Tikrai nepatingėkite ir prikabinkite prie lagamino kortelę su jūsų vardu, pavarde, telefono numeriu – jei netyčia jūsų lagaminas pasimestų, būtų paprasčiau surasti savininką. Taip, keliaujant lėktuvu jis pažymimas lipduku su visa informacija, bet būna labai įvairių situacijų. Su viena iš jų teko ir mums susidurti.
Skrydis į Bergamo oro uostą, iš jo – autobusu į Milano centrą, o čia jau mūsų laukė per Airnbnb užsakytas butas. Viskas aišku, viskas suplanuota. Atvykusios į Milano centrą neskubėjome lipti iš autobuso, nes sėdėjome pačiame viduryje ir mandagiai praleidome kaimynystėje su pulku vaikų įsitaisiusią juodaodžių šeimyną. Pagaliau išlipusi lauk pamačiau, kad mano lagaminas autobuso bagažinėje nustumtas kažkur į šoną, bendrakeleivės – apskritai į kitą pusę. Nuskubėjusi jo pasiimti ji grįžo persimainiusiu veidu: „Čia ne mano lagaminas...“ Taip, lagaminas identiškas, bet, deja, svetimas. Palikusi mane su šiuo, svetimuoju, laukti autobuso atvykimo aikštelėje, pati nuskubėjo kryptimi, kuria, atrodo, nuėjo daugiausiai tuo pačiu autobusu važiavusių žmonių. Grįžo dar niūresniu veidu – neaptiko jokių lagamino pėdsakų... Po keliolikos minučių likome dviese tuščioje autobusų atvykimo aikštelėje su šalia stovinčiu svetimu lagaminu. Akivaizdu, kad jis lėktuvu skrido kaip rankinis bagažas – jokių lipdukų, jokios informacijos apie savininką.
Tamsu, vėlus gruodžio 29-osios vakaras, tuščias Milanas ir absurdiška situacija – kur ir kaip ieškoti savojo lagamino ir ką daryti su šiuo, svetimuoju. Beviltiškai patrypčiojusios kokį pusvalandį ir nesulaukusios lagamino savininko ar savininkės, ryžomės jį atidaryti. Keli moteriški daiktai viršuje ir cigarečių dėžutės su perspėjančiais užrašais apie rūkymo žalą lietuvių kalba išdavė, kad jo savininkė greičiausiai lietuvė. O daugiau – jokios informacijos. Svarstėme įvairias galimas bendrakeleivės lagamino tolesnės kelionės versijas, ir kuo toliau, tuo neramiau darėsi. Juk savininkė galėjo įmesti svetimą lagaminą į nuomoto ar pasitikusio automobilio bagažinę ir klaidą pamatyti tik po kelių valandų, pasiekusi kelionės tikslą, pavyzdžiui, atvykus į kalnus, į slidinėjimo kurortą ar kitą nuo Milano gerokai nutolusį miestą. O mano bendrakeleivės lagamine taip pat nepalikta jokių jos kontaktų, bet ten, deja, saugiai įdėtas kompiuteris (juk lėktuve lagaminas, kaip rankinis bagažas buvo kartu su ja), suknelė, bateliai rytdienos spektakliui „La Scaloje“... Ką daryti? Buto šeimininkė jau seniai laukia mūsų, bet palikti draugę vieną Milano centre nesinori... Ir kiek reikės laukti?
Mintyse atsiprašiusi savininkės ryžausi atidžiau patikrinti lagamine sudėtus daiktus – gal pavyks atsekti kokius jos pėdsakus. Na, tikrai negražu ir nesmagu raustis po svetimą turtą, bet kito varianto, deja, nesugalvojau. Striukės kišenėje akį patraukė kažkoks lapelis su skaičiais, panašu, surašytomis išlaidomis: „Skrydis į Milaną – tiek ir tiek, traukinio bilietas į Ven. ar Ver. – tiek ir tiek...“
„Klausyk, bet mes čia šalia geležinkelio stoties? Gal lagamino šeimininkė nuėjo į stotį ir laukia traukinio važiuoti į Veneciją ar Veroną?“ – bandau spėlioti, mintimis jau tapatindamasi su Šerloku Holmsu.
Bendrakeleivė akimirksniu pagavusi mano mintį, nuskubėjo į traukinių stotį. Po dvidešimties minučių regiu per aikštę atskubančią draugę su lagaminu rankoje, o jai iš paskos paknopstomis bėga moteriškė. Pripuolusi prie manęs šioji stveria lagaminą, apsikabinusi padėkoja, palinki gerų Naujųjų ir dar greičiau nulekia atgal.
„Atbėgusi į stotį pamačiau, kad už 20 minučių traukinys į Veneciją. Kol angliškai aiškinau tik italų kalbą suprantantiems pareigūnams, kodėl jie turėtų praleisti mane iki traukinio, jis jau ir atvažiavo į peroną. Kol svarsčiau, lipti į traukinį ar eiti per peroną, pastebėjau į vagoną belipančią moterį su mano lagaminu...“, – išgirdau iš draugės mano nematytą istorijos dalį.
Abi labai tikėjomės, kad atgavusi savo lagaminą, nepažįstamoji spėjo į traukinį, paskutinį, tą vakarą važiuojantį į Veneciją.
Greitai išplėšusios iš užrašų knygelės lapelius, surašėme savo kontaktus ir tik įdėjusios juos į lagaminus, patraukėme link nuomojamo buto. Nuo tada keliaujant prie mūsų lagaminų, kuprinių visada yra kortelė su mūsų, jų savininkių kontaktais. Tai toks moralas 🙂
