Kelionės laikas: 2025 m. rugpjūtis
Šalis: Latvija
„Kur tu čia – Jordanijoje“, – nustemba draugė, kai rodau jai nuotraukas, kuriose aš įsikomponavusi tarp geltonai rausvo smiltainių uolų.
„Na, kaip ir ne“, – mykiu, nes atsakymas nėra labai įspūdingas. Na, iš tiesų, aš čia ne kokioje Petroje, bet kaimyninėje Latvijoje, prie spalvingųjų Veczemių uolų. Anot informacijos Latvijos turizmo svetainėje, tai – įspūdingiausia ir spalvingiausia smiltainio uolų grupė Vidžemės pajūryje. Realiai tai maždaug 6 metrų aukščio skardis, kur kelių šimtų metrų atkarpoje atsidengia raudono smiltainio uolos su olomis, nišomis, grotomis ir kitais dariniais. Pagal tai, kokiu rakursu jas nufotografuosi ar pati nusifotografuosi tarp jų, uolos ir olos gali atrodyti ir labai įspūdingai, tarsi kokioje Jordanijoje, o gali be jokios paslapties atskleisti, kad čia tiesiog tokia originalesnė gimtosios Baltijos paplūdimio atkarpa.
Trys priežastys, paskatinusios atvažiuoti į Saulkrastus
Įspūdingos pakrantės uolos, pustuščiai paplūdimiai, per jaukius miškelius besiriekiantys takai – tokie buvo pagrindiniai šiemetinės kelionės į Latvijos pajūrį akcentai.
Atrodo, kelionės į Latviją jau tampa tradicija – kelis kartus lietuvišką pajūrį iškeitėme į Liepoją, pernai žvalgėmės aplink Kolkos ragą, šiemet patraukėme į Saulkrastus (Saulkrasti). Pasirinkimo priežastys: čia dar nebuvau, mačiau gražių nuotraukų iš šių kraštų, pagal kilometražą atstumas panašus kaip iki Palangos, tik, žinoma, važiuoti tenka kiek ilgiau. Tą kelionę dar pailgina už Rygos nutikusi kažkokia avarija ir dėl to susidariusi automobilių grūstis, kurios dalį apvažiuojame nuošalesniais keliukais.
Saulkrastai 50 km atstumu nutolę nuo Rygos, tad kamščiai važiuojant link čia nėra retenybė. Pats miestelis nėra kažkuo ypatingas, nors savo istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus pradžios, kai čia iškilo pirmieji vasarnamiai, įrengta nauja maudymosi vieta, pavadinta Neubad (Neibadė) ir XIX amažiaus viduryje kurortas labai suklestėjo.
Dabar tai tiesiog nedidelis, jaukus pakrantės miestelis, kuris pastaruoju laiku sparčiai atsinaujina. Apie tai liudija naujos parduotuvės, poilsio apartamentų kompleksai. Apsistojome viename jų, visai pakrantėje – arčiausiai jūros esančio pastato gyventojai saulėlydį gali stebėti iš savo balkonų. Vaizdas iš mūsiškio – į miestą, į šalia esančią estradą, tad iki saulėlydžio teks paėjėti.
Bet pirma – paplūdimys ir maudynės, nes į Latviją pataikėme atvykti vieną iš nedaugelio šiltų šios vasaros dienų. Einame į paplūdimį šalia Kišupės upelio, kuris įteka į jūrą netoli mūsų apartamentų. Paplūdimys didžiulis, žmonės tradiciškai susibūrę prie pagrindinių įėjimų. Paplūdimyje – tvarkingos persirengimo kabinos, kiek paėjus randame ir kavinę.
Buvau girdėjusi, ir lankantis prie Kolkos rago, Jūrmaloje pačiai teko įsitikinti, kad Rygos įlankoje Baltija sekli, tad norint paplaukioti, teks ilgokai bristi. Saulkrastų paplūdimys sugriauna šį mitą – žengus kelis žingsnius jau galima plaukti. Tik jūros vanduo čia kažkodėl mums neįprastos rusvos spalvos. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar čia dėl šalia įtekančios upės, ar dėl kitų priežasčių. Bet pirmas įspūdis nenuteikia maloniai, o jį dar sustiprina pakrantėje bangų išmestos medienos atplaišos, panašu, jau ilgai gludintos vandens. Bet kiti žmonės, net ir vaikai maudosi, diena karšta, tad neriame į tas rusvas Baltijos bangas ir mes. Ir nieko, kaip ir viskas gerai.
Pirmos dienos paplūdimio laikas, vakarienė ir fantastiškas saulėlydis nuteikia labai maloniai. Gal ir tiesa, kad čia gražiausi saulėlydžiai visoje Latvijoje. 🙂
Vidžemė – ne tik jūros pakrantė
Kitos dienos rytas išaušo apniukęs, tad planą A keičia planas B – vietoj numatyto pasivaikščiojimo pakrante pasižvalgysime po artimiausius miestelius.
Vidžemėje iš tiesų yra ką pamatyti – tai ir žavūs miesteliai: Sigulda, Cėsys, Valmiera, ir Turaidos pilis, ir dar daug kitų lankytinų vietų. Gamta taip pat šį regioną gausiai apdovanojo: čia ir jūros pakrantė, ir ežerai, ir vingiuojanti upė Gauja – vietų poilsiui ar aktyviai veiklai tikrai platus asortimentas. Bet mes atvažiavome tiesiog pailsėti, o ne leisti laiką automobilyje lankant įvairius objektus, tad randame žemėlapyje artimiausius miestelius ir brėžiame maršrutą.
Pirma lankytina vieta – už maždaug 18 km esantis Birini miestelis (lietuviškai turbūt Byrinis). Miestelyje verta aplankyti 1860 metais pastatytus Byrinių rūmus (Birinu Pils), priklausiusius fon Pistolkorsų šeimai.
Įspūdingi rožinės spalvos pastatai, parkas ir du ežerai, vandens bokštas, iš kurio galima apžvelgti beveik visą rūmų teritoriją, senų medžių alėjos, arklidės, restoranas – visa tai apvaikščioti užtruks mažiausiai valandą.
Beje, jei norite, rūmuose galite ir apsistoti – čia įrengtas viešbutis, vyksta konferencijos, seminarai. Rūmai ir parkas – tokia maloni stotelė tarp pajūrio pasivaikščiojimų ir galimybė įsitikinti, kad Vidžemė – tai ne tik jūros pakrantė.
Kitas sustojimas – senas Hanzos sąjungos miestas Limbažiai (Limbaži). Nuo 1223 metų žinomame miestelyje pasivaikščiojome po nediduką senamiestį, aplankėme įdomų Sidabro muziejų, apžiūrėjome XIII amžiuje statytos pilies, Rygos arkivyskupo vasaros rezidencijos, griuvėsius.
Čia ir papietavome. Ilgai nesigilinę į meniu užsisakėme silkės, salotų. Didelei mūsų nuostabai, silkę gavome keptą – Lietuvoje tokios nebuvau ragavusi.
Papietavus prašviesėjo ir akyse, ir lauke – pasirodė saulė. Tad vėl pasukome link pajūrio, o iš čia jau visai netoli iki Veczemių uolų. Objektas šiuose kraštuose labai populiarus, bet paskutinius penkis kilometrus iki jo tenka dardėti ne pačios geriausios kokybės žvyrkeliu. Pamačius jo pakraščiuose kelio ženklus, draudžiančius sustoti, pasidaro aišku, kad automobilių stovėjimo aikštelė bus mokama. Bingo! Sumokame 3,5 euro ir einame apžiūrėti tų stebuklingų uolų.
Žingsniuojame per kempingo teritoriją. Matome, kad čia galima apsistoti ir nameliuose, ir palapinėse. Statyti jas galima ir ant šlaito su vaizdu į jūrą. Geru oru tai puiki milijono žvaigždučių nakvynės vieta su tikrai pavydą keliančiu vaizdu.
Leidžiamės prie uolų. Daugiausia įspūdžių prie pirmųjų, nes čia galima užeiti į vidų, nusifotografuoti įvairiais rakursais. Vėliau akis jau pripranta prie šios kitokios pakrantės vaizdų, vis mažiau randame ką įamžinti nuotraukose. Uolos pakrante driekiasi kelis šimtus metrų, toliau paplūdimys darosi vis labiau akmenuotas.
Kiek girdime, ne mažiau kaip trečdalis uolų apžiūrinėtojų kalba lietuviškai.
Atgal nuo uolų grįžtame per pakrantės miškelį. Kas keliasdešimt metrų ilgesiam ar trumpesniam laikui prisėsti kviečia poilsiavietės, laužavietės. Braliukai latviai pasirūpina, kad jūros pakrantėje būtų patogu ir vaikščioti, ir ilsėtis.
Pakrante link Baltosios kopos
Kitą dieną šviečia saulė, tad realizuojame vakarykštį planą A – keliausime pakrantėmis iki Baltosios kopos (Balta kapa). Nuo mūsų apartamentų iki kopos – kiek daugiau nei 5 km. Ėjimas pakrantės miškeliu labai malonus – eini miško pakraščiu, klausaisi jūros ošimo, o pro pušų viršūnes vis atsiveria smėlio kalvos ir upelio vingiai. Pačioje Baltosios kopos viršūnėje, 18 m aukštyje įrengta aikštelė – puiki apžvalgos vieta, iš kurios matyti Rygos įlanka ir Inčupės žiotys. Įspūdingas vaizdas!
Pakeliui praėjome ir patogiais mediniais takais tarp statesnių kopų, įrengtas ne vienas patogus privažiavimas prie paplūdimio – tėvams su vaikų vežimėliais, neįgaliesiems tikrai nebūtų sudėtinga pasiekti jūrą.
Palyginti neilgoje atkarpoje aptikome net kelias kavines. Vienoje jų leidome sau pasimėgauti desertu, kitoje, netoli Baltosios kopos, papietavome prieš grįžtant atgal.
Kitomis dienomis aplankėme ir įvertinome dar kelis paplūdimius. Jei Lietuvoje iš bendro konteksto iškrinta tik jūros pakrantė ties Olando kepure, kur smėlėtus paplūdimius pakeičia akmenuoti, o kopas – skardis, tai Latvijoje įvairovė kur kas didesnė. Saulkrastų paplūdimių teritorija driekiasi apie 17 km, ir pakrantė labai nevienoda. Pavyzdžiui, Lilastėje ji smėlėta, o gerokai toliau, ties Zvejniekcieme akmenuota. O kur dar prieš tai aprašytos spalvoto smiltainio uolos.
Labiausiai lietuviškuosius paplūdimius man priminė Lilastės paplūdimiai, šalia yra ir gerai vertinama kavinė. Tik kas čia nepatiko – automobilio aikštelės kaina – 2,5 euro/val.
Carnikavoje jau elgėmės apdairiau, bet čia abi stovėjimo aikštelės buvo nemokamos. Viena jų – šalia naujai įrengtos, plytelėmis išklotos promenados, kuri vingiuoja per labai žavų pušyną. Pasivaikščiojimas juo – tikras malonumas, nors tenka eiti beveik 2 km. Kitą kartą, jau prieš grįžtant į Lietuvą, Carnikavoje suradome kur kas arčiau jūros esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Ji buvo pakankamai erdvi ir taip pat nemokama. Paplūdimiai – platūs, smėlėti. Vienoje dalyje stebime įdomų vaizdą – medžiai tarsi nuslinkę žemyn iš miško, bet taip ir liko stovėti atsirėmę į smėlėtą šlaitą. Tik vaikščiojant atkreipėme dėmesį, kad jūra keliose vietose atrodė nelabai maloniai – prie kranto bangų suneštos juodos jūržolės pavertė vandenį marmalu, į kurį nesinori bristi.
Kas tikrai patiko ir maloniai nustebino Latvijoje – tai patogūs takai ir priėjimai prie jūros. Čia keliukais, mediniais takais ar promenadomis nueisi ten, kur akys veda, ir visur rasi suolelių, informacinių stendų, šiukšliadėžių, tualetų. Labai patogu šeimoms, dviratininkams, bėgikams – pajūris subalansuotas ir ramiam pasivaikščiojimui, ir aktyvesniam rytui.
Latvijos pajūris pasirodė tikrai draugiškas mėgstantiems vaikščioti: gali skaičiuoti kilometrus promenadomis, mediniais takais ar pakrantės smėliu; gali rinktis akmenis ir uolas ar švelnų smėlį; gali slėptis pušynų pavėsyje ar laukti saulėlydžio ant kopos.
Latvijos ir Lietuvos pajūris: keli pastebėjimai iš kelionės
Kelionėje natūraliai ėmiau lyginti du Baltijos krantus – lietuvišką ir latvišką. Latvijoje Vidžemės pakrantėje randi akmenuotus ruožus ir rausvo smiltainio atodangas, o Lietuvoje akį dažniau džiugina ištisinis balto smėlio kilimas ir Kuršių nerijos kopos. Tas pats Baltijos jūros horizontas, bet du visai skirtingi „rėmai“.
Kurortinis ritmas irgi kitoks. Latvijoje Saulkrastai siūlo ramesnį tempą: Baltosios kopos panorama, pušynai, pasivaikščiojimas palei jūrą be skubos, o lietuviški kurortai kur kas šurmulingesni, išskyrus nebent Pervalką ir Preilą.
Pajūrio takai – abiejų stiprybė. Latvijoje smagu eiti aiškiai sužymėtais pajūrio maršrutais – nuo Saulėlydžio tako Saulkrastuose iki promenados Carnikavoje. Lietuvoje taip pat netrūksta gerai prižiūrimų priėjimų prie jūros, pavyzdžiui, pažintiniai takai Kuršių nerijoje.
