Kelionės data: 2022 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Būna taip – norisi kažkur išeiti pasivaikščioti į gamtą bet, bet niekaip nesugalvoji, kur – vienur jau daug kartų būta, toli važiuoti nesinori. Idėja pasukti link Naujosios Vilnios kilo besižvalgant po portalo neakivaizdinisvilnius.lt  siūlomus maršrutus – rinkomės tokį, kuriame galėtų būti daugiau žalumos, nes laukė tikrai graži žydinčios gegužės diena.

Popieriaus fabrikas ir Naujosios Vilnios pilkapynas

Pirmas objektas, pasiūlytas maršrute, turėjo būti Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Apžiūrėjome per tvorą (į vidų patekti neįmanoma) gerokai apgriuvusį administracinį pastatą su kolonomis, pamatėme maršruto aprašyme minimą gamybinį pastatą su aukštu kaminu. Tiesą sakant, jei ne maršruto aprašymas, pro šią vietą turbūt praeičiau labai nesižvalgydama, o dabar sužinojome, kad čia 1823 metais įkurta įmonė vadinama seniausiu fabriku Lietuvoje. Daug labiau nei pati įmonė mus sudomino šalia jos esantis užtvankos suformuotas tvenkinys, tad nusprendėme nepaisyti maršruto ir apžiūrėti mus labiau dominančias vietas. Perėjus užtvanką kitoje gatvės pusėje akis patraukė pienėmis ir dar kažkokiomis nepažįstamomis gėlėmis žydinti kalva. Google maps paaiškino kad, kad tai – Naujosios Vilnios pilkapynas, jo vietą rasite čia.

Kaip teigiama įrengtame stende, šiame pilkapyne iki mūsų dienų išliko keturi pilkapiai, prieš tūkstantį metų žmogaus rankomis supilti.

Užlipus į viršų atkreipėme dėmesį į įdomius akmenis su ženklais. Kitas stendas paaiškino, kad čia pabertuose akmenyse iškalti įrašai, rasti įvairiuose Lietuvos vietose esančiuose akmenyse. Tikrieji paslaptingi akmenys išlikę savo vietose, o jų įrašus galima pamatyti šiuose. Ką tie ženklai reiškė, dabar sunku pasakyti. Yra įvairių versijų – gal tai buvusio rašto liekanos, riboženkliai ir panašiai.

Rokantiškių pilies istorija

Pagal pirminį neakivaizdinisvilnius.lt pasiūlytą kelionės po Naująją Vilnią maršrutą toliau turėjome traukti link senųjų kapinių, bet gegužės žiedai ir žaluma paragino pasukti link Rokantiškių piliavietės, kurią jau buvome pastebėję važiuojant pro šalį. Pasirodo, čia ne šiaip sau žavus piliakalnis, jis dar gali pasigirti ilga ir įdomia istorija, kurią pasakoja prie jo įrengtas stendas. Lietuvos metraštyje pateikiama legenda, kad pilį šioje vietoje pastatė ir ją Alšia pavadino Lietuvos kunigaikščio Romunto sūnus, kunigaikščių Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis Alšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Alšėniškių giminės protėvis. XIX a. istorikas Mykolas Balinskis spėjo, kad pirmoji medinė pilis Rokantiškėse galėjo būti pastatyta XII a. Atliekant archeologinius tyrimus rasta stulpavietė ir šukė leidžia manyti, kad pilis čia galėjo stovėti ir anksčiau.

1533 metas Rokantiškių pilis buvo kunigaikščių Alšėniškių tėvonijos pilis. Vėliau Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis pardavė ją karaliaus Žygimanto Senojo žmonai Bonai Sforcai. Suintrigavau?  Tada tolimesnę pilies istoriją paskaitysite patys šalia piliavietės įrengtame stende. Dabar tik žvelgiant į informacinius stendus ir buvusios pilies planus kiekvienas gali vaizduotėje pasistatyti savo pilį 🙂

Pilies prieigose ir dabar išlikę buvusio Strielčiukų kaimo, kuriame, manoma, gyveno pilies gynėjai, pastatai. O norintys ne tik pasižvalgyti po apylinkes nuo piliavietės viršaus, bet ir daugiau pajudėti, gali prasieiti Strielčiukų žygtakiu – jo planą rasite prie piliavietės. Galima rinktis 2,4 arba 3,5 km. Mes pasirinkome ilgesnįjį variantą ir labai smagiai pasivaikščiojome. Toks trumpas takas tikrai visai geras sprendimas, kai esi mieste ir tarp darbų ar po darbų norisi šiek tiek prasieiti.

Kiti lankytini Naujosios Vilnios objektai

Sugrįžus po pasivaikščiojimo Strielčiukų žygtakiu, prisiminėme savo pirminį planą – geriau susipažinti su Naująja Vilnia ir apžiūrėti kitus neakivaizdinisvilnius.lt siūlytus objektus. Taigi, šiek tiek automobiliu, šiek tiek pėsčiomis Naujojoje Vilnioje dar apžiūrėjome medinę Šv. Petro ir Povilo cerkvę. Novovileiske XIX a. pabaigoje gyveno daug stačiatikių, todėl 1903 metai pradėta statyti cerkvę. Kadangi čia gyvenę darbininkai buvę neturtingi, statybos užtruko ilgai – cerkvė pašventinta 1908 metais. Vėliau gavus pinigų iš Peterburgo buvo pradėta statyti mūrinė cerkvė, bet per karą ji buvo nugriauta. Taigi, iki šiol Naujojoje Vilnioje stačiatikiai renkasi į tą pačia nedidukę medinę cerkvę, vienintelę tokią išlikusią Vilniuje.

Na o tame pačiame Novovileiske tokie patys neturtingi katalikai, gavę 1906 metais Vilniaus generalgubernatorius leidimą pasistatė tikrai įspūdingo dydžio neogotikinę geltonų plytų Šv. Kazimiero bažnyčią. Teko skaityti, esą dėl taupumo inžinieriaus A. Filipovičiaus-Duboviko projektas buvo supaprastintas. Gal ir gerai, nes ir supaprastinta bažnyčia matoma nuo daugelio Naujosios Vilnios apžvalgos vietų.

Apžiūrėjome dar ir kitą – Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, pradėta statyti 1938 metais, bet dėl sovietų okupacijos pagal paskirtį pradėtą naudoti tik 2005 metais, pastatytą Brolių Mozerių fabriko pastatą, geležinkelio stotį, šalia kurios tremtinių atminimui 1991 metais pastatytas paminklas „Prarastoji karta“, stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, kokiais buvo vežami žmonės. Dėmesį dar atkreipė buvęs „Draugystės“ kino teatro pastatas, dabar turintis „ant kaktos“ „Maximos“ iškabą.

Žodžiu, pabuvome turistais Naujojoje Vilnioje. Ir ką – visai įdomiai praleidome gerą pusdienį.

P.S. Aprašymai apie objektus parengti pagal stenduose prie jų pateiktą informaciją, pasinaudota ir portalu neakivaizdinisvilnius.lt