Keliaujant po Europos Sąjungą dabar jau nekyla jokių klausimų dėl interneto – šiuo aspektu kelionė į Madridą niekuo nesiskiria nuo išvykos į Marijampolę. Paliekant ES teritoriją, situacija komplikuojasi, ir tenka spręsti klausimą – užsisakyti papildomai duomenis iš savo operatoriaus arba pirkti vietinę kortelę. Pastarasis variantas paprastai pigesnis, bet tada vėl susimąstai – dėti vietinę kortelę į savo telefoną? Vežtis kitą aparatą? Tada tenka ieškoti oro uoste vietinės kortelės, nes neretai jos prireikia, jei nori išsikviesti taksi. Žodžiu, dar vienas papildomas rūpestis tik išlipus iš lėktuvo svetimoje šalyje, kai ir taip streso užtenka. Yra ir kitas variantas - apskritai nesukti dėl to galvos ir pasitenkinti tik viešbučių ir kavinių ryšiu. Na, man to neužtenka, nes reikia ir Google Maps‘o ieškant kelio, ir patikrinti paštą esant toliau nuo civilizacijos, pavyzdžiui, vaikštant kalnuose.
Todėl pernai keliaudama į Juodkalniją išbandžiau Saily eSIM – virtualią SIM kortelę. Ji pasiteisino ne tik keliaujant po Juodkalniją, bet ir Turkijoje (Stambule ir Mardine), Nepale.
Kodėl Saily? Mano asmeninis apsisprendimas buvo labai paprastas – kadangi man praktiškai visada su visomis technologijomis kyla problemų, nusprendžiau, kad saugiau bus turėti lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės NordVPN produktą.
O dabar – trumpa Saily apžvalga. Beje, Saily galima naudoti visuose mobiliuosiuose telefonuose, kurie palaiko eSIM technologiją.
Kaip užsisakyti Saily:
Geriau visa tai padaryti namuose, nes tam reikia interneto ryšio. Jei viską teisingai atlikote, planas bus automatiškai aktyvuotas pasiekus kelionės vietą arba praėjus 30 dienų nuo jo įsigijimo. Naudojant Saily, eSIM užtenka įdiegti tik vieną kartą – nereikia naujos eSIM kiekvienai šaliai, į kurią keliaujate. Pakaks tik užsisakyti atitinkamą planą.
Saily veikia daugiau nei 200 pasaulio šalių ir regionų. Galima rinktis konkretų šalies planą, regioninį arba globalų variantą. Planų trukmė – 7; 30, net iki 180 dienų. Kainos draugiškos: 1 GB / 7 dienos dažnai kainuoja apie 3,99 USD, didesni planai – 6–12 USD, priklausomai nuo šalies.
Mačiau, kad dabar yra dar ir naujas planas – Saily Ultra. Tai premium lygio planas, skirtas daug keliaujantiems žmonėms. Jis suteikia plačią aprėptį, prioritetinį ryšį ir papildomas paslaugas. Kol kas jo dar neišbandžiau. 🙂
Kviečiu užsisakant Saily eSIM gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą.
#reklama #sailyapžvalga
Kai už lango šaltis ir tamsa, labai tinkamas laikas planuoti kitų metų keliones. 2024 metais ypač išpopuliarėjo Juodkalnija, nes net kelios agentūros samdė lėktuvus, skraidinančius lietuvius į šią Balkanų šalį. Ar verta į ją keliauti?
Mano nuomone, verta keliauti beveik į visas šalis. O Juodkalnija gali pasiūlyti ir poilsį paplūdimuose, ir pasivaikščiojimą po kalnus, ir ekskursijas laivu. Ir visa tai atsieina pigiau, nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Kroatijoje, kurioje kainos pastaraisiais metais šovė aukštyn.
Taigi, jei jau nusprendėte įtraukti Juodkalniją į kelionių krypčių sąrašą, pagrindiniai klausimai: kada keliauti, kur apsistoti, ką ten veikti. Pabandysiu trumpai į juos atsakyti.
Geriausias laikas keliauti – pavasaris ir ruduo
Juodkalniją, kaip ir kitas pietų Europos šalis, siūlyčiau aplankyti gegužę–birželį arba rugsėjį–spalį. Tada, kai oras dar pakankamai šiltas, tačiau jau ne per karšta, o turistų gerokai mažiau. Vasarą, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, mėgautis paplūdimiais gali būti gerokai per karšta, o ir svečių šalyje – daugybė.
Aš Juodkalnijoje viešėjau spalio 13-20 dienomis, bet patarčiau atvykti savaite-dviem anksčiau. Oras buvo geras, įdienojus sulaukdavome 22-23 laipsnių šilumos, 20-21 laipsnių vandens temperatūra taip pat labai tinkama maudynėms. Iš septynių dienų tik viena pasitaikė lietinga, pora buvo debesuotų. Didžiumoje paplūdimių gultai jau nurinkti, žmonių juose nedaug, kavinės ir barai taip pat neperpildyti, automobilių nuomos kainos sumažėjusios ir šiaip daug kur galima derėtis dėl kainos. Tai čia privalumai.
O minusai, dėl kurių kitą kartą paankstinčiau kelionę? Momentais apimdavo jausmas, kad atvykai į vakarėlį jam pasibaigus, kai šeimininkai jau pradeda tvarkyti stalus. Labiausiai tai jautėsi pašiukšlintuose, panašu, nelabai stropiai prižiūrimuose paplūdimiuose su uždarytais barais, sumenkusioje ekskursijų pasiūloje, ir tokiame švelniai jaučiamame vietinių nuovargyje, kurį tikrai galima suprasti po šešių mėnesių intensyvaus darbo.
Jei dabar ieškočiau lėktuvo bilietų į Juodkalniją, manau, rinkčiausi paskutinę rugsėjo ar pirmą spalio savaitę.
Kuriame kurorte geriau apsistoti?
Kai tik pradėjau ieškoti informacijos apie Juodkalniją, buvau nusprendusi, kad Budva – tikrai tas miestas, kuriame nenorėčiau poilsiauti. Spėkite iš trijų kartų, kur finale atsidūriau. Taip, Jūs teisūs – Budvoje. Ir labai tuo džiaugiausi. Šio miesto aprašymas: populiarus kurortas su nuostabiais paplūdimiais, aktyviu naktiniu gyvenimu ir daugybe kavinių bei restoranų – manęs tikrai neviliojo. Bet turėjau dovanų kuponą ir turėjau rinktis kelionę per konkrečią agentūrą. Jos pasiūlyti, mano norus geriausiai atitinkantys viešbučiai buvo Budvoje ir Bečičyje. Pasirinkau Budvą ir dėl šio savo sprendimo vėliau tikrai nesigailėjau. Kodėl? Nes labai ilga paplūdimių zona, pajūriu galima nueiti net iki garsiojo Sveti Stefan, o tai kiek daugiau nei 10 km – puikus atstumas pasivaikščioti. Kitos priežastys: netoliese labai įvairių paplūdimių, jaukus senamiestis, yra ir vietinių gyventojų, tad nutolus nuo pakrantės galima rasti ir mažiau turistinių vietų valgyti, iš Budvos patogu keliauti į kitus miestus. Žinoma, tikrai nesirinkčiau Budvos liepą ar rugpjūtį, nes kavinių, barų skaičius jau išduoda, kokia marmalynė čia būna sezono įkarštyje.
Lietuvos agentūrų labai rekomenduojamas Bečičis – tarsi ir Budvos pakraštys, pasiekiamas einant pakrante ir pralindus piestiesiems skirtą tunelį. Tokia viešbučių zona su plačiais paplūdimiais. Gal irgi neblogas variantas, tik jau visiškai turistų rezervatas, ir jei norėsis vakare pasivaikščioti po Budvos senamiestį, reikės gerokai paėjėti.
Mano pirma idėja planuojant kelionę į Juodkalniją buvo apsistoti Kotore – viename gražiausių Juodkalnijos miestų, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jo viduramžių senamiestis apsuptas aukštų kalnų ir, anot reklaminių bukletų, puikiai tinka tiek istorijos mylėtojams, tiek gamtos grožio ieškotojams. Taip, čia galima pasivaikščioti akmeninėmis gatvelėmis, aplankyti senovinę Kotoro katedrą, palypėjus į tvirtovę ar kalnus pasigrožėti įspūdinga Kotoro įlankos panorama. Tai čia privalumai. Minusai – minios turistų, atvykstančių kasdien pasižiūrėti miesto, tarp jų – ir kruizinių laivų keleiviai, neįkvepiantys paplūdimiai, labai jau turistinis senamiestis. Ir šiaip siauroje pakrantės zonoje, tarp vandens ir kalnų įsiterpusi miesto juosta man pasirodė tokia klaustrofobinė. Dar skaičiau komentarus – spalį svarbu ir tai, kad Budvoje daug daugiau saulės, nes Kotore ją greičiau paslepia kalno šešėlis.
Dar vienas poilsio vietos variantas – Tivatas, labiausiai garsėjantis „Porto Montenegro“ – viena moderniausių Europos prieplaukų, kurioje gali švartuotis pačios prabangiausios pasaulio jachtos. Žinoma, prie tokių jachtų – ir atitinkamo lygio restoranai bei viešbučiai. Taip pat Tivate švaros ir tvarkos kur kas daugiau nei kituose aplankytuose Juodkalnijos miestuose. Aišku, čia taip pat galima rasti ir paprastesnių rajonų, ir pigesnių viešbučių, yra šis miestas ir lietuviškų kelionių agentūrų pasiūloje. Daug apie Tivatą negalėčiau papasakoti, nes lankiausi jame tik pusdienį, tad pasivaikščiojau po prabangųjį „Porto Montenegro“ ir aplink jį, kitas miesto dalis tik apžiūrėjau eidama į autobusų stotį.
Visai jaukus pasirodė ir netoli Kroatijos sienos įsikūręs Hercog Novis kurortas su jaukiu nediduku senamiesčiu, kuriame palyginti gerai išsilaikiusi tvirtovė, su stačiais link jūros vedančiais takais ir keliais. Tik paplūdimiai čia gana akmenuoti, miesto žemėlapyje pažymėtą smėlėtą paplūdimį pirmą kartą net praėjau jo nepastebėjusi – toks siauras jis buvo. Ir šis miestas labiau nutolęs nuo kitų lankytinų Juodkalnijos vietų.
Žinoma, vietą, kur apsistoti, verta rinktis ir pagal planuojamas veiklas. Visi čia paminėti miestai – pajūrio kurortai. Jei Jūsų kelionės tikslas – kalnai, tad reikėtų ir įsikurti arčiau Durmitoro, Biogradska Gora ar Prokletije nacionalinių parkų.
Veiklos ras ir kalnų, ir paplūdimių gerbėjai
Juodkalnija palyginti nedidelė šalis, jos plotas – 13,8 tūkst. kv. km, bet čia galima rasti viską – ir jūrą, ir kalnus, ir UNESCO paveldo miestus. Veiklos yra.
Dėl paplūdimių geriausiai apsistoti Budvoje ir šalia jos, vadinamoje Budvos rivjeroje. Vienas iš man patikusių – Mogren paplūdimys, visai netoli Budvos senamiesčio, šiek tiek paėjėjus taku šalia uolų į dešinę (jei žiūrite veidu į jūrą). Tai pat patiko paplūdimiai prie Bečiči, Sveti Stefan. Sezono metu gultai mokami, kaina gali siekti ir 30 eurų.
Šiltomis dienomis puiki pramoga – plaukiojimas laivu po Kotoro įlanką. Galima rinktis trumpesnius pasiplaukiojimus, pavyzdžiui, Budvoje.
Kalnų gerbėjams bus ką veikti Durmitoro, Biogradska Gora ar Prokletije nacionaliniuose parkuose. Aš šį kartą po kalnus nevaikščiojau, tai apie juos mažai galiu papasakoti. Labai populiarūs Morača ir Taros kanjonai, Juodasis ežeras Durmitoro nacionaliniame parke.
Istorijos ir architektūros mėgėjams tikrai patiks Kotoro (ir būtina užkopti iki San Giovanni tvirtovės, pastatytos 120 m aukštyje, nes iš jos atsiveria fantastiškas vaizdas į Kotoro senamiestį ir Kotoro įlanką) ir Budvos senamiesčiai, verta aplankyti ir senąją sostinę Cetinę, Ostrogo vienuolyną, netoli nuo Kotoro esantį Perastą, atvirukinį Sveti Stefan.
Iš Juodkalnijos siūloma ir vienos dienos ekskursija į Dubrovniką, tik sezono įkarštyje galima užstrigti prie sienos ir kelionės laikas bus kur kas ilgesnis nei pasivaikščiojimas po patį Dubrovniką.
Keliauti galima ir savarankiškai, išsinuomojus mašiną ar visuomeniniu transportu (šis variantas tinka, jei norite pamatyti miestus), ir su ekskursijomis. Jas siūlo ir lietuviškos kelionių agentūros, ir vietiniai kelionių organizatoriai, kurių pasirinkimas tikrai didelis. Verta pasidomėti, ką siūlo lietuviškos agentūros, ir tada palyginti jų kainas su vietinių, tik derėtų atidžiai įvertinti, kas įskaičiuota į tą kainą.
Man patiko keliauti su vietiniu lietuviu, kurio agentūra vadinasi „Monteturas“ . Gaila, kad spėjau tik į vieną jo organizuojamą kelionę.
Keliaujant tarp miestų visuomeninu transportu pravers bilietų programėlė – ne tiek bilietams įsigyti, kiek sužinoti, kada koks autobusas važiuoja. Taip pat – Blue Line autobusai. Viešasis transportas palyginti pigus. Pavyzdžiui, autobuso bilieto kaina Budva – Kotoras gali siekti 3,5-5 eurai.
Keli praktiniai patarimai
Vertindama šalį, visada savęs klausiu – ar norėčiau čia dar kartą sugrįžti? Taigi, ar gali tikėtis Juodkalnija dar kartą mane pamatyti? Na, į kalnus dar norėčiau atvažiuoti. Taip, kartą Juodkalniją tikrai verta aplankyti, bet kad ji taptų mėgstama kelionių kryptimi – abejoju. Pamatyti yra ką, bet viską apžiūrėti ilgai netrunka, nes šalis nėra didelė. Tai turbūt viena iš priežasčių, kelianti abejonių dėl grįžimo dar kartą – juk pasaulyje tiek nematytų vietų.
Taip pat norėtųsi daugiau švaros ir tvarkos – ir sutvarkytų šaligatvių, ir paplūdimių be šiukšlių. Labai nesužavėjo ir šios šalies virtuvė. Kol kas su Ispanija, Italija Juodkalnija dar gali šiek tiek konkuruoti kainomis, bet joms dar kilstelėjus, konkurencija labai paaštrės.
P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Pirmasis ir dažniausias klausimas – ar verta ten keliauti? Mano atsakymas – taip! Kodėl? Atsakau – galima daug visko pamatyti / nuveikti, nes yra ir miestų, ir džiunglių, ir paplūdimių, ir net kalnų, na, tiksliau – vienas didelis kalnas. Ir visa tai (išskyrus kalną) galima rasti sąlyginai netoli nuo sostinės Kvala Lumpūro (Kuala Lumpur), į kurią, tikėtina, ir atskrisite. O jei laiko ir noro keliauti daugiau, galima nuvykti į trečią pagal dydį pasaulyje Borneo salą, pailsėti Langkavio (Langkawi) ar kažkurioje kitoje saloje.
Malaizijoje draugiškai gyvena malajai, kinai, indai, tad būdami vienoje šalyje susipažinsite su visų trijų kultūra, paragausite skirtingų virtuvių patiekalų. Čia kaip toks paketas – keliauji į vieną šalį, įspūdžių gauni tarsi iš trijų. 🙂
Patekimo į šalį formalumai
Lietuvos piliečiai 90 dienų šalyje gali būti be jokių vizų, tik atvykstant į šalį nuo 2024 metų sausio 1 d. būtina užpildyti anketą. Taip, tikrai būtina.
Ar saugu keliauti Malaizijoje?
Oficiali LR Užsienio reikalų ministerijos pozicija – imtis saugumo priemonių. Ir rekomenduojama nevykti į patį Borneo salos pakraštį, Sabaho valstijoje, nuo šiaurėje esančio Kudat iki Tawau miesto Sabaho pietuose. Kiek supratau iš kitų europiečių klausimų diskusijų forumuose, tokius pačius perspėjimus skelbia ir kitų šalių ministerijos. Vietiniai, žinoma, vienbalsiai tikina, kad jų šalyje keliauti visiškai saugu. Mes tose nerekomenduojamuose lankyti kraštuose nebuvome, o visur kitur jautėmės visiškai saugiai, nepasitaikė jokių nemalonių ar nejaukių situacijų. Žinoma, vidury nakties nesiblaškėme po nuošalius užkampius. Diskusijų forumuose taip pat nepastebėjau jokios informacijos apie Malaizijoje nukentėjusius turistus.
Kada keliauti?
Manau, keliauti čia verta ištisus metus, maloniausia – kai Europoje žiema ar vėlyvas ruduo. Malaizija netoli pusiaujo, tad oro temperatūra ten visą laiką panaši – 27-33 laipsniai šilumos dienomis, ir 26-20 naktimis.
Kiek kalbėjome su vietiniais, visi kviečia atvykti birželio, liepos mėnesiais – tada ir lietaus mažiau, Langkavio saloje keliais laipsniais vėsiau, nes sausį, tikino, ir jiems per karšta. Vasara čia iš tiesų populiariausias sezonas, dėl to ir turistinių paslaugų kainos pakyla, bet mano asmeninė nuomonė – kam vasarą grūstis į Aziją, kai ir Europoje puikus oras? Na, nebent dirbate tokį darbą, kad atostogauti galite tik vasarą.
Kai mes keliavome sausio mėnesį, praktiškai visur – ir žemyninėje dalyje, ir Borneo, ir kitose salose dienomis temperatūra buvo apie 30-32, naktimis – 24-26 laipsniai šilumos. Didelei mano nuostabai, karštis nevargino taip, kaip bijojau žvelgdama į prognozes. Gal tik Penango saloje jis jautėsi kiek labiau. Turbūt gelbėjo tai, kad dienos dažnai būdavo debesuotos – taip, jei Lietuvoje labai laukiame pasirodant saulės, tai kai temperatūra kyla iki +30, jos kažkaip nesiilgėjome. Džiunglėse, pavėsyje, prie jūros karštis apskritai mažiau jaučiamas, o miestuose vis pasitaikydavo užeiti į kokią kondicionuojamą patalpą, važiuoti vėsiame automobilyje.
Borneo saloje sausis – tradiciškai lietaus metas. Bet kiek vėlgi teko girdėti iš vietinių, šylant klimatui tie skirtumai tarp sezonų vis mažesni. Tad per mūsų trijų savaičių kelionę palijo visur: ir Kvala Lumpūre, ir Borneo, ir Langkavio saloje. Liūtys netruko ilgiau kaip valandą ir mums pasisekė, kad užklupdavo tokiu laiku, kai kelionei praktiškai netrukdydavo: arba naktį, arba kai užėjome į prekybos centrą, arba kai parplaukėme į lodžiją, arba kai sėdėjome terasoje ir laukėme vakarienės. Gal kiek daugiau lietaus teko Saravake (Sarawak), konkrečiai – Kučinge (Kuching). Matėme nuotraukose ir sausio pradžioje vandeniu užsemtus takus Saravako džiuglėse, skaičiau apie potvynius kažkur Sandakano apylinkėse, bet mums to patirti neteko.
Kada tikrai nesiūlyčiau keliauti į Malaiziją – tai per kinų Naujuosius metus. Ši tauta labai gausi, kai jie pradeda keliauti, kitiems vietos tiek keliuose, tiek visose transporto priemonėse mažai lieka. Taip pat abejočiau, ar keliauti į musulmonišką šalį per Ramadaną.
Ką ten veikti?
Kaip jau ir minėjau pradžioje, Malaizija gali įtikti įvairaus poilsio gerbėjams: ir besidomintiems miestais bei muziejais, ir norintiems pakeliauti po džiungles, ir neįsivaizduojantiems atostogų be gulėjimo paplūdimyje. Žinoma, jei domina tik paplūdimiai, tikrai neverta keliauti per pusę pasaulio, panašių ir net gražesnių galima rasti ir Europoje. Galima kopti į Kinabalu kalną Borneo saloje, bet vėlgi – kalnų yra ir arčiau. Tačiau sudėliojus visą komplektą – miestai, džiunglės, paplūdimiai – gaunasi labai smagus atostogų paketas, ypač kai Europoje šalta. Daug džiaugsmo čia patirs ir augalų bei gyvūnų mylėtojai – jų čia yra daug ir įvairių. Na, o iš gyvūnų, mano nuomone, įspūdingiausi – orangutanai.
Koks ten maistas?
Pigus ir dažniausiai skanus. Kaip jau minėjau, rasite ir malajų, ir kinų, ir indų maisto. Valgyti galima ir restoranuose, ir tiesiog gatvėje – kas ruošia maistą čia pat už prekystalio, kas turi kokį kioskelį. Vakarais miestų gatvėse atgyja night market, kur pasirodo daugybė prekiautojų maistu: daržovės, žuvies ir jūros gėrybių patiekalai, vištiena – viskas šviežia, čia pat gaminama. Nežinau, ar Lietuvos tarnybos jiems visiems (na, ar bent daliai jų) išduotų leidimus verstis tuo, kuo jie verčiasi, bet net ir po vakarienei valgytų jūros gėrybių tokiame night market‘e su sveikata problemų neturėjome. Kainos – nuo 10 ct už patiekalą gatvėje iki nežinau kiek prabangiame restorane.
Kaip ir visur Azijoje populiarūs ryžių, makaronų patiekalai, taip pat – žuvis, jūros gėrybės, vištiena. Kinų restoranuose gausite ir kiaulienos, jautienos, antienos. Žodžiu, maisto tikrai galima rasti pagal savo skonį. Yra ir picerijų, ir McDonald's.
Vaisių įvairovė – didžiulė. Be jau žinomų: ananasų, mangų, papajų, drakono vaisių, vynuogių, bananų – daugybė kitokių, kurių net pavadinimų neįmanoma prisiminti. Tiesiog bandydavome išsiaiškinti, kaip jie valgomi, pirkdavome ir ragaudavome. 🙂
Alkoholio mėgėjams Malaizijoje būtų kiek sunkiau, nes jo rasti pavyks toli gražu ne kiekviename restorane, o vynas ir brangus palyginti su maisto kainomis. Tiesa, galima paragauti vietinės gamybos ryžių vyno. Alaus galima gauti dažniau ir pigiau. Alkoholio gerbėjai lengviau galėtų atsipūsti, tiksliau – ramiau pakelti taurę Langkavio saloje – duty free zonoje. 🙂
Kaip atvykti?
Lietuviams pagrindiniai vartai į Aziją – Stambulo oro uostas. Mes irgi skridome per jį. Buvo ir daug vidinių skrydžių, kai kurie jų trukdavo tik 40 min., be mūsų nedideliame lėktuve būdavo dar kokie 5-10 žmonių. Per 19 dienų kelionę suskaičiavome vienuolika skrydžių, iš kurių keturi: Vilnius – Stambulas – Kvala Lumpūras ir atgal, kiti septyni – po Malaiziją.
Keliauti su agentūra ar savarankiškai?
Čia jau kaip kam patinka. Kadangi mes neturėjome laiko suplanuoti kelionę, užsakyti visas nakvynes ir viešbučius, kreipėmės į kelionių agentūrą ir adaptavome jų siūlomą maršrutą pagal savo norus. Agentūra per savo partnerius Malaizijoje užsakė visus vidinius skrydžius, dalį viešbučių, pervežimus iš oro uosto į viešbučius, kelias ekskursijas po miestus ir džiunglėse, tačiau pasilikome nemažai laiko ir savarankiškai pažinti šalį.
Jei turite laiko, viską galite susiorganizuoti ir patys. Kainuos, manau, tikrai pigiau nei agentūros siūlomas variantas: nakvynė brangiai neatsieis, ją iš oro pasiekti ir važinėti miestuose patogu su Grab (toks vietinis Bolt variantas), lyginant su taksi jų kaina perpus mažesnė.
Žinoma, keliaujant savarankiškai reikia turėti vietinę sim kortelę (jei keliausite ir po Borneo, rekomenduojama CELCOM, mes už mėnesio, berods, 50 GB sumokėjome 17 eurų), ją galite įsigyti oro uoste arba mieste.
Taip pat keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Patogi, nes nereikia fiziškai keisti kortelės telefone, užtenka atsisiųsti programėlę. Aš rekomenduočiau lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“. Naudojantis ja, pavyzdžiui, 5 GB duomenų 30 dienų Jums kainuos 12,55 Eur. Kviečiu gauti 5 proc. nuolaidą pasinaudojant mano kodu POKELIONES5 ir užsisakyti kortelę per šią nuorodą: https://go.saily.site/aff_c?offer_id=101&aff_id=6834 . Jums tai papildomai nieko nekainuos, o aš gausiu 15 proc. komisinius nuo Jūsų sumokėtos sumos, ir tai paskatins mane toliau pasakoti apie keliones ir dalytis įspūdžiais bei rekomendacijomis.
Atsiskaitinėti galima banko kortele, žinoma, už gatvės maistą mokėti teks grynais, jų prireiks ir turguose. Malaizijos rinito kursas – 5 MYR už 1 eurą. Čia toks geras kursas. Atvykę iškart išsikeitėme šiek tiek grynųjų oro uoste, kursas buvo 4,5 MYR už 1 eurą.
Beje, Malaizijoje naudojami angliško tipo elektros lizdai, turėkite tai omeny ir pasirūpinkite adapteriais.
Kur keliauti ir ką pamatyti?
Čia jau asortimentas labai platus. Galite susidaryti maršrutą pagal savo norus.
Mūsų kelionės planas:
Kas labiausiai patiko, paliko didžiausią įspūdį? Mulu parkas: vaikščiojimas po džiungles, urvai, plaukimas upėmis – kažkoks labai geras buvimas ten. Taip pat – Semenggoh Wildlife Centre, susitikimas su orangutanais jų aplinkoje.
Ko atsisakyčiau – Kota Kinabalu miestas pasirodė gana nykus, iš išvykos į Kinabalu parką taip pat daugiau tikėjausi.
Daugiau apie mūsų kelionę – kituose pasakojimuose. O kaip mus sekėsi Kvala Lumpūre, skaitykite čia.
P. S. Keliavome 2024 metų sausį.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Kelionė į šią visų vadinamą „amžino pavasario“ salą visada buvo planuose, bet šis noras kažkodėl vis netapdavo realybe. Pasigrožėdavau feisbuke draugų nuotraukomis su debesų apsuptomis kalnų viršūnėmis, dar kartą pagalvodavau, kad tikrai tikrai reikia čia nukeliauti ir viskas tuo pasibaigdavo.
O vasarai baigiantis ir svarstant, kur čia būtų galima pasivaikščioti po gamtą rugsėjo pradžioje, pagaliau išmušė Madeiros valanda. Greitai nusipirkome bilietus ir tuoj pat puoliau ieškoti informacijos apie šią salą, rašyti žinutes ją jau aplankiusioms draugėms. Kaip nebūtų liūdna, visgi visada daugiausiai visko žinai, kai kelionė jau artėja prie pabaigos. Tai čia kelios mano rekomendacijos, kad Jums ruoštis būtų paprasčiau.
Kada keliauti?
Su klimatu Madeirai labai pasisekė – ji išvengia ir didelių karščių, ir šalčių, vidutinė dienos temperatūra skirtingais metų svyruoja maždaug 16-28 laipsniai šilumos. Žinoma, kalnuose žiemą bus gerokai vėsiau, viršūnėse kartais pasitaiko ir sniego, taip pat žemesnė temperatūra būna šiaurinėje salos pusėje. Taigi, keliauti galima ištisus metus.
Tiesa, orai Madeiroje permainingi, saulę gali greitai pakeisti lietus ir atvirkščiai. Jei vienur lyja, už kelių kilometrų jau gali šviesti saulė. Orus skirtingose Madeiros vietose patogu realiu laiku stebėti čia , nors kažkas juokavo – kokia nauda iš to stebėjimo, kol atvažiuosi, oras bus pasikeitęs 🙂
Ką ten veikti?
Madeira – aktyvaus poilsio gerbėjų sala. Ypač laimingi čia bus mėgstantys vaikščioti gamtoje. Levados ir veredos raižo visą salą, tad galima rinktis takus pagal įvairius skonius, norus ir galimybes – galime keliauti per kalnus, galima praktiškai lygiu taku, tiesa, vingiuojančiu kalno šlaitu, kartais galinčiu panirti į tunelius. Levadų ir veredų ilgis – nuo 1,5 iki beveik 16 km.
O štai paplūdimių gerbėjai iš Madeiros gali grįžti nelabai laimingi, nes saloje yra tik keli smėlėti paplūdimiai, kuriems smėlis buvo atvežtas iš Afrikos. Nuo aukštų Atlanto bangų jie saugomi akmenų ar betono atitvarais. Yra akmenuotų, juodo žvyro paplūdimių, taip pat – uolose įrengtų savotiškų natūralių baseinų. Tad skrisdami į Madeirą būtinai pasiimkite maudymosi batus, nes priešingu atveju bus sudėtinga netgi įbristi į vandenį.
Kaip atvykti?
Iš Lietuvos Madeirą pasiekti galima arba jungiamaisiais, arba užsakomaisiais skrydžiais, kuriuos organizuoja didieji kelionių organizatoriai. Pastarųjų kainos (pirmyn ir atgal) svyruoja nuo 500 iki 99 eurų. Taip, kartais likus kelioms dienoms iki išvykimo kainos labai sumažėja ir galima tikrai pigiai pasiekti salą.
Gerai paskaičiuokite, ar jums iš kelionių organizatorių verta pirkti tik skrydį, ar visą paketą (skrydis, viešbutis, pervežimas iš oro uosto). Nors mūsų skrydis ir kainavo palyginti brangiai, mums visgi geriau vertėjo savarankiškai ieškoti nakvynės (per Airbnb radome didžiulį erdvų butą su fantastišku vaizdu į miestą – pagrindinė nuotrauka ir daryta iš mūsų terasos).
Kur apsistoti?
Mes pasirinkome Funšalį ir to nesigailėjome. Priežastis – miestas didelis, yra ką veikti, ką pamatyti, daug vietų pavalgyti, patogus susisiekimas su visa sala, ir oro uostas netoli. Ir šilčiau, mažiau vėjų nei šiaurinėje salos pusėje. Apvažiavome beveik visą salą ir dėl savo pasirinkimo nesigailėjome. Žinoma, jei norite ramios, tylios vietos – rinkitės mažesnį miestelį ar nuošalų viešbutį.
Kaip keliauti po salą?
Madeira palyginti nedidelė sala – jos plotas tesiekia 801 kv. km (palyginkite: Vilniaus plotas – 401 kv. km), ilgis – 57 km, plačiausia vieta – 22 km. Mes po salą keliavome nuomotu automobiliu ir geriau jį rinktis kuo mažesnį. Tiesa, mūsiškė „Toyota Yaris“ kiek urgzdama kopė į stačiausias įkalnes, bet visur užvažiavome ir parkuoti ją buvo tikrai paprasčiau. Taip pat – ir prasilenkti siauruose keliuose.
Beje, apie kelius – jų kokybė tikrai puiki, asfaltas lygutėlis, įrengta daugybė tunelių, tad palei vandenyną salą galima apvažiuoti sąlyginai lygiu keliu (lygiu – Madeiros standartais, nes šiaip saloje lygių vietų praktiškai nėra, net oro uosto taką teko pratęsti ant polių, nes kitaip neužteko vietos lėktuvams nusileisti ir pakilti, bet nepaisant šio patobulinimo, Madeiroje leistis gali tik patyrę pilotai). Tačiau pasukus link salos vidurio, prasideda stačios įkalnės, serpantinai. Jautresniems keleiviams į lagaminą derėtų įsimesti ir vaistų nuo pykinimo.
Vairuoti Madeiroje tikrai nėra paprasta. Alternatyva – važiuoti autobusu, taksi (Bolt pigiau), samdyti gidą arba transferį. Kiek patogus susisiekimas autobusais – nežinau, jais nesinaudojome). Gidas (ir vairuotojas viename) visai dienai dviem žmonėm mums kainavo po 55 eurus. Transferis iki Pico do Areeiro – apie 30 eurų, kiek iki kitų levadų – nesidomėjome. Šiaip bent jau iš Funšalio siūloma labai daug įvairiausių ekskursijų, tad tikrai galima keliauti po salą ir be nuomoto automobilio.
Ką pamatyti?
Per savaitės trukmės kelionę galite labai neblogai susipažinti su Madeira. Jei nuomojate mašiną, tiesiog dienai skirkite vieną salos dalį ir ją apžiūrėkite, į lankytinų objektų sąrašą įtraukdami ir bent po vieną levadą (taip, kaip kurios yra gana trumpos, pavyzdžiui, 1,5 km, arba jungiasi tarpusavyje, tad galite įveikti net kelias).
Mūsų kelionės planas:
Iš to, ką pamatėme, labiausiai patiko saulėtekis Pico do Areeiro (tik žmonių galėtų būti gerokai mažiau), trekas Ponta de São Lourenço ir levada Caldeirao Verde, autentiškas vyno festivalis.
Kiek nuvylė Cabo Girao (važinėjant matėme ir gražesnių apžvalgos vietų), Porto Moniz (labai daug žmonių, nėra net kur palikti automobilio, eilės prie baseinų uolose), trekas nuo Pico do Areeiro (dėl tos žmonių gausybės).
Svarbiausia – nepersistengti su lankytinais objektais ir rasti laiko tiesiog pasimėgauti buvimu 🙂
Kas tos levados?
Prieš kelionę iki galo taip ir nesupratau, kas gi tos levados. Tai – Madeiros drėkinimo sistema, tam tikri betoniniai kanalai kalnų šlaituose. Jais vanduo pasiekia ūkininkų laukus. Šalia šių kanalų, kuriais ir dabar teka vanduo, įrengti pasivaikščiojimo takai. Paprastai jie veda iki krioklio ar upės, iš kurios ta levada ir prasideda. Keliose vietose levadai įrengti kalnuose buvo iškasti tuneliai, tad nepamirškite pasiimti žibintuvėlių ar vadinamų „ciklopų“, nes kaip kur tuneliai ilgoki ir eiti aklinoje tamsoje gali būti sudėtinga.
Beje, mano nuomone, vienas didžiausių Madeiros minusų – tualetų stoka levadose ir veredose. Taip, tako pradžioje ir pabaigoje jie dažniausiai yra, o štai einant jų kartais labai pasigendi, ypač ilgesniuose atstumuose.
Ką valgyti?
Tiek vaisių, kiek jų išvydau Madeiroje, anksčiau teko matyti tik Tailande. Įvairovė apstulbino: bananai, papajos, vietiniai maži mangai, vynuogės – viskas aišku ir paprasta. Bet yra dar daugybė kitų, atrodančių labai keistai: pasitaikė, kad net reikėjo aiškintis, kaip juos valgyti. Turgus Funšalyje – Mercado dos Lavradores – puiki vieta juos pamatyti, bet pirkti geriau kitur, nes kainos čia gerokai užkeltos.
Pietums labai tiks tradicinis sumuštinis prego su vietine duona bolo do caco. Tradicinis sumuštinis – su jautiena, bet gali būti ir su žuvimi (tiesa, tada jau vadinasi kitaip) – dažniausiai skanus, šviežias ir vieno užtenka pavalgyti dviem vidutinio alkanumo žmonėms (kiek mes pirkome, sumuštinis visada būdavo padalintas į dvi dalis).
Vienas populiariausių patiekalų Madeiroje – populiarioji žuvis espada, patiekiama kepta su bananu. Beje, geriau negooglinkite, kaip ta espada atrodo, nes vaizdelis jos tikrai nekoks, skonis – daug geresnis. Ir tas bananas visai tinka, nors iš pirmo atrodo labai keistas derinys. Kitas būtinas pabandyti patiekalas – lapas (limpets) – kepti jūros moliuskai, pagardinti citrina. Paragauti verta, valgoma, bet daugiau šio patiekalo nekartojau.
Na, ir populiariausi gėrimai – puikus Madeiros vynas (rekomenduotina apsilankyti ir vyno darykloje) ir poncha – tradicinis alkoholinis gėrimas, pagamintas iš cukranendrių sulčių, medaus, cukraus. Būna įvairių skonių.
Išsamiau apie mūsų kelionę – kituose pasakojimuose.
P. S. Keliavome 2023 metų rugsėjį.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Vietą, kurioje sustojome papietauti keliaudami per dykumas Maroke, tiksliausiai būtų galima apibūdinti in the midle of nowhere. Ryte prabudome oazėje, ir toliau džipu keliavome per dykumas, kol kažkur netoli N‘Kob miestelio vairuotojas pasiūlė sustoti papietauti. Pro vartus įeiname į restorano kiemą ir aiktelime, išvydę nuostabų vaizdą – viduryje didžiulis gėlynas, horizonte kaip siena stūkso kalnai. Traukiu fotoaparatą šiam grožiui įamžinti, bet čia į tobulą kadrą įšlepsi kažkoks pilietis.
„Tik išsitrauk fotoaparatą, ir tuoj koks nors užsienietis įneša savo subinę“, – pasipiktinusi pusbalsiu lepteliu bendrakeleivei. Matyt, kiek garsiau nei pusbalsiu, nes prie gretimo staliuko pasigirsta kvatojimas: „O, subinė... Tai čia lietuvės...“
Susipažįstame. Tiksliau, jiems prisistatinėti daug nereikia, nes vienas iš netikėtai sutiktų lietuvių – žinomas lenktynininkas, tąkart vykusiame ralyje (taip, pravažiuojant matėme dykumoje automobilius) konsultavo Kazachstano komandą. O mano apkalbėtas ir kadrą sugadinęs „užsienietis“ – žinomo dienraščio fotoreporteris, su kuriuo ne kartą esame bendravę telefonu.
Žodžiu, netikėtas susitikimas ir smagūs pietūs, besidalijant Maroke patirtais įspūdžiais. Viskas prasidėjo ne nuo paties mandagiausio mano sakinio.
Kitas atvejis. Baigėsi tarptautinė konferencija Suomijos šiaurėje, Rovaniemyje. Kelis šimtus jos dalyvių autobusais atvežė į Rovaniemio oro uostą. Rugsėjis, mažai kas keliauja aplankyti Kalėdų Senelio, tad eilėje prie patikros – vien konferencijos dalyviai.
„Galime drąsiai apkalbinėti visus aplinkinius lietuviškai, vis tiek niekas nesupras“, – juokaudama pratariu kolegei, nes puikiai žinau, kad renginyje buvome tik dvi lietuvės.
„Gal dar kol kas palaukite“, – gražia lietuvių kalba atsisukdamas prataria priešais stovintis vyriškis. Paaiškėja, taip pat vykstantis iš kitos Rovaniemyje vykusios konferencijos. Oro uoste, atrodo, buvome trys lietuviai, atsitiktinumo ar likimo gražiai sustatyti visi šalia.
Mano pavyzdžiai, tiesą sakant, kurstytų priešingą mintį – kuo garsiau kalbėkite lietuviškai, nes galite sutikti žemiečių ir puikiai su jais pabendrauti. Bet visgi smagiau, kai tautiečiai sureaguoja tiesiog išgirdę lietuvių kalbą, o ne nemalonias pastabas jų adresu. Tai toks moralas 🙂
Pirmoji rekomendacija būtų – nustokite svajoti ir imkitės veikti: pradėkite ieškoti bilietų ar bendrakeleivių, taupyti pinigus. 🙂 Kol kas yra (tikėkimės, kad ir toliau bus) tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Trevizo oro uostą, o iš ten Venecija jau lengvai pasiekiama – iki jos tik apie 31 km.
Transportas iš oro uosto ir į jį
Pasiekti Veneciją iš oro uosto ir atvirkščiai nėra sudėtinga – važiuoja tiesioginiai oro uosto ekspresai ATVO (jų grafiką rasite čia), bilieto kaina 12 eurų žmogui, arba BARZI (jų grafikas štai čia), važiavimas juo kainuoja 10 eurų žmogui – rinkitės, kurių laikas labiau dera prie Jūsų skrydžio. Skaičiau, bilietus galima pirkti iš anksto internetu arba autobuse, mes juos įsigijome išlipę iš lėktuvo oro uosto informaciniame kioskelyje. Dar viena pigesnė galimybė pasiekti Veneciją – važiuoti maršrutiniu autobusu iki Trevizo miesto ir čia geležinkelio stotyje sėsti į traukinį.
Pasiteisinęs pasirinkimas – Mestre
Pirmiausias klausimas susiruošus į kelionę būna – kur apsistoti. Kai mes pradėjome planuoti kelionę daugiau kaip pora mėnesių prieš norimą datą, pastebėjome, kad vietų viešbučiuose Venecijoje tikrai nėra daug, ir kainos gerokai aukštesnės nei kituose Italijos miestuose, nors sezonas jau turėjo artėti prie pabaigos (keliavome spalio 5-9 dienomis). Pasiskaičiusi atsiliepimų ir rekomendacijų, pradėjau ieškoti nakvynės vietų ne saloje, o mainland‘e – žemyne, šalia Venecijos esančiame miestelyje Mestre (lietuviškai turėčiau versti – Mestrinas, bet man toks pavadinimas labai jau toli nuo itališkos versijos). Paprastai pirmiausia žvalgomės apartamentų per Airnbnb, bet čia jų pasiūla buvo labai kukli, tad susiradome viešbutį.
Mūsų nuomone, toks pasirinkimas labai pasiteisino. Na, pirmiausia dėl to, kad tokio lygio viešbučio už tokią kainą Venecijos saloje tikrai nebūtume radę, bent jau likus keliems mėnesiams iki planuojamos kelionės. Susisiekimas su Venecija – itin patogus: ją galima pasiekti autobusu (važiuoja ir naktiniai), tramvajumi arba traukiniu. Traukiniai iš Mestre geležinkelio stoties važiuoja dieną maždaug kas penkios minutės, apie 23 val. nakties teko laukti gal penkiolika minučių. Kelionės laikas traukiniu – 11 min., bilieto kaina – 1,4 euro. Mūsų viešbutis buvo apie 5 min. pėsčiomis iki geležinkelio stoties, tad susisiekimas buvo tikrai greitas ir paprastas. Bilietus reikia pirkti iš automato, prieš lipant į traukinį nepamiršti atsižymėti. 🙂
Kaip supratome išlipdamos vakarais iš traukinio su minia žmonių, tikrai daugelis Veneciją lankančių turistų nakvynei renkasi Mestre. Visai šalia, kitoje geležinkelio pusėje įsikūrusi Marghera, keliolika iš traukinio išlipusių žmonių patraukdavo jos kryptimi, bet neteko joje apsilankyti, tad nelabai ką galėčiau papasakoti.
O Mestre tikrai patiko – jaukus vietinių italų apgyvendintas miestelis. Yra jame ir nedidukas, bet visai simpatiškas senamiestis, kurio pagrindinėje aikštėje įsikūrusioje kavinėje sekmadienį ramiai pusryčiavome, stebėdamos vietinių gyventojų eiseną su dūdų orkestru kažkokios šventės proga. Miestelyje, beje, netoli geležinkelio stoties, atradome net kelias jaukias osterijas ir picerijas, kur pora kartų tikrai skaniai pavalgėme – lankytojų čia gerokai mažiau, o dėmesio jiems – kur kas daugiau nei Venecijoje. Jau ir viešėdama Atėnuose įsitikinau, kad valgyti vietinių gyventojų rajonuose paprastai būna geras pasirinkimas.
Iš traukinio – į laivą
Bet gi kelionės tikslas visgi – Venecija. Daugiau įspūdžių apie šį miestą galite rasti ankstesniame mano pasakojime, čia daugiau apsiribosiu praktiniais patarimais. Taigi, atvykę iš Mestre, Trevizo ar kitur išlipate iš traukinio Venecijos Santa Lucia geležinkelio stotyje (Stazione di Venezia Santa Lucia) arba šalia esančioje autobusų stotyje ir prieš Jūsų akis – Didysis kanalas. Atvykote! Ir dabar jau vandens transportu, dviračiu ar pėsčiomis leiskitės į pažintį su miestu.
Venecija žavi ir išsiskiria iš kitų miestų savo kanalais, atstojančiais miesto gatves, tad autobusus, troleibusus, taksi ir net šiukšliavežes bei „greitosios pagalbos“ automobilius čia atstoja vandens transportas. Tad jei nenorite eiti pėsčiomis, galite rinktis vaporetto – vandens autobusą. Jų stotelių tikrai daug. Jei keliaujate iš Mestre, bilietą galite nusipirkti šalia geležinkelio stoties esančiose transporto kasose. 9,5 euro kainuojantis bilietas galioja 75 min. ir tinka autobusui bei vaporetto. Jei plauksite per miestą, įvertinkite, kad kelionė tikrai užtruks – kol laivas prisišvartuos stotelėje, kol sulips žmonės, kol vėl atsišvartuos. Kai rinkdavomės per Google Maps tinkamą maršrutą, pastebėjome, kad eiti pėsčiomis ar plaukti laivu užtrunka daugmaž tiek pat laiko. Priežastis rinktis vaporetto – atrakcija, kojų pataupymas (tuo atveju, jei pasiseks atsisėsti).
Jei planuojate daugiau plaukioti, aplankyti Murano, Burano ar kitas salas, tikrai verta įsigyti dienos transporto bilietą, tinkantį autobusams, tramvajui, vaporetto, daugeliui traukinių. Kaina parai – 25 eurai, dviem – 35 eurai, trims – 45 eurai, septynioms – 65 eurai. Tai apie transportą turbūt tiek 🙂
Ką pamatyti – čia jau priklauso nuo kiekvieno noro ir skonių, pasirinkimas labai platus – nuo tiesiog vaikščiojimo po miestą, iki muziejų, parodų, renginių, plaukimo į kitas salas. Mūsų kelionės tikslas buvo „Venecijos bienalė“. Taip pat dažname mieste įpratau paieškoti nemokamų ekskursijų, už kurias atsiskaitoma arbatpinigiais. Kol kas visos jos pasiteisino – Santjage, Atėnuose, ir dabar – Venecijoje. Čia vaikščiojome su „GuruWalk“. Patiko.
Skanaus!
Kur verta valgyti – informacijos ieškojome per Google Maps, rinkomės vietas, kurių vertinimas ne mažesnis nei 4,5 balo ir visur pavalgėme tikrai skaniai. Nesirinkome brangių restoranų, mūsų išbandytuose picų kainos prasidėjo nuo 9 eurų, pirmieji makaronų patiekalai – nuo 10 eurų, antrieji žuvies – nuo 15 eurų, privalomas aperityvas Aperol spritz – nuo 3,5 eurų, kapučino kava – 2,5-3,5 euro. Jei skubate, galite pasigriebti gabalą picos išsinešti – jis gali atsieiti apie 4 eurus ir būti pašildytas. Na, Šv. Morkaus aikštėje Jums pasiūlys pasimėgauti kava už 6 eurus, paragauti picos už 20 eurų. Nežinau, ar ji tikrai du kartus skanesnė už savo kolegę, iškeptą 500 metrų atstumu nuo aikštės :). Jei gerai pamenu, visose mūsų pasirinktose valgymo vietose buvo ir 2 eurų coperto mokestis.
Tai turbūt tiek praktinių patarimų. Gerų įspūdžių Venecijoje! 🙂
P. S. Keliavome 2022 metų spalio pradžioje.
P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W
Iš Vilniaus atsirado gana daug skrydžių į Atėnus ir socialiniuose tinkluose vis kartojasi klausimai: „kur apsistoti Atėnuose“, „kaip nuvažiuoti iš oro uosto iki ...?“, „ar brangu valgyti Atėnuose...?“
Praleidau 2022 metų balandį Atėnuose tik septynias dienas, todėl nesijaučiu eksperte, bet galiu pasidalinti keliais pastebėjimai – gal kam bus naudinga. Tuo pačiu tarsi atiduosiu skolą tiems, kas nepagailėjo savo laiko ir dalijosi patarimais bei rekomendacijomis su manimi prieš mano kelionę.
Kur apsistoti Atėnuose?
Pirmas klausimas, kilęs ir man – kurioje Atėnų vietoje geriausiai apsistoti? Mūsų laikinais namais Atėnuose tapo Koukaki rajone esantys apartamentai ir mes tikrai šiuo pasirinkimu labai džiaugėmės. Kodėl? Pirmiausia, patogus susisiekimas su oro uostu – atvažiuoji metro iki Syntagmos stoties, čia persėdi į raudoną liniją, dar dvi stotelės, ir jau esi beveik vietoje. Antra – tai vietinių gyvenamas rajonas, gana ramus, šalia kepyklėlė, kurioje rytais su senjoromis iš kaimyninių namų pirkdavome bandeles, kitos parduotuvėlės – yra šiokių tokių šansų pajusti vietinių kasdienybę. Trečia – visi svarbiausi lankytini objektai: Akropolio kalva, Agora, Syntagmos aikštė ir pan. – pasiekiami pėsčiomis, iki Akropolio – apie 1-1,5 km (priklauso, kurioje Koukaki vietoje įsikursite), visai greta – Filopappou kalva. Šalia netrūksta vietų pavakarieniauti ar papietauti, daugiausiai tavernų – Drakou gatvėje. Kainos malonesnės nei Plakoje ar Akropolio papėdėje, ir man būna maloniau valgyti tarp vietinių, o ne tarp turistų. Beje, grįžusios vėlų penktadienio vakarą savo rajoną vos pažinome – pilnos tavernos žmonių. Vietinių. Ir jaunų, ir vyresnių, vakarojančių visomis šeimomis.
Aišku, apžiūrėjome ir kitus centre esančius rajonus. Makrigianni – labai panašus į Koukaki, tik dar arčiau Akropolio, Filopappou – kiek toliau. Plaka – visai šalia Akropolio, labai turistinis, gatvelės pilnos suvenyrų parduotuvių ir turistams skirtų valgymo vietų. Syntagma – šiuolaikinio miesto širdis, šalia Parlamento rūmai, parkas – kaip ir nieko, bet truputį brangesnis ir mažiau jaukus. Kolonaki – prabangesnis rajonas su ambasadomis, garsių prekės ženklų parduotuvėmis. Exarchia – anarchistų rajonėlis, nelabai tvarkingas, su alternatyviomis parduotuvėlėmis, prieš kažką protestuojančiais plakatais, apterliotais paminklais – pasivaikščioti įdomu, gyvendama jame vakarais nesijausčiau saugiai. Omonia pasirodė nejaukus, nors tvarkingas, teko girdėti, kad jis nėra saugus dėl vagių ir narkomanų. Psyri – tavernų, barų rajonas, vienas iš seniausių Atėnuose (žinoma, po Akropolio, Agoros), įdomu pasivaikščioti dieną, smagu vakare. Tik kiek toliau nuo pagrindinių gatvių sutemus nebūtų malonu vaikštinėti, o ir tvarkos bei švaros galėtų būti daugiau. Thissia – man pasirodė toks tarpinis variantas tarp vietinių Koukaki rajono ir turistinės Plakos.
Kaip keliauti po Atėnus?
Kitas dažnas klausimas – kaip nuvažiuoti iš oro uosto į...? Patogiausiai iš oro uosto į centrą važiuoti metro arba autobusu. Mes važiavome metro, kaina – 9 eurai, autobusu – 5 eurai. Plačiau apie keliones iš oro uosto skaitykite čia.
Atėnuose transporto sistema man pasirodė labai patogi – aiški metro schema, stotys naujos, tvarkingos. Jei susiruošite važiuoti į pajūrį, į paplūdimius – ten pakrante kursuoja labai patogus tramvajus (T7) – galima važinėti iš vieno paplūdimio į kitą. Žinoma, yra ir autobusų. Vienas jų minusas – sustoja tada, kai stotelėje laukia keleiviai, arba kai važiuojantieji paspaudžia „stop“ mygtuką. Miesto centre tai jokių problemų nesukelia, bet pakraštyje, kur žmonių mažiau, telefonu plepantis vairuotojas gali neatkreipti dėmesio į paspaustą „stop“ mygtuką ir pralėkti reikiamas stoteles.
Beje, naudojantis visuomeniniu transportu bent jau mums pasiteisino penkių dienų bilietas už 8,2 euro, leidžiantis važinėti visomis transporto priemonėmis, tuo tarpu vienkartinis bilietas – 1,2 euro. Plačiau apie transporto bilietus informacijos galima rasti čia.
Ką pamatyti Atėnuose?
Taip, žinoma, Akropolis, Agora, Akropolio muziejus ir pan. Jei galvojate aplankyti ne tik Akropolį, bet ir Agorą, jos muziejų, Kerameikos archeologinę vietovę bei muziejų, Jums gali būti naudingas kombinuotas bilietas už 30 eurų. Kiek žiūrėjau, geriausia jo kaina perkant internetu čia. Tiesa, bent dalį kitų į šį bilietą įeinančių vietovių galima pamatyti ir tiesiog per tvorą, bet į muziejų vidų be bilieto nepateksite. 🙂 Tik Akropolio bilietas be jokių gidų ir pan. – 20 eurų.
Prieš einant į Akropolį vertėtų aplankyti Akropolio muziejų – labai įdomus ir modernus, suteikia daug vertingos informacijos. Beje, atidžiai rinkitės vizito į Akropolį laiką (daugiausiai žmonių apie 11 – 14 val.), ir įvertinkite, kad reikės kopti aukštyn, greičiausiai, kepinant saulei. Kai mes ten lankėmės, temperatūra buvo +22 laipsniai, ir jau momentais norėjosi, kad būtų vėsiau. Nuo skundų dėl karščio stabdė tik Lietuvoje palikto sniego prisiminimai.
Mums taip pat patiko nemokama ekskursija po pagrindines Atėnų istorines vietas, tiesa, į jas neužsukant. Walteris – puikus gidas, tikrai daug žinantis ir įdomiai pasakojantis, išsamiai atsako į visus klausimus. Trijų valandų ekskursija su juo neprailgo, o atlygis – arbatpinigiai. Registruotis rekomenduočiau iš anksto, tai padaryti galima čia. Į ekskursiją siūlyčiau eiti tik atvykus, nes gausite naudingų rekomendacijų, kurios pravers tolimesnėje kelionėje. Ekskursijas Walteris veda kasdien nuo 10 val., jų pradžia – Monastiraki aikštė.
Jei būsite Atėnuose ilgiau nei savaitgalį, prisiminkite, kad Atėnai – tai ne tik Akropolis, bet ir uostas, paplūdimiai. Yra tikrai smagių pasivaikščiojimo vietų prie jūros, ir karštą dieną ten gali būti smagu. Na, Atėnų miesto paplūdimiai manęs nesužavėjo, bet gal todėl, kad maudytis dar buvo per šalta.
Kur ir ką valgyti – čia jau vėlgi skonio reikalais. Aš paprastai ieškau vietų toliau nuo pagrindinių turistinių trasų. Kad tai daryti verta, dar kartą įsitikinome ir Atėnuose – kai nesilaikėme šios taisyklės, pietavome seniausioje veikiančioje Psyri tavernoje, vakarieniavome Anafiotikos rajonėlyje, maistas buvo prasčiausias. Na, Anafiotikoje bent jau buvo smagu sėdėti 🙂 O kainos, žinoma, priklauso nuo to, ką ir kur valgai. Už vakarienę dviem mokėjome ir 17, ir 40 eurų, galėjome rasti ir pigiau, ir brangiau. Bendras įspūdis – maistas pigesnis nei Lietuvoje, šiaip skanus bei kokybiškas.
Ir dar bendras patarimas dėl Atėnų – iš savo asmeninių įspūdžių ir kitų atsiliepimų supratau, kad labai svarbu pasirinkti tinkamą kelionės laiką. Vasarą kalnų apsuptame mieste būna tikrai karšta. O kai dar pagalvoji apie kopimą per įkaitusius akmenis į Akropolį plieskiant saulei – jokia istorija nebus įdomi. Tad tikrai geriau į Atėnus keliauti kitu laiku, o vasarą mėgautis graikiškais paplūdimiais 🙂
P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W 🙂
• Įvertinkite, kad Indija – labai didelė šalis, tad visų garsių ir lankytinų objektų net ir per mėnesio atostogas tikrai nespėsite pamatyti.
• Apsispręskite, ką tikrai norite pamatyti ir suplanuokite maršrutą, nepamiršdami, kad kelionės iš miesto į miestą traukiniu gali trukti ir parą.
• Planuodami laiką nepersistenkite – Indijoje traukiniai labai dažnai vėluoja – dvi, tris keturias valandas – įvertinkite tai.
• Pasidomėkite, kokiu laiku geriausiai važiuoti į pasirinktą šalies dalį – klimatas skirtingose regionuose skiriasi.
• Keliaudami netikėkite rikšomis ir taksi vairuotojais, pasišovusiais pasiūlyti jums geresnį viešbutį, nes jūsų pasirinktas yra labai blogas, perpildytas ar tiesiog sudegė – jų siūlomų viešbučių vienintelis privalumas – siūlytojas gaus komisinių.
• Visur ir dėl visko derėkitės.
• Saugokite savo daiktus, ypač pinigus, pasus.
Kažkuriame iš miestų gidas mums išdavė pagrindinę kelionės po Indiją taisyklę: „Relax and enjoy” („Atsipalaiduokite ir mėgaukitės“). Patikėkite, ji ten tikrai praverčia.
Tikrai nepatingėkite ir prikabinkite prie lagamino kortelę su jūsų vardu, pavarde, telefono numeriu – jei netyčia jūsų lagaminas pasimestų, būtų paprasčiau surasti savininką. Taip, keliaujant lėktuvu jis pažymimas lipduku su visa informacija, bet būna labai įvairių situacijų. Su viena iš jų teko ir mums susidurti.
Skrydis į Bergamo oro uostą, iš jo – autobusu į Milano centrą, o čia jau mūsų laukė per Airnbnb užsakytas butas. Viskas aišku, viskas suplanuota. Atvykusios į Milano centrą neskubėjome lipti iš autobuso, nes sėdėjome pačiame viduryje ir mandagiai praleidome kaimynystėje su pulku vaikų įsitaisiusią juodaodžių šeimyną. Pagaliau išlipusi lauk pamačiau, kad mano lagaminas autobuso bagažinėje nustumtas kažkur į šoną, bendrakeleivės – apskritai į kitą pusę. Nuskubėjusi jo pasiimti ji grįžo persimainiusiu veidu: „Čia ne mano lagaminas...“ Taip, lagaminas identiškas, bet, deja, svetimas. Palikusi mane su šiuo, svetimuoju, laukti autobuso atvykimo aikštelėje, pati nuskubėjo kryptimi, kuria, atrodo, nuėjo daugiausiai tuo pačiu autobusu važiavusių žmonių. Grįžo dar niūresniu veidu – neaptiko jokių lagamino pėdsakų... Po keliolikos minučių likome dviese tuščioje autobusų atvykimo aikštelėje su šalia stovinčiu svetimu lagaminu. Akivaizdu, kad jis lėktuvu skrido kaip rankinis bagažas – jokių lipdukų, jokios informacijos apie savininką.
Tamsu, vėlus gruodžio 29-osios vakaras, tuščias Milanas ir absurdiška situacija – kur ir kaip ieškoti savojo lagamino ir ką daryti su šiuo, svetimuoju. Beviltiškai patrypčiojusios kokį pusvalandį ir nesulaukusios lagamino savininko ar savininkės, ryžomės jį atidaryti. Keli moteriški daiktai viršuje ir cigarečių dėžutės su perspėjančiais užrašais apie rūkymo žalą lietuvių kalba išdavė, kad jo savininkė greičiausiai lietuvė. O daugiau – jokios informacijos. Svarstėme įvairias galimas bendrakeleivės lagamino tolesnės kelionės versijas, ir kuo toliau, tuo neramiau darėsi. Juk savininkė galėjo įmesti svetimą lagaminą į nuomoto ar pasitikusio automobilio bagažinę ir klaidą pamatyti tik po kelių valandų, pasiekusi kelionės tikslą, pavyzdžiui, atvykus į kalnus, į slidinėjimo kurortą ar kitą nuo Milano gerokai nutolusį miestą. O mano bendrakeleivės lagamine taip pat nepalikta jokių jos kontaktų, bet ten, deja, saugiai įdėtas kompiuteris (juk lėktuve lagaminas, kaip rankinis bagažas buvo kartu su ja), suknelė, bateliai rytdienos spektakliui „La Scaloje“... Ką daryti? Buto šeimininkė jau seniai laukia mūsų, bet palikti draugę vieną Milano centre nesinori... Ir kiek reikės laukti?
Mintyse atsiprašiusi savininkės ryžausi atidžiau patikrinti lagamine sudėtus daiktus – gal pavyks atsekti kokius jos pėdsakus. Na, tikrai negražu ir nesmagu raustis po svetimą turtą, bet kito varianto, deja, nesugalvojau. Striukės kišenėje akį patraukė kažkoks lapelis su skaičiais, panašu, surašytomis išlaidomis: „Skrydis į Milaną – tiek ir tiek, traukinio bilietas į Ven. ar Ver. – tiek ir tiek...“
„Klausyk, bet mes čia šalia geležinkelio stoties? Gal lagamino šeimininkė nuėjo į stotį ir laukia traukinio važiuoti į Veneciją ar Veroną?“ – bandau spėlioti, mintimis jau tapatindamasi su Šerloku Holmsu.
Bendrakeleivė akimirksniu pagavusi mano mintį, nuskubėjo į traukinių stotį. Po dvidešimties minučių regiu per aikštę atskubančią draugę su lagaminu rankoje, o jai iš paskos paknopstomis bėga moteriškė. Pripuolusi prie manęs šioji stveria lagaminą, apsikabinusi padėkoja, palinki gerų Naujųjų ir dar greičiau nulekia atgal.
„Atbėgusi į stotį pamačiau, kad už 20 minučių traukinys į Veneciją. Kol angliškai aiškinau tik italų kalbą suprantantiems pareigūnams, kodėl jie turėtų praleisti mane iki traukinio, jis jau ir atvažiavo į peroną. Kol svarsčiau, lipti į traukinį ar eiti per peroną, pastebėjau į vagoną belipančią moterį su mano lagaminu...“, – išgirdau iš draugės mano nematytą istorijos dalį.
Abi labai tikėjomės, kad atgavusi savo lagaminą, nepažįstamoji spėjo į traukinį, paskutinį, tą vakarą važiuojantį į Veneciją.
Greitai išplėšusios iš užrašų knygelės lapelius, surašėme savo kontaktus ir tik įdėjusios juos į lagaminus, patraukėme link nuomojamo buto. Nuo tada keliaujant prie mūsų lagaminų, kuprinių visada yra kortelė su mūsų, jų savininkių kontaktais. Tai toks moralas 🙂
Gal kam pravers – keli komentarai keliaujantiems į Stambulą. Kadangi gavau šiuos patarimus dovanų iš ten laikinai gyvenančios draugės, dalinuosi jais su kitais. Tik atkreipiu dėmesį – šie mano patarimai iš 2019 metų gegužės mėn. kelionės, tad kainos gali būti pasikeitusios, ir gali būti daug daugiau variantų, kaip iš oro uosto atvykti į miesto centrą.
Kelionė labai dažnai prasideda oro uosto ir ieškoma praktinė informacija – kaip iš jo pasiekti miestą. Šįkart – iš naujojo, atokiai įsikūrusio oro uosto. Labai patogus variantas – Havaist autobusai. Priklausomai nuo krypties, važiuoja kas 15 – 30 min. Stoja prie pat oro uosto pastato, šalia galima įsigyti ir Stambulo transporto kortelę bei ją papildyti – yra ir automatai, ir kioskelis su pardavėju. Kortelė būtina, niekaip kitaip Stambulo visuomeniniame transporte atsiskaityti nepavyks. Ir sekite stoteles, kur išlipti iš autobuso, nes manoji pagal schemą turėjo būti trečia, realiai buvo pirma.
Bet šiaip visi – ir oro uoste, ir autobuse – labai paslaugūs, pasistengs jums padėti. Visuomeninis transportas (autobusai, metro, tramvajus, laivai) Stambule tikrai pigus, pvz., vienas važiavimas autobusu – apie 0,5 Eur. Ir visose šiose transporto priemonėse galima atsiskaityti ta pačia Stambulo transporto kortele.
Taksi kainos taip pat gerokai pigesnės nei Lietuvoje, labai patogu atsisiųsti taksi programėlę (aš naudojausi BiTaksi) – ja kviečiant automobilį nurodoma konkreti jūsų buvimo vieta, tad išvengiama procedūros angliškai nekalbančiam „centriukui“ paaiškinti, kur esate. Jų vairuotojai naudoja navigaciją, tad ir jus, ir jums reikiamą adresą suras be jūsų pagalbos. Viena rekomendacija – pasistenkite niekur nevažiuoti maždaug 16.30-18.30 val., nes pakliūsite į milžiniškus kamščius. Jei jau būtinai reikia kur nors važiuoti tuo laiku, pasistenkite, kad jūsų maršrutas apsiribotų tramvajumi ar metro. Beje, Google Maps programėlė, rodydama greičiausius kelionės variantus, metro kažkodėl stumia žemyn, primygtinai siūlydama rinktis autobusus, beviltiškai įstrigusius kamščiuose. Gal tiek apie transportą.
Toliau – trumpai apie maistą. Stambule jo daug, skanaus, už įvairią kainą. Puikiausiai papietauti galima už maždaug 1,5 Eur – tiek kainuos balik ekmek – šviežios keptos žuvies sumuštinis su duona ir salotomis. Tikrai skanu! Pavyzdžiui, prie Galatos tilto. Tik nepatingėkite pereiti tiltu į kitą pusę, truputį toliau nuo visų turistinių objektų ir pakrantėje rasite puikių vietų. Kur jau kur, bet Stambule ir gatvės maistu, ir greitu maistu galima tikrai drąsiai mėgautis.
O jei norisi skanios vakarienės su nuostabiu vaizdu, labai rekomenduoju 5. Kat Restaurant Bar – labai puikus maistas, geras aptarnavimas ir fantastiški vaizdai į Bosforą. Vienas iš puikiųjų terasose įsikūrusių Beyoglu rajono restoranų. Tik kai prieisite prie nieko neišsiskiriančio daugiaaukščio, negalvokite, kad paklydote, o drąsiai kilkite liftu iki viršaus. Taip, restoranas įsikūręs daugiabutyje.
Dėl lankytinų objektų – čia jau kiekvienas turi pasirinkti, kas kam patinka. Mano šios kelionės atradimas (vėlgi po rekomendacijų) – 1600 metų senumo Theodosius Cistern. Niekuo nenusileidžia Basilica Cistern, tik nėra jokių eilių ir kol kas nereikia mokėti. Beje, dar dėl kainų – jei užsuksite į garsųjį prieskonių turgų, neskubėkite pirkti ir pirma palyginkite kainas. Atkreipkite dėmesį, aišku, į kokybę, bet mano pastebėjimu – kainos kur kas mažesnės išėjus iš turgaus pastato, jo prieigose, nei pastato viduje.
O kur apsistoti? Na, manau, tikra neverta taikytis į patį senamiestį, prie pagrindinių lankytinų objektų. Mano asmenine nuomone, idealu susirasti laikinus namus Stambule kažkur netoli Galatos bokšto, nes ir pagrindiniai lankytini bus netoli, ir populiaroji Istiklal gatvė šalia, ir barų, parduotuvių nereikės toli ieškoti, ir kainos patrauklesnės 🙂
