Kelionės laikas: 2021 m. lapkričio 12 – gruodžio 4 d.

Šalis: Italija

Kažkada seniai seniai, kai mokykloje mokiausi apie Archimedą, jo gimtinė Sirakūzai (Siracusa) atrodė kaip kažkoks tolimas mistinis miestas. Dabar jis gerokai priartėjo – tik du skrydžiai su persėdimu Bergame ir kiek daugiau nei valanda kelio autobusu iš Katanijos.

Į Sirakūzus atkeliavome lapkričio viduryje, jis tapo pirmuoju mūsų sicilietiškų darbostogų miestu. Kodėl Sirakūzai? Todėl, kad šis miestas prie jūros, kad jame yra daug ką pamatyti (savo klestėjimo laikais jis buvo garsesnis už Atėnus ir Korintą), iš jo patogu keliauti po visą barokinį Noto slėnį.

Miesto istorija iš tiesų įspūdinga ir ryškių jos pėdsakų išlikę iki mūsų dienų, nepaisant visų žemės drebėjimų, karų, galiausiai – kasdienės žmonių veiklos ir besikeičiančių poreikių.

Pasivaikščiojimas V amžiuje pr. Kr.

Sicilijoje įpratome juokauti: „Kada pastatyta? A, jau po Kristaus? Tai dar naujas...“ Iš tiesų, vaikštinėjant po Paolo Orsi archeologijos muziejų (Museo Archeologico Paolo Orsi) ir stebint prie eksponatų sužymėtus metus, visi tie, prie kurių nėra parašyta „pr. Kr.“ pradeda atrodyti ganėtinai nauji.

Ir svarbiausia, kad čia išlikę ne tik akmenys ar kokio puodo šukės, o visi statiniai – gal šiek tiek apgriuvę, bet puikiausiai išlaikę savo didybę. Didžiausias toks šuolis į praeitį – pasivaikščiojimas Neapolio archeologiniame parke (Parco Archeologico della Neapolis). Pirmame šimtmetyje pr. Kr. Ciceronas rašė apie Sirakūzus, kad tai vienas didžiausių ir gražiausių Graikijos miestų. Nusiperki bilietą ir – sveikas atvykęs į tą Cicerono išgirtąjį miestą, nes Neapolio archeologiniame parke išlikę statiniai, kuriuos galėjo matyti garsusis filosofas. Jam turėjo patikti vienas didžiausių graikų teatrų – jo skersmuo siekė 138,6 metrų, žiūrovai turėjo rasti savo vietą vienoje iš 67 akmenyje išskaptuotų eilių. Tiksliai nežinoma, kada jis buvo pastatytas, bet 476 m. pr. Kr. žiūrovai jau rinkosi čia stebėti Aischilo dramos „Persai“.

Kitas įspūdingas šio milžiniško istorinio parko objektas – romėnų amfiteatras, pastatytas I mūsų eros amžiuje. Šiame, kaip ir kituose romėniškuose amfiteatruose, publika linksmindavosi stebėdama vergų kovas su laukiniais žvėrimis, paskui – gladiatorių dvikovas.

Yra archeologiniame parke dar ir kitų lankytinų objektų, tad tikrai rekomenduočiau čia pasivaikščioti pasirinkus vieną iš trijų – 90; 60 ar 45 minučių trukmės – maršrutų.

Galėjo Ciceronas žavėtis ne tik amfiteatru bei teatru, bet ir senąja UNESCO saugoma Ortidžija (Ortigia) – sala, kurioje 733 ar 734 metais pr. Kr. išsilaipino korintiečiai ir nuo kurios prasidėjo Sirakūzų istorija. Didžiausia Ortidžijos puošmena – jos katedra. Pirmą vakarą Sirakūzuose būtent atėjus į Duomo aikštę ir išvydus katedrą galiausiai nusiraminau, kad Sirakūzai – tikrai įdomus miestas, nes iki tol, neslėpsiu, turėjau visokių abejonių. VII amžiuje katedra iškilo ant graikų Atėnės šventyklos pamatų, tai išduoda išlikusios dorėninės kolonos. Švč. Mergelės Marijos statula vainikuoja katedros stogą toje pačioje vietoje, kur auksinė Atėnės statula kadaise tarnavo kaip švyturys grįžtantiems graikų jūreiviams. IX amžiuje, valdant arabams, ji buvo paversta mečete. Dabartinius barokinius savo fasadus šventovė įgavo XVIII amžiuje, kai jie buvo atstatyti po 1693 metų žemės drebėjimo. Katedra iš tiesų labai įspūdinga ir savo didingu, sakyčiau, asketišku interjeru išsiskiria iš kitų matytų Sicilijos bažnyčių.

Šiaip keliaujant muziejai nėra patys mėgstamiausi lankytini objektai, tačiau Sirakūzuose buvome palyginti ilgai, todėl apsilankiau ir juose. O, pavyzdžiui, į pilį  (Castello Maniace) atginė netikėtai užklupęs lietus – liūtis prasidėjo staiga, ir netrukus akmeninėmis senojo miesto gatvėmis jau tekėjo upeliai. Kad nereikėtų bristi per vandenį, lietui aprimus užsukau į arčiausiai esantį objektą – pilį. Ir gerai, nes patiko ir pati pietinį Sirakūzų pakraštį sauganti pilis, ir originali jos viduje įrengta ekspozicija. Grįždama atgal turėjau progos pasigėrėti fantastišku saulėlydžiu, iš specialiai tam skirtos kavinės – na, bent jau taip bylojo jos pavadinimas.

Sirakūzuose turistų dėmesiui – daugybė lankytinų objektų. Ir nors 1542-ųjų, o ypač 1693-iųjų metų žemės drebėjimai gerokai pakeitė senojo miesto veidą, iškilo daugybė barokinių pastatų, jis išliko savitas ir žavus.

Gyvenimas šalia aukščiausios Sirakūzų bažnyčios

Kad ir kokie būtų žavūs senamiesčiai, visgi kai planuoji mieste gyventi ilgesnį laiką, maloniau apsistoti ne juose, o šalia jų. Ypač ne turistinio sezono metu. Nes nuošalesnės senamiesčių gatvės vakarais ištuštėja ir tampa nejaukiomis, pagrindinės – itin triukšmingomis. O dar jei tai darbostogos, supranti, kad stori mūrai gali gerokai pabloginti interneto ryšį. Taigi, Sirakūzuose įsikūrėme maždaug per kilometrą nuo Ortidžijos. Kiek pagyvenę ten supratome, kad vieta tiesiog ideali – toks pat atstumas skyrė mus ir nuo Neapolio archeologinio parko, kitų lankytinų objektų. Aplink netrūko jaukių parduotuvėlių, kavinių, šalimais gatvelėse sustodavo daržovėmis ir vaisiais prekiaujančių ūkininkų furgonėliai. Ir nereikėdavo bruktis per visą miestą, kai savaitgaliais keliavome automobiliu į įvairius Noto slėnio miestelius. Kiekvieną rytą pusryčiaudavome skambant didžiulės, modernios, tik 1994 metais baigtos statyti bazilikos Madonna delle Lacrime varpams, o jos 74 metrų aukščio kupolas matomas, atrodo, iš bet kurios Sirakūzų vietos. Tad juokavome – jei paklystume, trauktume link jo, o tada reikėtų eiti ratu aplink šventovės teritoriją ir rastume savo laikinus namus.  

Taigi, gyvenome Sirakūzuose šiltai, skaniai ir turiningai. 🙂 Dienomis dirbdavome, per pietus mėgaudavomės saule ir šiluma, eidavome pirkti šviežių daržovių ir žuvies į Ortidžijoje šurmuliuojantį turgų, o savaitgaliais keliavome po Siciliją.

Tiesa, kai po beveik dviejų savaičių teko palikti Sirakūzus, labai neliūdėjome – šį miestą ir jo apylinkes jau jautėmės apžiūrėję, taip pat jau buvome pasiilgę žmonių šurmulio, kurio nesezoniniai Sirakūzai negalėjo pasiūlyti. Kad turistų daug nebuvo - suprantama, juk ne sezonas. Bet ir vietiniai būriavosi tik prie loterijų vietų ar retais vakarais prie kavinių, kurių TV ekranuose būdavo transliuojamos futbolo varžybos. Tiesa, dar ir mūsų kvartalo kavinės penktadienio vakarais sulaukdavo gausaus vietinių lankytojų būrio. Žodžiu, Sirakūzus palikome be didelio gailesčio. Sunkiau buvo išsikraustyti iš itin erdvių, patogių, modernių apartamentų. Na, bet mūsų laukė kitas Sicilijos miestas – Katanija.

Išvada – verta apsilankyti

Kokį bendrą įspūdį paliko Sirakūzai? Tūkstantmete istorija besididžiuojantis miestas lapkritį lieka apleistas turistų, ir dar labiau jaučiasi jo dekadentiška dvasia: gražus, įdomus, žavus, bet gerokai apleistas, apšiuręs. Tai kelia ir tam tikrą žavesį, ir gailestį, ypač klaidžiojant po siauras nuošalesnes Ortidžijos gatveles. Dieną saulės nušviestomis aikštėmis, gelsvais barokiniais pastatų fasadais miestas tarsi spindi. Tokią nuotaiką dar sustiprina ir žydras dangus, miesto sienas skalaujantys smaragdiniai jūros vandenys. O nusileidus saulei, sutemus, atvėsus siauros gatvelės ištuštėja... Ir tada miestas atrodo toks nuliūdęs, apleistas. Na, tol, kol nepasieki pagrindinių gatvių, kurios išsivadavo nuo turistų minių ir dabar džiugiai sutinka vietinius gyventojus. Ar man čia patiko? Tikrai taip.