Kelionės data: 2014 m. spalio 8 d.
Šalis: Marokas
Essaouira (lietuviškai verčiamas kaip Savira) – nuostabus žydras miestas su uostu Atlanto pakrantėje turėjo tapti poilsio vieta po kiek daugiau nei dvi savaites trukusios mūsų kelionės po egzotiškąjį Maroką – po treko Atlaso kalnuose, po iškylos dykumoje.
Kad tos kelios dienos neprailgtų, nusprendėme pasidaryti tokį mini žygelį – pasivaikščiojimą Atlanto pakrante. Norėdamos išvengti vaikščiojimo pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu, sugalvojome planą – nuvažiuosime vietiniu autobusu iki Sidi Kaouki miestelio, o paskui pėsčiomis pareisime į Essaouirą. Pagal mūsų apskaičiavimus atstumas turėjo būti apie 13 km. Taigi planavome eiti neskubėdamos, pasimaudydamos. Tokie buvo planai. Realybė pasirodė esanti kiek kitokia…
Ožkos medžiuose
Pirmas iššūkis buvo surasti autobusų stotelę Essaouiros medinoje (senamiestyje). Ją radome palyginti nesunkiai, kur kas sudėtingiau buvo išsiaiškinti, kada važiuos autobusas mums reikiama kryptimi. Taksi vairuotojas entuziastingai tikina, kad artimiausias tris valandas mums reikiama kryptimi nevažiuos joks autobusas, bet jis galėtų mums mielai padėti. Nepatikime juo, ir gerai – autobuso sulaukiame gerokai anksčiau. Tiesa, kažkieno oficialiai paskelbta versija, kad jis išvažiuos 11.15 val. nepasitvirtino – išriedėjome 15 min. vėliau. Mūsų bendrakeleiviai – ir vietiniai, ir turistai. Po pusvalandžio kelionės pasiekėme Sidi Kaouki – nedidelį miestelį. Mano bendrakeleivė dar pasiūlė kiek paėjėti į priešingą pusę – esą, per greitai pasieksime Essaouirą, nebus ką veikti likusią dienos dalį. Na, pasivaikščiokime, nors man žvelgiant į pakrantę jau pradeda kirbėti šiokių tokių abejonių. Pasivaikščiojusios dar išgeriame pakrantės kavinėje apelsinų sulčių ir apie 13 val. išsiruošiame į kelią. Tiesą sakant, kelio kaipo tokio nėra, einame bekele. Fotografuojame ant bangų besisupančias žvejų valtis, vėjo malūnus, pakrantėje sutūpusias žuvėdras...
Kiek paėjus – prieš akis šlaitas, ant jo – baltas namas. Suprantame, kad mes jau užkopėme ant Cape Sin kyšulio. Toliau vienas kelias veda link vandenyno, kitas – tolsta nuo jo. Mes, žinoma, pasukame vandenyno link. Pakeliui išvystame tik Maroke įmanomą vaizdą – į medžius sulipusias ožkas. Ant žemės žolės nedaug, tad maisto paieškos suginė jas į medžius – čia nors lapų gali paskabyti. Žinoma, puolame įamžinti šiuos vaizdus. Juo labiau, į medžius sulipusios raguotosios mielai mums pozuoja.
Kopos labai smagu! Tikrai?
Žingsniuojame toliau. Supypsėjusiame telefone perskaitau brolio žinutę – Lietuvoje jau gana vėsu, tai pataria mums pasišildyti. Aha, šildomės nuoširdžiai. Tiesą sakant, tos šilumos jau galėtų būti ir mažiau, nes saulė kepina tikrai labai stropiai. O čia dar netikėtai kelią pastoja smėlio kopa – visai smagiai kabarojamės aukštyn, paskui – žemyn nuo jos. Bet smagumas pradeda blėsti, kai kelią užtveria antra, trečia kopa. Tarp jų lyg džinas iš butelio išnyra piemuo su avimis. Kur jis čia jas gano? Ką jos čia – smėlį ėda? Nes augalų – nei užuominos. Bandom išklausti apie kelią link Essaouiros. „Essaouira, Essaouira...“ – palinkčioja galva piemuo ir dingsta tarp smėlio kopų.
Negalėdamos praeiti pakrante (kopos jau tikrai atsibodo – atima per daug jėgų), kabarojamės šlaitu aukštyn – gal čia pavyks lengviau praeiti. Aha! Čia jau apskritai prasideda „linksmoji“ dalis – brendame per smėlį tarp mažų tujų, argano medžių, kažkokių žemų krūmelių. Vietomis pasitaiko akmenuotas takas, bet dažniau klampojame smėlėtu ožkų pramintu taku ar apskritai be jokio tako. Staiga iš kažkur iššoka du didžiuliai juodi šunys ir lodami puola prie mūsų. Sustingstame iš baimės. Laimė, netikėtai vėl iš kažkur atsiranda piemuo, matyt vietos šeimininkas, ir pasišaukia šunis. Mes išgelbėtos.
Karšta, jokio aiškesnio tako ar kelio niekur nematyti, Google maps tada dar ten nebuvo, aplink jokios gyvos dvasios, gertuvėse vanduo artėja prie pabaigos... Optimizmas visai išblėso. Laiko iki saulės nusileidimo mažėja, prožektorių neturime, o visiškai netoli Essaouiros, pasak žemėlapio, kelią mums dar pastos upė.
Kai jau pradeda imtis neviltis, prieiname kelią, vedantį link vandenyno. Deja, jis nusuka lygiagrečiai pakrantės ir veda atgal, iš kur mes atėjome. Nuo vandenyno mus vėl skiria kopos. Galvoje du klausimai: ar pavyks nusileisti iki vandenyno ir ar pasiseks praeiti jo pakrante? Užsikabarojame ant kopos viršaus ir su nerimu žvelgiame žemyn... Valio! Nusileisti žemyn, pasirodo, labai paprasta, o vandenyno pakrante netgi driekiasi kažkas panašaus į kelią. Mes išgelbėtos!
„Jau arti – net matosi atskiri miesto pastatai!“
Kiek paėjus tolumoje pasimato Essaouira. Dar gabalas kelio, bet eiti per kietą, suplūktą smėlį, paliktą atsitraukiančio vandenyno – malonumas. Nusprendžiame – kai jau pasimatys atskiri Essaouiros pastatai, prisėsime pailsėti ir suvalgysime po obuolį.
Po pusvalandžio jau besirengiant šiai taip lauktai maloniai procedūrai, staiga apsižiūrime, kad priėjome jokiuose žemėlapiuose nepažymėtą kaimelį – kopose užsislėpusį lūšnyną. Nežinome, kiek jo gyventojai tolerantiški užsienio turistams, kiek godūs jų turimiems daiktams, tad akimirksniu paspartiname žingsnį. Labai paspartiname.
Atsikvėpti ir suvalgyti obuolį išdrįstame tik tada, kai lūšnynas lieka gerokai už nugarų... O Essaouira jau kaip ir netoli – jau net atskiri pastatai matosi. Visai aiškiai. Lengviau atsikvepiame ir jau galime juokauti iš savo planų – į ką išvirto smagus pasivaikščiojimas pakrante. Artėjant prie Essaouiros gauname prizą už visus dienos vargus – priekyje kylantis miestas matosi lyg per miglą, o vandenynui atsitolinus šlapias smėlis tarsi veidrodis atspindi aplinkinius vaizdus... Nerealus grožis.
Ir netgi mus gąsdinusi upė realybėje pasirodė besanti tik keli seklūs upeliukai, įtekantys į vandenyną. Saulei leidžiantis, pradėjus dangui rausvėti prieiname riadą, kuriame esame apsistojusios. Dar vienas Maroko nuotykis baigėsi sėkmingai. Netgi spėjome grįžti iki „happy hour“ – gavome viešbutyje po skardinę šalto alaus (Maroke!). Neatsimenu, kada gėriau tokį skanų alų.