Pavilnių regioninis parkas

Taip, prie šito pažintinio tako aprašymo nėra nurodyta kelionės laiko, nes vaikštau juo kelis kartus per metus. Tai iš tiesų mano mėgstamiausias pažintinis takas Vilniuje, kuris labai tinka ir ramiam savaitgalio pasivaikščiojimui, ir trumpam ištrūkimui į gamtą per šiek tiek prailgintą pietų pertrauką.

Kaip matote iš nuotraukų, takas gražus visais metais laikais. Kuo jis man patinka? Turbūt galėčiau išvardinti kelias priežastis. Pirmiausia, galima rinktis labai skirtingas jo variacijas: 2,8 km, 3,7 km ar 5,3 km ilgio trasas ar dar susidėlioti kitus variantus. Eiti tikrai nenuobodu, nes aplinka vis keičiasi: miškas, piliakalnis, pieva, atodanga, kurią galima pamatyti iš apačios arba galima ant jos užlipti, sodas, šalia čiurlenanti Vilnia. Reljefas įvairus – tenka ir kilti aukštyn, ir leistis žemyn. Danga: laiptai, miško takelis, asfaltas, mediniai laipteliai. Žodžiu, galima pasirinkti maršrutą pagal turimą laiką ir nuotaiką. Iššūkių gali kilti žiemą, kai daugiau pasninga, o takai, ypač laiptai nenuvalyti, nes tuomet leistis ir kopti laiptais būna tikrai sudėtinga – tenka labai tvirtai rankomis įsikibti į turėklus.

Nuo Prancūziškojo malūno iki Pūčkorių piliakalnio

Man labiausiai patinka pasivaikščiojimą pradėti nuo Belmonto vandens malūno ir krioklių (Belmonto g. 17), nes čia yra tikrai erdvi parkavimo aikštė , kurioje iki šiol visada rasdavau vietą automobiliui. Nemokama. Kol kas. Patogu čia pradėti ir baigti, nes žygio pabaigoje čia esančiuose restoranuose galima papietauti, atstatyti prarastas kalorijas. Maisto ir aptarnavimo kokybė – na, čia jau kaip Jums pasiseks, nes būna visaip. 🙂

Beje, ieškodama informacijos apie šį pažintinį taką, sužinojau, kad pavadinimas Belmontas kilęs iš italų kalbos žodžių junginio „bello monte“, t. y. „gražus kalnas“ ir čia nuo seno buvo vilniečių mėgstama poilsi vieta. O XIX amžiuje čia buvo pastatytas malūnas, kurio savininkas buvo  prancūzas Karolis Devimas. Šalia malūno buvo ir smuklė. Sakoma, kad savininkui verslas nelabai sekėsi, ir malūnas bei smuklė perėjo į kitų šeimininkų rankas, tačiau malūnui ilgam prilipo pavadinimas – Prancūziškasis. Malūnas veikė ilgai, net po Antrojo pasaulinio karo čia buvo malami grūdai.

Užtvanka ir dabar galima pasigrožėti. Taip pat galima virš jos esančiu tiltu pereiti į kitą Vilnios pusę. Na, arba galite paėjėti truputį toliau ir pereiti upę kabančiu tiltu. Prie jo rasite ir stendą su visų trijų maršrutų schemomis – rinkitės, kuris takas Jums labiausiai patinka.

Aš dažniausiai pereinu per tiltą virš užtvankos, ir, kaip rodo pažintinio tako rodyklė, kylu aukštyn į kalną, o paskui plačiu miško takeliu traukiu tolyn per Tuputiškių botaninį draustinį. Pavasarį čia galite pasigėrėti mėlynuojančiomis žibutėmis. Dar kiek paėję ant šlaito išvysite suolelį, ant kurio prisėdę galėsite pasigėrėti prieš akis atsiveriančiu slėniu ir vaizdu į Jurkromelio ežerą. Žinoma, jei tuo metu ant medžių nebus lapų. Dar toliau laiptais nusileisite žemyn prieisite šaltinį. Netrukus už jo – Pūčkorių piliakalnis. Jis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII–XIV a. Kažkur skaičiau, kad tyrinėjant piliakalnį rasta keramikos šukių, geležinis pjautuvas, akmeninio grindinio liekanų. Jo papėdėje rasti akmens amžiaus titnaginiai dirbiniai, keramikos šukės, X a. kalavijas ir kiti radiniai išduoda, kad kažkada čia buvo gyvenvietė.  Piliakalnio aukštis – 18 metrų ir tikrai verta ant jo užsilipti, apsižvalgyti aplink. Visur, kur akys užmato, driekiasi miškai. Man čia visada kyla klausimas – o tai kur tas didysis miestas Vilnius?

Įspūdingi vaizdai nuo Pūčkorių atodangos

Nusileidus nuo piliakalnio – automobilių aikštelė, tad pasivaikščiojimą galima pradėti ir šioje vietoje. Toliau takas veda per pievą su saulės laikrodžiu. Užkilę laiptais pasigėrėsite Vilnios upe iš aukšto, o dar paėję kitais laiptais nusileisite žemyn.

Netrukus prieisite kelis gyvenamuosius namus – buvusio palivarko ir buvusios patrankų gamyklos liekanas. Kairiajame upės krante išlikęs palivarko gyvenamasis pastatas – su kolonomis ir mūriniais pastatais. Kiek tolėliau esančiam buvusios Pūčkorių patrankų liejyklos pastatui pasisekė kur kas mažiau, jis gerokai apgriuvęs. Manoma, kad patrankos čia buvo liejamos XVI amžiuje, o XIX amžiuje patrankų gamykla virto popieriaus fabriku, veikusiu iki Pirmojo pasaulinio karo, po kurio jo įrenginiai išgabenti į Vokietiją.

Ties buvusiu palivarku teks apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau. Lengviausias variantas – asfaltuotu keliu grįžti iki palikto automobilio. Vidutinis – eiti tiesiai tolyn ir grįžti atgal Vilnios pakrante, iš apačios pasigėrėti Pūčkorių atodanga, praeiti pavasarį baltai žydintį sodą. Na, ir trečiasis, įdomiausias variantas – pereiti per tiltą ir užkopti į 65 metrų aukščio ir 260 metrų pločio Pūčkorių atodangą. Radau informacijos, kad ši atodanga aukščiausia Lietuvoje ir saugoma kaip gamtos paminklas. Čia įrengti mediniai takeliai, laipteliai, apžvalgos aikštelė. Tai pati populiariausia pažintinio tako vieta, nes nuo jos atsiveria tikrai fantastiška Vilnios slėnio panorama (beje, jos centre – dabartinio LR Prezidento namas). O ir patekti čia, turiu omenyje atodangą, nesudėtinga – visai šalia – S. Batoro gatvė, ir priėjimas labai lengvas, nereikia niekur kopti.

Eiti Pūčkorių pažintiniu taku galima pradėti ir nuo šios atodangos. O jei ėjote mano siūlomu maršrutu, dabar yra du variantai – arba traukti taku tolyn per mišką, kelis kartus kilti bei leistis ir išeiti prie jau minėto informacinio stendo su visais trimis maršrutais, arba tuo pačiu keliu grįžti atgal iki palivarko ir Vilnios upės pakrante pareiti atgal iki automobilių stovėjimo aikštelės prie Belmonto krioklių.

Trumpa praktinė informacija

Kaip jau minėta, pažintinio tako pradžią rasti nesudėtinga – automobilių aikštelė prie Belmonto pramogų ir poilsio centro (Belmonto g. 17). Navigacija vietą žino.  Privažiavimas asfaltuotu keliu.

Nuoroda į maršrutą: https://www.pavilniai-verkiai.lt/puckoriu-pazintinis-takas/