Kelionės data: 2026 m. liepos 25-26 d.
Dzūkija
Susirašinėjimas penktadienio popietę:
Kartais maždaug taip pasiseka suplanuoti puikų savaitgalį. Tiksliau, ne suplanuoti visą savaitgalį, o tik aptarti pagrindinius punktus: važiuojame link Druskininkų, užsisakome 2,5 val. trukmės procedūras Druskininkų gydykloje, nakvojame Liškiavos vienuolyno ansamblyje, o dar norime: pasivaikščioti, pauogauti ar pagrybauti, išsimaudyti ežere.
Dabar galiu drąsiai pasakyti – tai buvo vienas tų savaitgalių, kai viskas susiklosto tiesiog savaime.
Pirma stotelė – miškas
Neįmanoma važiuoti į Dzūkiją ir neužsukti į mišką. Tad pirmas sustojimas nutiko visai spontaniškai – pamatėme gražų pušyną ir nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti. Aišku, kartu pasiėmėme ir maišelį grybams, ir indelį uogoms. Na, maža ką. Grybautojai turbūt supras – net jeigu važiuoji visai kitais tikslais, miškas vis tiek vilioja pasižvalgyti.
Voveraičių radome tik keliolika, panašu, kad kažkas jau spėjo prieš mus jas surinkti. Tačiau užklydome į avietyną, ir čia jau šiek tiek užtrukome – trintos miško avietės žiemą labai tiks prie blynų. Tik neverta slėpti – maloniausia buvo ne uogauti, o pasivaikščioti po gražų mišką – tyla, pušimis kvepiantis oras. Įžanga į atokvėpį po darbo savaitės.
Nusikratę voratinklius ir šapus, persirengiame ir persiauname – dabar jau važiuosime tiesiai į miestą – Druskininkus.
Kelios valandos Druskininkuose
Turėjau šiek tiek abejonių, ar pirtis, mankšta baseine, gydomieji dušai ir kūno šveitimas – pats tinkamiausias pasirinkimas vasarai, kai plaukioti kviečia ežerai, bet paaiškėjo, kad ir šis, kaip ir visi kiti savaitgalio sprendimai, buvo tikrai geras.
Vakarieniaujant sulaukiame žinutės – atvykstantys Liškiavos vienuolyno svečiai kviečiami į nemokamą ekskursiją po visą Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį. Gaila, bet jau nespėsime laiku atvykti, nes norisi baigti vakarieniauti. Ir ekskursijoje po šį ansamblį, tiesą sakant, jau esu buvusi.
Nakvynė buvusiame vienuolyne
Vakare atvykome į Liškiavą. Neslėpsiu – tai ir buvo šios kelionės vyšnia ant torto. Netikėtumas buvo ne įspūdinga bažnyčia ir net ne Nemuno panorama, o tai, kad nakvojome buvusiame dominikonų vienuolyne. Ir gavome ne pagalbiniame ansamblio pastate užsakytą kambarį, o už nedidelę priemoką turėjome progą nakvoti pagrindiniame vienuolyno pastate. Na, tikrai ne kasdien tenka apsistoti vietoje, kuriai beveik trys šimtai metų.
Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis buvo pradėtas statyti XVIII amžiaus pradžioje. Tai vienas ryškiausių vėlyvojo baroko sakralinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Dominikonai čia gyveno daugiau kaip šimtmetį, kol XIX amžiuje, carinės valdžios sprendimu, vienuolynas buvo uždarytas. Vėliau pastatai buvo naudojami įvairioms reikmėms, o nepriklausomoje Lietuvoje restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui.
Šiandien čia galima ne tik apžiūrėti bažnyčią, bet ir apsistoti nakvynei. Kai mes viešėjome, vienoje iš konferencijų salių vyko krikštynos. Buvo smagu matyti, kad šis istorinis kompleksas nėra tik muziejus – jis ir šiandien gyvas, vakare įsižiebia beveik visi pastatų langai.
Vaikščiojant senais vienuolyno koridoriais vis užklysdavo mintis, kiek žmonių per kelis šimtmečius čia gyveno, meldėsi, ieškojo ramybės ar... atliko bausmę. Taip, vienu metu čia buvo prasikaltusių kunigų pataisos namai.
Pastatas puikiai restauruotas, bet išsaugojęs savo dvasią. Prieš apsistodamos, malonios administratorės pasiteiravome, ar vienuolyne nesivaidena – tokiose vietose praeitis neatrodo tolima – ji tiesiog yra šalia. Sulaukėme patikinimo, kad tikrai ne. Ir tai buvo tiesa – na, bent jau mūsų ramybės niekas nedrumstė ir puikiai išmiegojome. Prabudau vieną kartą, paryčiais, ir turbūt tik tam, kad pakėlusi galvą pro langą pamatyčiau, kaip mistiškai atrodo virš Nemuno kylantis rūkas.
Beje, ir kambarys mus nudžiugino – erdvus, su vaizdu į Nemuną, kaip taikliai apibūdino feisbuke nuotraukas pamačiusi kolegė: „prabangi askezė“. 🙂
Saulėlydis virš Nemuno
Į Liškiavą pataikėme atvykti pačiu laiku – saulei leidžiantis. Bažnyčios bokštai, vienuolyno pastatai besileidžiančios saulės nurausvinto dangaus fone atrodė išties įspūdingai.
Vaizdai tokie fantastiški, kad besižvalgant net nepastebėjome, kaip atsidūrėme visiškai šalia Liškiavos piliakalnio, dar vadinamo Pilies kalnu. Nuo jo atsiveria nuostabi Nemuno panorama. Upės vingiai, bažnyčios bokštai ir aplinkiniai miškai vakarėjant atrodė vis kitaip, mainantis juos užliejančiai saulės šviesai.
Tačiau šis kalnas garsus ne tik dėl vaizdų. Manoma, kad XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia pradėjo statyti mūrinę pilį, kuri turėjo saugoti Nemuno kelią nuo kryžiuočių. Po Žalgirio mūšio gynybinė situacija pasikeitė, todėl pilis taip ir liko nebaigta. Iki šių dienų išlikusios tik bokšto ir gynybinių sienų liekanos – vienos seniausių mūrinės gynybinės architektūros liekanų Lietuvoje.
Netoli piliakalnio yra ir Alkakalnis. Istorikai mano, kad dar iki krikščionybės čia galėjo būti senovės baltų šventvietė. O vietiniai iki šiol pasakoja legendą apie požeminius tunelius, neva jungusius pilį su vienuolynu. Nors jokių įrodymų tam nėra rasta, tokios istorijos šiai vietai suteikia dar daugiau paslaptingumo.
Grybų mažiau, mėlynių – daugiau
Ryte mūsų laukė puikus pusryčiai lauke su vaizdu į bažnyčią. Gėris!
Atsisveikiname su svetinga ir įspūdinga nakvynės vieta ir pradedame planuoti naują dieną. Punktas numeris vienas – grybavimas, realybėje vėl virtęs uogavimu. Nuskynusi pirmą mėlynių saują ir subėrusi į kibirėlį pagalvojau – pilno tikrai nerinksiu, uogų nedaug, tačiau netrukus užėjome vietą, kur krūmeliai tiesiog apkibę sultingomis mėlynomis uogomis. Įsijungė gobšumas – na ne, taip jų nepaliksime. Kibirėlis prisipildė visai sparčiai.
Bet jau gal gana, nusipelnėme poilsio. Jam pasirinkome Avirio ežero paplūdimį – tiesiog jį kaip artimiausią radome per Google Maps. Geras privažiavimas, lėtai gilėjantis įbridimas – viskas kaip ir gerai, tik minusas tas, kad taip galvojome ne tik mes, bet ir dar daugybė žmonių. Tai paplūdimys buvo gana triukšmingas.
Po maudynių jau buvo laikas pietums. Vėl benaršant Google Maps mums patinkančią vietą pietums randame Merkinėje. Ką gi, kita stotelė aiški. Bet pakeliui dar pasipainiojo rodyklė, vedanti į Leipalingio dvarą. Žinome, pasukome ir į jį.
Dabartiniai klasicistiniai Leipalingio dvaro rūmai pastatyti XIX amžiaus pradžioje ir laikomi vienais gražiausių tokio stiliaus dvarų Dzūkijoje. Per savo istoriją dvaras priklausė kelioms didikų giminėms, o šiandien restauruoti rūmai vėl puošia miestelį.
Merkinė – vieta, į kurią norisi sugrįžti
Po trumpo pasivaikščiojimo po Leipalingį tęsėme savo kelionę link Merkinės be sustojimų – alkis jau labai ragino paskubėti. Po vėlyvų pietų ar ankstyvos vakarienės dar pasivaikščiojome po Merkinę.
Punktas, kurio čia niekada nepraleidžiu – Merkinės piliakalnis, iškylantis apie 30 metrų virš Nemuno ir Merkio santakos. XIV–XV amžiais čia stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių, saugojusių pietinę valstybės sieną.
Pilis ne kartą buvo puolama kryžiuočių, deginta ir atstatoma, tačiau ilgainiui sunyko. Šiandien jos vietą žymi piliakalnis. Man vaizdas nuo jo gražesnis nei žvalgantis nuo netoliese esančio Merkinės apžvalgos bokšto.
Iš Merkinės jau be jokių stabtelėjimų važiuojame tiesiai į Vilnių.
Ši poros dienų išvyka man dar kartą priminė, kad kartais geram savaitgaliui nebūtina ieškoti pigių skrydžių ar važiuoti šimtus kilometrų. Per dvi dienas spėjome pasivaikščioti Dzūkijos miškuose, pailsėti Druskininkuose, nakvoti buvusiame vienuolyne, pasigrožėti Nemuno panorama nuo Liškiavos piliakalnio, aplankyti Leipalingio dvarą, pasimaudyti Avirio ežere ir dieną užbaigti ant Merkinės piliakalnio. Visa tai – vos pora valandų kelio nuo Vilniaus.
Mums toks maršrutas gavosi ekspromtu. Gal jis nelabai logiškas logistine prasme, bet mes ir neieškojome logikos, o vaizdų ir įspūdžių 🙂
Ir faktas, kad kartais geriausios kelionės prasideda nuo vienos žinutės 🙂
Kelionės data: 2025 m. liepos 5-6 d.
Zarasai
Paplūdimiai, parodos, pažintiniai takai, maudynės ežeruose – spėkite, kur radome visa tai kelių kilometrų atstumu? Teisingas atsakymas – Zarasuose.
Kodėl nusprendėme važiuoti taip toli nuo Vilniaus? Šios vasaros orai tokie, kad planuojant savaitgalį prie ežero reikėjo turėti planą B tam atvejui, jei vietoj prognozuoto saulėto oro staiga pradės lyti. Žinoma, viena iš alternatyvų tokiam atvejui – sėdėti kur po pastoge ir skaityti knygą. Bet jei jau taip pradėsi leisti vasaros dienas, tai ką tada reikės daryti lapkritį? Žodžiu, kadangi buvo abejonių dėl oro, sugalvojome savaitgalio variantą – važiuoti į Zarasus ir pakeliauti po jų apylinkes.
Ką jame veikti – su šiuo klausimu užsukome ir į Turizmo informacijos centrą, kuriame iš malonaus darbuotojo gavome ne tik bukletų su žemėlapiais, bet ir vertingų patarimų bei rekomendacijų.
Pirma diena: nuo malūno iki apžvalgos rato
Pirma stotelė buvo labai aiški, ir ją rekomendavo ne kas kitas, o alkis. Dėl jo kelionę po Zarasų apylinkes pradėjome 5 km atstumu nuo miesto esančiame Šlyninkos vandens malūne. Malūnas dirba (taip, jis naudojamas pagal paskirtį iki šiol) jau beveik tris šimtus metus. Šalia jo veikia restoranas, kuriame užsisakėme ypatingų, tik čia kepamų razavų miltų blynų – jie paprasti ir sotūs, su traškesne plutele, patiekiami su grietine. Kol laukėme blynų, dar pasivaikščiojau aplinkui, užėjau į patį malūną, apžiūrėjau įrenginius – jie čia ne dekoracijos, o veikiantys darbo įrankiai.
Restorane yra parduotuvėlė, kurioje galima nusipirkti vietoje kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, čia sumaltų įvairių miltų. Beje, valgyti užsukome labai tinkamu laiku ne tik dėl alkio – kol ragavome vietos patiekalus, nulijo lengvas lietus, kuris mums po pastoge buvo visai nebaisus.
Kitas mūsų aplankytas objektas – Antazavės dvaras. Dabartinius mūrinius klasicistinius rūmus (pagal Antano Naglovskio projektą) XVIII amžiaus pabaigoje pastatė Liudvikas ir Kunigunda Pliateriai, garsiosios Emilijos Pliaterytės seneliai (rūmuose yra jai skirta salė).
Vėliau dvarą valdė Ledochovskiai, Ropai. Paskutinis savininkas Mikalojus Voinarovskis su žmona 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Sovietmečiu dvare veikė vaikų namai. 2012-2022 metais rūmai buvo renovuoti, pastatas pritaikytas kultūrinei veiklai (parodoms, koncertams), veikia Amatų centras. Rūmuose nustebino du dalykai: įdomios parodos, kokių nesitikėjau nuošaliame dvare, ir itin malonus personalas. Sulaukėme ir ekskursijos, ir netgi koncerto (na, tiksliau jo repeticijos).
Mane nuoširdumu užbūrė Eglės Skardžiūtės keramikos darbų paroda „Šypsotis akimis“. Mielų, šelmiškų močiučių skulptūros – šilti, su humoru ir prisiminimų skoniais sukurti darbai. Atgyja ir atmintis apie savo močiutes, ir optimizmas, kad senatvė gali būti ir tokia, anot autorės, „sparnuota gerumu, išmintimi, polėkiu".
Išėję iš dvaro traukiame Turizmo informacijos centre gautą lankstinuką ir žvalgomės, kur keliauti toliau. Ką gi, pakeliui – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero. Čia įrengta lentelė pasakoja šios vietos istoriją. 1968 metais birželio 30 d. vakarą du jaunuoliai pamatė prie Ilgio ežero šviesą, o privažiavę arčiau išvydo nepaprasto grožio merginą baltais drabužiais. Dabar į ežerą įbridusios net kelios Švč. Mergelės Marijos statulos, šalia ant kalnelio iškilusi koplyčia. Kai atvažiavome, prie liepto meldėsi maldininkai, bet netrukus žmonės išsiskirstė ir visa apgaubė tokia keistai rami tyla...
Kitas punktas mūsų ekspromtu sudarytame kelionės plane – Stelmužės ąžuolas. Seniausias ąžuolas Lietuvoje, o gal net ir visoje Europoje. Manoma, kad jo amžius – 1500, o gal net 2000 metų. Informacinis stendas priverčia susimąstyti – kiek tas ąžuolas visko matė. Tikėtina, prie jo užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, pražygiavo kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, žengė kaizerio ir Hitlerio kariuomenės, o dabar ramybę drumsčia dronai ir smalsūs turistai, bandantys aprėpti savo mobiliaisiais visą medžio mastelį.
Šalia senojo ąžuolo – taip pat senutėlė Viešpaties Kryžiaus bažnyčia, minima jau 1596 metais. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši klasicistinio stiliaus bažnyčia pastatyta Latvijos drožybos meistrų, panašu, naudojant tik kirvį ir kaltą, o metalinių vinių prireikė tik durims sutvirtinti.
Kiek toliau už bažnyčios išvystame Stelmužės dvaro liudininkus: keturkampį bokštą, arklidžių liekanas ir kumetyną.
Prie automobilių stovėjimo aikštelės – kioskelis, kurio visas meniu sukasi aplink giles. Ragaujame gilių kavos, perkame sausainių ir pyrago, maloniai pabendraujame su pardavėja–šių gardumynų gamintoja. Atrodo, jau vėl praalkome, pats laikas grįžti į Zarasus.
Po vakarienės dar išeiname į miestą. Jame ganėtinai tuščia, tad patraukiame, kur matyti kažkoks judesys. Pataikėme labai gerai – „Prasmių galerijoje“ tik ką atidaryta jaunosios kartos menininkės Andrėjos Maiburovaitės paroda „Iš žemės“.
Ir vėl sulaukiame asmeninės ekskursijos, pasikalbame su paveikslų autore. Ar mums taip sekasi, ar tikrai visi žmonės šiame krašte tokie malonūs ir draugiški?
„Čia daugelis žmonių suvažiavę iš kitų miestų, atvykę dirba tai, ką nori, kas jiems patinka. O kai patys daro tai, ką mėgsta, ir kitus svetingai sutinka, mielai apie savo darbus pasakoja“, – aiškina mums galerijos įkūrėja Gerda Šeirė, su kuria įsitraukiame į ilgą pokalbį.
Vasarą saulė leidžiasi vėlai, tad išėję iš galerijos nusprendėme pasivaikščioti apžvalgos ratu virš Zaraso ežero. Nuo 17 m aukščio tako atsiveria įspūdinga ežero panorama, kuri per saulėlydį atrodo dar įstabiau.
Antra diena: žygis, muziejai ir sala
Daug pasivaikščiojimų laukia ir antrą mūsų mini kelionės dieną. Rytą pradėjome žygiu Laukesos (Nikajaus) upės pakrantės taku. Pradžia – visiškai šalia mūsų laikinų namų Zarasuose, tad išėjome anksti ryte. Maršrutas aiškus, su laiptais, tilteliais, gražiais nusileidimais prie vandens.
Pro medžių šakas prasiskverbę saulės spinduliai kuria vandenyje paveikslus, savo grožiu nenusileidžiančius vakar matytiems paveikslams, o juos įrėmina ryški pakrančių žaluma. Džiaugsmas ne tik akims, bet ir uoslei, ausims – sodrios gamtos spalvos, gaivus vandens kvapas, paukščių čiulbėjimas.
Po gamtos – trumpas pusryčių atokvėpis ir dar šiek tiek kultūros: užsukome į Zarasų kraštiečių muziejų, įsikūrusį viename seniausių mūrinių pastatų Zarasuose (pastatytame 1855 m.). Pirmame aukšte eksponuojami garsių Zarasų krašto žydų kūrybos darbai: tarpukario fotografo, Nepriklausomybės kovų dalyvio Moisiejaus Botviniko fotografijos, dailininko ir pedagogo Yjegudos Peno (tapytojo Marko Šagalo pirmojo mokytojo) tapybos darbų reprodukcijos, žymaus JAV karikatūristo Al Jaffe iliustracijų „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“ paroda. Antrame pastato aukšte įkurta Zarasų krašto garbės piliečių menininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija.
Po pietų nusprendėme – viskas, dabar jau – laisvas laikas mieste. Tiksliau – prie ežero, tad patraukėme į Zaraso ežero salą.
Zaraso saloje – net keli paplūdimiai, pasivaikščiojimo takai, suoleliai, vietos piknikams. Labai įdomi vieta (ar statinys?) – Kupolė. Net sunku apibūdinti, kas tai 🙂
Maudynėms pasirinkome ne patį pagrindinį, o nuošalesnį paplūdimį su sūpynėmis vandenyje. Tiems, kam labiau prie širdies aktyvesnis poilsis, žinoma, liks pirmame paplūdimyje, su vandenlenčių parku, kavine ir kita privaloma paplūdimių infrastruktūra.
Savaitgalis praėjo puikiai, iš tiesų, po jo toks jausmas – tarsi sugrįžus po neilgų atostogų. Apsilankytume čia dažniau, tik atstumas nuo Vilniaus ne toks ir mažas. O lankytojų (beje, pasirodė, kas nemaža jų dalis – kaimynai latviai) mieste net vasarą negausu. Priežastis turbūt paprasta – atstumas iki didesnių miestų ilgokas, o vasarą besilankantys tuose kraštuose nusėda kaimo sodybose, prie ežerų, ir į miestą, matyt, išsiruošia (jei apskritai išsiruošia) tik prastu oru. O veikti Zarasuose ir jų apylinkėse, pasirodo, tikrai yra ką. Bent jau vasarą. Kas buvo labiausiai netikėta? Galerijų / parodų gausa ir labai malonūs žmonės 🙂
Kelionės data: 2024 m. liepos 27 d.
Labanoro regioninis parkas
Būna tokių pažintinių takų – eini ir džiaugiesi sulig kiekvienu žingsniu. Tiesą sakant, nežinau, kiek tai priklauso nuo tako, kiek nuo kitų faktorių. Bet ėjimas aplink Alnį iš tiesų džiugino, nes:
Taką netikėtai atrado bendrakeleivė, kai ieškojome variantų, kur čia pasivaikščiojus gražų vasaros savaitgalį, ir kad nereikėtų važiuoti labai toli nuo Vilniaus. Tiesiog pasukti kažkur į Labanorą? Dar kartą eiti Ščiūrio rago pažintiniu taku? Taip besvarstant ir besižvalgant po Google Maps, draugės atsiųsta žinutė su nuoroda į Alnio ežero taką pasirodė puikus pasirinkimas. Vėliau paaiškėjo, kad tikrai taip ir buvo.
Ežeras – populiarus tarp poilsiautojų
Kaip ir reikėjo tikėtis, Alnio ežero stovyklavietė vasaros šeštadienį sulaukė daug poilsiautojų – ir įsikūrusių su palapinėmis, ir atvykusių tik vienai dienai pailsėti, pasimaudyti. Automobiliai, dviratininkai, maudynių gerbėjai – gyvenimas stovyklavietėje virė.
Čia įrengtas informacinis stendas pateikia ir tako aplink ežerą schemą su pagrindine informacija, kurią jau buvome radę ir Aukštaitijos nacionalinio parko interneto svetainėje: „Beveik 4 kilometrų ilgio Alnio ežeras – hidrografinis draustinis. Nors vidutinis gylis nesiekia net 6 m, giliausia vieta – 22 m. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, ežerą supa statūs pušimis apaugę šlaitai, vietomis panašesni į parką nei į girią. Kelionę geriausia pradėti rytiniame ežero gale įrengtoje stovyklavietėje“.
Informacinis stendas dar patarė keliaujant aplink ežerą atkreipti dėmesį į kalvotą reljefą, pušimis apaugusius šlaitus, paskanauti šalia augančių uogų, pasigrožėti Alnio ežero vandens spalva. Gerai, taip ir padarysime 🙂
Kadangi pirmas noras buvo kuo greičiau išsimaudyti, kol kas nepaisėme rodyklių ir patraukėme tiesiog ežero pakrante vedančiu taku. Kiek nutolus nuo stovyklavietės išsirinkome patinkantį tiltelį ir pagaliau pasinėrėme į gaivinantį ežero vandenį. Išsimaudę žingsniavome toliau pakrante, vis pasižvalgydami į stačius aukštus, pušynais apaugusius šlaitus, supančius ežerą. Netrukus priėjome dar vieną stovyklavietę ir pasirodė, kad takas pakrante kaip ir baigėsi. Ką gi, kopiame aukštyn.
Kai kelią pastoja voveraitės, mėlynės ir bruknės
Išėję į kelią atradome žymėjimą ir toliau jau sekėme juo tai priartėdami, tai nutoldami nuo ežero. Kelias vedė per saulės nutviekstą pušyną, keliose vietose aptikome mėlynių, raustančių bruknių, tad žingsnis gerokai sulėtėjo. Tačiau didžiausias ėjimo stabdis dar tik laukė, ir netrukus parodė savo gelsvą galvą tarp samanų – voveraitės. Taip! Žygis glaudžiai persipynė su grybavimu, momentais jį paįvairindavo uogavimas. Tai taip ir keliavome neskubant, vis išklystant iš kelio į samanas 🙂
Prie ežero įrengtos net kelios stovyklavietės su laužavietėmis, miško baldais. Tiesa, mums jais pasinaudoti nepasisekė, nes buvo užimtos anksčiau atvykusių poilsiautojų, įsikūrusių jose su palapinėmis. Na, žvelgdami į ežero vandenis, jį supančius pušynus, tą dieną gal kiek ir pavydėjome tiems poilsiautojams, bet vertinant situaciją iš retrospektyvos, jau žinant, kad kitą dieną prapliupo lietūs – pavydas išsisklaido. 🙂
Miškas tikrai gražus ir eiti juo malonu, nors įrengiant šį taką pastangų daug nereikėjo – tiesiog sužymėti medžius, kad būtų aišku, kuriuo keliu ar taku pasukti. Nors iš pradžių atrodė, kad takas taip ir eis per saulėtą pušyną, šiaurinėje vakarinėje jo dalyje krantai pasirodė esą lėkštesni ir užpelkėję, čia išteka nedidelis Alnės upelis, kuriuo ežeras jungiasi su Aisetu. Priėjome ir pelkę su nedideliu ežeriuku.
Kurį laiką teko eiti ir per tamsų eglyną, bet netrukus kraštovaizdis pasikeitė – vėl pušynai, pro medžius atsiveriantis ežeras. Ir daug voveraičių... Kai priėjome nusukimą į Alnio pusiasalį, jau ieškojome vietos, kur galima būtų palikti maišelius su grybais, kad nereikėtų jų neštis pirmyn ir atgal. Nes Alnio pusiasalis – saugomas hidrografinis gamtos paveldo objektas, į kurį tik užsuki pasižiūrėti ir vėl grįžti atgal į pagrindinį kelią. Apie kilometras nuo jo – ir vėl sugrįžome į pradinį tašką.
Kiek laiko ėjome tuos 13 km – geriau net nerašysiu. Ir viskas per tas voveraites, bruknes ir mėlynes 🙂 Grįžome prie automobilio ne kaip iš žygio, o kaip iš prekybos centro. Tiesa, pamačius, kiek viename iš prekybos centrų kainuoja voveraitės, supratome, kad pasivaikščiojimas buvo ne tik malonus, bet ir pelningas 🙂
Kaip vertinčiau šį taką? Tiesiog malonus pasivaikščiojimas po mišką su maudynėmis ežere – nenuviliantis, bet ir nepateikiantis jokių išskirtinių vaizdų.
13 km aplink ežerą
Kaip eiti – tako pradžioje, stovyklavietėje yra tako schema su trumpu aprašymu, atkreipiančiu dėmesį, kad aplink ežerą vedantis takas nužymėtas geltona-žalia-geltona markiruote, jo ilgis – apie 12 km (mums gavosi 13 km, ir kitur buvau radusi tokį skaičų). Žymėjimas kaip ir aiškus, yra keliose vietose ir rodyklės su nurodytais atstumais. Na ir šiaip – eini labai nenutolstant nuo ežero, tai nėra daug galimybių pasiklysti 🙂
Ėjimas – miško keliukais ir takeliais, vienoje vietoje, eglyne, gerokai drėgniau, yra balų, per upeliuką permestas toks palaikis tiltelis. Laiptų nėra, eiti kelias geras, bet jei kas sugalvotų ežerą ne apeiti, o apvažiuoti, vietomis be džipo gali būti sudėtinga. Nelengva būtų jį įveikti ir stumiant vaikišką vežimėlį.
Kaip privažiuoti?
Šį kartą negaliu tradiciškai rašyti, kad tako vietą navigacija žino. Na, žino, bet paskutiniu momentu apgauna. Nes tada, kai važiuojant keliu 114, vedančiu iš Molėtų į Kaltanėnus, navigacija liepia sukti į kairę, sukti nėra kur. Reikia neklausyti navigacijos ir dar pavažiuoti šiek tiek į priekį, link Labanoro, ir tada jau pamatysite rodyklę, nukreipiančią į Alnio stovyklavietę. Keli kilometrai miško keliuku ir Jūs jau pasiekėte tikslą – stovyklavietę, tako pradžią, koordinatės maždaug: 55.264224, 25.707016. Atstumas nuo Vilniaus – apie 80 km, nuo Kauno – apie 140 km. Privažiavimas: asfaltuotu keliu, keli paskutiniai kilometrai – miško keliuku.
Stovėjimo aikštelė nėra labai kaip įrengta – tiesiog palieki automobilį šalia miško keliuko ir tiek. Kaip jau minėjau, mes ėjome taku šiltą vasaros dieną, tad automobilių ir poilsiautojų stovyklavietėje netrūko, bet vietą kažkaip lengvai radome.
Kelionės data: 2024 m. gegužės 1 d.
Nemuno kilpų regioninis parkas
Navigacijoje nėra galimybės pasirinkti vaizdingiausio maršruto, bet šįkart ji pati nusprendė dar kartą priminti, kokia graži mūsų Lietuva, ir parinko mums vingiuotą kelią iš Vilniaus per Rūdiškes, Butrimonis iki Punios šilo. Važiuoti teko neplanuotai ilgai, nes leistinas greitis labai dažnai siekdavo tik 50 ar 70 km per valandą, bet akys mėgavosi vaizdais: mažas saulutes primenančios pienės pievose, baltais žiedais apsipylusios obelys, raudonuojančios tulpės prie namų ir tiesiog akyse vis labiau geltonuojantys rapsų laikai. Na tikrai, graži ta mūsų Lietuva, ypač gegužės mėnesį. 🙂
Punios šilo pažintinį taką pasirinkome, nes pastarosiomis savaitėmis per televiziją ir portaluose apie jį buvo daug informacijos, pagalvojome, kad jis visiškai naujas, reikia išbandyti. Tiesa, išvykos išvakarėse išsiaiškinome, kad takas atidarytas jau pernai, lapkričio mėnesį. Na, dar vistiek šviežias, labai nenumindžiotas 🙂
Pasivaikščiojimas šlaitų pakraščiais
Gegužės 1-oji buvo ir laisvadienis, ir labai šilta diena, tad vaikščiotojų, tiksliau jų automobilių tako pradžioje buvo tikrai daug. Netoli tako pradžios, prie girininkijos, erdvės automobiliams ne kažin kiek, bet mums pasisekė rasti laisvą vietą.
„Sengirės bruožus išlaikęs Punios šilas yra vienas vertingiausių ne Lietuvoje, bet ir Europoje. Jame gali pažinti beveik visus Lietuvos miškų tipus, pamatyti senuosius ąžuolus...“, – paskaitę tokį taką pristatantį informacinį stendą žengiame į mišką.
Tako pradžią žymi medinės skulptūros, netrukus už jų – rodyklė, skelbianti, kad iki Punios šilo ąžuolų eiti 4,1 km. Gerai, manykime, kad tai ir yra tikroji tako kryptis. Netrukus pamatome ir žymėjimą ant medžių. Žymėjimas pirmoje tako pusėje aiškus, jo žemėlapio prireikė tik pasiekus tolimiausią tašką. Pusę maršruto ėjome miško taku, tik keliose stačiausiose vietose įveikti nuokalnes ir įkalnes padėjo laipteliai, o atgal grįžome miško keliu. Bet apie viską nuo pradžių.
Taigi, sukamės į dešinę rodyklės kryptimi ir netrukus jau leidžiamės žemyn statoku šlaitu, pasistengiame nesušlapti upeliuke ar tiksliau griovelyje ir vėl kopiame aukštyn. Reljefas čia toks neįprastas – einame skardžio pakraščiu, vietomis galime beveik iš aukšto žvelgti į žemai augančių medžių viršūnes. Keliose vietose tenka gana stačia leistis žemyn į raguvas ir vėl kilti aukštyn, tad čia jau įrengti laipteliai, net ir turėklai iš storų virvių.
Pirmas išskirtinis lankytinas objektas – Panemuninkų piliakalnis, anot informacinio stendo, atrastas tik 2015 metais, nors datuojamas I a. vidurys – II a. pradžia. Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnio viršutinėje terasoje, iškilusioje virš upės apie 50 metrų. Aukštai kopti į jį netenka, nes visas jo aukštis – nuo Nemuno pusės.
Kitas lankytinas objektas – Panemuninkų skardis. Šalia jo esantis informacinis stendas teigia, kad jis virš Nemuno pakilęs net 62 metrus ir tęsiasi 1,5 km.
Žingsniuojame toliau. Netrukus takas priartėja prie Nemuno. Maloniai šildo saulė, tad įsitaisome trumpam poilsiui prie vandens. Tik ilgai sėdėti nesinori, juk neįveikėme dar net pusės trasos, todėl netrukus kylame ir einame toliau.
Punios šilo ąžuolai ir kunigaikščiai
Kita išskirtinė tako vieta – Punios šilo ąžuolai, link kurių ir rodė tako pradžios rodyklė. Išskirtinius ąžuolus žymi šalia jų įrengtos lentelės. Pavyzdžiui, pirmo ąžuolo apimtis 5,3 metro, aukštis – 28 metrai. Tarp ąžuolų – ir kelios medinės skulptūros, taip pat – įsmeigtos lentelės / žymekliai su užrašytais Lietuvos kunigaikščių vardais. Nelabai suprantame, kas čia ir kodėl, bet praėję tolyn randame iškabą, pranešančią, kad tai buvo pažintinis objektas „Kunigaikščių ąžuolų alėja“.
Praėjus ją kyla šiokia tokia painiava – eiti tolyn į priekį ar jau sukti atgal? Kiek patrypčioję einame ten, kur ir kiti – tiesiai palei Nemuną. Pasirodo, pasirinkome teisingai – prieiname poilsio vietą, o kitoje Nemuno pusėje išvystame Punios piliakalnį. Na, jis matosi nelabai aiškiai ir vaizdas kažkiek nuvilia – tikėjomės kažko įspūdingesnio. Informacinis stendas su nupieštais kažkada ant piliakalnio (ar Margio kalno) stovėjusios pilies kontūrais bando padėti įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš kelis šimtmečius.
Toliausia maršruto vieta pasiekta, tad sukame atgal. Kiek pagrįžę nebematome nei rodyklių, nei kito žymėjimo ir pasidaro nebeaišku – jau kažkur pasukti ar dar eiti tuo pačiu keliu atgal. Tenka susirasti maršruto žemėlapį. Paaiškėjo, kad prisiminėme jį pačiu laiku, kaip tik toje sankryžoje, kurioje jau reikia sukti dešiniau ir tolti nuo Nemuno.
Skaudžią istoriją menantis partizanų bunkeris
Netrukus pasiekiame vieną įdomesnių šio tako objektų – Lietuvos partizanų „Dainavos“ apygardos štabo vadavietės bunkerio maketą. Šalia – kryžius žuvusiems laisvės kovotojams atminti ir informacinė lentelė, pasakojanti šio krašto partizanų ir bunkerio istoriją. Pasirodo, jį atkūrė buvęs partizanas J. Petraška-Patrimpas, po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas. Originalus jo dydis 20 kv. metrų, atkurtas mažesnis. Nusileidusi šlaitu žemyn tikiuosi patekti į bunkerio vidų. Deja, įėjimas paliktas toks, koks ir buvo originalus: vidun reikia ne įeiti, o įšliaužti. Nesiryžtu taip vargintis. O partizanams įėjimas buvo įrengtas upelio vaga, ir specialus įšliaužimas taip pat padarytas upeliu. Tad partizanas į vidų patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. Ir viduje laukė tikrai ne karšta vonia ir šilti radiatoriai... Tokios paprastos buitinės detalės sukrečia ir kartais padeda suprasti žiaurią pokario realybę geriau nei ilgi istorinio pasakojimo puslapiai.
Visa laimė, mums šilta ir sausa, apžiūrėję bunkerį žingsniuojame toliau. Miško kelias veda palei Punios šilo gamtinį rezervatą, kas keliasdešimt metrų sustatyti ženklai įspėja „Lankytis draudžiama“. Tai ir nesilankėme, o tvarkingai keliu be jokių nuotykių pasiekėme automobilį. Programėlės rodė, kad nužingsniavome beveik 9 km.
Kaip vertinčiau šį taką? Sakyčiau, toks takas be pagrindinės nuotraukos. Paprastai visuose takuose būna bent vienas išskirtinis vaizdas, kurį pamatai ir supranti, kad jis bus pagrindinė pasakojimo nuotrauka. O čia tokio vaizdo kaip ir nebuvo. Toks malonus pasivaikščiojimas po mišką. Kaip ir daugelis kitų. Atsakymas į pavadinime užduotą klausimą – važiuoti iš Vilniaus tik dėl jo vargu ar verta, nes daug arčiau tikrai yra ne ką prastesnių takų, pavyzdžiui, Karmazinų, Balto kalno ar pan. Bet jei norisi kažko naujo, jei pakeliui sugalvosite dar kažkur užsukti – kodėl gi ne.
Kaip atvažiuoti
Tako pradžios vietą navigacija žino. Atstumas nuo Vilniaus – 115– 135 km, nuo Kauno – 65–70 km. Adresas: Punios girininkijos miško muziejus, Nemuno g. 82, Panemuninkų k., Alytaus r. Automobilį rekomenduojama palikti aikštelėje (54.507141, 24.038340). Oficialiai skelbiama, kad trasos ilgis apie 8,8 km.
Kelionės laikas 2024 m. balandžio 21 d.
Aukštaitijos nacionalinis parkas
Iš pirmo žvilgsnio, šalia Ignalinos tyvuliuojantis Ilgio ežeras nelabai kuo skiriasi nuo daugybės savo kolegų – kitų Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų. Tačiau, pasirodo, toks pirmas įspūdis apgaulingas – jo dugne veržiasi daugybė šaltinių, vadinamų verdenių, tad nardytojams čia yra tikrai kuo pasigėrėti, panirus į giliausioje vietoje 30 metrų siekiančias ežero gelmes.
Tik balandis dar šiek tiek per ankstyvas laikas maudynėms atviruose vandens telkiniuose, tad mums belieka pasigėrėti lygut lygutėliu Ilgio paviršiumi nuo Rudakampio pusiasalio, belaukiant visų bendrakeleivių. Kol jie renkasi, spėjame ne tik pasižvalgyti po pusiasalį, bet ir pasisupti. 🙂
Kartais verta keliauti su grupe
Taip, šį kartą eisime pasivaikščioti su grupe, su profesionalia gide Rita Ramanauskiene, EkoŽygiai įkūrėja. Žinoma, po mišką galima vaikščioti ir savarankiškai, bet man kartais patinka pakeliauti ir su grupe. Kodėl?
Prašom, trys priežastys:
Ir šįkart dar prieš pradėdami eiti sužinome, kad šis jaukus pusiasalis ne visiems buvo toks svetingas: paminklinis akmuo liudija apie čia nužudytus žydus, o gidė primena senų žmonių pasakojimus, esą pokario metais čia stribai skandindavę žmones.
Po gamtą – ežerai, pušynai ir eglynai
Tačiau paliekame nelinksmus prisiminimus ir pradedame žygį: iš pradžių aplink Ilgio ežerą, toliau pro Balčio ežerą, Vidiškių miško eglės genetinį draustinį, Vidiškių kaimą ir vėl atgal į tą pačią vietą, iš kur savo žygį pradėjome – automobilių stovėjimo aikštelę prie Ilgio ežero. Maršrutas pasitaikė įvairus: kilome ir leidomės, žvelgėme į ežerus ir rėvas, žingsniavome per išlakius, parką primenančius pušynus, tamsius eglynus, kartais takas pravingiuodavo visai šalia pelkių. Oras kaip balandžio viduriui pasitaikė vėsokas, tačiau medžiai ir krūmai jau džiugino didesniais ar mažesniais lapeliais, tokia pirma sodria žaluma. Net samanos atrodė skaistesnės, tarsi užsikrėtę nuo medžių tuo gaiviu žalumu.
Bendram peizažui gal ir trūko saulės bei žydro dangaus, ypač kai kelionės pradžioje matėme tai nutolstantį, tai priartėjusį Ilgio ežerą, kuriame atsispindėjo ne balti debesys, o dangaus pilkuma. Bet tai tikrai netrukdė mėgautis pasivaikščiojimu. O apėję vos ne pusę ežero buvome apdovanoti tokiu tipišku aukštaitišku peizažu: pievos, kalvelės, senovinis kluonas. Jei bandysite surasti žemėlapyje, kurioje tai vietoje, ieškokite Poviliškės kaimo ir tvenkinio.
Vienoje vietoje Ilgio ežero pakrantė man labai priminė gimtąsias Kauno marių pakrantes ir jų atodangas – senos pušys šlaite bando šaknimis įsikibti į vandenin nučiuožusį smėlėtą šlaitą. Gana netikėtas vaizdas prie ramaus ežero. Gidė turi paaiškinimą – didžiulis miško gabalas nučiuožė į ežerą 1946 metais po didžiulio sprogimo, kurį sukėlė greičiausiai stribų į laužą kitame ežero krante įmestas sprogmuo.
Kitas ilgesnis sustojimas mūsų laukia jau minėtame Vidiškių miško eglės genetiniame draustinyje. Tik čia, klausydamasi gidės, turbūt pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad eglės iš tiesų tarsi išveja iš miško kitus medžius, bet jų kompaniją labai mėgsta uogienojai – po eglėmis gausiai dera bruknės, mėlynės. Su kitais medžiais agresyviai besielgiančios eglės, pasirodo, tikros jautruolės, neatsparios karštoms vasaroms ir pasigendančios šaltų žiemų. Klimato pokyčiai gali gerokai praretinti eglynus.
Perėję eglyną, pasiekiame Varnio ežerą, šalia kurio pavėsinėje mūsų jau laukia tradicinis EkoŽygiai pyragas ir termosai su arbata.
Po civilizaciją – dvaras ir bažnyčia
Pasistiprinę traukiame toliau ir netrukus paaiškėja, kad arbatą gurkšnojome ir pyragus valgėme Vidiškių dvaro kaimynystėje. Pirmą kartą šis dvaras paminėtas 1630 metais, įvairiu laiku jį valdė
Liudvikas Pliateris, Kaminskiai, Aristarchas Pimenovas, dvarą padovanojęs savo seseriai Elenai Dorochovai. 1940 metais dvarą nusiaubė gaisras, bet pagrindiniai rūmai nei tada, nei vėliau nenukentėjo, nes po karo pastate įsikūrė biblioteka, ūkio kontora. Dabar dvarą valdo privatus asmuo Kęstutis Mozeris, įsigijęs jį iš buvusių savininkų – Pimonovų – palikuonių.
Visai netoli šalia dvaro prieiname ir Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurią paėmęs iš banko paskolą 1906 metais pastatė Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kaminskis.
Netrukus už Vidiškių sukame atgal link Ignalinos, o netrukus jau žingsniuojame asfaltuotu pamiškės taku. Grįžę atgal įvertiname – per 3,5 valandos nuėjome 11 km. Neblogas laikas, įvertinus sustojimus klausantis įdomių istorijų, pyrago ir arbatos pertrauką. Vasarą užtruktume kur kas ilgiau, nes reikėtų įskaičiuoti ir maudymosi pertraukas, o maudynėms vietų buvo tikrai ne viena.
Aukštaitija eilinį kartą nenuvylė :).
Kelionės data: 2024 m. kovo 2 d.
Neries regioninis parkas
Šilėnų pažintinis takas – puikus pasirinkimas, kai norisi pasivaikščioti gamtoje, bet labai nenutolti nuo Vilniaus.
Penkios priežastys pasirinkti šį pažintinį taką:
Kaimui apsaugoti – nauja automobilių stovėjimo aikštelė
Antra pavasario diena džiugino puikiu oru – saulė, apie +13 šilumos. Sėdėti namuose būtų tiesiog nusikaltimas. Kur važiuoti? Dar ir dar kartą peržvelgiame pažintinių takų po Vilnių, šalia Vilniaus sąrašus – vieni, kaip, pavyzdžiui, Karmazinų pažintinis takas, praeitas jau daugybę kartų, kiti, sakykim, Balto kalno pažintinis takas, gal kiek per toli. Bingo! Šįkart laimėtoju tapo Šilėnų pažintinis takas.
Juo jau irgi teko pora kartų pasivaikščioti, bet visus kitus kriterijus jis puikiausiai atitiko. Dar ir tai, kad neasfaltuoti keliai gali būti purvynėlis, o šiuo atveju asfaltas priveda iki pat automobilių stovėjimo aikštelės. Iš ankstesnių pasivaikščiojimų aiškiai prisiminiau, kad automobilius palikdavome akmenimis grįstoje Šilėnų kaimo aikštėje, prie bažnyčios. Dabar dar likus iki kaimo maždaug kilometrui mus pasitiko erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Pasirodo, pažintinis takas sulaukia tiek lankytojų, kad Šilėnų gyventojams ne tik aikštėje, bet ir kaimo keliukuose, net neaptvertuose sodybų teritorijose paliekami automobiliai pradėjo kelti, švelniai tariant, nepatogumų. Kad visi būtų patenkinti, vieta automobiliams palikti įrengta kiek atokiau nuo kaimo. Tiesą sakant, manau, kad tai tikrai geras sprendimas. Pasivaikščiojimas pailgėja dar kilometru, ir tuo pačiu keliu tenka eiti pirmyn ir atgal, bet ėjimas per mišką, pievą tikrai malonus. Kad jau viskas būtų suprantama, aikštelėje įrengtas informacinis stendas, paaiškinantis situaciją ir informuojantis, kur reikia eiti.
Tą kilometrą netrunkame nužingsniuoti, ir štai mes jau pagrindinėje Šilėnų kaimo aikštėje. Atrodo, ne visi keliautojai paklausė patarimo palikti savo transporto priemones tam skirtoje aikštelėje, jomis buvo užgrūsta ir pagrindinė kaimo aikštė. Jei atvirai, tokie žmonės mane nuoširdžiai stebina – išvykai iš namų turėdamas tikslą pasivaikščioti, tai kurių galų bruktis automobiliu į kaimą, pasimėgauk ilgesniu ėjimu.
„Akies“ šaltinio legendos
Šilėnų kaimas, akivaizdu, tvarkosi ir gražinasi. Nežinia, ar tai senieji gyventojai, ar jų namus nupirkę nauji savininkai, užsiėmę statybomis, remontais, aplinkos tvarkymu. Kelias veda pro naujai sutvarkytą, bet visus senojo atributus išlaikiusį namą. Pasidžiaugiame, kad naujieji šeimininkai pritaiko namus savo poreikiams nepažeisdami jų autentikos.
Aikštėje sustatytos rodyklės nukreipia atvykėlių srautus – kam į pažintinį taką, kam atgal į automobilių aikštelę. Mes, žinoma, patraukiame taku. Akmenimis grįstas kelias tęsiasi ir už kaimo. Kiek netikėta einant per mišką jausti po kojomis grindinio akmenis, bet žengti juo visai smagu. Kaip nebus smagu, kai šviečia saulė ir gali gėrėtis žydru dangumi 🙂
Pradedame pažintį ir su šių vietovių istorija. Vienas iš tako informacinių stendų pasakoja, kad iš šių apylinkių prieš 200 metų kilo ir po visą Lietuvą pasklido iš įvairių augalų sudėliotos spalvotos Vilniaus krašto verbos. Aplinka tam labai palanki – pievose ir miškuose netrūko įvairiausių augalų.
Pirmas lankytinas objektas – šaltinis. Aplink jį esanti pelkėta pieva dar slepiasi po sniegu. Kiek keista buvo aptikti jį tokią šiltą ir saulėtą dieną. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši vieta apipinta įvairiomis legendomis. Anksčiau tėvai drausdavę vaikams čia eiti, esą šaltinyje, tiksliau jį supusiame liūne galima nuskęsti. Pasakota, čia yra nuskendęs ir jautis, o jo akis vis išplaukianti į paviršių, dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“. Nepaisant tokių kraupokų pasakojimų, šaltinio vanduo laikytas stebuklingu, vietiniai gyventojai juo gydėsi akis ir skaudančius sąnarius.
Gražiausi pažintinio tako vaizdai – nuo Naujosios Rėvos piliakalnio
Įveikę maždaug pusę tako, prieiname dar vieną automobilių stovėjimo aikštelę skirtą tiems, kurie nenori pasivaikščioti, o tik pasigėrėti gražiausiais vaizdais, nes čia takas jau pasuka prie Neries. Visai šalia – Naujosios Rėvos piliakalnis, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į Neries slėnį. Norintiems tik grožėtis vaizdais – patogūs suoleliai prisėsti. Norintiems nusileisti iki vandens – patogūs laiptai tai padaryti. Manoma, kad maždaug prieš tūkstantį metų šis piliakalnis galėjo būti naudojamas gynybiniais tikslais, bet yra versijų, kad jis galėjęs tarnauti ir kaip... saulės laikrodis.
Laiptais nusileidžiame iki upės. Neris patvinusi, tad šiame akmeningame ruože šniokščia labiau nei įprastai. Dėl vandens gausos nesimato dar vieno lankytino tako objekto – trijų akmenų, vadinamų „Trimis broliais miegančiais“. Informaciniame stende aprašytas padavimas apie tris brolius, paskendusius Neryje apvirtus jų valčiai. Kiek vėliau šioje vietoje žmonės išvydo iš vandens iškilusius tris akmenis. Tokių mitologinių akmenų Neryje – ne vienas.
Pasivaikščioję prie upės, pasižiūrėję stende, kaip galėjo atrodyti geležies amžiaus gyvenvietės sodyba, laiptais vėl užsiropštėme į piliakalnį. Šiek tiek paėjėję pasiekėme Naujosios Rėvos kaimą. Jame taip pat verda statybos darbai, namai tvarkomi, atnaujinami, kiti nuo smalsių žvilgsnių slepiasi už aukštų tvorų. Viena iš tokių tvorų virto parodų erdve – praeiviai kviečiami atspėti, kokį lietuvišką posakį iliustruoja dirbtinio intelekto nupieštas paveikslėlis. Pavyzdžiui, „rodyti ožius“ ar „stogas nuvažiavo“.
Toliau takas veda pro orchidėjų pelkę. Joms, žinoma, dar gerokai per anksti žydėti, tad tenka pasigėrėti paveikslėliais ir nuotraukomis informaciniame stende.
Oras puikus, nuovargio dar nejaučiame, tai nusprendžiame paėjėti iki Sviliškių kaimo. Pirmyn ir atgal – dar beveik pora kilometrų į bendrą kilometražą. Tad 6 km takas, pridėjus šiuos papildomus kilometrus ir dar du pirmyn / atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės, virsta 10 km pasivaikščiojimu. Grįžtant jau visai netoli nuo Šilėnų kaimo dar pasimatuojame, kokie iš stende pateiktų sparnų labiausiai tiktų 🙂
Einant per kaimą pagrindinėje aikštėje matėme užeigą, deja, pasivaišinti joje nepasisekė. Uždaryta. Nors Google Maps mus ir bandė įtikinti, kad tai, ką matome, nėra tiesa, kad užeiga atidaryta. Tad siūlyčiau labai juo nepasitikėti ir įsimesti ką nors užkąsti. Na, o mes už tai sparčiai grįžome iki automobilio, nes pietų metas jau buvo praėjęs 🙂
Kaip atvažiuoti
Kaip jau supratote, pradėti eiti pažintiniu taku galima iš kelių vietų. Navigacija Pilaitės plentu, toliau Čekoniškių, A. Mickevičiaus gatvėmis veda į pagrindinę Šilėnų kaimo aikštę, kur ir yra oficiali tako pradžia. O pakeliui tikrai pamatysite naują automobilių stovėjimo aikštelę. Joje – rodyklės, kaip pasiekti tako pradžią Šilėnų kaime. Toliau takas taip pat sužymėtas rodyklėmis, net keliose vietose yra jo schemos, tad paklysti neturėtumėte :).
Kelionės data: 2023 m. gegužės 28 d.
Dzūkijos nacionalinis parkas
Zackagirio (Dziackagirio) (taip, pavadinimą ištarti sunkiau nei taką praeiti) pažintinis takas kviečia apsilankyti Dzūkijos nacionaliniame parke. Visas takas – 14 km malonaus pasivaikščiojimo dzūkiškais miškais. Beje, ne tik miškais. Momentais takas vingiuoja palei pelkes (viena jų labai „romantišku“ pavadinimu – „Meškos šikna“), kartais atveda ant kalno (Šaudzyklos kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti Grūdos slėniu, kartais – ant smėlio kopų (Klonių kalnas arba Gaidzių kopa). Kai jau akis visiškai pripranta prie labiau parką primenančių dzūkiškų miškų, tenka paėjėti ir per niūroką eglyną šalia aukšto geležinkelio pylimo. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Vaizdai nuo Šaudzyklos kalno
Iš pradžių takas veda taku per mišką. Tie dzūkiški miškai man visada žavūs – sausa, pušynai. Netrukus pasiekiame Dorupio upelį. Dangus giedras, miškas gaiviai žalias, paukščiai čiulba – štai tokio poilsio ir tikėjausi po įtemptos darbo savaitės.
Nuėję kelis kilometrus pasiekiame Šaudzyklos kalną ir prieš akis atsiveria vaizdas į Grūdos slėnį. Einant šiuo taku galima labai akivaizdžiai įsitikinti, kad nepaprastai gausūs ir vaizdingi jos vingiai – tikrai išskirtinis šios upės bruožas. Plaukiant baidare kažkuriuo metu tie vingiai pradeda mažiau džiuginti, bet juos stebėti sėdint ant patogaus suolelio – labai gražu. Ir tai pirma gera tako vieta suvalgyti ko nors skanaus. 🙂
Šalia įrengtas stendas pasakoja šios vietovės pavadinimo istoriją. Pasirodo, lenkų okupacijos metais čia iš tiesų buvo šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį. Nei bėgių, nei namuko dabar jau nelikę nei pėdsako, o praeitį iki šiol mena kalno pavadinimas.
Nuo Šaudzyklos kalno žemyn leidžiamės mediniais laiptais. Apačioje įrengta poilsio aikštelė turėtų būti patogi plaukiantiems baidarėmis. Per upę paslaugiai veda medinis tiltelis, tad net nesižvalgydami į ženklus pereiname į kitą jos pusę. Perėjus netrukus kyla klausimas, ar iš tiesų reikėjo taip daryti, nes takas gana šlapias, atsargiai žengiame paklotomis lentomis, pagaliais. Pasiekus sausą vietą kurį laiką nematome taką žyminčių ženklų, beieškodami jų taip ir nepastebime vieno iš lankytinų objektų – drevinės pušies. O ji primena apie dzūkų bitininkystės tradiciją, medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio vietos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.
Atradę taką žymintį ženklą sukame iš pagrindinio kelio ir toliau jau vėl einame taip, kaip liepia jo rodyklės. Po kurio laiko vėl grįžtame į Marcinkonis. Stabtelime prie geltonuojančios pro medžius Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, pasigrožime naujai atstatytu, tradicine prijuostėle papuoštu kryžiumi.
Kaimo gatve toliau žingsniuojame prie Klonių arba Gaidzių kopos. Smėlio aplink Marcinkonis tikrai daug, bet tik šioje vietoje smėlynai tokie atviri, neapaugę mišku. Artėjant prie jų išgirstame gaidį giedant. Akimirksnį sukirba abejonė – čia tikra, ar artėjant keliautojams kažkas įrašą paleidžia 🙂 Visgi labiau norisi tikėti, kad čia tikras gaidys taip pasistengė, pateisindamas šios kaimo dalies pavadinimą – ji buvo vadinama Gaidžiais.
„Kur buvai?“ „Na, Meškos šiknoje“
Nuo Klonių kopos miško keliu patraukėme prie taip pavadintos aukštapelkės, dabar baltuojančios švyliais. Po ją pačią pasivaikščioti nepasisekė – šlapia, mūsų avalynė nepritaikyta braidžioti po vandenį. Bet prie lentelės, žyminčios jos pavadinimą „Meškos šikna“ – būtina nusifotografuoti. Įrodymui, jei kas suabejotų, kur buvai.
Kažkiek keista tarp smėlėtų Dzūkijos miškų aptikti pelkes. Informacinis stendas sako, kad pelkės atsirado užpelkėjus ežerams. Logiška.
Toliau takas vėl vingiavo per mišką, priėjome dar vieną pelkę, kilome į kalną. Saulėtoje pievoje neištvėrėme neprisiskynę laukinių rūgštynių, iš kurių kitą dieną gavosi puiki sriuba.
Paskutinė pažintinio tako dalis pasirodė kiek mažiau patraukli. Iš pradžių takas pasuko link geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva pylimo ir kurį laiką vedė šalia jo, vėliau nėrė į tamsų, niūrų eglyną. Jei iki tol miškas labiau priminė gražų parką, tai dabar teko eiti pro išvirtusius medžius, pelkėjančius vandens telkinius.
Na, bet takas įvairus ir tuo turbūt labiausiai žavi, eiti juo neatsibosta. Jei apsilankysite čia pavasarį, prie tako žavesio labai prisidės ir šis nuostabus metų laikas, kai žydi kvepia alyvos, pakalnutės, kai medžių lapų žaluma tokia gaivi, kad net akis veria.
O jeigu keliausite savaitgalį, vėl pasiekę automobilių aikštelę nepatingėkite paeiti ar pavažiuoti dar kelis šimtus metrų ir papietaukite prieš metus Marcinkonyse atsidariusioje kavinėje „Gurinukas“. Trinta smidrų sriuba, kepti grikių blynai, vietinio ūkininko gamintas keptas sūris – viskas buvo labai skanu 🙂 Gaila, kad jau nebetilpo pyragas, nors akys jo ir labai norėjo.
Trumpa praktinė informacija
Taką surasti nesunku – jis prasideda Marcinkonyse (Varėnos r.), šalia Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro (navigacija žino jo pradžią), adresas Miškininkų g. 61. Čia yra automobilių stovėjimo aikštelė, įrengtas informacinis stendas. Netoliese po medžiais yra ir pora pavėsinių, tai galite žygio pradžioje ar pabaigoje prisėsti pasistiprinti.
Visas takas puikiai sužymėtas (tik atsirinkite spalvą, nes skirtingo ilgio takai žymimi skirtinga spalva, 14 km variantas – raudona), įrengti informaciniai stendai, galima atsisiųsti audiogidą, tad eidami pasiklausysite istorijų, nutikusių „Meškos šiknoje“ ar kitose vietose. Jei 14 km jums atrodys kiek per daug, galima rinktis trumpesnius tako variantus – 7 arba 10 km.
Eiti teks miško keliukais ir takeliais, takas tikrai nėra sunkiai praeinamas, tik keliose vietose buvo šiek tiek purvynėlio (du kartus ėjau 14 km atstumą panašiu laiku – gegužės pabaigoje).
Kelionės data: 2023 m. kovo 26 d.
Kauno marių regioninis parkas
Dažniausiai pažintiniuose takuose tenka nukulniuoti ne vieną kilometrą, kad keliose vietose būtų galima pasigrožėti apylinkių vaizdais. Kadagių slėnio pažintinis takas (oficialiai – Arlaviškių pažintinis takas) visiškai kitoks. Žengus vos kelis žingsnius nuo automobilių stovėjimo aikštelės atsiveria vaizdas į Kauno marias, į jų viduryje plytinčią Dabintos salą, ir einant didžiąją dalį tako galima mėgautis šiuo peizažu.
Vaizdais, ne kilometrais džiuginantis takas
Takas realiai driekiasi Kauno marių šlaitu, gausiai apaugusiu kadagiais. Tad juo einant prieš akis toks vaizdas: šalia – it žvakės kylantys žali kadagiai, toliau – Kauno marių vandenys, horizonte – kito kranto linija. Ne be pagrindo 2016 metais šis takas buvo pripažintas gražiausiu pažintiniu taku Lietuvoje. Tiesa, jis skirtas ne ilgų pasivaikščiojimų gerbėjams, nes jo ilgis – tik 1,3 km. Atėjai, apsižvalgei, pasigėrėjai, ir gali keliauti toliau 🙂
Tako pradžia – 501 metras – išklota lentomis, tad lengvai įveikiamas ir vaikišku, ir neįgaliojo vežimėliu, likusi dalis – platokas miško takas, kuriuo galima nusileisti iki pat vandens. Take yra ne vienas suolelis, kur galima prisėsti pailsėti, pasigrožėti vaizdais. Grįžti galima arba tuo pačiu taku, arba kitu, lygiagrečiai einančiu per mišką. Paklysti tikrai nepavyks, nes už siauro miško ruožo esanti pieva, kelias, gyvenamieji namai neleis toli nuklysti nuo Kauno marių šlaitų.
Takas įrengtas 2010 metais, pernai buvo uždarytas remontui, nes tako danga buvo nesaugi pasivaikščiojimui. Ji buvo atnaujinta, prieš pora mėnesių takas vėl atvertas lankytojams.
Natūrali gamtos gydykla
Jau ne vienerius metus žaviuosi Kauno marių regioninio parko darbuotojų tekstais – tiek žinutėmis jų feisbuko paskyroje, tiek stendais pažintiniuose takuose. Tad ir šįkart rašydama apie Kadagių slėnio pažintinį taką, leisiu sau pasinaudoti stenduose rasta informacija.
Taigi, pasivaikščioti šiuo taku ne tik gražu, bet ir labai sveika. Sveika ne tik todėl, kad vaikštinėjate po mišką, kad judate. Pagrindinė priežastis – kadagiai. Šie augalai nuo seno vertinami ir naudojami kūnui bei sielai gydyti. Kadagyne oras 1000 kartų grynesnis nei tradiciniame miške, o, kaip teigiama informaciniame stende, pabuvus jame ilgesnį laiką galima atgauti jėgas, netgi išgyti nuo sunkių kvėpavimo ligų.
Kadagys – vienintelis Lietuvos augalas, išskiriantis tiek daug fitoncidų – dezinfekuojančių ir gydančių medžiagų, jis – geriausias natūralus antibiotikas. Per parą 1 ha kadagyno išgarina 30 kg fitoncidų, kurių pakaktų išvalyti viso Kauno orui. Arlaviškių kadagyno dydis – 4,6 ha. Nesunku paskaičiuoti, kad jis išvalytų dar ir Vilniaus, ir Klaipėdos orą.
Suprantu, perskaičius informaciniame stende tokias žinias, daugeliui kyla mintis užveisti kuo daugiau kadagynų. Deja, ne visiems tai pavyks padaryti. Priežastis – kadagys labai jautrus, lengvai pažeidžiamas augalas, užterštoje aplinkoje jis skursta. Jam reikia švaraus dirvožemio, gryno oro. Ne veltui sakoma, kad kadagys – puikus įrodymas, kad vieta – kurioje jis auga, iš tiesų labai švari.
Jei Jūs esate kilę ne iš Kauno regiono, Jums bus įdomus ir prie tako įrengtas pažintinis stendas, pasakojantis apie Kauno marias, nuo kurių neatitrauksite žvilgsnio eidami šiuo taku. Marios dirbtinai sukurtos 1959 metais užtvenkus Nemuną. Plačiausia jų vieta – 3,3 km, siauriausia – 300 m. Statomai hidroelektrinei teko paaukoti kelias dešimtis kaimų, iš būsimų marių dugno buvo iškelta šimtai sodybų, tūkstančiai žmonių turėjo palikti savo namus, o paskui stebėti, kaip lėtai juos paslepia marių vandenys. Plačiau apie tai galite paskaityti čia.
Garsus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje
Kauno marių regioninis parkas įkurtas 1992 metais, netrukus po to įsteigtas ir Arlaviškių botaninis draustinis. Vienas iš jo vertybių – čia aprašomas kadagių slėnis, natūraliai susiformavęs stačiame šlaite.
2004 metais ši vietovė įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“, taigi ši teritorija žymi ne tik kaip regioninio parko draustinis, bet ir reikšminga saugoma teritorija visos Europos mastu.
Trumpa praktinė informacija
Pažintinis takas yra Kauno rajone, Arlaviškėse, nuo Vilniaus – apie 120 km. Nuo Kauno centro – apie 26 km. Taką rasti nesudėtinga – navigacija automobilių stovėjimo aikštelės vietą žino. Privažiavimas asfaltuotu keliu. Mes lankėmės sekmadienį, prie aikštelės buvo maisto vagonėlis, kuriame buvo galima nusipirkti kavos, gaiviųjų gėrimų.
Nuoroda į tako aprašymą: https://www.kaunomarios.lt/arlaviskiu-pazintinis-takas,p62
Jei iki Kadagių pažintinio tako atvažiuosite iš toliau, pakeliui dar galite aplankyti Vaišvydavoje esantį Pakalniškių piliakalnį ir jo pažintinį taką, netoliese yra Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas, o Samylų įlankoje daugiau sužinosite apie Kauno marių užlietų kaimų istoriją. Jei jau atvažiuosite iki šios įlankos, už kelių kilometrų – dar viena galimybė pasivaikščioti Kauno marių pakrantėmis Žiegždrių geologiniu taku.
Pavilnių regioninis parkas
Taip, prie šito pažintinio tako aprašymo nėra nurodyta kelionės laiko, nes vaikštau juo kelis kartus per metus. Tai iš tiesų mano mėgstamiausias pažintinis takas Vilniuje, kuris labai tinka ir ramiam savaitgalio pasivaikščiojimui, ir trumpam ištrūkimui į gamtą per šiek tiek prailgintą pietų pertrauką.
Kaip matote iš nuotraukų, takas gražus visais metais laikais. Kuo jis man patinka? Turbūt galėčiau išvardinti kelias priežastis. Pirmiausia, galima rinktis labai skirtingas jo variacijas: 2,8 km, 3,7 km ar 5,3 km ilgio trasas ar dar susidėlioti kitus variantus. Eiti tikrai nenuobodu, nes aplinka vis keičiasi: miškas, piliakalnis, pieva, atodanga, kurią galima pamatyti iš apačios arba galima ant jos užlipti, sodas, šalia čiurlenanti Vilnia. Reljefas įvairus – tenka ir kilti aukštyn, ir leistis žemyn. Danga: laiptai, miško takelis, asfaltas, mediniai laipteliai. Žodžiu, galima pasirinkti maršrutą pagal turimą laiką ir nuotaiką. Iššūkių gali kilti žiemą, kai daugiau pasninga, o takai, ypač laiptai nenuvalyti, nes tuomet leistis ir kopti laiptais būna tikrai sudėtinga – tenka labai tvirtai rankomis įsikibti į turėklus.
Nuo Prancūziškojo malūno iki Pūčkorių piliakalnio
Man labiausiai patinka pasivaikščiojimą pradėti nuo Belmonto vandens malūno ir krioklių (Belmonto g. 17), nes čia yra tikrai erdvi parkavimo aikštė , kurioje iki šiol visada rasdavau vietą automobiliui. Nemokama. Kol kas. Patogu čia pradėti ir baigti, nes žygio pabaigoje čia esančiuose restoranuose galima papietauti, atstatyti prarastas kalorijas. Maisto ir aptarnavimo kokybė – na, čia jau kaip Jums pasiseks, nes būna visaip. 🙂
Beje, ieškodama informacijos apie šį pažintinį taką, sužinojau, kad pavadinimas Belmontas kilęs iš italų kalbos žodžių junginio „bello monte“, t. y. „gražus kalnas“ ir čia nuo seno buvo vilniečių mėgstama poilsi vieta. O XIX amžiuje čia buvo pastatytas malūnas, kurio savininkas buvo prancūzas Karolis Devimas. Šalia malūno buvo ir smuklė. Sakoma, kad savininkui verslas nelabai sekėsi, ir malūnas bei smuklė perėjo į kitų šeimininkų rankas, tačiau malūnui ilgam prilipo pavadinimas – Prancūziškasis. Malūnas veikė ilgai, net po Antrojo pasaulinio karo čia buvo malami grūdai.
Užtvanka ir dabar galima pasigrožėti. Taip pat galima virš jos esančiu tiltu pereiti į kitą Vilnios pusę. Na, arba galite paėjėti truputį toliau ir pereiti upę kabančiu tiltu. Prie jo rasite ir stendą su visų trijų maršrutų schemomis – rinkitės, kuris takas Jums labiausiai patinka.
Aš dažniausiai pereinu per tiltą virš užtvankos, ir, kaip rodo pažintinio tako rodyklė, kylu aukštyn į kalną, o paskui plačiu miško takeliu traukiu tolyn per Tuputiškių botaninį draustinį. Pavasarį čia galite pasigėrėti mėlynuojančiomis žibutėmis. Dar kiek paėję ant šlaito išvysite suolelį, ant kurio prisėdę galėsite pasigėrėti prieš akis atsiveriančiu slėniu ir vaizdu į Jurkromelio ežerą. Žinoma, jei tuo metu ant medžių nebus lapų. Dar toliau laiptais nusileisite žemyn prieisite šaltinį. Netrukus už jo – Pūčkorių piliakalnis. Jis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII–XIV a. Kažkur skaičiau, kad tyrinėjant piliakalnį rasta keramikos šukių, geležinis pjautuvas, akmeninio grindinio liekanų. Jo papėdėje rasti akmens amžiaus titnaginiai dirbiniai, keramikos šukės, X a. kalavijas ir kiti radiniai išduoda, kad kažkada čia buvo gyvenvietė. Piliakalnio aukštis – 18 metrų ir tikrai verta ant jo užsilipti, apsižvalgyti aplink. Visur, kur akys užmato, driekiasi miškai. Man čia visada kyla klausimas – o tai kur tas didysis miestas Vilnius?
Įspūdingi vaizdai nuo Pūčkorių atodangos
Nusileidus nuo piliakalnio – automobilių aikštelė, tad pasivaikščiojimą galima pradėti ir šioje vietoje. Toliau takas veda per pievą su saulės laikrodžiu. Užkilę laiptais pasigėrėsite Vilnios upe iš aukšto, o dar paėję kitais laiptais nusileisite žemyn.
Netrukus prieisite kelis gyvenamuosius namus – buvusio palivarko ir buvusios patrankų gamyklos liekanas. Kairiajame upės krante išlikęs palivarko gyvenamasis pastatas – su kolonomis ir mūriniais pastatais. Kiek tolėliau esančiam buvusios Pūčkorių patrankų liejyklos pastatui pasisekė kur kas mažiau, jis gerokai apgriuvęs. Manoma, kad patrankos čia buvo liejamos XVI amžiuje, o XIX amžiuje patrankų gamykla virto popieriaus fabriku, veikusiu iki Pirmojo pasaulinio karo, po kurio jo įrenginiai išgabenti į Vokietiją.
Ties buvusiu palivarku teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau. Lengviausias variantas – asfaltuotu keliu grįžti iki palikto automobilio. Vidutinis – eiti tiesiai tolyn ir grįžti atgal Vilnios pakrante, iš apačios pasigėrėti Pūčkorių atodanga, praeiti pavasarį baltai žydintį sodą. Na, ir trečiasis, įdomiausias variantas – pereiti per tiltą ir užkopti į 65 metrų aukščio ir 260 metrų pločio Pūčkorių atodangą. Radau informacijos, kad ši atodanga aukščiausia Lietuvoje ir saugoma kaip gamtos paminklas. Čia įrengti mediniai takeliai, laipteliai, apžvalgos aikštelė. Tai pati populiariausia pažintinio tako vieta, nes nuo jos atsiveria tikrai fantastiška Vilnios slėnio panorama (beje, jos centre – dabartinio LR Prezidento namas). O ir patekti čia, turiu omenyje atodangą, nesudėtinga – visai šalia – S. Batoro gatvė, ir priėjimas labai lengvas, nereikia niekur kopti.
Eiti Pūčkorių pažintiniu taku galima pradėti ir nuo šios atodangos. O jei ėjote mano siūlomu maršrutu, dabar yra du variantai – arba traukti taku tolyn per mišką, kelis kartus kilti bei leistis ir išeiti prie jau minėto informacinio stendo su visais trimis maršrutais, arba tuo pačiu keliu grįžti atgal iki palivarko ir Vilnios upės pakrante pareiti atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės prie Belmonto krioklių.
Trumpa praktinė informacija
Kaip jau minėta, pažintinio tako pradžią rasti nesudėtinga – automobilių aikštelė prie Belmonto pramogų ir poilsio centro (Belmonto g. 17). Navigacija vietą žino. Privažiavimas asfaltuotu keliu.
Nuoroda į maršrutą: https://www.pavilniai-verkiai.lt/puckoriu-pazintinis-takas/
Kelionės laikas: 2022 m. rugsėjo 17 d.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas
Ieškant per Google rekomendacijų, kokie dar nežinomi pažintiniai takai yra šalia Vilniaus, atstumą tenka vis labiau ilginti. Taip šįkart akis užkliuvo už Dieveniškių apendikso – palyginti netoli nuo Vilniaus, bet toks mažai lankytas kraštas.
Taip esu kelis kartus buvusi Norviliškių pilyje, bet plačiau po apylinkes vaikštinėti neteko. Tiesa, kažkada seniai seniai, dar studijų metais su „Ramuva“ kažkur tuose kraštuose šventėme Rasas, tačiau iš tos išvykos ryškiausiai atmintin įsirėžęs toks šiek tiek absurdiškas epizodas. Žodžiu, po šventės ruošdamiesi miegoti nusprendėme nestatyti palapinių, o tiesiog ištempėme tarp medžių tentus nuo lietaus, ir tiesiog ant žolės klojome kilimėlius ir miegmaišius – juk vasara, šilta... Ryte prabundu nuo įdėmaus žvilgsnio, kurį juntu net neatmerkusi akių. Truputį nejauku, juo labiau bendrakeleiviai, atrodo, miega, nes tylu. Atsimerkiu. Per kelis metrus mane iš tiesų atidžiai stebi dvi didelės nustebusios akys. Karvė. „Kas čia per nesąmonė mano ganykloje“, – švietė klausimas juodmargės akyse.
Taigi, jei trumpai, prisiminimų apie tuos kraštus nelabai daug išlikę, pats laikas kurti naujus. Suradome informacijos, kad tame apendikse yra net keli pažintiniai takai, tad nutarėme juos išmėginti. Tiesa, važiuojant čia reikia turėti asmens dokumentą, nes pateksite į pasienio zoną. Mums jų parodyti taip ir neteko, tačiau iš tiesų pasienio poste budi pareigūnas, ir grįžtant atgal mūsų automobilis buvo sustabdytas, turėjome parodyti, ką vežame bagažinėje, ar nieko neslepiame po galine sėdyne.
Iš Poškonių du takai – P1 ir P2
Poškonyse, buvusio senosios mokyklos pastate veikia Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centras. Čia įkurtas ir nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami seni namų apyvokos daiktai iš šių apylinkių. Dirba ir labai malonūs darbuotojai, kurie tikrai nuoširdžiai patars, ką jų kraštuose pamatyti, taip pat čia galima gauti parko turistinį žemėlapį.
Kaip teigiama tame mūsų gautame žemėlapyje, Dieveniškių istorinis regioninis parkas įkurtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Dieveniškių kraštovaizdį, etnokultūrą, gamtines ekosistemas ir augaliją. Norinčių pasivaikščioti laukia du pažintiniai takai – P1 ir P2. Abu jie prasideda šalia regioninio parko informacinio centro ir pro Poškonių tvenkinį veda iki Grybiškių ąžuolo. P1 trumpesnis, 6 km ilgio, tad grįžtant atgal vėl pasuka pro kitą tvenkinio krantą ir atveda atgal iki Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro. P2 ilgesnis, 10 km. Pasirinkome pastarąjį, nes norėjome daugiau pasivaikščioti.
Takas puikiai sužymėtas, pradėję juo eiti per kaimą netrukus pasiekėme Poškonių tvenkinį. Čia yra net kelios poilsiavietės su pavėsinėmis, persirengimo kabinomis, tad vasarą tikrai galima išsimaudyti. Žinoma, smagiau tai būtų padaryti žygio pabaigoje, tad jei aš jį būčiau žymėjusi, siūlyčiau eiti priešinga kryptimi. Juo labiau, tada ir žygio pabaigai liktų gražesnioji maršruto dalis.
Toliau miško keliuku priėjome Poškonių pilkapyną – 1,9 ha plote atrasti 24 pilkapiai. Kaip rašoma prie pilkapyno įrengtame informaciniame stende, sampilų skersmuo yra nuo 5-6 iki 12 m skersmens, o aukštis – 0,7-1,2 m. Didžiausias jų yra 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Manoma, kad šie pilkapiai supilti V-VI amžiuje.
Šita tako dalis – malonus pasivaikščiojimas per seną, gražų mišką. Kiek patrypčioti ir išsitraukti žemėlapį prireikė sankryžoje, kurioje viena rodyklė siūlė eiti tiesiai, kita – sukti dešinėn. Patraukus iš karto dešinėn, netektų pamatyti turbūt didžiausių šio tako įžymybių – Grybiškių pušies ir Grybiškių ąžuolo. Pušis – įdomi, išsišakojusi, o ąžuolas (jo nuotrauka - pirmoji prie šio straipsnio) – tikrai įspūdingas, didžiulis, plačiai iškleidęs šakas. Tikras šio miško karalius – jo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo – apie 1,6 m., aukštis – apie 26 m. Po Grybiškių ąžuolu surastas Lietuvos rekordų knygoje įregistruotas baravykas, kurio svoris buvo 3,5 kg, kepurės skersmuo – 49 cm, o koto – 28 cm.
Pasigėrėjus ąžuolu teko grįžti tuo pačiu keliu atgal ir sukti link Rimašių akmenyno. Na, tiesiog apsamanoję akmenys, daug jų. Dar kiek praėjus pamiške pasiekėme Rimašių gatvinį rėžinį kaimą, įsikūrusį kairiajame Gaujos krante. Kaimas minėtas jau 1744 metais, iki baudžiavos panaikinimo priklausė Daubutiškių dvarui. Toks užkonservuotas laike gyvenimas – išvaryk iš kiemų automobilius ir štai tau paruošta XX amžiaus pradžios aplinka. Junk kamerą ir filmuok.
Tolesnė tako dalis pasirodė kiek nuobodoka – netrukus už kaimo kirtome asfaltuotą kelią ir toliau jau ėjome laukų keliuku. Jei seksite žemėlapį, jis primins, kad ir čia dar yra lankytinų objektų: Verpetakalnis, akmenys Jankelis ir Jankeliukas. Tiesą sakant, ši maršruto dalis pasirodė mažiau įdomi, nes man asmeniška visada įdomiau eiti per mišką nei laukais. Tačiau akivaizdu, kad tako kūrėjai nuoširdžiai stengėsi sudominti keliautojus jų krašte esančiais gamtos ir istorijos objektais. Praeiti kartą verta, bet sakyti, kad įrašysiu šį taką į savo mėgstamiausių dešimtuką, nebūtų tiesa.
Kiek greičiau nei po trijų valandų grįžome prie Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centro teritorijoje palikto automobilio. Dar buvo tik popietė, tad nusprendėme patikrinti ir kitą netoliese esantį Gaujos mokomąjį taką.
Gaujos mokomasis takas
Šis takas kiek toliau už Dieveniškių kaimo, Gaujos kraštovaizdžio draustinyje ir yra neilgas – tik 1,7 km. Prasideda jis prie Gaujos upės, jei atvykę nuspręsite, kad eiti niekur nesinori, ar kompanijoje bus vyresnių žmonių, galima prisėsti pailsėti vienoje iš čia įrengtų pavėsinių.
Takas žiedinis, iš pradžių vingiuoja palei Gaujos upę, paskui nutolsta nuo jos, tenka eiti per pievą ir pabaigoje vėl sugrįžta prie upės. Tako esmė – informaciniai stendai, pasakojantys apie Gaujos kraštovaizdžio draustinio (ir ne tik jo) augalus ir gyvūnus. Besidomintiems gamta ar keliaujantiems su vaikais tai galėtų būti įdomu.
Jei atvažiuosite į šį apendiksą visai dienai, galite dar apžiūrėti ir kitus lankytinus objektus: kaimus, Norviliškių pilį. Mes šįkart iš Vilniaus išvykome jau vėlokai ir mūsų tikslas buvo – pasivaikščioti gamtoje. Tai ir pasivaikščiojome.
Šiaip kraštas kažkoks kitoks. Atrodo, ir netoli Vilniaus, ir ta pati Lietuva gi, bet kažkuo skiriasi nuo kitų Lietuvos vietų. Tad jei dar nebuvote – apsilankykite.
Kaip rasti šiuos pažintinius takus?
Dėl pirmųjų P1 ir P2 važiuoti reikia iki Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos, kuri įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir lankytojų centras. Važiavimas visą laiką asfaltuotu keliu, navigacija kelią žino. Adresas: Centrinė g. 2., Poškonys.
Jis yra apie 60 km nuo Vilniaus, apie 150 km nuo Kauno.
Į Gaujos pažintinį taką taip pat gali atvesti navigacija. Koordinatės: 54.179178, 25.660825
