Kelionės laikas: 2025 m. rugsėjo 15 - 18 d.

Šalis: Čekija

Apie daugelį miestų turime labai aiškią išankstinę nuomonę, ir vos paminėjus jo pavadinimą, netrunkame susieti jį su kažkokiu statiniu, įvykiu, emocija. Karlovi Varai  (Karlovy Vary) garsus dviem pagrindiniais dalykais: savo gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir tarptautiniu kino festivaliu.

Pirmaisiais galima mėgautis ištisus metus ir nemokamai – tereikia įsigyti čia tokį populiarų mini puodelį / ąsotėlį su snapeliu ir vaikščiok po miestą nuo vieno kolonados iki kitos, tikėdamas, kad šiltas, gal ne paties maloniausio skonio mineralinis vanduo bus labai naudingas tavo sveikatai.

O štai dėl antrojo – garsiojo kino festivalio – į Karlovi Varus reikėtų atvykti liepos mėnesį, bet viešbutį derėtų rezervuoti labai iš anksto, nes garsusis renginys sukviečia ne tik būrį garsių kino žvaigždžių, bet ir daugybę jų gerbėjų – ne veltui tai pats svarbiausias viso regiono įvykis.

Elnias, parodęs karaliui miesto vietą

Karlovi Varų istorija prasidėjo maždaug 1350 metais. Pasak legendos, miesto  įkūrėjas Čekijos karalius ir Romos imperatorius Karolis IV medžiodamas vijosi elnią ir taip atrado slėnį, su iš gelmių trykštančiais karštais mineralinio vandens šaltiniais. Čia vėliau ir buvo įkurtas SPA kurortas, garsas apie kurį pasklido plačiai už Čekijos sienų. Mieste lankėsi tokios įžymybės kaip Johanas Volfgangas Gėtė, Liudvikas van Bethovenas, Nikolo Paganinis, Zigmundas Froidas, sulaukta apie 60-ies karališkų šeimų atstovų vizitų, valstybių vadovų.

Mineraliniai vandenys, kurių temperatūra siekia nuo 9 iki 73.4 laipsnių Celsijaus, ir geriami, ir naudojami vonioms. Be visų kitų gydomųjų savybių, dabar dar teigiama, kad jie turi atjauninantį efektą ir labai naudingi ilgaamžiškumui.

Nieko keisto, kad aplink tokius nepaprastus šaltinius netruko išaugti miestas. Didžioji dalis dabartinių jo pastatų iškilo XIX amžiuje, pastatyti Art Nouveau stiliumi ir primena įspūdingas smailiastoges pilaites. Viešbučiuose, apartamentuose vienu metu dabar gali apsistoti apie 9 tūkst. svečių.

SPA ir mineraliniai vandenys

Mūsų pažintis su miestu prasidėjo nuo Imperatoriaus SPA (Císařské lázně). Prabangūs SPA  rūmai buvo pastatyti Karlovi Varų gydytojų iniciatyva, miesto lėšomis. Statybos darbai patikėti žinomai architektų firmai „Fellner and Helmer“, ir tuo metu tai buvo moderniausias SPA pastatas pasaulyje. Jis iškilmingai atidarytas 1895 metais. Šiuose SPA rūmuose buvo daugiau nei šimtas vonių, per vieną dieną įvairiomis procedūromis galėjo pasinaudoti beveik du tūkstančius žmonių.

Beje, SPA taip buvo pavadintas Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I garbei. Monarchas savo vardo SPA aplankė tik vieną kartą, bet niekada nesimaudė jo vardu pavadintame vonios kambaryje. Po Čekoslovakijos įkūrimo buvo uždrausta minėti Habsburgų monarchus, todėl  Imperatoriaus SPA tapo tiesiog SPA 1 (Lázně 1).

Dabar pastate rengiamos ekskursijos, primenančios laikus, kai į gydyklas atvažiuodavo karališkieji svečiai. Maršrutas prasideda nuo imperatoriui skirto prabangaus vonios kambario, veda per koridorius, laukimo sales, procedūrų patalpas, kur sužinai, kaip čia viskas vyko, kokios buvo technologijos ir mados. Pats pastatas – nacionalinės reikšmės paminklas, pasakojantis apie XIX–XX amžių sandūros kurortų „aukso amžių“. Pagal tiesioginę paskirtį šis SPA pastatas nebenaudojamas, dabar čia vyksta koncertai, renginiai.

Visiškai šalia – pats žymiausias Karlovi Varų viešbutis – „Grandhotel Pupp“, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1701 metų.

Na o mes pažintį su Karlovi Varais tęsiame jau visiškai pasinerdamos į kurorto gyvenimą – lėtai žingsniuojame per istorinį miesto centrą palei Teplos (Teplá) upę. Užsukame pasisemti vandens iš gydomųjų šaltinių į Malūno (Mlýnská), Turgaus (Tržní) kolonadas. Žinoma, nepraleidžiame ir svarbiausio Karlovi Varų šaltinio Vřídlo (liet. karštoji versmė), kuris kartu yra ir miesto simbolis. Viso Karlovi Varuose yra penkios kolonados, be minėtų – Parko (Sadová) ir naujausia, Pilies (Zámecká).

Pakeliui užsukame į vadinamąjį Pilies bokštą , kuriame įrengta ekspozicija, supažindinanti su garsiausiais Europos SPA kurortais. Kylame liftu ir jau tikiuosi, kad iš viršaus apžvelgsiu namų stogus, bet ne, mano nuostabai – prieš mus gatvė. Karlovi Varai įsikūrę ant tokių šlaitų, kad vietomis tiesiog eidamas gatve gali žvelgti į namų stogus. Taip nutiko ir čia – užkilus į vieną pusę gatvė, o į kitą – grožimės namų stogais.

Taip bežingsniuodamos per kurortinę mieto dalį pasiekiame ir Elžbietos SPA (Alžbětiny Lázně) arba SPA 5.  Ši 1906 metais atidaryta SPA buvo pavadinta imperatorienės Elžbietos (Sisi) garbei.

Dabar ji priklauso valstybei, veikia iki šiol ir yra didžiausia SPA Karlovi Varuose. Čia galima apsilankyti baseine, druskų kambaryje, išbandyti mineralinio vandens ir purvo vonias, pasimėgauti masažu. Išmėginau viso kūno masažą ir galiu drąsiai jį rekomenduoti 🙂 . 50 min. trukmės masažo kaina – apie 36 eurai.

Vietiniams, jei jie turi gydytojų siuntimus, gydymo paslaugos nekainuoja. Norintiems sveikatintis vietiniams ar užsieniečiams už paslaugas tenka susimokėti.

Vieta, kur vyksta tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis

Visas Karlovi Varų tarptautinis kino festivalis sukasi aplink garsųjį Hotel Thermal – šis pilkas, kampuotas, brutalizmo stiliaus statinys gerokai iškrenta iš viso grakštaus, pastelinių miesto pastatų peizažo. Pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1977-aisiais. Jo autoriai – architektų pora Věra ir Vladimír Machoninai – suprojektavo ne tik didžiausią Čekijoje kino salę, viešbučio pastatą, bet net ir jo baldus. Pastatas iki šiol kelia diskusijas: vieniems jis „per daug betono“, kitiems – modernizmo ikona.

Apsistoti viešbutyje gali ne tik kino žvaigždės, bet ir paprasti mirtingieji. Pats brangiausias 15- aukšto numeris, su fantastišku panoraminiu vaizdu į miestą kainuoja apie 400 eurų, jame gali apsigyventi keturi asmenys. Viešnagės metu jie neribotai gali naudoti viešbučiui priklausančiu baseinu ir saunomis.

Beje, mes taip pat galėjome išbandyti viešbučio terasoje įsikūrusį baseiną ir pirčių zoną. Nors baseinas lauke, bet 32 laipsnių vandens temperatūra užtikrina komfortiškas maudynes ištisus metus. Dar šiltesnis šalia esantis mineralinio vandens baseinas, kuriame plūduriuojant galima ramiai apžvelgti apačioje plytinčio miesto stogus. Apsilankyti čia gali bet kas, ne tik viešbučio gyventojai. Trijų valandų apsilankymo kaina – apie 33 eurai.

Netikėtas atradimas – stiklo fabrikas

Apie Karlovi Varų mineralinius vandenis ir kino festivalį žinojau jau ir anksčiau. Bet kad jis garsėja dar ir savo stiklo gaminiais – man tai buvo naujiena.

Moser stiklo manufaktūra savo istoriją skaičiuoja nuo 1857 metų, kai talentingas graviruotojas Ludwigas Moseris įkūrė čia savo stiklo dirbtuvę. Metams bėgant jo gaminiai tapo vienais iš labiausiai kolekcionuojamų. Gamybos technologijos per daugiau kaip pusantro šimto metų nelabai pasikeitė – iki šiol viskas daroma rankomis: iš pradžių sukuriamas piešinys, po to – medinė forma, ir pagal ją liejami gaminiai. Pasak gidės, šiuo metu naudojama apie 10 tūkst. formų.

Gamybos cechai dabar – tarsi veikiantis muziejus, kuriame lankydamasis matai, kaip realiai vyksta darbas. Stebėti stiklų pūtimą – hipnotizuojantis reikalas: forma gimsta per kelias minutes, bet už jos stovi daugybė metų patirties.  Vaikštai po cechus it po kokį magų pasirodymą 🙂 Ir labai žiauru matyti, kaip kokybės skyriuje moteris negailestingai atrenka ir išmeta gaminius į stiklo konteinerius – akivaizdu, įžvelgė kažkokius eilinio akimis nematomus defektus.

O graviravimo ceche net nedrąsu kvėpuoti, stebint, kaip plona adatėle stiklo paviršiuje raižomo įmantriausi raštai. Beje, čia vyksta edukacijos, tad tokį darbą galima ir patiems išbandyti.

UNESCO saugomas SPA trikampis

Karlovi Varai – ne vienintelis šiuose kraštuose garsėja savo mineraliniais vandenimis. Iš tiesų UNESCO saugo visą Vakarų Čekijos SPA kurortų trikampį – be Karlovi Varų jam dar priklauso Marianske Laznės (Mariánské Lázně) ir Františkovi Laznės (Františkovy Lázně ).

Čekijoje šįkart viešėjau Karlovi Varų turizmo agentūros kvietimu (Živý kraj – Destinační agentura pro Karlovarský kraj, z.s.), ir turėjau galimybę aplankyti ne tik Karlovi Varus, bet ir Marianske Laznes.

Nuo Karlovi Varų iki šio miesto – apie 50 min. kelio. Pirmas sustojimas – mažas Loketo (Loket) miestelis, besididžiuojantis nuostabiu istoriniu centru ir gotikine pilimi.

Pilis stovi ant granito uolos, o Ohře upė ją apjuosia lanku, todėl miestelio pavadinimas (liet. „alkūnė“) visiškai suprantamas. Loketas minimas nuo XIII amžiaus pradžios, jis buvo karališkoji tvirtovė ir net vadintas „Čekijos karalystės raktu“.

Kita stotelė – kojų pamankštinimas – pažintinis takas aplink Kladskos (Kladská) ežerą.  Mediniai takai veda per pelkes, pro ežerėlį, aplink – Slavkovo miško eglės. Maršrutas trumpas ir lengvas, bet vaizdai tokie, kad sustoji kas kelis žingsnius. Čia yra ir stendai su  įvairia informacija, takas pritaikytas ir vežimėliams. Jei norisi tylaus pasivaikščiojimo be minios – ši vieta tobula.

Marianske Laznės – vienuolyno abato įkurtas miestas

Po pietų pasiekiame  Marianske Laznes. Miestas toks – tarsi sumažintas Karlovi Varų variantas, įsikūręs 600 metrų aukštyje ir galintis pasigirti puikiu, nors ir vėsesniu kalnų oru. Miestas palyginti naujas – XVIII amžiaus pabaigoje jo vietoje dar buvo pelkėtas, miškingas slėnis. Sunku patikėti, bet įkurti čia SPA miestą nusprendė netoliese esančio Teplos vienuolyno abatas Kašparas Prokopas Reitenbergeris. Tiksliau, jam kilo mintis  panaudoti mineralinį vietinio šaltinio vandenį. Miestą pavadino Mergelės Marijos, vienuolyno bažnyčios globėjos, garbei – Marianske Laznėmis.

Miestas iškilo apie  1808 metus, po dešimtmečio pradėjo garsėti kaip terminių vonių kurortas. Šalia gydomųjų mineralinių šaltinių atsirado sanatorijų, promenadų, parkų. Mieste dažni svečiai  buvo Johanas Volfgangas Gėtė, Tomas Alva Edisonas, Richardas Vagneris bei daug kitų. Penkių žvaigždučių viešbutį „Nové Lázně“ su Romos pirtimis ypač pamėgo Anglijos karalius Eduardas VII.

Miesto statiniai daugiausia taip pat puošnūs, pastelinių spalvų, Art Nouveau stiliaus. Centre – parkas, daili, tarsi iš metalinių nėrinių nuausta kolonada – ilgiausia Čekijoje. SPA sezono metu joje vyksta klasikinės muzikos koncertai, ypatingomis progomis koncertuoja vietos simfoninis orkestras.

Kolonada baigiasi aikštėje su dainuojančiu fontanu – nelyginėmis valandomis galima pasigėrėti vandens čiurkšlėmis, „šokančiomis“ pagal žinomų kompozitorių melodijas.

Tačiau didžiausias miesto turtas – daugiau kaip keturiasdešimt (kitur radau informaciją – penkiasdešimt) mineralinio vandens šaltinių, gydančių inkstų ir šlapimo takų, nervų ir virškinimo sistemos sutrikimus, odos problemas. Galima čia apsilankyti ir jei tiesiog norite atsipalaiduoti, pailsėti.

Žalias, jaukus miestas su parkais ramiam poilsiui – taip trumpai galėčiau apibūdinti Marianske Laznes.

Kuris patiko labiau – Karlovi Varai ar Marianske Laznės? Karlovi Varai – kiek teatrališkas, su dideliais fasadais ir kino festivalio aura; Marianske Laznės – ramesnis, su ilgomis alėjomis ir fontano muzika.

Keli praktiniai patarimai:

• tiek į Karlovi Varus, tiek į Marianske Laznes geriausiai keliauti gegužės arba rugsėjo mėnesį, vasaros sezonu čia tikrai daug žmonių;
• jei norima tik pasižvalgyti, Karlovi Varams užtektų dviejų-trijų dienų, Marianske Laznėms – vienos ar dviejų, jei norima pajusti mineralinių šaltinių galią – specialistai rekomenduoja tam skirti mėnesį;
• be mano minėtų lankytinų vietų, aplink abu miestus yra pasivaikščiojimų takų, tad veiklos sau ras ir aktyvaus poilsio gerbėjai;
• keliaujant naudinga turėti Karlovy Vary Region Card , su kuria transportas kainuos pigiau, nemokamai pateksite į muziejus / ekskursijas.

Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti

Rinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:

Karlovi Varuose:

U Šimla – ši valgymo vieta vadinama alude, labai jauki, turi savo stilių

La Hospoda – modernus restoranas, tradiciniai ingredientai ir naujos idėjos, labai skanu 🙂

Kladska, Marianske Laznės:

U Tetřeva – kaimo stiliaus restoranas, galima paragauti ir patiekalų iš žvėrienos.

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

Villa Smetana (Karlovi Varuose) – jaukus viešbutis-pilaitė visai netoli kurortinio miesto centro, jaukūs kambariai, nedidelis SPA centras, skanus maistas.

OREA Spa Hotel Palace Zvon (Marianske Laznės) – prabangus, stilingas viešbutis pačiame miesto centre, su SPA, skanūs pusryčiai ir vakarienė.

Šalis: Turkija

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.

Iš pirmo žvilgsnio nuotraukos primena abstraktaus meno paveikslus – ryškiomis spalvomis nutapyti kvadratai, kažkokie neįprasti ornamentai. O iš tiesų – tai akimirkos iš pavasarį nutikusios kelionės į Stambulą, konkrečiai – iš mūsų apsilankymo Prieskonių turguje (Spice Bazaar). Net dabar, po kelių mėnesių žiūrinėdama šias nuotraukas, atrodo, jaučiu visų tų prieskonių, arbatų, saldumynų aromatus 🙂

Prieskonių turgus – vieta, primenanti muziejų ir teatrą

Prieskonių turgų tikrai įrašyčiau į muziejų ir lankytinų Stambulo vietų sąrašą, nes tai daugiau nei maisto produktų ar kitokių pirkinių vieta. Šitas vienas iš dengtų Stambulo turgų yra mėgstama kulinarinių (ir ne tik) ekskursijų vieta, o besižvalgančių, fotografuojančių turistų čia turbūt daugiau nei pirkėjų.

Pastarųjų laukia 110 parduotuvių, siūlančių prieskonių, vaistinių žolelių, džiovintų augalų, turkiškų skanėstų, riešutų, delikatesų ir net suvenyrų, aukso gaminių. Kodėl čia pastarieji? Na, jei gerai supratau gido komentarą, tai gali būti tinkama dovana sužadėtinei. Mano teorija – jei eini pas pastarąją į svečius ir supranti, kad neprasisuksi su saldumynų dėžute, gali čia pat išsirinkti kur kas prabangesnę dovaną. 🙂

Didingas ir pats turgaus pastatas. 1597 metais jį pradėjo statyti Safiye Sultan, Murado III žmona ir Mehmedo III motina. Darbai truko 67 metus, statinys baigtas tik 1664 metais. Ir jis tikrai įspūdingas. Galva čia sukasi ne tik nuo jo grožio, bet ir nuo parduodamų prekių kvapų, spalvų, skonių, apskritai, nuo viso bendro šurmulio. Taip, siūloma visko paragauti. Ir visiškai pamiršti visus perspėjimus prieš valgį plauti rankas, kelionėje nečiupti ir neragauti neaiškių produktų ir pan. Taisyklės atidedamos į šalį, ragauji riešutus, dedi į burną pasiūlytus spalvotus saldumynų gabalėlius, uostinėji arbatas.

„Perka, nes jiems čia malonu – viską paaiškini, parodai, duodi paragauti. Toks kaip žaidimas ar net teatras. Aišku, jei nori, kad pas tave pirktų, turi būti gera kokybė ir gera kaina. O kiti tik apsižvalgyti čia ateina“, – dalijasi pastebėjimais  arbatžolėmis, prieskoniais, riešutais, saldumynais ir dar kažkuo prekiaujantis Emin.

Įsitraukiame į šį spektaklį ir mes: išklausome, kokia stebuklinga jo siūloma arbata, nuoširdžiai patikime, kad skanesnių riešutų niekur daugiau nerasime, ir netikėtai išeiname iš jo parduotuvėlės apsikrovę riešutų, arbatų, prieskonių maišeliais, saldumynų dėžutėmis. O pažintis su turgumi tik prasidėjo 🙂

Mes – tai keturi kelionių tinklaraštininkai / žurnalistai iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos, pakviesti į Stambulą  Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Mūsų tikslas buvo – susipažinti su Turkijos virtuve. Pirmą pasakojimą galite rasti čia. Žinoma labai patiko ragauti tradicinių patiekalų – ir gatvės maisto, ir Michelin žvaigždutėmis įvertintame restorane, bet ne mažiau įdomu sužinoti, kas suteikia turkiškiems patiekalams įspūdingų skonių. Prieskonių turgus tokiai pažinčiai – labai tinkama vieta. 🙂

Ne mažiau įdomi ir pažintis su Turkijos virtuvės istorija. O tam geriausia vieta – Topkapi rūmai.

Topkapı rūmai - Osmanų sultonų rezidencija

Topkapi rūmuose lankausi antrą kartą. Matyt, tokia jau mano karma, kad ir šį kartą vaikščiojant po juos tenka ieškoti prieglobsčio nuo lietaus. Apniukęs dangus ir balos tikrai neprideda žavesio šiam įspūdingam statinių kompleksui, bet užtat stropiai apžiūrime po stogu esančias patalpas, ypač – virtuvės dalį, kurioje mums surengta ekskursija.

Topkapı rūmai beveik 400 metų buvo Osmanų sultonų rezidencija ir valstybės administracijos centras. Sultono Mehmedo II, dar vadinamo Užkariautoju, įsakymu rūmai pradėti statyti  apie 1453 metus. Per kelis šimtmečius formuotas ir plėstas Topkapı rūmų planas iš esmės buvo nulemtas Osmanų valstybės filosofijos. Jų išdėstymą sudaro keli tarpusavyje sujungti kiemai ir sodai: zonos valstybės reikalams, sultono rezidencijai, paviljonams ir  pareigūnų pastatams.

Rūmams žavesio suteikia ne tik saviti statiniai, įstabios spalvotų plytelių mozaikos, bet ir vieta Sarayburnu (Seralio) kyšulyje, iš kur atsiveria įspūdingi vaizdai į Bosforo sąsiaurį.

Šiandien rūmuose įkurtas muziejus, kasmet sutraukia  tūkstančius lankytojų, kuriuos privilioja tikros rūmų istorijos ir legendos. Vienus domina haremo paslaptys, kitus – istoriniai faktai, o mūsų dėmesio centre šįkart buvo... virtuvė.

Virėjų darbo dienos pradžia – hamame

Topkapı rūmai – tai iš daugelio pastatų sudarytas kompleksas, išdėstytas apie keturis kiemus. Rūmų virtuvės įsikūrusios Antrajame kieme, dar vadinamame Divanu arba Teisingumo kiemu. Jei įsivaizduojate, kad rūmų virtuvių dalis – tai keli tamsūs kambariukai, žiauriai klystate. Iš tiesų virtuvių dalis – viena didingiausių rūmuose. Jos buvo vadinamos Matbah-ı Âmire (imperatoriškąja virtuve), nes matbah reiškia „vietą, kur gaminamas maistas“, o âmire – „valstybinis“.

Pirmosios virtuvės pastatytos sultono Mehmedo Užkariautojo valdymo laikais. Dabartinės virtuvės buvo atstatytos ir išplėstos XVI amžiuje garsiojo Osmanų architekto Mimaro Sinano po 1574 metų gaisro, sunaikinusio XV amžiaus statinius. Kompleksą sudarė atskiros virtuvės sultonui, sultono motinai, Imperatoriškojo haremo vyriausiajam eunuchui (kızlarağası), sultono sutuoktinei / mylimajai (haseki) ir kitiems rūmų tarnautojams – pagal skirtingus jų maitinimo planus. Šiose virtuvėse per dieną buvo paruošiamas maistas vidutiniškai 3 000 žmonių, o per iškilmes galėdavo pamaitinti iki 10 000.  Tik pastačius rūmus, valdant sultonui Mehmedui II, virtuvėje dirbo tik apie 100 virėjų ir padėjėjų, XVII amžiaus viduryje jų skaičius pasiekė 1300. Virtuvėje buvo ne tik ruošiamas maistas, gaminami visi produktai, pradedant duona, sūriais, baigiant saldumynais, bet ir medikamentai.

Apie čia vyravusią švarą ir tvarką liudija iškalbingas gido paminėtas faktas – prieš stodami prie katilų, virėjai pirmiausia eidavo į pirtį – hamamą, virtuvės dalis rūmuose prasideda būtent nuo jo.

Dėl savo „pramoninio“ masto ir svarbios vietos architektūros istorijoje Topkapı rūmų virtuvės suteikia itin vertingų žinių apie rūmų kulinarinę kultūrą. Aplink uždarą kiemą išdėstytos virtuvės tarsi sukuria „muziejų muziejuje“, kuris pasakoja, kaip laikui bėgant keitėsi virtuvė – ne tik indai, įrankiai, bet net ir padavėjų apranga.

Įspūdinga ir indų ekspozicija. Vienoje salėje – varinių katilų armijos, milžiniškos keptuvės, šimtai skirtingų šaukštų formų: nuo sunkiasvorių, skiriamų sriuboms maišyti, iki mažyčių degustacinių, kuriais patiekalai ragauti prieš keliaujant ant sultono stalo.

Stiklo vitrinose švyti porceliano indai iš Kinijos – trapūs, šviesūs, o kiti, nesuslėpti vitrinose, jau primena ir Lietuvoje naudotus čekiškus servizus. Visi šie eksponatai – tai pasakojimas ne tik apie indus, bet ir apie besikeičiančius valgymo papročius, tradicijas.

Neslėpsiu, išgirdusi, kad Topkapi rūmuose daugiausia dėmesio skirsime virtuvei, buvau nusivylusi. Po ekskursijos likau maloniai nustebusi, nes sužinojau, kokia išvystyta buvo kulinarinė kultūra, kiek daug reikšmės ji turėjo imperijos gyvenime. Tai kur kas geriau padėjo suprasti, kodėl šiandieninėje Turkijoje maistas toks svarbus. Ir kodėl toks gyvenimas verda Prieskonių turguje, siūlančiame ingredientus tai kelis šimtmečius skaičiuojančiai virtuvės istorijai.

Kelionės laikas: 2025 m. rugpjūtis

Šalis: Latvija

„Kur tu čia – Jordanijoje“, – nustemba draugė, kai rodau jai nuotraukas, kuriose aš įsikomponavusi tarp geltonai rausvo smiltainių uolų.

„Na, kaip ir ne“, – mykiu, nes atsakymas nėra labai įspūdingas. Na, iš tiesų, aš čia ne kokioje Petroje, bet kaimyninėje Latvijoje, prie spalvingųjų Veczemių uolų. Anot informacijos Latvijos turizmo svetainėje, tai – įspūdingiausia ir spalvingiausia smiltainio uolų grupė Vidžemės pajūryje. Realiai tai maždaug 6 metrų aukščio skardis, kur kelių šimtų metrų atkarpoje atsidengia raudono smiltainio uolos su olomis, nišomis, grotomis ir kitais dariniais. Pagal tai, kokiu rakursu jas nufotografuosi ar pati nusifotografuosi tarp jų, uolos ir olos gali atrodyti ir labai įspūdingai, tarsi kokioje Jordanijoje, o gali be jokios paslapties atskleisti, kad čia tiesiog tokia originalesnė gimtosios Baltijos paplūdimio atkarpa.

Trys priežastys, paskatinusios atvažiuoti į Saulkrastus

Įspūdingos pakrantės uolos, pustuščiai paplūdimiai, per jaukius miškelius besiriekiantys takai – tokie buvo pagrindiniai šiemetinės kelionės į Latvijos pajūrį akcentai.

Atrodo, kelionės į Latviją jau tampa tradicija – kelis kartus lietuvišką pajūrį iškeitėme į Liepoją, pernai žvalgėmės aplink Kolkos ragą, šiemet patraukėme į Saulkrastus (Saulkrasti). Pasirinkimo priežastys: čia dar nebuvau, mačiau gražių nuotraukų iš šių kraštų, pagal kilometražą atstumas panašus kaip iki Palangos, tik, žinoma, važiuoti tenka kiek ilgiau. Tą kelionę dar pailgina už Rygos nutikusi kažkokia avarija ir dėl to susidariusi automobilių grūstis, kurios dalį apvažiuojame nuošalesniais keliukais.

Saulkrastai 50 km atstumu nutolę nuo Rygos, tad kamščiai važiuojant link čia nėra retenybė. Pats miestelis nėra kažkuo ypatingas, nors savo istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus pradžios, kai čia iškilo pirmieji vasarnamiai,  įrengta nauja maudymosi vieta, pavadinta Neubad (Neibadė) ir XIX amažiaus viduryje kurortas labai suklestėjo.

Dabar tai tiesiog nedidelis, jaukus pakrantės miestelis, kuris pastaruoju laiku sparčiai atsinaujina. Apie tai liudija naujos parduotuvės, poilsio apartamentų kompleksai. Apsistojome viename jų, visai pakrantėje – arčiausiai jūros esančio pastato gyventojai saulėlydį gali stebėti iš savo balkonų. Vaizdas iš mūsiškio – į miestą, į šalia esančią estradą, tad iki saulėlydžio teks paėjėti.

Bet pirma – paplūdimys ir maudynės, nes į Latviją pataikėme atvykti vieną iš nedaugelio šiltų šios vasaros dienų. Einame į paplūdimį šalia Kišupės upelio, kuris įteka į jūrą netoli mūsų apartamentų. Paplūdimys didžiulis, žmonės tradiciškai susibūrę prie pagrindinių įėjimų. Paplūdimyje – tvarkingos persirengimo kabinos, kiek paėjus randame ir kavinę.

Buvau girdėjusi, ir lankantis prie Kolkos rago, Jūrmaloje pačiai teko įsitikinti, kad Rygos įlankoje Baltija sekli, tad norint paplaukioti, teks ilgokai bristi. Saulkrastų paplūdimys sugriauna šį mitą – žengus kelis žingsnius jau galima plaukti. Tik jūros vanduo čia kažkodėl mums neįprastos rusvos spalvos. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar čia dėl šalia įtekančios upės, ar dėl kitų priežasčių. Bet pirmas įspūdis nenuteikia maloniai, o jį dar sustiprina pakrantėje bangų išmestos medienos atplaišos, panašu, jau ilgai gludintos vandens. Bet kiti žmonės, net ir vaikai maudosi, diena karšta, tad neriame į tas rusvas Baltijos bangas ir mes. Ir nieko, kaip ir viskas gerai.

Pirmos dienos paplūdimio laikas, vakarienė ir fantastiškas saulėlydis nuteikia labai maloniai. Gal ir tiesa, kad čia gražiausi saulėlydžiai visoje Latvijoje. 🙂

Vidžemė – ne tik jūros pakrantė

Kitos dienos rytas išaušo apniukęs, tad planą A keičia planas B – vietoj numatyto pasivaikščiojimo pakrante pasižvalgysime po artimiausius miestelius.

Vidžemėje iš tiesų yra ką pamatyti – tai ir žavūs miesteliai: Sigulda, Cėsys, Valmiera, ir Turaidos pilis, ir dar daug kitų lankytinų vietų. Gamta taip pat šį regioną gausiai apdovanojo: čia ir jūros pakrantė, ir ežerai, ir vingiuojanti upė Gauja – vietų poilsiui ar aktyviai veiklai tikrai platus asortimentas. Bet mes atvažiavome tiesiog pailsėti, o ne leisti laiką automobilyje lankant įvairius objektus, tad randame žemėlapyje artimiausius miestelius ir brėžiame maršrutą.

Pirma lankytina vieta – už maždaug 18 km esantis Birini miestelis (lietuviškai turbūt Byrinis). Miestelyje verta aplankyti 1860 metais pastatytus Byrinių rūmus (Birinu Pils), priklausiusius fon Pistolkorsų šeimai.

Įspūdingi rožinės spalvos pastatai, parkas ir du ežerai, vandens bokštas, iš kurio galima apžvelgti beveik visą rūmų teritoriją, senų medžių alėjos, arklidės, restoranas – visa tai apvaikščioti užtruks mažiausiai valandą.

Beje, jei norite, rūmuose galite ir apsistoti – čia įrengtas viešbutis, vyksta konferencijos, seminarai. Rūmai ir parkas – tokia maloni stotelė tarp pajūrio pasivaikščiojimų ir galimybė įsitikinti, kad Vidžemė – tai ne tik jūros pakrantė.

Kitas sustojimas – senas Hanzos sąjungos miestas Limbažiai (Limbaži). Nuo 1223 metų žinomame miestelyje pasivaikščiojome po nediduką senamiestį, aplankėme įdomų Sidabro muziejų, apžiūrėjome XIII amžiuje statytos pilies, Rygos arkivyskupo vasaros rezidencijos, griuvėsius.

Čia ir papietavome. Ilgai nesigilinę į meniu užsisakėme silkės, salotų. Didelei mūsų nuostabai, silkę gavome keptą – Lietuvoje tokios nebuvau ragavusi.

Papietavus prašviesėjo ir akyse, ir lauke – pasirodė saulė. Tad vėl pasukome link pajūrio, o iš čia jau visai netoli iki Veczemių uolų. Objektas šiuose kraštuose labai populiarus, bet paskutinius penkis kilometrus iki jo tenka dardėti ne pačios geriausios kokybės žvyrkeliu. Pamačius jo pakraščiuose kelio ženklus, draudžiančius sustoti, pasidaro aišku, kad automobilių stovėjimo aikštelė bus mokama. Bingo! Sumokame 3,5 euro ir einame apžiūrėti tų stebuklingų uolų.

Žingsniuojame per kempingo teritoriją. Matome, kad čia galima apsistoti ir nameliuose, ir palapinėse.  Statyti jas galima ir ant šlaito su vaizdu į jūrą. Geru oru tai puiki milijono žvaigždučių nakvynės vieta su tikrai pavydą keliančiu vaizdu.

Leidžiamės prie uolų. Daugiausia įspūdžių prie pirmųjų, nes čia galima užeiti į vidų, nusifotografuoti įvairiais rakursais. Vėliau akis jau pripranta prie šios kitokios pakrantės vaizdų, vis mažiau randame ką įamžinti nuotraukose. Uolos pakrante driekiasi kelis šimtus metrų, toliau paplūdimys darosi vis labiau akmenuotas.

Kiek girdime, ne mažiau kaip trečdalis uolų apžiūrinėtojų kalba lietuviškai.

Atgal nuo uolų grįžtame per pakrantės miškelį. Kas keliasdešimt metrų ilgesiam ar trumpesniam laikui prisėsti kviečia poilsiavietės, laužavietės. Braliukai latviai pasirūpina, kad jūros pakrantėje būtų patogu ir vaikščioti, ir ilsėtis.

Pakrante link Baltosios kopos

Kitą dieną šviečia saulė, tad realizuojame vakarykštį planą A – keliausime pakrantėmis iki Baltosios kopos (Balta kapa). Nuo mūsų apartamentų iki kopos – kiek daugiau nei 5 km. Ėjimas pakrantės miškeliu labai malonus – eini miško pakraščiu, klausaisi jūros ošimo, o pro pušų viršūnes vis atsiveria smėlio kalvos ir upelio vingiai. Pačioje Baltosios kopos viršūnėje, 18 m aukštyje įrengta aikštelė – puiki apžvalgos vieta, iš kurios matyti Rygos įlanka ir Inčupės žiotys. Įspūdingas vaizdas!

Pakeliui praėjome ir patogiais mediniais takais tarp statesnių kopų, įrengtas ne vienas patogus privažiavimas prie paplūdimio – tėvams su vaikų vežimėliais, neįgaliesiems tikrai nebūtų sudėtinga pasiekti jūrą.

Palyginti neilgoje atkarpoje aptikome net kelias kavines. Vienoje jų leidome sau pasimėgauti desertu, kitoje, netoli Baltosios kopos, papietavome prieš grįžtant atgal.

Kitomis dienomis aplankėme ir įvertinome dar kelis paplūdimius. Jei Lietuvoje iš bendro konteksto iškrinta tik jūros pakrantė ties Olando kepure, kur smėlėtus paplūdimius pakeičia akmenuoti, o kopas – skardis, tai Latvijoje įvairovė kur kas didesnė. Saulkrastų paplūdimių teritorija driekiasi apie 17 km, ir pakrantė labai nevienoda. Pavyzdžiui, Lilastėje ji smėlėta, o gerokai toliau, ties Zvejniekcieme akmenuota. O kur dar prieš tai aprašytos spalvoto smiltainio uolos.

Labiausiai lietuviškuosius paplūdimius man priminė Lilastės paplūdimiai, šalia yra ir gerai vertinama kavinė. Tik kas čia nepatiko – automobilio aikštelės kaina – 2,5 euro/val.

Carnikavoje jau elgėmės apdairiau, bet čia abi stovėjimo aikštelės buvo nemokamos. Viena jų – šalia naujai įrengtos, plytelėmis išklotos promenados, kuri vingiuoja per labai žavų pušyną. Pasivaikščiojimas juo – tikras malonumas, nors tenka eiti beveik 2 km. Kitą kartą, jau prieš grįžtant į Lietuvą, Carnikavoje suradome kur kas arčiau jūros esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Ji buvo pakankamai erdvi ir taip pat nemokama. Paplūdimiai – platūs, smėlėti. Vienoje dalyje stebime įdomų vaizdą – medžiai tarsi nuslinkę žemyn iš miško, bet taip ir liko stovėti atsirėmę į smėlėtą šlaitą. Tik  vaikščiojant atkreipėme dėmesį, kad jūra keliose vietose atrodė nelabai maloniai – prie kranto bangų suneštos juodos jūržolės pavertė vandenį marmalu, į kurį nesinori bristi.

Kas tikrai patiko ir maloniai nustebino Latvijoje – tai patogūs takai ir priėjimai prie jūros. Čia keliukais, mediniais takais ar promenadomis nueisi ten, kur akys veda, ir visur rasi suolelių, informacinių stendų, šiukšliadėžių, tualetų. Labai patogu šeimoms, dviratininkams, bėgikams – pajūris subalansuotas ir ramiam pasivaikščiojimui, ir aktyvesniam rytui.

Latvijos pajūris pasirodė tikrai draugiškas mėgstantiems vaikščioti:  gali skaičiuoti kilometrus promenadomis, mediniais takais ar pakrantės smėliu; gali rinktis akmenis ir uolas ar švelnų smėlį; gali slėptis pušynų pavėsyje ar laukti saulėlydžio ant kopos.

Latvijos ir Lietuvos pajūris: keli pastebėjimai iš kelionės

Kelionėje natūraliai ėmiau lyginti du Baltijos krantus – lietuvišką ir latvišką. Latvijoje Vidžemės pakrantėje randi akmenuotus ruožus ir rausvo smiltainio atodangas, o Lietuvoje akį dažniau džiugina ištisinis balto smėlio kilimas ir Kuršių nerijos kopos. Tas pats Baltijos jūros horizontas, bet du visai skirtingi „rėmai“.

Kurortinis ritmas irgi kitoks. Latvijoje Saulkrastai siūlo ramesnį tempą: Baltosios kopos panorama, pušynai, pasivaikščiojimas palei jūrą be skubos, o lietuviški kurortai kur kas šurmulingesni, išskyrus nebent Pervalką ir Preilą.

Pajūrio takai – abiejų stiprybė. Latvijoje smagu eiti aiškiai sužymėtais pajūrio maršrutais – nuo Saulėlydžio tako Saulkrastuose iki promenados Carnikavoje. Lietuvoje taip pat netrūksta gerai prižiūrimų priėjimų prie jūros, pavyzdžiui, pažintiniai takai Kuršių nerijoje.

Kelionės laikas: 2025 m. balandžio 5 - 12 d.

Šalis: Italija

Pastaruoju laiku kilo mintis palyginti aplankytus miestus su žmonėmis. Štai Prahą įsivaizduočiau kaip moterį. O Neapolis turėtų būti vyras – nenuspėjamas, šiek tiek nutrūktgalvis italas su žavinga šypsena, spinduliuojantis neblėstančia energija. Šiek tiek išsitaršęs, šiek tiek pasiglamžęs,  nuolat vėluojantis, bet atėjęs ir vos spėjęs pasisveikinti tuoj pat įtraukia į įvykių sūkurį. Jis triukšmingas, chaotiškas, bet tuo pačiu nuoširdus ir svetingas. Visiškai nesistengia įtikti ir patikti, o tiesiog gyvena savo gyvenimą ir mėgaujasi juo. Ir jau tavo reikalas – priimti jį tokį, koks yra, ir tiesiog nerti į nuotykį, ar piktintis, lyginti su kitais miestais ir kažko reikalauti. Pasirinkau pirmą variantą.

Pirmoji pažintis – taip, jis man labai patinka

Prieš atvykdama į Neapolį, daug skaičiau apie jį ir buvau pasiruošusi pačiam blogiausiam – chaotiškam, šiukšlinam, piktam miestui. Guodžiau save tik tuo, kad išlikau Indijoje (tiesą sakant, ji man net patiko), tai gal kažkaip ištversiu ir Neapolį. Tiesa, šį kartą situaciją dar komplikavo sulaužyta mano dešinė ranka. Ilgai svarsčiau – gal vertėtų atidėti kelionę, bet po traumos turinti prasidėti reabilitacija būtų nutolinusi ją iki birželio, o tada jau karšta, bus kitų planų bei reikalų. Taigi, ryžausi rizikuoti, juo labiau, kad su gipsu būčiau turėjusi atsisveikinti kelionės viduryje, taigi, ranka jau turėtų būti beveik sveika.

Įsivaizdavau, kad pirmas šokas turėjo nutikti tik išlipus iš autobuso Garibaldžio aikštėje (Piazza Garibaldi) prie centrinės geležinkelio, metro stočių. Aikštėje, kurią vienas amerikiečių autorius apibūdino kaip „asfaltuota pragaro aikštė“, ir kurioje turėjome labai labai saugotis vagių. Aikštė tikrai šokiravo. Ji buvo praktiškai tuščia. Jokio chaoso, jokių kišenvagių. Apskritai – tik vienas kitas praeivis. Visai ramiai nupėdinome iki metro ir pavažiavę porą stotelių susiradome savo apartamentus šalia Piazza del Gesu. Tobula vieta! Viskas (geležinkelio stotis, uostas, metro stotelė, populiarioji Toledo gatvė) visai šalia, pasiekiama pėsčiomis, pro langą matosi ne kaimyniniai langai, o aikštė, tolumoje – Vezuvijus. Nuotaika gerėjo ne valandomis, o minutėmis.

Pasilikę lagaminus ir kiek atsikvėpę, vėl išėjome į miestą. Planas buvo prisėsti kažkur prie vandens ir išgerti aperityvo. Kai ieškai tobulos vietos, tai nėra taip paprasta. Tad gerokai paklaidžiojome po miestą, nes labiau vadovavomės ne Google Maps’u, o intuicija. Bet jau iš to pirmo pasivaikščiojimo supratau, kad Neapolis man labai patinka. Taip, jis nėra tobulai švarus ir tvarkingas, taip, ne vieno pastato sienos išmargintos grafičiais, gatvėmis vis prazvimbia motoroleriai, bet tai gyvas, nenuobodus, spalvingas miestas.

Intuicija mūsų neapgavo – susiradome tobulą vietą krantinėje netoli Kiaušinio pilies (Castel dell‘Ovo) su vaizdu į jachtas, Vezuvijų, o peizažą vis pagyvindavo pražygiuojančios kažkokios procesijos. Gavome ne tik Limoncello Spritz, bet dar ir visokių užkandukų, riešutukų (į kainą įskaičiuota, visas tas gėris – 10 eurų), tad galėjome ramiai pastumti vakarienės laiką tolyn ir mėgautis gėrimu bei vaizdais. Judėti niekur nesinorėjo, nes prie laidos artėjanti saulė tarsi išmanus dailininkas keitė vaizdus, perspalvindama jachtas ir Vezuvijų vis kitomis spalvomis. Pagaliau aiškiai supratome – atostogos prasidėjo :).

Neapolio kontrastai – nuo Ispaniškų kvartalų iki prabangių rajonų

Kitą rytą mūsų laukė išsami pažintis su Neapoliu – ekskursija su lietuve gide Vitalija (https://www.prisijaukintineapoli.lt/). Kelionė, prasidėjusi senamiesčio (Centro Antico) centre, vedė per skirtingas Neapolio gatveles ir rajonus iki pat didingos pagrindinės miesto aikštės Piazza del Plebiscito. Iš tiesų tai buvo ne tik įdomus pasivaikščiojimas per skirtingus miesto rajonus, bet ir pažintis su tikrai spalvinga Neapolio istorija, prasidėjusia 470 metų pr. Kr.. Toje istorijoje pynėsi žiaurūs ir absurdiškai juokingi įvykiai, tragedijos ir komedijos, tarsi viso to atspindys, visai šalia – ir besišaipanti Pulcinela kaukė, ir katakombos, papuoštos kaukolėmis, primenančiomis apie visų laukiančią lemtį. Juokas ir ašaros, džiaugsmas ir netektys, gyvenimas ir mirtis – viskas šalia, viskas persipynę ir šio miesto istorijoje, ir ją liudijančiuose pastatuose.

Įspūdingos barokinės bažnyčios, siaurutė Kalėdų gatvė (Via San Gregorio Armeno), kur visus metus veikia dirbtuvėlės, gaminančios miniatiūrines Betliejaus figūrėles prakartėlėms.

Katalikiškas, giliai tikinčių žmonių miestas? Gal, bet visai šalia sutinkame burtininką (?) Scartelado, palaiminusį mus gausiai pabarstant druska. Prietarai čia dar labai gyvi. Tą liudiją ir visur parduodami talismanai – pavadinkime juos paprikomis 🙂 Šventųjų paveikslai ir tokie pat dažni futbolininko Diego Maradonos portretai, kartais tiesiog susiliejantys į vieną...

Kontrastai akivaizdūs ir miesto architektūroje. Triukšmingieji Ispaniškieji kvartalai  (Quartieri Spagnoli) – garsūs savo chaosu, virš galvų kabančiais skalbiniais ir motociklininkais, pralekiančiais vos per plauką nuo pėsčiųjų. Ir visai netoli jų – jau minėta Piazza del Plebiscito, rami ir išdidi aikštė, su Karalių rūmais, kiek toliau – pakrantėje išsirikiavę didingi pastatai – jausmas toks, kad patekai į kitą miestą. Per visą šią ekskursiją supratau – labai gerai, kad pasirinkome bent tris valandas pasivaikščioti po Neapolį su gide, nes po jos pasakojimų jaučiamės kur kas geriau susipažinę su miestu.

Ir mums dar pasisekė, kad Neapolyje viešėjome pirmą mėnesio sekmadienį, kai lankymas valstybiniuose muziejuose nemokamas. Ekskursiją su gide baigėme visai šalia Karališkųjų rūmų, buvusios karalių rezidencijos, tad pirmiausia patraukėme link jų. Eilė buvo, bet tikra neilga, palaukti teko gal 10-15 min. Apsilankyti vertėjo – stulbinanti salių prabanga, freskos, paveikslai.  

Energijos dar užteko ir Archeologijos muziejui, kuriame saugomi radiniai iš Pompėjų, Herkulanėjaus (Herculaneum) ir kitų vietovių. Planavome čia tik trumpai apsižvalgyti, bet užklupęs lietus ir tikrai įdomūs eksponatai šį planą pakoregavo – muziejų apžiūrėjome labai atidžiai. Jausmas jame – tarsi žvilgsnis į Antikos kasdienybę.

Trys miesto sluoksniai

Pasakodama apie Neapolį gidė paminėjo, kad miestą galima atrasti per skirtingus jo sluoksnius ir palygino jį su lazanija. Kad tai tikra tiesa – netrukome įsitikinti. Kitą dieną pažinome Neapolį dar giliau – tiesiogine prasme, nes ryte leidomės į Neapolio katakombas. Ekskursijų po požemius net keli variantai. Mes rinkomės Napoli Sitterranea.

Neapolio požemių pradžia – priešistoriniai laikai. Jau III a. pr. Kr. graikai čia iškirto tufą, naudotą miesto sienoms ir šventykloms statyti, o vėliau romėnai sukūrė ištisą akvedukų tinklą. Šie siauri tuneliai aprūpindavo vandeniu fontanus ir gyvenamuosius namus. 20-ame amžiuje, kai požeminė vandentiekio sistema buvo apleista, šie tuneliai Antrojo pasaulinio karo metu virto slėptuvėmis nuo bombų. Dabar tai – įdomi patirtis turistams ir originali pažintis su dar viena Neapolio dalimi.

Iš tamsių katakombų išlendame į dienos šviesą ir jaučiamės nusipelnę puodelio kavos ir babos (romu gausiai sulaistyto pyragėlio) saulėtoje aikštėje.

Toliau mūsų plane – Santa Chiara kompleksas – įspūdingas ansamblis, jungiantis baziliką, vienuolyną, kapavietes ir archeologijos muziejų. Įdomi komplekso istorija (jis pradėtas statyti 14-ame amžiuje), bet drįstu manyti, kad didžioji dalis turistų užsuka, nes čia tiesiog labai gražus kiemas: sodas su apelsinmedžiais, jo viduryje – aštuoniakampės kolonos ir suoleliai, puošti spalvingomis majolikos plokštėmis, kiemą juosia arkados, ištapytos laiko jau gerokai paliestomis freskomis. Tokia unikali tylos, ramybės, grožio oazė chaotiškame Neapolio senamiestyje.

Atsikvėpę čia galime toliau žingsniuoti per miestą link Vomero kalvos. Mūsų tikslas – Sant'Elmo tvirtovė (Castel Sant'Elmo). Pati pilis gal ir nėra labai įspūdinga, bet nuo jos terasos atsiveria nuostabi Neapolio panorama – visas miestas, uostas, Vezuvijus ir jūra susilieja į nepakartojamą peizažą.

Pompėjai - laiko sustabdytas miestas

Kelias dienas stebėję Vezuvijų per atstumą, kas rytą sveikinęsi su juo pro savo kambario langą, vieną dieną suplanavome jį aplankyti. Tiksliau, net tik jį, bet ir šalia esantį miestą Pompėjus.  Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai vienas garsiausių archeologinių objektų pasaulyje, dažnai vadinamas „miestu, kurį sustabdė laikas“. Kadaise tai buvo klestintis romėnų miestas, įkurtas VI a. pr. Kr., žinomas dėl savo turtingų vilų, spalvingų freskų, teatrų, pirčių.

79 m. rugpjūčio 24 d. miesto gyvenimą sustabdė staiga išsiveržęs Vezuvijus. Pelenų ir uolienų sluoksnis užkonservavo miestą beveik 1700 metų. Dėl to šiandien galime pamatyti senovės romėnų kasdienybę beveik tokią, kokia ji buvo prieš daugiau kaip tūkstantį metų.

Labai įspūdingas yra Pompėjų amfiteatras – seniausias išlikęs mūrinis amfiteatras pasaulyje, pastatytas 70 m. pr. Kr. Jame tilpdavo apie 20 tūkst. žiūrovų, atėjusių stebėti gladiatorių kovų. Taip pat galima aplankyti pirtį, prabangias vilas su mozaikomis ir freskomis, kurios iki šiol žavi intensyviomis spalvomis, netgi viešnamį. Vienas labiausiai sukrečiančių įspūdžių – tai gipsiniai žmonių atspaudai, liudijantys tragišką jų paskutinių akimirkų dramą. Lankytis Pompėjuose labai rekomenduočiau su gidu – ir sutaupysite laiko, nes nereikės klaidžioti su žemėlapiu, ir matysite ne tik apgriuvusių pastatų liekanas, bet suprasite visą miesto istorijos tragizmą.

Po Pompėjų kitas objektas – tragedijos kaltininkas Vezuvijus. Šis ugnikalnis stūkso apie 9 km nuo Neapolio, jo aukštis – apie 1 281 m. Tai vienintelis aktyvus žemyninės Europos ugnikalnis. Jo krateris yra maždaug 650 metrų pločio ir apie 230 metrų gylio. Jei ką, Vezuvijus vis dar aktyvus.

Nors pasirūpinome bilietais iš anksto (vietoje jų nenusipirksite, nėra jokių kasų), visgi jau teko pirkti juos su pavežėjimo paslauga, nes kitų bilietų jau nebuvo likę. Tad iš Pompėjų traukiniu (tiksliau, dviem traukiniais, nes ne visi stoja mums reikalingoje stotelėje),  pasiekėme Ercolaną, o iš jo autobusu mus atvežė iki Vezuvijaus. Autobusas išleido nedideliame parkinge, esančiame apie 1000 metrų aukštyje, o iš čia jau toliau – nuosavomis kojomis. Iki kraterio viršūnės ėjome apie pusvalandį. Ėjimas lengvai kylančiu taku nebuvo sunkus net man, tik su viena sveika ranka. Didžiausias iššūkis buvo labai smarkus vėjas. Atsiveriantys vaizdai verti šio kopimo: Neapolio įlanka, jūra, Pompėjų griuvėsiai ir tolumoje plytintys miesteliai.

Pats vulkanas ir krateris nepasirodė kažkuo įspūdingi. Pusantros valandos kopimui pirmyn, leidimuisi atgal ir apsižvalgymui užteko su kaupu.

Kontrastų miestas

Visa mūsų kelionė truko savaitę, Neapolyje praleidome keturias dienas, ir turiu pripažinti, jos tikrai neprailgo. Tiesą sakant, dar tikrai liko įdomių neaplankytų vietų, bet nesinorėjo visą laiką tik bėgioti po muziejus, kad ir kokie įspūdingi jie būtų, ar lėkti per miestą, dedant pliusus prie Google Maps‘e  sužymėtų lankytinų  vietų. Ne, norėjosi ir tiesiog ramiai paklaidžioti po miestą, pasimėgauti maistu ir vynu, nueiti į neapolietiškos muzikos koncertą.

Tad radę laiko ramiai pasivaikščiojome po prabangų Chiaia rajoną, prasiėjome krantine, apžiūrėjome vietinius paplūdimius. Taip, Neapolio senamiestis, o ypač Ispaniškasis kvartalas, garsėja savo chaosu, siauromis, triukšmingomis gatvėmis.

Piazza del Plebiscito atsiveria platesnės, elegantiškesnės gatvės, o Chiaia rajonas žavi savo prabanga, madingomis parduotuvėmis ir stilingais barais. Šis kontrastų miestas sugeba nustebinti kiekviename žingsnyje.

Picos gimtinė

Pasakoti apie Neapolį ir nepaminėti maisto būtų tikrai neatleistina. Kas ką žino apie Neapolį – galima diskutuoti, bet kad šis miestas – picos gimtinė, manau, tai prisimena kiekvienas. Taip, būtent čia sukurta garsioji Margherita pica – pagaminta 1889 metais ir taip pavadinta Italijos karalienės Margheritos garbei. Jos ingredientai: pomidorai, mocarela, bazilikas – simbolizuoja Italijos vėliavos spalvas.

Valgėme picą populiariausiose ir garsiausiose Neapolio picerijose, taip pat  ir „Sorbillo“, „L'Antica Pizzeria da Michele“, ypač išgarsėjusioje filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts. Beje, iš visų valgytų picų, pastarojoje ji buvo prasčiausia. Nedrįsčiau sakyti, kad ji buvo neskani, tikrai ne, tiesiog kitose picerijose picos buvo dar skanesnės. 🙂 Picos kaina visose tose ikoninėse picerijose: Margherita – 6-7,5 eurai (brangesnė – su papildomais priedais), Marinara – 5-6 eurai. Vienos picos mums dviem pilnai užtekdavo.

Dar viena gidės Vitalijos rekomenduota įdomi vieta – „Pesceria Azzurra“. Turguje esanti valgymo vieta, kurios staliukai sustatyti tiesiog gatvėje ir prie kurių nusidriekia eilės. Jei ieškote, kur maloniai pasėdėti ir skaniai pavalgyti – šitą vietą aplenkite, bet jei norite šviežio, skanaus ir nebrangaus maisto – užsukite: vienkartiniai indai, pusė litro balto vyno už 4 eurus, švieži žuvies ir jūros gėrybių patiekalai už labai draugiškas kainas.

O jei jau ieškote labai išskirtinės vietos, užeikite į „Gran Caffè Gambrinus“. Čia jus pasitiks uniformuoti barmenai, nuostabiai dekoruotos salės ir, žinoma, viliojantis kavos aromatas. Kad jau neabejotumėte, jog patekote į išskirtinę vietą, apžiūrėkite kairėje esančią vitriną, kur iki šiol saugomi neplauti kavos puodeliai, iš kurių gėrė popiežius, garsūs politikai, pramogų pasaulio žvaigždės. Už puodelį espresso čia sumokėsite 1,8 euro, už cappuccino – 2,8 euro. Kaip Neapolyje, tai labai brangu 🙂

Anot mūsų gidės Vitalijos, skaniausi kepiniai mieste – „Scaturchio“ kepyklėlėje, kur galima nusipirkti ir tradicinę babą (2,2 euro, man vienai ji kiek per didelė), ir sicilietiškų kanolių, ir kitų gardumynų. Brangiausio pyrago gabalėlio kaina – 5 eurai, ir ji čia išskirtinė, nes didžiosios dalies kepinių kainos svyruoja tarp 2,2-3,5 eurų.

Neapsivalgyti ir nesustorėti – sudėtinga. Turistus aišku gelbsti nueiti atstumai ir taip sudegintos kalorijos, kaip apsisaugoti vietiniams – nežinau 🙂

Ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Be jokios abejonės. Nes Neapolis – tai nuotykis, į kurį norisi pasinerti dar ir dar kartą. Nes tai jaukus ir gyvas miestas, šiek tiek chaotiškas, šiek tiek apšepęs, bet kartu ir žavus.

Mūsų kelionės planas:

• pirma diena: po skrydžio ir įsikūrimo viešbutyje – laisvas laikas mieste, aperityvas krantinėje su vaizdu į Vezuvijų;
• antra diena: ekskursija po miestą, Karališkieji rūmai ir Archeologijos muziejus;
• trečia diena: Pompėjai ir Vezuvijus;
• ketvirta diena: ekskursija katakombose, Santa Chiara kompleksas, Vomero kalva;
• penkta diena: Sorento ir Amalfio pakrantės;
• šešta diena: Kaprio sala;
• septinta diena: Chiaia, „laisvas laikas mieste“, neapolietiškos muzikos koncertas;
• aštunta diena: lėti pusryčiai aikštėje, lauktuvių paieška, skrydis į Lietuvą.

Kaip man sekėsi su sulaužyta ranka?

Gerai. Žmonės malonūs ir paslaugūs, praleidžia, padeda. Net picerijoje „L'Antica Pizzeria da Michele“ picą išsinešti gavau be eilės, spėju, būtent dėl sutvarstytos rankos.

Žinoma, kelionei su tokia ranka reikia pasiruošti, pavyzdžiui:

• atvykti kiek anksčiau į oro uostą, nes būsite krupščiai tikrinami metalo detektoriumi (mano įtvaras buvo su dviem metalinėmis plokštelėmis), jokių gydytojų pažymų niekas neprašė nei Lietuvoje, nei Italijoje;
• avėkite batus be raištelių;
• pasiimkite vaikščiojimui po miestą ne kuprinę, o rankinę per petį;
• drabužiai turi būti tinkamo pločio rankovėmis;
• situacija, kai tikrai reikės prašyti pagalbos – užkelti ir nuimti lagaminą nuo viršutinės lentynos lėktuve.

Ir tikrai nesiryžčiau keliauti praėjus savaitei ar dviem po traumos, kai dar skauda, kai dar nesi apsipratusi gyventi su viena normaliai funkcionuojančia ranka.

P. S. Didžiąją dalį šios kelionės agentūrai apmokėjau jos dovanų kuponu, kurį laimėjau apsipirkinėdama UAB „Eurovaistinė“ internetinėje parduotuvėje.

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.

Šalis: Čekija

Jei Prahą įsivaizduočiau kaip moterį,  ji būtų elegantiška dama, vilkinti ilga, puošnia suknele, savo siūlėse slepiančia šimtmečių istorijas. Jos šelmiškos šypsenos prasmę pavyktų  perprasti tik artimiau ją pažinus. Kartais ji atrodytų rami ir santūri kaip gotikinė katedra, o kitą akimirką – lengvabūdiška, kviečianti prisėsti gatvės kavinėje ir gurkšnoti vyną žvelgiant į srūvančius Vltavos vandenis. O gal ne, gal ji kvepėtų kava ir šviežiai keptais tradiciniais kolache pyragėliais, kalbėtų lėtai, su lengva ironija ir žvilgsniu kviestų sekti ją siauromis senamiesčio gatvelėmis. Bet kuriuo atveju, tai būtų įdomi, žavi pašnekovė, įtraukianti į intriguojantį pokalbį, žingsnis po žingsnio atskleidžianti vis naujus savo istorijos vingius.

Prahoje lankiausi trečią kartą, bet pirmieji du buvo ganėtinai seniai, tad nusprendžiau dar kartą pasižvalgyti po populiariausias lankytinas jos vietas. Juo labiau, į šią kelionę  pakvietę „CzechTourism“ pasiūlė savarankiškai atrasti šį  miestą, o kaip gidą pasitelkti Prahos svečio kortelę (Prague Visitor Pass), įvardijančią svarbiausius objektus ir leidžiančią kortelės turėtojui didžiąją jų dalį aplankyti nemokamai. Taigi, susipažinkime dar kartą, ponia Praha! 🙂

Vaizdai iš trijų Prahos bokštų

Neslėpsiu – mėgstu pasižvalgyti po miestus iš aukščiausių bokštų. Ypač patinka pirma tokia pažintis – apžvelgi miestą iš viršaus, daugmaž įvertini jo dydį, susidarai bendrą vaizdą, o paskui jau leidiesi žemyn ir vaikštinėdama aikštėmis, gatvėmis, susipažįsti artimiau.

Pažintis su Praha prasidėjo nuo Senosios rotušės bokšto, siekiančio net 69,5 metrus.  Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama – raudoni senamiesčio stogai, daugybė bokštų, dėl kurių Praha kartais vadinama „šimto bokštų miestu“, vingiuojanti Vltava, vaizdas į pilies kalvą. Beje, kas maloniai nustebino – didžiąją dalį pakilimo iki bokšto apžvalgos aikštelės galima įveikti liftu, o tai tikrai itin retas atvejis tokiuose senuose pastatuose.

Bokštas garsus ne tik aukščiu, bet ir garsiuoju astronominiu laikrodžiu Orloj, skaičiuojančiu laiką jau nuo 1410 metų. Kiekvieną valandą čia susirenka minios stebėti, kaip atsidaro du langai ir juose pasirodo 12 miestą sveikinančių apaštalų. Laikrodžio šonuose galima pamatyti skeletą, skambinantį varpeliu, turką, purtantį galvą, šykštuolį su pinigine, pilna pinigų, ir Tuštybę, žiūrinčią į veidrodį. Visas spektaklis baigiasi auksinio gaidžio giedojimu ir bokšto varpo skambėjimu. Sakoma, kad ryte pirmą kartą užgiedojus gaidžiams iš Prahos pabėga vaiduokliai ir velniai.

Visa Senamiesčio aikštė, su jos centre stovinčiu paminklu Janui Husui, – tarp turistų itin populiari vieta, kaip įprasta apie tokias sakyti „senamiesčio širdis“.

Visai netoli jos – Klementinum – antras po Prahos pilies pagal dydį istorinių pastatų kompleksas, mokslo ir kultūros centras. Jau daugiau kaip 200 metų čia įsikūrusi Čekijos nacionalinė biblioteka, kurios fonduose saugomi vertingiausi rankraščiai. Jos archyvuose galima rasti visas per pastaruosius du šimtus metų išleistas knygas, žurnalus ir laikraščius.

Įdomiausia Klementinum vieta – įspūdinga Barokinė salė, sakoma, viena gražiausių pasaulio bibliotekų, kur kiekviena knygų lentyna atrodo tarsi meno kūrinys. Gaila, kad ją galima apžiūrėti tik žvelgiant pro įėjimą, užeiti vidun nepavyks. Beje, čia taip pat yra 68 m aukščio Astronomijos bokštas, iš kurio dar kartą pasigrožime Prahos panorama. Antras apžvalgos bokštas įveiktas :).

O toliau – laisvas laikas mieste 🙂 Planuose – dar vienas Prahos „must“ objektas – Karolio tiltas, populiarus ir tarp turistų, ir tarp sekmadienio popietę išėjusių pasivaikščioti vietinių gyventojų. Fotografuojame tiltą, juo lėtai vaikštinėjančius žmones. Tada kyla mintis apžvelgti jį iš Senamiesčio tilto bokšto. Grįžtame atgal iki tilto pradžios ir kopiame laiptais aukštyn. Čia jau jokio lifto nėra, tenka pasikliauti nuosavomis kojomis. Na, dėl vaizdo – tiltas matosi puikiai, tik nuo Senosios rotušės vaizdas į miestą kur kas įspūdingesnis, tad taupydama laiką bei pinigus rinkčiausi pirmąjį. Kadangi turime Prahos turizmo pasą, mums šis pasižvalgymas papildomai nekainuoja.

Karolio tiltas ir Prahos pilis

Viena iš legendų pasakoja, kad imperatorius Karolis pradėjo statyti tiltą tiksliai 1357 m. liepos 9 d. 5 val. 31 min. Pasirinktas laikas esą buvo palankus dėl saulės ir Saturno išsidėstymo, o taip pat dėl simbolinės nelyginių skaičių sekos (1-3-5-7-9-7-5-3-1). Kita legenda tikina: statant tiltą į skiedinį buvo dedama kiaušinių, vyno ir pieno, kad tiltas išliktų stabilus daugybę amžių. Nežinia, ar šios legendos sako tiesą, bet rezultatas pasiteisino – šis 516 m ilgio tiltas tvirtai stovi iki šiol ir žavi milijonus turistų.

Tiltas – tikra trisdešimties barokinių skulptūrų galerija. Tarp jų labiausiai išsiskiria šv. Jono Nepomuko statula. Nepanoręs atskleisti karaliui karalienės paslapties šis šventasis nuo Karolio tilto buvo įmestas į Vltavos upę, o dabar žada sėkmę kiekvienam, kuris paliečia jo skulptūrą.

Taigi, Karolio tiltu išSenamiesčio žingsniuojame į Prahos dalį, vadinamą Mažuoju  miestu (Mala Strana). Mūsų tikslas – ant kalvos stūksant Prahos pilis, bet pakeliui dar  nusukame Vrtba sodus. Matėme jų nuotraukas, tad įsivaizdavome erdvią teritoriją tarp namų, ir pirmą kartą tiesiog praeiname nepastabėdamos įėjimo. Pasirodo, sodai visiškai pasislėpę tarp namų, tad buvo labai keista ir netikėta vidury miesto atrasti tokią tylos oazę.

Toliau žingsniuojame, tiksliau – lipame aukštyn link Prahos pilies, kuri tūkstantį metų buvo Čekijos karalių, paskui –  ir prezidentų rezidencija. Teigiama, kad Prahos pilies teritorija – didžiausias senovinis pilies kompleksas pasaulyje. Dėl dydžio – na, nežinau, bet nors lankausi ne pirmą kartą, pilies kiemai ir Šv. Vito katedra, kiti pastatai pribloškia savo didybe. Ypač – Šv. Vito katedra su įspūdingais viduramžių interjerais, kuriuos saulėtą dieną nuostabiai apšviečia saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro spalvotus vitražus. Katedroje ilsisi ir šventųjų, taip pat – Čekijos valdovų palaikai.

Taip pat teigiama, kad negalima palikti Prahos pilies neaplankius Auksinės gatvelės. Siaurutė gatvelė su spalvotais nameliais masina lankytojus pasižvalgyti po ekspozicijas, įsigyti suvenyrų. Legenda pasakoja, kad nameliuose gyveno alchemikai, ieškoję legendinio jaunystės eliksyro ir filosofinio akmens. Na, ir jau tikras faktas – 22-uoju numeriu pažymėtame namelyje dirbo garsus rašytojas Franzas Kafka.

Pietus pavalgome pilies teritorijoje, o po jų prisėdame jau už pilies teritorijos įsikūrusioje vyninėje. Staliukai sustatyti visiškai prie šlaito, apaugusio vynuogynais – net keista, kad sėdime pačiame Prahos centre. Bet tuo įtikina vaizdai į šį miestą.

Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.

Plaukimas Vltavos upe

Po trumpo, bet malonaus atokvėpio vėl grįžtame prie upės. Pasivaikščioję pakrantėmis Malos Stranos pusėje, Karolio tiltu grįžtame į Prahos senamiestį.

Tiesą sakant, nuovargis jau pradeda jaustis, tad sėdame į laivą (jo bilietas taip pat įskaičiuotas į Prahos svečio kortelę) ir 45 minutes žvalgomės po miestą iš vandens. Jei atvirai, pagrindinė priežastis plaukti laivu man buvo nuovargis, nes atrodė, kad ši atrakcija gali būti nuobodoka. Pasirodo, klydau, nes mažutis mūsų laivelis išsuko iš pagrindinės Vltavos vagos ir praplaukė kur kas siauresnėmis jos atšakomis, kurių net neįtariau esant.

Ir plaukiant, iš vandens elegantiškoji ponia Praha vėl pasirodė visai kitaip – upės paviršiuje atsispindintys pastatai atrodė dar didingesni. Taigi, susipažinome su Praha iš visų pusių – žvelgėme į ją iš bokštų, klaidžiojome jos  gatvelėmis, gėrėjomės pastatais iš vandens.

Pakeliui link vakarienės vietos dar užsukame į Žydiškąjį kvartalą – kelios sinagogos, senos kapinaitės.

Dienos pabaigai – vakarienė tradicinius čekiškus patiekalus siūlančiame restorane „Kolkovna“.

Į viešbutį grįžome metro, nes kojos labai aiškiai sakė: „mums jau gana“. 🙂

Mūsų planas – ką nuveikėme Prahoje per vieną dieną – rekomenduočiau aktyviems ir norintiems daug pamatyti:

• ekskursija su gide po senamiestį (2 val.);
• Senosios rotušės aikštė ir bokštas;
• ekskursija po Klementinum (45 min.);
• Karolio tiltas;
• Vtrba sodas;
• Prahos pilies kompleksas;
• plaukimas Vltavos upe (45 min.);
• Žydų kvartalas;
• vakarienė.

Skaičius mėgstanti mano kolegė Laura iš https://aplinkpasauli.eu/ suskaičiavo, kad ekskursijos, bilietai į aplankytus objektus, plaukimas upe mums būtų kainavę apie 137 eurus, Prahos svečio kortelės kaina – 105 eurai. Ji galioja 48 val., mes naudojomės tik 12 val., taigi, būtume galėję aplankyti dar gerokai daugiau vietų. Ir plius – kelionės  viešuoju miesto transportu. Tad jei norite tikrai gerai susipažinti su Praha, Prahos svečio kortelę verta įsigyti.

Beje, pasiekti Prahą dabar labai parasta, nes ketvirtadieniais ir šeštadieniais yra tiesioginiai airBaltic skrydžiai iš Vilniaus į Čekijos sostinę.

O atskridus galima leisti laiką Prahoje, galima pakeliauti po jos apylinkes, plačiau apie tai – čia.

Iki kitų susitikimų, gražioji ponia Praha!

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 30 - birželio 5 d.

Šalis: Čekija

Dalis keliautojų, nuvykusių į Prahą, nežengia toliau už jos gotikinių bokštų ir Vltavos krantus jungiančių tiltų. Tačiau jau iš savo ankstesnės kelionės po Čekiją puikiai žinau, kiek daug neatrasto slypi už garsiosios sostinės ribų. Ši kelionė tapo įdomiu pasižvalgymu po Čekijos istorijos, gamtos ir architektūros paminklus – nuo romantiškų dvarų iki senųjų karališkų monetų kalyklų.

Praha – neabejotinai vienas gražiausių Europos miestų. Pasiekti jį dabar gana paprasta – Vilnių su Čekijos sostine du kartus per savaitę sujungia tiesioginiai airBaltic skrydžiai. Ir jei jau atskridote, siūlyčiau neapsiriboti tik Praha, bet pasižvalgyti plačiau po Centrinę Bohemiją, regioną, kuris dažnai lieka sostinės šešėlyje, nors jame tikrai yra ką veikti ir ką pamatyti. Mano penkių dienų kelionė po šį kraštą buvo tarsi pažintis su įvairiomis Čekijos epochomis: nuo gotikos iki klasicizmo, nuo industrinės revoliucijos iki šiuolaikinių pramogų parkų.

Visa tai atrasti mums padėjo „CzechTourism“, pasiūlę maršrutą, susidedantį iš labai skirtingų ingredientų.

Technologijų paveldas ir dvarų elegancija

Kelionė iš Prahos prasidėjo anksti ryte, o mūsų pirmasis sustojimas buvo „Škoda“ muziejuje, esančiame Mladá Boleslav mieste. Neslėpsiu, matydama šį punktą kelionės programoje, turėjau abejonių, ar man tai bus įdomu. Tačiau turiu prisipažinti – ekspozicija, o ypač ekskursija mano išankstinę skeptišką nuomonę apie šį muziejų iš esmės pakeitė.

1895 metais Václavas Laurinas ir Václavas Klementas  įkūrė bendrą įmonę. „Škoda“ –  vienas seniausių automobilių prekių ženklų pasaulyje. Muziejus primena šią istoriją autentiškoje vietoje – buvusiuose gamyklos cechuose, kuriuose automobiliai gaminti iki 1928 metų. „Škoda“ veiklą pradėjo kaip dviračių dirbtuvė, kurioje triūsė septyni žmonės, o 20 a. virto viena didžiausių automobilių gamintojų Rytų Europoje. Eksponatai – nuo pirmųjų retro modelių iki šiuolaikinių elektromobilių. Net man, vertinančiai automobilius tik kaip priemonę nuvykti iš taško A į tašką B, buvo įdomu matyti senuosius modelius, skirtus ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir diplomatams ar Tokijo merui – taip, tais laikais automobiliai buvo eksportuojami net į tokią atokią šalį. Žinoma, gamybos apimtys per šimtmetį gerokai prasiplėtė – jei 1913-aisiais per metus buvo pagaminami 500 automobilių, tai dabar per parą iš trijų gamyklų išvažiuoja  3800 automobiliai. Įdomu matyti, ir kaip per šimtmetį keitėsi ši transporto priemonė – nuo pirmųjų, riedėjusių 14 km/val. greičiu, iki šiuolaikinių hibridinių ar net ateities modelių – yra vienas ir toks. Taigi, vienu žvilgsniu, vienoje patalpoje gali aprėpti visą automobilizmo istoriją. Neslėpsiu – įspūdinga.

Kas dar mane nustebino – visi eksponuojami automobiliai restauruoti, ir visi važiuoja. Beje,  kaip pasakojo gidė, restauruoti senąjį užtrunka nepalyginti ilgiau nei pagaminti naują – dažnai tam prireikia ne vienerių metų. Dalis ekspozicijos yra nuolatinė, dalis – keičiama. Taigi, jei kažkada ir lankėtės šiame muziejuje, vėl į jį atvykę galite rasti nematytų modelių. O kaip kuriuos jų galima net pavairuoti, na, jei jau visai tiksliai – pasėdėti ir pasukioti vairą 🙂

Visai šalia muziejaus ir dabar veikia didžiausia ir moderniausia „Škodos“ gamykla, automobilių giganto istorija tęsiasi.

Dar vos už pusvalandžio kelio, maždaug 50 km nuo Prahos – tikra priešingybė tik ką matytai industrijai – Loučeno (Loučeň) pilis, pastatyta 18 a. – barokiniai rūmai su elegantišku interjeru ir didžiuliu parku. Ketvirta pagal populiarumą Čekijos pilis.

Nuo 1809 metų pilis priklausė kunigaikščių Thurn-Taxis šeimai, kurie buvo pradininkai ir pirmos europinės pašto sistemos. Ir tai nebuvo vienintelis jų verslas. Dobrovicoje šeima atidarė cukraus fabriką, kuris veikia iki šių dienų. Grafams puikiai sekėsi, jie įsigijo ir daugiau dvarų, plėtė, modernizavo Loučeno pilį. Pavyzdžiui, 1911 metais čia jau buvo įvesta elektra, o vonios kambariai modernumu mažai nusileido šiuolaikiniams.

Ekskursiją vedęs gidas ypač daug papasakojo apie paskutinį grafų atstovą – Alexanderį Thurn – Taxisą ir jo žmoną Mariją von Hohenlohe. Marija buvo labai kūrybinga moteris – tapė, parašė knygelę vaikams anglų ir vokiečių kalbomis, pati sukūrė jai iliustracijas. Pilyje lankėsi ne vienas garsus to meto žmogus: čekų kompozitorius Bedřichas Smetana, buvęs geras šeimininkės draugas ir skyręs jai savo kūrinį, austrų poetas Raineris Marija Rilkė, rašytojai Francas Kafka, Markas Tvenas. Rūmuose buvo didžiulė biblioteka, talpinusi apie 9000 knygų.

Grafas – A. Thurn – Taxisas turėjo kitokių pomėgių: medžioklė, žirgų lenktynės, moterys. Teigiama, kad jis susilaukė net keturiolika nesantuokinių vaikų, o paskutinės dukra gimė, kai jis jau buvo 80-ies. Grafas mirė 1939 metais. Eksponatai liudija, kad paskutiniais gyvenimo metais jis elgėsi gana keistai, Pavyzdžiui, tarnas turėjo išlyginti jo skaitomus laikraščius, popierinius pinigus, o monetas reikėjo nuplauti.

Karo ir vėlesniais metais rūmai gerokai nukentėjo. Vėliau pastatas priklausė Transporto ministerijai, čia veikė Transporto institutas, paskui – mokykla, viešbutis. Prieš 25 metus pilį įsigijo ponia Kateřina Šrámková. Nuo 2007 metų rekonstruota pilis plačiai atvėrė duris lankytojams. Dabar jų čia laukia įvairios ekskursijos, edukacijos. Teritorijoje veikia restoranas, keli viešbučiai. Galima nakvoti ir pagrindiniame pastate, tiesa, su viena sąlyga – reikia nebijoti vaiduoklių. Anot gido, taip jau sutarta, kad iki 24 val. dvaras priklauso žmonėms, po vidurnakčio – neregimiems lankytojams ar šeimininkams, kurių buvimą išduoda varstomi langai ar durys, netikėtai įsijungiantis dulkių siurblys ir panašūs dalykai.

Loučeno parkas dar garsėja ir labirintais, kurių kiekvienas sukurtas vis kitu principu: nuo gyvatvorėmis apsodintų iki gana paprastų spiralinių takų. Iš vienų jų labai paprasta rasti išėjimą – pabodus klaidžioti tiesiog galima perlipti iš vieno tako į kitą, o štai kitame teko užlipus į paaukštintą platformą naviguoti kolegę, nes priešingu atveju Loučene būtume ilgokai užsibuvę. 🙂

Taip, labirintai ne tik pramoga, bet ir puiki metafora kelionėms – kartais reikia pasiklysti, kad atrastum. 🙂

Poděbradai – mineralinio vandens kurortas prie Elbės

Mūsų diena Čekijoje tuo dar nesibaigė. Po pietų leidomės į Podebradus (Poděbrady) – senovinį miestą prie Elbės. Jis garsėja ne tik kaip gimtasis čekų karaliaus Jiržio Podiebradiečio ( Jiří z Poděbrad) miestas, bet ir kaip vienas svarbiausių Čekijos kurortų. Tai lėmė 1905 metais atrasti mineralinio vandens šaltiniai, kurie šios vietos gyventojus, iki tol auginusius daržoves, dirbusius stiklo fabrike, paskatino pakeisti savo veiklą. Mineralinio vandens dėka miestas jau nuo 1911-ųjų klesti kaip kurortas. Prie suklestėjimo prisidėjo ir malonus klimatas, harmoninga aplinka – miestas įsikūręs ant Elbės kranto, jo centre – jaukus parkas.

Garsiojo „Poděbradka“ šaltinio mineralinis vanduo sėkmingai naudojamas kraujotakos, širdies ir kraujagyslių ligoms, taip pat – sąnarių problemoms gydyti. Jis padėjo daugeliui pacientų, tarp jų ir pirmajam Čekoslovakijos prezidentui Tomášui Garrigue Masarykui.

Lankytinų objektų mieste nėra daug – pilis, iškilusi dar 15 a., šiandien puošianti centrinę aikštę ir menanti karališkuosius laikus, bažnyčia. Žmonės čia atvažiuoja būtent dėl mineralinio vandens. Tiesa, yra ir kitokių pramogų – dienos pabaigai praplaukėme laivu „Kapitán Korkorán“ Elbės upe. Saulėlydžio metu švelniai banguojanti upė, žalių jos krantų vaizdai leido pasimėgauti ramybe po intensyvios dienos. O paskutiniai jos akcentai, žinoma, – SPA, baseinas ir vakarienė mūsų viešbutyje.

Man asmeniškai šis miestas kažkuo priminė Birštoną ar Druskininkus – gal tiesiog dėl mineralinio vandens biuvečių ar bendros atmosferos? Tad jei neplanuojama čia gydytis ar sveikatintis, verta užsukti dienai ar dviem ir keliauti toliau. Pavyzdžiui, į Kutná Horą.

Kutná Hora – miestas, sukurtas iš sidabro

Kita kelionės diena atvedė į didžiausią įspūdį palikusį miestelį Kutná Hora, kurio visas senamiestis saugomas UNESCO. Viduramžiais šis miestas buvo ne tik vienas turtingiausių Čekijoje, bet ir turėjo milžinišką politinę reikšmę. Visa tai – dėl jo požemiuose slypinčių sidabro klodų.

Italų dvaras (Vlašský dvůr) – buvusios Kutná Horos ekonominio gyvenimo centras. Kadaise tai buvo valdovų rezidencija, veikė karališkoji monetų kalykla. Pirmosios monetos buvo nukaldintos jau valdant Vaclovui II (Václav II). 14 a. pradžioje–16 a. viduryje Kutná Horos pinigų kalykloje kaldinti Vidurio Rytų Europoje (ir Lietuvoje) paplitę Prahos grašiai. 14–15 a. Kutná Hora klestėjo – čia dažnai lankydavosi Čekijos karaliai, posėdžiaudavo Seimas.

Dabar apsilankymas Italų dvare – tarsi kelionė į pinigų istoriją. O jei manote, kad kalti pinigus (tiesiogine to žodžio prasme) labai lengva, galite patys pabandyti. Aš labai stengiausi, bet išėjo tokia truputį brokuota moneta.

 Beje, kur pinigai – ten ir daug įdomių istorijų, tad geriausia po dvarą ir po miestelį vaikščioti su gidu, galinčiu papasakoti, kokias paslaptis slepia išlikę paveikslai, statulos, užrašai. Kitas variantas – dalyvauti žaidime, taip pat pasakojančiame apie Kutná Horos praeitį.

Dar vienas įdomus miesto objektas – Šv. Barboros katedra (Chrám svaté Barbory) – gotikinė šventovė, skirta kalnakasių globėjai. Ji iškilusi virš miesto ir yra labai originalios formos – neslėpsiu, man tai gražiausias Kutná Horos statinys. Katedros statyba truko daugiau nei 500 metų, o viduje galima rasti tiek religinės, tiek kalnakasybos simbolikos. Ypač įspūdingai katedros vidus atrodo saulėtą dieną, kai pro spalvotos mozaikos langus krintanti šviesa kuria mirguliuojančius raštus ant šventovės sienų, grindų – pasijunti tikrai dangiškoje aplinkoje 🙂

Pagal pirminį sumanymą katedra turėjo būti dar  beveik dvigubai didesnė, bet planus teko apkarpyti, nes baigėsi pinigai – šventovė statyta vietos gyventojų lėšomis.

Jei dar truks įspūdžių arba keliausite su vaikais, kurie liks abejingi katedros žavesiui ir jau norės kažką patys nuveikti – galima apsilankyti mažoje „Knihtiskárna“ spaustuvėje – muziejuje, kur gyvai pristatoma spaudos istorija. Savo rankomis atsispausdinau suvenyrinę graviūrą, naudodamasi senovine spausdinimo mašina – jei man tai buvo smagi atrakcija, vaikams turėtų būti dar įdomesnė patirtis.

Dienos pabaigoje  mūsų dar laukė  Sedlecė (Sedlec) ir dvi skirtingos bažnyčios: Sedlecės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų ir Šv. Jono Krikštytojo katedroje (Kostel Nanebevzetí Panny Marie a sv. Jan Křtitele) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčios (Hřbitovní kostel Všech Svatých) osuarijuje (kaulų koplyčioje). Čia saugomi skeletai iš ekshumuotų kapų, t. y. visi šie žmonės buvo palaidoti Sedlecės kapinėse. Kai po bado, maro, karų kapinės pasekė 3,5 hektaro, toliau nebebuvo kur jas plėsti. Todėl senieji kapai buvo ekshumuoti, o palaikai sudėti koplyčioje.

Architektas Janas Santini-Aichelis laikomas autoriumi iki dabar išlikusios kaulų išdėliojimo koncepcijos, kuri turėjo atkleisti, kad mirtis – tai dieviškosios tvarkos dalis, ir išreikšti viltį, kad po mirties galime tikėtis prisikėlimo. J. Santini-Aichelio  idėjas papildė jo kolega Františekas Rintas, kuriam priskiriama autorystė žymiausių puošybos elementų: sietyno, herbo ir kabančių girliandų. Teoriškai kaip ir viskas gerai, tai vizualus priminimas „memento mori“, bet aš trumpai apsižvalgiusi sprukau iš koplyčios – man asmeniškai ten buvo labai nejauku. Nuotraukų iš šio objekto nebus – fotografuoti iš pagarbos palaikams draudžiama.

O dienai baigiantis dar kartą pasidžiaugiau, kad likome nakvoti Kutná  Horoje. Tiesą sakant, būtent vakare geriausiai supratau, kad šiame mieste man labiausiai patiko pats miestas, tiksliau – senamiestis. Ir ypač dienos pabaigoje, ištuštėjęs nuo turistų, kai galima ramiai pasidžiaugti jo pastatų ir gatvelių žavesiu. Saulei leidžiantis lėtai žingsniavome nuo viešbučio iki Šv. Barboros katedros, pasimėgaudamos vakaro tyla. Grįžome jau temstant, ir žiebiantis gatvių apšvietimui miestas vėl atrodė kitaip – paslaptingas, tylus, pamažu grimztantis į miegą.

Dvarai, parkai ir paskutinė atokvėpio diena

„Oho, kokie įspūdingi rūmai“, – aiktelėjo kolega, žvelgdamas pro automobilio langą. Po akimirkos vairuotojui pasukus vairą supratome, kad tai – pirmasis mūsų tos dienos lankytinas objektas. Kačinos (Kačina) rūmai –įspūdingas klasicizmo ir baroko stilių statinys, nors, pavyzdžiui, fojė, bibliotekos architektūra primena Romos panteoną. Rūmai milžiniški – 200 kambarių, atstumas tarp šoninių fligelių – 227 metrai. Rūmai priklausė aristokratų Chotekų giminei, dabar juose veikia Nacionalinis žemės ūkio muziejus. Šeimos nariai buvo labai išsilavinę, studijavo ekonomiką, teisę, kalnakasybą, inžinerijos, žemės ūkio mokslus, palaikė ryšius su Habsburgais.

Ypač išgarsėjo šeimos palikuonė Sofija Chotek, ištekėjusi už Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando (Franz Ferdinand). Sutuoktiniai buvo nužudyti Sarajeve 1914 metais, ir šis įvykis laikomas Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.

Na, bet grįžkime prie rūmų. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko milžiniška Kačinos dvaro biblioteka, kurioje saugoma daugiau kaip 40 tūkst. leidinių praktiškai visomis Europos šalių kalbomis – ir grožinių, ir filosofinių, ir laikraščių, dokumentų. Pasak gido, biblioteka buvo saugoma kaip tvirtovė, todėl tiek knygų ir išliko. Šalia bibliotekos, tame pačiame fligelyje įsikūrusi ir vaistinė, kurioje vaistai buvo ne tik parduodami, bet ir gaminami. Kvepia žolėmis ir vaistais iki šiol 🙂

Mūsų kelionė aprėpė labai įvairius objektus, nelabai nutolusius nuo sostinės Prahos. Kita tos dienos stotelė turėtų sudominti šeimas – „Mirakulum“ parkas, 12 ha plotas, pilnas įvairiausių pramogų ir atrakcionų vaikams – nuo mažiausių, iki didžiausių. Pilys, labirintai, vandens pramogos, ferma su gyvūnais (netikrais) pritaikyti skirtingų amžiaus grupių vaikams – ir tiems, kuriems žaidžiant norisi pasitelkti fantaziją, ir tiems, kuriems reikia dūkti bei šėlti. Apgalvotos visos detalės, kad vaikams būtų patogu, įdomu, kad jie nepasimestų nuo tėvų ir galėtų saugiai pramogauti. Tuo rūpinasi 130 parko darbuotojų.

O vakarėjant dar spėjome aplankyti Průhonice rūmų parką, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas gražiausių kraštovaizdžio parkų visoje Europoje, įkurtas 1885 metais botanikos entuziasto grafo Ernsto Emanuelio Silva-Tarouca. 250 ha plote įrengta maždaug 40 km ilgio takų, pasivaikščiojimui galima rinktis vieną iš trijų maršrutų.

Po parką mus vedžiojusi gidė aprodė vietas, iš kurių geriausiai atsiveria vaizdas į neorenesanso stiliaus rūmus, ir galima nusifotografuoti tokį spalvotą atviruką, tapusį ir šio straipsnio pagrindine nuotrauka. Bet net ir be gidės būtų smagu apsivaikščioti po šį parką, tiesiog mėgaujantis vaizdais, uodžiant žydinčių augalų kvapą. Net liūtis mūsų pasigailėjo ir grėsmingai susikaupę juodi debesys pratrūko tik tada, kai jau ramiai mėgavomės vandens parko ir SPA malonumais netoli parko įsikūrusiame viešbutyje.

Tobula kelionės pabaiga. 🙂

5 patarimai, keliaujantiems į Čekiją

1. Išdrįskite palikti Prahą. Vos valanda kelio ir Jūsų laukia  viduramžių dvarai, parkai, labirintai ar mineralinio vandens kurortai.
2. Ieškokite pramogų, tinkančių visiems šeimos nariams. Čekija tai gali pasiūlyti, ir naudodamiesi šiuo kelionės aprašymu, galite suplanuoti maršrutą, kuris pradžiugins ir mamą, ir tėtį, ir vaikus. Na o tėvelius, žinoma, dar džiugins ir čekiškas alus. 🙂
3. Kutná Hora –„must“. Jei turėčiau rekomenduoti tik vieną vietą už Prahos ribų – tai būtų šis UNESCO miestas.
4. Skirkite laiko gamtai. Loučeň labirintai, Průhonice parkas ar Elbės pakrantės – maloni atgaiva, ypač jei keliausite vasarą.
5. Neskubėkite ir mėgaukitės – vaizdais, maistu, SPA... 🙂

Vietos, kuriose rekomenduočiau valgyti

Trinkomės tradicinius čekų virtuvės patiekalus ir buvo skanu:

1. Loučeno pilies restoranas
2. Kutna Horoje: „V Ruthardce“ (čia pietavome) ir „Dačický" (jame vakarieniavome)
3. „Na Pašince“ – restoranas su istorija ir vyno rūsiu 🙂

Viešbučiai, kuriuose rekomenduočiau apsistoti

1. SPA Hotel Felicitas  (Podebraduose) – viešbutis su jaukiu SPA centru ir baseinu, siūlantis labai skanius pusryčius ir vakarienę;
2. Hotel U Vlašského dvora (Kutna Horoje) – pačiame miesto centre; nedidelis ir jaukus;
3. Aquapalace Hotel Prague (Prahoje) – puikus viešbutis su šalia esančiu didžiuliu vandens parku, SPA centru – bus ką veikti ir vaikams, ir suaugusiems.

Šalis: Turkija

Kelionės laikas: 2025 m. gegužės 9 - 12 d.

Kelionė į Stambulą visada yra gerai. Milžiniškas, spalvingas, savo istorija turtingas miestas, kuriame susitinka Europa ir Azija – čia toks klasikinis jo apibūdinimas. Jei man reikėtų atrinkti kelias detales, geriausiai charakterizuojančias šį miestą, tai būtų išdidžioji Mėlynoji arba Hagia Sophia mečetė, spalvomis ir kvapais užhipnotizuojantis Prieskonių turgus (Spice Bazaar), Bosforo sąsiaurio žydruma, judrioji Istiklal gatvė, na, ir dar pridėčiau kažkuriuos iš rūmų – Topkapi ar Dolmabahčės (Dolmabahçe). Vaizdui pagyvinti šioje mozaikoje įkomponuočiau besisukantį dervišą.

Tai būtų paveikslas apie Stambulo vaizdus, veiksmus, kvapus, bet būtina dar viena dedamoji, be kurios sunku įsivaizduoti šį miestą – jo skoniai. Maistas Stambule – labai svarbus, skanus ir įvairus. Ir jis buvo pagrindinis šios mano kelionės tikslas. Ar galima pažintis miestą, net visą šalį tik per jos virtuvę? Pabandykime.

Į Stambulą mus keturis kelionių tinklaraštininkus / žurnalistus iš Norvegijos, Danijos, Latvijos ir Lietuvos pakvietė  Turkijos turizmo valdyba (Turkish Tourism Board). Jau iš kelionės programos buvo aišku, kad mūsų laukia labai išsami pažintis su Turkijos virtuve, kad ragausime tiek populiaraus gatvės maisto, tiek rafinuotų restoranų patiekalų.

Pažintis su Stambulo skoniais prasideda pusryčiais

Mūsų kelionė po Stambulą prasidėjo (na, atvykau vėlai vakare, tai to laiko galime net neskaičiuoti) ten, kur prasideda kiekviena gera diena Turkijoje – nuo pusryčių. Pasak mūsų gido Taner Sarac pusryčiai Turkijoje – pagrindinis dienos valgis, ir jis turi būti sotus, gausus, kad aprūpintų kalorijomis laukiančiai dienai. Žinoma, dabartiniame skubančiame pasaulyje darbo dienomis ši tradicija dažniausiai pamirštama, bet visos šeimos pusryčiai savaitgalį – dar gyvuojantis ritualas. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, nes šeštadienio rytą į jaukią „Velvet Cafe“ tuoj po jos atidarymo pradeda rinktis lankytojai: šeimos su vaikais, draugų kompanijos. Pusryčiai čia – tai ne tiesiog paprastas pavalgymas, bet visas bendravimo ir vaišingumo ritualas.

Mūsų stalas pradeda pildytis lėkštėmis, kuriose – avies ir ožkos pieno sūriai, kelių rūšių kepti ir aliejuje virti pyragėliai, sucuk (aštri dešra), omletai, žaliosios ir juodosios alyvuogės, pomidorai ir agurkai, įvairūs džemai, medus, tradicinis simitas ir, žinoma, juoda turkiška arbata. Vienu metu suskaičiavau dvidešimt patiekalų, tiksliau, lėkščių, bet kai kuriose jų glaudėsi, pavyzdžiui, trijų rūšių sūriai arba agurkai su pomidorais ir pan. Mūsų įkalbinėti ilgai nereikėjo, nes bent jau aš paskutinį kartą buvau valgiusi prieš daugiau nei dvylika valandų, lėktuve.

Kavinės savininkas  – Yuksel Kukul – ją atidarė 2018 metais autentiškame senoviniame name, atitinkamas ir interjeras: mediniai baldai, rankų darbo nėriniai, indai, tarsi surinkti iš močiučių palėpių. Akivaizdu, kad kavinės savininkai stengiasi išsaugoti nostalgišką Stambulo veidą. Išsikalbėję sužinome, kad ši kavinė ir jos pavadinimas skirti Yuksel močiutei atminti. „Velvet“ (lietuviškai turbūt galima versti „velvetas“) – toks komplimentas Turkijoje sakomas apie itin švelnią moters odą, taip buvo vadinama savininko močiutė, tai iš čia ir pavadinimas. Meniu taip pat paremtas tradiciniais močiutės gamintų patiekalų receptais.

Kiek tokie gausūs pusryčiai kainuoja? „Na, nėra pigu“, – numykia gidas. Išsiaiškiname – tie dvidešimt plius pusryčių patiekalų su neribotu arbatos kiekiu kainuoja žmogui apie 19-20 eurų. Vilniuje už tą sumą turbūt išeitų pusrytiniai varškėčiai ir kavos puodelis.

Taigi, šie pusryčiai buvo pirmoji mūsų pažintis su Turkijos skoniais, ir jau nuo pirmųjų kąsnių supratome, kad laukia tikrai skani kelionė 🙂

Balat – rajonas, kur susitinka skirtingos kultūros

Kol mes mėgavomės pusryčiais, baigėsi lietus, tad patraukėme pasižvalgyti po Balat rajoną, kuriame įsikūrusi kavinė. Kylančios statmenai aukštyn ir taip pat besileidžiančios žemyn Stambulo gatvės yra puikus šansas sudeginti nors dalį pusrytinių kalorijų 🙂

Balat – vienas seniausių ir įspūdingiausių Stambulo rajonų. Jis tarsi šiek tiek pasislėpęs nuo smalsių turistų akių, driekiasi už Eminönü pakrantės palei Aukso ragą (Golden Horn). Tik, panašu, turistai jau pradeda jį atrasti. Rajonas įdomus, nes jame gyvena daugiakultūrė bendruomenė, čia galima rasti  ir bažnyčių, ir sinagogų, ir mečečių, lygiai tokia pati žmonių įvairovė. Įdomu tiesiog paklaidžioti siauromis jo gatvelėmis, stebint ne kokius išskirtinius lankytinus objektus, o tiesiog kasdienį vietinių gyvenimą.

Pirmuose spalvingų namų aukštuose įsikūrusios įvairiausios parduotuvės – nuo maisto produktų iki šluotų, o taip pat restoranai, kavinės ir antikvariatai. O kad jau tikrai niekas neliktų alkanas, skubantiems siūlomi kepti kaštainiai, simitai, užkvimpantys taip, kad rankos nenoromis tiesiasi jų link, nors pilvas sako: „Na tikrai, gana“. 🙂

„Užeikite, nusifotografuokite su mumis“, – kreipiasi gozleme – paplotėlių su sūriu – prekeivis. Kodėl ne, prašom – su kolege iš Latvijos mielai papozuojame 🙂

Ne, valgyti tikrai dar nenorime, kad ir kokie malonūs kvapai virpina šnerves.

Pietūs pas Anatolijos tradicijas tęsiantį šefą

Tipiškus turkiškus pietus išbandome Stambulo Azijos, arba Anatolijos pusėje. Plaukimas laivu Bosforo sąsiauriu tikrai smagi atrakcija – džiugina ir gražūs vaizdas, ir  savotiškas jausmas, kad esi Azijos ir Europos kryžkelėje. Tuo pačiu –  puiki galimybė pasižvalgyti po pakrantes, nes tiesiog besisukiojant po laivo denį galima apžiūrėti tolstantį istorinį pusiasalį, akimis aprėpti visą Topkapi rūmų dydį, kitoje pusėje – Galatos tiltą ir tolumoje kylantį Galatos bokštą, pasigėrėti Dolmabahčės rūmais, galiausiai – pamačius verslo rajone naujuosius dangoraižius suvokti, kad Stambulas  – toli gražu ne tik senasis miestas.

Išlipę iš laivo Azijos pusėje ir išgėrę pakrantėje kavos, patraukiame į Kadıköy – vietinių gyvenamąjį rajoną. Ir čia nestinga valgymo vietų: lokantas, meyhanes (tavernos(?), o maisto kioskeliuose akis traukia raudonos braškės. Anot mūsų gido, kainos čia yra draugiškesnės nei europinėje dalyje, labiau pritaikytos vietiniams gyventojams, studentams.

Pietums mums numatytas restoranas „Çiya“ – iš pirmo žvilgsnio toks visai neišvaizdus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų kaimynystėje įsikūrusių valgymo vietų. Tiksliau, vienas skirtumas yra – prie šalia esančio restorano stovi aktyvus padavėjas, kviečiantis praeivius prisėsti, bet kažkodėl jis tuščias, o štai apsilankyti „Çiya“ niekas neįkalbinėja, bet lauke vos randame laisvą staliuką.

Prisėdame. Iš meniu aiškėja – tai vieta, kurioje siūlomi tradiciniai Anatolijos patiekalai, dažnai primenantys namų virtuvę. Turkų virtuvė – tai daugiau nei kebabai ir baklava, ką mes žinome Lietuvoje. Ji formavosi šimtmečiais, jungdama Viduržemio, Artimųjų Rytų, Balkanų ir Kaukazo skonius. Čia gausu daržovių, ankštinių, alyvuogių aliejaus, mėsos, žuvies, prieskonių – tačiau viskas subtiliai subalansuota.

Restorano įkūrėjas ir šefas Musa Dağdeviren gimė 1960 metais Gaziantepe, pietryčių Turkijoje. Jo kulinarinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai jis padėjo savo dėdei kepykloje. 1987 metais Musa atidarė pirmąjį restoraną „Çiya Kebap“, o 1998 metais – „Çiya Sofrası“, skirtą regioniniams namų virtuvės patiekalams. Musa aktyviai keliauja po Turkijos kaimus, rinkdamas ir dokumentuodamas nykstančius receptus, siekdamas išsaugoti šalies kulinarinį paveldą. Šios pastangos buvo įvertintos tarptautiniu mastu – jis buvo pristatytas „Netflix“ dokumentinėje serijoje „Chef’s Table“ .

„Çiya“ meniu keičiasi kasdien, priklauso nuo sezono ir turimų ingredientų. Užkandžiai pateikiami savitarnos principu, t. y. galima matyti juos vitrinoje ir išsirinkti tai, kas patinka. Toks pasirinkimo būdas gerai ir tada, kai iš aprašymo nelabai supranti, ko gali tikėtis 🙂 . Mums užsisakymo procesą palengvina gidas, pasitaręs su padavėju ir parinkęs įvairių užkandžių. Atpažįstu baklažanus, dolma (įdarytas daržoves), sarma (įdarytus vynuogių lapus), sarma ici (daržovių salotas su bulguru), humusą, bet yra dar ir kitų patiekalų, kurių ingredientų identifikuoti taip ir nepavyko arba neišsiaiškinau, kaip jie vadinasi. Bet buvo skanu. 🙂

Kaip pagrindinis patiekalas atkeliauja kebabas. Turkijoje yra daugybė jo rūšių. Pagrindas, žinoma, mėsa, kuri marinuojama su prieskoniais, kepama ant grotelių. Kebabai gali būti gaminami su česnakais, baklažanais, pomidorais, svogūnais ir kt. Beje, jie patiekiami nebūtinai tik susukti į pitą, gali būti pateikti ir lėkštėje, su ryžiais, daržovėmis.

Atsigerti – juoda arbata, ayranas – iš jogurto, druskos ir vandens gaminamas pikantiškas gėrimas, kurio man taip ir nepasisekė prisijaukinti.  Kai jau jaučiamės visai sotūs, atkeliauja kava ir lėkštė desertų. Visa laimė, kad jie susmulkinti mažais gabaliukais, tad dar šiaip ne taip įstengiame jų paragauti, nes šie sirupe mirkyti vaisiai ir baklava atrodo labai viliojančiai.

Reklaminis bukletas skelbia: jei ieškote autentiškos turkiškos virtuvės patirties, „Çiya“ yra nepakeičiama stotelė Stambule. Negalėčiau su tuo ginčytis 🙂

Pietauti į gatvę? Kodėl gi ne!

Simitas – visame pasaulyje žinomų turkiškų pusryčių pagrindas – yra bene populiariausias ir labiausiai paplitęs Stambulo gatvės užkandis. Klasikinis simitas – tai maždaug 15 cm skersmens traškus riestainis, padengta sezamo sėklomis. Parduodamas užkandinėse ir iš gatvės vežimėlių, pakankamai sotus, kad numalšintų alkį. Kaina – apie 50 centų. Kepti kaštainiai – dar vienas Stambulo gatvės skonis.

Kitas už šalies ribų garsus patiekalas – döner. Tiksliau, žodis „döner“ labiau apibūdina gaminimo ir reiškia „sukamas“ – tai mėsos (jautienos, ėrienos arba vištienos) paruošimas kepant ją ant vertikalaus iešmo. Iškepta mėsa patiekiama suvyniota į pitą ar įdėta į duoną su salotomis, pomidorais, padažu. Dar vienas nepakeičiamas Stambulo gatvės patiekalas – įdarytos midijos (midye dolma). Paprastai valgomos rankomis, ant ryžių ir midijų mišinio išspaudus citrinos sulčių.

O mano gatvės maisto favoritas –balık-durum (žuvis ir pita). Kita jo versija – balık-ekmek (žuvis ir duona). Tai sumuštiniai su šviežiai kepta žuvimi. Ypač malonu juos valgyti kur nors krantinėje prie Bosforo sąsiaurio ar Auksinio rago.  Kaina – apie 4,5 euro. Paskutiniai mūsų pietūs Stambule tokie ir buvo balik-durum ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinė. Visa tai kainavo apie 8 eurus. Viso sumuštinio įveikti nepavyko.

Virtuvė, kurioje susilieja pasaulio skoniai

Stambule, kaip ir kiekviename didžiuliame mieste, yra labai skirtingų ir įvairaus lygio valgymo įstaigų – pradedant nuo gatvės maisto baigiant „Michelin“ žvaigždėmis įvertintais restoranais. Stambule tokių – aštuoni, vienas restoranas turi dvi žvaigždes, septyni – vieną. 2022-aisiais Stambulas tapo 38-ąja vieta, kurią aplankė ir įvertino  „MICHELIN Guide“ inspektoriai, pirmosios žvaigždės įteiktos 2023 metais.

Mums labai pasisekė, kad turėjome progą išbandyti visą šį platų valgymo vietų ir patiekalų spektrą – nuo simitų ir balık-ekmek gatvėje iki vakarienės „Michelin“ žvaigžde įvertinto restorano „Arkestra“, kuris laikomas  vienu ryškiausių Stambulo gastronominių atradimų. Šis restoranas, pelnęs „Michelin“ žvaigždę jau per pirmus veiklos metus, originalus ne tik išskirtiniu maistu, bet ir unikalia atmosfera, kurioje dera aukštoji virtuvė, muzika ir menas.

Restorano įkūrėjas ir šefas  Cenk Debensason gimė Stambule, tačiau kulinarinį kelią pradėjo Prancūzijoje, kur baigė garsųjį „Institut Paul Bocuse“ Lione. Vėliau jis tobulinosi Paryžiuje, San Franciske ir Los Andžele, kur organizavo populiarią vakarienių seriją „The Cartoonist“. 2016 metais sugrįžęs į Stambulą jis penkerius metus dirbo kaip maisto ir gėrimų konsultantas, o 2022 metais kartu su partnere Debora Ipekel atidarė „Arkestra“.

Restorano meniu atspindi šefo keliones ir patirtį: čia dera prancūzų kulinarinės tradicijos su Azijos, Viduržemio jūros ir Lotynų Amerikos skoniais. Maistas čia originalus ir labai skanus, nors ir ne visada gali suprasti, ką valgai. Man ypač įsiminė tuno sašimi – tunas su suši ryžių ledais, ryžių, svogūnų ir česnakų traškučiais, imbiero padažu. Labai skanus buvo ir pagrindinis patiekalas – glazūruotas ešerys su jūros kopūstais, pupelėmis ir dar kažkuo.

Mums buvo rezervuotas staliukas, nuo kurio puikiai matėsi virtuvė. Regint, kaip atidžiai, tarsi medituodamas dirba  C. Debensason, nebesistebi, kodėl čia toks skanus maistas. Apskritai, vaizdas toks, kad regi ne virtuvės komandą, o puikiai sustyguotą orkestrą, darniai paklūstantį dirigento – šefo mostams. O jo gebėjimas derinti skirtingų kultūrų kulinarines tradicijas ir kurti naujus, netikėtus skonių derinius – tikrai unikalus.

Žinoma, per šią kelionę išbandėme ir daugiau restoranų, bet paminėjau tas, kurios, mano nuomone, geriausiai atskleidžia ne tik Stambulo patiekalų ir valgymo vietų įvairovę, bet ir leidžia susipažinti su Turkijos maisto kultūra, žmonėmis, galiausiai – su šios šalies istorija. Kelionė baigėsi, bet vaizdai ir skoniai liko mano atmintyje. 🙂

Keli patarimai planuojantiems kelionę į Stambulą:

• Nebijokite valgyti gatvėje – dažnai čia rasite tikresnių skonių nei restoranuose.
• Ragaukite viską, net jei tai atrodo neįprasta. Netikėti patiekalų skoniai gali nustebinti.
• Stenkitės paieškoti skirtingo lygio restoranų, neapsiribokite tik tradiciniais ar gatvės maistu – tai leis pamatyti, kaip turkiška virtuvė interpretuojama moderniai.
• Lankykitės maisto turguose – pavyzdžiui, Kadıköy ar Prieskonių turguje. Jie padės suprasti, iš ko susideda vietinių lėkštė.
• Nepamirškite desertų – be baklavos verta paragauti künefe, sütlaç ar lokum.
• Pasikliaukite vietiniais – klauskite, ką jie rekomenduoja. Turkai svetingi ir mėgsta pasidalyti savo virtuvės paslaptimis.

Kelionės laikas: 2024 m. lapkričio 6 – 13 d.

Šalis: Ispanija

Nebeatsimenu, prieš kurią kelionę buvo tokia nežinomybė – likus maždaug savaitei iki jos pradžios iš Ispanijos vis dar sklido tragiškos naujienos apie potvynio Valensijoje padarinius. Na, Deniją (Denia), pirmąjį  miestą, kuriame turėjome apsistoti, nuo potvynio nusiaubtos Valensijos skyrė beveik 100 km, bet vis tiek buvo neramu. Per Airnbnb platformą užsakytų apartamentų šeimininkai tikino, kad vandens stichijos jų miestą aplenkė, orų prognozės žadėjo saulę, bet lagaminą pradėjau krautis neramia širdimi. Ją gerokai apramino feisbuke pamatyta buvusios kolegės nuotrauka, kurioje ji džiaugėsi puikiomis atostogomis Denijoje. Priėmiau tai kaip gerą ženklą. 🙂

Denijos įžymybės – pilis ir tunelis po ja

Ir viskas Denijoje iš tiesų buvo gerai. Tolstant nuo Alikantės (Alicante), į kurią atskridome, aplinkiniai vaizdai vis gražėjo – atsirado daugiau žalios spalvos, pasimatė kalnai. Nuotaika dar labiau pagerėjo išvydus mūsų laikinus namus Denijoje. Išsirinkome apartamentus tokiame atostogų būstų komplekse, su uždara teritorija, kurioje – ir automobilių stovėjimo aikštelės, ir baseinai. Kadangi buvo jau lapkritis, panašu, didžioji dalis šių atostoginių butų ištuštėję. Mūsų šeimininkai – maloni prancūzų pora, čia gyvena ištisus metus. Pasirodo, sulaukę pensijos jie nepabijojo drąsių pokyčių ir persikėlė gyventi į šiltesnius kraštus, įsigijo Denijoje dvejus apartamentus – vienuose gyvena patys, kituose apsistoja jų vaikai, draugai, o kartais pavyksta išsinuomoti ir atsitiktiniams poilsiautojams, tokiems kaip mes. Bute iškart pasijutome kaip namuose – erdvu, du jaukūs miegamieji, bet didžiausias privalumas – kokių 50 kv. metrų terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą ir pilį.

Denija – uostas, įsikūręs prie Viduržemio jūros, iš čia populiaru plaukti į Balearų salas, esančias tik už 88,5 km. Miestas nėra didelis, kiek per 40 tūkst. gyventojų. Nors vasarą 14 km nusidriekę smėlio paplūdimiai privilioja nemažai turistų, visgi čia ir daug vietinių, tad net ir lapkritį nereikėjo klaidžioti po ištuštėjusį miestą.

Mūsų apartamentus nuo miesto centro skyrė kalnas, tačiau norint pasiekti senamiestį nebuvo būtina ropštis per kalną ar jį apeiti, nes buvo ir trečias kelias – kirsti kalną per jį išraustu tuneliu. Jis po Denijos pilimi buvo iškastas 1938-aisiais, karo metais gyventojai jame slėpėsi per bombardavimus. Vėliau jis buvo apleistas, paverstas sandėliu produktams saugoti ir vėl prisimintas tik 2011 metais – sutvarkytas ir tapęs patogiu, saugiu praėjimu, jungiančiu dvi Denijos miesto dalis.

Išnirę iš tunelio patenkame į patį miesto centrą – jaukią Konsulato aikštę (Plaza del Consel), o iš čia šalia ir pagrindinė miesto gatvė Marques de Campo. Tą vakarą po miestą apsižvalgėme labai nedaug, nes diena buvo gana ilga: automobiliu iš Vilniaus pasiekėme Kauną, paskui – skrydis į Alikantę, iš kurios jau nuomotu automobiliu atvykome į Deniją, įsikūrėme, apsipirkome „Mercadonoje“ maisto, na ir šiek tiek dar pasižvalgėme po miestą.

Jį kur kas geriau apžiūrėjome kitomis dienomis. Pagrindinis Denijos lankytinas objektas – ant 60 m aukščio kalno stūksanti pilis, kurią rytą vakarą galėjome stebėti iš savo terasos. Ji buvo pastatyta XI-XII a., visai jai apžiūrėti gali prireikti ir poros valandų, nes teritorija tikrai nemaža, o svarbiausia – nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, miestą ir apylinkes. Man pasisekė joje apsilankyti saulei leidžiantis, tas vakaras padovanojo tikrai žavingų vaizdų.

Tapų festivalis

Pati Denija pasirodė jaukus miestas su kompaktišku senamiesčiu, malonia pasivaikščioti centrine dalimi ir uostu. Miestas saugo savo senovės istorijos palikimą, nes daugiau nei 2000 metų jis buvo įvairių kultūrų lopšys. Šiose žemėse gyveno iberai, finikiečiai, graikai, romėnai, vestgotai, musulmonai ir krikščionys, palikę savo pėdsakus miesto istorijoje, kultūroje, o taip pat – virtuvėje.  Nuo 2015 metų Denija yra UNESCO kūrybinių gastronomijos miestų tinklo dalis. Viešintiems čia siūloma paragauti paelją primenančio patiekalo „arroz a banda“, taip pat – raudonųjų krevečių ar kitų jūros gėrybių ir daržovių patiekalų.

Kai mes lankėmės, Denijoje vyko tradicinis festivalis, kurį turbūt reikėtų versti kaip „Tapų maršrutas“ – „XXIV Ruta de Tapas“. Tris savaites 48 restoranai, barai kvietė apsilankyti ir paragauti specialiai šiam renginiui pagamintų tapų. Ragautojų patogumui sukurtas apps‘as, internetinė svetainė, atspausdintas bukletas su aprašytomis tapomis. Viskas vyksta taip: eini per miestą, programėlėje ar buklete susirandi tapą, kurios nori paragauti, užeini į pasirinktą restoraną ir už 4 eurus gauni tapą ir taurę vyno, alaus arba vermuto. Paslaugus padavėjas įdės į tavo bukletą antspaudą, liudijantį, kad tikrai čia buvai. Pabaigoje bus išrinktas ir apdovanotas restoranas ar baras, kurį lankytojai turi vertinti pagal tris pagrindinius kriterijus: skonis, kūrybiškumas ir aptarnavimas. Tikrai geras sprendimas vėlų rudenį išvilioti vietinius gyventojus ir miesto svečius į kavines, restoranus – tokių, su festivalio bukletais rankose, sutikdavome visur. O mums, atvykusioms iš Lietuvos, dar ir kaina pasirodė labai gera, nes gimtinėje už tokią sumą mažai kur ir vyno taurę gautume.

Priežastis atvykti į Deniją – daug variantų aktyviam pasivaikščiojimui

Tačiau į Deniją atvykome ne dėl jos žavesio ar maisto, o dėl to, kad šalia jos atradome daug vietų, tinkančių pasivaikščioti. Ieškojome, kur trumpam pabėgti nuo nemalonių lapkričio orų Lietuvoje, kad būtų tiesioginis skrydis, nebrangu. Pagal tokius kriterijus atkreipėme dėmesį į Alikantę, o pradėjus konkrečiau žiūrėti, ką čia galima nuveikti, savaitei nutarėme apsistoti Denijoje. Tiesa, potvynis Valensijoje kiek pakoregavo pradinius planus, nes turizmo informacijos biure nurodyta riba, iki kurios saugu važiuoti, atkirto dalį planuotų maršrutų. Na, bet dar ir liko jų pakankamai.

Beje, erdvės pasivaikščioti yra net pačiame mieste – pavyzdžiui, mūsų šeimininkai rekomendavo prasieiti pakrantės promenada, vėliau pereinančia į takelį per uolas ir galintį nuvesti iki Tallada uolų ir dar toliau. Jį ir patikrinome kitą dieną po atvykimo.

Tarp jų pasislėpęs tunelis (Foret de Beria) – pralindimas, kuris bent jau man tikrai nebuvo pati maloniausia šio treko dalis, nes eiti teko beveik atsitūpus. Visa laimė,  jis nėra ilgas, gal apie 50 metrų, ir visą laiką gali matyti šviesą tunelio gale. Bet lendant iš jo atsiveriantis vaizdas į pietinę pusę – populiariausia maršruto nuotrauka.

Vaizdas ir jausmas – tarsi patekus į tropikus. Prieš akis – palmės, tolumoje – Altea slėnis, debesys, jūra, netgi galima įžiūrėti Benidormo dangoraižius. Kai debesys prasisklaido, pamatome, kad visas slėnis tarsi nuklotas kažkokiomis permatomo popieriaus ar plastiko skiautėmis – taip iš aukštai atrodo garsieji šio krašto šiltnamiai, iš kurių daržovės keliauja po visą Europą, o mūsų tautiečiams tai buvo pirmos darbo vietos Ispanijoje.

Toliau keliaujame jau pietine kalno puse. Takas patogus, eiti nesunku. Vienoje vietoje, paėjus maždaug 10 min. už tunelio,  tenka palipti kiek aukštyn – turime pamatyti priešistorinius piešinius urve. Jei atvirai, nelabai ką ten įžiūrime. Kitas lankytinas objektas – senovinio forto griuvėsiai (Fort de Bernia).

Dar kiek paėję, užsukame tarsi už kampo, ir kai galvojame, kad gražiausias nuotraukas jau padarėme, prieš akis atsivėrę peizažas vėl priverčia aiktelėti – kitas slėnis, kitokie vaizdai. Toliau einame kalno šlaitu, sukame už dar vieno posūkio ir jau pradedame leistis žemyn. Kaip maršruto aprašyme nurodyta, panašiai tiek ir užtrukome – apie 3 val. 20 min.

Bet diena dar nesibaigė. Kitas mūsų šios dienos tikslas – nedidukas miestelis Benissa. Jo aprašymas sužavėjo, o apie patį miestelį to negalėčiau pasakyti – tuščias, be žmonių. Na, vietą pavalgyti suradome visai neblogą, bet šiaip bent jau lapkritį miestas pasirodė nykokas.

Po vėlyvų pietų dar nuvažiavome iki Benissos pakrantės, kur visai maloniai pasivaikščiojome, nors pirminis planas buvo – ramiai kur nors pasnausti prieš saulutę 🙂

Pabandykite ištarti: Benitatxel

Šis planas išsipildė kitą dieną. Šeštadienis, oras saulėtas ir šiltas, tad norėjosi nebe trekų, o poilsio prie jūros. Ir šiek tiek trekų 🙂 Tad šios dienos kelionės tikslas – miestelis, neištariamu pavadinimu – Benitatxel, ir šalia jo esantis paplūdimys (Playa del Moraig). Kiek teko skaityti, sezono metu rasti šalia jo parkavimo vietą – nemenkas iššūkis, nepaisant net ir 12 eurų mokesčio už dieną. Mums šios problemos nebuvo – vietą radome labai lengvai. Nuo parkingo iki paplūdimio – apie 400 metrų. Į priekį eiti labai smagu – tenka leistis nuo kalno, atgal – malonumo kiek mažiau 🙂 Paplūdimys tikrai džiugino – apsuptas uolų, taip paslėptas nuo vėjo, smaragdinis jūros vanduo – visos sąlygos šildytis saulėje ir maudytis, nors kalendorius priminė – lapkričio 9 d.

Dešinėje nuo paplūdimio – įspūdinga uola (Falla del Moraig). O jei norisi daugiau pasivaikščioti pakrante ir pasigėrėti uolomis – iškart nuo parkingo prasideda pakrantės takas – apie 3 km ėjimo gražiu taku šalia uolų. Eiti patogu ir saugu, vaizdai nuostabūs, pabaigoje galima nusileisti iki paplūdimio, tik reikia įvertinti, kad tuo pačiu teks grįžti atgal. Didžiausias čia laukiantis iššūkis – karštis. Jau ir lapkritį buvo kiek per šilta, liepą ar rugpjūtį tikrai nesinorėtų čia vaikštinėti.

Pietauti važiuojame į Xabia, esančią maždaug už 10 km. Didžiulis, platus smėlio paplūdimys, bet maudytis ar kaitintis saulėje net mintis nekyla – visą jo teritoriją kiaurai košia vėjas, norisi labiau susisupti į šiltą megztinį. Tarp vietinių populiariame pakrantės restorane užsisakome „arroz a banda“. Na, kaip ir gerai, pavalgėme... Pasižvalgę po miestą stebėti saulėlydžio pavažiuojame kiek toliau, prie uolų.

Šeštadienis, planuotas kaip poilsio diena, netikėtai tapo gana aktyviu. Bet ir šeštadienio vakarą negali sėdėti namuose, tegul ir labai prabangioje terasoje. Tikrai ne, traukiame į miestą „tapiauti“, laukia dar vienas šios dienos trekas – tapų maršrutas.

Ramus sekmadienis – iki švyturio ir atgal

Na, sekmadienį tai jau tikrai reikia pailsėti. Tokiam lėtam pasivaikščiojimui išsirinkome Albir švyturio taką (Far de l‘Albir). Tai labai paprastas ir lengvai praeinamas asfaltuotas takas, vedantis iki švyturio, tad mūsų šios dienos bendrakeleiviai – šeimos su vaikais ir vaikiškais vežimėliais, senjorai ir pan. Visas maršrutas pirmyn atgal – apie 5 km.  Eini ir mėgaujiesi nuostabiais Altea įlankos, Serra de Bèrnia ir pačios Serra Gelada įlankos vaizdais. Tai, ko ir reikia sekmadieniui 🙂

Pasivaikščioję gražiomis pakrantėmis, vėliau nuvažiuojame iki Altea. Man tai buvo vienas gražiausių šios kelionės miestelių: seni balti namai, siauros, stačiai link vandens besileidžiančios gatvelės, jaukus žmonių šurmulys. Dėl savo baltųjų namelių Altea kartais dar vadinama „Ispanijos Santorinu“. Žinoma, vasarą daugelį poilsiautojų čia labiau vilioja paplūdimys, pasivaikščioti kviečianti promenada.

Pasivaikščiojimas razinų keliu

Savaitgalio poilsis baigėsi, reikia vėl imtis rimtesnių trekų, juk to čia ir atvažiavome. Intensyviai vartome turizmo informacijos centre gautus bukletus, ieškome mums tinkančio žygio varianto – kad būtų netoli, nesunku, gražu.

Pasirenkame žiedinį taką Alcalali y Coll de Rates (PER CV 425 ), 11,1 km, gaunasi tokia uodegytė ir ratas. Iš pradžių nuo Alcalali einame per apelsinų sodus, vėliau apelsinmedžius pakeičia alyvmedžiai, grožimės tolumoje stūksančiais kalnais.

Kiek paėjus prasideda sunkesnė dalis – pakilimas. Kylame taku, tarp medžių – visai maloni mankšta. Gražiausia šiame treke – Call de Rates, 640 m apžvalgos vieta, nuo kurios atsiveria įspūdingi aplinkinių slėnių  vaizdai. Tiesą sakant, jei tingite vaikščioti, iki šios apžvalgos vietos galite ir atvažiuoti dviračiu ar automobiliu. Tik, žinoma, tokiu atveju nebus taip gražu 🙂

Toliau jau leidžiamės tik žemyn iki Percent miestelio, nuo jo pareiname į Alcalali, kuriame ir palikome automobilį. Dalis šios dienos treko veda senuoju Razinų keliu, gavusiu tokį pavadinimą, nes juo buvo gabenamos razinos iki Denijos uosto, o iš jo jau laivais pasiekdavo Jungtinę Karalystę.

Priešpaskutinę dieną Denijoje nusprendžiame aplankyti Montgo parką (Parque Natural del Montgo) – prasieiti šlaitu kalno, kurį visą buvimo šiame mieste laiką stebėjome iš savo terasos. Tad dabar galime pasižvalgyti priešinga kryptimi – apžiūrėti Deniją iš šalies. Malonus ir nesudėtingas pasivaikščiojimas, kurį norint galima pratęsti sudėtingesniu kopimu į kalną. Bet mes šįkart to nenorime.

Vakare atsisveikiname su miestu. Nors mūsų dar laukia savaitė Alikantėje, šiek tiek gaila palikti Deniją. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – mums čia labai patiko. Antroji – atostogos baigėsi, Alikantėje mūsų jau laukia darbostogos.

Kad būtų lengviau išvažiuoti, trečiadieniui prognozės žada lietų. Ir nemeluoja. Nuo pat ryto pliaupia smarki liūtis, ir jau pradeda darytis neramu, kad ir čia nenutiktų kažkas panašaus į Valensijos potvynius. Tad greitai pakuojamės lagaminus ir atsisveikiname su mus taip maloniai priėmusia Denija.

Šalis: Kipras

Kelionės laikas: 2024 m. rugsėjo 26 - spalio 3 d.

Groja muzika, skamba dainos, sukasi šokėjai,  kažkur čirška kepsniai, o netoliese – linksmų kompanijų nusėsti stalai. Šiek tiek triukšmo, šiek tiek chaoso ir labai daug geros nuotaikos. Maždaug taip labai trumpai galima būtų nusakyti Kipre vykstančius festivalius.

Jie rengiami ištisus metus, bet ypač populiarūs rudenį, kai jau nuimtas arba baigiamas nuimti derlius, atsiranda daugiau laiko švęsti ir linksmintis. Tokie festivaliai vyksta ir didesniuose miestuose, ir kaimeliuose. Pastaruosiuose jie ypač autentiški, nes vietiniai gyventojai kuria šventę patys sau. Patys rūpinasi festivalių organizavimu, vaišėmis, muzika ir šokiais. Tad gal kartais šokiai ir stokoja profesionalumo, bet viską atperka dalyvių arba žiūrovų nuoširdumas ir entuziazmas. Šios šventės – ir puiki proga bent kelioms dienoms sugrįžti į gimtąjį kaimą kažkada iš jo išvykusiesiems – aplankyti artimuosius, susitikti su draugais ar giminaičiais.

Planuojate keliauti po Kiprą – tikrai labai rekomenduočiau pasidomėti, kur tuo laiku vyksta festivaliai, informacijos galite rasti čia. Ne tik daugiau sužinosite apie Kipro tradicijas ir papročius, bet dar ir pasijusite laukiamais svečiais. Ypač mažesniuose kaimeliuose.

Mes drauge su kolegėmis žurnalistėmis iš Latvijos ir Estijos po Kiprą keliavome Kipro turizmo ministerijos (Cyprus Ministry of Tourism) kvietimu, ir į mūsų programą buvo įrašyti net trys tokie labai skirtingi festivaliai.

Ilgametė tradicija – jau 63-iasis Limasolio vyno festivalis

Taip, šiemetinis Limasolio miesto parke vykstantis vyno festivalis – jau 63-iasis. Ir jis vyksta kasmet. Kaip oficialūs svečiai mes pataikėme tiesiai į atidarymą, kuriame kalbų buvo kur kas mažiau nei šokių ir muzikos. Nuo to viskas ir prasidėjo. Po to – šiek tiek sveikinimų ir kalbų, o paskui jau, žinoma, vyno ir valgių degustavimas.

Renginio svetainėje teigiama, kad festivalis, tai šventė, kviečianti susipažinti su vyndarystės, vynuogių auginimo ir prekybos tradicijomis. „Tai unikali galimybė paragauti ir patirti vietos kultūrą bei svetingumą“, – skelbė reklama. Visiškai tam pritariu.

Miesto sodai devynias dienas tampa iki vėlumos trunkančio festivalio scena. Įėjimas suaugusiam kainuoja penkis eurus, už juos gauni taurę, o tada jau keliauk per stendus, degustuodamas vyną. Tiesa, už tą degustacinį vyną tenka sumokėti. Nemokamai vynu vaišino tik Limasolio savivaldybė. Jei galvojate, kad prie jos stendo grūdosi minios žmonių, tai ne, jų ten nebuvo nei vieno. Labai dėl to nustebome, galvojome, gal tas vynas labai jau beviltiškas. Neištvėrusi  kolegė netgi nuėjo paragauti – sakė, ne pats geriausias, bet tikrai geriamas. 🙂

Išskirtinio dėmesio festivalyje nusipelnė garsiausias kiprietiškas vynas Commandaria,  saugomas UNESCO ir šiemet minintis garbingą 800 metų jubiliejų.

Be vyno degustacijų, lankytojų laukė ir gausybė maisto, vyko koncertai, mugė. Nežinau, kaip visa tai atrodė šventės pabaigoje, nes mes išėjome gal po dviejų valandų, bet per tą laiką matėme minias besilinksminančių žmonių ir nei vieno girto.

Daugiau apie Kipro vynus galite paskaityti ankstesniame straipsnyje.

Saldumynų šventė Kakopetria kaime

Apie Kipro saldumynus jau pasakojau , tad ir mes, jų paragavę, sužinoję apie gaminimo tradicijas, nenustebome išgirdę apie rengiamus saldumynų festivalius. Didžiausias iššūkis atvykus į Kakopetria kaimą, tą šeštadienį rengusį festivalį, buvo rasti vietą, kur palikti automobilį – šventė priviliojo tikrai daug svečių. Galiausiai saugiai jį pastatę patraukėme, kur ėjo visa minia – į kaimo centrą. Čia jau rikiavosi prekystaliai su įvairiausiais skanumynais. Populiariausi, žinoma, vadinami vieno šaukšto saldumynai – sirupe išmirkyti ir taip užkonservuoti vaisių ar daržovių gabalėliai. Ir šioje mugėje jie daugiausiai parduodami ne po vieną, ir net ne po nedidelę pakuotę, bet po visą stiklainį. Ant vieno prekystalio rikiavosi apie penkiasdešimt jų rūšių – patiems įvairiausiems skoniams.

O kokia šventė be valgių, muzikos, dainų ir šokių! Aišku, ir šiame festivalyje buvo visi šie keturi privalomi ingredientai 🙂

Prisiragavę ir prisipirkę įvairiausių skanumynų, išėjome pasivaikščioti po kaimą, netgi prasiėjome „Vateri“ pažintiniu taku, nes gi reikia kažkur išnaudoti visas kalorijas. 🙂 Juo labiau, kad tą dieną mūsų laukė dar vienas festivalis.

Rūkytų mėsos gaminių festivalis Potamitissa kaime

Tas kitas – tai rūkytos mėsos ir palouze festivalis Potamitissa kaime. Kai norisi šventės, priežastį jai surasti nėra sunku. 🙂 Kas yra rūkyti mėsos gaminiai, aiškinti nereikia. O štai su ta palouze kiek sudėtingiau. Tai yra tokia savotiška želė, gaminama iš vynuogių sulčių. Dažniausiai į šią masę merkiami ant siūlo suverti riešutų karoliai, ir gaunasi tokios saldžios „dešros“ su riešutais viduryje.

Festivalyje ne tik galima paragauti, ką ten paragauti – prisivalgyti įvairių mėsų, dešrų, bet ir sužinoti, kaip jie gaminami. Ypač aktyviai šventėje dalyvavo buvęs mokytojas (taip, susipažinome su juo), nuoširdžiai demonstravęs visus kaimiškos rūkytos dešros gaminimo etapus. Esu ne kartą mačiusi, kaip tai darydavo močiutė, padedama mano mamos ir kitų tetų, tad galiu pasakyti – ir gamybos metodai, ir įrankiai labai panašūs tiek Kipre, tiek Lietuvoje. Tai čia jau manęs labai nenustebino.

Žinoma, ir šiame festivalyje buvo laikomasi visų tradicijų – muzika, dainos, šokiai. Skirtumas tas, kad čia teko ne tik valgyti ir klausytis, bet ir šokti. Žodžiu, šventėje sudalyvavome visu 100 proc. 🙂

O kas labiausiai patiko, sužavėjo festivaliuose – tai vietos žmonių įsitraukimas, aktyvumas, nuoširdus noras linksmintis ir švęsti. O mums, svečiams, tai labai geras būdas pažinti autentišką Kiprą.

O kodėl apskritai verta aplankyti Kiprą - skaitykite ankstesniame straipsnyje.

Daugiau apie Kiprą: https://www.visitcyprus.com/

Kelionės laikas: 2024 m. sausio 1 d. – 19 d.

Šalis: Malaizija

„Ką, vaikščioti reikės tik tais mediniais takeliais? Mes gi ne to atvykome į laukinę (beveik) gamtą“, – raukėme nosis tempdamos tokiomis medinėmis „grindimis“ lagaminus iki namo, kuriame turėsime apsistoti, ir nužvelgdamos rodykles, žyminčias, kurie iš tų takų nuves mus į garsiuosius urvus.

Vienas seniausių pasaulyje atogrąžų miškų

Bet jau po pirmo pasivaikščiojimo pirmų metrų supratome – nebūtų tų įrengtų takų, lodžijos teritoriją suptų tankiai suaugusi atogrąžų miško augmenijos siena, per kurią prasibrauti galėtum nebent skindamasi kelią mačete. Ir negalima tuo stebėtis – 85 tūkst. ha ploto Mulu nacionaliniame parke (Gunung Mulu National Park) auga seniausi pasaulyje atogrąžų miškai, kuriuose knibždėte knibžda įvairių gyventojų – suskaičiuojama 81 žinduolių, 270 paukščių, 55 reptilijų rūšių. Kažkur skaičiau, kad dar ir šiomis dienomis atrandama naujų gyvūnų rūšių. Gausu čia ir augalų – apie 3,5 tūkst. rūšių – nuo mažutėlių gėlyčių iki 50 metrų aukščio medžių, kurių kamieno skersmuo gali siekti ir 150 cm.

Dar viena parko įžymybė – po žeme besiraizgantys urvų labirintai. Sakoma, kad bendras jų ilgs siekia apie 300 km. Šiltas upių vanduo lengviau išplauna kalkakmenį ir tai sudaro puikias sąlygas urvams atsirasti. Jų tiek daug, kad dar ne visi iki galo ištyrinėti.

Saravako (Sarawak) valstijoje esantis Mulu nacionalinis parkas  laikomas viena iš didžiausių Malaizijos įžymybių ir 2000 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kol kas mūsų kelionė po Malaiziją nestokojo kontrastų – iš betoninių–stiklinių džiunglių (Kvala Lumpūro) atsiduriame tikrose.

Nuoširdžiai džiaugėmės palikusios Brunėjų ir pasiekusios Miri, iš kurio nedideliu lėktuvėliu atskridome į Mulu oro uostą. Na, pavadinimas skamba išdidžiai, realybėje vaizdas buvo panašesnis į nediduko miestelio autobusų stotį, juo labiau ir mus atskraidinęs lėktuvėlis savo dydžiu labiau priminė autobusą su sparnais. Žinoma, jokių oro uosto „rankovių“, pasų kontrolių ir kitų įprastų tokioms vietoms atributų čia tikėtis neverta. Tiesiog nulipome trapu iš lėktuvo ir nupėdinome į nediduką vienaukštį pastatą su užrašu „Mulu“.

Netrukus prie atviro laukimo salės lango privažiavo traktoriukas, tempdamas priekabą su lagaminais. Palangė pasitarnavo kaip konvejerio juosta, ant jos išdėliojami lagaminai, kuriuos tuoj pasičiupo negausūs keleiviai, ir štai mes jau lauke. Čia mūsų laukė džipas su vairuotoju ir gidas. Susipažįstame – Petrus Abang, mūsų gidas Mulu. Kaip vėliau įsitikinome, labai puikus gidas. Ar jis būtinas Mulu nacionaliniame parke? Na, netoliese prie lodžijos esančiais takais galima pasivaikščioti ir savarankiškai, bet netrukome suprasti, kad eidamos be gido tiek visko nebūtume pamatę ir sužinoję. O į urvus galime patekti tik su gidais. Matyt, niekam nesinori ieškoti juose pasiklydusių turistų.

Penkios minutės važiavimo, ir mes jau sustojame prie upės, skiriančios kaimą nuo lodžijos. Mediniu tiltu pereiname į kitą pusę ir patraukiame link registratūros. Mulu nacionalinio parko teritorijoje keliautojai gali apsistoti viešbutyje, lodžijoje, kurioje įsikūrusi ir nacionalinio parko administracija, arba pas vietinius gyventojus kaimelyje.

Mes pasirinkome nacionalinio parko centrinės būstinės teritorijoje (Mulu park Chalets), nes viešbutyje gi neįdomu. Neslėpsiu, nors nuotraukas ir matėme, visgi buvo kiek neramu, ką rasime realybėje. Ir ką gi – viskas puikiai – mūsų laukė erdvus švarus kambarys su prie jo esančiu tualetu ir vonios kambariu. Patalynė švari, karštas vanduo ir kondicionierius yra, lovos patogios – ko dar galima norėti? Kambarys – vadinamame tradiciniame ilgajame name, su bendra visiems gyventojams terasa. Malaizijoje kaimiškose vietovėse viename tokiame name tilpdavo pusė kaimo, čia juo dalijomės gal kokie penki ar šeši kambariai.

Visa teritorija labai jauki, iš trijų pusių apsupta džiunglių, iš vienos nuo kaimo ją skyrė upė. Centrinės būstinės teritorijoje yra restoranas–valgykla, parduotuvė, registratūra–informacinis centras–vietinis muziejus. Svarbiausia – ramybė ir tyla, trikdoma tik džiunglių gyventojų balsų.

3 mln. šikšnosparnių gyvenamoji vieta

Šiek tiek pailsėjusios ir papietavusios drauge su gidu išsiruošiame į pirmą žygį, kurio tikslas – Elnio ir Lang urvai. Mūsų gidas Petrus – vaikščiojanti enciklopedija. Jis priklauso vietinei Berawan genčiai, puikiai pažįsta, atrodo, visus džiunglių augalus ir gyvūnus, gali daug apie juos pasakoti, tad maždaug 3,8 km ėjimas iki urvų neprailgsta.

Pirmas mūsų aplankytas – Lang urvas. Jis nėra ilgas, bet laikomas vienu gražiausių Mulu parke. Jį 1977 metais atrado mūsų gido Petrus gentainis, Lang Belarek iš vietinės Barawan genties ir urvas buvo pavadintas atradėjo vardu. Informacinis stendas prie įėjimo priminė – besigrožėdami stalaktitais ir stalagmitais, kurie čia tikrai įspūdingi,  saugokite galvas, nes nuo lubų augantys stalaktitai kartais yra labai žemai, tad galima skaudžiai atsitrenkti.

Visiškai šalia – dar vienas – Elnio (Deer) urvas. Įspūdingos akmeninės gamtos sukurtos skulptūros, vos prasiskverbianti šviesa, vietomis lašantis vanduo kuria mistišką aplinką. Ir nors įrengti patogūs praėjimai, laipteliai urvai dar nėra tiek civilizuoti, kiek, pavyzdžiui, Europoje.

Elnio urvas garsėja jame gyvenančiais šikšnosparniais, kurių čia priskaičiuojama iki 3 mln. Tokia jų minia kiekvieną naktį suvalgo apie 15 tonų skraidančių vabzdžių. Na, žinoma, paskui visa tai iškakojama, tad urvų grindys vietomis padengtos šikšnosparnių išmatomis. Jas atrado ir dėl jose esančių druskų pamėgo elniai, tapę dažnais urvo lankytojais, iš čia ir kilo jo pavadinimas. O elnius pamėgo medžioti vietiniai gyventojai,  tykodavę jų prie urvo. Dabar elniai jau retai užsuka į jų garbei pavadintą urvą. Nežinia, kas juos labiau išbaidė – medžiotojai ar turistai. Pasak mūsų gido Petrus, vietiniai gyventojai juokais šį urvą pervadino į Turistų – jų dabar urvuose apsilanko kur kas daugiau nei elnių, tad toks pavadinimas labiau atitinka šių dienų realijas. 🙂

Išlindus iš urvo mūsų laukia dar viena atrakcija – toks savotiškas šikšnosparnių šou. Pasirodo, kiekvieną vakarą apie 17:30-18:30 val. jie milžiniškais pulkais išskrenda iš urvo į medžioklę. Įrengtas net savotiškas amfiteatras, kuriame susėdę turistai gali stebėti šį nekasdienį reginį. Šalia kioskas, kuriame galima nusipirkti ko nors užkrimsti. Beveik kino teatras :). Tą vakarą pasirodymas nebuvo itin gausus dalyviais. Gal todėl, kad artinosi lietus – bent jau taip spėjo mūsų gidas.

Atgal grįžtame jau sutemus, taką pasišviesdami prie galvos tvirtinamais „ciklopais“. Mus supančiose džiunglėse verda gyvenimas. Matyti jo nematome, mus tik pasiekia garsai. Momentais Petrus tyliai mus sustabdo, ir pašviesdamas atkreipia žvilgsnius į vieną ar kitą gyvūną. Būna labai netikėta, kai paaiškėja, kad originalią melodiją išvingiuoja ne koks paukštis, o varlė.

Apsilankymas ilgiausiame Mulu nacionalinio parko urve

Kitą rytą po pusryčių vėl ruošiamės į kelią, tiksliau – į upę. Atstumą iki mūsų šiandien planuojamų aplankyti Vėjo (Wind) ir Skaidraus vandens (Clearwater) urvų lengviausia įveikti ilga motorine valtimi.

Taip keliauti labai patogu – gėrimės upės krantų augmenija, stebime vietinius kaimelius. Viename jų – Batu Bugan – sustojame pasivaikščioti. Kaimas įsikūręs ant upės kranto, kalnų papėdėje. Atrodo – idiliška vieta, ypač kai pro tuos kalnus plaukia debesys. Vietoj įprastų mūsų kaimuose nedidelių namų gyventojai čia įsikuria vadinamuose ilguose namuose. Apsilankome ir kaimo turguje, kuris, akivaizdu, orientuotas į turistus, jiems, t. y. mums 🙂  čia siūloma įvairių vietos suvenyrų, vietos moterys pademonstruoja, kaip jie gaminami.

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Vėjo ir Skaidraus vandens urvus. Na jie iš tiesų labai įspūdingi! Didžiulės erdvės su vandens išplautomis įvairiausiomis skulptūromis, tikrai nesusileidžiančiomis originaliausiems Antoni Gaudi kūriniams.  Vėjo urve, kaip ir sako jo pavadinimas, nuolat jaučiamas vėjo dvelksmas. Milžiniški urvai labai jautrūs aplinkos poveikiui – palietus iš kalcitų sudarytas skulptūras, paliesta vieta pajuoduos. Tad po urvus galima tik pasivaikščioti, pasižvalgyti, maudytis juose draudžiama. Nors man, tiesą sakant, to ir nesinorėtų – urvuose gana vėsu. Ir nors labai gražu, nelabai jauku, ypač vietose, kur patenka  mažai šviesos.

Dar įspūdingesnis netoliese esantis Skaidraus vandens urvas, ištyrinėtas tik 2017 metais, per bendrą anglų–malajų ekspediciją. Šios urvų sistemos ilgis – 220 km, ir tai aštunta ilgiausia urvų sistema pasaulyje. Ji vis dar keičiasi – kasmet upė išplauna apie 20 tonų ištirpusio kalkakmenio. Nors mums urvai atrodo šalti ir nejaukūs, iš tiesų jie yra namai daugeliui gyventojų: šikšnosparniams, paukščiams, gyvatėms, krabams. Mūsų gidas Petrus pripasakojo mums daugybę įdomių istorijų apie ekspedicijos darbą, urvų atradimą. Netikėtai paaiškėjo, iš kur jo žinios – pasirodo, jis pats prisidėjo tyrinėjant urvus ir dabar pasakoja apie tai, ką matė, o ne kur perskaitė ar išgirdo. Dar kartą įsitikiname, kad su gidu mums labai pasisekė.

Išlindusios iš urvų, prieš pietus dar turime galimybę išsimaudyti upėje. Švarios ir sočios valtimi grįžtame į lodžiją.

Laiko iki vakaro dar daug, tad Petrus pasiūlo kiek pailsėti, o po to valtimi nuplaukti į kitą upės pusę, tolyn nuo prieš pietus aplankytų urvų. Žinoma, sutinkame. Plaukiame ilgokai, kol Melinau upė įteka į kur kas platesnę Sungai Tutoh. Vietomis gidas sustabdo valtį, papasakoja apie vietoves, pro kurias praplaukiame. Iš pradžių pakrantėje – džiunglės, kaimai, o išplaukus į platesnius Sungai Tutoh vandenis atsiveria kalnai. Ką gi pamatėme visai nemažą Mulu dalį. Atsisakėme tik žygio iki stačių uolų  miško (Pinnancles) – vaizdas į jas įspūdingas, bet buvo gaila skirti tam mažiausiai keturias kelionės dienas. Be to, tas žygis – ir nelengvas, ir nepigus, o sumažintą tokių uolų versiją matėme Skaidraus vandens urve.

Plaukiant atgal mūsų gidas jau niekur nestabčioja, atrodo, netgi skuba kuo greičiau grįžti. Netrukus suprantame kodėl – tik parplaukus ir pasiekus pirmą lodžijos pavėsinę, prapliumpa tropinė liūtis. Tokio smarkumo, kad būtume kiaurai permirkę per pirmas pora minučių. Bet stebėti liūtį iš pastogės – na, labai įspūdinga. Liūtis trunka neilgai, gal penkiolika ar dvidešimt minučių. Eidamos link savo namo įsitikiname, koks gėris tie mediniai takai, nes tik keliose vietose tenka bristi per balas. Parėjusios prisiminame lauke džiūti paliktus maudymosi kostiumėlius ir rankšluosčius. Žinoma, jie buvo dar kartą itin gerai išskalbti, o stovai su skalbiniais jau nebe vidury pievos, o vidury didžiulio tvenkinio. Na, brendant susirinkti skalbinių pasiseka nesušlapti šortų :). Tiesą sakant, tokia liūtis nelabai išgąsdino, kai oro temperatūra apie +30 ir daugiau, bet jei taip palytų kelias dienas, džiaugtumės, kad namai pastatyti ant pastolių.

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Paskutinė diena Mulu nacionaliniame parke. Žodžiais net sunku įvardinti kodėl, bet iš tiesų čia labai patiko. Kaip ten sakoma – vieta, kurioje tiesiog gera būti. Po pusryčių, kuriuos valgydamos stebime šalia tekančią upę, einame į žygį.

Šį kartą jau ne su mūsų gidu Petrus, o su kitu ir dar keliais turistais. Laukia 6 km žygis mediniais takais ir medžių viršūnėmis, per džiungles ir virš jų. Tiksliau, 25 metrų aukštyje pakabintais tiltais (canopy skywalk), kuriais per džiungles čia galima nueiti 480 metrų. Įdomu. Apžiūrėjome džiungles eidamos per jas taku, plaukdamos upe, dabar galime pažvelgti iš viršaus. Na, jei atvirai, ne visai iš viršaus – buvo dar daug medžių, kurie stiebiesi mums virš galvų. Beje, bijantiems aukščio eiti tais pakabinamais tiltais gali būti nelabai jauku – nors atskirai įtvirtinta dalimi vienu metu gali eiti tik du žmonės, kiti tuo metu laukia prie medžių pritvirtintose stabiliose aikštelėse, tiltai visgi ganėtinai siūbuoja ir norisi griebtis turėklų.

Lodžijoje mūsų jau laukia gidas Petrus – netrukus keliausime į oro uostą. Mes jau kiek nekantriai trypčiojame, nes gerai žinome, kad į oro uostą reikia atvykti anksčiau. „Spėsime“, – kadangi jau žinome, koks atsakingas ir rūpestingas mūsų gidas, negalime juo nepasitikėti. Ir žinoma, jis buvo teisus. Oro uoste tik keli žmonės. Atiduodame lagaminus patikrai, jie peršviečiami. Palikę juos laukimo salėje, grįžtame atgal į lauką ir drauge su gidu vietinėje kavinėje dar išgeriame kavos. Kai atskrenda lėktuvas, einame tiesiai į jį, prie įlipimo parodome bilietus. Jausmas toks, lyg sėstume į autobusą.

Nors skrydis iki Kučingo neilgas, gauname atsigerti ir užkandžių. Skrendame neaukštai, tad galime gerai matyti po mumis plytinčias Borneo džiungles, palmių plantacijas. Atsisveikiname su Mulu, bet mūsų dar laukia kitas tos pačios Saravako valstijos miestas Kučingas, vėliau – Kota Kinabalu miestas jau Sabaho valstijoje, Penango ir Langkavio salos, tad bus dar pasakojimų ir apie tai.

Kam aktualu praktiniai kelionės į Malaiziją patarimai, juos rasite mano ankstesniame pasakojime.

P. S. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834
Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinių nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.