Kelionės laikas: 2023 m. liepos 7 – 9 d.

Šalis: Lenkija

„Ką veiksi ilgąjį savaitgalį?“

 „Dar nežinau. O tu?“

„Irgi nežinau.“

„Norėtųsi kažkur tiesiog ramiai pabūti prie ežero, bet spėju, visur bus minios žmonių“.

„Tai gal į Lenkiją? Kur nors netoli, į Mozūriją. Tiesiog pasižiūrime, kur pavyks rasti nakvynę ir pagal tai planuosime“.

„Gerai!”

Maždaug toks liepos 4 d. vėlyvo vakaro pokalbis virto ankstaus liepos 6 d. ryto kelione į Lenkiją. Maršrutui parengti daug laiko nebuvo, pasinaudojome lietuviškų kelionių agentūrų, organizuojančių keliones į šį regioną, idėjomis (tariame joms „ačiū“ už tai). Aišku, netrūko ir  improvizacijų (pavyzdžiui, „karšta, reikia ieškoti ežero išsimaudyti“). Tiesa, pirminis planas – netoli, ir ramus poilsis prie ežero – virto nuvažiuotais 885 km ir aplankytu ne vienu miesteliu.

Žygimanto Augusto įkurtas miestas

Jau ieškant nakvynės Lenkijoje (taip, suprantame, tai daryti reikia kiek anksčiau nei prieš dvi dienas), kilo įtarimų, kad daugelis lietuvių Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną švęs pas kaimynus. Atvykus į (Augustow), šis įspūdis dar sustiprėjo – jausmas toks, kad aplinkui kalbančių lietuviškai yra kur kas daugiau nei lenkų kalba. Atvykome gera valandą anksčiau nei buvo numatytas mūsų plaukimas laivu iš Augustavo uosto (bilietus nusipirkome iš anksto internetu, kaina žmogui – 15,8 euro), tad prieš tai užsukome papietauti. Beje, nevėluoti padėjo ir tai, kad Lenkijoje laikas viena valanda skiriasi nuo lietuviško.

Turbūt net nereikia aiškinti, kad ir laive lietuvių buvo kur kas daugiau nei vietinių gyventojų. Buvo matyti, kad daug kas keliauja su organizuotomis grupėmis ir jų autobusai laukė prie Studzieničnos Marijos šventyklos. Keliaujantys savarankiškai tuo pačiu laivu grįžo atgal. Apie tris valandas trukęs plaukimas visai patiko – smagu  pasižvalgyti po pakrantes, įdomus ir plaukimas šliuzu. Nieko ypatingo, bet visai maloni galimybė pasimėgauti šilta vasaros diena.

Plaukimas per šliuzus – viena originalesnių turistų atrakcijų Augustave. O pasakojant apie jį, būtina priminti ir apie Augustavo kanalą. Jis turėjo sujungti Vyslos, Narvės ir Bebros intakus su Nemunu, o Nemuną su Baltija planuota sujungti Widawski kanalu. Augustavo kanalo statyba prasidėjo 1824 metais. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumus buvo pastatyta 18 šliuzų bei 23 vandenį reguliuojančios užtvankos. Vienas šliuzas buvo statomas apie 2 metus, prie jo dirbo 5–7 tūkst. žmonių. 1839 metais kanalas atidarytas laivybai. Šiuo metu Augustavo kanalas naudojamas kaip vaizdingas vandens kelias. Plačiau apie jį galite paskaityti miesto interneto svetainėje, aš irgi keliaudama bei rašydama pasinaudojau joje pateikta informacija. O jei kanalo istorija domina dar labiau, apsilankykite Augustavo žemės muziejuje.

Po plaukimo pasivaikščiojome po Augustavą. Devyniais ežerais apsuptas miestas labiau skirtas aktyvaus poilsio, ypač vandens pramogų gerbėjams. Na, o architektūros ar istorinių pastatų gerbėjai čia ilgai neužtruktų. Mes apžiūrėjome miestą gana paviršutiniškai, bet, atrodo, mažai ką praleidome.

Miesto centre – Žygimanto Augusto aikštė ir 1847 m. įkurtas parkas, aikštę supa XIX–XX amžių pastatai. Parko centre stovi Žygimanto Augusto paminklas bei fontanas. Miestą, kaip galima spręsti iš pavadinimo, įkūrė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pasakojamos dvi miesto įkūrimo legendos. Viena teigia, esą per medžioklę paklydęs karalius surado pastogę šios teritorijos gyventojo namuose. Kita, žinoma, susijusi su Barbora Radvilaite – esą Augustavo miškuose įvyko jų pirmieji susitikimai. Kuri legenda teisi – neaišku, bet Žygimantas Augustas tikrai žavėjosi šiomis apylinkėmis ir nusprendė pastatyti čia miestą, kuriam suteikė vardą ir herbą (jame matyti susipynę inicialai S.A. – Sigismundus Augustsus).

Maždaug valandos teprireikė apeiti visą miestą ir net nuklysti į jo pakraštį, ieškant rekomenduotų čia pamatyti grafičių.

Wilkasy ir Gižycko – gyvenimas prie ežero

Iš Augustavo mūsų laukė dar beveik dviejų valandų kelionė iki Wilkasy, kaimelio šalia septinto pagal dydį Lenkijoje Niegocin ežero. Dviem naktims čia įsikūrėme jaukiuose apartamentuose ir išskubėjome vakarieniauti. Vietų valgyti nedideliame kaimelyje nebuvo daug, pasirinkome taverną ant ežero kranto. Pasirodo, visas Wilkasy gyvenimas ir verda pakrantėje – čia uoste prisišvartavę daugybė įvairaus dydžio jachtų ir katerių, jiems pakrantėje įrengta visa infrastruktūra – dušai, tualetai, skalbyklos.

Daugelis atplaukusiųjų vakarieniauja tavernoje. Užsisakėme po porciją ant griliaus keptos žuvies ir jau žinant lenkiškų porcijų dydį, keptų bulvyčių ir keptų daržovių – po vieną porciją. Pirmas vaizdas, išvydus vienkartiniuose induose pateiktą maistą, nuvylė, bet nuotaiką tuoj pataisė skonis ir kaina – vakarienė žmogui (minėti patiekalai plius alus) atsiėjo po 14 eurų. Pavalgėme tikrai skaniai.

Bevakarieniaujant tavernoje pradėjo groti (ir, beje, labai neblogai) kažkokia grupė. Aha, planas buvo ramus poilsis prie ežero Lenkijoje. Realybė – sėdime jachtų ir žmonių apsuptyje, klausomės gyvos muzikos. Ir – reikia pripažinti – visai smagu 🙂

Rytojaus dieną iki pietų leidome paplūdimyje prie ežero, o vėliau patraukėme link Gižycko (Giżycko). Google maps rodė, kad iki jo mums eiti apie 4 km, tad nusprendėme eiti pėsčiomis. Iš pradžių žingsniavome patogiu dviračių taku, paskui nusprendėme trumpinti kelią ir pasukome į takelį. Toliau viskas taip, kaip tautosakoje, bet Gižycką pasiekėme, nors ir ne pačiu patogiausiu keliu.

Lankytinų objektų šiame mieste ne tiek ir daug: pasukamas tiltas, pastatytas 1860 metais. Jį,  sveriantį daugiau nei 100 tonų, galėjo pasukti vienas žmogus. Tai galima padaryti ir dabar, ši procedūra trunka apie 5 minutes. Šalia tilto – Gižycko pilis, kryžiuočių pastatyta XIV a. pirmoje pusėje. Per kelis šimtmečius ji labai nukentėjo, vėliau buvo atstatyta. Dabar pilis paversta viešbučiu, čia vyksta įvairūs renginiai.

Lietuvai Gižyckas dar svarbus, nes netoli jo buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių, vėliau paskelbtas šventuoju. 1009 metais Kvedlinburgo kronikoje aprašytas įvykis ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Vyskupo atminimui netoli pilies stovi Šv. Brunono kryžius.

Pats miestas nėra kuo nors įspūdingas. Jei taip visai atvirai, netgi nykokas. Visas jo žavesys – ežeras, jo pakrantėje prisišvartavusios jachtos, valtys, čia vykstantis gyvenimas. Dėl to jis ir vadinamas  Lenkijos vasaros sostine.

Atgal iš Gižycko grįžti taip pat nusprendėme pėsčiomis, pakeliui dar užlipome į apžvalgos bokštą. Jau netoli Wilkasy, pievoje šalia ežero pastebėjome kažkokį stambų gyvūną. Lyg karvė, lyg arklys. Fotoaparato objektyvas pritraukė vaizdą aiškiau – pievoje smulkių krūmų šakelėmis ramiai užkandžiavo briedė.

Kryžiuočių pilyse – viešbučiai

Kitą rytą pajudėjome link naujos nakvynės vietos mažame miestelyje Orzysc. Kodėl čia? Na, tiesiog jame radome tinkamą nakvynės variantą, netoli ežero. Tačiau iki jo mūsų dar laukė visas sąrašas didesnių ir mažesnių miestelių. Pirmasis objektas – Bojeno tvirtovė, pastatyta 1843–1855 metais, Prūsijos fortifikacijos pavyzdys. Dabar čia įrengtas muziejus, bet pirkti bilietą ir eiti į vidų nesinorėjo: puikus oras kvietė mėgautis saule, ežerais.

Kitas mūsų pasirinktas aplankyti miestelis – už 19 km nuo Gižycko įsikūręs nedidukas Ryno (Ryn) miestelis. Pagrindinis lankytinas objektas - 1377 metais pastatyta kryžiuočių pilis, antra pagal dydį kryžiuočių pilis Lenkijoje. 1881 metais pilis sudegė, po to prasidėjo jos kapitalinė rekonstrukcija. Dabar pilis – privati nuosavybė, joje yra viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras. Važinėjant po Mozūriją susidarė įspūdis, kad didžiojoje dalyje išlikusių (tiksliau būtų sakyti – atstatytų kryžiuočių pilių) įsikūrę viešbučiai. Tad nesibijantys vaiduoklių gali rinktis ir tokią nakvynę.

Trumpai pasivaikščiojome po miestelį, pasižvalgėme uoste (eko marina) ir patraukėme į Kenštyną (Kętrzyn). Miestelyje yra gotikinė bažnyčia, atstatyta kryžiuočių pilis, kurioje įsikūręs ir muziejus. Miestelis populiarus dėl šalia esančio vieno garsiausių Antro pasaulinio karo Hitlerio bunkerių – Vilko irštva. Kadangi ten jau lankiusi anksčiau, šįkart į jį neužsukome.

Pakeliui link Reszel (Rešlius) stabtelėjome Bezławki kaimelyje, nes važiuojant pro šalį akis patraukė tarp laukų stūksantis bokštas. Pasirodo, tai bažnyčia, įkurta buvusioje kryžiuočių pilyje. Įdomi ir graži vieta, pasisekė net patekti į vidų. Šalia esantis informacinis stendas skelbė, kad pilis pastatyta 1371 metais. Man įdomus pasirodė faktas, kad 1402-1404 metais pilyje buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.

Kitas punktas traukiant tolyn buvo Święta Lipka (Šventalieptė – taip verčiama lietuviškai). Įspūdinga barokinė bažnyčia nuo viduramžių garsėja Šv. Mergelės Marijos apsireiškimu, o turistai dar viliojami  „šokančiais" vargonais. Beje, šiame miestelyje netikėtai labai skaniai pavalgėme. Netikėtai, nes tokios tarp keliautojų populiarios vietos lankytojų stygiumi nesiskundžia, tad ruošdamos maistą nepersistengia. Karčema „Berta“ buvo maloni išimtis. Ypač meniu sudomino kažkokie pyragėliai su mėsa. Kai jų sulaukėme, paaiškėjo, kad jie labai jau panašūs į lietuviškus cepelinus, tik apvalios formos – skanutėliai, minkštutės tešlos. Užsiminus apie jų panašumą į mūsų nacionalinį patiekalą, šeimininkė paaiškino: „Vyro močiutė kilusi iš Lietuvos, iš jos vyras išmoko daug patiekalų“.

Tiesa, prieš pietus dar užsukome į netoliese esantį paplūdimį – nusprendėme, kad būtų nusikaltimas keliauti ežerų krašte ir visą dieną nepasinerti į jų vandenį. Tiesa, jau iki to laiko buvome supratę – jei matai žemėlapyje ežerą, dar nereiškia, kad pavyks į jį įbristi – daugelio jų pakrantės apaugusios krūmais, meldais ir prieiti prie vandens neįmanoma. Tad pradėjome Google Maps‘e ieškoti „plaża“.

Gerokai po pietų pasiekėme Reszel. Tai jaukus senas miestelis, galima aplankyti gotikinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, vyskupų pilį. Kažkur teko skaityti, esą šiame miestelyje buvo įvykdyta paskutinė Europoje egzekucija moteriai, apkaltintai raganavimu.

Paskutinę kelionės dieną – sekmadienį, skyrėme ilgesniam pasibuvimui prie ežero. Iš lankytinų objektų užsukome į vieną – Vygrių vienuolyną, įsikūrusį to paties pavadinimo ežero pusiasalyje. Šio kamaldulių vienuolyno teritorijoje – bažnyčia, valgomasis, vienuolių nameliai vadinami eremais, kiemai, daug dėmesio popiežiui Jonui Pauliui II – muziejumi paverstas kambarys, kuriame jis buvo apsistojęs. Kažkada buvęs turtingiausias Europoje kamaldulių vienuolynas dabar virtęs savotišku muziejumi – viskas naujai įrengta, sutvarkyta. Keistai atrodo ir viešbučio kambariais paverstos buvusios vienuolių celės –  su šiuolaikiniais baldais, plazminiais televizoriais. Įėjimas – 2 eurai. Jei važiuojate pro šalį, galima užsukti, jei tektų daryti didelį lankstą – patarčiau pagalvoti.

O šiaip pati kelionė ir Lenkija paliko gerą įspūdį: didžioji dalis kelių geri, gamta graži, miesteliai sutvarkyti, neskaniai per visą kelionę valgėme tik kartą, tad maistas tikrai kokybiškas ir gerokai pigesnis nei Lietuvoje.

Kelionės laikas: 2017 m. balandžio 21 – gegužės 1 d.

Šalis: Italija

Navigacijai liepėme vengti mokamų kelių, tad užuot važiavę tiesia autostrada, išsukome į siaurą kelelį, vedantį per laukus. Manėme, bus įdomiau taip keliauti, galėsime daugiau pasižvalgyti po apylinkes. Pirmuosius kilometrus kantriai kratėmės ne pačios geriausios kokybės keliu, šiek tiek pavydėdamos autostrada švilpiantiems automobiliams. Bet netrukus mūsų „varguolių kelelis“ pasuko tolyn nuo jos ir atsiveriantis vaizdas privertė aiktelėti – šalia vienuogynų skleidės raudonų aguonų juosta, tokių ryškių, net veriančių akis...

Panašių akimirkų kelionėje buvo ne viena: kai jau atrodo, kad viskas čia aišku, nieko labai įdomaus tą dieną nepamatysime, pasuki kur už kampo, ir prašom – siurprizas.

Nuo Gargano pusiasalio – iki pat „bato kulno“

Todėl labai siūlyčiau atkreipti dėmesį į šį sezoną vėl atsiradusius tiesioginius skrydžius iš Kauno į Pietinės Italijos miestą Barį (Bari). Prieš šešerius metus, kai tiesioginiai skrydžiai taip pat jungė Lietuvą ir Barį, teko pakeliauti po šią Italijos dalį. Tad gal mano įspūdžiai pravers dabar planuojantiems kelionę. Informacija apie kainas, nebus naudinga, nes jos per tą laiką pasikeitė, bet, neabejoju, išliko pagrindiniai sudedamieji Italijos žavesio ingredientai: graži gamta, turininga istorija, žavūs senieji miestai ir miesteliai, skanus maistas, šiluma ir žydras saulėtas dangus 🙂

Ruošiantis į šią kelionę supratome, kad maudynėms ir paplūdimiams laikas kiek per ankstyvas, tad norėjosi kuo daugiau visko pamatyti, apvažiuoti visą Apuliją iki pat šio „bato kulno“ apačios – Santa Maria di Leuca, o paskui dar užsukti ir į Gargano pusiasalį. Tad tik atskridę keturioms nakvynėms apsistojome Baryje, po to dvi nakvynes suplanavome Lecce, vieną Ostuni, dvi Vieste ir paskutinę – vėl Baryje. Toks planas susidėliojo lyginant traukinio bilietų ir automobilių nuomos kainas – iki miestų, kuriuos patogu pasiekti traukiniu (Matera, Trani, Alberobello), juo ir važiavome. Paskui išsinuomotu automobiliu jau leidomės iki Lecce, Santa Maria di Leuca ir atgal pro Barį iki pat Vieste, žinoma, dar aplankant įvairias vietas pakeliui.

Originalūs gyvenamieji būstai: grotos ir truliai

Vakare atskridus ir įsikūrus Baryje, kitą rytą mūsų pažintis su aplinkiniais miestais prasidėjo nuo Materos, beje, esančios jau už Apulijos ribų. Matera laikoma vienu seniausiu miestų pasaulyje, žmonės čia nuolat gyvena jau daugiau kaip 7000 metų. Matera garsi ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyta dėl savo sassi: natūralių ir išgremžtų urvų bei grotų, kuriuose gyveno žmonės. Tuose urvuose tilpo ir žmonių būstai, ir tvartai gyvuliams. Sasso Caveoso ir Sasso Barisano – tai du senojo miesto rajonai, dabar tapę turistų lankytinomis vietomis. Tokiomis varganomis sąlygomis žmonės čia gyveno iki 1950 metų. Ir, beje, jie labai nenoriai paliko savo namus – paskutiniuosius 15 tūkst. gyventojų valdžia tiesiog prievarta iškraustė iš urvų ir užmūrijo jų įėjimus. Tik po kelių dešimtmečių sassi vėl buvo prisiminti, tapo populiariais ir tarp turistų, ir tarp filmų kūrėjų.

Originaliuose būstuose buvo įsikūrę ir kito miesto – Alberobello – gyventojai. Jų baltai dažyti namai kūgio formos stogais, vadinamieji truliai. Pastatyti jie iš vietinio kalkakmenio nenaudojant sutvirtinimui jokio skiedinio. Taip statyti namus XVI amžiuje paskatino labai proziška priežastis – noras išvengti mokesčių, renkamų už baigtą statyti namą. Toks statybos, o ypač namų griovimo būdas pasirodė labai patogus – jei sužinai, kad atvyksta mokesčių pareigūnas, vieną akmenį iš sienos ištraukei, namas sugriuvo, jokių mokesčių mokėti nereikia. Valdininkas išvyko, kimbi į darbą, ir vėl turi namą. Iki dabar slėnyje išlikę apie 1500 trulių, miestas saugomas UNESCO ir yra itin populiarus tarp turistų. Kiek teko skaityti atsiliepimų, gegužės – rugsėjo mėnesiais geriau čia nekeliauti. Tiesą sakant, lankytojų Itrijos slėnyje netrūko ir balandžio viduryje.

O pats lietuvio ausiai skambančio miestelio pavadinimas kilęs iš žodžių „Arboris Beli“, išvertus į lietuvių kalbą reikštų gražūs medžiai – jie kažkada augo šioje vietovėje.

Lecce – pagrindinė kino apie Apuliją aktorė

Pakeliavę kelias dienas traukiniais, penktąją kelionės dieną sėdome į išsinuomotą automobilį ir Adrijos jūros pakrante vedančiu keliu pajudėjome link Lecce. Jau po keliolikos minučių turėjome progą įvertinti keliavimo traukiniais privalumus – užstrigome milžiniškame kamštyje. Išvažiavome iš Bario balandžio 25 d. – Išsivadavimo dieną (Festa della Liberazione), kai visoje Italijoje – laisvadienis, ir kai, atrodo, visi Bario gyventojai draugiškai pajudėjo link populiariųjų pakrantės miestukų Monopoli, Polignano A Mare. Taigi, galėjome įsitikinti, kad šie smagūs pakrantės miestukai su jaukiais senamiesčiais, sekmadienine vietinių passegiatta savaitgaliais ir švenčių dienomis labai populiarūs ir tarp vietinių italų. Beje, Apulija apskritai yra labai mėgstama italų atostogų kryptis, tad rugpjūtį čia iš tiesų suplūsta jų minios. Na o mes, tądien įsimaišę į poilsiaujančių italų būrį, galėjome guostis, kad nereikia vaikščioti tuščiomis miestelių gatvėmis, kad jose verda gyvenimas.

Pavakare pasiekėme savo tos dienos kelionės tikslą – Lecce. Kažkada jau teko jame pabuvoti dalyvaujant konferencijoje ir mano atmintyje Lecce kažkodėl buvo išlikusi kaip nuobodokas, saulės iškepintas miestas, tad daug iš jo nesitikėjau. Šįkart jis man pasirodė elegantiškas, meniškas miestas, šiek tiek parestauruotas, bet nenudailintas ir tuo žavus. Visai pritariu „Lonely Planet“ autorių minčiai, kad jei Apulija būtų filmas, tai Lecce jame atitektų pagrindinis vaidmuo. Mieste dominuoja vadinamo Lecce baroko (barocco leccese) pastatai, iškilę XVII amžiuje, tad jis atrodo labai vientisas. Tiesa, dėl skonio nesiginčijama – kažkas jį laiko gražiausiu Italijos miestu, kažkas įsitikinęs, kad pagrindinės katedros (Basilica di Santa Croce) fasadas primena naktinį lunatiko košmarą. Na, bet jei nepatinka ši, galima užsukti į kažkurią kitą iš keturiasdešimties šio miesto bažnyčių. 🙂

Kokį įspūdį miestas man paliko šį kartą? Vakarėjančios saulės nušviestos gatvės (nes į jį abi dienas nakvynei grįžome jau vakarėjant), gražūs barokiniai pastatai ir labai skanus maistas. Mėgavomės ir išsinešti nusipirktu gabalu picos, ir tikrai gurmaniška vakariene restorane.

Kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros

Šeštąją kelionės dieną mūsų laukė intensyvi programa: iš Lecce į Otranto, tada pasigrožėdamos uolėtomis pakrantėmis pasiekėme Santa Maria di Leuca, toliau į Gallipoli ir atgal į Lecce.

Išvažiavome iš Lecce ir netrukus jau keliavome per alyvmedžių giraites ar sodus (net nežinau, kaip tiksliai pavadinti), besigėrėdamos senais, skulptūras primenančiais medžiais. Iki šiol taip aiškiai išlikę tos saulėtos dienos prisiminimai. Otranto pasirodė ramus, taikus miestelis, nepaisant jo skaudžios ir ilgos istorijos. Įsikūręs Italijos pakraštyje, jis ne kartą kentėjo nuo Turkų imperijos puolimų. Vaikštant po jo senamiestį matomi graikų, romėnų, turkų kultūrų pėdsakai.

Iš Otranto patraukėme dar piečiau, iki pat itališkojo „bato kulno“ pabaigos. Keliose vietose stabtelėjome pasigėrėti atšiauria, uolėta pakrante. Einant link vandens per saulės nušviestą žydinčią pievą, kildavo mintis – gal šįkart pavyks išsimaudyti. Pamačius, kaip grėsmingai jūros bangos dūžta į stačias pakrantės uolas arba koks sudėtingas priėjimas prie vandens, tos minties netrukus atsisakydavome.

Kažkur pakrantės miestelyje sustojome papietauti. Pasirinkome vietinių rekomenduotą maitinimo įstaigą. Atrodė ji kiek keistai: maistą užsisakai tokioje a la parduotuvėje, maisto gamyba vyksta lauke – du vyručiai įnirtingai skaldo tik ką iš jūros išrauktus jūros ežius, kiek pastebėjome, populiariausią tarp vietinių patiekalą. Užsisakėme jo ir mes. Šalia dar gavome duonos ir daržovių. Atnešusi juos padavėja paslaugiai paspyrė po stalu kibirą – ežių kiautams mesti. Na, jei atvirai, su tuo patiekalu daugiau buvo atrakcijos ir užsiėmimo, nei maisto. Pasisotinome duona ir daržovėmis, bet pietūs įsiminė ilgam. 🙂

Toliau mūsų kelias vedė iki Santa Maria di Leuca – paties piečiausio Italijos taško, žyminčio vietą, kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros. Na, kur baigiasi viena jūra, kur prasideda kita – turiu prisipažinti, nepastebėjome 🙂

Iš čia kilome kiek aukštyn link Gallipoli – dar vieno pakrantės miestelio. Tradicinis žvejybinis miestas su nediduku centro storico, uostu, keliomis barokinėmis bažnyčiomis, siauromis gatvelėmis ir paplūdimiais, beje, smėlėtais. Nežinau kodėl, bet įspūdžio jis nepaliko – pasirodė esąs tuščias, depresiją keliantis miestukas. Gal kad tai dienai įspūdžių buvo ir taip jau daug, gal kad įstrigome su savo automobiliu siaurose gatvelėse. Žodžiu, ilgai čia neužsibuvome ir patraukėme atgal į Lecce.

Taip ir apvažiavome pusę Apulijos. Kaip sekėsi keliauti kitomis dienomis – prašome skaityti čia 🙂

P. S. Tiesa, iš draugų teko girdėti, kad jie Pietinėje Italijoje yra nukentėję nuo vagišių. Tai būkite budrūs.

P. P. S. Jei mano kuriamas turinys Jums įdomus arba naudingas, galite pavaišinti mane virtualiu puodeliu kavos: https://www.buymeacoffee.com/vaida071W

Kelionės laikas: 2018 m. balandžio 8 – 21 d.

Šalis: Japonija

Kovo pabaigoje, balandį visa Japonija ir minios turistų tarsi išprotėja dėl sakurų. Yra netgi specialūs portalai, kuriuose iš anksto prognozuojama kitų metų sakurų žydėjimo laikas.  Tai aktualu ne tik tūkstančiams turistų, šiuo trapiu žydėjimo laiku užplūstančių šalį, bet ir patiems japonams. Svarbu, nes kai kurie jų specialiai tuo laiku ima atostogas ir keliauja per šalį paskui skirtinguose regionuose skirtingu laiku besiskleidžiančius sakurų žiedus. Anksčiausiai, pietinėse salose, šiemet jais gėrėtis buvo galima jau paskutinėmis sausio dienomis, o štai šiaurinėje Hokaido saloje pasidžiaugti žydėjimu pavyks net gegužės pradžioje. Beje, yra daugybė sakurų rūšių, tad dar ir jos turi įtakos žiedų išsiskleidimo laikui.

Hanami

Ši paplitusi gėrėjimosi sakurų žiedais tradicija  turi net specialų pavadinimą – hanami – kuris pažodžiui išvertus reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Ir traukia minios žmonių jais gėrėtis – kas vaikštinėja, kas fotografuojasi, kas medituoja, o kas surengia pikniką ar tiesiog prigula pailsėti pasitiesę pledą ant žiedlapiais apibertos žolės.

Parduotuvės tuo laiku vilioja sakuroms skirtomis akcijomis, rožiniais pyragėliais, saldainiais ir rožine kava. Vakare miestų gatves ir namus nušviečia lazerių šviesos, žinoma, vėlgi primenančios sakurų žydėjimą. Taip, atrodo, kelis mėnesius japonų gyvenimas sukasi tik apie jas.

Ar verta planuoti kelionę sakuroms žydint, ar geriau rinktis kitą laiką? Man sunku būtų atsakyti į šį klausimą, nes nebuvau Japonijoje kitu laiku, kad galėčiau palyginti. Tačiau Japonija sakuroms žydint tikrai paliko įspūdį. Ir ne tik todėl, kad galėjome iki soties pasigrožėti šiuo laikinu grožiu. Labai įdomu matyti pačių japonų dėmesį žiedais apsipylusiems medeliams, apskritai, visai gamtai, gebėjimą ja nuoširdžiai džiaugtis. Žinoma, įspūdingais, išpuoselėtais japoniškais sodais ir parkais galima gėrėtis ir kitais metų laikais, tačiau man atrodo, kad žydint sakuroms tai atsiskleidžia geriausiai.

Ne tik apie sakuras

Kelionę planavome iš anksto, tad pradėjus tikrinti žemėlapyje žydėjimo laiką, sukirbo abejonė, kad galime pavėluoti – sakuros tais metais pražydo kiek anksčiau. Ir taip, kai atvykome, Tokijuje žydėjimas jau artėjo prie pabaigos, bet dar spėjome pasigėrėti sakuromis šalia įspūdingų dangoraižių ir miesto parke.

Žinoma, Japonijoje matėme ne tik sakuras. Regėjome ir patyrėme daug įdomių dalykų: gėrėjomės gamtos ir meno darna Fuji-Hakone nacionaliniame parke, grožėjoms aukščiausiu Japonijoje Fuji kalnu ir Kanazavos pilimi, gynėmės nuo šventų, bet akiplėšiškų elnių Naroje, ir vėliau jau džiaugėmės, kad Fushimi Inari šventykloje, skirtoje ryžių dievui Inari, jo pasiuntiniai ir įsikūnijimas žemėje – lapės, yra tik vaizduojamos ir primena apie save oranžine spalva, o ne bėgioja šventyklos teritorijoje :). Žinoma, aplankėme „tūkstančio šventyklų miestą“ Kiotą, iš matytų šventyklų (aišku, viso tūkstančio neapžiūrėjome 🙂 ) labiausiai įsiminė  Ginkakuji – sidabrinis paviljonas, apsuptas japoniškų sodų.

Sakuros vėl visu savo grožiu pasirodė Širakavoje, laikomame vienu iš gražiausių kaimų pasaulyje ir įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kelionė vedė per labai skirtingas Japonijos vietas, o ją baigėme Nagojoje. Finalas sutalpino itin skirtingas patirtis: dieną lankėmės „Mitsubishi“ gamykloje, o vakare – Nabana No Sato šviesų festivalyje: milijonai spalvotų lempučių, valdomų, spėju, techniškai itin sudėtingomis vizualinių sprendimų programomis, kūrė nepaprastai įspūdingus vaizdus. Japonija pasistengė, surengė mums įspūdingą atsisveikinimo šou 🙂

Tai kokia ta Japonija?

Kelionės maršrutas buvo įvairus, ir tarsi iš skirtingų vaizdų ir potyrių mozaikos gabalėlių dėliojosi bendras Japonijos vaizdas, žinoma, papuoštas sakurų žiedais 🙂 Vaizdas labai margas, ir tikrai ne išsamus – kiek gi įmanoma pamatyti ir suprasti šalį per poros savaičių kelionę.

Grįžusi ir dažnai atsakinėdama į klausimą „Tai kokia ta Japonija, ar verta ten važiuoti?“, skirtingiems žmonėms pasakodama apie kelionę, ir pati geriau supratau, kas man visgi paliko didžiausią įspūdį.

Taigi, Japonija pasirodė truputėlį ne tokia, kokia ją įsivaizdavau. Jos gatvėmis nevaikšto robotai, parduotuvėse dirba žmonės, o viešbučių kambariai nėra prifarširuoti naujausių technologijų, kuriomis vargšas europietis nesugebėtų naudotis. Nieko panašaus. Išsamesnio gilinimosi į technologijas pareikalavo tik tualetai, šaligatviais skubėjo žmonės, autobusai ir metro nedaug tesiskyrė nuo savo kolegų Europoje (na, gerai, šinkansenai (greitieji traukiniai) tikrai paliko įspūdį). Net ir tvarka per daug neapstulbino – kaimuose matėme ir šabakštynų, ir nesutvarkytų kiemų, ir nenušienautų vejų.

Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip milijonai žmonių tvarkingai ir darniai gyvena itin mažoje teritorijoje. Minios tvarkingai skuba Tokijo šaligatviais: viena jo puse – viena kryptimi, kita – į priešingą. Net judriausioje sankryžoje, kurią vienu metu kerta apie 3 tūkst. žmonių, niekas nesistumdo ir neatsitrenkia į kitus, nors tūkstantinės minios viduryje dar blaškosi ir turistai, pozuojantys asmenukėms. Tvarkinga eilutė rikiuojasi nurodytoje vietoje prie įlipimo į autobusą, traukinį, metro. Nei vienas nesibrauna be eilės, nesibruka kuo arčiau, garsiai nekalba ir, apskritai,  niekaip kitaip netrikdo aplinkinių... Nustebino vietinių paslaugumas: kelis kartus puikiausia anglų kalba atsiprašęs, kad prastai kalba angliškai, vietinis praeivis suka iš kelio ir kokias 8 min. eina su mumis vien tam, kad padėtų surasti viešbutį.

Technologijomis nustebino „Mitsubishi“ gamykla: iš vienos pusės – automobilius „sulipdantys“, nudažantys robotai, iš kitos pusės – robotais virtę žmonės, kuriems 30 skirtingų melodijų praneša apie 30 skirtingų broko atvejų, beje, pasitaikančių labai retai.

Įspūdingi didmiesčių daugiaaukščiai namai ir daugiaaukščiai keliai; pastatai, vakarais „pasipuošiantys“ didžiulėmis reklamomis; išpuoselėti parkai... Šviesų šou, kai nušvinta visas didžiulis parkas ir sukirba vienintelis klausimas – kaip buvo įmanoma nuraizgyti jį visą milijonų lempučių girliandomis.... Tas sunkiai nusakomas jausmas, kai staiga pastebi, kad parduotuvėje sukabintos pakuotės nei iš šio, nei iš to pradeda vieningai siūbuoti – po kelių akimirkų supranti, kad prasidėjo vienas iš tų neretai nutinkančių „mažųjų“ žemės drebėjimų... Arba tas keistas vaizdas, kai įžengus vakare į barą staiga suabejoji, ar tau čia kažkas su akimis/galva blogai, ar čia tikras vaizdas: baras pilnutėlis identiškų tamsiai mėlynais/pilkais švarkais ir baltais marškiniais vilkinčių vyriškių – toks klonų suvažiavimas... Tai tie Japonijoje iš tiesų nustebinę dalykai. Na, o robotas prie parduotuvės durų – tiesiog žaisliukas, nieko ypatingo.

Kas dar įsiminė Japonijoje? Po kelionės jau turėjau pakankamai laiko dar ir dar kartą mintimis perbėgti visus įspūdžius, tvarkingai sudėlioti juos į atminties stalčiukus. Čia sugulė ne tik spalvingi vaizdai, bet ir garsai, jausmai, potyriai. Praėjo pakankamai laiko, tad galiu gana greitai rasti ir išsitraukti tuos, palikusius didžiausią įspūdį. Kas tai būtų? Baltos, rausvos žydinčios sakuros – ir kalnų, ir Tokijo dangoraižių, ir senųjų kaimų fone – tai iš tiesų kažkas tokio labai laikino, šviesaus, įspūdingo... Nepaprastai spalvingas, trapus ir subtilus maiko šou Kiote – užmerkusi akis dar ir dabar galiu matyti nuostabias dekoracijas, įspūdingais kimono vilkinčias gracingas šokėjas... Ir ta ramybė, kai po ilgos dienos ramiai atsipalaiduoji onsene (šiltųjų versmių pirtyje), šiltame vidinio kiemo baseinėlyje ir klausaisi, kaip į šalia augančio medžio lapus tyliai šnara pavasarinis lietus...

Plačiau apie pamatytas vietas – kitame straipsnyje.

Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.

Šalis: Ispanija

Sevilijos (ispaniškai – Sevilla) senamiestis – tikra siaurų gatvelių raizgalynė. Tokių siaurų, kad pamačius artėjantį automobilį neretai tenka ieškoti nors mažiausios nišos sienoje, pavyzdžiui, durų, kur galėtum pasitraukti. Atrodo, net įtrauki pilvą, kad neužkabintum juo veidrodėlio (ar veidrodėlis neužkabintų pilvo 🙂 ). Na, gal šiek tiek ir perdedu, bet iš tiesų situacija būna labai panaši.

Senieji pastatai – miesto istorijos liudininkai

Tokias gatveles Sevilija paveldėjo iš maurų, ir labai dažnai jos daugiau primena Maroką, nei Europą. Apskritai mieste išlikę daug pastatų, jos istorijos liudininkų. Legendos pasakoja, kad miestą prieš 3000 metų įkūrė Heraklis. Istorikų nuomonė kiek kitokia. Jų teigimu, pirmoji gyvenvietė dabartinės Sevilijos teritorijoje buvo įkurta  apie 2000 m. pr. m. e., vėliau miestą valdė vandalai, vizigotai, maurai. 1248 metais maurų laikotarpis baigėsi, Seviliją užėmė Kastilijos karalius Ferdinandas III. XIV amžiuje Sevilija jau tapo svarbiausiu Kastilijos miestu. Didysis lūžis jo istorijoje įvyko 1492 metais, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Nuo 1503 metų miestas tapo monopolininku, valdančiu prekybą tarp senojo žemyno ir naujojo. Teigiama, kad netrukus jis tapo turtingiausiu ir svarbiausiu pasaulio miestu. Tačiau klestėjimas ilgai metruko. 1649 metais Seviliją nusiaubė maras, per kurį išmirė pusė miestelėnų. Negana to, miestą su vandenynu jungusi Gvadalkivyro (Guadalquivir – aha, kol išmokau jos pavadinimą, praėjo laiko) upė labai uždumblėjo, pasidarė mažiau tinkama navigacijai. 1717 metais vyriausybės įstaiga, kontroliuojanti prekybą su Amerika, buvo perkelta į Kadisą (Cadiz). Sevilijos aukso amžius baigėsi.

Visi šie laikotarpiai iki šiol pastebimi Sevilijos architektūroje. Miesto legendą liudija Macarena rajone stovintys Heraklio stulpai, jo atvaizdą galima pamatyti ir miesto rotušės sienoje. Klaidžiojant siauromis gatvelėmis tarp namų netikėtai galima išvysti romėniškas kolonas ar akveduką.  Maurų laikotarpio istoriją saugo Santa Cruz gatvelės ir namai, o apie kolonijinę praeitį liudija prie upės esantis El Arenal rajonas, Aukso bokštas.

Bet Sevilija – ne tik apie praeitį. Vienas iš šiuolaikinių statinių, įtraukiamas į privalomų pamatyti Sevilijos objektų sąrašą – Metropol Parasol. Kas tai yra? Turbūt reikėtų sakyti – medinė skulptūra. Na, toks milžiniškas vokiečių architekto Jurgen Mayer kūrinys, taip jau paprastai apibūdinant – banguojantis stogas, laikomas milžiniškų penkių kojų ir labai primenantis grybus. Vietiniai juos taip ir vadina – Les Setas (grybai). Teko skaityti, kad šie „grybai“ – didžiausias pasaulyje medinis statinys, sumokėjus 10 eurų galima užsikelti liftu ant jų stogo ir pasivaikščioti. Pastatyti jie 2011 metais, o statant atkasti romėnų griuvėsiai. Taip neplanuotai po šiais „grybais“ atsirado ir muziejus.

Trečioji didžiausia katedra pasaulyje

Gerai, bet grįžkime atgal prie istorijos. Be jokios abejonės, įspūdingiausias Sevilijos statinys – katedra, trečioji pagal dydį pasaulyje krikščionių bažnyčia. Teko matyti daugybę bažnyčių, mečečių ir kitokių religinių pastatų, bet Sevilijos katedra tikrai paliko įspūdį.

Ji stovi buvusios XII amžiaus mečetės vietoje. 1248 metai, kai Sevilija perėjo į krikščionių rankas, mečetė tapo bažnyčia ir ja buvo iki 1401 metų, kai nutarta pastatą nugriauti ir jo vietoje pastatyti naują, įspūdingą bažnyčią. Kaip tarė, taip ir padarė. 1502 metais baigta statyti įspūdingo dydžio (127 m ilgio, 83 m aukščio ir 43 m pločio) gotikinė katedra. Jos viduje – didžiuliai auksu tviskantys altoriai, viena už kitą įspūdingesnės koplyčios. Oficialus katedros pavadinimas – Santa Maria de la Sede (lietuviškai – Švč. Marijos Sosto katedra). Lankytojams primenama atkreipti dėmesį į Goya, Murillo, Zurbaran darbus, į Kristupo Kolumbo kapą.

Iš senosios maurų mečetės iki mūsų dienų išliko apelsinmedžių sodas ir minaretas, virtęs 104 m aukščio katedros bokštu, vadinamu Giralda. Jo viršuje esanti vėtrungė – El Giraldillo – tapo Sevilijos simboliu. Jei paprastai į tokius bokštus tenka lipti siaurais suktais laiptais, kur vos įmanoma prasilenkti, tai į Giraldos viršų veda tiesiog platus kelias, ir juo kažkada buvo jodinėjama arkliu.

Iš bokšto viršaus atsiveria įspūdingas vaizdas į visą Seviliją. Prieš lipdama buvau perspėta, gėrintis miestu iš viršaus nepamiršti pažiūrėti ir į laikrodį, nes kas valandą skamba bokšto varpai, ir šis garsas gali būti nelabai malonus ausims. Bet man vaikštinėjant bokšto apžvalginėje aikštelėje čia sugužėjo kelios klasės vietinių mokinukų. Po jų masinio klegėjimo ir susižavėjimo šūksnių, suskambus varpams, atrodė, įsivyravo tyla 🙂

Pasakoti apie Sevilijos senamiestį  ir jos pastatus galima labai ilgai. Joje – tiek visko daug, kad einant gatve akis net nespėja visko užfiksuoti, o gal po kurio laiko ir dėmesys tiesiog atbunka. Tad net sukant ratus tomis pačiomis gatvėmis, akis vis užkliūva už anksčiau nepastebėtų detalių, kartais – net ne detalių, o įspūdingų pastatų. „Na ne, šito namo vakar tikrai nebuvo. Tu matai, kaip greitai – per vieną naktį pastatė“, – ironizuodavome situaciją sustoję prie kokios kelis šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios.

Upės pakrantėje – apie kolonijinę praeitį

Be senamiesčio, kita mėgstama pasivaikščiojimo po Seviliją vieta ar kryptimi tapo parkai, Ispanijos aikštė ir upės pakrantė. Saulėtą dieną kažkaip taip patogia susidėliodavo maršrutas – gal ir ne pats trumpiausias kelias pasiekti tikslą (tiesą sakant, dažnai juo būdavo kuris nors iš suolelių saulėtoje Gvadalkivyro upės ar Alfonso XIII kanalo pakrantėje), bet tikrai toks, kad būtų ir žalumos, ir įspūdingų pastatų.

Pasivaikščioti (ir net pasiirstyti laiveliu) galima milžiniškoje Ispanijos aikštėje, kurios pastatai iškilo specialiai 1929 metais čia surengtai Ispanijos-Amerikos parodai, ir kurioje pristatomi visi Ispanijos regionai.

Iš aikštės per parkus, pro Lope de Vega teatrą, San Telmo vyriausybinius rūmus pasiekdavau upę. Besidomintiems kolonijų užkariavimo laikais verta užsukti į Auksinį bokštą (Torre del Oro) – statytas XIII amžiuje jis tarnavo kaip sargybos bokštas, dabar jame įsikūręs jūrų muziejus, pasakojantis daugiausiai apie keliones į Ameriką. Tiesa, jei Jus labai moksliškai domina visa kolonijinė praeitis, informacijos čia Jums neužteks, geriau eikite tiesiai į šalia katedros esančius Indijos archyvus (Archivo de Indias), kur saugomi visi pargabenti dokumentai. O jei dokumentai nedomina, tada galima tiesiog pasivaikščioti upės pakrante, pasėdėti ant suolelio šildantis malonioje lapkričio saulėje (taip, būna tokių kraštų :).

Kitoje upės pusėje – Triana – toks mažiau turistinis, daugiau vietinių gyvenamas rajonas, keramikos dirbtuvių vieta, iš kurios tos įspūdingosios spalvotos keraminės plytelės sklido po visą miestą ir puošė pastatų sienas. Dabar čia yra įsikūręs ir keramikos centras, ir daugybė keramikos parduotuvių, dirbtuvių.

Perėjus į šią upės pusę verta dar paėjėti iki Šindlerio bokšto (Torre Schindler) – įspūdingas 65 metrų aukščio statinys, kuriame įsikūrę ir biurai, ir viešbutis. Didžiausias jo žavesys – vaizdas į Seviliją, jos senamiestį. O aplink jį esantys modernūs biurų, gyvenamieji pastatai dar kartą primena, kad Sevilija – ne tik istorinis, bet ir šiuolaikinis miestas.

Taip jau susiklostė, kad pirmomis viešnagės Sevilijoje dienomis žvelgiau į ją iš aukšto iš Giraldos, priešpaskutinę darbostogų dieną  gėrėjausi juo iš Šindlerio bokšto. Jei pirmą kartą žvelgiant iš viršaus miestas atrodė toks gražus, įdomus, nepažįstamas, tai po mėnesio akimis ieškojau jau žinomų vietų, aplankytų pastatų. Sevilija jau buvo tapusi tokia sava ir, prisipažinsiu, miela 🙂

Šiam kartui tiek. Kitame tekste – apie įspūdingus Sevilijos rūmus.

O daugiau praktinių patarimų – ankstesniame straipsnyje apie darbostogas Sevilijoje.

Kelionės laikas: 2022 m. lapkričio 4 – gruodžio 4 d.

Šalis: Ispanija

„Prie ko čia tokia eilė? O, kažkokie  rūmai, būtinai norėsiu į juos ateiti, kaip jie vadinasi? Kokia milžiniška katedra! Taip, jai reikės skirti kelias valandas. Šitas baras tikrai gerai atrodo, ir tapos čia skanios, būtinai dar ateisime“, – Google Maps pildėsi vis naujais ženkliukais, žyminčiais vietas, kurias noriu aplankyti, ar barus, į kuriuos verta užsukti.

Malonus faktas, kad niekur nereikia skubėti – mums prieš akis visas mėnuo darbostogų Sevilijoje (Sevilla). Šeštadienis realiai buvo pirmoji pažinties su šiuo miestu diena, nes atskridus vėlų penktadienio vakarą pamatėme tik kelis šimtus  metrų kelio nuo autobusų stotelės iki mūsų naujų, per Airbnb surastų namų. Na, tiesą sakant, nelabai ką ir pamatėme, nes buvo jau tamsu. Galėjome tik pasidžiaugti šiltu vakaru, nes net ir artėjant vidurnakčiui temperatūra buvo netoli 20-ies laipsnių šilumos. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi lapkritį Lietuvoje pakeisti lapkričiu Sevilijoje. Pernai džiugino darbostogos Sicilijoje, gal šiemet nenuvils Sevilija.

Šilčiausias miestas žemyninėje Europoje

Kodėl Sevilija? Pirmoji priežastis – tai šilčiausias miestas žemyninėje Europoje. Kitos: miestas labai gražus, didelis, jame yra ir ką veikti, ir ką pamatyti. Sevilijoje lankęsi draugai žavėjosi ja, tad buvau tikra – patiks čia ir man. Apskritai, visa Andalūzija man atrodė ypatingas kraštas – na, kažkas tokio, sudėlioto  iš baltų, saulės įkaitintų miestelių, Pedro Almodovaro filmų scenų ir flamenko. Net pats žodis – Andalūzija – skambėjo kažkaip ypatingai, viliojančiai ir daug žadančiai.

Kokia pasirodė realybė? Pirmas įspūdis – miestas kaip miestas. Rajonas, kuriame apsistojome, puikus – apie kilometras iki katedros, kiek arčiau – moderni miesto dalis Nervion – su šiuolaikiškais gyvenamaisiais namais, biurų pastatais ir prekybos centrais. O mes gyvenome tokioje tarpinėje dalyje – tarp šiuolaikiško miesto ir senosios jo dalies. Tiesą sakant, ta Sevilijos dalis iš tiesų turėtų būti labai sena, nes visiškai šalia mūsų laikinų namų didžiojoje Luis Montoto gatvėje buvo išlikusi dalis senovinio romėnų akveduko, o ją supo šimtmečiais vėliau iškilę pastatai.

Kelionių patirtis pamokė, kad labai patogu apsistoti ne senamiestyje, o šalia jo, vietinių gyvenamame rajone. Kodėl? Na, neretai senuose senamiesčio namuose būna prastas interneto ryšys. Gatvelės tokio siaurumo, kad priešais gyvenantis kaimynas galėtų per langą paduoti druskos, bet saulė tų langų niekaip nepasiekia, o rudenį jau jos norisi. Na ir smagiau nors dalį laiko praleisti ne tarp turistų, o tarp vietinių gyventojų, lankytis jiems skirtose parduotuvėse ir baruose. Kuo jie skiriasi? Elementarus pavyzdys – vietiniame, šalia mūsų laikinų namų prekybos centre „Dia“ tradiciniai ispaniški kalėdiniai saldumynai iš riešutų ir medaus – turonai – kainavo maždaug 30 proc. pigiau nei jų kolegos tarp turistų populiariuose rajonuose, ir jų sudėtis buvo kur kas geresnė nei tų prabangiųjų. Panaši situacija ir su kitais pirkiniais – tiek parduotuvėse, tiek restoranuose, baruose.

Pirmoji pažintis su Sevilija

Taigi, ir pusryčių išėjome ieškoti kažkur netoliese, vietinėse kavinėse. Ir ką radome? Balinta kava nedidelėse stiklinaitėse ir baltos duonos skrebutis su sūriu, kumpiu ar kažkokiais pomidorais. Meluočiau, jei sakyčiau, jog toks meniu mane sužavėjo. Vietinėse kavinėse net neverta ieškoti kapučino, kruasanų. Pusrytinių saldėsių gerbėjams – čiūros (aliejuje virtos lazdelės, šiek tiek primenančios lietuviškas spurgas) su karštu šokoladu ir kava. Na, ir šiaip, mano asmenine nuomone, ispanų maistas nėra pats skaniausias. Per visą mėnesį ant rankų pirštų galėčiau suskaičiuoti kartus, kai tikrai skaniai valgėme tapų baruose, restoranuose gamintą maistą. Bet maistas tikrai nėra brangus, o gėrimai - ir geri, ir tikrai pigūs palyginus su lietuviškomis kainomis. Pavyzdžiui, vyno taurė terasoje su vaizdu į Sevilijos katedrą už 4 eurus jau atrodė brangi 🙂

Beje, kavinę ar tapų barą Ispanijoje surasti nėra sunku, tereikia tik klausytis. Taip, klausytis, nes tikrai atrodo, kad į restoranus, kavines, barus ispanai eina ne valgyti ar gerti, bet pasikalbėti. Ne kartą teko stebėti vaizdą – mes spėjame pavakarieniauti, o prie gretimo stalelio kompanija vos palietė savo maistą ir gėrimų taures. Nes gi reikia pirma pakalbėti. Visiems, vienu metu. Ir garsiai. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus kompanija susirinkusi – jaunimo ar garbaus amžiaus senjorų.

Išgėrus kavos ir vis labiau šviečiant saulei, jau ir miestas atrodė gražiau. Na, atrodo, mūsų laukia tikrai malonus lapkritis. Kadangi šis tinklapis vadinasi pokeliones.lt , ir tekstai bei nuotraukos į jį sugula kelionei jau pasibaigus, tad užbėgant už akių galiu pasakyti – jis toks ir buvo.

Darbostogos Sevilijoje? Taip!

Tiek po darbostogų Sicilijoje, tiek ir grįžus iš Sevilijos dažnai sulaukiu klausimų / komentarų: „Bet tai kaip dirbti, kai esi kitoje šalyje ir nori tiek daug visko pamatyti?“ Pasikartosiu, ką rašiau pasakodama apie darbostogas Sicilijoje – jei darbas toks, kad iš tiesų turite nuo 8 iki 17 val. sėdėti prie kompiuterio, tad tikrai reikėtų gerai pagalvoti, ar darbostogos Jus džiugins. Bet jei darbo grafikas laisvesnis, jei svarbiausia, kad darbai būtų padaryti laiku, ir juos galima atlikti atsikėlus anksčiau ar jau po darbo valandų, tada užtenka laiko ir darbams, ir pažinčiai su miestu, ir savaitgalio išvykoms po apylinkes. Žinoma, vien tik atostogauti maloniau, bet nesu iš tų žmonių, kurie gali sau leisti nedirbti visą mėnesį. Sutrumpinti kelionę iki dešimties dienų ar dviejų savaičių? Taip, galima, bet tada trumpiau teks pasimėgauti saule 🙂

Ar yra ką veikti visą mėnesį Sevilijoje? Tikrai taip. Jei gerai neparuošėte namų darbų, atvykę į Seviliją užsukite į šalia katedros esantį turizmo informacijos centrą. Čia gavau visą sąrašą lankytinų objektų, su darbo valandomis, kainomis, ir nurodytu laiku, kada tų muziejų ar rūmų lankymas nemokamas. Taip, Ispanijoje yra tokia tradicija – netgi dalį populiariausių objektų kažkurią savaitės dieną galima aplankyti nemokamai. Į kaip kuriuos (pvz., Sevilijos katedra ar Alkazaras) reikia registruotis iš anksto, į kitus – šiek tiek palaukti eilėje, į trečius galima patekti ir be jokių eilių, o į ketvirtus  nemokamai tam tikromis valandomis įleidžiami tik Europos Sąjungos piliečiai. Žinoma, sezono metu eilės gali būti ilgesnės, o viešint mieste tik kelias dienas prisitaikyti prie nemokamo lankymo grafiko gali būti sunku, bet gyvendama Sevilijoje ne sezono metu ir visą mėnesį bilietus pirkau tik į katedrą (artimiausiam nemokamam laikui galėjau registruotis gruodžio 22 d.) ir į rūmus ar į muziejus, kurie nemokamai lankytojų nepriima. Tad planuojant kelionę į Ispaniją, tikrai verta pasidomėti tokia galimybe.

Taigi, susidariusi tokį grafiką, vos ne kasdien vaikščiojau po rūmus, muziejus.

Nors iš tiesų Sevilija yra toks miestas, kuriame ir šiaip yra ką veikti. Pavyzdžiui: pasišildyti saulėje sėdint prie Gvadalkivyro (Guadalquivir) upės, pasivaikščioti po parkus ar siauromis senamiesčio gatvelėmis, išgerti aperityvo viename iš daugelio barų, pasigrožėti Ispanijos aikšte, o vakare nueiti pasižiūrėti flamenko. Taip, čia toks aprašymas skamba kaip ištrauka iš reklaminio kelioninio lankstinuko, betgi viskas taip ir buvo. 🙂

O savaitgaliais nuomojome automobilį ir važinėjome po aplinkinius miestus ar miestelius. Apvažiavome Kadizą (Cadiz), Marbelją (Marbella), Kordobą (Cordoba), baltuosius miestelius, Rondą, Cherezą (Jerez). Apie juos – kituose pasakojimuose.

Baigdama tekstą susimąsčiau, o kokia nauda iš jo gali būti skaitytojams. Tai bandau apibendrinti:

• jei svarstote, ar verta rinktis darbostogas, tai mano atsakymas būtų „taip“;
• ar Sevilija tinkamas miestas darbostogoms? Taip, nes tikrai yra ką veikti ir pamatyti, be to jis geras atskaitos taškas pakeliauti po Andalūziją;
• kokiu laiku keliauti į Seviliją? Lapkritį – oras puikus (mėnesio pradžioje dienomis +26, pabaigoje +20 laipsnių šilumos, dar galima maudytis jūroje ir vandenyne), vasarą jaustumėtės kaip keptuvėje, o šiaip gražiausia ir įdomiausia Andalūzija pavasarį, kai žydi apelsinmedžiai, kai prieš Šv. Velykas miestuose vyksta tradiciniai Didžiosios savaitės renginiai, procesijos;
• prieš kelionę iš anksto planuokite, ką norite pamatyti, nes galėsite pasinaudoti ir galimybe nemokamai apsilankyti turistiniuose objektuose, į kuriuos bilietų kainos 7-12 eurų be audio ar gyvų gidų;
• vienas didžiausių minusų – nėra tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Seviliją; pirmyn mes skridome per Trevizą, grįžome per Eindhoveną.

Kelionės laikas: 2022 m. spalio 5-9 d.

Šalis: Italija

Prie įspūdingo senovinio pastato, greičiausiai viešbučio, prisišvartavusi prabangi motorinė valtis. Pro duris pasirodo ilga žalsva vakarine suknele vilkinti moteris, ir grakščiai žengusi kelis žingsnius raudonu kilimu, prilaikoma ištiestos vairuotojo rankos lipa į valtį. Penktadienio vakaras, matyt, kažkuriuose vandens skalaujamuose rūmuose jos laukia vakarienė. Plaukiant kanalais laivu buvo matyti, kad ne vienoje krištolo šviestuvais nušviestoje salėje ruošiamasi pobūviui. Žalia suknele vilkinti ponia tikriausiai laukiama kažkurioje iš jų.

Šv. Morkaus aikštė – turistų traukos vieta

Kažkada labai prabangūs, dabar jau sūraus vandens gerokai apgadinti įspūdingi pastatai, į juos atsimušančios kanalu praplaukusios valties sukeltos bangos, vandenyje atsispindinčios aplinkinių namų langų šviesos – puikus fonas paleisti fantaziją ir kurti istoriją, kur gali keliauti į šį dekadentišką miestą atvykusi ponia. Venecija įspūdinga, bet pamažu eižėjanti ir grimztanti – lėtai, centimetras po centimetro. Iš vienos pusės tai atrodo labai romantiškai, iš kitos – nostalgiškai liūdnai.

Su savo kerinčia praeitimi ir trapia dabartimi miestas susikūrė įspūdingą legendą, ir dabar jos paviliotos traukia minios turistų. Ir tada turime, ką turime – minios visiškai sugadina miesto įspūdį, jį pajusti galima tik kažkurioje atokesnėje Venecijos vietoje. Visa laimė, kad minios paprastai susibruka keliose pagrindinėse aikštėse ir grumdosi čia alkūnėmis, o nutolus nuo jų per saugų atstumą, galima šiek tiek atsipūsti, nors Venecija ir nėra iš tų miestų, kur gali visiškai pailsėti nuo kolegų turistų.

Tokia pati masiškiausia vieta Venecijoje – Šv. Morkaus aikštė (Piazza San Marco). Prabanga, matyt, turėtų alsuoti joje įsikūrę restoranai, prie kurių klasikinės muzikos kūrinius vakarais groja gyvi muzikantai. Tačiau prie staliukų susėdę svečiai kažkaip neatrodo panašūs į rinktinę publiką. Tai, kaip atidžiai jie gaudo praeivių žvilgsnius, išdavikiškai liudija – jie čia labiau dėl to, kad pasirodytų aplinkiniams. Kiti apskritai abejingai žvelgė į meniu ar aplink šurmuliuojančią minią – nedžiugino jų nei muzika, nei kava, kurios puodelis kainuojanti šešis eurus.

Nieko keisto – aikštėje šurmuliavo minia bet ką nuvargintų: driekiasi ilgiausios eilės norinčių patekti į svarbiausius Venecijos objektus: Šv. Morkaus katedrą, Kampanilę, Dožų rūmus. O pati katedra net negali toms minioms pasirodyti visu grožiu – vyksta statybos, prieš ją statoma užtvara, turėsianti apsaugoti ją nuo vandens. Tad ir stovi tokia apkuista užtvaromis ir statybinėmis medžiagomis, tačiau nepaisant to, vinguriuoja ilgos turistų eilės.

Vanduo – Venecijos išskirtinumas ir grėsmė

Vienur radau informacijos, kad Veneciją sudaro 114 salų, kitus – kad 125. Nežinau, kuris skaičius tikslesnis, bet faktas, kad jų tikrai labai daug. Prieš daug daug metų jos tapo prieglobsčiu nuo barbarų besislepiantiems venetams.

Miestas įkurtas 421 metais, netrukus atsirado dožo vadovaujama kunigaikštystė. Sunkiomis sąlygomis, kalant į žemę medinius pastolius, ant jų kilo įspūdingi pastatai. Kad jie nebūtų itin sunkūs, statybai naudotos plytos, kurios buvo kur kas mažiau atsparios vandeniui ir laikui nei akmuo. Daugėjant gyventojų per kanalus pradėti tiesti tiltai, nes susisiekti valtimis jau nebuvo labai patogu. Tiesa, jie ilgą laiką buvo tokie paprasti, be apsauginių užtvarų. Pastatyti jas teko palyginti neseniai, kai į miestą pradėjo plūsti turistai ir kritinėti į kanalus.

Bet grįžkime kiek atgal. IX amžiuje Venecija tapo Venecijos respublikos centru, iki XVI amžiaus klestėjo kontroliuodama prekybą tarp Europos ir rytų, turėjo didelį laivyną. Jos klestėjimo laikas baigėsi XVIII amžiuje. Kurį laiką Venecija priklausė Austrijai, XIX amžiuje tapo Italijos dalimi.

Pirmuosius gyventojus nuo barbarų saugojęs kanalų vanduo miestui pridaro daug problemų, gadindamas ir ardydamas senuosius statinius. „Acqua alta“ – potvynių vanduo, kamuoja miestą nuo spalio iki kovo, kai pakilę jūros vandenys, padedami vėjo široko, gena tą sūrų vandenį atgal į miestą. Jam apsaugoti neseniai pastatyta įspūdinga apsaugos sistema MOSE – 78 jūroje esantys potvynio barjerai. Sprendimas iš dalies pasiteisino, miestas nuo vandens saugomas, bet jis vis dar užlieja žemiausią renesansinio miesto vietą – Šv. Morkaus aikštę. Tai štai dabar prieš katedrą statomas apsauga turėtų gelbėti ją nuo vandens.

Pasiklyskite gatvelių ir kanalų labirinte

Venecijos trauką turistams suprasti nesunku – tai iš tiesų išskirtinis miestas. Kitoks, nei kiti Europoje. Jį gerai atspindi banalus apibūdinimas – muziejus po atviru dangumi, ir veikti čia tikrai yra ką. Viena populiariausių žinomų Venecijos pramogų – išsinuomoti gondolą. Beje, kiek mačiau, jomis daugiausiai plaukia turistai iš Azijos šalių – Japonijos, Kinijos. Nedomina gondolos? Tada eikite į muziejus, grožėkitės bažnyčiomis – tikrai rasite, ką pamatyti. Nepaisant šitų nuolatinių traukos objektų, čia dar nuolat vyksta įvairiausi renginiai: kino festivalis, Venecijos bienalė ir pan. Kai išgirsti Venecijos gyventojus besiskundžiančius turistų gausa, kyla natūralus klausimas – tai kam juos taip viliojate dar ir renginiais?

Mūsų kelionės į Veneciją pagrindinis tikslas buvo Venecijos bienalė, bet oras pasitaikė labai puikus, tai pirminį planą šiek tiek pakoregavome. Pirmą  dieną, tik išlipusios iš traukinio Venecijos stotyje, apsižvalgę aplink, traukėme žemėlapius, Google Maps ir pradėjome pažintį su miestu. Pirmu lankytinu objektu pasirinkome Santa Maria Gloriosa dei Frari baziliką su įspūdingais Ticiano darbais, neseniai restauruotu Dievo Motinos paveikslu, puošiančiu pagrindinį bazilikos altorių. Bazilika tikrai įspūdinga, būsite – užsukite.

Bet taip pat supratome, kad toks ėjimas į tikslą sutrukdo pamatyti tai, kas yra šalia, pro ką praeini net nepakeliant akių. Tad visai smagu tiesiog maždaug pasižiūrėti kryptį, ir leistis į tą siauručių calle (gatvelių) ir taip, ne via, kaip kituose Italijos miestuose, labirintą. Kai kurios jų tokio siaurumo, kad ištiesti abi rankas į šonus tikrai nepavyktų. Todėl Venecijos gyventojai labai nemėgsta turistų, kurie nesilaiko eismo tvarkos ir neina dešiniąja tokios gatvės puse. O jei einant tamsia gatvele ausis pasiekia šurmulys, būkite tikri – netrukus prieisite campo (skverą) ar corte (buvusį privatų kiemą), ir nuo čia staliukus išsidėsčiusios osteria ar ristorante ir sklinda Jūsų ausis pasiekęs triukšmas. Beje, aikštė šiame mieste tik viena - Piazza San Marco. Tik taip vaikščiodami nusiteikite, kad kažkurioje vietoje gatvelė gali atsiremti į kanalą, ir ieškant tilto teks apsukti nemažą ratą.

O jei jau labai pavargote, lipkite į vandens autobusą – vaporetto. Tobula, jei Jums kartais pasitaikytų laivas, kurio priekis atviras, jei Jums netkėtai pasisektų rasti ten laisvą vietą. Tada galėsite stebėti lėtai praplaukiamus namus, spėlioti, kas vyksta už jų langų, svarstyti, į kuriame jų surengtą prabangią vakarienę galėjo skubėti žalia suknele vilkinti ponia...

Nuo vandens atsiveria šiek tiek kitokia Venecija, leidžianti pasimėgauti įspūdingais pastatų fasadais. Tiesa, negalima nepastebėti, kad nemaža dalis langų tamsūs – apie 20 proc. Venecijos butų tušti.

Kainos ir praktiniai patarimai – kitame straipsnyje.

Kelionės laikas: 2022 m. rugsėjo 2-5 d.

Šalis: Norvegija

Tikrai neironizuoju – Alesundas (Ålesund) kelias dienas mus lepino saulėtu ir palyginti šiltu (įdienojus – +17-18 laipsnių) oru. Tiesa, už tai mums teko susimokėti – nepirkome lėktuvo bilietų, kol nepaaiškėjo, kokie orai mūsų laukia, tad prisiėjo už juos atseikėti beveik dvigubai daugiau palyginus su kaina, kurią pamačius ir kilo mintis skristi į šį Norvegijos pakrantės miestą.

Smailiastogių Art Nouveau namų miestas

Esu tikra, kad daugeliui lietuvių Alesundas – puikiai pažįstamas, nes jame gyvena ir dirba daug mūsų tautiečių. Atvykus oro uoste laukimo salė buvo pilna – kas laukė sugrįžusių artimųjų, kas užsukusių aplankyti giminaičių ar draugų. Skrydis tam labai patogus – lėktuvas iš Kauno atskrenda vėlai penktadienį, atgal į Kauną grįžta pirmadienio vakarą. Per dvi su puse dienos galima ne tik apžiūrėti miestą, bet ir pakeliauti po apylinkes. Nors, jei jau visai atvirai, laiko šiek tiek pritrūko, dar viena diena būtų labai pravertusi.

Taigi, oro uoste mūsų niekas nepasitiko, tad teko sėsti į autobusą ir juo važiuoti į pačiame miesto centre mūsų laukiančius apartamentus. Kelias nuo oro uosto iki miesto centro tik kiek daugiau nei 17 km, tačiau autobusas net kelis kartus nėrė į tunelį – pakeliui turėjome kirsti vandens ruožus, skiriančius salas, kuriose įsikūręs oro uostas ir Alesundas, glaudžiantis 23 tūkst. gyventojų.

Turbūt didžiausias šio miesto išskirtinumas – beveik visi jo namai pastatyti vienu metu, tuo pačiu Art Nouveau stiliumi. Priežastis – 1904 metais kilęs gaisras pavertė miestą pelenais. Per trejus metus jis buvo atstatytas, ir dabar vaikštant jaukiomis gatvėmis negali nesižavėti spalvotais, smailiastogiais pastatais. Visu grožiu miestas pasirodo užkopus į Aksla kalną, į kurį veda 418 laiptelių. Įveikėme tuos laiptelius prieš pat saulėlydį. Kaip Palangoje prie tilto, taip čia kalno viršūnėje susėdę žmonės atidžiai stebi niekada nepabostantį serialą – vandenyje pasislepiančią saulę, kuri besileisdama nuauksina po kojomis plytintį miestą.

Saulėlydis – tikrai toli gražu ne vienintelė Alesundo pramoga. Mieste įsikūręs Art Nouveau ir dar keli muziejai, mūsiškes Rumšiškes primena Sunnmøre muziejus po atviru dangumi, tačiau apie juos nelabai ką galėčiau papasakoti, nes neužteko laiko juose apsilankyti. Tiksliau – oras buvo toks puikus, kad norėjosi daugiau laiko praleisti gamtoje.

Pasivaikščiojimas Dievų saloje

Kur kalnai ir fiordai pasitinka vandenyną – taip apibūdinamas Alesundas norvegiškuose kelionių puslapiuose, ir vietų pasivaikščioti po apylinkes tikrai netrūksta. Kadangi nusprendėme šįkart nenuomoti automobilio, o naudotis visuomeniniu transportu, apsiribojome trekais artimose salose.

Šeštadieniui pasirinkome vieną populiariausių pasivaikščiojimo vietų – Godøya salą. Bedėliojant per Google Maps patogų nuvažiavimo iki jos visuomeniniu transportu maršrutą, pasidomėjome, kiek ta kelionė kainuotų taksi. „500 kronų“ – išgirdome šalia stovėjusio taksi vairuotojo atsakymą. Mintyse greitai nubraukėme vieną nulį, padalinome iš trijų – prisiminus kelionę autobusu iš oro uosto už 15 eurų, kaina nepasirodė labai šokiruojanti. Ir maloni staigmena – taksi vairuotojas pasirodė esąs lietuvis, tad už tą pačią kainą gavome ne tik kelionę, bet ir mini ekskursiją, pasakojimą apie miesto istoriją ir čia gyvenančius lietuvius bei rekomendacijas, kur pradėti ir baigti treką. Paklausę patarimų nevažiavome iki Alnes švyturio, bet išlipome arčiau starto vietos ir statoku šlaitu pradėjome kilti aukštyn. Godøyfjellet kalnas toks keistas – užsikabaroji viršun, o čia visa plynaukštė su tyvuliuojančiais ežerais – daug erdvės pasivaikščioti. Labai seniai, tik prieš pandemiją, teko kopti aukščiau nei mūsų gimtosios šalies kalvos, tad maloniai atgijo pasivaikščiojimo po kalnus (tegul šįkart ir labai neaukštus) pojūčiai – neskubrus kilimas aukštyn, švelnus nuovargis, atsiveriantys vaizdai.

Įveikus pirmą pakilimą pasijaučiau atlikusi nemenką darbą. Nusibraukus nuo kaktos prakaitą, apsižvalgiau aplink ir pirmiausia mane pasveikino bedantė kokių šešių mėnesių kūdikio šypsena – mažylis laimingas tabalavo kojomis pakabintas nešyklėje ant tėčio krūtinės. Šalia stoviniavo jo mama su maždaug penkiamečiu mažiaus broliu. Pasididžiavimas savimi gerokai priblėso – man šis kopimas kaip ir iššūkis, o šiai šeimai – šeštadienio ryto pasivaikščiojimas su kūdikiais. 🙂

Dar vienas pakilimas, vietomis gana statokas, ir mes jau ant Storhornet viršūnės (kūdikių čia jau nesutikome). Jos aukštis tik 497 metrų, bet atsiveria fantastiška panorama į Alesundą, Atlanto vandenyną, aplinkines salas. Žvelgi į apačioje, kitoje saloje plytintį miestą ir net sunku įsivaizduoti, kad po salas skiriančio vandens paviršiumi driekiasi jas jungiantys tuneliai. Visam šiam peizažui žavesio dar suteikė pradėję kilti debesys – iš pradžių paslėpė visas apylinkes, paskui vėl pradėjo sklaidytis, po truputėlį atverdami uždengtus vaizdus.

Nusileidimas buvo jau paprastesnis, bet keliose vietose taip pat gana status, reikėjo atidžiai žiūrėti, kur dedi koją. Visa laimė, kad ir šis, ir kiti aplink Alesundą išmėginti treko takai tvarkingi – drėgnesnėse vietose padėti plokšti akmenys, kitur netgi pakloti mediniai takeliai. Kryptį rodo rodyklės, o ir šiaip išklysti iš gerai išminto tako būtų sudėtinga.

Godøyfjellet kalno maršrutas, atrodo, labai populiarus, juo labiau, kaip sužinojome, po lietingos liepos ir rugpjūčio tik prieš kelias dienas pasirodė saulė. Tad vietiniai taip pat skubėjo pasinaudoti šia malone.

Nusileidę dar pasivaikščiojome po kaimelį, tyliai pavydėdamos vietiniams gyventojams, įsikūrusiems erdviuose tvarkinguose namuose, kurių terasos žvelgė į vandenyną, į saulės nutviekstas gretimas salas. Pavydą šiek tiek išsklaidė prie savo namų sutiktas lietuvis, priminęs, kad tokių gražių ir saulėtų dienų čia pasitaiko ne taip ir dažnai.

Atgal į Alesundą grįžome jau autobusu, nes maršrutas dėliojosi labai patogiai su persėdimu gretimoje saloje. Įlipus į jį, maloni staigmena – pasirodo, pastaruosius du mėnesius, iki spalio 22 d. miesto autobusais galima važinėti nemokamai, išimtis – tik oro uosto autobusas.

Ir dar vienas malonus šios dienos atradimas – finale visgi paaiškėjo, kad viskas tądien mums susiklostė geriausiai, kaip tik galėjo. Jei iš pradžių atrodė, kad kažkas nepasisekė, dienos pabaigoje pasirodė, kad ta nesėkmė kaip tik perkeitė situaciją į daug palankesnį scenarijų. O variantų, kur važiuoti, kur eiti ir ką pamatyti – tos dienos rytą buvo ne vienas.

Dvi viršūnės per vieną dieną

Kitą kelionės dieną, sekmadienį, vėl leidomės į kelią. Tik jau į kitą, į Moa  pusę, nes norėjosi pamatyti kiek kitokių vaizdų nei vakar. Kelionė dviem autobusais truko apie valandą. Tiksliau, vienu autobusu, nes pusiaukelėje, stotyje, jis pakeitė savo numerį iš pirmo į antrą.

Išlipus paaiškėjo, kad galėjome dar šiek pavažiuoti, nes variantų, iš kur pradėti kopti iki Geitnausa viršūnės – net keli. Tiesa, pirminis planas buvo nekilti iki jos, o nusukti anksčiau link ežerų, bet užlipę vėl apsidžiaugėme: fiordas, Alesundas, Sunnmøre alpės – vaizdai verti kiekvieno žingsnio. Ir vėl suprantame, kad netikėtai pasikoregavęs maršrutas – labai geras sprendimas, nes vakare mintyse persukus matytus peizažus ir peržiūrėjus nuotraukas, paaiškėjo, kad gražiausia, ką matėme per dieną – tai vaizdai nuo Geitnausa viršūnės.

Ir pats pasivaikščiojimas džiugino – įvairus kraštovaizdis (pušynas, pelkė, ežerai), puikus takas, smagus ėjimas. Tad taip maloniai bevaikštant pasiekėme dar ir Høgkubben viršūnę. Na, kaip viršūnei aukštis gal ir nėra įspūdingas, bet kaip vieta papietauti ir apsižvalgyti aplink – ji mums labai tiko 🙂

Desertui – Cukraus viršūnė

Pirmadienis – paskutinė mūsų norvegiškų atostogų diena, 17 val. laukia skrydis į Lietuvą. Bet atidžiai įvertinę laiką, visgi nusprendėme, kad kelionės pabaigai dar suvaikščiosime į daugelio vietinių rekomenduotą Sukkertoppen (lietuviškai – Cukraus viršūnę, 314 m). Kad spėtume įgyvendinti visus pirmadieniui numatytus planus, į žygį išsiruošėme anksti. Hessos krypties autobuso keleiviai buvo mokiniai, važiuojantys į pamokas, ir mes.

Kopimas į Sukkertoppen tikrai nesudėtingas, visas kelias aukštyn ir žemyn užtruko mažiau nei dvi valandas, įskaičiavus poilsį, fotosesiją ir saldainių valgymą viršūnėje. Pati viršūnė akmenuota, gana nedidelė, todėl atsiveria 360°panorama – puikiausiai matosi ir šeštadienį išvaikščiotas Godøyfjellet kalnas, ir Alesundas, ir kitos salos. Tiesa, šįkart aikčiojimų ir nuotraukų gerokai mažiau nei užkopus į Storhornet viršūnę – akys netrunka priprasti ir prie gražiausių peizažų.

Nulipus žemyn – pelnytas poilsis ir laisvas laikas mieste 🙂

Trys su puse dienos – puikios atostogos

Lėktuvui nusileidus Kauno oro uoste supratau, kad nors jį palikome tik prieš keturias dienas, jausmas toks, lyg grįžus po normalių savaitės atostogų. Smagūs pasivaikščiojimai, puikūs vaizdai, žydras dangus ir gera kompanija – praktiškai visi geram poilsiui reikalingi ingredientai. Žinoma, itin svarbus to gero poilsio elementas  – šiltas, saulėtas oras. Lietus ir jo rezultatai: pilkas dangus, šlapi ir slidūs takai, šaltis, drėgmė – gerokai pablogintų tokių atostogų vertinimus.

Beje, spėju, daugeliui įdomus klausimas – tokių atostogų kaina. Na, Wizz Air skrydis pirmyn/atgal gali kainuoti nuo 55 (tik su rankiniu bagažu) iki 130 eurų, o gal ir daugiau. Apartamentai per Airbnb miesto centre, su dviem miegamaisiais, virtuve – para 185 eurai trims žmonėms. Kelionė iš oro uosto į centrą autobusu – 46 eurai trims žmonėms, iš centro į oro uostą – 40 eurų (lietuvis taksistas Mamertas, tel. +47 968 11 571 – gausite ir taksistą, ir gidą viename). Maistas supermarkete nedaug brangesnis nei Lietuvoje. Kavinėse, restoranuose kainos aukštesnės nei pas mus: už picą gali tekti sumokėti 20 eurų, žuvies patiekalai pasieks ir 50 eurų, vyno taurė – 10-14 eurų ir daugiau.

Kelionės laikas: 2021 m. birželio 14 d. – 21 d.

Šalis: Graikija

Turiu prisipažinti – Korfu salos mano kelionių planuose nebuvo. Ji atsirado labai netikėtai ir padovanojo puikias savaitės atostogas, maloniai nustebindama žaliomis alyvmedžių giraitėmis, smėlio paplūdimiais (taip, šalia mano gyvenamosios vietos jie buvo tokie), Italiją primenančiais kaimeliais (ir miestu – sostine).

Planas keliauti į Korfu kilo labai spontaniškai, pamačius internete kelionės kainą – 179 eurai žmogui už skrydį ir septynias nakvynes trijų žvaigždučių šeimos valdomame viešbutuke. Pasiūlymas ypač krito į akis dėl to, kad ir kelionės į Graikiją sąlygos tuo pokarantininiu laikotarpiu buvo labai aiškios ir palankios dviem vakcinomis pažymėtiems keliautojams. Priimti sprendimą buvo nelengva tik dėl to, kad taip operatyviai nepavyko rasti bendrakeleivių, tad atsirado du minusai: keliausiu viena ir už kelionę teks mokėti beveik dvigubai daugiau. Na, nemyli agentūros vienišų keliautojų, bet įvertinus kelionės kainą, buvo akivaizdu, kad pasinaudoti šiuo pasiūlymu tikrai verta.

Ir netrukus paaiškėjo, kad tai buvo labai teisingas sprendimas. Nežinau, esate pastebėję ar ne, bet jau man dažnai nutinka, kad ilgai dvejojus ir dėl kažko apsisprendus, pasipila įrodymai, kad pasielgta teisingai. Taip nutiko ir šįkart: staiga sužinojau, kad Korfu šiuo metu vieši buvusi bendramokslė, kad jos draugė – saloje jau šešerius metus gyvenanti lietuvė Aušra Vadopalienė, kuri organizuoja įdomias keliones. Jos dėka pažintis su sala tapo išskirtine, gerokai persmelkta vietinės autentikos.

„Sigha, sigha“

Korfu, viena iš septynių Jonijos jūros salų, vietinių dar vadinama Kerkyra ir šį savo vardą gavo nuo deivės Kerkyros, jūrų dievo Poseidono mylimosios. Jos grožio sužavėtas Poseidonas pagrobė ją ir paslėpė saloje, kurią ir pavadino gražuolės vardu – Korkyra arba Kerkyra.

Sala palyginti maža – tik 64 km ilgio, o plačiausia vieta tesiekia 32 km. Šiaurinė dalis kalnuotesnė ir populiaresnė tarp turistų, o pietinėje galima mėgautis smėlėtais paplūdimiais, lankyti jaukius kalnų kaimelius. Renkantis atostogų vietą reikia įvertinti šiuos niuansus, o taip pat prisiminti, kad pagrindinius lankytinus objektus galima apvažiuoti per porą dienų. Tiesa, tuomet nepavyktų paisyti vieno pagrindinių vietinių graikų gyvenimo būdo principų – „sigha, sigha“ (lėtai, lėtai) – neskubėti, mėgautis vaizdais ir skoniais, bendrauti su vietiniais žmonėmis.

Itališki miesteliai ir panoraminiai vaizdai

Nedidelėje saloje galima rasti visko, ko reikia atostogoms: puikų orą, smėlėtų (kartais – net laukinių) paplūdimių, istorijomis apipintų senovės objektų, skanaus maisto ir vyno. Keliauti po ją galima išnuomotu automobiliu ar prisijungti prie organizuojamų ekskursijų. Važiuoja čia ir vietinis transportas, bet jo neteko išbandyti.

Žinoma, vienas populiariausių traukos objektų – salos sostinė Korfu. Vaikštant po jos senamiestį neapleidžia jausmas, kad esi Italijoje. Ir tai nieko keisto, nes daugiau kaip keturis šimtmečius salą valdę venecijiečiai paliko labai ryškų pėdsaką jos istorijoje, architektūroje. Patogiausia šį UNESCO saugomą senamiestį apžvelgti iš senosios tvirtovės švyturio, tik reikia aukštokai palypėti. Bet labai malonu pasivaikščioti ir siauromis jo gatvelėmis.

Jei mėgstate panoraminius vaizdus, neapsiribokite tik sostine, bet raskite ir kitas apžvalgos vietas. Apžiūrėję Paleokastritsos vienuolyną kilkite aukštyn į Lakones kaimą ir būtinai stabtelėkite pakelėje įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje „Bella Vista“ – nuo čia atsiveria išties įspūdingas vaizdas į Paleokastritsos įlanką. Vietiniai tikina, kad tai vienas iš dešimties gražiausių vaizdų Europoje. Tokių vietų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Kaizerio sostas – kalnas pietinėje salos dalyje, prie Peleko miestelio;  Pantokratoro kalnas, nuo kurio matyti netgi kaimyninė Albanija; Korfu balkonas Chlomos kaimelyje, nuo kurio galima apžvelgti beveik pusę salos. Tiesą sakant, užsukti čia verta ne tik dėl šio vaizdo, bet ir dėl paties Chlomos – vieno seniausių ir vieno gražiausių tradicinių Korfu kaimelių su XIII amžiuje statytais venecijiečių stiliaus pastatais.

Seniausiam alyvmedžiui – 1200 metų

Na, o mūsų pažintis su sala, Aušros dėka prasidėjo nuo alyvmedžių ir alyvuogių, nes nuo ko gi jai dar prasidėti saloje, kur pagrindinis augalas – alyvmedis.

Korfu saloje - apie 4,5 mln. alyvmedžių, vietomis atrodo, kad tik jie čia ir auga. Sodinti alyvmedžius labai paskatino kelis šimtmečius salą valdę venecijiečiai, žadėję vietiniams gyventojams solidžiai sumokėti už kiekvieną pasodintą alyvmedį. Pažadas nebuvo ištesėtas, o alyvmedžiai liko. Netgi šeimos turtas dabar vertinamas pagal tai, kiek ji turi alyvmedžių. Tiesa, saloje alyvmedžiai augo ir prieš minėtą venecijiečių projektą – seniausiam salos alyvmedžiui Evdokija – 1200 metų! Ji turi tai patvirtinančius dokumentus ir iki šiol veda vaisius.

Labai daug ir labai įdomiai apie alyvmedžius, alyvuoges ir alyvuogių aliejų gali pasakoti Spyros, šeštos kartos aliejaus gamintojas. Trisdešimtmetis vyriškis su broliu valdo modernią aliejaus gamyklėlę, kurioje spaudžia itin kokybišką, gausybe diplomų ir sertifikatų įvertintą aliejų, o kol derlius dar noksta – pasakoja aliejaus gamybos istorijas ir rengia degustacijas.

Angelų ponios vienuolynas

Keliaujant po Korfu verta užsukti ir į vienuolynus – saloje yra 36 vienuolynai, 14 iš jų veikiantys. Vienas iš turbūt labiausiai lankomų – Paleokastritsos vienuolynas. Man labai patiko ir Lefkimi esantis „Kyra ton Angelon“ (Angelų ponios) vienuolynas bei jo istorija. O gal labiausiai sužavėjo tai, kad buvome vieninteliai jo lankytojai ir galėjome pasimėgauti ramybe bei tyla. Vienuolyną atkūrė motina Anastasija: ji subūrė bendruomenę, atstatė Švč. Mergelės Marijos cerkvę. Dabar vienuolyne mus sutiko tėvas Jakobas. Iš Vladivostoko kilęs vienuolis dešimt metų gyveno Šventajame Atono kalne esančiuose vienuolynuose, o dabar jau dveji metai rūpinasi „Angelų ponios“ vienuolynu Korfu, priima lankytojus ir mielai su jais bendrauja. Lankantis vienuolyne galima apžiūrėti motinos Anastasijos celę, o šalia vienuolyno dar auga senas alyvmedis, kurio drevėje trejus metus glaudėsi ir meldėsi iš vienuolyno išvaryta Anastasija.

Pažintys su kepėjais ir vyndariais

Vis dėlto keliaujant po Korfu labiausiai patiko susitikimai su vietiniais žmonėmis, nutikę jau minėtos Aušros dėka. Net elementarūs pusryčiai kaimelio kepyklėlėje virsdavo smagiu pabendravimu su jos  savininkais – jauna šeima, perėmusia šį verslą iš tėvų. Nors ir nelengva keltis paryčiais, kad spėtum dar prieš pabundant klientams pristatyti jiems į namus tik ką iš krosnies ištrauktą duoną, pyragą ar bandeles, savininkai, atrodo, savo darbu tikrai patenkinti. Panašu, kad verslas ir toliau liks šeimos rankose – tokios mintys kyla matant, kaip noriai ir išdidžiai neša svečiams užsakytą pyragą šeimininkų vaikai – kokių aštuonerių metų mergaitė ir metais ar dviem vyresnis jos brolis. O pyragai ir sausainiai čia tikrai skanūs 🙂

Iš kartos į kartą perduodamas verslas Korfu – dažnas reiškinys. Tuo įsitikinome ir per vyno degustaciją jaukioje „Pontiglio“ vyno darykloje. Ekskursija ir degustacija daugiau priminė pasisvečiavimą pas draugus, su įdomiais pokalbiais ir tradicinėmis vaišėmis. Kaip pasakojo šeimininkų dukra Konstantina, 40 akrų plote auginamos vietinės vynuogės, „Kokotrigi“ ir „Skopelitiko“, per metus išpilstoma 30 tūkst. vyno butelių. Iki šiol jo buvo galima paragauti tik Graikijoje, bet praėjusiais metais šeima pradėjo jį eksportuoti ir į JAV. Pasak šeimininkų, anksčiau Korfu buvo daug vyno gamintojų, tačiau salą atradus turistams, daugelis jų kirto vynuogynus, ruošė apartamentus svečiams priimti – toks verslas atrodė lengvesnis ir pelningesnis.

Tokie būtų pabiri įspūdžiai iš savaitės Korfu saloje: šilti, saulėti, skanūs. Kai dabar kam nors pasakoju apie kelionę, vis pradedu nuo sutiktų žmonių, paskui – apie vakarienę Prasoudi palūdimyje ir čia matytą saulėlydį, apie mažus kalnų kaimelius, skanų maistą, smėlėtus paplūdimius.

Kaip atrodo Korfu lyginant su kitomis Graikijos salomis? Buvau Kretoje, Rode, Santorinyje, tai tik su jomis ir galėčiau lyginti. Visos šios salo gerokai skiriasi, bet Korfu man pasirodė paprastesnė, tokia daugiau kaimiškesnė.

Kelionės laikas: 2020 m. vasario 23 - kovo 1 d.

Šalis: Čilė

Trekas W Patagonijoje buvo sena mano svajonė. Jis tapo pagrindine priežastimi leistis į trylikos skrydžių kelionę po Čilę ir Argentiną, prasidėjusią Santjage, o po mėnesio pasibaigusią Buenos Airėse. Ar verta buvo apie šį treką tiek svajoti? Tikrai taip! Nepaprasto grožio vaizdai atperka visus kelionės sunkumus ir nepatogumus. Jis vilioja keliautojus iš viso pasaulio, palapinę kempinge tenka rezervuoti vos ne prieš metus, nes atvykėlių srautas čia gerokai ribojamas.

Paminklas vėjui

Čilės dydį (nors tiksliau turbūt reikėtų sakyti ilgį) geriau pradedu suprasti lėktuvui nusileidus Punta Arenas. Vakar dar leipome nuo kaitros Atakamos dykumoje, o čia išlipus iš lėktuvo jausmas, kad atvykome į Norvegiją ar Islandiją – šalta, vėjai, net ir namai primena skandinavišką stilių. Pavalgę kiek apsižvalgome po miestelį, kuris už šaltį ir lietų nusprendžia mums atsidėkoti vaivorykšte.

Kitą dieną turime plaukti į Magdalenos salą, žavinčią keliautojus gausia pingvinų kolonija. Deja, vėjas toks, kad laivas išplaukti negali. Nei ryte, nei, kaip tikėjomės, 14 val. Didžiulis nusivylimas. Mūsų kelionės planas sudėliotas taip, kad laukti dar kitos dienos nebegalime, turime traukti toliau, iki Puerto Natales miestelio. Vienas iš jo lankytinų objektų – paminklas vėjui... Kažkaip labai nenustebino, vėjas čia tikrai daug ką valdo, ką tik patys tuo galėjime įsitikinti.

Kitą dieną traukiame artyn Torres del Paine nacionalinio parko. Teigiama, kad jis – vienas gražiausių Čilėje ir tikrai nesiimčiau ginčytis su šio teiginio autoriumi. Nuo 1978 metų parkas saugomas UNESCO. Po pietų, prisižiūrėję atvirukinių Patagonijos ežerų, kalnų vaizdų pasiekiame tikslą.

Prie parko administracijos pastato būriuojasi keliautojai – reikia susitvarkyti dokumentus. Po poros valandų jau įsikuriame palapinėse. Treko pradžioje – net kelios skirtingo lygio stovyklavietės ir vienas viešbutis. Iš visų jų savo keistais, į skraidančias lėkštes panašiais namukais išsiskiria ekologinė stovyklavietė. Jos restorane ant staliukų šeimininkauja lapė – sotinasi maisto likučiais ir beveik nekreipia dėmesio į mus. Mūsiškė stovyklavietė – nieko ypatingo, bet dušai, tualetai tvarkingi, su palapinėmis irgi viskas gerai.

Na ką, nuotykis prasideda – rytoj ir kitas keturias dienas mūsų laukia 71 km ilgio W trekas, vienas gražiausių pasaulyje. Jo žemėlapis – teksto pabaigoje.

Torres del Paine nacionalinio parko simbolis – trys granitiniai bokštai 

Pirmoji naktis palapinėse už jos sienų siaučiant vėjui. Ryte pusryčiaujame, dedame ant pečių mažąsias kuprines ir leidžiamės į pirmąjį žygį iki Las Torres – trijų akmeninių uolų-pirštų – šio parko simbolio. Jie ir apačioje tyvuliuojantis smaragdinis ežeras įamžinti tikrai kiekvienoje nuotraukoje iš šio parko. Tai pirmoji W atšaka (tokį pavadinimą trekas gavo, nes jo maršrutas primena šią raidę) – 9,5 km į vieną pusę ir šiam atstumui įveikti planuojamos 3,5 val. Kodėl tiek laiko? Na, ne šaligatviais eisime.

Tik išeinant iš stovyklavietės dangų nušviečia vaivorykštė – geras ženklas! Bet vos pradėjus kilti prasideda lietus – o tai jau nieko gero nežadantis ženklas. Vėjas labai stiprus, vietomis jo gūsiai tokie, kad verčia iš kojų. Vėjas bloškia lietų į veidą, lupa kuprinės uždangalą. Negalėčiau sakyti, kad tai malonus pasivaikščiojimas. Pusiaukelėje prieiname trobelę – vietinę užeigą. Apšylame, užkandame. Toliau takas veda per mišką – lietaus ir vėjo čia tarsi mažiau, eiti lengviau. Dar kiek pakilus šlaitu nuvilnija nedžiuginanti žinia – dėl stipraus vėjo pavojinga eiti toliau, teks grįžti. Blyn, tiek atėjome, o dabar apsisukti? Ne, visgi eiti galima, tik esame perspėjami, kad turime tai daryti atsargiai.

Netrukus lieka paskutinė atkarpa – status pakilimas per didžiulius akmenis. Lietus, atrodo, pradeda rimti. Ir pagaliau – mūsų šios kelionės tikslas – pro debesis sunkiai įžiūrimi trys akmeniniai pirštai. Atrodo, jau visai nebelyja, ir debesys pro truputį sklaidosi. Kremtame savo pietų davinį ir tarsi filme stebime, kaip dangus vis žydrėja, kaip jo fone ryškėja granitiniai bokštai. Turime gerą progą pamatyti, kaip jie atrodo ir tarp debesų, ir žydro dangaus fone.

Žemyn leistis visai smagu, ir kas svarbiausia – šviečia saulė. Tiesa, vėjas toks, kad stipresnis jo gūsis, atrodo, nešte užneša į nedidelį kalnelį. Kol pasiekiame stovyklavietę, daiktai išdžiūvę. O čia mūsų laukia karštas dušas ir šaltas alus 🙂

Po vakarienės atsirenku keturioms ateinančioms dienoms reikalingus daiktus, likusius nunešu į automobilį. Planas toks, kad ryte kažkas nuvažiuos iki treko finišo ir paliks ten vieną automobilį, o kitu grįš atgal. Ir jau tada visi drauge eisime iki jo pėsčiomis.

Antrąją treko dieną einame palei Nordenskjöld ežerą iki Los Cuernos stovyklavietės. 11 km, 5,5 val. ėjimo. Gražūs vaizdai, puikus oras. Tik vėjas toks, kad fotografuojant turi labai tvirtai laikyti telefoną, kad neišplėštų jo iš rankų. Einu neskubėdama, mėgaudamasi vaizdais.

Naujoji stovyklavietė jauki, įsikūrusi netoli ežero, kuris tokią vėjuotą dieną savo bangomis primena jūrą. Palapinės išdėstytos tarp medžių, ant medinių pakylų. Pagrindinis pastatas, kuriame yra ir kambariai gyventi, ir kavinė, turi jaukią terasą. Joje kuriam laikui ir įsikuriame. Stovyklavietė treko viduryje, čia sunku pristatyti produktus, ir tai išduoda kainos – 0,5 litro alaus kainuoja 7,8 euro.

Dviejų dienų maršrutas – per dieną

Čia mes ne šiaip sau siekiame rekordų. Tiesiog nutiko taip, kad nepasisekė gauti nakvynės tarpinėje stovyklavietėje, ir dabar mūsų laukia sunkiausia treko diena. Iš pradžių einame 2,5 km su visais daiktais iki Campsite Italiano stovyklavietės, kuri dabar apleista, joje įsikūrę tik reindžeriai. Paliekame didžiąją savo turtų dalį joje, o patys kylame iki Britanicos apžvalgos vietos – 5,5 km pirmyn ir atgal. O jau tada vėl su visais daiktais 7,6 km iki Pane Grande stovyklavietės, kurioje apsistosime dviem naktims.

Štai šita mintis, kad toliau jau nereikės niekur eiti su visais daiktais, labiausiai ir guodė kylant iki Britanicos apžvalgos vietos.

Mintys ir nuostabūs vaizdai – ežeras, ir, deja, vienoje vietoje gerokai apdegęs miškas. Vėliau pakylame iki snieguotų kalnų – tarpinio mūsų šios dienos tikslo.

Papietavę ir pasigrožėję vaizdais leidžiamės žemyn. Pasiekusi Campsite Italiano suprantu – pasivaikščiojimo šiai dienai kaip ir pakaktų. Bet dar 7,6 km prieš akis su kantriai manęs laukiančia kuprine ant pečių. Viena paguoda, kad kelias pakankamai tiesus, nereikia nei kilti, nei leistis.

Nepaisant visų tą dieną matytų vaizdų gražiausias man buvo tolumoje pasirodę peizažas su Pane Grande stovyklavietės pastatais. Fu, pagaliau priėjome. Tualete žvilgteliu į veidrodį – į mane žvelgia nuvargusios moteriškės veidas. Ir tai vadinasi atostogos? 🙂

Na, lengva nebuvo, bet dabar jau laukia malonioji dienos dalis. Įsikuriame erdviose, tvarkingose palapinėse. Čia mūsų laukia ir kilimėliai, ir miegmaišiai – viskas švaru, tarsi tik iš skalbyklos. Atrodo, net nelabai reikia mūsų turimų įdėklų į miegmaišį, savotiškos „baltos patalynės“. Palapinės ne tik tvarkingos, bet ir tvirtos – net nesujuda siaučiant smarkiam vėjui. Su užuojauta stebiu, kaip jau kelintą kartą kaimynystėje du vyručiai bando pastatyti atsineštą palapinę, kuriai labiau norisi skristi, o ne stovėti prisegtai prie žemės.

Dušai gal ir nelabai patogūs, bet maudynės po karštu vandeniu džiugina. Po jų einame vakarieniauti į stovykloje esančią valgyklą – už 22 eurų gali valgyti, kiek tik širdis geidžia, papildomai mokėti reikia tik už alkoholį. Mėgaujamės maistu ir pro langus atsiveriančio ežero vaizdais – vėjas, besileidžianti saulė kuria įtempto siužeto filmą.

Tame pačiame pastate kaip ir valgykla yra ir dušai, tualetai, viešbučio kambariai. Tiesa, daugelyje stovyklaviečių tie viešbučių kambariai – aštuonviečiai ir dar didesni. Kaip kurie keliautojai skundėsi, kad gal jau geriau nakvoti palapinėje, ypač jei kambaryje yra keli garsiai knarkiantys kaimynai. Yra šalia treko ir keli normalūs, mums įprasti viešbučiai. Kiek girdėjau atsiliepimus – kokybė vidutiniška, o kambario kaina didesnė kaip europietiško penkiažvaigždukininko – sukasi aplink 200 eurų už parą.

Palei Grey ežerą iki ledyno

Paskutinė treko diena – 22 km palei Grey ežerą iki ledyno. Po vakarykščio ilgo pasivaikščiojimo naktį skaudėjo kojas, o šiandien guodžia mintis, kad eisime tuo pačiu maršrutu pirmyn ir atgal. Tad jei jau labai pavargsiu, bus galima apsisukti ir grįžti atgal. Eiti nebūtų sunku, jei ne tas vėjas – jis neatlyžta, besigėrint pakeliui atsiveriančiais ežero ir ledynų vaizdais reikia tvirtai stovėti ant žemės, kad nenupūstų.

Ežero gale prasidedantis ledynas įspūdingas, bet ilgai sėdėti ir juo gėrėtis nesinori – vis dėl to paties vėjo. Ilgai neužtrukę sukamės eiti atgal. Šį kartą kelias ir pirmyn, ir atgal buvo panašaus sudėtingumo – tenka ne tik leistis, bet ir vėl kilti.

Grįžus į stovyklavietę ta pati rutina: alus, dušas, vakarienė, skalbiniai. Galima jau atsipalaiduoti, trekas baigtas.

Kitą rytą (pirmą pavasario dieną) pusryčiaujame (stovyklavietės valgykloje pusryčiai – 11 eurų, valgai kiek nori), susikrauname daiktus ir einame į mini uostą. 45 min. plaukimo laivu ir pasiekiame čia paliktą automobilį.

Atrodo, kad tai buvo jau labai seniai – tos penkios treko dienos buvo tokios turiningos įspūdžiais, vaizdais, kad atrodo, jame užtrukome ne penkias, o penkiolika dienų. Bendrakeleiviai važiuoja atsivaryti pirmojo, laukiančio mūsų treko pradžioje, o mes ilsimės ir tvarkome daiktus. Tada kraunamės kuprines į automobilius ir pajudame Argentinos sienos link. Argentinos Patagonijoje mūsų taip pat laukia ledynas, trekas.

Lik sveika, Čile! Ačiū už užpildytą svajonę – W treką Patagonijoje. Ilgai prisiminsiu tuos akmeninius uolų pirštus žydro dangaus fone, smaragdinius ežerus, miškus ir net tuos styrančius apdegusių medžių kamienus, suteikiančius peizažui keisto, atšiauraus žavesio. Ir saulėlydžius, ir tą stiprų stiprų vėją 🙂

Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.

Šalis: Italija

Kažkada seniai seniai, kai mokykloje mokiausi apie Archimedą, jo gimtinė Sirakūzai (Siracusa) atrodė kaip kažkoks tolimas mistinis miestas. Dabar jis gerokai priartėjo – tik du skrydžiai su persėdimu Bergame ir kiek daugiau nei valanda kelio autobusu iš Katanijos.

Į Sirakūzus atkeliavome lapkričio viduryje, jis tapo pirmuoju mūsų sicilietiškų darbostogų miestu. Kodėl Sirakūzai? Todėl, kad šis miestas prie jūros, kad jame yra daug ką pamatyti (savo klestėjimo laikais jis buvo garsesnis už Atėnus ir Korintą), iš jo patogu keliauti po visą barokinį Noto slėnį.

Miesto istorija iš tiesų įspūdinga ir ryškių jos pėdsakų išlikę iki mūsų dienų, nepaisant visų žemės drebėjimų, karų, galiausiai – kasdienės žmonių veiklos ir besikeičiančių poreikių.

Pasivaikščiojimas V amžiuje pr. Kr.

Sicilijoje įpratome juokauti: „Kada pastatyta? A, jau po Kristaus? Tai dar naujas...“ Iš tiesų, vaikštinėjant po Paolo Orsi archeologijos muziejų (Museo Archeologico Paolo Orsi) ir stebint prie eksponatų sužymėtus metus, visi tie, prie kurių nėra parašyta „pr. Kr.“ pradeda atrodyti ganėtinai nauji.

Ir svarbiausia, kad čia išlikę ne tik akmenys ar kokio puodo šukės, o visi statiniai – gal šiek tiek apgriuvę, bet puikiausiai išlaikę savo didybę. Didžiausias toks šuolis į praeitį – pasivaikščiojimas Neapolio archeologiniame parke (Parco Archeologico della Neapolis). Pirmame šimtmetyje pr. Kr. Ciceronas rašė apie Sirakūzus, kad tai vienas didžiausių ir gražiausių Graikijos miestų. Nusiperki bilietą ir – sveikas atvykęs į tą Cicerono išgirtąjį miestą, nes Neapolio archeologiniame parke išlikę statiniai, kuriuos galėjo matyti garsusis filosofas. Jam turėjo patikti vienas didžiausių graikų teatrų – jo skersmuo siekė 138,6 metrų, žiūrovai turėjo rasti savo vietą vienoje iš 67 akmenyje išskaptuotų eilių. Tiksliai nežinoma, kada jis buvo pastatytas, bet 476 m. pr. Kr. žiūrovai jau rinkosi čia stebėti Aischilo dramos „Persai“.

Kitas įspūdingas šio milžiniško istorinio parko objektas – romėnų amfiteatras, pastatytas I mūsų eros amžiuje. Šiame, kaip ir kituose romėniškuose amfiteatruose, publika linksmindavosi stebėdama vergų kovas su laukiniais žvėrimis, paskui – gladiatorių dvikovas.

Yra archeologiniame parke dar ir kitų lankytinų objektų, tad tikrai rekomenduočiau čia pasivaikščioti pasirinkus vieną iš trijų – 90; 60 ar 45 minučių trukmės – maršrutų.

Galėjo Ciceronas žavėtis ne tik amfiteatru bei teatru, bet ir senąja UNESCO saugoma Ortidžija (Ortigia) – sala, kurioje 733 ar 734 metais pr. Kr. išsilaipino korintiečiai ir nuo kurios prasidėjo Sirakūzų istorija. Didžiausia Ortidžijos puošmena – jos katedra. Pirmą vakarą Sirakūzuose būtent atėjus į Duomo aikštę ir išvydus katedrą galiausiai nusiraminau, kad Sirakūzai – tikrai įdomus miestas, nes iki tol, neslėpsiu, turėjau visokių abejonių. VII amžiuje katedra iškilo ant graikų Atėnės šventyklos pamatų, tai išduoda išlikusios dorėninės kolonos. Švč. Mergelės Marijos statula vainikuoja katedros stogą toje pačioje vietoje, kur auksinė Atėnės statula kadaise tarnavo kaip švyturys grįžtantiems graikų jūreiviams. IX amžiuje, valdant arabams, ji buvo paversta mečete. Dabartinius barokinius savo fasadus šventovė įgavo XVIII amžiuje, kai jie buvo atstatyti po 1693 metų žemės drebėjimo. Katedra iš tiesų labai įspūdinga ir savo didingu, sakyčiau, asketišku interjeru išsiskiria iš kitų matytų Sicilijos bažnyčių.

Šiaip keliaujant muziejai nėra patys mėgstamiausi lankytini objektai, tačiau Sirakūzuose buvome palyginti ilgai, todėl apsilankiau ir juose. O, pavyzdžiui, į pilį  (Castello Maniace) atginė netikėtai užklupęs lietus – liūtis prasidėjo staiga, ir netrukus akmeninėmis senojo miesto gatvėmis jau tekėjo upeliai. Kad nereikėtų bristi per vandenį, lietui aprimus užsukau į arčiausiai esantį objektą – pilį. Ir gerai, nes patiko ir pati pietinį Sirakūzų pakraštį sauganti pilis, ir originali jos viduje įrengta ekspozicija. Grįždama atgal turėjau progos pasigėrėti fantastišku saulėlydžiu, iš specialiai tam skirtos kavinės – na, bent jau taip bylojo jos pavadinimas.

Sirakūzuose turistų dėmesiui – daugybė lankytinų objektų. Ir nors 1542-ųjų, o ypač 1693-iųjų metų žemės drebėjimai gerokai pakeitė senojo miesto veidą, iškilo daugybė barokinių pastatų, jis išliko savitas ir žavus.

Gyvenimas šalia aukščiausios Sirakūzų bažnyčios

Kad ir kokie būtų žavūs senamiesčiai, visgi kai planuoji mieste gyventi ilgesnį laiką, maloniau apsistoti ne juose, o šalia jų. Ypač ne turistinio sezono metu. Nes nuošalesnės senamiesčių gatvės vakarais ištuštėja ir tampa nejaukiomis, pagrindinės – itin triukšmingomis. O dar jei tai darbostogos, supranti, kad stori mūrai gali gerokai pabloginti interneto ryšį. Taigi, Sirakūzuose įsikūrėme maždaug per kilometrą nuo Ortidžijos. Kiek pagyvenę ten supratome, kad vieta tiesiog ideali – toks pat atstumas skyrė mus ir nuo Neapolio archeologinio parko, kitų lankytinų objektų. Aplink netrūko jaukių parduotuvėlių, kavinių, šalimais gatvelėse sustodavo daržovėmis ir vaisiais prekiaujančių ūkininkų furgonėliai. Ir nereikėdavo bruktis per visą miestą, kai savaitgaliais keliavome automobiliu į įvairius Noto slėnio miestelius. Kiekvieną rytą pusryčiaudavome skambant didžiulės, modernios, tik 1994 metais baigtos statyti bazilikos Madonna delle Lacrime varpams, o jos 74 metrų aukščio kupolas matomas, atrodo, iš bet kurios Sirakūzų vietos. Tad juokavome – jei paklystume, trauktume link jo, o tada reikėtų eiti ratu aplink šventovės teritoriją ir rastume savo laikinus namus.  

Taigi, gyvenome Sirakūzuose šiltai, skaniai ir turiningai. 🙂 Dienomis dirbdavome, per pietus mėgaudavomės saule ir šiluma, eidavome pirkti šviežių daržovių ir žuvies į Ortidžijoje šurmuliuojantį turgų, o savaitgaliais keliavome po Siciliją.

Tiesa, kai po beveik dviejų savaičių teko palikti Sirakūzus, labai neliūdėjome – šį miestą ir jo apylinkes jau jautėmės apžiūrėję, taip pat jau buvome pasiilgę žmonių šurmulio, kurio nesezoniniai Sirakūzai negalėjo pasiūlyti. Kad turistų daug nebuvo - suprantama, juk ne sezonas. Bet ir vietiniai būriavosi tik prie loterijų vietų ar retais vakarais prie kavinių, kurių TV ekranuose būdavo transliuojamos futbolo varžybos. Tiesa, dar ir mūsų kvartalo kavinės penktadienio vakarais sulaukdavo gausaus vietinių lankytojų būrio. Žodžiu, Sirakūzus palikome be didelio gailesčio. Sunkiau buvo išsikraustyti iš itin erdvių, patogių, modernių apartamentų. Na, bet mūsų laukė kitas Sicilijos miestas – Katanija.

Išvada – verta apsilankyti

Kokį bendrą įspūdį paliko Sirakūzai? Tūkstantmete istorija besididžiuojantis miestas lapkritį lieka apleistas turistų, ir dar labiau jaučiasi jo dekadentiška dvasia: gražus, įdomus, žavus, bet gerokai apleistas, apšiuręs. Tai kelia ir tam tikrą žavesį, ir gailestį, ypač klaidžiojant po siauras nuošalesnes Ortidžijos gatveles. Dieną saulės nušviestomis aikštėmis, gelsvais barokiniais pastatų fasadais miestas tarsi spindi. Tokią nuotaiką dar sustiprina ir žydras dangus, miesto sienas skalaujantys smaragdiniai jūros vandenys. O nusileidus saulei, sutemus, atvėsus siauros gatvelės ištuštėja... Ir tada miestas atrodo toks nuliūdęs, apleistas. Na, tol, kol nepasieki pagrindinių gatvių, kurios išsivadavo nuo turistų minių ir dabar džiugiai sutinka vietinius gyventojus. Ar man čia patiko? Tikrai taip.