tada, kai stotelėje laukia keleiviai, arba kai važiuojantieji paspaudžia „stop“ mygtuką. Miesto centre tai jokių problemų nesukelia, bet pakraštyje, kur žmonių mažiau, telefonu plepantis vairuotojas gali neatkreipti dėmesio į paspaustą „stop“ mygtuką ir pralėkti reikiamas stoteles.
Beje, naudojantis visuomeniniu transportu bent jau mums pasiteisino penkių dienų bilietas už 8,2 euro, leidžiantis važinėti visomis transporto priemonėmis, tuo tarpu vienkartinis bilietas – 1,2 euro. Plačiau apie transporto bilietus informacijos galima rasti čia.
Ką pamatyti Atėnuose?
Taip, žinoma, Akropolis, Agora, Akropolio muziejus ir pan. Jei galvojate aplankyti ne tik Akropolį, bet ir Agorą, jos muziejų, Kerameikos archeologinę vietovę bei muziejų, Jums gali būti naudingas kombinuotas bilietas už 30 eurų. Kiek žiūrėjau, geriausia jo kaina perkant internetu čia. Tiesa, bent dalį kitų į šį bilietą įeinančių vietovių galima pamatyti ir tiesiog per tvorą, bet į muziejų vidų be bilieto nepateksite. 🙂 Tik Akropolio bilietas be jokių gidų ir pan. – 20 eurų.
Prieš einant į Akropolį vertėtų aplankyti Akropolio muziejų – labai įdomus ir modernus, suteikia daug vertingos informacijos. Beje, atidžiai rinkitės vizito į Akropolį laiką (daugiausiai žmonių apie 11 – 14 val.), ir įvertinkite, kad reikės kopti aukštyn, greičiausiai, kepinant saulei. Kai mes ten lankėmės, temperatūra buvo +22 laipsniai, ir jau momentais norėjosi, kad būtų vėsiau. Nuo skundų dėl karščio stabdė tik Lietuvoje palikto sniego prisiminimai.
Mums taip pat patiko nemokama ekskursija po pagrindines Atėnų istorines vietas, tiesa, į jas neužsukant. Walteris – puikus gidas, tikrai daug žinantis ir įdomiai pasakojantis, išsamiai atsako į visus klausimus. Trijų valandų ekskursija su juo neprailgo, o atlygis – arbatpinigiai. Registruotis rekomenduočiau iš anksto, tai padaryti galima čia. Į ekskursiją siūlyčiau eiti tik atvykus, nes gausite naudingų rekomendacijų, kurios pravers tolimesnėje kelionėje. Ekskursijas Walteris veda kasdien nuo 10 val., jų pradžia – Monastiraki aikštė.
Jei būsite Atėnuose ilgiau nei savaitgalį, prisiminkite, kad Atėnai – tai ne tik Akropolis, bet ir uostas, paplūdimiai. Yra tikrai smagių pasivaikščiojimo vietų prie jūros, ir karštą dieną ten gali būti smagu. Na, Atėnų miesto paplūdimiai manęs nesužavėjo, bet gal todėl, kad maudytis dar buvo per šalta.
Kur ir ką valgyti – čia jau vėlgi skonio reikalais. Aš paprastai ieškau vietų toliau nuo pagrindinių turistinių trasų. Kad tai daryti verta, dar kartą įsitikinome ir Atėnuose – kai nesilaikėme šios taisyklės, pietavome seniausioje veikiančioje Psyri tavernoje, vakarieniavome Anafiotikos rajonėlyje, maistas buvo prasčiausias. Na, Anafiotikoje bent jau buvo smagu sėdėti 🙂 O kainos, žinoma, priklauso nuo to, ką ir kur valgai. Už vakarienę dviem mokėjome ir 17, ir 40 eurų, galėjome rasti ir pigiau, ir brangiau. Bendras įspūdis – maistas pigesnis nei Lietuvoje, šiaip skanus bei kokybiškas.
Ir dar bendras patarimas dėl Atėnų – iš savo asmeninių įspūdžių ir kitų atsiliepimų supratau, kad labai svarbu pasirinkti tinkamą kelionės laiką. Vasarą kalnų apsuptame mieste būna tikrai karšta. O kai dar pagalvoji apie kopimą per įkaitusius akmenis į Akropolį plieskiant saulei – jokia istorija nebus įdomi. Tad tikrai geriau į Atėnus keliauti kitu laiku, o vasarą mėgautis graikiškais paplūdimiais 🙂
P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W 🙂
Kelionės data: 2022 m. vasario 27 d.
Neries regioninis parkas
Galvojau, kad šalia Vilniaus esantys pažintiniai takai visiems vilniečiams yra puikiai žinomi. Pasirodo, klydau. Net kelioms mano draugėms šis šalia Dūkštų esantis pažintinis takas buvo atradimas, nors Vilniuje jos gyveno jau ne vieną dešimtmetį.
Kuo žavus šis 7 km takas? Pirmiausia – nenuobodus, nes tenka eiti ir per mišką, ir Neries pakrante, na, gabalėlį prisieina paėjėti ir miško keliu – ši dalis man mažiausiai patinka. Tiesa, jame yra ir laiptelių, ir pagal tai, iš kur pradėsite eiti, teks arba gerokai pasilypėti aukštyn, arba leistis žemyn.
Istorijos apie vėles ir Neries vardo kilmę
Jei norite ne tik pilnais plaučiais įkvėpti gryno oro, pajudėti, bet ir sužinoti šį tą naujo apie Lietuvos istoriją, gamtą – šis takas tikrai Jums tiks. Eidami juo atrasite vieną didžiausių Vilniaus apylinkių pilkapynų su daugiau nei 110 pilkapių, kurių skersmuo nuo 7 iki 15 metrų. Keli jų atkurti ir puikiai matomi, bet daugelis sunykę, apaugę medžiais, tad žvalgantis aplink sunku net patikėti, kad kažkada čia jų buvę tiek daug.
Kaip teigiama informaciniuose stenduose, padavimuose galima atsekti mitologinius ryšius tarp pilkapių ir netoliese esančių rėvų bei akmenų grupių (ir vienų, ir kitų upėje taip pat yra). Manoma, kad tokiose rėvose upės vanduo atlikdavo savotišką tarpininko vaidmenį tarp šio ir ano pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti. Upės vagoje gulintys akmenys tapdavo laikina vėlių buveine. Jie, pasak padavimų, yra užkeikti žmonės, dėl kažkokių priežasčių užstrigę pereidami iš vienos erdvės į kitą.
Su vėlėmis siejamas ir upės pavadinimas – mums žinomas Neries vardas, o kitaip ji vadinta Vilija. Vieni šį vardą sieja su slavišku žodžiu „velija“ (didelė), kiti – su lietuvišku žodžiu vėlė. Neries vardas taip pat turi kelis atsiradimo paaiškinimus. Vienas – kad tai nuo žodžio nerti. Kitas daug romantiškesnis, pasiekęs mus iš XVII amžiaus ir teigiantis, kad Neris buvo šios upės dievybė, vėliau dovanojusi jai savo vardą. Plačiau apie tai galėsite paskaityti pažintiniame take įrengtuose stenduose, nes mano visos šios žinios – būtent iš jų.
Nepatinka mitai ir istorijos apie vėles? Ką gi, prašom konkretesnė informacija. „Ar žinote, kad dabartinę Neries vagą prieš tūkstančius metų suformavo ledynai? Jiems tirpstant tvenkėsi prieledyninės marios ir tie nesuvokiamai dideli vandens srautai, išrausę tarpeklius ir sukūrę nepaprasto grožio upę nutekėjo į vakarus, dabartinio Nemuno glėbin“, – čia dar vieno stendo informacija.
Ir tai neįdomu? Tai eikite ir pasiskaitykite, ką jūrinis erelis veikia 300 km nuo jūros. Gal tai Jus sudomins? Jei ne, tiesiog žingsniuokite ir gėrėkitės vaizdais 🙂
Trys starto vietos
Pradėti eiti pažintiniu taku galima net iš trijų vietų. Neries regioninis parkas siūlo važiuoti iki Dūkštų keliu numeris 171 ir Dūkštose sukti kairėn, čia jų variantas. Tada žingsniuodami taku pirmiausia prieisite pilkapyną, o toliau galite – arba sukti dešinėn ir leistis prie Neries, eiti jos pakrante, paskui sukti į kairę, paėjėti miško keliu ir per mišką taku grįžti atgal. Kitas variantas, važiuojant iš Vilniaus tuo pačiu 171 keliu, neprivažiavus Dūkštų, žvalgytis rodyklės, žyminčios posūkį į Karmazinų taką, paklausyti jos ir sukti kairėn. Tada pravažiavus kaimą galima sukti dešinėn į pažintinio tako pradžia, kaip rodo kita rodyklė ir palikti automobilį aikštelėje prie seno namo.
Kitas variantas – nekreipti dėmesio į šią rodyklę ir važiuoti pirmyn iki kitos automobilių stovėjimo aikštelės, kurios koordinatės 54.7972623N, 24.9820067E. Man patinka palikti automobilį čia ir tada keliu grįžti atgal iki rodyklės, vedančios iki tako pradžios. Čia apsidžiaugiu, kad nuobodžiausia tako dalis jau įveikta. Tada jau ramiai einu per mišką iki pilkapių, dar toliau iki stovyklavietės, o paskui šiek tiek grįžtu atgal ir leidžiuosi prie upės. Visas takas sužymėtas rodyklėmis, visus pasukimus pamatysite. Tada pabaigai lieka gražiausioji tako dalis – maždaug 1,5 km Neries pakrante. Tiesa, prieš pat finišą teks pakilti laipteliais aukštyn, bet nuo 60 metrų aukščio Velniakampio kalno atsiveria fantastiškais vaizdas į Neries vingį, tad pastangos tikrai atsiperka.
O jei vaikščioti tingisi, bet pasigėrėti vaizdais norisi – palikite automobilį mano siūlomoje aikštelėje ir paėjėkite tik iki Velniakampio, pasigrožėkite ir įsikurkite netoli automobilių stovėjimo aikštelės įrengtoje poilsiavietėje. Beje, take jų yra net penkios, tai jei norisi surengti pikniką, vietos turėtumėte rasti. Tik takas iš tiesų populiarus, savaitgaliais aikštelės būna pilnos automobilių, o poilsiavietės – piknikautojų.
Jei eisite taku vasarą, iš mano minėtos automobilių aikštelės jau netoli ir iki Elniakampio, ežero – tiesiai, tiesiai ir į dešinę, bet Google Maps parodys tiksliau. Puikiai atsigaivinsite po pasivaikščiojimo. 🙂
Kelionės laikas: 2020 m. vasario 23 - kovo 1 d.
Šalis: Čilė
Trekas W Patagonijoje buvo sena mano svajonė. Jis tapo pagrindine priežastimi leistis į trylikos skrydžių kelionę po Čilę ir Argentiną, prasidėjusią Santjage, o po mėnesio pasibaigusią Buenos Airėse. Ar verta buvo apie šį treką tiek svajoti? Tikrai taip! Nepaprasto grožio vaizdai atperka visus kelionės sunkumus ir nepatogumus. Jis vilioja keliautojus iš viso pasaulio, palapinę kempinge tenka rezervuoti vos ne prieš metus, nes atvykėlių srautas čia gerokai ribojamas.
Paminklas vėjui
Čilės dydį (nors tiksliau turbūt reikėtų sakyti ilgį) geriau pradedu suprasti lėktuvui nusileidus Punta Arenas. Vakar dar leipome nuo kaitros Atakamos dykumoje, o čia išlipus iš lėktuvo jausmas, kad atvykome į Norvegiją ar Islandiją – šalta, vėjai, net ir namai primena skandinavišką stilių. Pavalgę kiek apsižvalgome po miestelį, kuris už šaltį ir lietų nusprendžia mums atsidėkoti vaivorykšte.
Kitą dieną turime plaukti į Magdalenos salą, žavinčią keliautojus gausia pingvinų kolonija. Deja, vėjas toks, kad laivas išplaukti negali. Nei ryte, nei, kaip tikėjomės, 14 val. Didžiulis nusivylimas. Mūsų kelionės planas sudėliotas taip, kad laukti dar kitos dienos nebegalime, turime traukti toliau, iki Puerto Natales miestelio. Vienas iš jo lankytinų objektų – paminklas vėjui... Kažkaip labai nenustebino, vėjas čia tikrai daug ką valdo, ką tik patys tuo galėjime įsitikinti.
Kitą dieną traukiame artyn Torres del Paine nacionalinio parko. Teigiama, kad jis – vienas gražiausių Čilėje ir tikrai nesiimčiau ginčytis su šio teiginio autoriumi. Nuo 1978 metų parkas saugomas UNESCO. Po pietų, prisižiūrėję atvirukinių Patagonijos ežerų, kalnų vaizdų pasiekiame tikslą.
Prie parko administracijos pastato būriuojasi keliautojai – reikia susitvarkyti dokumentus. Po poros valandų jau įsikuriame palapinėse. Treko pradžioje – net kelios skirtingo lygio stovyklavietės ir vienas viešbutis. Iš visų jų savo keistais, į skraidančias lėkštes panašiais namukais išsiskiria ekologinė stovyklavietė. Jos restorane ant staliukų šeimininkauja lapė – sotinasi maisto likučiais ir beveik nekreipia dėmesio į mus. Mūsiškė stovyklavietė – nieko ypatingo, bet dušai, tualetai tvarkingi, su palapinėmis irgi viskas gerai.
Na ką, nuotykis prasideda – rytoj ir kitas keturias dienas mūsų laukia 71 km ilgio W trekas, vienas gražiausių pasaulyje. Jo žemėlapis – teksto pabaigoje.
Torres del Paine nacionalinio parko simbolis – trys granitiniai bokštai
Pirmoji naktis palapinėse už jos sienų siaučiant vėjui. Ryte pusryčiaujame, dedame ant pečių mažąsias kuprines ir leidžiamės į pirmąjį žygį iki Las Torres – trijų akmeninių uolų-pirštų – šio parko simbolio. Jie ir apačioje tyvuliuojantis smaragdinis ežeras įamžinti tikrai kiekvienoje nuotraukoje iš šio parko. Tai pirmoji W atšaka (tokį pavadinimą trekas gavo, nes jo maršrutas primena šią raidę) – 9,5 km į vieną pusę ir šiam atstumui įveikti planuojamos 3,5 val. Kodėl tiek laiko? Na, ne šaligatviais eisime.
Tik išeinant iš stovyklavietės dangų nušviečia vaivorykštė – geras ženklas! Bet vos pradėjus kilti prasideda lietus – o tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Vėjas labai stiprus, vietomis jo gūsiai tokie, kad verčia iš kojų. Vėjas bloškia lietų į veidą, lupa kuprinės uždangalą. Negalėčiau sakyti, kad tai malonus pasivaikščiojimas. Pusiaukelėje prieiname trobelę – vietinę užeigą. Apšylame, užkandame. Toliau takas veda per mišką – lietaus ir vėjo čia tarsi mažiau, eiti lengviau. Dar kiek pakilus šlaitu nuvilnija nedžiuginanti žinia – dėl stipraus vėjo pavojinga eiti toliau, teks grįžti. Blyn, tiek atėjome, o dabar apsisukti? Ne, visgi eiti galima, tik esame perspėjami, kad turime tai daryti atsargiai.
Netrukus lieka paskutinė atkarpa – status pakilimas per didžiulius akmenis. Lietus, atrodo, pradeda rimti. Ir pagaliau – mūsų šios kelionės tikslas – pro debesis sunkiai įžiūrimi trys akmeniniai pirštai. Atrodo, jau visai nebelyja, ir debesys pro truputį sklaidosi. Kremtame savo pietų davinį ir tarsi filme stebime, kaip dangus vis žydrėja, kaip jo fone ryškėja granitiniai bokštai. Turime gerą progą pamatyti, kaip jie atrodo ir tarp debesų, ir žydro dangaus fone.
Žemyn leistis visai smagu, ir kas svarbiausia – šviečia saulė. Tiesa, vėjas toks, kad stipresnis jo gūsis, atrodo, nešte užneša į nedidelį kalnelį. Kol pasiekiame stovyklavietę, daiktai išdžiūvę. O čia mūsų laukia karštas dušas ir šaltas alus 🙂
Po vakarienės atsirenku keturioms ateinančioms dienoms reikalingus daiktus, likusius nunešu į automobilį. Planas toks, kad ryte kažkas nuvažiuos iki treko finišo ir paliks ten vieną automobilį, o kitu grįš atgal. Ir jau tada visi drauge eisime iki jo pėsčiomis.
Antrąją treko dieną einame palei Nordenskjöld ežerą iki Los Cuernos stovyklavietės. 11 km, 5,5 val. ėjimo. Gražūs vaizdai, puikus oras. Tik vėjas toks, kad fotografuojant turi labai tvirtai laikyti telefoną, kad neišplėštų jo iš rankų. Einu neskubėdama, mėgaudamasi vaizdais.
Naujoji stovyklavietė jauki, įsikūrusi netoli ežero, kuris tokią vėjuotą dieną savo bangomis primena jūrą. Palapinės išdėstytos tarp medžių, ant medinių pakylų. Pagrindinis pastatas, kuriame yra ir kambariai gyventi, ir kavinė, turi jaukią terasą. Joje kuriam laikui ir įsikuriame. Stovyklavietė treko viduryje, čia sunku pristatyti produktus, ir tai išduoda kainos – 0,5 litro alaus kainuoja 7,8 euro.
Dviejų dienų maršrutas – per dieną
Čia mes ne šiaip sau siekiame rekordų. Tiesiog nutiko taip, kad nepasisekė gauti nakvynės tarpinėje stovyklavietėje, ir dabar mūsų laukia sunkiausia treko diena. Iš pradžių einame 2,5 km su visais daiktais iki Campsite Italiano stovyklavietės, kuri dabar apleista, joje įsikūrę tik reindžeriai. Paliekame didžiąją savo turtų dalį joje, o patys kylame iki Britanicos apžvalgos vietos – 5,5 km pirmyn ir atgal. O jau tada vėl su visais daiktais 7,6 km iki Pane Grande stovyklavietės, kurioje apsistosime dviem naktims.
Štai šita mintis, kad toliau jau nereikės niekur eiti su visais daiktais, labiausiai ir guodė kylant iki Britanicos apžvalgos vietos.
Mintys ir nuostabūs vaizdai – ežeras, ir, deja, vienoje vietoje gerokai apdegęs miškas. Vėliau pakylame iki snieguotų kalnų – tarpinio mūsų šios dienos tikslo.
Papietavę ir pasigrožėję vaizdais leidžiamės žemyn. Pasiekusi Campsite Italiano suprantu – pasivaikščiojimo šiai dienai kaip ir pakaktų. Bet dar 7,6 km prieš akis su kantriai manęs laukiančia kuprine ant pečių. Viena paguoda, kad kelias pakankamai tiesus, nereikia nei kilti, nei leistis.
Nepaisant visų tą dieną matytų vaizdų gražiausias man buvo tolumoje pasirodę peizažas su Pane Grande stovyklavietės pastatais. Fu, pagaliau priėjome. Tualete žvilgteliu į veidrodį – į mane žvelgia nuvargusios moteriškės veidas. Ir tai vadinasi atostogos? 🙂
Na, lengva nebuvo, bet dabar jau laukia malonioji dienos dalis. Įsikuriame erdviose, tvarkingose palapinėse. Čia mūsų laukia ir kilimėliai, ir miegmaišiai – viskas švaru, tarsi tik iš skalbyklos. Atrodo, net nelabai reikia mūsų turimų įdėklų į miegmaišį, savotiškos „baltos patalynės“. Palapinės ne tik tvarkingos, bet ir tvirtos – net nesujuda siaučiant smarkiam vėjui. Su užuojauta stebiu, kaip jau kelintą kartą kaimynystėje du vyručiai bando pastatyti atsineštą palapinę, kuriai labiau norisi skristi, o ne stovėti prisegtai prie žemės.
Dušai gal ir nelabai patogūs, bet maudynės po karštu vandeniu džiugina. Po jų einame vakarieniauti į stovykloje esančią valgyklą – už 22 eurų gali valgyti, kiek tik širdis geidžia, papildomai mokėti reikia tik už alkoholį. Mėgaujamės maistu ir pro langus atsiveriančio ežero vaizdais – vėjas, besileidžianti saulė kuria įtempto siužeto filmą.
Tame pačiame pastate kaip ir valgykla yra ir dušai, tualetai, viešbučio kambariai. Tiesa, daugelyje stovyklaviečių tie viešbučių kambariai – aštuonviečiai ir dar didesni. Kaip kurie keliautojai skundėsi, kad gal jau geriau nakvoti palapinėje, ypač jei kambaryje yra keli garsiai knarkiantys kaimynai. Yra šalia treko ir keli normalūs, mums įprasti viešbučiai. Kiek girdėjau atsiliepimus – kokybė vidutiniška, o kambario kaina didesnė kaip europietiško penkiažvaigždukininko – sukasi aplink 200 eurų už parą.
Palei Grey ežerą iki ledyno
Paskutinė treko diena – 22 km palei Grey ežerą iki ledyno. Po vakarykščio ilgo pasivaikščiojimo naktį skaudėjo kojas, o šiandien guodžia mintis, kad eisime tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Tad jei jau labai pavargsiu, bus galima apsisukti ir grįžti atgal. Eiti nebūtų sunku, jei ne tas vėjas – jis neatlyžta, besigėrint pakeliui atsiveriančiais ežero ir ledynų vaizdais reikia tvirtai stovėti ant žemės, kad nenupūstų.
Ežero gale prasidedantis ledynas įspūdingas, bet ilgai sėdėti ir juo gėrėtis nesinori – vis dėl to paties vėjo. Ilgai neužtrukę sukamės eiti atgal. Šį kartą kelias ir pirmyn, ir atgal buvo panašaus sudėtingumo – tenka ne tik leistis, bet ir vėl kilti.
Grįžus į stovyklavietę ta pati rutina: alus, dušas, vakarienė, skalbiniai. Galima jau atsipalaiduoti, trekas baigtas.
Kitą rytą (pirmą pavasario dieną) pusryčiaujame (stovyklavietės valgykloje pusryčiai – 11 eurų, valgai kiek nori), susikrauname daiktus ir einame į mini uostą. 45 min. plaukimo laivu ir pasiekiame čia paliktą automobilį.
Atrodo, kad tai buvo jau labai seniai – tos penkios treko dienos buvo tokios turiningos įspūdžiais, vaizdais, kad atrodo, jame užtrukome ne penkias, o penkiolika dienų. Bendrakeleiviai važiuoja atsivaryti pirmojo, laukiančio mūsų treko pradžioje, o mes ilsimės ir tvarkome daiktus. Tada kraunamės kuprines į automobilius ir pajudame Argentinos sienos link. Argentinos Patagonijoje mūsų taip pat laukia ledynas, trekas.
Lik sveika, Čile! Ačiū už užpildytą svajonę – W treką Patagonijoje. Ilgai prisiminsiu tuos akmeninius uolų pirštus žydro dangaus fone, smaragdinius ežerus, miškus ir net tuos styrančius apdegusių medžių kamienus, suteikiančius peizažui keisto, atšiauraus žavesio. Ir saulėlydžius, ir tą stiprų stiprų vėją 🙂
Kelionės data: 2021 m. vasario 6 d.
Kauno marių regioninis parkas
Tikra žiemos pasaka – saulė, žydras dangus, sidabru padengtas sniegas, jaukiai gurgždantis po kojomis. Pelkė prabangiai pasipuošusi puriais kailiniais – išdidi, spindinti... Taip ir kviečia pasivaikščioti per minkštus sniego kupstus. Toks pirmas vaizdas pasitiko įžengus į Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinį taką.
Žiemos diena buvo šalta, ir sniego nepagailėta, tad nenorėdama užklimpti nepravalytame kelyje, nusprendžiau pasiekti taką važiuodama nuo Vaišvydavos į Gervėnupį vedančiu keliu, ir sustojau maždaug 3 km nuo Vaišvydavos sankryžos, prie žvyrkelio (toks jis būna vasarą), vedančio iki pažintinio tako pradžios. Automobilį palikau šalikelėje, nutarusi toliau eiti pėsčiomis. Sprendimas pasiteisino, nes prasieiti buvo tikrai smagu – taip retai Lietuvoje matomas žydras dangus, spindintis purus sniegas, apsnigti medžiai.
Pasivaikščiojimą taku pradėjau nuo jo pabaigos – nuo stovyklavietės nusileidau tiesiai į pelkę, ten, kur ir pūpsojo pirmoje nuotraukoje užfiksuoti sniego kupstai. Oficiali tako pradžia yra kiek toliau, iki jos būčiau turėjusi dar paėjėti keliu ir sukti pirmiausia į mišką, o pelkė būtų paskutinis žygio akordas.
Takas neilgas, tik 1,9 km, ir kaip jau supratote, susideda tarsi iš dviejų dalių – miško ir pelkės, per kurią nutiestas patogus medinis takas. Neslėpsiu, sunku buvo atsispirti pagundai nukrypti nuo jo į šoną ir prasieiti per tuos baltus kupstus. Bet tako pabaigoje, kur miškas susilieja su pelke, kažkieno žengtelta į šoną, ir pėdsakų vietoje susikaupęs vanduo jau virsta ledu. Supranti, apgaulinga ta pelkė. Be to, gerai atsiminiau, kaip ši pelkė atrodo kitais metų laikais – vaikščioti ne takais vasarą, rudenį ar pavasarį ir nesinori, ir draudžiama – negalima mindžioti čia augančių retų augalų, drumsti vietos gyventojų ramybę. Perėjusi taką per pelkę toliau ėjau mišku. Mėgstantiems tvarkingus, parkus primenančius miškus, čia nelabai patiks. Tie, kurie vertina natūralų, žmogaus rankų nepaliestą mišką – galės mėgautis pasivaikščiojimu.
Dubravos rezervinė apyrubė – saugoma teritorija Kauno rajone, rezervatas, įsteigtas 1994 metais siekiant išsaugoti nepaliestą mišką, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Rezervatas susideda tarsi iš dviejų dalių – senojo miško ir natūralios aukštapelkės. Bendras rezervinės apyrubės plotas – 120 ha. Rezervate miškas neliečiamas nuo 1968 metų, todėl per tą laiką susikaupė daug sausuolių, išvirtusių medžių. Jie čia nuvirsta, sutrūnija ir tampa trąša, dirvožemiu kitiems augantiems medžiams. Toks amžinas ratas.
Tako pradžioje (jei pradedate eiti nuo pelkės, tada – pabaigoje) stebina medžių dydis. Kai kurių iš jų amžius siekia net 150 metų, aukščiausia pušis išaugo iki 38 metrų. Takas praeinamas, tačiau iškrypti iš jo ir klaidžioti po mišką, vietomis gali būti tikrai sudėtinga. Tad gerokai nustebau eidama taku sutikusi slidininkę. Na, jei nuoširdžiai, tikrai jai nepavydėjau – kabarotis su slidinėmis per išvirtusius medžius, mano supratimu, mažas malonumas 🙂
Takas yra pažymėtas, bet žiemą, net einant iš kitos pusės, paklysti sunkiai pavyktų, nes per mišką veda gerai išmintas takas – lankytojų čia netrūksta. Įveikus visą maršrutą grįžti rekomenduojama tuo pačiu taku atgal arba galima išeiti į miško keliuką ir pareiti juo.
Jei atvykote iki šio tako iš toliau, tuo pačiu dar galite nuvažiuoti iki netoliese esančio Žiegždrių geologinio tako arba pasukti link Kauno marių, Samylų įlankos ir pasižiūrėti čia įkurdintų skulptūrų, daugiau sužinoti apie Kauno marių vandeniu užlietų kaimų istoriją.
Dubravos rezervinės apyrubės pažintinį taką galima pasiekti ne tik važiuojant mano minėtu keliu, bet ir nuo Vaišvydavo pasukus link Šlienavos, tada pravažiavus Girionis sukti dešinėn. Navigacijos šiaip jau žino, kur yra šis pažintinis takas ir tvarkingai atveda iki jo. Matysite du pažymėjimus – lietuviškas užrašas žymi oficialią jo pradžią, angliškas – pabaigą.
Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.
Šalis: Italija
Kažkada seniai seniai, kai mokykloje mokiausi apie Archimedą, jo gimtinė Sirakūzai (Siracusa) atrodė kaip kažkoks tolimas mistinis miestas. Dabar jis gerokai priartėjo – tik du skrydžiai su persėdimu Bergame ir kiek daugiau nei valanda kelio autobusu iš Katanijos.
Į Sirakūzus atkeliavome lapkričio viduryje, jis tapo pirmuoju mūsų sicilietiškų darbostogų miestu. Kodėl Sirakūzai? Todėl, kad šis miestas prie jūros, kad jame yra daug ką pamatyti (savo klestėjimo laikais jis buvo garsesnis už Atėnus ir Korintą), iš jo patogu keliauti po visą barokinį Noto slėnį.
Miesto istorija iš tiesų įspūdinga ir ryškių jos pėdsakų išlikę iki mūsų dienų, nepaisant visų žemės drebėjimų, karų, galiausiai – kasdienės žmonių veiklos ir besikeičiančių poreikių.
Pasivaikščiojimas V amžiuje pr. Kr.
Sicilijoje įpratome juokauti: „Kada pastatyta? A, jau po Kristaus? Tai dar naujas...“ Iš tiesų, vaikštinėjant po Paolo Orsi archeologijos muziejų (Museo Archeologico Paolo Orsi) ir stebint prie eksponatų sužymėtus metus, visi tie, prie kurių nėra parašyta „pr. Kr.“ pradeda atrodyti ganėtinai nauji.
Ir svarbiausia, kad čia išlikę ne tik akmenys ar kokio puodo šukės, o visi statiniai – gal šiek tiek apgriuvę, bet puikiausiai išlaikę savo didybę. Didžiausias toks šuolis į praeitį – pasivaikščiojimas Neapolio archeologiniame parke (Parco Archeologico della Neapolis). Pirmame šimtmetyje pr. Kr. Ciceronas rašė apie Sirakūzus, kad tai vienas didžiausių ir gražiausių Graikijos miestų. Nusiperki bilietą ir – sveikas atvykęs į tą Cicerono išgirtąjį miestą, nes Neapolio archeologiniame parke išlikę statiniai, kuriuos galėjo matyti garsusis filosofas. Jam turėjo patikti vienas didžiausių graikų teatrų – jo skersmuo siekė 138,6 metrų, žiūrovai turėjo rasti savo vietą vienoje iš 67 akmenyje išskaptuotų eilių. Tiksliai nežinoma, kada jis buvo pastatytas, bet 476 m. pr. Kr. žiūrovai jau rinkosi čia stebėti Aischilo dramos „Persai“.
Kitas įspūdingas šio milžiniško istorinio parko objektas – romėnų amfiteatras, pastatytas I mūsų eros amžiuje. Šiame, kaip ir kituose romėniškuose amfiteatruose, publika linksmindavosi stebėdama vergų kovas su laukiniais žvėrimis, paskui – gladiatorių dvikovas.
Yra archeologiniame parke dar ir kitų lankytinų objektų, tad tikrai rekomenduočiau čia pasivaikščioti pasirinkus vieną iš trijų – 90; 60 ar 45 minučių trukmės – maršrutų.
Galėjo Ciceronas žavėtis ne tik amfiteatru bei teatru, bet ir senąja UNESCO saugoma Ortidžija (Ortigia) – sala, kurioje 733 ar 734 metais pr. Kr. išsilaipino korintiečiai ir nuo kurios prasidėjo Sirakūzų istorija. Didžiausia Ortidžijos puošmena – jos katedra. Pirmą vakarą Sirakūzuose būtent atėjus į Duomo aikštę ir išvydus katedrą galiausiai nusiraminau, kad Sirakūzai – tikrai įdomus miestas, nes iki tol, neslėpsiu, turėjau visokių abejonių. VII amžiuje katedra iškilo ant graikų Atėnės šventyklos pamatų, tai išduoda išlikusios dorėninės kolonos. Švč. Mergelės Marijos statula vainikuoja katedros stogą toje pačioje vietoje, kur auksinė Atėnės statula kadaise tarnavo kaip švyturys grįžtantiems graikų jūreiviams. IX amžiuje, valdant arabams, ji buvo paversta mečete. Dabartinius barokinius savo fasadus šventovė įgavo XVIII amžiuje, kai jie buvo atstatyti po 1693 metų žemės drebėjimo. Katedra iš tiesų labai įspūdinga ir savo didingu, sakyčiau, asketišku interjeru išsiskiria iš kitų matytų Sicilijos bažnyčių.
Šiaip keliaujant muziejai nėra patys mėgstamiausi lankytini objektai, tačiau Sirakūzuose buvome palyginti ilgai, todėl apsilankiau ir juose. O, pavyzdžiui, į pilį (Castello Maniace) atginė netikėtai užklupęs lietus – liūtis prasidėjo staiga, ir netrukus akmeninėmis senojo miesto gatvėmis jau tekėjo upeliai. Kad nereikėtų bristi per vandenį, lietui aprimus užsukau į arčiausiai esantį objektą – pilį. Ir gerai, nes patiko ir pati pietinį Sirakūzų pakraštį sauganti pilis, ir originali jos viduje įrengta ekspozicija. Grįždama atgal turėjau progos pasigėrėti fantastišku saulėlydžiu, iš specialiai tam skirtos kavinės – na, bent jau taip bylojo jos pavadinimas.
Sirakūzuose turistų dėmesiui – daugybė lankytinų objektų. Ir nors 1542-ųjų, o ypač 1693-iųjų metų žemės drebėjimai gerokai pakeitė senojo miesto veidą, iškilo daugybė barokinių pastatų, jis išliko savitas ir žavus.
Gyvenimas šalia aukščiausios Sirakūzų bažnyčios
Kad ir kokie būtų žavūs senamiesčiai, visgi kai planuoji mieste gyventi ilgesnį laiką, maloniau apsistoti ne juose, o šalia jų. Ypač ne turistinio sezono metu. Nes nuošalesnės senamiesčių gatvės vakarais ištuštėja ir tampa nejaukiomis, pagrindinės – itin triukšmingomis. O dar jei tai darbostogos, supranti, kad stori mūrai gali gerokai pabloginti interneto ryšį. Taigi, Sirakūzuose įsikūrėme maždaug per kilometrą nuo Ortidžijos. Kiek pagyvenę ten supratome, kad vieta tiesiog ideali – toks pat atstumas skyrė mus ir nuo Neapolio archeologinio parko, kitų lankytinų objektų. Aplink netrūko jaukių parduotuvėlių, kavinių, šalimais gatvelėse sustodavo daržovėmis ir vaisiais prekiaujančių ūkininkų furgonėliai. Ir nereikėdavo bruktis per visą miestą, kai savaitgaliais keliavome automobiliu į įvairius Noto slėnio miestelius. Kiekvieną rytą pusryčiaudavome skambant didžiulės, modernios, tik 1994 metais baigtos statyti bazilikos Madonna delle Lacrime varpams, o jos 74 metrų aukščio kupolas matomas, atrodo, iš bet kurios Sirakūzų vietos. Tad juokavome – jei paklystume, trauktume link jo, o tada reikėtų eiti ratu aplink šventovės teritoriją ir rastume savo laikinus namus.
Taigi, gyvenome Sirakūzuose šiltai, skaniai ir turiningai. 🙂 Dienomis dirbdavome, per pietus mėgaudavomės saule ir šiluma, eidavome pirkti šviežių daržovių ir žuvies į Ortidžijoje šurmuliuojantį turgų, o savaitgaliais keliavome po Siciliją.
Tiesa, kai po beveik dviejų savaičių teko palikti Sirakūzus, labai neliūdėjome – šį miestą ir jo apylinkes jau jautėmės apžiūrėję, taip pat jau buvome pasiilgę žmonių šurmulio, kurio nesezoniniai Sirakūzai negalėjo pasiūlyti. Kad turistų daug nebuvo - suprantama, juk ne sezonas. Bet ir vietiniai būriavosi tik prie loterijų vietų ar retais vakarais prie kavinių, kurių TV ekranuose būdavo transliuojamos futbolo varžybos. Tiesa, dar ir mūsų kvartalo kavinės penktadienio vakarais sulaukdavo gausaus vietinių lankytojų būrio. Žodžiu, Sirakūzus palikome be didelio gailesčio. Sunkiau buvo išsikraustyti iš itin erdvių, patogių, modernių apartamentų. Na, bet mūsų laukė kitas Sicilijos miestas – Katanija.
Išvada – verta apsilankyti
Kokį bendrą įspūdį paliko Sirakūzai? Tūkstantmete istorija besididžiuojantis miestas lapkritį lieka apleistas turistų, ir dar labiau jaučiasi jo dekadentiška dvasia: gražus, įdomus, žavus, bet gerokai apleistas, apšiuręs. Tai kelia ir tam tikrą žavesį, ir gailestį, ypač klaidžiojant po siauras nuošalesnes Ortidžijos gatveles. Dieną saulės nušviestomis aikštėmis, gelsvais barokiniais pastatų fasadais miestas tarsi spindi. Tokią nuotaiką dar sustiprina ir žydras dangus, miesto sienas skalaujantys smaragdiniai jūros vandenys. O nusileidus saulei, sutemus, atvėsus siauros gatvelės ištuštėja... Ir tada miestas atrodo toks nuliūdęs, apleistas. Na, tol, kol nepasieki pagrindinių gatvių, kurios išsivadavo nuo turistų minių ir dabar džiugiai sutinka vietinius gyventojus. Ar man čia patiko? Tikrai taip.
Kelionės laikas: 2020 m. kovo 6-7 d.
Šalis: Argentina
„Dar vienas nerealus kelionės po Čilę ir Argentiną patyrimas – apsilankymas prie Igvasu (Iguazu) krioklių. Kažkas nepaprasto! Aišku, didžiausią įspūdį paliko vadinamoji "Velnio gerklė" – pats pagrindinis didysis Igvasu krioklys. Tokia vandens jėga ir galybė! Stovi ir negali atsižiūrėti: krentanti vandens masė užburia ir užhipnotizuoja. Ir visai nesvarbu, kad vandens purslai jau permerkė kiaurai – neįmanoma atsigrožėti. Bet tai reikia patirti, jokie vaizdo įrašai ir nuotraukos neperteiks to UNESCO saugomo gamtos stebuklo didybės“, – taip rašiau savo feisbuko paskyroje kitą dieną po apsilankymo prie krioklių.
Sveiki atvykę į džiungles!
Iš tiesų, ši trumpa dvejų dienų išvyka buvo tarsi vyšnia ant torto mėnesį trukusioje trylikos skrydžių kelionėje po Čilę ir Argentiną.
Puerto Igvasu (Puerto Iguazu) – nedidelis miestas Argentinos šiaurėje pasitiko tropiniu karščiu. Buenos Airėse, iš kurių išskridome, taip pat buvo pakankamai šilta, bet čia jausmas – kaip pirtyje – tokioje lietuviškoje, drėgnoje. Iš karto važiuojame į užsakytus apartamentus, o jie – miestelio pakraštyje, visai šalia jau driekiasi džiunglės. Pačiame miestelyje lankytinų objektų kaip ir nėra, turistai čia atvyksta tik dėl krioklių. Tad mūsų pasivaikščiojimas po jį ilgai netrunka, daug mieliau leisti laiką apartamentuose, ypač baseine. Man po ilgos ir, tiesą sakant, varginančios kelionės, labai malonus toks poilsis – maudynės baseine, šalto balto vyno taurė terasoje, vakarienė kavinėje, mėgaujantis maistu praktiškai džiunglių apsuptyje. Visiška ramybė ir gerovė. Tas jausmas, kai vakaras tarsi ištirpsta, užleisdamas vietą nakčiai ir tylai, kurią trikdo tik džiunglių gyventojų garsai.
Tiesa, džiunglių kaimynystė turi ir pašalinių reiškinių. Pavyzdžiui, ryte laukia staigmena – vakar ilgokai ieškojome miestelyje „medialunų“ (pusmėnulio formos vietinių kruasanų) prie rytinės kavos, o dabar atidariusi spintelę pamatau, kad jie labai skanūs ir skruzdėms. Na ką, sveiki atvykę į džiungles 🙂
Užburianti Velnio gerklė
Geriame kavą su skruzdėms nepatikusiais sausainiais, ir netrukus mes jau tarp pirmųjų Igvasu krioklių parko lankytojų. Prie bilietų kasos žmonių nedaug – privalumas, kad atėjome į parką tik jam atsidarius, įėjimas užsieniečiams gerokai brangesnis nei vietiniams, dabar apie 20 eurų. Parke įrengti net keli pasivaikščiojimo takai, gali pasirinkti tinkamiausią. Bet pirmiausiai visi skuba į džiunglių traukinuką, vežantį iki pagrindinio lankytino objekto – "Velnio gerklės" (Garganta Del Diablo – ispaniškai). Mes į artimiausią traukinuką jau nebetelpame, turime kiek palūkėti. Važiavimas atviru traukinuku per džiungles – dar viena maloni atrakcija. Išlipus tenka šiek tiek paėjėti virš išplatėjusios upės nutiestais patogiais metaliniais takais, kai netrukus ausis pasiekia krentančio vandens garsas. Ir staiga visu grožiu atsiveria krioklio vaizdas – 82 m aukščio, 150 m pločio krentančio vandens masė! Žodžiais nenusakoma didybė ir jėga! Žmonių tikrai daug, bet net jie netrukdo žavėtis tokia gamtos didybe. Jau po kelių minučių esame kiaurai permerkti vandens purslų, bet tokiame karštyje tai net malonu. Kaip sakė mano bendrakeleivis – iš Brazilijos pusės "Velnio gerklė" geriau matyti, bet iš Argentinos pusės gali jį pajausti. 🙂
Atsigėrėję fantastiškai vaizdais grįžtame traukinuku atgal ir pasirenkame vieną iš kelių siūlomų pasivaikščiojimo po parką maršrutų. Nacionalinis Igvasu krioklių parkas laikomas vienu iš septynių pasaulio gamtos stebuklų, įsikūręs pačiame Argentinos pasienyje, jo plotas 67.620 ha ir šalis jo teritorija dalijasi su kaimyne Brazilija. Tiesa, didesnioji dalis, du trečdaliai parko priklauso Argentinai. Milžiniškame parke skaičiuojama apie 250 krioklių ir atvykėliams čia rekomenduojama praleisti bent pora dienų, apsistoti galima ir parke esančiame viešbutyje.
Mes parkui turime vieną dieną. Tad ilgai nelaukę patraukiame žemutiniu taku (Lower Circuit). Pasivaikščiojimas parke – didžiulis malonumas. Puikiai įrengti takai, fantastiški krioklių vaizdai. Karšta, tad kai kur praėjimuose yra specialūs dušai, iš kurių nuolat bėga šaltas vanduo – nori atsigaivinti, palįsk visas ar pakišk tik galvą. Vandens aplink daugybė, bet bristi kur nors į upę noras išblėso, pamačius joje ramiai plaukiančią gyvatę.
Saugokite savo empanadas
Vietų pavalgyti taip pat netrūksta. Į vieną kavinę nusprendėme užsukti ir mes. Kol pirkome empanadas (tradicinius vietinius pyragėlius su mėsos ar daržovių įdaru) ir gėrimus, netikėtai įminėme žengiant į ją kilusį klausimą, kodėl didžioji valgytojų dalis brukasi uždarame paviljone, nors staliukų buvo ir lauke. Įtikino pamatytas vaizdelis.
Tik turistai susikrovė maistą ant stalelių lauke, tuoj prisistatė dvi surikatos. Kol iš džiaugsmo apsalę turistai mėgavosi netikėta kompanija ir ieškojo mobiliųjų telefonų tokiai akimirkai įamžinti, ant stalo staiga šastelėjo trečias šios, akivaizdu, gerai organizuotos grupuotės narys, ir stvėręs maišelį su empanadomis spruko į krūmus. Apstulbę turistai paskubomis susirinko maisto likučius ir beviltiškai žvalgosi vietos perpildytame maisto paviljone. O mes, valgydami jo viduje, pro langą stebime, kaip jau kiti perspėjimų nepaisę turistai alkanu žvilgsniu palydi sprunkančias savo empanadas.
Kitoje parko vietoje pyragėlių prarasti nenorintys parko lankytojai gali užkandžiauti didžiuliame metaliniame narve. Gal ir teisingas sprendimas – mes, visi lankytojai, šiame parke tik svečiai...
Po pietų praeiname dar vieną – aukštesnįjį parko taką (Upper Circuit), bet žemesnysis man patiko labiau – kriokliai daug įspūdingiau atrodo, kai matai juos krentančius iš viršaus. O gal jau tiesiog pripratome prie vaizdų? Laiko iki uždarymo dar yra, visi dominantys takai jau praeiti, tad mano bendrakeleivis siūlo paskutiniu traukinuku dar kartą nuvažiuoti iki "Velnio gerklės". Taip ir padarome. Turistų čia jau gerokai mažiau, per dieną pavargęs krioklys, atrodo, ne taip labai ir taškosi, o saulės nušviestas atsisveikinimui dar pasidabina vaivorykšte. Ne, tikrai neįmanoma priprasti prie tokių vaizdų – šis apsilankymas pasirodė dar įspūdingesnis nei rytinis.
Grįžtame atgal prieš pat parko uždarymą. Mūsų laukia kelionė į oro uostą ir skrydis į Buenos Aires. Baigiasi dar viena fantastiška kelionės diena.
Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.
Šalis: Italija
„O vakar krevetės buvo skanios?", – teiraujasi turgaus prekeivis. Po šito jo klausimu pasijuntu beveik vietine, ir labai aiškiai suprantu, kad mūsų planas – tris savaites pagyventi Sicilijoje – tikrai pasiteisino, nes ir pailsėjome, ir padirbėjome, ir išbandėme itališką gyvenimo būdą. Tiek, kiek įmanoma per tokį trumpą laiką.
Pagrindinis tikslas buvo pabėgti nuo lietuviško lapkričio. Kadangi darbų krūvis neleido mėgautis atostogomis, jas teko pakeisti darbostogomis. Prieš kelerius metus jau išbandėme tokias darbostogas kitoje Sicilijos pusėje, buvome apsistoję Trapanyje ir apvažiavome vieną salos dalį, tad šį kartą gyvenome Sirakūzuose bei Katanijoje ir tęsėme pažintį su kita jos dalimi.
Mūsų draugė Zoja
Po lietuviško snieguoto lapkričio Sicilija pasitiko +20 laipsnių šiluma ir saule. Įsikūrę erdviuose, moderniai įrengtuose, per Airbnb užsakytuose apartamentuose, išskubėjome apžiūrėti mūsų naujosios gyvenamosios vietos – Sirakūzų. Pirmoji pažintis visada būna šiek tiek sudėtinga, matyt, prisideda ir nuovargis po skrydžio, ir kažkokios akimi užfiksuotos miesto detalės, neatitinkančios turėtų lūkesčių. O čia dar ir pirmos vakarienės pica nepakankamai skani... Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio miestas mūsų nesužavėjo, bet įspūdį greitai pataisė pasivaikščiojimas po Ortidžiją (Ortigia) – Sirakūzų senamiestį: barokiniai pastatai, siauros jaukios gatvelės, fontanai – atrodo, čia bus visai gerai.
O kitą dieną, šeštadienį, jau buvome pasiruošę susipažinti su apylinkėmis. Tiesa, pradžia buvo šiek tiek komplikuota – iš anksto neparuošėme namų darbų, automobilį internetu užsisakėme tik skrydžio išvakarėse, ir sulaukti neigiami atsakymai gerokai nuvylė. Ką gi, kitą rytą nusprendėme kreiptis tiesiai į nuomos ofisą. Su automatine pavarų dėže čia mums galėjo pasiūlyti tik elektrinį „Renault Zoe“ (netrukus ji gavo vardą Zoja), kurį internetinėje užsakymų platformoje ignoravome – nesame tokiu važiavę, nežinia, kur galėsime jį pakrauti. Tačiau dabar neturėjome iš ko rinktis... Netrukus supratome, kad toks priverstinis pasirinkimas buvo labai teisingas: automobilis puikiai važiavo, jo kuras mums papildomai nekainavo, nuomos mokestis maždaug 30 proc. mažesnis nei analogiškų benzinu varomų, krovimo stotelių pakankamai daug, jų yra ir miestų bei miestelių centre, tad tuo pačiu atkrito ir parkavimo mokesčiai. Žodžiu, vėliau Sicilijoje jau nuomojome tik elektromobilius.
Žinau, atskira tema – vairavimo Sicilijoje ypatumai. Aš buvau tik keleivis, tai kiek mažiau galiu apie tai pasakoti, bet vairavimas nebuvo kažkuo ypatingas, išskyrus tai, kad dažnai teko kilti ir leistis serpantinais, bandyti pravažiuoti siaurutėmis senamiesčių gatvelėmis. Įdomiau buvo tik Katanijoje, nes čia kur kas mažiau paisoma kelių eismo taisyklių, stojama ten, kur reikia, o ne kur galima. Netgi leidžiama sau pastatyti mašiną vos ne viduryje gatvės ir užtverti eismą, jei reikia užbėgti į šalia esančią parduotuvę. Kaip man aiškino pažįstamas sicilietis – vietiniai nemėgsta toli eiti, jie visur važiuoja. Turiu pripažinti, kartais tai labai patogu, na, kai pats taip sustoji 🙂
Bandymas prisitaikyti prie itališko gyvenimo
Taigi, tądien, lapkričio 13 d. prieš pietus su savo Zoja jau buvome paplūdimyje, kaitinomės saulėje, maudėmės (oras ir vanduo buvo apie +20). Sicilietiškos darbostogos prasidėjo.
Po poros dienų jau puikiai įsikomponavome į sicilietišką gyvenimo ritmą: pusryčiai, darbas, pietinis pasivaikščiojimas po miestą, mėgaujantis lapkričio saule, vėl darbas, pasivaikščiojimas, vakarienė...
Kai atvažiuoji į kitą šalį kaip turistas, visada norisi kuo daugiau aplankyti, nueiti, pamatyti. Kai turi joje daugiau dienų, supranti, kad bus laiko nueiti ir į pilį, ir į senovinį romėnų amfiteatrą, ir į archeologijos muziejų, ir į kitus turistams siūlomus objektus. Tad per pietų pertrauką galima ramiai įsitaisyti prieš saulę, pavyzdžiui, Sirakūzų katedros aikštėje, valgyti ledus ir klausytis, kaip kažkas už kampo groja gitara. Arba baigus darbus prisėsti kavinėje su taure „Prosecco“ ir žiūrėti vieną įdomiausių pasaulio serialų „Saulėlydis“, kasdien pasiūlančio vis kitokių spalvų seriją. Arba kuriame nors pajūrio miestelyje stebėti sekmadieninę passeggiatą – masinį popietinį pasivaikščiojimą, kai šeimos, net visos giminės išeina į gatvę savęs parodyti, į kitus pasižiūrėti. Žodžiu, tiesiog mėgautis buvimu, nesižymint paskubomis pliusiukais aplankytų objektų.
Tuo pačiu tai galimybė šiek tiek išbandyti itališką gyvenimo būdą, kuris, neslėpsiu, mane iš tiesų žavi. Na, nebent vakarieniauti jie galėtų kiek anksčiau, nes atėję į 19 val. vakaro tik atsidariusias tratorijas, osterijas ar picerijas labai dažnai būdavome pirmosios lankytojos.
Tačiau maistas Italijoje tikrai ne problema, o malonumas. Sirakūzuose, vos išėjus ryte į balkoną, šnerves maloniai pakutendavo šviežios duonos, bandelių kvapas – pirmame namo aukšte buvo įsikūrusi nedidelė kepyklėlė, į kurią ryte skubėdavo aplinkinių namų šeimininkės. Neatsispirdavome šiam aromatui ir mes.
Įvairių specializuotų maisto parduotuvėlių, kepyklėlių, prekybos centrų – Sicilijoje tikrai gausu. O kur dar tiesiog gatvėse ūkininkų „vagonėliai“ su šviežiomis daržovėmis, turgus, net lapkritį stulbinantis salotų, kitų šviežių daržovių gausa. Nesinori gaminti? Prašom, jau minėtos valgymo vietos, arba maistas išsinešti – pietų metu duris atveria daugybė tokių parduotuvėlių, siūlančių skirtingo paruošimo lygio patiekalus. Taigi, skanus maistas, šviežios (ir tikrai pigios) daržovės bei vaisiai – dar viena priežastis keliauti į Siciliją.
Tiesa, prieš skrydį į šią salą, gerai išmokau itališką žodį cavallo, lietuviškai – arklys. Priežastis – Katanijoje patiekalai iš arklienos populiarumu konkuruoja su „pasta alla Norma“, o aš jų norėjau išvengti net tais atvejais, kai meniu surašytas tik itališkai.
Darbostogos? Tikrai verta rinktis
Tiesą sakant, ilgą laiką gana skeptiškai vertinau darbostogas. Na, atrodo, truputį tokia nesąmonė – atvažiuoji į kitą šalį, bet užuot keliavęs, sėdi ir dirbi. Na, jei darbas toks, kad privalu nuo 8 iki 17 val. nepasikelti iš darbo vietos, tada tikrai vargu ar verta išsiruošti į darbostogas. Bet jei svarbu, kad darbai būtų padaryti, kad tiesiog visą dieną būtum pasiekiamas telefonu, atsakyti į laiškus, tada puikiausiai galima suderinti ir darbą, ir poilsį bei keliones po šalį. Ir darbo efektyvumas, kai žinai, kad viską padariusi, eisi į saulėtą miestą, tikrai didelis.
Ar tai brangu? Didžiausią išlaidų dalį sudaro apartamentų nuoma. Mūsiškiai, su dviem miegamaisiais, dviem vonios kambariais ir dviem darbo vietomis, su erdvia svetaine bei virtuve kainavo 50 eurų parai dviem žmonėms. Jungiamasis skrydis su „Ryanair“ per Bergamą į Kataniją atsiėjo kiek per 100 eurų. O kitos išlaidos – panašiai tokios, kaip ir Vilniuje. Daržovės, vaisiai, kaip minėta, gerokai pigiau, pavyzdžiui, 5 cukinijos – 1 euras, maišas apelsinų (gal apie 6 kg) – 3 eurai ir pan. Šviežia žuvis, krevetės – panašiai kaip Lietuvoje, tik priminsiu – ten tikrai šviežia žuvis. Žinoma, kadangi Sicilijoje daug dažniau rinkdavomės vakarienę ar pietus mieste nei Vilniuje, tai maisto išlaidų eilutė buvo didesnė nei Lietuvoje. Toliau – objektų lankymas, automobilio nuoma – čia jau kiekvieno individualus pasirinkimas.
O rezultatas grįžus į Vilnių – jausmas toks, kaip po atostogų, bet darbai padaryti 🙂
Kelionės data: 2021 m. spalio 16 d.
Neries regioninis parkas
Buvau įsitikinusi, kad Neries regioniniame parke žinau ir išvaikščiojau visus takus, pasirodo, klydau. Yra dar vienas, iki šiol buvęs man nežinomu – visiškai šalia Kernavės (navigacijos kelią žino) – Balto kalno pažintinis takas.
Jo pradžioje įrengta nedidelė automobilių parkavimo aikštelė, šalia ir trikampė pavėsinė – pasislėpti nuo lietaus ar užkąsti. Tik aš jei jau susiruoščiau tame take piknikauti, geriau paieškočiau vietos kiek toliau – einant taku Neries pakrante galima rasti gražesnių vietų poilsiu ar piknikui.
Takas prasideda fantastišku vaizdu į Neries vingį – medinė apžvalgos aikštelė įrengta ant paties Balto kalno skardžio. Kai ieškojau kokios istorinės informacijos apie šią vietą, radau tik tiek, kad iš kelių išlikusių kryžiuočių aprašymų žinomi buvę penki keliai, einantys pro Kernavę. Tuose užrašuose minėtos ir brastos – seklios vietos upėse, per kurias galima persikelti į kitą krantą, ir viena jų buvusi prie Balto kalno.
Tiesą sakant, vaizdas nuo apžvalgos aikštelės į Neries vingį, gražiausias iš visų pažintinio tako vaizdų. Tad net jei labai nenorite ar nemėgstate vaikščioti, siūlyčiau atvažiuoti nors iki tako pradžios ir pasimėgauti tikrai įspūdingu reginiu.
O jei norėsis ir šiek tiek pasivaikščioti, jūsų paslaugoms – Balto kalno pažintinis takas. Jis trumputis, aprašyme minimi 2,6 km, mano programėlė rodė, kad nuėjome 3 km. Ėjimas tikrai lengvas, malonus, maršrutas aiškiai sužymėtas. Keliose vietose įrengti mediniai laipteliai, o šiaip jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų nepastebėjau. Ėjimą paįvairina medinės skulptūros, stendai su poezijos posmais ir klausimais/atsakymais. Tiesa, matyti, kad stendai ir laiptai tarnauja jau ne vienerius, tad vietomis šiek tiek papuvę.
Prie tako įrengtos net kelios poilsio aikštelės su laužavietėmis, pavėsinėmis, vaizdais į apačioje tekančią Nerį.
Tik nežinau, kodėl didžioji dalis pažintinių takų planuojami taip, kad gražiausioji jų dalis būtų ėjimo pradžioje. Tad mes tradiciškai ėjome priešinga kryptimi, gražesnę dalį paupiu palikdami pabaigai – jei jau pavargsti einant, lengviau žingsniuoti žinant, kad gražesni vaizdai dar laukia priekyje. 🙂
Apibendrinant – takas tikrai vertas dėmesio, tik važiuojant iki jo papildomai dar reikia pridėti pasivaikščiojimą po Kernavę ar kokį kitą pažintinį taką, nes išsiruošti iš Vilniaus ar Kauno tik dėl jo, mano nuomone, būtų per trumpa išvyka.
Beje, jau parašiusi šį tekstą radau informacijos, kad iki Balto kalno atodangos galima ateiti iš Kernavės viduramžių miestelio, atstumas – apie 2 km.
Kelionės data: 2014 m. spalio 8 d.
Šalis: Marokas
Essaouira (lietuviškai verčiamas kaip Savira) – nuostabus žydras miestas su uostu Atlanto pakrantėje turėjo tapti poilsio vieta po kiek daugiau nei dvi savaites trukusios mūsų kelionės po egzotiškąjį Maroką – po treko Atlaso kalnuose, po iškylos dykumoje.
Kad tos kelios dienos neprailgtų, nusprendėme pasidaryti tokį mini žygelį – pasivaikščiojimą Atlanto pakrante. Norėdamos išvengti vaikščiojimo pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu, sugalvojome planą – nuvažiuosime vietiniu autobusu iki Sidi Kaouki miestelio, o paskui pėsčiomis pareisime į Essaouirą. Pagal mūsų apskaičiavimus atstumas turėjo būti apie 13 km. Taigi planavome eiti neskubėdamos, pasimaudydamos. Tokie buvo planai. Realybė pasirodė esanti kiek kitokia…
Ožkos medžiuose
Pirmas iššūkis buvo surasti autobusų stotelę Essaouiros medinoje (senamiestyje). Ją radome palyginti nesunkiai, kur kas sudėtingiau buvo išsiaiškinti, kada važiuos autobusas mums reikiama kryptimi. Taksi vairuotojas entuziastingai tikina, kad artimiausias tris valandas mums reikiama kryptimi nevažiuos joks autobusas, bet jis galėtų mums mielai padėti. Nepatikime juo, ir gerai – autobuso sulaukiame gerokai anksčiau. Tiesa, kažkieno oficialiai paskelbta versija, kad jis išvažiuos 11.15 val. nepasitvirtino – išriedėjome 15 min. vėliau. Mūsų bendrakeleiviai – ir vietiniai, ir turistai. Po pusvalandžio kelionės pasiekėme Sidi Kaouki – nedidelį miestelį. Mano bendrakeleivė dar pasiūlė kiek paėjėti į priešingą pusę – esą, per greitai pasieksime Essaouirą, nebus ką veikti likusią dienos dalį. Na, pasivaikščiokime, nors man žvelgiant į pakrantę jau pradeda kirbėti šiokių tokių abejonių. Pasivaikščiojusios dar išgeriame pakrantės kavinėje apelsinų sulčių ir apie 13 val. išsiruošiame į kelią. Tiesą sakant, kelio kaipo tokio nėra, einame bekele. Fotografuojame ant bangų besisupančias žvejų valtis, vėjo malūnus, pakrantėje sutūpusias žuvėdras...
Kiek paėjus – prieš akis šlaitas, ant jo – baltas namas. Suprantame, kad mes jau užkopėme ant Cape Sin kyšulio. Toliau vienas kelias veda link vandenyno, kitas – tolsta nuo jo. Mes, žinoma, pasukame vandenyno link. Pakeliui išvystame tik Maroke įmanomą vaizdą – į medžius sulipusias ožkas. Ant žemės žolės nedaug, tad maisto paieškos suginė jas į medžius – čia nors lapų gali paskabyti. Žinoma, puolame įamžinti šiuos vaizdus. Juo labiau, į medžius sulipusios raguotosios mielai mums pozuoja.
Kopos labai smagu! Tikrai?
Žingsniuojame toliau. Supypsėjusiame telefone perskaitau brolio žinutę – Lietuvoje jau gana vėsu, tai pataria mums pasišildyti. Aha, šildomės nuoširdžiai. Tiesą sakant, tos šilumos jau galėtų būti ir mažiau, nes saulė kepina tikrai labai stropiai. O čia dar netikėtai kelią pastoja smėlio kopa – visai smagiai kabarojamės aukštyn, paskui – žemyn nuo jos. Bet smagumas pradeda blėsti, kai kelią užtveria antra, trečia kopa. Tarp jų lyg džinas iš butelio išnyra piemuo su avimis. Kur jis čia jas gano? Ką jos čia – smėlį ėda? Nes augalų – nei užuominos. Bandom išklausti apie kelią link Essaouiros. „Essaouira, Essaouira...“ – palinkčioja galva piemuo ir dingsta tarp smėlio kopų.
Negalėdamos praeiti pakrante (kopos jau tikrai atsibodo – atima per daug jėgų), kabarojamės šlaitu aukštyn – gal čia pavyks lengviau praeiti. Aha! Čia jau apskritai prasideda „linksmoji“ dalis – brendame per smėlį tarp mažų tujų, argano medžių, kažkokių žemų krūmelių. Vietomis pasitaiko akmenuotas takas, bet dažniau klampojame smėlėtu ožkų pramintu taku ar apskritai be jokio tako. Staiga iš kažkur iššoka du didžiuliai juodi šunys ir lodami puola prie mūsų. Sustingstame iš baimės. Laimė, netikėtai vėl iš kažkur atsiranda piemuo, matyt vietos šeimininkas, ir pasišaukia šunis. Mes išgelbėtos.
Karšta, jokio aiškesnio tako ar kelio niekur nematyti, Google maps tada dar ten nebuvo, aplink jokios gyvos dvasios, gertuvėse vanduo artėja prie pabaigos... Optimizmas visai išblėso. Laiko iki saulės nusileidimo mažėja, prožektorių neturime, o visiškai netoli Essaouiros, pasak žemėlapio, kelią mums dar pastos upė.
Kai jau pradeda imtis neviltis, prieiname kelią, vedantį link vandenyno. Deja, jis nusuka lygiagrečiai pakrantės ir veda atgal, iš kur mes atėjome. Nuo vandenyno mus vėl skiria kopos. Galvoje du klausimai: ar pavyks nusileisti iki vandenyno ir ar pasiseks praeiti jo pakrante? Užsikabarojame ant kopos viršaus ir su nerimu žvelgiame žemyn... Valio! Nusileisti žemyn, pasirodo, labai paprasta, o vandenyno pakrante netgi driekiasi kažkas panašaus į kelią. Mes išgelbėtos!
„Jau arti – net matosi atskiri miesto pastatai!“
Kiek paėjus tolumoje pasimato Essaouira. Dar gabalas kelio, bet eiti per kietą, suplūktą smėlį, paliktą atsitraukiančio vandenyno – malonumas. Nusprendžiame – kai jau pasimatys atskiri Essaouiros pastatai, prisėsime pailsėti ir suvalgysime po obuolį.
Po pusvalandžio jau besirengiant šiai taip lauktai maloniai procedūrai, staiga apsižiūrime, kad priėjome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą kaimelį – kopose užsislėpusį lūšnyną. Nežinome, kiek jo gyventojai tolerantiški užsienio turistams, kiek godūs jų turimiems daiktams, tad akimirksniu paspartiname žingsnį. Labai paspartiname.
Atsikvėpti ir suvalgyti obuolį išdrįstame tik tada, kai lūšnynas lieka gerokai už nugarų... O Essaouira jau kaip ir netoli – jau net atskiri pastatai matosi. Visai aiškiai. Lengviau atsikvepiame ir jau galime juokauti iš savo planų – į ką išvirto smagus pasivaikščiojimas pakrante. Artėjant prie Essaouiros gauname prizą už visus dienos vargus – priekyje kylantis miestas matosi lyg per miglą, o vandenynui atsitolinus šlapias smėlis tarsi veidrodis atspindi aplinkinius vaizdus... Nerealus grožis.
Ir netgi mus gąsdinusi upė realybėje pasirodė besanti tik keli seklūs upeliukai, įtekantys į vandenyną. Saulei leidžiantis, pradėjus dangui rausvėti prieiname riadą, kuriame esame apsistojusios. Dar vienas Maroko nuotykis baigėsi sėkmingai. Netgi spėjome grįžti iki „happy hour“ – gavome viešbutyje po skardinę šalto alaus (Maroke!). Neatsimenu, kada gėriau tokį skanų alų.
