Vietą, kurioje sustojome papietauti keliaudami per dykumas Maroke, tiksliausiai būtų galima apibūdinti in the midle of nowhere. Ryte prabudome oazėje, ir toliau džipu keliavome per dykumas, kol kažkur netoli N‘Kob miestelio vairuotojas pasiūlė sustoti papietauti. Pro vartus įeiname į restorano kiemą ir aiktelime, išvydę nuostabų vaizdą – viduryje didžiulis gėlynas, horizonte kaip siena stūkso kalnai. Traukiu fotoaparatą šiam grožiui įamžinti, bet čia į tobulą kadrą įšlepsi kažkoks pilietis.

„Tik išsitrauk fotoaparatą, ir tuoj koks nors užsienietis įneša savo subinę“, – pasipiktinusi pusbalsiu lepteliu bendrakeleivei. Matyt, kiek garsiau nei pusbalsiu, nes prie gretimo staliuko pasigirsta kvatojimas: „O, subinė... Tai čia lietuvės...“

Susipažįstame. Tiksliau, jiems prisistatinėti daug nereikia, nes vienas iš netikėtai sutiktų lietuvių – žinomas lenktynininkas, tąkart vykusiame ralyje (taip, pravažiuojant matėme dykumoje automobilius) konsultavo Kazachstano komandą. O mano apkalbėtas ir kadrą sugadinęs „užsienietis“ – žinomo dienraščio fotoreporteris, su kuriuo ne kartą esame bendravę telefonu.

Žodžiu, netikėtas susitikimas ir smagūs pietūs, besidalijant Maroke patirtais įspūdžiais. Viskas prasidėjo ne nuo paties mandagiausio mano sakinio.

Kitas atvejis. Baigėsi tarptautinė konferencija Suomijos šiaurėje, Rovaniemyje. Kelis šimtus jos dalyvių autobusais atvežė į Rovaniemio oro uostą. Rugsėjis, mažai kas keliauja aplankyti Kalėdų Senelio, tad eilėje prie patikros – vien konferencijos dalyviai.  

„Galime drąsiai apkalbinėti visus aplinkinius lietuviškai, vis tiek niekas nesupras“, – juokaudama pratariu kolegei, nes puikiai žinau, kad renginyje buvome tik dvi lietuvės.

„Gal dar kol kas palaukite“, – gražia lietuvių kalba atsisukdamas prataria priešais stovintis vyriškis. Paaiškėja, taip pat vykstantis iš kitos Rovaniemyje vykusios konferencijos. Oro uoste, atrodo, buvome trys lietuviai, atsitiktinumo ar likimo gražiai sustatyti visi šalia.

Mano pavyzdžiai, tiesą sakant, kurstytų priešingą mintį – kuo garsiau kalbėkite lietuviškai, nes galite sutikti žemiečių ir puikiai su jais pabendrauti. Bet visgi smagiau, kai tautiečiai sureaguoja tiesiog išgirdę lietuvių kalbą, o ne nemalonias pastabas jų adresu. Tai toks moralas 🙂